– Šiemet L. Donskiui būtų sukakę šešiasdešimt, tad ši knyga – dovana bičiulio gimtadieniui?
– Knygos Leonidui buvo labiausiai prie širdies, rašto dvasia – itin artima. Norėjosi pagerbti bičiulį ir priminti apie jį. Yra toks puslapis www.donskis.lt, čia galima rasti viską, bet knyga yra knyga. Juolab tokiam eruditui kaip Leonidas. Manau, tokia dovana džiaugtųsi. Tik nenorėčiau prisiimti nuopelnų – čia paties Leonido knyga, jo vėlyvieji tekstai.
Visus šešerius metus nuo staigios jo mirties jaučiau skolą. Jau pirmaisiais netekties metais kalbėdavomės su Jolanta, Leonido žmona, jo bičiuliais, ką galima būtų padaryti jo atminimui. Kartą, istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus knygos „Adamkus“ pristatyme, Jolanta prasitarė, kad yra išsibarstę daug Leonido tekstų. Tai išgirdusi leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė paragino mane: „Tai imkitės, Birute, ir surinkit.“ Jei ne tas paraginimas, vargu ar būčiau priėmusi tokį iššūkį.
Kita vertus, akivaizdu, kad šiandien itin trūksta to išmintingo, ramaus ir sutaikančio jo žodžio. Sakoma, kad nėra nepakeičiamų. Vis dėlto pakeisti L. Donskį sunku ar net neįmanoma. Lietuvai jis davė labai daug. Jis buvo vienas labiausiai gerbiamų Lietuvos mąstytojų, socialinis analitikas ir pilietinių laisvių gynėjas, politikos teoretikas ir elitinis praktikas, politinius idealus patikrinęs europarlamentaro darbo tikrovėje. Ką jau kalbėti apie jo, kaip publicisto, talentą! Jis mokėjo kalbėti pačių įvairiausių sluoksnių, pažiūrų žmonėms. Atsiverskite bet kurį šios knygos tekstą – jis tarsi parašytas šioms dienoms.
Įtaiga: L. Donskis buvo nuostabus pasakotojas, cituodavo W.Shakespeare’ą iš atminties, niekada neturėjo jokių užrašų, nesinaudojo jokiais lapeliais – viskas tiesiog liedavosi. B. Garbaravičienės asmeninio archyvo nuotr.
– Kodėl „Man skauda“? Ar šis pavadinimas – iš ypatingo L. Donskio jautrumo?
– Todėl, kad ir man skauda, ir mums skauda. Ši knyga – tarsi mūsų laiko liudytoja, aktuali ir šiandien. Visi Leonido tekstai – išskaudėti, išgyventi, žaižaruojantys erudicija – sudėti pagal temas. Atrodytų, tai labai paprastas ir nuoseklus knygos sudarymo principas, tačiau man pačiai reikėjo atrasti raktą į jo intelektualinių lobių skrynią. Nutariau rinkinį formuoti sekdama Leonido tonacijomis ir intonacijomis, kiekvieną skyrių pavadinau jo paties žodžiais, ir tai tapo tarsi kompasu, vedančiu Leonido jautrumo kryptimi. „Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu“, „Viešumo tironija“, „Orumas miršta paskutinis“, „Mus griauna maži ir banalūs dalykai“, „Mūsų nesaugus pasaulis“ ir t. t. – viskas apie tai, kaip mes šiandien gyvename, kodėl esame pikti, pilni kompleksų, kodėl nemokame gerbti savęs ir kito? Leonidas stengėsi suprasti, o gebėjimą suprasti, skaudėjimą dėl kito mes vadiname žmogiškumu. „Negalima užmerkti akių ir elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę, kai regi, kaip tavo akyse randasi nerimą keliančių dalykų“, – tai Leonido požiūris, kuriam jis buvo ištikimas visą gyvenimą. Paskutiniųjų Leonido metų tekstai – patys intensyviausi, jis itin daug rašė, tarsi nujausdamas lemtį ir norėdamas suspėti.
Šiandien itin trūksta išmintingo, ramaus ir sutaikančio jo žodžio. Sakoma, kad nėra nepakeičiamų. Vis dėlto pakeisti L. Donskį sunku ar net neįmanoma.
– Kas buvo sunkiausia rengiant knygą?
