1931 m. antroji imperatoriaus žmona (sugulovė) Wenxiu (1909–1953) paliko monarcho rezidenciją ir pareikalavo skyrybų. Tais pačiais metais Puyi grįžo į protėvių žemę, kad taptų formaliu naujos marionetinės japonų sukurtos valstybės vadovu. Po kelių savaičių, įkalbėta Tekančios Saulės salose augusios Puyi giminaitės (japonų šnipės ir įtakos agentės) Yoshiko (1907–1948), į Mandžiūriją atvyko ir Wanrong.

Mandžiūrija – regionas, besidriekiantis šiaurės rytų Kinijos Liaudies Respublikos ir rytinėse dabartinės Rusijos Federacijos žemėse. Tais laikais ten buvo gausu anglių, geležies ir kitų žaliavų, kurių be proto reikėjo augančiai Japonijos ekonomikai.

Po Rusijos pralaimėjimu pasibaigusio 1904–1905 m. karo Tekančios Saulės imperijos įtaka Mandžiūrijoje išaugo. Japonai įgavo teises kontroliuoti dalį šiaurės rytų Kinijoje besidriekiančio geležinkelio. Tai pritraukė investicijas, sukūrė naujų darbo vietų ir leido praturtėti iš Japonijos atvykusiems asmenims.

1931 m. rugsėjo 18 d. japonų kontroliuojamoje geležinkelio zonoje įvyko sprogimas. Jo sukelta žala buvo menka, tačiau Japonijos kariuomenė sprogimu pasinaudojo kaip pretekstu invazijai į Kinijos žemes. Neatmetama prielaida, kad sprogimą sąmoningai sukėlė patys japonai.

Po penkis mėnesius trukusios kampanijos japonai iš užkariautų teritorijų sukūrė naują valstybinį darinį, kurį ilgainiui pripažino Trečiasis reichas, jo sąjungininkės (Vengrija, fašistinė Italija, Ispanija, Rumunija, Bulgarija, Suomija), vokiečių užkariautose teritorijose įsitvirtinę marionetiniai režimai (Kroatija, Viši Prancūzija) ir keletas smulkesnių Lotynų Amerikos valstybėlių. Sirija ir Nikaragva pripažinti naujosios Mandžiūrijos valstybės nespėjo.

Mandžiūrija – regionas, besidriekiantis šiaurės rytų Kinijos Liaudies Respublikos ir rytinėse dabartinės Rusijos Federacijos žemėse.

Didžiąją naujosios valstybės gyventojų dalį sudarė ne Puyi tėvynainiai mandžiūrai, o haniai (kinai). Čia taip pat buvo galima rasti rusų, žydų, mongolų ir nemažai vidurinio luomo elitui priklausančių japonų.

Po 1931–1932 m. kampanijos prasidėjus krašto kolonizacijai, išeivių iš Tekančios Saulės salų skaičius dar labiau išaugo, mat naujosios valstybės idėja itin sudomino įvairiausius apie turtus bei karjerą svajojančius oportunistus ir avantiūristus, o kartu su japonais į Mandžiūriją pradėjo vykti ir korėjiečiai. Būsimasis Pietų Korėjos prezidentas (autoritaras) Park Chung-hee (1917–1979) buvo vienas jų.

Kaip ir seniau, Puyi neturėjo jokios realios galios. Jis gyveno vadinamuosiuose Druskos mokesčio rūmuose Čangčune (dabartinė Dzilino provincija) ir savo inicialais ženklino kone kiekvieną įstatymą, kurį jam pakišdavo japonai.

Vienas galingiausių naujosios Mandžiūrijos valstybės žmonių buvo generolas Masahiko Amakasu (1891–1945) – akinius nešiojantis plikis, kuriam charizmos teikė grėsmingos raukšlės skruostuose. Pasakojama, kad jis dar būdamas leitenantas pats savomis rankomis pasmaugęs japonę feministę Ito Noe (1895–1923), jos vedusį sugyventinį anarchistą Osugi Sakae (1885–1923) ir šešerių metų vaiką (anarchisto sūnėną).

Vėliau M.Amakasu tapo vadinamosios Mandžiūrijos filmų asociacijos vadovu ("Kabushiki kaisha Manshū eiga kyokai"), tačiau jo tikrasis darbas veikiausiai buvo prižiūrėti marionečių valstybės monarchą bei jo dvariškius.

