Prioritetas – žalioji energija

Atsakinga vertės grandinė, komunikacija su vartotojais, vertės kūrimas suinteresuotoms šalims ir tikslas būti geriausia darbo vieta. Šios keturios tikslinės sritys, M. Horbačausko teigimu, jau daugybę metų yra prioritetinės tiek bravoro, tiek jį valdančios Suomijos bendrovės „Olvi“ grupės veiklos kryptys.

„Tai – ilgamečiai mūsų tvarumo strategijos uždaviniai. Atsakingumas ir tvari plėtra verslui šiandien yra būtinosios veiklos sąlygos, nes tik eidami šiuo keliu, diegdami inovacijas, kurdami naujas idėjas, po savęs galime palikti geresnį pasaulį“, – sakė M. Horbačauskas.

Pernai vasarą bravoras pradėjo, o šiemet tęsia produkcijos virimo skyriaus plėtrą. Šios gamybinės grandies modernizavimą bendrovė vadina amžiaus projektu, kurį įgyvendinant iš esmės atnaujinami bravoro produkcijos gamybos procesai. Todėl plėtrai suplanuotos 5 mln. eurų lygio investicijos ne tik leis pagaminamo alaus apimtį padidinti beveik du kartus, bet ir smarkiai sumažinti bendrovės sunaudojamos energijos kiekį.

Pastarąją taupo ir darbo procesų optimizavimas. Pirmiausia, pasak M. Horbačausko, bendrovė 2015–2021 metais gamyboje naudojamų garų kiekį sumažino 28,6 proc. Taip pat bravore antrinis garas panaudojamas gamybiniuose procesuose, pavyzdžiui, virimo skyriuje juo šildomas vanduo.

„Mums rūpi švari energija. Todėl savo turimų krautuvų parką keičiame į elektrinį ir investuojame į energijos išteklius taupančią įrangą. Taip pat pernai ant savo mineralinio vandens UNIQA LT gamyklos stogo įrengėme saulės elektrinę. Ši aplinkai draugiška investicija sudarė 80 tūkst. eurų. Taip UNIQA LT tapo pirmuoju natūraliu mineraliniu vandeniu Lietuvoje, kuris išgaunamas ir išpilstomas naudojant tik saulės energiją“, – kalbėjo M. Horbačauskas.

Marius Horbačauskas. / „Volfas Engelman“ nuotr.

Rūpintis vartotojais

M. Horbačausko teigimu, rūpintis klientų gerove šiandien verslui yra viena būtinų sąlygų.

„Dėl to nuolatos siekiame dalytis žiniomis apie atsakingą alkoholio vartojimą bei kultūrą. Tam įkūrėme „Volfas Engelman Studiją“. Ji tapo ir kokybiško laisvalaikio, ir edukacijos erdve, kurioje iki 2030-ųjų su atsakingo vartojimo kultūra planuojame supažindinti apie 20 tūkst. lankytojų. Taip pat esame įsipareigoję puoselėti fermentacijos studijų mokymo įstaigose kokybę“, – teigė M. Horbačauskas.

Jis priduria, kad aludariai taip pat dalyvauja baigiamųjų studentų darbų gynimuose, „Karjeros dienose“, plėtoja studijų kryptis.

„Vienas mūsų socialinės atsakomybės tikslų – skatinti nealkoholinių gėrimų vartojimą, siekiame, kad šie gaminiai sudarytų 50 proc. produkcijos. Kartu didelį dėmesį skiriame naujiems nealkoholiniams gėrimams įvesti į rinką. Drauge esame įsipareigoję gaminti sveikesnius produktus ir sumažinti pridėtinio cukraus kiekį juose 25 proc.“, – pabrėžė M. Horbačauskas.

Aplinka, įkvepianti pokyčiams

Bravoras, siekdamas tapti geriausia darbo vieta, daug dėmesio nuolatos skiria komandos saugumui. Anot M. Horbačausko, „Volfas Engelman“ yra ne tik bendruomeniškumo kultūrą puoselėjanti, motyvacinę ir draugišką aplinką kolegoms kurianti įmonė – 2022-aisiais joje nefiksuotas ir nė vienas nelaimingas įvykis darbo vietoje.

„Pernai mūsų įmonėje buvo atliktas brandos auditas. Tai LEAN filosofijos įgyvendinimas, ja vadovaudamiesi vykdome savo veiklą. Atsižvelgę į rekomendacijas, ėmėmės darbo saugos ir procesų efektyvinimo, įtraukdami darbuotojus. Taip pat atnaujinome mokymus naujiems kolegoms, patobulinome auditų vertinimą, skaitmenizavome daugiau darbo procesų. Turime ir „Kaizen“ sistemą, kuri kolegoms leidžia įsitraukti, siūlyti tvarias, saugumą ir efektyvumą užtikrinančias idėjas. Taigi tvarumas pirmiausia prasideda nuo kiekvieno darbuotojo indėlio, todėl privalome kurti tokias darbo sąlygas, kurios įkvėptų rūpintis aplinka“, – akcentavo M. Horbačauskas.

Susitelkė į bendruomenes

Dar viena tvarumo strategijos dalių – bravoro indėlis bendruomenėms. Pasak M. Horbačausko, įmonė skiria daug dėmesio tiek bendruomenės renginiams, tiek įvairioms socialinėms iniciatyvoms, remia visuomeninius bei kultūrinius projektus.

„Jaučiame didžiulę meilę Kaunui, nes šis miestas yra mūsų gimtoji vieta. Tačiau kartu esame visos Lietuvos dalis, todėl siekiame būti atviri kiekvienam šalies gyventojui. Vedami šio tikslo, pernai rūpinomės bendruomenėmis, socialinėmis iniciatyvomis, rėmėme kultūrinius projektus. Taip pat tęsėme jau tradicija tapusių atvirų miestiečiams švenčių organizavimą. 2022-aisiais įvyko penktoji Aludarių diena, trečią kartą Kaune praūžė „Oktoberfestas“. 2023-ieji yra mūsų jubiliejiniai, 170-ieji, veiklos metai. Per šį beveik dviejų šimtmečių laikotarpį bravoras visada skyrė dėmesio bendruomenei, tad tai vienareikšmiškai nesikeis ir ateityje“, – tikino M. Horbačauskas.

Šie jubiliejiniai veiklos metai, papildo jis, bravorą tik dar labiau įkvepia tęsti įsipareigojimus ir tvarumą išlaikyti vienu svarbiausių prioritetų, kuriam skiriamos investicijos, idėjos, pastangos ir laikas.

„2022-ieji mums, kaip ir daugeliui, buvo kupini iššūkių, nežinomybės, sukrėtimų. Tačiau strateginę tvarumo kryptį išlaikėme ir sėkmingai įgyvendinome užsibrėžtus tikslus. Šiuo keliu užtikrintai eisime ir toliau – tai yra mūsų įsipareigojimas ateičiai, planetai, darbuotojams, klientams, tiekėjams“, – reziumavo M. Horbačauskas.

Renginio dalyviai tikina, kad šį festivalį lydi išties ypatingi papročiai, kurie neretai nustebina ir visko mačiusius. Todėl bravoro komanda geriausias Miuncheno patirtis jau trečius metus atveža į Kauną ir rugsėjo pabaigoje kviečia švęsti lietuviškąjį „Oktoberfestą“.

Iniciatoriams dalyvauti uždrausta

Alaus daryklos vadovas Marius Horbačauskas Bavarijos sostinėje vykstančiame „Oktoberfeste“ dalyvavo tris kartus. Pirmąsyk jis į legendinį Miuncheno festivalį nuvyko 2014-aisiais ir, pasak jo, šventė nepakito per visus kitus apsilankymus.

„Tai yra viena „Oktoberfesto“ tradicijų. Jos beveik nekinta nuo pat pradžios, kai 1810-aisiais buvo surengtas pirmasis festivalis. Nesikeičia maistas, renginio simboliais vadinami litriniai bokalai ar palapinės, kuriose susirenka dalyviai. Jų festivalyje būna 15, kiekvienoje telpa apie 10 tūkst. žmonių. Palapinės šventei pastatomos specialiai, o renginiui pasibaigus išardomos. Taigi, atrodo, būtų galima jas išlaikyti. Visgi palapines pastatyti ir išardyti taip pat yra festivalio tradicija“, – kalbėjo M. Horbačauskas.

Partnerių nuotr.

Jį šventėje nustebino ne tik tai. M. Horbačausko teigimu, palapines festivalyje gali turėti tik tie aludariai, kurie įsikūrę Miunchene arba 50 kilometrų spinduliu aplink Bavarijos sostinę.

„Tačiau karaliaus Liudviko, savo vestuvėmis inicijavusio patį „Oktoberfestą“, alaus darykla yra įsikūrusi Kaltenberge. Šis Vokietijos miestelis nuo Miuncheno nutolęs 54 kilometrus. Todėl nepatenka į festivalio aludariams numatytus atstumo apribojimus ir šventėje dalyvauti negali“, – apie vokiškai griežtus renginio papročius kalbėjo bravoro vadovas.

Dėl dėmesio varžosi ir aludariai, ir žirgai

Visas Miunchenas, kol dvi savaites vyksta „Oktoberfestas“, tiesiog ošia. M. Horbačauskas pasakojo, kad žmonės vaikšto pasipuošę nacionaliniais drabužiais ir švenčia iš visos širdies. Jo teigimu, susidomėjimas festivaliu – milžiniškas: renginyje kasmet apsilanko iki 6 mln. svečių iš viso pasaulio, todėl stalą palapinėje reikia rezervuoti daugiau nei prieš pusmetį.

