Prieš beveik keturiolika metų sukurtas Baltijos baleto teatro spektaklis iki šiol yra vienintelis pasaulyje pastatytas pagal „Depeche Mode“ muziką. 

Jo choreografė ir režisierė Marija Simona Šimulynaitė sako, kad su kiekvienais metais spektaklis tampa dar labiau aktualus, nes toks, koks pasaulis yra dabar, rodos, buvo išpranašautas gerokai anksčiau. 

„Per keturiolika šio spektaklio gyvavimo metų pasaulyje vyko ir keitėsi daug dalykų. Vienu metu, ypač prasidėjus pandemijai, jis puikiai reflektavo tą beprotišką laiką ir pablogėjusius žmonių socialinius santykius. O šiandien, kai vis dažniau naudojame jauninančius filtrus ar dirbtinio intelekto sugeneruotas nuotraukas siekiant paslėpti savo trūkumus ar tikrąjį amžių, spektaklis suteikia dar daugiau peno pamąstymams apie mus pačius ir „kitą pasaulį”, – sako režisierė.

Ji tęsia, kad jau antrą dešimtmetį Lietuvos publikai rodomas spektaklis „Kitas pasaulis“ patyrė daug transformacijų, todėl šiandien jis atrodo jau visai kitaip nei premjeros dieną, o šokėjai stipriai užaugo ir patobulėjo kartu su šiuo kūriniu.

Tačiau, M. S. Šimulynaitės teigimu, šio kūrinio gyvavimas atskleidžia ir tamsiąją baleto šokėjo profesijos pusę, kurioje gražūs filtrai neegzistuoja, o šokėjas sulaukęs 38-erių metų amžiaus jau yra laikomas kone pensininku.

Tačiau savęs tokiais nelaikantys spektaklio „Kitas pasaulis“ šokėjai Igoris Zaripovas ir Olga Konošenko drąsiai savo pavyzdžiu laužia visus su jų profesija ir amžiumi susijusius mitus ir stereotipus. Abu artistai yra įžengę į penktą dešimtį ir toliau sėkmingai šoka, o pastarosiomis dienomis intensyviai ruošiasi spektaklio „Kitas pasaulis“ pasirodymui Kaune.

Anot O. Konošenko, jei ji būtų atsižvelgusi į visus baleto profesijoje egzistuojančius stereotipus, ji jau seniai būtų privalėjusi baigti karjerą. Tačiau šios profesijos atstovai išsiskiria tuo, kad yra fiziškai ir emociškai labai stiprūs žmonės, todėl jei tik užsispyrimas ir jėgos leidžia, amžius nėra kliūtis jiems šokti baletą.

„Realybė tokia, kad mano amžiaus šokėjas yra laikomas senu. Tačiau nenoriu tokia jaustis ir nesijaučiu, nors tiek ilgai šokančių baletą kaip aš yra vienetai. Tikiu, kad svarbiausia yra siekti savo idealų, sunkiai dirbti ir mylėti tai, ką darai. Tik tokiu būdu gali pavykti išlaikyti gerą fizinį pasirengimą, o baleto šokėjo kelias būti ilgas ir nenuspėjamas“, – sako baleto artistė O. Konošenko.

I. Zaripovas antrina kolegei ir priduria, kad baleto šokėjo karjeros trukmė priklauso nuo pačio žmogaus. Jei jis nori šokti, o kūnas ir jėgos tam akompanuoja – sustoti būtų beprasmiška. 

„Kartą kažkas pasakė apie baleto artisto profesiją – jeigu ryte atsikeli ir tau nieko neskauda, greičiausiai tu jau esi miręs. Manau, šis pasakymas yra labai taiklus. Šokėjo profesiją nuolat lydi tai pakilimai, tai nuopuoliai, todėl reikia daug fizinių ir valios jėgų nepasiduoti“, – teigia I. Zaripovas.