Siekdami dar labiau prie savęs pririšti Puyi, japonai pasirūpino, kad jo jaunesnysis brolis Pujie (1907–1994) susituoktų su Japonijos karališkosios šeimos nare Hiro Saga (1914–1987).

Sunkioji pramonė buvo itin svarbi naujosios Mandžiūrijos valstybės ekonomikos pamatų dalis, tačiau žemės ūkio produkcija taip pat pritraukė nemažai dėmesio. Itin daug susidomėjimo sulaukė opiumo aguonų auginimas ir iš jų išgautų kvaišalų platinimas.

Psichotropines medžiagas teikiančių žemės ūkio kultūrų auginimas ir prekyba kvaišalais, siekiant finansuoti karo mašiną, anaiptol nebuvo pati didžiausia samurajų ainių nuodėmė, padaryta Šiaurės rytų Kinijoje.

Kraupiausi įvykiai dėjosi ten, kur veikė vadinamojo Kwantungo armijos Švaraus vandens ir kovos su epidemijomis departamento (Kantogun Boeki Kyūsuibu Honbu) padaliniai. Cheminių ir biologinių ginklų kūrimas, eksperimentai su gyvais žmonėmis, vivisekcija (gyvo organizmo skrodimas) be anestetikų – nieko naujo ar įdomaus, ko tais laikais nebūtų darę naciai ar sovietai.

Prasidėjus atviram Kinijos Respublikos ir Japonijos karui (1937–1945), šių eksperimentų metu sukurti ginklai buvo panaudoti prieš įvairias Kinijos gyvenvietes.

1945 m. rugpjūčio 6 d. amerikiečių bombonešio "Enola Gay" (pavadintas piloto motinos garbei) įgula numetė pirmąjį branduolinį užtaisą ant Japonijos miesto Hirošimos.

Po kelių dienų SSRS paskelbė Japonijai karą, o jungtinės sovietų ir mongolų pajėgos pradėjo Mandžiūrijos puolimą. Puyi bandė bėgti, tačiau pateko į sovietų nelaisvę. Po kelerių metų SSRS jį perdavė Kinijos Liaudies Respublikai.

Jam taip pat teko liudyti ir vadinamajame Tarptautiniame Kariniame Tolimųjų Rytų tribunole (1946–1948), teisusiame Japonijos militaristinės chuntos narius.

Dėl intensyvaus "perauklėjimo" programų, gyvendamas Kinijos Liaudies Respublikoje, Puyi labai pasikeitė. Jis tapo kone tobulu liumpenproletaru, nuolatos atgailaujančiu dėl savo padarytų darbų ir gyvenimo būdo, kurį kadaise praktikavo.

Nuo opiumo priklausoma imperatorienė G.Wanrong taip pat pakliuvo į komunistų nelaisvę. Ji veikiausiai mirė 1946 m. birželį, tačiau jos amžinojo poilsio vieta nėra žinoma. Manoma, kad ji buvo užmezgusi romaną su vairuotoju ir nuo jo pastojo, tačiau vaikas mirė. Kai kurie tiki, kad naujagimį galėjo nužudyti japonų gydytojai, tačiau šį kraupų įvykį gaubia paslapties šydai.

Tokio pat likimo sulaukė ir vokiečių kolegos iš Japonijos, militaristinės Hideki Tojo (1884–1948) chuntos atstovai. 1946 m. rugpjūčio 16 d. Tokijo tarptautinio karinio Tolimųjų Rytų tribunolo (1946–1948) posėdyje pasirodė itin svarbus liudininkas, turėjęs patvirtinti arba paneigti įtariamųjų kaltę dėl Kinijos žemėse vykusių žiaurumų.

"Aš gimiau Pekine. Man duotasis vardas yra Puyi. Kartu su mandžiūrų kilmės pavarde aš buvau vadinamas Aisin-Gioro Puyi. 1909 m. aš tapau Kinijos imperatoriumi", – bankrutavusio verslininko balsu pasakė apšepęs, alkoholizmo kamuojamą astrofiziką primenantis vidutinio amžiaus vyras, kurį kitomis aplinkybėmis už panašų pareiškimą veikiausiai būtų išvežę į psichiatrijos ligoninę.

Puyi (1906–1967) buvo paskutinysis Kinijos žemes valdžiusios su Mandžiūrijos regionu siejamos Qing dinastijos (1644–1912) palikuonis ir paskutinysis Kinijos monarchas, kurio gyvenimą lydėjo dramatiškos permainos.