„Tik tada galėsi patogiai įsitaisyti rugsėjo pabaigoje vykstančioje šventėje. Antraip už rezervaciją jau vykstant festivaliui teks pakloti iki 3 tūkst. eurų ir į šią kainą net nebus įskaičiuotas maistas. Tačiau laiku pasiruošti šventei, joje dalyvauti tikrai verta. Kiekvienoje palapinėje groja orkestras, pradžioje ramiau ir tyliau, o vėliau linksmybės taip įsisiūbuoja, kad žmonės ima šokti ant stalų. Tai vyksta ne veltui. Palapinėse tiek mažai vietos, kad šokiams lieka tik suolai arba stalai“, – šypsojosi M. Horbačauskas.

Tačiau laiku pasiruošti šventei, joje dalyvauti tikrai verta. Kiekvienoje palapinėje groja orkestras, pradžioje ramiau ir tyliau, o vėliau linksmybės taip įsisiūbuoja, kad žmonės ima šokti ant stalų.

Paklaustas, ką skanauja festivalio dalyviai, jis tikino, kad dažniausiai valgomos tradicinės „Bratwurst“ dešrelės, ketvirtis arba pusė viščiuko. Šio maisto kiekiai irgi įspūdingi. Anot M. Horbačausko, šventės svečiai kasmet suvalgo apie 32 tūkst. kilogramų šių vokiškų veršienos dešrelių. Tiek sveria trys senosios kartos troleibusai kartu sudėjus.

„Oktoberfesto“ įspūdžiai ilgam įstrigo ir bravoro rinkodaros projektų vadovei Neringai Antanaitienei, kuri šventėje lankėsi du kartus. Jos teigimu, renginio atmosfera lankytojus sužavi jau nuo pat festivalio pradžios.

„Šventė prasideda aludarių paradu. Į „Oktoberfesto“ teritoriją jie įvažiuoja išpuoštomis karietomis, kurias traukia padabinti žirgai. Aludariai dėvi tautinius drabužius, varžosi, kurių pasirodymas labiau sužavės publiką. Jie taip pat karietose atveža medines gėrimų statines, eitynes lydi orkestrai. Todėl vaizdas – neapsakomas. Dar viena svarbi šios šventės dalis – atrakcionai. Jų yra įvairių, tad žmonės gali pasilinksminti ir prasiblaškyti ir šitaip“, – pasakojo N. Antanaitienė.

Gėrimai ragaujami tik po ceremonijos

Nuotaika festivalyje, prisiminė N. Antanaitienė, vyrauja labai pozityvi, dalyviai būna nusiteikę ypač geranoriškai. Jai šventėje nėra tekę matyti jokių konfliktų – renginio svečiai visuomet linksmi, draugiški.

„Stebina ir jau legendinėmis tapusios festivalio padavėjos. Jos sugeba atnešti ir po dešimt maisto lėkščių ant vieno padėklo ar abiejose rankose išlaikyti dvylika litrinių bokalų. Tai daro moterys, todėl jų ištvermė ir jėga stebina. Apskritai lankytojų aptarnavimas yra labai gerai organizuotas – viskas vyksta sklandžiai, operatyviai. Virtuvės, padavėjų darbas sustyguotas nepriekaištingai“, – teigė pašnekovė.

Partnerių nuotr.

Bravoro aludaris Petras Sadovskis, kuris dalyvavo net penkiose „Oktoberfesto“ šventėse, pirmąkart į festivalį nuvyko 2001-aisiais, dar studijuodamas aludarystę Vokietijoje.

„Šventė prasideda vidurdienį, kai Miuncheno meras iškilmingai atidaro pirmąją gėrimų statinę. Šis procesas įspūdingas. Statinei atidaryti naudojamas medinis plaktukas, kuris iššauna kylį, įkišant čiaupą. Taigi būna, kad gėrimai išsilieja, aptaško dalyvius. Tačiau tai padaryti iš pirmo karto pavyksta ne visada. Todėl sakoma, jei statinė atidaroma iškart, šventė bus pavykusi. Labai įdomus prietaras“, – teigė P. Sadovskis.

Anot jo, po atidarymo pirmoji statinė drauge su kitomis išpilstoma visose palapinėse. Jose svečių laukiama jau nuo ryto, tačiau iki 12 val., kai įvyksta minėta ceremonija, tradicinių gėrimų nepatiekiama.

„Šiai šventei aludariai verda specialius, tradicinius „Oktoberfesto“ gėrimus. Kai kurie aludariai priima ir išskirtinius išpilstymo sprendimus, pavyzdžiui, vienas „Oktoberfesto“ dalyvių gėrimus brandina ąžuolinėse statinėse. Taip skonis ir aromatas tampa išties unikalūs“, – pasakojo P. Sadovskis.

Šias Miuncheno festivalio patirtis ir tradicijas bravoro aludariai atveža ir į Kauną. Čia net dvi dienas, rugsėjo 23-iąją ir 24-ąją, jau trečiąsyk vyks „Volfas Engelman“ organizuojamas lietuviškasis „Oktoberfestas“, kuriame galės dalyvauti asmenys nuo 20 metų. Šventei verdami specialūs gėrimai, bus atrakcionų, vokiškos tradicinės muzikos, skanaus maisto, nacionaliniais drabužiais pasipuošusių dalyvių. Todėl atgaivintame istoriniame aludarystės kvartale šventės rengėjai kviečia mėgautis geriausiomis „Oktoberfesto“ tradicijomis, kurias įkvėpė legendinis, vienintelis ir nepakartojamas Miuncheno festivalis.

Ne vienas kaunietis pastebėjo, kad jau kurį laiką ties „Volfas Engelman“ alaus darykla sukiojasi sunkioji technika, vyksta statybos darbai. Alaus daryklos atstovai pasakojo, kad iš tiesų „Volfas Engelman“ yra ant didelių pokyčių slenksčio. Įgyvendinus naujų statybų projektus, bus galima padvigubinti gamybos pajėgumus, atsiras ir naujų laisvalaikio erdvių, kuriose kauniečiai ir miesto svečiai galės iš arčiau susipažinti su alaus daryklos kuriama produkcija.

Apie visas permainas, laukiančius pokyčius ir iššūkius plėsti gamybą pačiame miesto centre kalbamės su alaus daryklos „Volfas Engelman“ generaliniu direktoriumi Mariumi Horbačausku.

– Kokios statybos vyksta alaus daryklos teritorijoje?

– Tai ilgalaikės mūsų plėtros dalis. Kiek anksčiau padidinome fermentacijos patalpas, pristatėme didelius varinius katilus, kurie matomi iš gatvės pusės. Dabar atėjo laikas didinti alaus virimo pajėgumus, tad, įgyvendinę šį projektą, galėsime dirbti dviem gamybos širdimis.

Kitas mūsų projektas – sandėlis, kuris atsiras vidinėje mūsų teritorijoje. Šiuo metu ties buvusiu sandėliu valoma teritorija, griaunami seni pastatai, vykdomi kiti pasiruošimo darbai. Gali būti, kad modernų sandėlį turėsime jau po kelerių metų.

Tai bus automatinis, modernus sandėlis, taupantis energiją, su įrengtomis rekuperacijos sistemomis ir turintis vienuolika aukštų. Tiesa, logistiniai aukštai skaičiuojami kitaip, nei esame įpratę, tai daugiau kaip lentynos paletėms, tad naujas sandėlis išlaikys panašų aukštingumą kaip ir dabartinės administracinės patalpos.

– Kas lėmė tokių pokyčių būtinybę?

– Augome ilgai ir jau kurį laiką trūko antros alaus virimo linijos ir modernaus sandėlio pačioje daryklos teritorijoje. Iki šiol turimas sandėlis netenkino mūsų poreikių, tekdavo dalį produkcijos išvežti kitur, paskui vėl ją parsivežti. Pastatę naują sandėlį, galėsime išvengti bereikalingo sunkvežimių važinėjimo. Taip bus ne tik taupomos lėšos, bet ir tausojama aplinka, nes viską, ko mums reikia gamyboje, turėsime vietoje.

Skaičiuojame, kad, paleidę antrąją alaus virimo liniją ir pradėję naudoti automatinį sandėlį pačioje teritorijoje, pajėgumus galėsime beveik padvigubinti. Tai ilgalaikė investicija, kuri turės didelės pridėtinės vertės.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Vykdote statybas pačiame miesto centre. Su kokiais iššūkiais susiduriate?

– Iš tiesų mus labai riboja turima teritorija, būsime užstatę beveik viską, kas yra įmanoma. Naujas alaus virimo linijos pastatas dėliojamas kaip lego kaladėlės, plečiamas gatvės pusėje. Kurį laiką žmonės net nematė didesnių darbų. Reikėjo sutvarkyti komunikacijas, įkalti polius. Įrengus pamatinius įtvirtinimus, sukelta gamybos technika, o pastatas statomas toliau, nes vėliau įrenginių jau nebūtų galima įdėti.

Galima sakyti, kad pats pastatas yra kaip įrenginys, montuojamos ir specialios konstrukcijos, kurios turi išlaikyti sunkius, iki 40 t sveriančius, nerūdijančio plieno virimo katilus. Inžineriškai tai tikrai sudėtingas statinys.

Tačiau dabar investicijos tarnaus mažiausiai 50, o gal ir visą 100 metų. Dėl vietos specifikos teko įveikti ne vieną inžinerinį iššūkį, į projektą pažiūrėti labai kūrybiškai ir protingai išnaudoti kiekvieną laisvą centimetrą.

– Tačiau ar padvigubinus gamybos procesą centrinėje Kauno dalyje nepadidės aplinkos tarša?

– Verta pažymėti, kad alaus gamyba netarši, beveik nelieka jokių atliekų, nes vadovaujamasi žiedinės ekonomikos principais. Salyklas atiduodamas ūkininkams, kvapas primena kepamos duonos kvapą. Tai netaršus pramoninis objektas, todėl alaus darykla puikiai gali veikti miesto centre.

