– Mariau, naujuosius metus, ne kaip visi žmonės, o kaip tikras gamtininkas skaičiuoji nuo pavasario. Kada jis tau prasideda?

– Naujieji metai išties prasideda ne kovą, kaip esame įpratę skaičiuoti, o sausio 25-ąją, pirmąją pavasario dieną. Matau, pakilo antakiai, – senų senovėje sausio 25 d. buvo minimas viduržiemis. Būtent šią dieną išlenda barsukas ir pasako – bus pavasaris ar nebus. Pastaraisiais metais barsukas išlenda ir mums pasako, kad pavasaris jau yra. Kalbant rimtai, pavasario ženklus pradedame matyti jau sausio gale, vasarį pavasaris įsibėgėja. Šiemet vasario 1 d. grįžo pempės. Štai kodėl mano naujieji metai prasideda (pa)vasarį su didžiosios zylės giesmėmis, vilkų, lapių, lūšių, kranklių vestuvėmis, su grįžtančiomis žąsimis, pempėmis, gervėmis, vieversiais.

– Gamtos kaitą, paukščius, gyvūnus, augalus fiksuoji savo fotoaparatu. Kiek gamtos nuotraukų yra tavo archyvuose?

– 130 845. Ne, šiandien dar 67 padarytos. Pridėkite patys. Nuotraukas skaičiuoju nuo 2009 m.

– Kiek metų rinkai medžiagą savo gamtininko dienoraščiui?

– Pirmajai „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ knygai prireikė septynerių metų. Antrajai knygai reikėjo tiek pat. Tačiau ne laikas čia svarbu – buvau pažadėjęs antrąją „Metų“ dalį parašyti tada, kai sutiksiu vilką ir lūšį. Sutikau, gal ne visai taip, kaip norėjau, bet sutikau – Vievyje, viduryje miesto. Nenaudėlė buvo papjovusi tris vištas, aš atėjau jos ieškoti. Pamačiau lūšį negyvenamame name, ji sėdėjo ir žiūrėjo į mane pro lentų plyšį. Pavyko nufotografuoti.

Šiek tiek buvau išsigandęs, kai surinkau į vieną vietą visas, septynerius metus savo kauptas istorijas, – knyga galėjo būti 700 puslapių. Gana sunkiai atrinkau tai, kas įdomiausia, geriausia, buvo gaila tų, kurios netilpo. Nenorėjau, kad antrojoje „Metų“ dalyje kartotųsi pirmosios dalies istorijos. Taigi, pirmenybę teikiau debiutantams. Na, pavyzdžiui, – tetervinams.

Žinoma, norėjau įpinti keturias savo keturių vaikų istorijas. Juk būtent mano vaikams ir dedikuota ši knyga.

– Kaip manai, kokios tavo patirtys gamtoje skaitytojams gali būti naudingos? Ar esi linkęs dalytis tik gerosiomis patirtimis, ar ir blogosiomis?

– Dalijuosi viskuo. Jei kalbame apie fotografiją ir gamtos nuotraukas, knygoje pasakoju, kaip ir ką galima, reikia padaryti, kad pasiektum norimą rezultatą – atrastum gyvį, prie jo prieitum. Kalbu apie tai, kaip elgtis gamtoje, ko būtina saugotis, netgi kaip pramisti, jei liktum gamtoje ilgiau, nei norėtum. Reikia suprasti, kad nesėkmė visada yra sėkmės dalis, būtina jos sąlyga. Lygiai kaip mirtis yra gyvybės sąlyga. Sėkmės niekada nebus be nesėkmės.

– Galima įsivaizduoti, kad kiekviena gamtos nuotrauka turi ir savo pasakojimų apie tai, kaip ji buvo padaryta. Ar visus juos prisimeni?

– Išties, žiūrėdamas savo gamtos nuotraukas dažnai prisimenu aplinkybes, jausmą, kartais netgi kvapą, tvyrojusį aplinkui, kai spaudžiau mygtuką. Vienos nuotraukos atmintyje paliko didesnį pėdsaką, kitos – mažesnį.

Paprastai mano mėgstamiausios nuotraukos atsiranda ant knygų viršelių. Kažkada viena tokių buvo nuotrauka su šarka sniege. Kai ją dariau, manęs vos nepalaikė brakonieriumi, galėjau gauti galvon. Pastarųjų metų mano mėgstamiausioje nuotraukoje užfiksuoti juodakakliai narai. Tą akimirką, kai juos fotografavau, paukščiai atsidūrė labai gražioje šviesoje ir tiesiog tobulai išsirikiavo nuotraukai.

Tikiu, kad skaitytojas knygoje ras daug jam įspūdingesnių kadrų – žaibus prie vaivorykščių, jonvabalių apšviestą mišką ar rudenį besibučiuojančias stirnas.