Dar nesulaukęs nė trejų metų, jis paveldėjo imperatoriaus titulą, milžiniškas galias ir beprotiškus turtus, tačiau praėjus vos keleriems metams sukilimų, karų ir kitų negandų apkandžiotoje Kinijoje prasidėjo dešiniosios pakraipos revoliucija.

Valdžioje įsitvirtinus Sun Yat-senui (1866–1925), Puyi išvengė Nikolajaus II (1868–1918) likimo, tačiau prarado savo pirmtakų turėtą galią, o iš jo titulo teliko abstraktus simbolis. Net ir praradęs tiesioginę valdžią, jis su dvariškiais keletą metų tebegyveno Uždraustajame mieste.

Į Tolimųjų Rytų regioną skverbėsi stiprėjantys vakariečiai, kurių įžūlumą ir pasitikėjimą savo jėgomis įtvirtino naujausios to meto technologijos.

Su šiaurės rytų Kinijoje esančiu Mandžiūrijos regionu siejama Puyi giminė imperijos valdžioje įsitvirtino 1644 m. Mandžiūrai nebuvo haniai. Jų protėviai kadaise vadinti džiurdžėnais, tad vėliau Qing valdymo laikais kai kurie haniai savo monarchų nelaikė tikrais kinais.

Kaip ir Yuan (1271–1368) dinastija pasivadinę mongolų valdovai, mandžiūrai, dalies hanių nuomone, buvo iš svetur atvykę užkariautojai, uzurpatoriai ir despotai. XVII a. pirmojoje pusėje paskutinės hanių Ming (1368–1644) dinastijos atstovams teko vis dažniau susidurti su stiprėjančių mandžiūrų puldinėjimais.

Tarsi to būtų negana, šalį pradėjo krėsti bado bei didelių mokesčių įžiebti valstiečių sukilimai. Maištininkų gretos vis labiau augo, o valstybės kariuomenei teko rinktis tarp kovos su mandžiūrais ir sukilimų slopinimo.

1644 m. balandžio 25 d. Li Zichengo (1606–1645) vedami sukilėliai užėmė Pekiną, o paskutinysis Ming dinastijos valdovas Zhu Youjianas (1611–1644) nusižudė. Pasikeitus valdžiai, pasienyje su mandžiūrais kovojančiam Ming dinastijos generolui Wu Sangui (1612–1678) iškilo sunki dilema.

Iš pradžių Wu ruošėsi pripažinti Li valdžią, tačiau galiausiai nusprendė sudaryti sąjungą su mandžiūrais. 1644 m. gegužės 27 d. Šanhaiguane (Hebėjaus provincija šiaurės rytų Kinijoje) Wu pajėgos susirėmė su Li atsiųstais žmonėmis. Pasakojama, kad Wu kariauna patyrė didelių nuostolių ir veikiausiai būtų pražuvusi, jeigu lemiamą akimirką sukilėlių nebūtų užpuolę princo Dorgono (1612–1650) vadovaujami mandžiūrai.

Nugalėjusios sukilėlius, Wu ir mandžiūrų pajėgos patraukė sostinės link. Tų pačių metų birželį mandžiūrai jau buvo Pekine, o šešiametis Qing dinastijos atstovas (1638–1661) buvo paskelbtas Kinijos imperatoriumi.

Uzurpavę valdžią mandžiūrai, prisidengdami sukilimų malšinimu, įvedinėjo savo tvarką kitose Kinijos dalyse. Jiems teko kovoti ne tik su maištininkais, bet ir su išlikusiais Ming dinastijos šalininkais.

1683 m. Qing pasiųstos pajėgos aneksavo Taivano salą, kurioje buvo įsikūrę Ming dinastijai ištikimi asmenys (šie buvo čia nuo 1662 m., kai išvijo iš salos olandus). Qing dinastijos ir šventikų valdomo Tibeto ryšiai buvo gana pozityvūs, grįsti diplomatija, tačiau naujųjų Kinijos valdovų ir Sindziango santykiai susiklostė visai kitaip.

Qing dinastijos atėjimo į Kinijos valdžią metu Sindziange jau buvo įkurtas vadinamasis Džungarų chanatas. Qing valdovų ir džungarų bei kitų Sindziango sukilėlių kovos tęsėsi ne vieną dešimtmetį, o galiausiai baigėsi regiono "išvalymu" (šiuo metu šis procesas kai kurių ekspertų įvardijamas genocidu).