– Ko gero, medžiagos aprėptis. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Leonidas labai daug dirbo. Jo tekstų buvo visur – televizijoje, spaudoje, portaluose. Jaučiau pareigą sutelkti knygoje tuos tekstus, iš kurių labiausiai galėtume pasisemti išminties, tolerancijos. Šiokios tokios patirties jau turėjau, nes, pasibaigus mūsų su Leonidu rengtai laidai „Be pykčio“, jos pagrindu buvome sudarę knygą „Pokalbiai be pykčio“. Šįsyk reikėjo tarsi lakmuso popierėlio atrenkant tekstus, kurie ypatinga galia skambėtų šiandien. Paskui – viską perleisti per širdį. Tikiuosi, kad nenuvyliau tų, kurie prisimena Leonidą, nepaprastą žmogų. Esu dėkinga už palaikymą J. Donskienei ir ypač E. Aleksandravičiui, kurį su Leonidu siejo ypatinga intelektualinė draugystė. Jo parašyta pratarmė subtiliai palydi skaitytoją į L. Donskio pasaulį, taikliai apibūdina patį tekstų autorių – „kilnaus gyvenimo ir taiklaus kalbėjimo dermė“.
– Kokia judviejų su Leonidu draugystės istorija? Kas jus stipriausiai siejo?
– Tai istorija iš mano „kempinės būties“ istorijų (juokiasi). Galbūt nuskambės kiek egzaltuotai ar banaliai, bet išties pabuvau milžinų paunksnėje – sutikau be galo daug įdomių žmonių. Leonidas – vienas iš jų. Apie jį buvau skaičiusi iki pažinties. Dirbdama žurnaliste „Kauno dienoje“ viename savo tekstų, kultūros priedo „Santaka“ rubrikoje „Šeštadienio stabtelėjimas“, buvau pacitavusi jį. Tuomet jis sudėtingiau rašė. Yra prisipažinęs, kad norėjo būti labiau akademiškas, o kuo toliau, tuo labiau grynino savo kalbėjimą. Tačiau jau tada, iš tekstų, patraukė įžvalgos.
Susipažinome – vėlgi ačiū žurnalistinio darbo patirčiai – rengiant interviu su juo. Tai buvo kažkas naujo, kažkas kitaip, o mane tas kitoniškumas visada žavėjo. Jis žaižaravo intelektualumu, atvirumu, gyliu, tolerantiška pozicija ir įtaigiu kalbėjimu – magiška asmenybė! Vėliau, jam persikėlus į Kauną, jo mamos gimtąjį miestą, ir pradėjus dirbti Vytauto Didžiojo universitete, ėmėme bendrauti ir per „Santaros-Šviesos“ klubą. Radosi bendri draugai, susipažinome su Jolanta, apie kurią jis kalbėjo su begaline meile ir pagarba.
Tapome nuoširdžiais draugais, o Leonidas labai mokėjo draugauti. Negana to, radome sąlyčio taškų ir bendrai veiklai. Šešerius metus kartu su L. Donskiu ir E. Aleksandravičiumi rengėme LRT laidą „Be pykčio“, buvau laidos redaktorė. Tai labai įdomus ir turtingas potyrių etapas. Iš pradžių į mus kreivokai žiūrėjo. Net patys televizininkai ironizuodavo, kad mūsų laida – „savai intelektualų chebrai“, reitingų tai nėra. Reikia reitingų? Bus! Leonidas juk baigęs režisūrą, jam bet kurie scenarijai buvo lengvai perkremtami. Pasikvietė į laidą Arvydą Sabonį ir pakalbėjo su juo apie... futbolą. Reitingai iškart iššovė. Žinoma, tai nebuvo pramoginių laidų reitingai, tačiau ši laida turėjo savo žiūrovą ir, ko gero, būtų dar gyvavusi, bet Leonidas išėjo į Europos Parlamentą. Beje, mes, draugai, labai jį atkalbinėjome. Tarsi jautėme, kad su savo milžiniška atsakomybe paniręs į efektyvios politikos kūrimą jis susidegins.
– Jei nuskenuotum save, kokių Leonido pėdsakų savyje aptiktum? Juk kiekvienas arti esantis žmogus, juolab stipri asmenybė, daro įtaką mums. Ko iš jo išmokai?
– Pirmiausiai – tolerancijos ir gebėjimo gyventi laikantis garbingo žaidimo taisyklių, pagarbiai. Pagarbiai – tai nereiškia, kad kiekvieną turi labai jau gerbti, bet pabandyti suprasti – privalai. Net jei negerbi – bandyk kalbėtis, išgirsti. Jei tas žmogus nepriimtinas, nekalbėk apie jį, neįsalonink (yra toks santarietiškas pasakymas) jo – nesileisk į draugystes. Dar iš Leonido išmokau atleisti, jis mane išmokė gyventi be pykčio. Kiek kartų būdavo, kad kažkam įskaudinus kurdavau scenarijus: va susitiksiu kur priėmime, kad šliūkštelėsiu vyno į veidą. Ir iškart pagaudavau save: o ką pasakytų Leonidas? Leonidas pasakytų: supykai – pralaimėjai. Jų daug, tų pamokų. Jolanta yra pasakiusi, kad tik dabar paleido skausmo šarvai. Mes, Leonido bičiuliai, irgi iš jų vaduojamės, bet netektis vis tiek žiojėja. Labai trūksta jo nuoširdžios bičiulystės. Jis buvo puikus pasakotojas su nuostabiu humoro jausmu. Kiekvienai situacijai galėjo pritaikyti anekdotą. O koks buvo komplimentų meistras! Moterims komplimentus žarstydavo itin grakščiai, o ir kiekvienam atrasdavo gerą žodį, nuotaiką pakeliančią frazę.