Žvilgsnis: įspūdingas laukinės Lietuvos gamtos nuotraukas visuomet lydi ir jų atsiradimą nusakantys įdomūs nuotraukų autoriaus pasakojimai. M. Čepulio nuotr.

– Ar turi svajonę nufotografuoti ypatingą augalą, paukštį arba gyvūną? Kuo sunkiau, tuo įdomiau?

– Žinoma, turiu! Niekada taip nebus, kad neturėsiu svajonės. Turiu jų tiek, kad gyvenimo neužteks įgyvendinti. Pavyzdžiui, svajoju gražiai nufotografuoti kurmį, o iš augalų – musinį ofrį. Įdomiau, kai yra sunku, bet jei sunku būna keletą metų iš eilės, pabosta. Taigi, kankintis ir ieškoti įdomaus objekto esu nusiteikęs ilgiausiai trejus metus.

– Natūralu, kad kiekvienas gamtininkas yra atradęs savo sritį. Kuri artimiausia tau – augalai, paukščiai, gyvūnai?

– Man viskas įdomu. Tikrąja to žodžio prasme ryju informaciją apie bet kokius organizmus: gleivūnus, grybus, augalus, gyvūnus ar įvairiausius fizikinius optinius reiškinius. Jei visai nuoširdžiai, mano dūšiai artimiausi, žinoma, yra paukščiai ir grybai, ir augalai, ir voragyviai, ir… žodžiu, visi.

Nuo tos minutės tapau ornitologu arba, kaip mano baba sakydavo, – pradėjau lakstyti paskui varnos uodegą. Iki šios dienos lakstau.

– Ar iš savo vaikystės esi atsinešęs kokį stiprų gamtos įspūdį, galbūt nulėmusį tavo gyvenimo pasirinkimus?

– Tikrai taip. Kaip tik šiuo metu suėjo 38 metai, kai erškėčių krūme vieną apniukusią kovo dieną pamačiau mėlynąją zylę. Nuo tos minutės tapau ornitologu arba, kaip mano baba sakydavo, – pradėjau lakstyti paskui varnos uodegą. Iki šios dienos lakstau.

– Juk taip būna: išeini į mišką ir, atrodo, nebelieka nieko – nei politinių rietenų, nei karo. Kaip manai, ar gamta keičia žmogaus asmenybę?

– Nemanau, kad keičia, asmenybės kaita – pernelyg sudėtingas procesas. Ypač jei žmogus tik dalį laiko praleidžia gamtoje. Gamta gali ir nužudyti, ypač jei žmogus sugalvoja pabėgti nuo civilizacijos ir mėgina išgyventi vienas gamtoje.

Gamta padeda užsimiršti, neabejotinai. Kaip ir bet kuris įtraukiantis darbas ar užsiėmimas, beje, – konstruodamas laivo modelį aš juk irgi sugebu pabėgti nuo pasaulio. Taigi, monopolio gamta čia tikrai neturi, bet man labai patinka pabėgti nuo pasaulio ir paskęsti paukščių chore ar miško ošime.

Kad ir kaip mums atrodytų, kad žmogaus požiūris į gamtą kinta, turiu nuvilti: tai labiau deklaracijos nei veiksmai. Žmonija užtikrintai keliauja susinaikinimo keliu, kartais pamosikuodama žaliojo kurso plakatais ir puikiai žinodama, kad jie nepadės. Taip, mažyčiame savo visuomenės burbulėlyje mes saugome gamtą, ja rūpinamės, keičiame įpročius. Tačiau, kai žvelgi plačiau, – požiūris išlieka vartotojiškas, lėšos ir energija metamos kvailoms tarpusavio kovoms, o ne tam, kas išties svarbu.

– Ar gali nupiešti, kas mūsų gamtos laukia per ateinančius 20 metų, kol užaugs tavo skaitytojai?

– Mano piešinys būtų per daug niūrus ir baisus, kad jį būtų galima rodyti žmonėms. Žmonės, beje, to ir nenori matyti. Jiems norisi tikėti, kad viskas bus gerai. Kauniečiai nori tikėti, kad jie neatsidurs po vandeniu. Žemaičiai nori tikėti, kad jie, pagaliau, taps sala, aš noriu tikėti, kad pasaulis skirs pinigų ne bomboms, o naujų energijos rūšių paieškoms. Tad mums nieko daugiau nelieka – tik tikėjimas, kad viskas bus gerai, kad kasmet sausio 25 d. išlįs barsukas ir paskelbs, kad pavasaris jau kuris laikas kaip prasidėjęs.

„Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ – tikras gyvosios gamtos akimirkų lobynas. Ne mažiau vertingi ir šmaikštūs pasakojimai, gamtininko patarimai, kaip atpažinti ir vertinti gamtos reiškinius, kaip drąsiai leistis į nuotykį, kuris vadinasi gamtos pažinimas, ir kaip padaryti geriausią gamtos nuotrauką.

– Kuo šis metų laikas yra ypatingas žvėrims?