Nuo XVIII a. pabaigos iki pat XX a. pradžios Qing dinastijos valdomai Kinijai teko susidurti su vis didesnėmis negandomis. Į Tolimųjų Rytų regioną skverbėsi stiprėjantys vakariečiai, kurių įžūlumą ir pasitikėjimą savo jėgomis įtvirtino naujausios to meto technologijos.

Valstybę alino opiumo vartojimas ir jo sukelti karai, taip pat – sukilimai, badas, ligos, gamtinės stichijos, o viską dar labiau komplikavo technologinis atsilikimas ir institucijų bei dalies valdančiojo elito sustabarėjimas (labiausiai – baimė prarasti savo privilegijas).

Tarsi to būtų negana, kinus 1894–1895 m. kare pažemino japonai. Kinija prarado Taivaną ir turėjo leisti japonams įtvirtinti savo įtaką Korėjos pusiasalyje.

Kadaise buvusiu vienu pažangiausių, turtingiausių ir įtakingiausių kraštų, dabar Kinija verkdama šaukėsi fundamentalių permainų, tačiau jų teko laukti iki pat XX a. antrojo dešimtmečio pradžios.

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Puyi grįžo į protėvių žemę, kurioje jam buvo pavesta valdyti naują japonų regione įkurtą butaforinę valstybę.

"1932 m. pradžioje japonai įkūrė marionetinę Manchukuo valstybę. Po metų prie jos buvo prijungta japonų užimta Kinijos Hebėjaus provincija, o 1933 m. kovą japonų kariuomenė prasiskverbė į neapsaugotų regionų gilumą ir pasiekė Didžiąją Kinijos sieną. Šie agresyvūs veiksmai parodė, kaip smarkiai išaugo Japonijos galia Tolimuosiuose Rytuose ir sustiprėjo jos karinio jūrų laivyno pajėgos", – pasakojama visų gyvenimo sričių eksperto Winstono Leonardo Spencerio Churchillio (1874–1965) knygų "Antrasis pasaulinis karas" serijos pirmajame tome "Pakeliui į katastrofą".

Japonijos imperatorius Akihito (Akihitas) penktadienį imperatoriškuosiuose rūmuose Naujųjų metų proga sveikindamas daugiau kaip 80 tūkst. lankytojų ragino siekti taikos.
Šiais metais bus minimos 70-osios Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinės.

81 metų monarchas pasirodė miniai, kurioje daug kas mojavo Japonijos vėliavėlėmis ir šaukė „banzai“ („Tegyvuoja“).

„Prasidedant šiems metams linkiu žmonių laimės ir ramybės pasaulyje ir mūsų šalyje“, – sakė imperatorius, kurio kreipimąsi iš stiklu aptverto balkono transliavo televizija ir šalia kurio stovėjo kiti karališkosios šeimos nariai.

Akihito savo naujametinį pareiškimą paskelbė ketvirtadienį ir jame akcentavo svarbą mokytis iš istorijos, primindamas karo skerdynes.

„Šie metai žymi 70-ąsias Antrojo pasaulinio karo, kuris daugeliui žmonių kainavo gyvybę, pabaigos metines, – sakoma pareiškime, kurį paskelbė Imperatoriškųjų rūmų agentūra. – Galvoju, kad mums visų svarbiausia pasinaudoti šia galimybe ir studijuoti šio karo istoriją, mokytis iš jos, pradedant 1931 metų Mandžiūrijos incidentu, mums svarstant būsimą mūsų šalies kryptį“.

Japonų kareiviai 1931 metais Mandžiūrijoje susprogdino geležinkelį ir apkaltino Kinijos karius, kad turėtų pretekstą perimti viso regiono kontrolę.

Tas Mandžiūrijos incidentas Kinijoje kasmet yra minimas kaip Japonijos agresijos aktas ir karo įžanga.

Akihito tėvas imperatorius Hirohito (Hirohitas) kažkada buvo garbinamas kaip gyvoji dievybė ir buvo Japonijos vyriausiasis vadas, kai šalies pajėgos 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiuose trypė Aziją.

Japonijos sostą didžioji visuomenės dalis labai gerbia, nors po karo iš jo didele dalimi buvo atimta mistinė charizma ir dieviškos kilmės statusas.