Leonido asmenyje aš gavau likimo dovaną. Už ją dažnai mintyse padėkoju. Per Vėlines, lankydama Leonido kapą, padėkojau ir jam pačiam. Beje, Leonido kapą puošia netradicinis paminklas: skritulio formos laikrodžio ciferblatą atkartojanti antkapio plokštė uždengia visą kapą, o joje įrėžti jo vardas ir pavardė simbolizuoja laikrodžio rodykles, žyminčias Leonido gyvenimo paskutinę akimirką.
Dovana: prezidentui Valdui Adamkui itin smagu paimti į rankas naująją knygą – L. Donskį jis vadina šviesuliu Lietuvos visuomeniniame gyvenime, nuoširdžiai besirūpinusiu valstybės raida. B. Garbaravičienės asmeninio archyvo nuotr.
– Kalbant apie atminimo įamžinimą. Būta planų Studentų skvere, ties Vytauto Didžiojo universitetu, pastatyti Leonido Donskio atminimo simbolį – gal net skulptūrą, uostamiestyje svarstoma jo vardu pavadinti gatvę, parką, skverą arba taką. Ar pakanka tų atminimo ženklų?
– Nemanau, kad reikia juos sureikšminti. Yra daugybė žmonių, kuriuos verta prisiminti, bet paminklų nepristatyta. Leonidas pasistatė paminklą savo darbu, kūryba, gyvenimo būdu, bendravimu. Tie formalūs įamžinimai kartais perdėti – mes išvis mėgstame labiau rodyti dėmesį mirus žmogui nei jam gyvam... Skulptūra Leonidui?! Vargu ar jis džiaugtųsi. Yra įsteigta Leonido Donskio premija, Vytauto Didžiojo universitete jo vardu pavadinta biblioteka, atvertas memorialinis kambarys su unikalia jo knygų kolekcija ir asmeniniais daiktais. Galų gale yra mediateka. Gali skaityti Leonidą Donskį, gali klausytis jo. Jam pačiam buvo labai svarbu kalbėti, įsiklausyti.
– Na, ir yra brangiausias jam atminimo ženklas – knyga. Ar nepaskęs ji šiandienėje leidinių apie mūsų amžininkus gausoje?
– Sakyčiau, kad vien Leonido vardas ją daro išskirtinę. Tikiu, kad mąstantį žmogų patrauks antraštė – „Man skauda“, nes mąstančiam žmogui taip daug dėl ko skauda. Taip, knygų leidžiama daug, o ar skaitoma daug? Neabejoju, kad tie, kurie išties skaito, atras šią knygą kaip atsakymą į daugelį rūpimų klausimų.
Iš knygos „Man skauda“
Apie rūpestį dėl kitų
Kas yra talentas? Tai gebėjimas sielotis dėl kitų, pasak genialaus Odesos humoristo Michailo Žvaneckio. Sielotis, net kai jie patys nesisieloja. Įsijausti į jų įtampas ir patirti jas kaip savo pačių įtampas, net kai žmonės patys mus įtikinėja, kad jiems neskauda. O gal gebėjimas patirti svetimą skausmą yra ne talento, o tiesiog buvimo žmogumi apibrėžimas? Žmonėms skauda. Mus žeidžia daugybė dalykų, bet ypač nesusikalbėjimas esminiais klausimais. Žinoma, mūsų brandos ženklas yra gebėjimas ir pasirengimas gyventi disonansų pasaulyje: gyvenimas modernioje visuomenėje niekada nebuvo ir nebus harmoningas. Pamirškime tai.
Gyvenimas demokratijoje ir atviroje visuomenėje ir yra disonansinis – tai gyvenimas nuolatinio diskomforto zonoje žinant, kad vienmintystės komfortas yra mirtinai pavojingas liberaliai politikai ir minties atvirumui. Grįžti prie Spinozos žodžių – non ridere, non lugere, neque detestari, sed intelligere (lot. „ne juoktis, ne skųstis, ne keikti, o suprasti“). O kaip tu gali suprasti kitą žmogų, gal ir tą, kuris pats savęs nesupranta, viešai neaptarinėja? Suprasti, kur ir kada nubunda etinė gyvybė, kurią mes vadiname žmoniškumu. Nes jei man skauda dėl kitų, vadinasi, aš dar gyvas ir galiu kreiptis į kitus gyvuosius.