– Šis metų laikas kanopiniams žvėrims yra ypatingas tuo, kad dabar vyksta ruja. Tai yra vienintelis metas, kai jie gali susiporuoti, kad pavasarį turėtų jauniklių. Tai yra briedžiai, elniai. Tiesa, jūroje jau yra į pabaigą arba pasibaigusi, nes pats veiksmas vyksta rugsėjį, bet dar kai kur gali net iki lapkričio būti. Prasideda danielių ruja, jų irgi yra pakankamai daug. Ir dar buvo stumbrų ruja. Tai va, būtent tas metas yra svarbus stumbrams, elniams, danieliams, briedžiams.

– Kas vyksta tada su tais žvėrimis? Ar tiesa, kad jie visiškai praranda baimės jausmą ir ypač vairuotojams reikia jų saugotis?

– Tiesą pasakius, jie nepraranda baimės jausmo ir bėga į kelius vien dėl to. Su vairuotojais tas baimės jausmas nelabai susijęs. Jis gali prie grybautojo prieiti ir pagalvoti: „laba diena, ar tu esi čia patinas, ar patelė, ir ar tu nori gauti iš ragų į galvą“. Ir tai yra išskirtiniai atvejai, kai briedis susidomi kokiu nors žmogumi ir žiūri į jį. O kas liečia kelius ir vairuotojus, tai rujos metu elniai, briedžiai keliauja į savo pamėgtas vietas, kur yra patelių, kur jie mėgsta burtis per rują ir tada prasideda veiksmas – baubia, rėkia, laksto paskui pateles. Bet pats gyvūno gyvenimas nepasikeičia. Kiekvieną vakarą gyvūnas iš miško, iš savo saugios vietos eina maitintis į laukus. Jeigu tuo metu geras laukas, kur yra maisto, yra už kelio, tai jie kerta tą kelia. Jie visada tą daro, nuolat.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet tai vadina migracija…

– Tai nėra jokia gyvūnų migracija, tai yra tiesiog perėjimas iš mitybos į poilsio vietas. Jie tą daro nuolat. Kai kurie nekerta kelių, kai kurie kerta. Ir, aišku, kai jie gainiojasi pateles, vėlgi gali išbėgti į kelią ir t. t. Tai žvėrys tuo metu tikrai būna aktyvesni. Dėl to ir avarijų būna daugiau. Jie keičia savo lokacijas, bet tai nėra kažkokia migracija, kur varo per visą Lietuvą būriai žvėrių.

– Kokiu paros metu jie dažniausiai keliauja iš vienos vietos į kitą?

– Kaip ir visada, žvėrys yra aktyvūs sutemstant ir auštant. Atsargiausiais reikėtų būti būtent kai pradeda temti, dabar kokią 19-20 val. turbūt, ir ryte prieš švintant. Tada jie grįžta į savo poilsio vietas. Tokiu metu aš žinau, pavyzdžiui, kur yra elnių miške, aš važiuoju ant 60-70km/h. Ir reikia važiuoti daug lėtesniu greičiu negu rekomenduojama ir tada išvengti avarijų yra tikrai labai paprasta.

– Ar tiesa, kad žvėrys turi bandos jausmą ir jeigu vienas šoką per kelią, tai kiti irgi lekia paskui?

– Visiška tiesa. Žvėrys seka savo vedlius. Jeigu stumbras vienas perėjo per kelią, visi eis per kelią, nesvarbu, ar ten važiuotų traukinys, autobusas, jie nebereaguoja. Jie bėga paskui savo vedlį. Elniai daro tą patį. Briedžiai išvis tokie kvailesni sutvėrimai, jie gali bet kada išeiti prieš automobilį. Baisiausios avarijos būna su briedžiais. Jie nieko nesuvokia, galvoja, kad yra patys kiečiausi ir automobilis turėtų pasitraukti, o ne jisai. Elniai dar kažkiek pasidairo, stirnos irgi. Nors stirnos kartais irgi kai įsibėgėja, aš ir pats turėjęs įvykių.

– Tai jeigu vairuotojas netikėtai pamato perbėgančią per kelią vieną stirną, tai turėtų vis tiek stabdyti, nes paskui greičiausiai vis tiek bėgs daugiau žvėrių?

– Taip. Tai, visų pirma, vairuotojas turėtų būti  labai atidus važiuojant sutemus ir žiūrėti, ar neblizga akys pakelėse – tą iškart pamatai ir pristabdai jau. Jeigu tik stovi žvėris šalia kelio, perėjo kelią, visada sustoti, pristabdyti labai smarkiai ir tada palaukti, kol tas žvėris praeis, pasižiūrėti, ar tikrai neina ir palengva pravažiuoti.

– Policininkai skaičiuoja, kad eismo įvykių su žvėrimis, lyginant kiek būdavo prieš kelerius metus, dabar padvigubėjo. Kodėl?