Mes galime plėsti gamybą nesudarydami kažkokių nepatogumų aplinkiniams gyventojams ar kitiems šalia veikiantiems verslams. Kitaip tariant, net ir padvigubinę alaus gamybą miesto centre, papildomos taršos nesukuriame.

– Ar naujoje alaus virimo linijoje pratęsite esamų produktų gamybą, ar tai bus skirta dar neatrastų skonių paieškoms?

– „Volfas Engelman“ kasmet pasiūlo kokį nors naują produktą, ieško naujų skonių ir jų derinių. Tad dalis produkcijos čia bus sinchroniškai gaminama naudojant senąją gamybos liniją, tačiau bus verdami ir nauji gėrimai. Ši linija bus panaudojama pagal poreikį.

– Naujas pastatas taps dar vienu alaus daryklos „Volfas Engelman“ traukos centru?

– Kadangi esame įsikūrę beveik Kauno centre, norėjome atverti daugiau erdvių ir patiems miestiečiams. Virš naujosios alaus virimo linijos bus galimybė patekti į restorano erdvę, kurioje galės vykti ir koncertai. Planuose – ir nauja stogo terasa, nuo kurios atsivers kerinti Kauno panorama tiek į miesto centrą, tiek į Nemuną.

Įvairiems renginiams skirta erdvė susijungs su mūsų „Studija“ ir ją papildys. Iš kauniečių ir miesto svečių buvo juntamas didesnių erdvių poreikis, nes ne visus norinčius dėl vietos stygiaus galėjome priimti. Dabar bus galima rengti produkcijos degustacijas didelėms grupėms, naujas patalpas su dideliais langais išnaudoti koncertams ar kitoms šventėms.

Be to, į naują pastatą bus galima liftu patekti iš gatvės pusės, nereikės eiti pro administracines patalpas, todėl ši vieta tikrai bus patraukli.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kokios alaus daryklos investicijos į naujas statybas?

– Dėl sandėlio sudėtinga pasakyti, nes realiai statybos dar nevyksta, kaip minėjau, dabar vyksta tik paruošiamieji darbai. Į naują alaus virimo liniją investavome daugiau nei 5 mln. eurų.

Abu projektai vystomi remiantis tvarumo principais. Alaus gamyboje naudojame atsinaujinančiosios energijos šaltinius. Žalieji ekonomikos principai bus įgyvendinami ir sandėlyje.

Žinoma, dabartiniai projektai yra labai dideli, tarnaus ne vienus metus ir pastatę sandėlį, atrodo, galėtume sustoti su plėtra, tačiau visada taip sakome, bet tada kyla naujų idėjų, kaip dar galima būtų išnaudoti turimas erdves, kaip tobulinti technologiją ar puoselėti mūsų kuriamų gėrimų kultūrą. Nuolat augame, todėl neatmetu minties, kad investicijų į kitus projektus ateityje taip pat gali prireikti.

– Kada planuojate baigti statybas?

– Pasiruošimas užtruko apie pusantrų metų, buvo daug nematomo darbo, tačiau dabar jau viskas įsibėgėjo ir bus statoma greičiau. Nauja gamybos linija turėtų pradėti veikti dar šiais metais, o dėl sandėlio kol kas sudėtinga konkrečiai pasakyti, bet tikimės, kad juo galėsime naudotis jau po kelerių metų.

Ši verslo plėtra, anot jo, yra ir gera žinia norintiems prisijungti prie bendrovės komandos: didindamas pajėgumus, bravoras pradeda ieškoti ir naujų darbuotojų.

Pasak M. Horbačausko, kadangi bendrovė alaus pagamins kone dvigubai daugiau, bravore atsiranda antroji širdis. Ji plaks gamybos padalinyje, kuriame didžioji dalis iš suplanuotų 5 mln. eurų lygio investicijų sutekta į produktų virimo pajėgumų didinimą.

Šis procesas, anot bravoro vadovo, alaus daryklai yra bene svarbiausias, nes užtikrina visą gamybinės veiklos užbaigtumą. Kitų įmonės gamybos padalinių, sako M. Horbačauskas, pajėgumai per pastaruosius dešimt metų buvo didinti tris kartus. Šios investicijos viršijo 20 mln. eurų.

Marius Horbačauskas/Bendrovės nuotr.

„Mūsų bravoras veikia jau 169 metus ir tokių pajėgumų neturėjome per visą savo veiklos istoriją. Šis augimas – išties didelis, tačiau jis dar nėra baigtinis. Per pastaruosius dešimt metų vyko sparti plėtra, o po kiekvieno naujo etapo manydavome, kad ties pastaruoju ir sustosime. Tačiau vėliau paaiškėdavo, jog pajėgumų trūksta. Todėl vėl imdavome plėsti bravorą. Taigi augimo procesas yra nuolatinis, ir akivaizdu – verslui augant, investicijos yra būtinos. Toks kryptingas kilimas mus labai motyvuoja. Turime judėti pirmyn, nes tai progreso ir sėkmės pagrindas“, – pabrėžė M. Horbačauskas.

Augimo procesas yra nuolatinis, ir akivaizdu – verslui augant, investicijos yra būtinos.

Jis pridūrė – šį bravoro augimą lėmė sutelkta ir ilgalaikė veikla, nuoširdus darbuotojų noras bei užsidegimas daryti tai, dėl ko alaus darykla pelnė vartotojų pripažinimą. O paklaustas, kur bus nukreipti išaugę bendrovės pajėgumai, M. Horbačauskas kalbėjo apie planus dar labiau įsitvirtinti vietos ir eksporto rinkose.

„Tačiau plėtrą kreipiame ne tik į tai. Šiuo metu pastebime, kad jau nebetelpame savo studijos erdvėje, nebegalime priimti visų norinčių aplankyti mūsų bravorą. Todėl planuojame atverti edukacijos, susipažinimo su kultūringu vartojimu galimybes dar didesniam žmonių ratui. Mieste plėsis ir renginių, visuomeninių iniciatyvų erdvė. Nuo šiol bravoras Kauno kultūriniam gyvenimui gyvybės įkvėps dar labiau nei iki šiol“, – akcentavo M. Horbačauskas.

Jo teigimu, tokiems planams prireiks ir daugiau darbo rankų. Todėl, pabrėžė bravoro vadovas, bendrovė jau ieško komandos pastiprinimo. „Augantys pajėgumai atveria ir galimybes prisijungti prie mūsų visiems, kurie nori dirbti kartu su motyvuotais, išvien bendro tikslo siekiančiais, savo darbą mylinčiais darbuotojais. Būtent dėl jų bravoras taip išaugo ir neplanuoja sustoti“, – reziumavo M. Horbačauskas.

Bendrovės nuotr.

Pirmą šių metų ketvirtį „Volfas Engelman“ apyvartą augino 11,6 proc., palyginti su atitinkamu 2021-ųjų laikotarpiu. Sausio–kovo mėnesiais alaus darykla iš viso pardavė 24,5 mln. litrų gėrimų, o įmonės apyvarta siekė 12,5 mln. eurų. 2021 m. bendrovė apyvarta sudarė 60 mln. eurų.

Tačiau įmonės generalinis direktorius Marius Horbačauskas bendrovės praradimų nesureikšmina: „Prarastą verslą susigrąžinsime, dabar svarbu susitelkimas, palaikymas ir pagalba Ukrainai“, – pabrėžia vadovas.

Sausio–kovo mėnesiais alaus darykla iš viso pardavė 24,5 mln. litrų gėrimų, o įmonės apyvarta siekė 12,5 mln. eurų. Tačiau bendrovės pelnas pirmąjį metų ketvirtį, lyginant su tokiu pačiu laikotarpiu pernai, smuktelėjo nuo 0,7 iki 0,6 mln. eurų. Šio rodiklio sumažėjimo priežastis, sako M. Horbačauskas, daugiausia yra didžiulis žaliavų ir energijos ištelkių brangimas bei Rusijos sukeltas karas prieš Ukrainą.

„Be abejo, tai, kas vyksta Ukrainoje, pastebimai atliepė mūsų eksportą. Pasitraukėmė iš Rusijos ir Baltarusijos rinkų, savo produkcijos nebegalime eksportuoti ir į mums svarbią Ukrainos rinką. Pirmą kartą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu bendrovės komanda tiek daug resursų skiria pagalbai: priima ukrainiečius į savo namus, remiame produkcija ir finansiškai. Verslo prioritetai šiuo metu taip pat pasikeitę, svarbiausiais tikslais laikome įmonės veiklos stabilumo ir darbo vietų išsaugojimą“, – pažymi M. Horbačauskas.

„Volfas Engelman“ nuotr.

Pasak jo, pagrindinis būdas, kaip pavyko išlaikyti augimą ir uždirbti pelno – tai eksporto praradimų kompensavimas per pozicijų stiprinimą Lietuvoje. Ne paslaptis, kad šalies parduotuvėse buvo nutraukta prekyba rusiškais ar baltarusiškais gėrimais – dalį šių pozicijų ir perėmė „Volfas Engelman“.

„Kad kompensuotume eksporto praradimus, aktyviai dirbame ir su naujų užsienio rinkų paieška. Skverbėmės į tas šalis, kuriose mūsų produkcijos nėra arba pardavimai yra nedideli. 2021-aisiais eksportavome gėrimus į 28 pasaulio valstybes: Japoniją, Pietų Korėją, Taivaną, įvairias Europos šalis. Dabar aktyviai ieškome galimybių ir jau pradėjome eksportą į Afrikos žemyną, ten savo produktus vežame jau bene pusmetį“, – kalba M. Horbačauskas.

Jis priduria – įmonė Afrikoje tikisi įsitvirtinti, jei bendrovei per kelerius metus čia pavyks bent dešimtadaliu sumažinti atsisakytos Rusijos ir prarastos Kinijos rinkos nuostolius, aludariai eksportą į šį žemyną vertins sėkmingu.

Marius Horbačauskas. / „Volfas Engelman“ nuotr.

