Šaknis įleido Neveronyse

Neveronys yra Mariaus tėčio gimtinė. „Maždaug prieš 30 metų pabėgome iš Kauno, tėveliai čia pasistatė namą, o neseniai – ir aš. Visi gyvename ant tos pačios žemelės, turime savo šaknis. Telpame 1 ha, net ir seneliai iš mamos pusės“, – paklaustas tradicinio klausimo, kas pašnekovą sieja su Kauno rajonu, pasakojo M. Lasinskas.

Žolininko giminėje nebuvo gydytojų ar vaistininkų, o draugystė su augalais, anot Mariaus, prasidėjo ne nuo vaikystės vasarų Neveronyse pas senelius iš tėčio pusės, o gerokai anksčiau. „Prieš kelerius metus mama, ravėdama juozažolių lysvelę, prisiminė, kad, kai manęs laukėsi, dirbo Babtuose, tuomečio instituto Prieskoninių augalų skyriuje, pas profesorę Mariją Baranauskienę. Gal tai ir užprogramavo mano pasirinkimą“, – samprotavo pašnekovas.

Kelias – vingiuotas

Vis dėlto neveroniškio kelias į dabartinę veiklą nebuvo tiesus. Prieš penkiolika metų M. Lasinskas baigė Kauno medicinos universiteto (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Farmacijos fakultetą. „Mokiausi devynių rūšių chemijos, gerai išmaniau vaistus, bet, metus padirbęs vaistinėje, paskui – farmacijos kompanijoje, pamačiau, kad vaistai neišsprendžia ligos priežasčių, įveikia tik padarinius“, – pasakojo jaunas vyras.

Tuomet diplomuotas farmacininkas vaistų pradėjo ieškoti gamtoje, augino ir rinko vaistažoles, jas ruošė, pakavo ir prekiavo, pradėjo tyrinėti. „Savo gyvenimo kelyje sutikau nemažai žymių šalies žolininkų, iš jų pasisėmiau patirties. Prieš metus apsigyniau daktaro disertaciją, tapau mokslininku, gavau priėjimą prie duomenų bazių ir įrangos, galiu toliau tyrinėti augalus“, – gyvenimo posūkiu džiaugėsi M. Lasinskas.

VDU Žemės ūkio akademijoje, kurioje įgijo daktaro laipsnį, Augalų biologijos ir maisto mokslų katedroje jis studentams dėsto augalų fiziologiją, morfologiją. Paskaitų medžiaga sugulė į dvi knygas: „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ ir „Vaistažolių pasakos ir sveikatos receptai visai šeimai“.

Marius Lasinskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Tapo švietėju

Tačiau nutiko taip, kad, anot Mariaus, žinios galvoje ir širdyje pradėjo netilpti, todėl nusprendė jomis dalytis. Tuomet ėmėsi švietėjiškos veiklos – pradėjo važinėti po Lietuvą ir skaityti paskaitas.

„Mano klausytojai yra nuo trejų iki 103 metų, – patikino pašnekovas. – Važiuoju į vaikų darželius, mokyklas, visuomenės sveikatos biurus, pas Trečiojo amžiaus universiteto lankytojus. Žinoma, visada smagiausia, kai pakviečia į Neveronis, Kulautuvą ar Zapyškį, bet mielai važiuoju ir į kitus miestus ir miestelius visoje Lietuvoje, pasakoju, kaip rinkti vaistažoles, kaip būti sveikesniems ir laimingesniems, ir čia matau didelę prasmę“, – patikino žolininkas.

Žoliauja Marius iki šiol: basas išėjęs iš namų, čia pat esančiame darže renka augaliukus arbatai šeimai ir artimiesiems, o daugiausia – edukacijoms, nes, anot pašnekovo, joms reikia vaizdinių priemonių. Iš atsivežtos puokštės gaminama žalioji druska, verdama arbata.

Mano klausytojai yra nuo trejų iki 103 metų.

„Suaugusiesiems skiriu dvi valandas, jiems reikia kuo daugiau, kuo sudėtingiau, įmantriau kalbėti. Su šia amžiaus grupe lengva. O štai per kelias minutes sudominti, pasiekti vaiko širdelę ir ką nors į ją įdėti – aukštasis pilotažas. Džiaugiuosi, kad Dievulis man davė galimybę pajusti vaikų pasaulį, o ir pats kartais vis dar būnu vaikas. Su visais smagu dirbti, bet su vaikais – įdomiau. Greičiausiai dėl to pirmosios mano knygelės skirtos vaikams. Be to, čia matau didžiulę prasmę: jei vaikas išmoks mylėti gamtą, mylės žmogų ir Dievulį“, – įsitikinęs žolininkas.