– Labai paprastas atsakymas – žvėrių yra kelis kartus daugiau. Būtent kanopinių žvėrių. Elnių, jeigu anksčiau surasdavote vos keliuose rajonuose, dabar galima faktiškai rasti visuose miškuose. Briedžių padaugėjo. Šernų maras sumažino, dabar vėl po truputį daugėja. Stirnų vėlgi padaugėjo. Kodėl? Todėl, kad yra daug geresnės sąlygos žvėrims išgyventi t. y. yra daug jaunuolynų, kur jie gali maitintis žiemą. Ir nebėra žiemų. Tai yra dėl klimato kaitos, dėl šiltėjančių orų žvėrys išgyvena. Plėšrūnai tų didesnių žvėrių nesugaudo. Kažkiek lūšys, vilkai sureguliuoja stirnų populiaciją, bet dar ne iki galo. Danieliai lengviau pabėga, elnius išvis retai puola, prie briedžių irgi nelenda. Tai jiems yra geras laikas, jų daugėja. Natūralu, kad daugėja išėjimų į kelius ir daugiau avarijų.

– Jūs sakot, kad jaunuolynų daugiau. Iš kur?

– Jaunuolynų daugiau, nes kertama miškų. Miškai atauginėja, o tai yra viena pagrindinių pašarinių bazių žvėrims žiemą. Ir tuo pačiu labai gera vieta slėptis.

– Toks intensyvus metas žvėrims būna ne tik rudenį, pavasarį irgi panašiai?

– Ne. Būtent šitiems žvėrims yra tiktai rudenį. Pavasarį žvėrys meta ragus, keliauja pirmyn–atgal į savo mitybinius plotus. Tas keliavimas į mitybos plotus ir poilsio vietas visada yra tas pats, tiesiog skirtingos vietos dažniausiai būna ir viskas. Ten niekas labai smarkiai nepasikeičia. Pavasaris nėra niekuo išskirtinis metas. Pavasarį paukščiai grįžta.

– Kada jūsų gyvenime atsirado gamta?

– Gamta mano gyvenime atsirado tą akimirką, kai gimiau. Kiek save prisimenu (kalbu apie tuos ankstyviausius prisiminimus) nepamenu nei mamos, nei tėčio, tačiau prisimenu kažkokius vėžius kibire, vikšrus ant lapų ar stirną rasotoje pievoje.

Pirmieji aštuoniolika mano gyvenimo metų prabėgo kaime. Nors gyvenau mieste, visas atostogas, visus savaitgalius leisdavau tik kaime. Jame – didžiulis parkas su stirnomis, kiškiais, grybais, uogomis ir kitomis gamtos gėrybėmis. Vasarų rytais mano pirmasis darbas būdavo apibėgti teritoriją, susirinkti visas žemuoges ir po nakties išaugusius grybus. Kiekvieną grybą pažinojau.

– Kaip toje jūsų ir gamtos draugijoje atsirado fotoaparatas?

– Mano dėdė yra fotografas, jis darydavo visokias meniškas nespalvotas palinkusių medžių ir vienišų merginų liūdnais žvilgsniais nuotraukas. Mums su broliu labiausiai patikdavo laiką leisti jo fotolaboratorijoje. Brolis labiau domėjosi techniniais reikalais, suorganizavo didintuvus, ryškalus ir visa kita, o aš, gavęs fotoaparatą, bėgdavau į kiemą, greitai pripyškindavau visą juostelę ožkų, šunų, karvių ar trobų ir bėgdavau atgal. Užsidarydavome vonioje ir ryškindavome tą juostelę – didindavome nuotraukas, kišdavome į fiksažą, ryškalus ir žiūrėdavome, kas išeis.

Tas procesas, kai staiga baltame popieriuje išryškėdavo vaizdas, kurį tu matei gyvai, man būdavo stebuklas. Tada ir susižavėjau fotografija. Tiesa, nors ir spaudydavau mygtuką, fotografu nebuvau dar 20 metų. Tik po 20 metų pradėjau suprasti, ką su tuo fotoaparatu veikiu.

M. Čepulio nuotr.

– Viena iš daugelio jūsų profesijų – ornitologija. Ar prisimenate, kada pirmą kartą susidomėjote paukščiais?

– Vaizdžiai pasakojant, viskas atrodė taip: trylikos metų spuoguotas paauglys kovo 21 d. išeina į lauką pasivaikščioti. Kelias pažliugęs, prie Važienės sodybos (trečia sodyba nuo mano kaimo sodybos) – erškėčių krūmas. Ir tame krūme cypsi kažkoks paukštis. Geltonu pilveliu, baltai ir melsvai dryžuota galva.

Tokį matau pirmą kartą. Staiga viskas aplinkui sustoja ir susifokusuoja į tą paukštį. Parbėgu namo, namuose – knyga apie paukščius. Aš ją perskaitau. Pasirodo, yra daugybė tų paukščių, daugybė įvairiausių rūšių, kokie jie visi įdomūs! Pradedu rašyti dienoraštį, žymėti, ką matau, kiek matau, ieškoti ir skaičiuoti lizdus. Ir viskas. Susergu visam gyvenimui.