Visgi, tikina M. Horbačauskas, pirmąjį šių metų pusmetį dvigubai sumažėjęs įmonės eksportas – ne vienintelis alaus daryklai kilęs iššūkis. Aludarių pelningumas daugiausiai krito dėl žaliavų bei energijos išteklių brangimo.

„Iki šiol turime valdyti šią krizę. Tokio elektros, dujų ir žaliavų kainų kilimo įmonė nefiksavo per beveik 170 veiklos metų. Tiesa, per tiek veiklos metų įvyko du pasauliniai karai, keitėsi santvarkos, ištiko finansų krizės, buvo pandemijos, dabar vyksta karas, o bravoras veikia ir tai jis daro stabiliai. Mes dėmesingai rūpinamės savo darbuotojais Lietuvoje, nepaisant pasaulinių išbandymų, išlaikėme visas darbo vietas, ieškome ir komandos pastiprinimo sezonui. Natūralu – iššūkiai rasis vis nauji, tačiau susitelksime ir juos įveiksime“, – reziumuoja M. Horbačauskas.

Kai kurių ekspertų vertinimu, tokio augimo nebuvo nuo 2008 m. Praėjusius metus vertinu kaip tikrai neblogus“, – sakė asociacijos prezidentas Marius Horbačauskas, AB „Volfas Engelmann“ generalinis direktorius.

Vienas iš pokyčių pačioje KKPDA yra tai, kad praėjusių metų birželio 29-ąją ataskaitinėje-rinkiminėje konferencijoje ilgametis asociacijos prezidentas Jonas Guzavičius vadovavimą perdavė ketverių metų kadencijai išrinktam M. Horbačauskui.

Prisitaikė prie sunkių sąlygų

Pasak naujojo KKPDA vadovo, prasidėjusi pandemija atnešė didelių neaiškumų, gal buvo ir kažkiek panikos. Kai kurios įmonės buvo sustojusios, nes didieji užsakovai nustojo pirkti produkciją, bet viskas grįžo į ankstesnes vėžes, o apimtis gal net ir padidėjo.

„2021 m. buvo geresni jau vien dėl to, kad išmokome dirbti pandemijos sąlygomis. Paaiškėjo, kad Lietuvos pramonės įmonės, ypač Kauno regiono, yra gana atsparios negandoms. Tradicines pramonės šakas pandemija paveikė mažiau, todėl ir valstybės pagalbos joms reikėjo mažiau. Valstybės asignavimai buvo aktualesni viešbučių, restoranų ir turizmo sektoriui, parodų organizatoriams, nes jų veikla buvo ribojama.

Tačiau išryškėjo dar vienas dalykas – sunyko tiekimo grandinės. Susidūrėme su nauja realybe, kad atsargas – ir produkcijos, ir žaliavų – turime laikyti didesnes. Šis poreikis atskleidė kitą problemą – sandėliavimo patalpų trūkumą. Jau 2021 m. antrojoje pusėje laukė kai kurie iššūkiai – didžiulis žaliavų ir energijos išteklių kainų augimas. Pramonėje dirbu apie 20 metų, tačiau nesu matęs, kad taip vienu metu viskas pradėtų brangti. Nežinomybė, kokios bus dujų ir elektros kainos, išlieka ir šiais metais. Reikės prisitaikyti prie naujų aplinkybių“, – kalbėjo KKPDA prezidentas.

Iššūkis – klimato kaita

M. Horbačausko teigimu, dar vienas iššūkis, kuris laukia Lietuvos įmonių, – klimato kaita. Apklausos rodo, kad tvarumas kol kas palyginti retai minimas tarp šalies įmonių prioritetų. Tačiau ši situacija netolimoje ateityje turės keistis. Įmonėms atsiveria galimybės pasinaudoti ES atsigavimo fondo lėšomis, iš kurių Lietuva bent 841 mln. eurų galės skirti kovos su klimato kaita ir žaliosios transformacijos priemonėms įgyvendinti. Per pandemiją klimato kaitos ar žalumo problemų sprendimas sustojo. Ilgainiui bus grįžtama prie žaliojo kurso, pramonės transformacijos, žiedinės ekonomikos. Perėjimas prie atsinaujinančių išteklių turės įtakos įmonių veiklai ilguoju laikotarpiu. Štai tokios ateities tendencijos. Pokyčių įvyko ir Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijoje. Visuotinės narių konferencijos metu ketverių metų kadencijai išrinktas naujas prezidiumas. „Sulaukiau jūsų pasitikėjimo išrenkant mane asociacijos prezidentu. Šį pasitikėjimą labai vertinu ir branginu. Nuoširdžiai dėkoju už ilgametį darbą asociacijoje prezidentui J.Guzavičiui. Kartu toliau tęsime pradėtus darbus. Sieksiu, kad asociacija būtų matoma, girdima ir lyderiaujanti verslo organizacija Kauno regione“, – sakė M.Horbačauskas.

Vizija ir strateginiai tikslai

Pernai vasarą visuotinės narių konferencijos metu ketverių metų kadencijai išrinktas ir naujas KKPDA prezidiumas. Naujai suburta vadovų komanda išsigrynino, kokia asociacijos misija, pasitarė dėl vizijos, suformulavo strateginius tikslus.

2021 m. buvo geresni jau vien dėl to, kad išmokome dirbti pandemijos sąlygomis.

„Pagrindinis tikslas – pramonės transformavimas ir konkurencinių pranašumų sukūrimas. Labai svarbu, kad pramonė būtų konkurencinga, todėl pabrėžiamas ir konkurencinių pranašumų sukūrimas. Jeigu kalbėtume tik apie verslą, būtų vienas kelias, bet kai kalbama apie transformacijas, pokyčius ir perversmus visame pasaulyje – be mokslo šį kelią verslas nueis sunkiau. Be galo svarbios ir visuomenės pastangos. Tad norime sujungti tiek interesus, tiek pastangas. Suvokimas, kad tai tik verslo reikalai, nėra ateities sėkmės garantas. Reikia žiūrėti plačiau, – sakė M. Horbačauskas. – Būtinas aktyvesnis verslo dalyvavimas konfederacijos ir asocijuotų struktūrų veikloje, nes tik stiprus ir vieningas verslas gali būti išgirstas ir išklausytas. Mūsų asociacija turi potencialą augti. Visi matome, kiek investicijų ateina į Kauną ir visą Kauno regioną, kiek stiprių įmonių veikia visame Kauno regione, tad potencialas augti ir plėstis yra labai didelis ir neišnaudotas. Tam reikia labai kryptingo ir tikslingo veikimo.“

Asociacijos istorija

1930 m. balandžio 12 d. buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje gamybininkų ir prekybininkų organizacija – Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga, kuri vėliau pasivadino Verslininkų sąjunga.

Pagrindiniai šios sąjungos tikslai, kaip skelbė jos įstatai, buvo „kelti ekonominę lietuvių tautos gerovę, jungiant visus lietuvių prekybininkus, pramonininkus ir amatininkus, rūpinantis jų teisiniais, ekonominiais ir kultūriniais reikalais, keliant jų specialybės kvalifikaciją, remiant Lietuvos prekybą, pramonę ir amatus“. Sąjunga gynė savo narių interesus valstybinėse įstaigose, visuomeninėse organizacijose, organizavo juridinę pagalbą.

Po beveik 60 metų, 1989 m. gruodžio 22 d., buvo įsteigta Kauno pramonininkų asociacija. Formuojantis naujiems veiklos prioritetams ir prisijungiant naujiems nariams, 1996 m. rugpjūčio 15 d. asociacija perregistruota ir pavadinta Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija. Jos misija ir veiklos prioritetai išliko iki šiol.

KKPDA – savarankiška pelno nesiekianti organizacija, kurios tikslas yra suvienyti Kauno regiono pramonės įmones, kitus juridinius ir fizinius asmenis, vadovaujantis geranoriškumo ir tarpusavio supratimo principais atstovauti narių teisėtiems interesams ir juos ginti valstybinės, vietos valdžios ir kitose institucijose, siekiant valstybės ir verslo bendruomenės socialinės, ekonominės ir finansinės politikos suderinamumo. Asociacijai priklauso įvairių pramonės šakų ir teikiamų paslaugų įmonės, mokymo įstaigos ir advokatų kontora. 

Statė pirmtakas

Firminę parduotuvę „Volfas Engelman“ įkūrė savo valdose. Jai paskyrė istorinį pastatą, esantį M.K.Čiurlionio g. 5, 1929 m. statytą tuomečio vadovo Grigorijaus Volfo.

„Jis buvo pastatęs penkis tokius namukus darbuotojams gyventi. Jau tais laikais buvo progresyvus verslininkas“, – pasakojo „Volfas Engelman“ generalinis direktorius Marius Horbačauskas.

Kartu: „Volfas Engelman“ generalinis direktorius M.Horbačauskas pasakojo apie bendrovės planus ir siekius. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Iki šių dienų išliko du minėti namukai, vienas jų tebepriklauso „Volfas Engelman“, tad net nebuvo abejonių, kur bus parduotuvė.

Pastatas – saugomas paveldo objektas, didžiausia vertybė ir retenybė. Jį rekonstruoti buvo sudėtinga, bet verta. Pagal reikalavimus teko ieškoti stogo dangos, atitinkančios tuos laikus. Išlaikytas kaminas su krosnimi. Buvusioje vietoje atstatyta įeiga. Pastatą sutvarkyti ir pritaikyti kainavo daugiau kaip 150 tūkst. eurų.

Paragauti pilstomo

Naujoji parduotuvė siūlo ne tik daugelio seniai pamėgtų plačiai prieinamų gaminių, bet ir riboto leidimo gėrimų, kurių vienoje vietoje nėra nė viename kitame prekybos taške. Kainodara taip pat palankesnė, be to, šios parduotuvės koncepcija yra pusiaukelėje tarp parduotuvės ir degustacijos baro.