Visuomenėje gajų stereotipų nepaisantys ir savo profesiją mylintys artistai kviečia į vienintelį šį sezoną spektaklio „Kitas pasaulis“ pasirodymą, kuris vyks lapkričio 14 dieną, antradienį, Kauno kultūros centre „Girstučio“ padalinyje. Bilietus į spektaklį platina kakava.lt

Ketvirtadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bučiuoju. Rūta“ žinomos moterys dalysis savo istorijomis ir pasakos, kodėl žlugo jų santuokos ar santykiai. „Kas tave ims? Pažiūrėk į veidrodį, kaip atrodai!“ – tokius mamos žodžius nuolat girdėdavo choreografė, „Baltijos baleto teatro“ įkūrėja Marija Simona Šimulynaitė. Pažiūrėjusį į veidrodį šokėja jame matė, kaip pati sako, berniokišką moterį: kelnės, kareiviški batai ir trumpai kirpti plaukai, mat laiko sau nelikdavo. 

Ji šešerius metus gyveno su vyru, kurį teko pačiai išlaikyti: „Jis ateidavo ir sakydavo: „Kur mano 20 eurų, ar padėjai ant stalo?“ Aš dirbau po 14 valandų, pamiršdavau net pavalgyti, o jis sėdėdavo, gerdavo arbatėlę ir mėgaudavosi laisvalaikiu.“ Marija Simona prisipažins, kad visus tuos metus kentėjo, nes bijojo likti viena.

Kita laidos viešnia Jurgita pasakos, kad net 14 metų gyveno santuokoje su žmogumi, kuris labiau priminė jai vaiką nei vyrą. „Aš ir namus stačiau, sienas dažiau, žolę pjoviau, valgyti gaminau, vaikus prižiūrėjau ir dar į darbą važinėdavau, o jis gulėdavo ant sofutės ir žiūrėdavo“, – pasakos moteris. Jurgita savo ilgametį vyrą iškeitė į 10 metų jaunesnį vaikiną. Jis, esą, kur kas darbštesnis ir leidžia jai pasijausti ne darbiniu arkliu, o moterimi. Tiesa, viena pikantiška detalė: net trejus metus Jurgita, jos buvęs vyras ir naujasis draugas gyveno trise po vienu stogu.

Lietuvė Aušra Delval gyvena tarp milijonierių rojumi vadinamos Sen Bartelemi salos ir Vilniaus. Ji sakys negalinti patikėti šiomis istorijomis. Aušra kadaise kūrė santykius su Švedijos piliečiu ir su juo susilaukė dukros. Tačiau vos tik pamačiusi, kad švedas į ją žiūri kaip į prastesnę būtybę iš Rytų Europos, ji kaipmat susikrovė daiktus iš su kūdikiu išėjo iš namų: „Aš augau emancipuotoje šeimoje, todėl tai, kad vyras stebėdavo ir skaičiuodavo, jog geriu vandenį iš parduotuvės, o ne iš čiaupo arba, kad man netyčia sudaužius kokį daiktą namuose kildavo jo pasipiktinimas, buvo didelis pavojaus signalas. Maža to, jis man pasakė, kad šioje šalyje aš esu tik dulkė, todėl išėjau net nesidairydama atgal.“

Vis dėlto psichoterapeutas Andrius Kaluginas sakys, kad reta moteris išdrįsta nutraukti nelaimingą santuoką ir nereikia stebėtis, jog moterys kenčia nelaiminguose santykiuose. Jis neslėps, kad Lietuvoje dar gajus požiūris – geriau išsiskyrusi nei niekada netekėjusi. „Čia Vilniuje ar Kaune mes kalbame apie feminizmą, emancipaciją, bet jūs nuvažiuokit 10 km už Vilniaus ir pamatysite santuokas, kuriose yra alkoholio, smurto, nepagarbos, bet moterys kenčia ir nedrįsta skirtis, nes gi ką kaimynai pagalvos arba iš ko ji gyvens?“ – kalbės psichoterapeutas.