– Ar sunku buvo pasirinkti, kur stoti?

– Turėjau du pasirinkimus ir iki pat paskutinės sekundės nežinojau, kuo noriu būti, – dvyliktoje klasėje esi dar šiek tiek priplaukęs, ne iki galo supranti, kas vyksta pasaulyje, o jau turi pasirinkti.

Norėjau būti arba architektu, nes mane traukė dailė, arba biologu. Ilgai blaškiausi, ilgai galvojau, galiausiai nusprendžiau, kad biologija yra ta sritis, į kurią noriu gilintis. Tiesa, mokykloje biologijos visai nemokėjau. Ateidavau, susakydavau visus lotyniškus pavadinimus, gaudavau penketus su pagyrimais ir viskas. Universitete reikėjo visko mokytis iš naujo.

Tas procesas, kai staiga baltame popieriuje išryškėdavo vaizdas, kurį tu matei gyvai, man būdavo stebuklas.

– Koks buvote studentas? Stropus ir pavyzdingas ar vėluodavote atlikti darbus ir bėgdavote iš paskaitų?

– Visaip būdavo. Nebuvau blogas studentas, nes man patiko mokytis. Buvo disciplinų, kurių laukdavau kiekvienos paskaitos, pavyzdžiui, arachnologijos (mokslas apie vorus) arba vabzdžių ir kriminologijos paskaitų. Taip pat – garsaus Lietuvos gamtininko profesoriaus Ričardo Kazlausko paskaitų, kurios būdavo labiau ne paskaitos, o istorijos, kaip jis, pavyzdžiui, kokiame nors Brazilijos prekybos centre gaudė drugelį. Arba fotografijos paskaitų, kai dėstytojas gamtos nuotraukas fotografuodavo per televizorių.

Nebėgdavau iš paskaitų dažnai. Būdavo, kad praleisdavau, žinoma. Studijų laikais buvau labai liesas, kaip koks pagalys. Ir nelankiau fizinio lavinimo užsiėmimų – juk aš mokytis atėjau, o ne sportuoti. Tačiau dėstytojas buvo griežtas, prigrasino nepasirašyti įskaitos, jeigu nelankysiu užsiėmimų. Teko pradėti lankyti – taip užsikabinau, kad galiausiai tapau vaikščiojančiu raumenų kalnu.

M. Čepulio nuotr.

– Ką jums davė universitetas?

– Universitetas, pirmiausia, man davė vaikų. Ten sutikau savo pirmąją žmoną, su kuria susilaukėme trijų vaikų – jie yra svarbiausi mano gyvenime.

Universitetas man davė draugų ir kolegų, su kuriais nukeliavau toli ir apkeliavau labai daug. Su mūsų entuziastų būreliu „Ežiukai rūke“ keliavome po Indiją, Rusijos platybes, po Krymą – kur tik mes nebuvome. Tai buvo vienos įsimintiniausių kelionių.

Universitetas man davė bendrą pasaulio suvokimą ir išsilavinimą. Iš tiesų jis man parodė, kur kas yra – kur surasti reikiamą informaciją, ko pasiklausti. Už tai jam esu dėkingas.

– Ar galite pasidalyti smagiausiais atsiminimais iš studentavimo laikų?

– Kai gyvenau bendrabutyje, turėjau tokią tradiciją – ryte, tekant saulei, su puodeliu kavos užlipti ant bendrabučio stogo ir skaičiuoti praskrendančius paukščius. Gyvenau bendrabučiuose Čiurlionio gatvėje, nuo jų stogo atsiverdavo visa bundančio Vilniaus panorama. Tai buvo vieni gražiausių gyvenimo rytų.

Kelionės su geografais ar geologais visuomet būdavo labai smagios. Leisdavome naktis palapinėse prie Ūlos. Taip pat – praktika, kurioje patirta įvairiausių nuotykių. Per praktikos pertraukas mes nevažiuodavome namo, o eidavome gyventi į šalimais esančius kaimus – rinkdavome grybus, juos parduodavome ir taip išgyvendavome tas kelias savaites iki naujų užsiėmimų.

Prisimenu praktiką, kai gyvenome kažkokioje pelkėje, – palapinėje tekdavo kurti laužą tam, kad išvytume uodus ir galėtume užmigti, kol jie mūsų nesuėdė. Esame iš brakonierių atėmę elektros įrangą ir jie ėjo su mumis aiškintis santykių. Irkluoti taip pat išmokau praktikoje. Praktikos išties buvo vienos smagiausių universiteto patirčių.

M. Čepulio nuotr.

– Ar universitete turėjote dėstytojų, kurie išmokė daugiau nei paskaitų teorija? Galbūt net autoritetų, kurie padėjo jums tapti tuo, kas esate šiandien?