Čia galima nusipirkti gamykloje sufasuotų gėrimų, taip pat ir vietoje pilstomų gėrimų kaip bare. Net aštuoni skirtingų gėrimų čiaupai, galimybė pirmiesiems paragauti naujienų. Ši parduotuvė – tarsi gėrimų, aludarystės pasaulio pažinimo erdvė.

Vienas seniausių receptų, kuriuo su nedideliais pakeitimais naudojamasi iki šiol, siekia tarpukarį. Kaip per dešimtmečius pasikeitė lietuvių skonis ir pasiūla? „Anksčiau alus buvo gaminamas sunkesnis, tamsesnis, bet ne dėl tokių savybių paklausos. Tai priklausė nuo technologinių to meto galimybių. Nebuvo tokių filtrų kaip dabar“, – pasakojo M.Horbačauskas.

Be to, galima įsigyti firminių „Volfas Engelman“ taurių, atidarytuvų, marškinėlių, kepurėlių, puodelių, automobilių, namų kvapų ir kt. Galima užsisakyti alaus statinaičių, išsinuomoti pilstymo įrangą, praversiančią organizuojant ir didesnius renginius, ir mažesnius susibūrimus. Dar viena paslauga – elektroninės prekybos su pristatymu per kurjerį plėtra.

Aludarių kvartalas

Plėsdama veiklą bendrovė siekia atgaivinti legendinį Kauno aludarystės kvartalą, kuris apima naująją parduotuvę, alaus daryklą, mini bravorą, studiją ir kt. objektus. Be visų kitų visuomeninių iniciatyvų, už naujosios parduotuvės planuojama rengti renginius. Liepos 22 d. Tarptautinės aludarių dienos proga čia jau yra numatytas koncertas, kurio vienas dalyvių bus Marijonas Mikutavičius.

„Čia visada buvo aludarystės kvartalas. Dabartiniame alaus daryklos kieme, tarp Kaunakiemio, Vytauto ir M.K.Čiurlionio gatvių, anksčiau driekėsi apynių plantacijos“, – pasakojo M.Horbačauskas. Beje, greta šių plantacijų tekėjo Girstupio upelis. Vėliau miesto valdžios sumanymu jis buvo kanalizuotas – teka po žeme.

Pasirinkimas: ši firminė parduotuvė yra pirmoji, ji įkurdinta istoriniame pastate. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Per dešimtmetį „Volfas Engelman“ produkcijos apimtys išaugo net tris kartus. Prie to prisidėjo ne tik asortimento plėtra, komandos ir aludarių profesionalumas, technologiškai pažangi įranga, tradicijos, bet ir bendruomeniškas požiūris. „Verslas turi būti atviras visuomenei, turi su ja dalytis“, – pabrėžė M.Horbačauskas. Jau pats įkūrėjas Rafailas Volfas ir vėliau bravorui vadovavę jo sūnūs buvo labai visuomeniški, remdavo studentus, donavo Karo muziejaus, Vytauto Didžiojo paminklo statybą.

Šiuo metu „Volfas Engelman“ dvigubina virimo pajėgumus, plečia vietoje turimas sandėliavimo galimybes. Iš viso bendrovė šiemet priims dešimt naujų darbuotojų, kurie papildys 260 darbuotojų kolektyvą.

Verslas turi būti atviras visuomenei, turi su ja dalytis.

Teritorijoje laukia nemažai pokyčių. Pavyzdžiui, vietoj sovietinės statybos „Sanito“ pastatų atsiras aukštuminių sandėlių. Jie leis sumažinti bendrovės transporto išlaidas, eismo srautus, taršą, triukšmą miesto centre.

Daugiausia – į Pietų Korėją

Bendrovė gamina visų rūšių, išskyrus karštus ir stiprius, gėrimus. „Šalia Druskininkų turime mineralinio vandens gamyklą“, – apie mineralinio vandens prekės ženklą „Uniqa“ pasakojo M.Horbačauskas.

Bendrovės gaminamos giros, vaisvandenių, energinių ir kitų nealkoholinių gėrimų rinkos dalis santykinai yra mažesnė nei alkoholinių jos gaminių, bet labiausiai auganti. Tikslas – kad ši paklausa susilygintų.

Rusijos Ukrainoje pradėtas karas alaus daryklai užvėrė kelią į Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos parduotuves. Bandoma persiorientuoti ir atrasti naujų rinkų. Šiuo metu po Lietuvos daugiausia „Volfo Engelman“ gėrimų iškeliauja į Pietų Korėją.

Į ją įžengti pavyko per parodas sudominus vietinius verslus. „Verslininkai, vėliau tapę mūsų partneriais, ieškojo vokiško alaus, bet atrado mus. Mūsų produkcija jiems labai tiko ir patiko“, – kalbėjo bendrovės vadovas.

Korėjiečius sudomino ir dizainas, ir skonis. Sužaidė kauniečių aludarių išskirtinumas, kad ant skardinės deda apsauginę foliją, tarą apsaugančią nuo aplinkoje esančių virusų ir bakterijų, taip pat tai, kad alų fasuoja ne į pusės litro, o į talpesnę – pintos – tarą. Beje, „Volfas Engelman“ alaus, parduodamo Pietų Korėjoje, dizainas – toks pats kaip Lietuvoje, netgi su lietuviškais užrašais, tik papildyta korėjietišku užrašu. Vis daugiau „Volfas Engelman“ produkcijos parduodama ir Japonijoje, Taivane.

Tvarumas – aludarystės sinonimas

„Aludarystė yra labiausiai žiedinė ekonomika. Viskas, ką paimame, grįžta į gamtą. Salyklas, tūriu didžiausia žaliava, panaudota atiduodama ūkininkams pašarams. Mielės atiduodamos grožio pramonei. Vandens, elektros kasmet stengiamės sunaudoti kaip galima mažiau. To pradėjome siekti jau seniai. Taip pat ir kuo mažiau plastiko. Gamta švaresnė ir savikaina mažesnė“, – vardijo M.Horbačauskas.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Tara, pakuotės – visos yra depozitinės, surenkamos. Perdirbti surenkamos ir tarpinės pakuotės. Bendrovė naudoja tik žaliąją elektros energiją. Planuojama, kad ant aukštuminio sandėlio bus saulės kolektoriai.

„Kai prasidėjo tvarumo banga, apsižiūrėjome, kad mums tik reikia sukelti į ataskaitas, nes daugelį dalykų ir taip esame įgyvendinę“, – sakė vadovas ir pridūrė, kad, kalbant apie sveikatinimą, produktuose mažinamas cukraus kiekis, jeigu jis įeina į receptus.

Apie šiandienos aktualijas ir asociacijos teikiamą naudą „Kauno diena“ kalbasi su asociacijos prezidentu M.Horbačausku.

– Infliacija, įtempta geopolitinė situacija – kone kasdienė pokalbių tema. Kaip šią situaciją išgyvena Kauno krašto pramonininkai ir verslininkai?

– Mes esame ir eksportuotojai, ir globalaus pasaulinio verslo dalis, todėl geopolitinė situacija mus veikia tiesiogiai. Esame nemažai nukentėję, kitaip paveikti. Kažkam verslas sustojo dėl Kinijos situacijos, kitiems dėl Rusijos, Ukrainos. Verslui atsiliepia įtampos kėlimas, ribojimai ir transportavimo kainų kėlimas. Tarkime, ribojimai, kad traukiniais negalės vežti krovinių per Baltarusiją, „Achemai“ ir „Lifosai“ turi tiesioginę įtaką. Jos turi ieškoti kitų kelių, kurie, akivaizdu, yra ilgesni ir brangesni.

Daug džiaugsmo ir entuziazmo pramonė turėjo keletą metų dėl eksporto. Kaip parodė realybė, pandemija pramonei nėra toks baisus reiškinys, netgi priešingai. Daugeliu atvejų Lietuva ir Kauno krašto pramonininkai laimėjo, nes prekės pandemijos metu buvo paklausios visame pasaulyje, daugiausia esame paslaugų teikėjai.

Tačiau ta euforija blėsta. Kol kas tai ne visi supranta, ypač vartotojai. Žaliavų ir energijos išteklių – elektros ir dujų – brangimas, kuris prasidėjo jau praėjusių metų pabaigoje, pramonei yra kur kas pavojingesnis ir daro didesnę žalą nei pandemija. Ją mes išgyvenome labai gerai, bet šie brangimai kelia mūsų produkcijos savikainą ir kai kuriais atvejais tampame nekonkurencingi pasaulinėje rinkoje.

Apskritai visko, kas yra naudojama produktui pagaminti, brangimas yra labai pavojingas reiškinys. Žala po truputį pradeda lįsti. Galima sakyti, kad tai savotiškos pagirios po kelerių metų euforijos ir jos nebus malonios. Naudodami dujas ar elektrą, staiga nepereisime prie kitų šaltinių. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, reikia turėti platesnį energijos šaltinių pasirinkimą ir įvairiomis kainomis.

– Tai gal ir nesusiję su ekonomine krize, bet asociacijos narių gretos auga. O gal vis dėlto įtempta situacija įmonių vadovus skatina jungtis į būrį?

– Situacija nėra paprasta. Vienijimasis ir pajėgų telkimas, sprendimų ieškojimas ir garsesnis balsas šiuo metu yra reikalingas. Daugelis vartotojų dar gyvena tomis geromis nuotaikomis, kad atlyginimai didėja, viskas gerėja, bet pramonininkai jau senokai mato, kad nėra taip puiku.

Kitas dalykas, asociacijos veikla, atnaujintos strateginės kryptys ir idėjos yra aktualios. Smagu, kad per pusmetį prisijungė dešimt naujų narių. Didžioji dalis – tai nauji nariai, bet yra ir sugrįžusių. Bendra konsoliduota mūsų asociacijos narių apyvarta jau pasiekė 2,5 mlrd. eurų. Tai pakankamai didelis skaičius. Asociacija tapo matomesnė ir tvirtesnė. Sprendžiami klausimai – aktualesni, o tai parodo ir asociacijos kuriamą vertę.