34-erių moteris prisipažįsta, kad iki šiol, vis dar būna, kad kartais iš miegų pažadina košmaras apie tuos laikus, kai šokdavo baletą. Mokykloje būsimoms balerinoms tekdavo atlaikyti nesibaigiančias priekaištų lavinas dėl menkiausių smulkmenų, nors, atrodytų, jos dirbo žymiai daugiau nei paprasti moksleiviai. „Tu po aštuonias valandas žiūri į veidrodį.  Žiūri, žiūri, žiūri ir po to su laiku pradedi matyt save iš tikrųjų kreivą, storą, šleivą, nieko nesugebančią, o tau dar sako, tu nieko nedarai, tu nedirbi, tu tingi. Pagalvoji sau tyliai – aš keliuosi šeštą ryto, septintą jau troleibuse, žiemą – 20 laipsnių šalčio, pusę aštuonių salėje, kurioje pro langus kiaurai košia vėjas, ten net radiatoriai nešildydavo, visa sustirus, grindys medinės su rakštimis, kur tavo šlepetės ir kojos pūdavo nuolatinėje drėgmėje“, – savo vaikystę baleto mokykloje prisimena garsi artistė.

Marija – visiškai atvira: senoji baleto sistema – visiškai supuvusi. Pabaigus Čiurlionio menų mokyklą į Operos ir baleto teatrą šokti jos nepriėmė. Ir, kaip ji pasakoja, visai ne dėl talento stokos, bet dėl nenunešto kyšio. „Po kurio laiko atėjo į salę atitinkamas asmuo iš teatro ir pasakė: Šimulynaite, apleiskite teatro patalpas per dešimt minučių. Prie visos baleto trupės. Tai buvo tikras smūgis. Devyniolikos metų, dar buvau vaikas. Gyvenime tu nesilinksmini diskotekose, nevarinėji į Palangą su draugais vasarą mėgautis gyvenimu. Tu dirbi, dirbi, dirbi dėl savo karjeros. Aš buvau dar visiškas vaikas, kai mane prieš visus išsviedė lauk. Buvo be galo skaudu“, – pasakoja režisiere tapusi balerina.

Kodėl ir kaip žmonės pasiryžta tiek iškęsti vardan šokio? Marija tikina, kad jausmas, kai išeini į sceną, veikia kaip narkotikas. Po kiek laiko tu nebegali be to jausmo gyventi.  Nori tai pakartoti iš naujo, ir iš naujo, nepaisydama, kiek tai bekainuotų. „Tu kiekvieną dieną nori mesti baletą. Tai yra žiauriai sunku, tu kiekvieną rytą keliesi ir sau šnabždi: „Dieve, kam aš tai darau? Bet kai pradedi, imi visas ir atsigauni. Tu kitoje egzistencijoje tuo metu, o kai uždarai baleto salės duris – tau kitur gyvenimas pilkas. Įsivaizduokit, nuo patiriamos euforijos, vienas šokėjas suplyšusiu Achilu atšoko dviejų minučių variaciją ir nieko nejautė, nes adrenalinas toks, kad nejauti skausmo. Pradedi jausti skausmą realiai praėjus pusei valandos po spektaklio, kai užsidaro uždanga“, – atvirai apie baleto užkulisius šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Nuo…Iki“ pasakos buvusi balerina M. S. Šimulynaitė.

Tik pradėjusi studijuoti režisūrą Marija sulaukė pasiūlymo iš Estijos operos ir baleto teatro ir nedvejodama išsikraustė į Taliną. Ten merginai atsivėrė kitas pasaulis – baleto šokėjų nuomonės buvo klausomasi, jų fizine forma uoliai rūpinosi, Marijai net buvo nusamdytas psichologas, nes pirmą pusmetį, naujoje aplinkoje, ji buvo labai nedrąsi ir užsidariusi.