– Absoliučiai visi dėstytojai prisidėjo prie to, kas esu šiandien. Netgi tie dėstytojai, pas kuriuos po penkis kartus perlaikydavome egzaminus.

Vis dėlto antrosios praktikos vadovas dr. Egidijus Bukelskis išmokė išgyvenimo įgūdžių – kaip statyti tinklus, irkluoti valtį, skrosti žvėrį ir pan. Jeigu reikėtų įvertinti pažymiu, jam rašyčiau dešimtuką.

– Koks jūsų kadras buvo ilgiausiai ieškotas ar sunkiausiai padarytas?

– Tas, kurio dar nepadariau. Vieną gėlę, lieknąją plukę, aš medžioju jau penkerius metus. Atrodo, vis kažkas ne taip. Dar ne iki galo. Reikia tam tikro kampo, tam tikro apšvietimo, kad lapelis iš tam tikros pusės taip ar kitaip švytėtų. Atrodo, augalas niekur nepabėga, gali voliotis prie jo kiek tik nori, tačiau vis kažko trūksta. Taip ir lauki – kitų metų, kitos vietos, kitos pozicijos. Ir bandai vis iš naujo.

– Kuri iš visų veiklų jums yra artimiausia ir kodėl?

– Be abejonės – fotografija. Tai yra tas užsiėmimas, kurio jau nebemesiu. Žinoma, kadaise galvojau, kad niekada nemesiu šokio. Tačiau vieną naktį Škotijoje ėjau fotografuoti žvaigždžių, paslydau ant avies kakučio ir nutrūko sausgyslė. Taip fotografija susidorojo su noru šokti.

Jis feisbuke pranešė, kad „nebemato galimybių toliau dirbti Aplinkos ministerijoje“ po to, kai Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, neatsižvelgęs į griežtą ministerijos prieštaravimą, pritarė siūlymui leisti naudoti naktinius taikiklius.

„Buvo nerealūs metai, nereali patirtis, už kurią būsiu be galo dėkingas Simonui, mūsų komandai ir visiems be išimties ministerijos ir jos pavaldžių įstaigų darbuotojams, kolegoms, bičiuliams“, – rašė jis.

M. Čepulis ministro patarėju dirbo nuo 2020 metų pabaigos.

Kaip informavo Aplinkos apsaugos departamentas,  specialistai, nuvykę į įvykio vietą, gyvūną rado gyvą ir sveiką. Bebras iš šulinio buvo ištrauktas graibštu ir sėkmingai paleistas artimiausiame vandens telkinyje.

Portalas kauno.diena.lt pasiteiravo Aplinkos ministro patarėjo ir televizijos laidos apie gamtą kūrėjo  Mariaus  Čepulio, ar verta pačiam žmogui, pamačius į bėdą patekusį gyvūną, jį gelbėti. Kaip turėtų elgtis žmonės, pamatę įstrigusį ar įkritusį bebrą?

„Gyvūnai vaikščioja visur. Ir jei kažkokie žmogaus įrenginiai yra atviri, nesaugūs, jie ten ir patenka. Aš pats neseniai traukiau barsuką iš šulinio, kiškį – iš baseino.  Bebrai kaip ir visi kiti gyvūnai klajoja. Ir gali eidami naktį įsiversti bet kur“, – sakė M. Čepulis. 

Specialistas įspėjo, kad pamačius tokį gyvūną, elgtis reikėtų labai atsargiai. „Bebras yra graužikas. Jo dantys – gana dideli, gyvūnas gali gintis. Bebrai labai retai gąsdina žmones. Tačiau niekas nežino, kaip elgsis užspeistas į kampą gyvūnas. Jis gali būti ir agresyvus vien dėl to, kad bandys gintis. Jis jaus stresą, o tokioje būsenoje keturkojo elgesio prognozuoti neįmanoma. Tokiu atveju jei žmogus neturi patirties, reiktų kviestis į pagalbą specialistus. Jie su graibštais, tinklais ar kitomis priemonėmis neliečiant gyvūno, jį pagaus ir ištrauks“, – paaiškino televizijos laidos apie gamtą kūrėjas.

Marius Čepulis./ E. Ovčarenko/ BNS nuotr. 

„Ar yra žinomi atvejai, kai bebras puolė žmogų?“ – teiravomės gamtos žinovo. 

„Bebras nėra agresyvus, dažniausiai jis stengiasi pabėgti, pasitraukti. Atvejo, kai Lietuvoje būtų nuo bebro nukentėjęs žmogus, nežinau. Vienintelis atvejis – Baltarusijoje prieš daug metų netyčia bebras žmogui prakando šlaunį“, – pasakojo jis.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos vaizdo įrašas.

Tai paukštis, kuris gali aštuonis mėnesius nenutūpti ant žemės, jie poruojasi ore, valgo ore, geria ir renka medžiagas ore.