– Ką duoda buvimas Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos nariu?

– Kad ir ta pati pramonės transformacija. Dažniausiai ji ateina per pramonininkų liniją – iš Europos, iš Lietuvos Vyriausybės. Kadangi mes esame pramonės atstovai, natūralu, kad norime dalyvauti šiame procese, siūlyti idėjas, diskutuoti, o ne laukti, kad mus kiti transformuotų. Todėl suvokimas, kaip tai turėtų būti daroma, ateina per asociaciją.

Kitas dalykas, bendravimas ir šnekėjimas tarpusavyje – tiek su vietos regionine valdžia, tiek su mokslo atstovais. Sėkmė yra kažkur per vidurį. Ne kiekvienas atskirai gali savo klausimus išspręsti, kai prieinama tolimesnio vystymosi riba. Tam reikia bendrų sprendimų. Verslo, mokslo ir vietinės valdžios susivienijimas yra labai svarbus.

Trečias dalykas, tvari kaimynystė – nesvarbu, ar statybininkų, ar  aludarių, ar pienininkų asociacijos sprendžia globalius Lietuvos klausimus. Visi tie klausimai, kurie yra aktualūs Kauno regionui, – keliami ir sprendžiami pas mus. Mūsų ir šakinės asociacijos skiriasi tuo, kad mes kreipiame dėmesį į regiono verslus ir visuomenę.

– Vieno bendro recepto, kaip išgyventi krizę, vargu ar gali būti. Bet vis dėlto esama bendrų patarimų, kuriais galėtų pasinaudoti asociacijos narės?

– Jei šiuo metu verslas kraujuoja, tą kraujavimą reikia stabdyti, stabilizuoti situaciją. Yra tam tikros vyriausybės numatytos priemonės – paskolos ar dar kažkas. Kreiptis gali visos įmonės, nebūtinai asociacijos narės. Tik per asociaciją tas kelias šiek tiek trumpesnis.

Lietuvos pramonininkų konfederacija kalba su vyriausybe, kokie šiuo metu yra poreikiai. Tam tikros priemonės egzistuoja. Jos gal neleistų suklestėti, bet kraujavimą sustabdyti, ko gero, gali.

Turint mintyje ilgalaikį požiūrį, daugiau kalbama apie persiorientavimą į atsinaujinančiosios energijos panaudojimą, kad nebūtume priklausomi nuo energetikos kainų. Jei tos kainos liks tokios, apie išgyvenimą turėtų susimąstyti ne viena įmonė.

– Praėjusią savaitę daug dėmesio sulaukė „Achemos“ darbuotojų streikas. Gal jums daugiau žinoma apie šią situaciją ir kaip ją vertinate?

– „Achema“ yra asociacijos narė. Mes esame išreiškę savo nuomonę. „Achema“, kuriai ypatingai skausmingas ir jautrus yra elektros ir dujų kainų šuolis, išgyvena ne pačius geriausius laikus, nors įmonė stipri ir tvari. Kai šitaip išbrango dujos, neplanuotų sąnaudų atsirado begalės. Tad kelti klausimus, neatsižvelgiant į įmonės padėtį, ko gero, nėra labai partneriška tiems, kurie organizuoja tokius dalykus.

Viešai prieinami duomenys apie tai, kokie „Achemoje“ yra atlyginimai. Nustebsite, kad atlyginimai yra labai toli nuo Lietuvos vidurkio. Jie yra aukšti. Aišku, gal kiekvienas darbuotojas kitaip galvoja, bet iš principo – tas skaičius nėra mažas. Tai tokio degančio poreikio kaip tik šiuo momentu reikalauti drastiškų sprendimų kelti atlyginimus, atrodo, lyg ir nėra.

Mūsų nuomone, reikia šnekėtis. Įmonei sudėtinga situacija, kai kuriais atvejais gal net reikia stabdyti gamybą, nes ji nekonkurencinga ir papildomai dar darbuotojai streikuoja. Tai nėra nei toliaregiška, nei partneriška. Mes esame už šnekėjimąsi ir partneriškumą, o kategoriški reikalavimai tokioje situacijoje klausimo nesprendžia, o tik gilina problemą.

– Lietuvos įmonės turi galvoti apie pramonės transformaciją žaliosios politikos kontekste. Kokią įtaką šiems tikslams turės energetikos kainų augimas?

Galima sakyti, kad pramonė kraujuoja. Tempiama iš vidinių resursų ir ieškoma, kaip kompensuoti tą brangimą, bet ilgai tai negali tęstis.

– Viena vertus, gali pristabdyti pokyčius, kita vertus, priešingai – paspartins. Lietuva pasigamina tik 30 proc. elektros energijos poreikio, o visa kita perkame. Tad perėjimas prie atsinaujinančiosios (saulės ar vėjo) energijos mus išlaisvintų. Galėtume daugiau pasigaminti patys, tada nebūtume tokie priklausomi ir kaina būtų mažesnė.

Susiklosčiusi situacija turėtų paskatinti perėjimą prie atsinaujinančiųjų energijos šaltinių. Investicijos būtų gana didelės, bet tiek Lietuvos Vyriausybė, tiek ES fondai yra numatę skirti specialių lėšų, kurios galėtų paskubinti pramonės transformaciją. Jeigu buvo galima gyventi negalvojant apie tai, kiek kainuoja dujos ar elektra, nes tai buvo įprasta kaina, šiuo metu tai neįmanoma.

Galima sakyti, kad pramonė kraujuoja. Tempiama iš vidinių resursų, ieškoma, kaip kompensuoti tą brangimą, bet ilgai tai negali tęstis. Pavyzdžiui, mano vadovaujamoje bendrovėje „Volfas Engelman“ išlaidų prisidėjo 100 tūkst. eurų per mėnesį. Tai per metus milijonas ir daugiau. Šito kompensuoti vidiniais resursais neįmanoma. O tai lemia kainų augimą. Tad infliacija tik didės.

Kaimynai lenkai gana drastiški ir bando išsisukti kitų sąskaita. Atsisakę visiškai PVM, Lietuvos pramonininkai tampa visiškai nekonkurencingi.

Valstybė turi galios reguliuoti, tarkime, kuro kainas. Tačiau apie tai kol kas tik pakalbama, bet nieko nedaroma. O kuro kaina yra didelė dedamoji pramonės produkcijos kainoje. Didinti kuro kainas būtų visiška beprotybė.

Nesinorėtų, kad viskas nuskambėtų kaip kokia apokaliptinė situacija, tačiau ji yra labai sudėtinga. Nėra labai baisu ir nekontroliuojama. Yra nerimo, bet turime ir planų, kaip eisime toliau. Išgyvenome ir kitokias situacijas, išgyvensime ir šitą. Tik ne laikas išlaidauti ir įsivaizduoti, kaip čia viskas gerai. Šiuo metu yra sudėtinga.

Mariaus Horbačausko, AB „Volfas Engelman“ generalinio direktoriaus, teigimu, nuoseklų bendrovės augimą rodo ne tik pardavimų skaičiai, bet ir investicijos į gamybos pajėgumų didinimą. Anot jo, didžiausias nuopelnas dėl gerų bendrovės metų rezultatų tenka lojaliems klientams ir darbuotojams.

Bendrovės ašis – ilgamečiai darbuotojai

Esminėmis bendrovės sėkmės dedamosiomis M. Horbačauskas įvardijo ilgametės komandos profesionalumą, jos inicijuojamą verslo veiklos tobulinimą ir, žinoma, produkcijos vartotojų lojalumą.

„Mūsų darbuotojų darbo trukmės įmonėje vidurkis siekia dešimt metų. Daugelis jų auga kartu su įmone ir čia, viliuosi, gerai jaučiasi. Kadangi rinka, kurioje dirbame, nuolat kinta, tobulėti, mokytis ir realizuoti save galimybių visada yra. Jie tai mato ir vertina. Tik turėdami stiprią komandą galime tikėtis išlaikyti augimą ir lyderystę sektoriuje, – sako M. Horbačauskas. – Svarbu pabrėžti ir tai, kad tokių rezultatų nebūtume pasiekę be ištikimų bendrovės klientų, „Volfas Engelman“ produkcijos pirkėjų. Lojalūs darbuotojai ir klientai – didelė motyvacija judėti pirmyn, tad jaučiame jiems didelį dėkingumą“.

AB „Volfas Engelman“ generalinis direktorius Marius Horbačauskas. / Įmonės nuotr.

Smarkiai augo jauniausias prekės ženklas

Pasak „Volfas Engelman“ generalinio direktoriaus, sėkmingus finansinius rezultatus praėjusiais metais padėjo pasiekti nuosekliai įgyvendinama ilgametė strategija, leidusi auginti visų prekių kategorijų pardavimus tiek vietos, tiek užsienio rinkose.

Pajamų ir pelno rodikliais pernai augome labiau nei parduotos produkcijos kiekiu – tai rodo, kad gerėja mūsų siūlomo asortimento portfelis.

„Pajamų ir pelno rodikliais pernai augome labiau nei parduotos produkcijos kiekiu – tai rodo, kad gerėja mūsų siūlomo asortimento portfelis. Tiek lokaliai, tiek tarptautinėje rinkoje toliau stabiliai augo „Volfas Engelman“ prekės ženklas, Lietuvoje gavęs ir palankiausiai vertinamo alaus prekės ženklo pripažinimą, – kalba jis. – Kita mūsų strateginė ir pradedanti atsipirkti investicija, kurios ėmėmės 2019-aisiais, tai mineralinio vandens prekės ženklas „Uniqa“. Džiaugiamės, kad būtent šio prekės ženklo pardavimai kasmet auga bene dvigubai. Tai mūsų jauniausias, tačiau jau savo ilgalaikę perspektyvą rodantis produktas“.