„Aš patyriau šoką dėl puikių ten laukusių sąlygų. Pirtys, kineziterapeutai, net psichologai. Be to, visi su tavimi kalbasi kaip su žmogumi. Ten repeticijų salėje ant veidrodžių net žaliuzės užtrauktos. Jas atitraukia tik, kai bendri šokiai, masinės scenos, sinchronai. Todėl tavo psichika lieka apsaugota – jautiesi tikrai geriau, kai nepraleidi dešimčių valandų stebėdamas save veidrodyje“, – atviraus moteris.

– Trumpai papasakokite, kaip pasidėjo jūsų kūrybinis kelias?

– Kūrybinis kelias šokio pasaulyje prasidėjo penkerių metų. 1987 m. pradėjau intensyviai šokti baletą, tuometinėje žinomoje šokių studijoje „Liepsnelė“, iš kurios, beje, į plačius vandenis taip pat išplaukę yra ir E. Špokaitė, L. Bartusevičiūtė bei kitos tuometinės Lietuvos baleto legendos.

– Kiek metų gyvuoja Baltijos baleto teatras?

– Baltijos baleto teatrą įsteigiau grįžusi į Lietuvą po emigracijos. Dirbau baleto soliste ir režisiere Skandinavijos teatruose, ten taip pat atlikau ir praktiką, nes paraleliai studijavau teatro režisūrą. 2009 m. metų rudenį prasidėjo pirmasis BBT sezonas. Jūsų festivalį atidarėme su jubiliejine kamerine premjera, savo dešimtojo sezono proga.

– Kaip kilo mintis įsteigti Baltijos baleto teatrą?

– Tiek dirbant užsienio teatruose, tiek keliaujant, susitikdavau daug savo laidos kolegų, profesionalių baleto šokėjų, emigravusių iš Lietuvos ir visi vienbalsiai kalbėdavome: „Kaip gaila, kad Lietuvoje nėra nė vienos profesionalios šiuolaikinio baleto trupės“ (BBT yra vienintelis šiuolaikinio, inovatyvaus baleto teatras Lietuvoje). Ši mintis mane drąsino nebijoti ryžtis šiam žingsniui, būnant dar visai jauna kūrėja ir vos 26 metų. Tuo metu buvau kaip tik baigianti magistro studijas pas režisierių Rima Tuminą.

– Kas jus įkvepia kūrybai?

– Muzika, literatūra, pilnatis, filmai, kelionės. Daug diskutuojame su kolegomis kartu dirbdami, proceso metu. Dažniausiai suburiu gan harmoningas, kūrybingas komandas, kartu diskutuojame, ieškome įvairiausių sprendimų, be abejo, turiu aiškias gaires ir gerai žinau, ko ir iš ko noriu. Mano profesija yra ir režisierė, ir choreografė, tad į visus darbus žiūriu analitiškai, gilinuosi į muzikos prasmes ar naudojamą literatūrą.

–Kas yra jūsų auditorija, ką traukia tokia šokio kryptis?

– Per BBT gyvavimo laikotarpį yra susiformavusi nuomonė, jog mano teatras yra kitoks, tačiau stiprus ir profesionalus. Žiūrovai nebesitiki pamatyti klasikinio baleto, visi jau žino, kad mūsų šokėjai šiuolaikinį baletą šoka pagal „Depeche Mode“, „The Chemical Brother“, „Matrix“, „Prodigy“, „The Beatles“ ar Bjork muziką. Mėgstu naudoti naujausias šiuolaikines scenines technologijas. Bėgant dešimtmečiui viskas labai greit progresuoja, vos spėjam koja kojon su kintančiomis inovacijomis, kurios man labai svarbios. Didesniems projektams baleto šokėjus kviečiu ir iš kitur: Baltijos šalių, Sankt Peterburgo, Prancūzijos, Italijos. Tai garantuoja kokybę ir aukštą atlikimo lygį.

– Kas dirba kartu su jumis ir padeda kiekviename žingsnyje?

– Man labai svarbūs mano šokėjai, be galo juos myliu ir išgyvenu kiekvieno jų karjeros pabaigas, traumas, šeimynines dramas bei kitas bėdas. Šokėjai – mano didžiausia meilė, mano šeima, draugai, kolegos, komanda. Stengiamės laikytis išvien, nepaisant to, kad profesionalaus artisto gyvenimas labai sunkus, laikinas, nenuspėjamas...