„Jie pas mus gyvena tik tris mėnesius.  Čiurlys yra visiškai unikalus paukštis. Jis įpratęs gyventi olose, tačiau Lietuvoje gyvena pastatų plyšiuose. Jiems reikia gyventi aukštai, nes, išskrisdami iš lizdo, jie krinta žemyn ir, išskleidę sparnus, skrenda. Jų lizdas negali būti prie žemės. Jei nebus vietos, kur išskristi ir sklęsti, jis negalės ten gyventi. Tai fantastiškas paukštis visomis savybėmis. Visu pirma, jis pats greičiausias – greičiausiai skraido. Tai paukštis, kuris gali aštuonis mėnesius nenutūpti ant žemės, jie poruojasi ore, valgo ore, geria ir renka medžiagas ore. Išskrenda ir palieka vaikus dar lizde. Jie būna tokie nupenėti, kad laukia, kol jų sparnų plunksnos pasieks tam tikrą ilgį ir tada galės skraidyti. Jie giminingi kolibriams“, – pasakojo M. Čepulis. 

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Jie dažnai papuola į daugiabučių renovacijos spąstus ir nuo pažeidimų žūsta. Kaip suderinti renovaciją ir paukščių išsaugojimą?

– Nevertėtų kaltinti statybininkų, nes gali nežinoti, kad jie ten. Bendruomenių įsitraukimas labiausiai padeda išsaugoti čiurlius. Kad būtų dar lengviau išsaugoti, buvo priimtas sprendimas, jog galės gauti finansavimą, t. y. ne tik apšiltinti namą, bet ir dirbtinoms lizdavietėms įrengti. Prieš tai būtina pasikonsultuoti su ornitologais, nes lizdaviečių bet kur negalima įrengti. Galima padaryti angas, parapetuose įstatyti lizdus. Variantų daug. Net jei ir neperi čiurliai, įrengus šių lizdaviečių, jie gali apsigyventi.

– Ką daro čiurliai, kai neranda savo lizdaviečių įprastose vietose?

– Ieško kitų angų ir suranda. Jie konservatoriai, mėgsta tuos pačius namus, bet kai nėra, ieško kitų. Kuo bus daugiau dirbtinų lizdaviečių, tuo jų daugiau įsikurs. Keliuose namuose projektai buvo daryti, užtruko kelerius metus, kol čiurliai apsigyveno. Jie peri ir inkiluose.

– Kodėl svarbu juos saugoti?

– Tai saugoma rūšis. Nenyksta, bet visiškai priklauso nuo mūsų. Jei visus namus užsandarinsime, jų tiesiog pas mus nebus. Grėsmės paukščiui nėra, didesnė problema su kregždėmis. Čiurliai neteršia.

– Nėra būdų kregždėms išsaugoti?

– Yra. Visų pirma, žmonės turi būti sąmoningesni. Galima vasarą uždengti kartonais, kad neterštų, ir nuimti po perėjimo.

– Kodėl toks čiurlio pavadinimas?

– Nežinau. Galbūt, kad čiurlena, čiurškia.

– Kada programa startuoja?

– Manau, nuo kitų metų. Įrengti dirbtines lizdavietės tikrai nebrangu. 

M.Čepulis susirinkusiesiems papasakojo apie miškus ir tai, ką siekiama daryti Lietuvoje, norint juos puoselėti ir išsaugoti. Nacionalinis susitarimas dėl miškų (NMS) – procesas, prasidėjęs dar praėjusių metų pavasarį, yra be galo sudėtingas, tačiau jo tikslas – daug žadantis.

„Nusprendėme, kad 10 proc. miškų turi būti išvis neliečiami, o 30 proc. miškų turi būti sustiprinta apsauga. Vadinasi, iš viso 40 proc. Lietuvos miškų turi būtų geriau saugomi, dabar turime tik 1 proc. neliečiamų miškų. Užuot ką nors darę, žmonės ginčijasi dėl šių skaičių. Jei tai, dėl ko nesutariame, įgyvendintume, situacija šalyje žymiai pagerėtų, neliečiamų miškų padaugėtų apie dešimt kartų“, – tikino aplinkos ministro patarėju dirbantis M.Čepulis.

Susitikimo metu svečias laukė auditorijos klausimų. Vienas iš jų buvo apie paukščių medžioklę. „Paukščių medžioklė visiškai nereguliacinė funkcija. Medžiojama iš malonumo, džiaugsmo, norint išsaugoti tradicijas – galima sugalvoti daug priežasčių, bet tai nereikalinga. Visų pirma, mūsų plane – uždrausti fazanų medžioklės metu paleisti paukščius. Vadinasi, medžioklės nebelieka. Šis aktas jau beveik įsigaliojo“, – planais dalijosi M.Čepulis. Jis teigė, kad, bendraujant su Lietuvos ornitologų draugija, svarstoma uždrausti kai kurių paukščių medžioklę. Anot jo, visos paukščių medžioklės atsisakyti nėra prasmės, nes sumedžiojamas kiekis, pavyzdžiui ančių, nedidelis, tačiau yra tokių paukščių, kaip perkūno oželiai, kurie yra medžiojami visai be reikalo. „Per konsultacinę tarybą rugsėjo 8 d. tarsimės, iškelsime klausimą, diskutuosime ir nuo kito sezono nebebus tokios medžioklės. Tai vienas iš mano darbų, dėl kurių ėjau į ministeriją“, – atskleidė gamtos fotografas.