Tokį spartų, daugiau nei dvigubai didesnį (122 proc.) pardavimų rezultatą nei pernai sugeneravusį, „Uniqa“ augimą, tiki M. Horbačauskas, pavyko pasiekti dėl unikalios, natūraliai jodo turinčios, produkto sudėties. „Uniqa“ įvertinta ir praėjusiais metais vykusioje parodoje „Rinkis prekę lietuvišką 2021“ – maisto ir gėrimų kategorijoje laimėjo aukso medalį.

Potencialą įžvelgė Rytuose

Kaune įsikūrusio bravoro eksporto apimtis 2021 m. didėjo 4,7 proc., pardavimų kiekis litrais pasiekė 32,1 mln. (2020 m. – 29,5 mln. litrų). Pagrindinės šalys, į kurias bendrovė eksportuoja savo produkciją, – Rusija, kurioje „Volfas Engelman“ patenka tarp TOP 5 importuojamų alaus prekės ženklų, Ukraina ir Moldova, taip pat Pietų Korėja, Japonija, Jungtiniai Arabų Emyratai, šiemet planuojama plėtra ir į Afrikos valstybes bei Rusijos HORECA sektorių. Sparčiausiai eksporto apimtis praėjusiais metais didėjo Japonijos (52 proc. augimas), kurioje fiksuojami ir didžiausi nealkoholinio alaus pardavimai eksporto šalyse, ir Ukrainos (75 proc. augimas) rinkose.

Įmonės nuotr.

„Eksporto apimties nuostolius dėl suvaržyto HORECA sektoriaus ir užsivėrusių Kinijos durų iš dalies pavyko kompensuoti ir išlaikyti augimo rodiklį produkciją nukreipus į kitas rinkas, taip pat smarkiai suaktyvėjus Taivano rinkai. Į šią šalį praėjusiais metais eksportavome 180 tūkst. litrų alaus – 23 kartus daugiau nei 2020-aisiais, – dėsto M. Horbačauskas. – Džiugu pripažinti, kad „Volfas Engelman“ produkcija palankiai priimama visose eksporto šalyse, pavyzdžiui, Moldovoje prekės ženklas yra importuojamos produkcijos „numeris vienas“. Šiandien išskirčiau ir Rytų trijulę – Taivaną, Japoniją ir Pietų Korėją, kurios rodo didelį palankumą mūsų produkcijai. Šių šalių vartotojai vertina ne tik produkto skonį, jo įvairovę, bet ir etikečių dizainą, mūsų tarpusavio santykius.“

Augantys pardavimai didins ir gamybinius pajėgumus

Didėjantys eksporto skaičiai, pasak „Volfas Engelman“ vadovo, verčia toliau kartu su jau septynerius metus taikoma „Lean“ sistemos pagalba efektyvinti verslo procesus, gamybą ir kreipti investicijas į bendrovės infrastruktūros plėtrą.

„Vertinant tai, kad jau dešimtmetį nuosekliai augame, plečiame eksporto šalių profilį ir vystome naujus produktus, privalome plėstis ir viduje. Kasmet infrastruktūros plėtrai skiriame po bene 2 mln. eurų – praėjusiais metais didžiausios investicijos teko gamybos pajėgumams didinti, naujoms fermentacijai skirtoms talpykloms įrengti, šiuo metu ruošiamės naujojo sandėlio statyboms ir dvigubiname gamyklos širdies – virimo cecho – apimtį, taip pat istoriniame pastate greitu metu atidarysime firminę parduotuvę“, – dalijasi M. Horbačauskas.

Bendrovė „Volfas Engelman“ priklauso Suomijos „Olvi“ įmonių grupei. Pagal alaus pardavimus „Olvi“ yra pirma gamintoja Suomijoje, taip pat gaminanti ir kitus alkoholinius bei nealkoholinius gėrimus. „Olvi“ įmonių grupę 1878 m. įkūrė aludaris Williamas Gideonas Åbergas ir jo žmona Onni.

Nepastebėta aktualija

Nuogąstaujama, kad Vyriausybės pasyvumas gali turėti skausmingų ekonominių ir socialinių padarinių. Anot Lietuvos maisto pramonės asociacijos (LMPA) valdybos pirmininko, „Vikondos grupės“ generalinio direktorius Mindaugo Snarskio, per pastarąsias savaites ekonomistai ir ekspertai pateikė gana išsamų paveikslą, kaip mažmeninės prekybos ir maisto pramonės sektorių paveiks Lenkijoje įsigaliojantis nulinis PVM tarifas maisto produktams.

„Dar norėčiau atkreipti dėmesį į pro akis praslydusią aktualiją – atliekas. Su pigesnių prekių srautais į Lietuvą tekės ne tik pirkėjams patrauklesnė produkcija, bet ir dideli kiekiai šiukšlių – įvairios pakuotės. Turint galvoje, kad vadinamasis žaliasis kursas Europoje įgauna vis svarbesnius prioritetus ir jo įgyvendinimas nuolat brangsta, iš Lenkijos atvežtų pakuočių tvarkymas pareikalaus nemažai papildomų lėšų“, – atkreipė dėmesį M.Snarskis.

Lietuvos maisto pramonės asociacijos (LMPA) valdybos pirmininkas, „Vikondos grupės“ generalinis direktorius M.Snarskis atkreipė dėmesį į neaptartą aktualiją. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tos lėšos, pasak pašnekovo, tikėtina, bus paimtos iš Lietuvoje dirbančių gamintojų ir importuotojų – t.y. finansinė našta kris ant vietos verslo pečių.

„Jau esame girdėję nuogąstavimų dėl atliekų tvarkymo. Viešai ne kartą užsiminta, kad ant atliekų skaitiklio neuždėsi, jas sunku kontroliuoti, todėl nesukontroliuotos atliekos gali tekti atliekų gamintojams ir importuotojams, kurie paskui už tai turės mokėtų pinigus atliekų tvarkytojams. Tad tikėtina, kad iš Lenkijos atvežamų ir konteineriuose nugulančių atliekų tvarkymas bus „pripaišytas“ atsakingai ir tvarkingai dirbantiems gamintojams ir importuotojams, kurie ir taip vykdo finansinę pareigą užtikrinti su savo veikla susijusių pakuočių tvarkymą. Turėsime tragikomišką situaciją – pinigai liks Lenkijoje, o Lietuvoje – atliekos“,  – reziumavo M.Snarskis.

Tokie asociacijos vadovo pastebėjimai kelia susirūpinimą alaus daryklos „Volfas Engelman“ vadovui Mariui Horbačauskui.

„Jei lietuviai, nuvažiavę apsipirkti į Lenkiją, priveš tų pakuočių – o taip ir bus, – jos kažkur nusės. Čia, manau, yra problema, už kurią niekas neatsakingas, ir labai didelio dėmesio vertas ir konkrečių sprendimų reikalaujantis iššūkis, – pabrėžė M.Horbačauskas.

Pasigenda sprendimų

Verslininkai nuogąstauja: nors iš Vyriausybės tikimasi toliaregiškų sprendimų, susiduriama su paviršutinišku požiūriu, tiesmukiškais buhalteriniais skaičiavimais, jie, anot M.Snarskio, dažnai ignoruoja rinkos veikimo principus ir verslo logiką.

Buvo skaičiuota, kad lietuviai Lenkijoje per metus išleidžia apie milijardą ar net iki 1,5 mlrd. eurų (turiu galvoje ne tik prekybą maisto produktais).

„Vyriausybės atstovų pasakymas, kad mes renkamės kitą kelią, panašus į pasakymą, kad mes renkamės nedaryti nieko, nes niekas nematė ir negirdėjo to vadinamojo kito kelio. Manau, pasirinktas kelias – nekreipti dėmesio, užsimerkti ir viską palikti savieigai. Mane labiausiai gąsdina, kad nėra tikro rūpesčio, kad nusisukama ir nebandoma ieškoti sprendimo“, – apgailestavo M.Snarskis.

Pasak jo, kalbant iš vartotojo perspektyvos, galintys nuvažiuoti į Lenkiją sutaupys, bet ne visi galės nuvažiuoti, ypač tie, kuriems tiesiog privaloma taupyti. Skurdžiausiai gyvenantiems teks Vyriausybės paruoštas sprangus davinys – nuolat augančios kainos.

„Buvo skaičiuota, kad lietuviai Lenkijoje per metus išleidžia apie milijardą ar net iki 1,5 mlrd. eurų (turiu galvoje ne tik prekybą maisto produktais). Atitinkamai Lietuvoje mažės gamybos mastas. Aišku, tai neigiamai paveiks maisto gamybos ir apdirbimo sektorių, kuris šalies pramonei yra reikšmingas – jame dirba apie tūkstantis įmonių ir beveik 40 tūkst. žmonių“, – pabrėžė LMPA valdybos pirmininkas.

Sumažėjus gamybos apimčiai, atitinkamai išaugs produkcijos savikainą didinantys gamybos kaštai.

„Dar pridurkime precedento neturintį energijos išteklių kainų augimą. Visa tai silpnins pramonės pajėgumus, mažins konkurencingumą. Bijau, kad trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu PVM pokyčiai Lenkijoje turės daugiau neigiamą įtaką nei prieš mūsų pramonę ir verslą nukreipti Kinijos veiksmai“, – dalijosi mintimis M.Snarskis.

Stebina neveiklumas

Lenkijai jau pradėjus naudoti antiinfliacinį skydą, verslininkus stebina Lietuvos inertiškumas ir neveiklumas.