– Jūsų pasiekimų ir pasirodymų skaičius yra išties įspūdingas, ką galbūt išskirtumėte labiausiai? Kas galbūt jūsų akimis buvo įsimintiniausia?

– Taip, iš viso mano pačios, kaip choreografės, režisierės gyvenimo aprašyme yra jau 33 projektai (šokio, dramos, operos bei kt.). Išskirčiau galbūt patį pirmą BBT spektaklį „Kitas pasaulis“ pagal „Depeche Mode“ muziką, dramos šokio spektaklį „Mindaugas“ (pagal J. Marcinkevičių) bei projektą, kuris buvo statytas Estijoje – Sadama Teater „Fizikai“ (drama, šokis, pagal Diurenmato pjesę).

– Kuo ypatingas buvo jūsų pasirodymas „Art Stage“ scenoje „Loftas Fest’19“ metu? Ką šiuo pasirodymu norėjote pasakyti susirinkusiems?

– „Loftas Fest’19“ metu lanktytojai galėjo išvysti kamerinį spektaklį „Vienatvės armija“. Jo pagrindinė mintis yra ta, kad „žmogus gimsta vienas, miršta vienas, ateina ir išeina vienas, viskas, kas vyksta jo kelyje yra „pakeliui“. Mes visi „viduje“ turime be galo daug psichodelikos, kuri miega, ir jei ji būtų pabudinta – visi suprastume, kaip svarbu yra gyventi dėl savęs, nepervargstant dėl kitų žmonių. Juk kaip buvai, taip ir liksi kažkieno pakeleivis „autostopu“.

Pasirodymo metu skambėjo Bjork atlikėjos muzika: „Bjork kūryba, asmenybė, jos vaizdo klipai įkvėpė gvildenti šia temą mūsų šokio projekte. Jos kūryboje nėra logikos, dažnai žodžiai ateina iš niekur ir niekur neveda, tačiau, kaip būtų keista, viskas turi didžiulę prasmę. Tai viena iš priežasčių, kodėl nutariau pasirinkti Bjork muziką sintezėje su šiuolaikiniu baletu.

Pasirodymo metu taip pat naudojamos holograminės vaizdo projekcijos sprendimas sustiprina šokėjo judesio efektingumą, per tai siekiama išgauti organiškai sulietą judesį su vaizdu, išplėstu emocijos, ir minties paletės tęstinume. Hologramos išskirtinumas šokio teatre atskleidžia visai kitus optinius polius. Dažniausiai mes įpratę matyti atlikėją ir instaliacijų vaizdą už jo, čia bus priešingai, artistas bus tarp projekcijos, ji pinsis aplink jį, prieš jį, tarsi atlikdama ir projekcijos, ir kostiumo, ir judesio tęstinumo funkciją.“

– Kokie jūsų ateities planai ir siekiai?

Planai ir siekiai dideli, rengiami turai po pasaulį, milžiniški ir inovatyvūs projektai, bendradarbiaujama su didelėmis organizacijomis, panašiai kaip vyksta ir dabar – nuo kamerinių projektų iki arenų bei stadionų.

M. S. Šimulynaitė, paklausta, kuo labiausiai džiaugėsi „Loftas Fest“ pasirodymo metu „Art Stage“ scenoje, sako: „Aš ir Baltijos baleto teatras džiaugiasi visa „Loftas Fest“ organizacija bei mūsų profesionaliais šokėjais Evelina Fokina ir Ignu Armaliu. Taip pat nuoširdžiai norime padėkoti savo naujiesiems partneriams „Make up for ever“ ir nuostabiajai grimo meistrei Simonai Broks. Pasak jos, „dirbti su baleto profesionalais, gerai žinančiais, ko nori, yra išties įdomi patirtis. Šokėjų makiažas – specifinis, buvo parinktas specialiai pagal Bjork muziką, veidai buvo stipriai kontūruoti ir padaryti androgeniškais.“