Vos pradėjęs dalytis įžvalgomis apie žemę, M.Čepulis pabrėžė, kad žmonija, kad ir kas nutiktų, neišnyks. Vis dėlto, jo teigimu, gali būti, kad mūsų bus žymiai mažiau, jei klimatas ir toliau keisis tokiu greičiu. M.Čepulis auditorijai aiškino, kad klimatas keitėsi visada, tačiau ne taip greitai. „Dabartinė klimato kaita vyksta pernelyg sparčiai. Per 150 metų klimatas pasikeitė tiek, kiek anksčiau per milijonus metų. Čia yra problema, o ne tai, kad jis keičiasi“, – pastebėjo jis.

Ir anglies dvideginio kiekį atmosferoje fotografas vertina ne tik kaip gamtos priešą. „Iš klimato kaitos labiausiai „pelnosi“ augalai. Kažkada jo buvo daugiau, todėl augo dideli medžiai. Kuo daugiau CO_2, tuo geriau yra augalams, nes taip jie gaminasi maisto medžiagų“,– pasakojo svečias.

M.Čepulis yra ir televizijos laidos „Gamtininko užrašai“ vedėjas, tad papasakojo apie filmavimuose patiriamus sunkumus ir patį procesą. „Briedžiai mūsų komandoje yra tarsi keiksmažodis, nes visą sezoną, nuo praeitų metų pavasario iki pat tol, kol turėjome išleisti tą laidą, briedžiai tiesiog nesirodė, ir paskutiniai kadrai buvo užfiksuoti jau sumontavus laidą. O kartais atvažiuoji, pamatai ir visą laidą nufilmuoji per keturias valandas. Tai nenuspėjamas dalykas. Vidutiniškai prie vienos laidos dirbame 1–3 mėnesius“, – atskleidė M.Čepulis. Pasak laidos vedėjo, laida apie pievas filmuojama nuo balandžio ligi šiol, nes siekiama perteikti gamtos įvairovę ir tai, kokia ji yra iš tikrųjų. „Tai sunkus darbas, padėjęs man iš naujo atrasti fotografiją ir daug procesų, kurie vyksta gamtoje, kurių nepastebėdavau“,– pasakojo fotografas.

Daugybę laiko gamtoje leidžiantis M.Čepulis susitikimo dalyviams kalbės apie fotografiją, papasakos apie florą ir fauną, pasidalys patirtais nuotykiais ieškant įspūdingiausių kadrų ar stojus akistaton su gyvūnais.

Fotografas siekia žmones supažindinti su mus supančia aplinka, priversti stabtelėti ir ja pasigrožėti.

M.Čepulis gimė 1974 m. spalio 17 d. Šiauliuose. Pradėjęs studijuoti Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, pasiliko gyventi sostinėje, kur ir įgijo ornitologo specialybę.

Tiesa, gamta žinomą fotografą pakerėjo gerokai anksčiau – dar vaikystėje. M.Čepulis sakė, kad pirmi jo gyvenimo prisiminimai – stirna rasotoje pievoje, vėžiai, lipantys iš dubenėlio, vikšras, ropojantis lapo kraštu. Vėliau tėvai ir seneliai jam nuolat priekaištaudavo, kad laksto paskui varnos uodegą.

„O rimtai pradėjau bėgioti nuo 7 klasės, kai kvepiančią pavasariu dieną pamačiau krūme linksmą, nuostabiai gražų paukštelį – mėlynąją zylę. Ir galiausiai dėl V.Logmino knygutės susirgau nepagydoma liga – ornitologija“, – prisiminė M.Čepulis.

Gamtos entuziastas pelnė ne vieną prizą Lietuvos gamtos fotografų konkurse „Auksinis žaltys“. 2017 m. išleido pirmąją savo knygą „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“, o 2018 m. pasirodė ir jo knyga vaikams „Visa tiesa apie gyvūnus“.

Fotografas garsėja ne tik įspūdingomis paukščių, bet ir gyvūnų bei gamtos nuotraukomis.

Feisbuke jis turi didelio lankytojų dėmesio sulaukiančią paskyrą „Čepulio fotoklajonės“, kurioje – nepakartojami kadrai ir nuotaikingi pasakojimai.

Susitikimas su M.Čepuliu – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos projekto „Atsakinga partnerystė: EKO šventės“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.