Paskaitą M. Lasinskas visada pradeda nuo trijų žolininko taisyklių. Pirmoji – pasiruošimas ir nusiteikimas. Jo žodžiais, anksčiau žolininkai iš vakaro pasiruošdavo švarius, tvarkingus šviesius drabužius, geriausiai – lininius. Ryte atsikėlę su niekuo nekalbėdavo, susikaupdavo, sukalbėdavo maldelę ar sudainuodavo dainelę. Jei nuotaika būdavo bloga, neidavo rinkti vaistažolių, nes jos neveiks, gali tapti net nuodu.

Antroji taisyklė – suvokti, kad visos gamtos stichijos prisideda, kad žolelės užaugtų, ir už tai reikia padėkoti. „Jei randi kokią šiukšlelę, būtina ją pakelti – vaistažolės padės labiau, jei padarysi nors ir mažą gerą darbą“, – patikino Marius.

Trečioji taisyklė – mažiau sau, o daugiau gamtai. Jei randi dvylika žolelių, paimk tik tris. „Atrodo, taip paprasta, bet žmonėms tai  sudėtinga: radę čiobrelių krūmą, rauna visą su šaknimis, o kitais metais stebisi, kad toje vietoje jų jau nebėra. Jei elgiesi tinkamai, gamta pakužda geriausių receptų, o jei turi tokį krepšelį kaip mano, žolelės pačios į jį sulipa, – šmaikštavo pašnekovas. – Tačiau šiandien mažai kas tomis taisyklėmis vadovaujasi. Vis dėlto bent jau dėkingumo jausmo nereikėtų užmiršti.“

Švietėjas džiaugiasi, kad vis rečiau išgirsta, jog žolelės – tik sveikiems žmonėms. „Kol nebuvau mokslininkas, nelabai ir galėjau argumentuotai taip kalbantiems atsakyti, gal tik: graužk gaurometį nesukęs galvos, tikėk, kad padės, ir padės. Tada prasidėdavo: kokių veikliųjų medžiagų turi šis augalas, kaip veikia tos medžiagos ir ką? Taip Dievulis sudėliojo, kad dar reikia baigti doktorantūrą, gauti laipsnį, kad turėčiau žinių ir galėčiau atsakyti“, – pasakojo M. Lasinskas.

Klausytojai: M. Lasinskui įdomiausia edukuoti vaikus. / M. Lasinsko asmeninio albumo nuotr.

Mėgstamiausi – gauromečiai

Marius – visada besišypsantis, charizmatiškas, geranoriškas. Galbūt jis žino ir vartoja kokią nors žolelę, programuojančią pozityvumą? Nusijuokęs užkrečiamu juoku, prisimena, ką pokalbio išvakarėse sakė per paskaitą: kai galvai gerai, džiaugiasi visi, kas žemiau galvos.

„O galvai geriausia – gauromečiai. Jie išties gerina nuotaiką, atbaido depresiją, tonizuoja, balansuoja, suteikia jėgų, o vakare – ramina. Vis dėlto tai šalutinė priemonė. Pozityvumą programuoja suvokimas, kad gimsti ką nors gražaus Žemėje nuveikti, kad pasaulis taptų nors kruopele geresnis“, – įsitikinęs žolininkas.

Tenesupyks kalbos puoselėtojai, bet gaurometį pavadinsiu mylimiausia Mariaus žolele.

„Augalai, kaip ir žmonės, turi vardus ir pavardes. Tik augalų pirma įvardijama pavardė: siauralapis, o tada jau vardas: gaurometis. Šis augalas mane gelbėjo, kai nepadėjo vaistai nuo rūgštingumo, refliukso, kai kamavo dirgliosios žarnos sindromas, o nervų sistema buvo labili. Man patarė gerti gauromečių arbatą, aišku, kad padėtų, prireikė pusės metų. Iš pagarbos šiuos augalus pasirinkau studijų objektu universitete, apsigyniau daktaro disertaciją. Su gauromečiais iki šiol draugaujame – atlieku įvairius tyrimus, tyrinėjame savybes, saugančias ir gydančias nuo vėžio, ir matome, kad augalas veikia, koks jis stiprus antioksidantas. Gauromečiai turi 250 skirtingų biologinių medžiagų, galiu jas visas išvardyti pavadinimais ir miligramais“, – pagrindžia savo simpatijas.