Apie blogį
Shakespeare’as suprato kai ką daugiau. Blogis slypi ne jo masinėje prigimtyje ir mūsų galimybėje bet kada įsitraukti į jo gamybą, o suvokime, kad sąmoningai atsisakai gyventi pagal scenarijų, kuriuo pats tiki arba tikėjai. Blogis suardo žmogų išskirdamas protą ir valią, mintį ir veiksmą, racionalumą ir tikėjimą, individualybės ir bendrystės galias, analitinę atsają ir emocinį intymumą. Blogio situacija – kai žinai, kad jis laimi, ir nieko nedarai. Blogis – tai galia tarsi padorų žmogų paversti bailiu, nesvarbu kaip – rimbu ar meduoliu.
Mūsų takiosios modernybės blogis taip pat takus ir sunkiai užčiuopiamas – jis yra meduolio blogis. Jis suvilioja ir palieka su iliuzija, užuot vien banaliai gąsdinęs ir šantažavęs. Sykiu jis tyliai mus pakeičia. Blogio situacija – tai pasidavimas ir tyli kapituliacija priimant blogio žodyną ir frazeologiją. Tu atsisakai apie save ir kitus kalbėti savo kalba, priimdamas prievarta ir jėga primestą žodžių ir jų reikšmių tinklą. Taip, bet... Shakespeare’as suprato kai ką daugiau. Blogis sunaikina pats save, nes palieka šalia savęs tik tokius, kurie jau pasiruošę juo atsikratyti. Blogį sunaikina blogis.
Apie mažąjį blogį
Tad kas gi pagaliau tas mažasis blogis, be kurio išsektų ir didžiojo blogio versmės? Tai mūsų veiksmų teisinimas didžiojo blogio egzistavimu tada, kai mes atsisakome vadovautis individualia sąžine ir visą savo veiksmų logiką išvedame iš didžiojo blogio keliamo pavojaus. Sykiu tai nenoras mokytis iš ankstesnių žmonijos klaidų ir aklas įtikėjimas, esą aš niekada nepakartosiu to, ką iki manęs darė kiti. O kodėl? Nes aš esu modernesnis – vadinasi, protingesnis ir pačios civilizacijos apsaugotas.
Mažasis blogis maskuoja paprastą dalyką: naujoji tvarka yra patogi ir leidžia dominuoti ar iškilti, nes tu turi saugų priešą ar apibrėžtą grėsmę. Toji grėsmė ir pavojus tampa tavo karjeros, iškilimo ir visos veiklos pateisinimu. Mažasis blogis – tai karo marodieriai, mirties biurokratai, tylioji ir klusnioji dauguma, sykiu iki paskutinio savo žydo už nepriklausomybę kovojantys „patriotai“, atsitokėjantys tik tada, kai didysis blogis juos pačius ima ir išmontuoja, palikdamas be institucijų ir legitimumo. Arba dar blogiau – kai juos ignoruoja ir išmeta iš herojiško naratyvo erdvės. Scenarijų – į valias.
Apie laisvę
Mus ištiko laisvės šokas. Taip, Lietuvoje išsigąsta laisvės ir laisvo piliečio. Paaiškėjo, kad iš demokratijos paketo negalima išsirankioti to, kas patinka, sykiu atmetant viską, kas mums atrodo svetima ir nemiela. Negalima tarti „taip“ vienai religijai, kategoriškai atmetant kitas, lygiai kaip negalima gerbti tik mums problemų nekeliančių negausių etninių mažumų, tuo pat metu ignoruojant ir svetimkūniais laikant savo šalies homoseksualius piliečius. Mes ilgai tikėjome, kad privalome atkurti ignoruotas ir pažeistas mūsų teises – teisę laisvai vartoti gimtąją kalbą, lankyti bažnyčią, krikštyti vaikus ir panašiai. Bet egzistuoja daugumos skirtingų šalia gyvenančių žmonių teisės, tapatybė ir orumas. Apie tai mes, deja, pamirštame.
Ir svarbiausia – apie žmogų
Taip, žmogus – mylinti ir mylima būtybė. Kitaip jo nėra. Lieka tik kaukės, iliuzijos, šešėliai ir saviapgaulė. Turi būti kas nors tau svarbesnis už tave patį. Kuo nors turi gyventi, apie ką nors būtina svajoti. Ko nors geisti. Kitaip lieki įkalintas savo svarbos ir ji tampa tavo Achilo kulnu – nuolat žeidžia ironija, nepagarba, kvailos replikos, pašaipios frazės ir visa kita, kas išsklaido mūsų sunkiai susikurtą legendą.