„Mūsų politikai dažnai skaičiuoja ne kaip verslininkai, bet kaip buhalteriai, kurie sako, kad, sumažinus PVM, valstybės biudžetas neteks pajamų. Bet, žiūrint iš verslo perspektyvų, sumažinęs kainą, daugiau parduosi ir taip gali daugiau laimėti. Lenkijoje – priešingas požiūris. Sumažinę PVM, jie tikisi, kad laimės kitur – per didesnę apyvartą“, – sakė alaus daryklos „Volfas Engelman“ vadovas M.Horbačauskas.

Patyręs verslininkas svarstė, kad didesnis PVM Vyriausybei yra patogus, garantuojantis jai tam tikrą ramybę artimiausioje ateityje.

„Pernai valstybė surinko apie 1 milijardą eurų neplanuotų pajamų. Valstybė taip nepasakys, bet kainų kilimas jai yra naudingas – kuo didesnis PVM, tuo daugiau surenkama mokesčių, atsiranda biudžetininkams ypač parankių neplanuotų pajamų. Taigi keisti PVM nėra didelės motyvacijos“, – vieną iš galimų priežasčių, kodėl Lietuvoje nemažinamas PVM, nurodė M.Horbačauskas, abejojantis, ar perteklinės lėšos panaudojamos pridėtinei vertei kurti.

Alaus daryklos „Volfas Engelman“ vadovo M. Horbačausko nuomone, atėjo metas grįžti prie 18 proc. PVM tarifo. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Jo nuomone, vienas iš galimų efektyvių sprendimų – sumažinti PVM bent trimis procentais.

„Šiuo metu galiojantis 21 proc. PVM teoriškai buvo įvestas laikinai, kai ištiko 2008 metų krizė. Dabar jau būtų galima grįžti prie buvusių 18 procentų“, – svarstė M.Horbačauskas.

Paklaustas, kokių priemonių galėtų imtis patys verslininkai, įmonės vadovas sakė, kad šioje situacijoje nėra kur judėti.

„Neįsivaizduoju, ką pavieniai gamintojai galėtų panaudoti prieš nulinį PVM... Kažkur kažką pigiau pardavinėti... Bet kaip tai gali padaryti... Niekas čia nėra pelnais aptekęs. Nors kainos ir kyla, bet tai yra dėl sąnaudų padidėjimo, o ne dėl pelno. Kainų mažinimo Lenkijoje efektas ypač bus pastebimas pietų Lietuvoje, kur maždaug trečdalis produkcijos prapuls. Turėjome panašų efektą, kai dėl pandemijos užsidarė Lenkijos sienos“, – sakė M.Horbačauskas.

Jo nuomone, galimas atsakas į nulinį lenkų PVM – Lietuvoje nekelti akcizo degalams.

„Į Lenkiją nevažiuotų ar mažiau važiuotų, jei nebūtų didžiulis degalų kainų skirtumas. Tačiau, jei įsipylęs kuro padengi savo kelionės išlaidas, tai visa kita laimi. Dar laukia didžiuliai praradimai, jei vilkikų vairuotojai Lietuvoje nebepils kuro. Mažesnis degalų akcizas turėtų ne vieną privalumą, nes dėl degalų viskas brangsta“, – pabrėžė „Volfas Engelman“ vadovas.

Kaip sugaudyti pirkėjus?

Įmonės „Krekenavos agrofirma“ generalinio direktoriaus Lino Grikšo pastebėjimu, Lenkijos ir Lietuvos PVM šaškių partijoje Lietuva pralaimi. Jo nuomone, Lenkijoje įsigaliojantis nulinis tarifas situacijos iš esmės nepakeis, nes kaimyninė šalis jau seniai išnaudoja mažesnio PVM generuojamą naudą.

„Konkurencija vyksta ne tik tarp verslininkų, bet ir tarp valstybių mokesčių politikos srityje. Reikia žiūrėti, kas vyksta aplinkinių šalių rinkose, ir modeliuoti ėjimus. Tai tam tikra šaškių, gal šachmatų partija ir Lietuva šioje situacijoje, manau, gauna „kindermatą“. Kaip jau ne kartą akcentuota, dėl didelių PVM skirtumų iš Lietuvos kasmet išplaukia ir toliau plauks milijonai eurų – gamintojai neteks dalies pajamų, o valstybė – dalies mokesčių. Nereikia užmiršti, kad ne tik PVM, bet ir gaminami produktai kuria pridėtinę vertę – tai darbo užmokestis, gyventojų pajamų mokestis ir visi su tuo susiję mokesčiai“, – atkreipė dėmesį L.Grikšas.

„Krekenavos agrofirmos“ generalinis direktorius užsiminė apie gamintojų bandymus susigaudyti į Lenkiją lakstančius pirkėjus.

„Turime kelias parduotuves Lenkijos pusėje – Suvalkuose ir Ogrodnykuose. Apyvarta jose yra puiki, sėkmingai konkuruojame su gamintojais Lenkijoje. Kaimyninėje šalyje plėsti tinklo dar neplanuojame, žiūrėsime, kokios yra pirkėjų srauto augimo tendencijos“, – sakė L.Grikšas.

Jis pabrėžė, kad vadinamasis pirkėjų gaudymas Lenkijos pusėje yra daugiau eksperimentas nei situaciją reikšmingai pakeisti galinti rinkodaros priemonė.

Neįsivaizduoju, ką pavieniai gamintojai galėtų panaudoti prieš nulinį PVM...

Kaip svarmuo ant kojos

Pirkėjus Lenkijos pusėje gaudančio savo parduotuvių tinklo neplanuoja kurti ir „Norfa“. „Norfos“ grupės savininko Dainiaus Dundulio tvirtinimu, reikia ieškoti esminių sprendimų, kurie neįmanomi be Vyriausybės iniciatyvų.

„Jei pastatytume du vienodo pajėgumo bėgikus, bet vienam prie kojos prirakintume svarmenį, rezultatas būtų lengvai nuspėjamas. Dėl iš esmės skirtingo PVM Lietuvai su Lenkija tenka rungtyniauti nevienodomis sąlygomis. Turėdami papildomą naštą, mes negalime būti konkurencingi su kaimyninės šalies perdirbėjais, gamybininkais, prekybininkais“, – apgailestavo D.Dundulis.

„Norfos“ grupės savininkas D.Dundulis apgailestavo, kad PVM Lietuvoje yra įšaldytas lede. (I. Gelūno/BNS nuotr.)

Patyrusio verslininko tvirtinimu, tai sukuria daug neigiamų padarinių.

„Apsipirkdami Lenkijos prekybos centruose Lietuvoje uždirbtus pinigus piliečiai paliks konkurentams. Tokiu būdu konkurentų sumanymas bus įgyvendintas šimtu procentu ir jie gali būti dėkingi, kad Lietuvoje PVM yra užšaldytas lede“, – pabrėžė D.Dundulis.

Jis pabrėžė, kad dėl Lenkijoje paliktų pinigų finansinę netektį patirs ne tik Lietuvoje dirbantys perdirbėjai, prekybininkai, gamintojai, bet ir šalies biudžetas.

Valstybės apetitas dideliam PVM gali baigtis prastai – beatodairiškai semiant lėšas iš didelio PVM puodo, ilgainiui jame gali atsirasti skylė, nes PVM puodas ir verslo situacija yra susisiekiantys ir vienas be kito nefunkcionuojantys indai.

„Nors valdžios atstovai verslininkams kartais prikaišioja godumą, bet aš matau, kad valdžia yra godi didelio PVM. Skaičiuojant PVM reikėtų mąstyti ne buhalteriškai ir ne „Exel“ lentelėmis, bet pagal verslo logiką, kuri sako, kad didesnė apyvarta generuoja didesnes pajamas ir didesnius mokesčius. Valstybė, sąlygiškai kalbant, yra tokia pati pelno siekėja kaip ir mes, verslininkai. Ji surenka pelną iš mūsų apyvartos. Jei mažės apyvarta, su sunkumais susidurs vis daugiau įmonių, todėl ims mažėti valstybės pelnas ir ištekliai, galintys tą pelną duoti“, – perspėjo D.Dundulis.

Pavojingos spragos

„Norfos“ grupės savininkas pabrėžė nesiūlantis PVM mokesčio tarifo Lietuvoje mažinti visiems maisto produktams.

„Siūlau tik mėsai ir galbūt reikėtų peržiūrėti alkoholio akcizus, nes, kiek teko girdėti, alkoholis mikroautobusais vežamas perparduoti į Lietuvą ir iš to jau susiformavo stabilus šešėlinis verslas. Šešėlis plinta ir mėsos prekyboje, t.y. ji dažnai pardavinėjama be PVM. Mano nuomone, jėgos metodais sutvarkyti tas spragas yra labai sudėtinga. Veiksmingiausios yra ekonominės priemonės – PVM sumažinimas minėtuose sektoriuose galėtų duoti pastebimą efektą. Siūlau PVM visai nemažinti daržovėms, beveik nemažinti ir pieno produktams, nebent sūriui. Manau, piliečiai dėl pieno ir daržovių į Lenkiją nevažiuos“, – svarstė D.Dundulis.

Žinomas verslininkas apgailestavo, kad visą mažesnio PVM naudą pasiima kaimynai, o minusus susirenka Lietuva.

„Ir dar vienas svarbus dalykas – jei mes išvešime pinigus kaimynams, sukursime jiems gamybos vietų. Piliečių gerovę didinantis darbo jėgos poreikis Lietuvoje ims mažėti, nes nuostolių patirs Lietuvoje veikiančios įmonės – jos siaurins savo darbo apimtį, mažins darbuotojų skaičių. Tokios tendencijos yra labai nepageidautinos ir pavojingos“, – perspėjo verslininkas.

D.Dundulis pabrėžė Vyriausybės ir verslo bendradarbiavimo ir tarpusavio supratimo būtinybę.

„Turėtumėme siekti bendrų tikslų. Neišmintinga tik žiūrėti, kad būtų trumpalaikė gerovė biudžetui, o kas toliau – nelabai svarbu“, – vylėsi D.Dundulis.