„Art Stage“ „Brazzi“ studijos erdvėje „Loftas Fest’19“ metu įvyko daug įsimintinų pasirodymų: elektroakustinis baletas „New Born“, buto šokio-teatro pasirodymas „Okarukas“, šokis „Sugar“, Gintauto Gascevičiaus ir kitų menininkų performansai, vyko nemokami kino seansai. Čia surengtas ir unikalios gatvės meno galerijos „Open Gallery“ atidarymas bei devynių naujų ilgalaikių darbų pristatymas, po kurio sekė naktinės ekskursijos po visą kiemo galeriją.

Kitą savaitę Klaipėdoje bus rodomas pirmasis Baltijos baleto teatro spektaklis „Kitas pasaulis“ pagal „Depeche Mode“ muziką.

Bene žinomiausias japonų rašytojas pasaulyje ir garsios muzikos grupės muzika susitiks vienoje scenoje. Šokio spektaklį „Kitas pasaulis“ įkvėpė tiek 30 metų anšlaginius koncertus visame pasaulyje rengiantys „depešai“, tiek vos dešimtmečiu jaunesnis Haruki Murakami romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“.

Šis spektaklis – tai etiudai, gimę iš simbolių, filosofijos, vaizdinių ir energijos kupinos muzikos. Skambesio, kuris iššaukia ir provokuoja judesį, godžiai traukia į sapnų ir svajonių pasaulį, kuriame belyčiai žmonės egzistuoja mutavusių sintetinių pojūčių erdvėje. Šokėjai scenoje tampa mechaniniais organizmais, gyvenančiais šviesų, lazerių ir vaizdo projekcijų šalyje. Personažai įprasmina nepažintus pasąmonės klodus ir nejučia pranašauja tai, į ką nejausdami einame patys.

„Kitas pasaulis“ – pirmasis Baltijos baleto teatro spektaklis, bet jau 11-oji jo įkūrėjos režisierės ir choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės premjera. 2009-aisiais už Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytą šiuolaikinio šokio spektaklį „Spragtukas“ pagal P.Čaikovskio muziką režisierė buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui. M.S.Šimulynaitė taip pat kūrė spektaklius festivaliams „Shockademija“, „Druskomanija“, NOA.

Drauge su nauja šiuolaikinio baleto trupe režisierė yra pasiryžusi tobulėti kartu, stebinti žiūrovus, suteikti erdves vietos ir užsienio kūrėjams, taip pat neužsisklęsti tik Lietuvos scenoje – rengti edukacinius projektus, bendradarbiauti su užsienio teatrais ir festivaliais.

Baltijos baleto teatras – visiškai naujas darinys Lietuvos šokio scenoje. Pirmą kartą 2010-ųjų gruodį prisistačiusioje trupėje – 14 profesionalių baleto šokėjų. Trupės pagrindą sudaro M.K.Čiurlionio meno mokyklos mokiniai, suvienyti entuziazmo ir noro šokti gimtojoje šalyje. Maskvos imperatoriškasis baletas (Rusija), Sakramento baletas (JAV), Latvijos nacionalinė opera, Baltimorės baletas (JAV), Tartu Vanemuines teatras (Estija), Ženevos „Les Jeune Ballet“ (Šveicarija), Los Andželo baletas (JAV) – tai tik dalis pasaulio teatrų, kuriuos savo biografijose mini Baltijos baleto teatro solistai. „Kitame pasaulyje“ šoka A.Steponkevičiūtė, G.Dirmaitė, V.Naumova, V.Šniurevičiūtė, H.Palkovskytė, V.Gineitytė, V.Latišonok, N.Bierancas, I.Evans, M.Černeckas.

Baletas „Kitas pasaulis“ balandžio 4 d. 19 val. bus rodomas Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmuose. Bilietai – po 24–74 Lt, juos platina „Tiketa“.