Žolininko 83-ejų metų seneliui nustatyta trečios stadijos tulžies latakų karcinoma. „Jokie kiti gydymo būdai nepasiteisino, gydytojas sakė: „Paprašykite Dievulio pagalbos ir žolelių gal kokių pagerkite.“ Nudžiugino, kad pasąmonėje jis tiki žolelių galia. Atrinkau, kokių žolelių arbatas gerti. Dabar senelis daugiau jėgų už mane turi: į kitą vietą perkėlė komposto dėžę, 70 kibirų obuolių surinko ir sunešė žiemai, karučiu veža daugiau moliūgų nei aš“, – džiaugėsi Marius.

Kitas pavyzdys, kurį pateikė neveroniškis, – Janina Danielienė, kuriai prieš 30 metų buvo nustatyta ketvirtos stadijos onkologinė liga ir pasakyta atsisveikinti su artimaisiais. Šiandien moteris – sveika, dalija patarimus išgirdusiems panašią diagnozę, ketina išleisti knygą – marių dugno istoriją, mat ir pati yra iš tų vietų kilusi.

Būdas: kartais augalus tenka rinkti ir taip. / M. Lasinsko asmeninio albumo nuotr.

Pagrindinis principas

Paklaustas, kokių vaistų dar galima rasti šiuo metu gamtoje, žolininkas vardijo: galima pasiskinti šermukšnių, juodauogių šeivamedžių uogų, kai grybštelės šalnos – pasirinkti eglių, pušų, kadagių spyglių.

Lietuvoje yra apie 1,5 tūkst. vaistinių augalų. Paprašytas įvardyti savo dešimtuką, Marius pirmąją vietą skyrė gauromečiams, paskui rikiavo kiaulpienes, dilgėles, raudonėlius, čiobrelius, liepos žiedus, vingiorykštes, spygliukus, ramunėles, melisas. „Turėk šių dešimt augalų, vartok juos, nes gulėdami lentynoje tikrai nepadės, ir gali būti ramus“, – užtikrino žolininkas. Pajuokavus, kad nepaminėjo mano mėgstamiausių – pelynų, patikino, kad jie taip pat verti būti dešimtuke, o už borto liko dėl paprasčiausios priežasties – retai kam patinka jų kartumas.

Paklaustas, kaip vertina kitose klimato juostose augusius vaistinius augalus, kuriems priskiriamos supergalios, prisipažino, kad jau nėra toks griežtas kaip anksčiau. Vis dėlto vietoj ženšenių jis mieliau renkasi kiaulpienes, vietoj imbierų – krienus, nes jie visada švieži, nepurkšti.

„Negana, kad žmogus geria žolelių arbatas, tiki, kad jos padės. Jei jis pyksta, barasi, apkalba, valgo, kas papuola po ranka, sveikatos bėdos sugrįžta. Žmogus turi keistis, tapti geresnis, tik tada pasveikti padeda pats mažiausias augalėlis“, – akcentavo pašnekovas.

Ko gero, retas iš mūsų nėra skanavęs gardžios grikių košės. O ar esate ragavę grikių žiedų ar lapų arbatos? Iš tiesų, grikių grūdai, žiedai, lapai arba visa žolė yra nuostabi vaistinė augalinė žaliava. Šio augalo žolėje (antžeminėje augalo dalyje) kaupiasi flavonoidai, chlorogeno, galo, citrinos, obuolių, askorbo, folio rūgštys, baltymai, o vaisiuose – krakmolas, baltymai, vitaminai, mineralinės medžiagos, riebalai, sacharidai, aminorūgštys, ląsteliena ir kitos naudingos biologiškai aktyvios medžiagos.

Medicinoje plačiai vartojamas iš grikių pagamintas preparatas – rutinas. Rutinas, arba kvercetin-3-O-rutinozidas, yra flavonoidas, kuris gaunamas iš žydinčių sėjamųjų grikių (lot. Fagopyrum esculentum Moench) viršūnėlių. Rutinas mažina kapiliarų trapumą ir pralaidumą, stiprina kraujagyslių sieneles, todėl jis yra tinkamas vartoti sergant hipertonija, venų uždegimais, reumatu, sutrikus kraujotakai akies tinklainėje.

Dr. Marius Lasinskas./ VDU Žemės ūkio akademijos archyvo nuotr. 

Gerai sveikatai – grikių žolės užpilas

Dėl savo įvairios cheminės sudėties, grikių žolė pasižymi plačiu farmakologiniu poveikiu: priešuždegiminiu, antioksidaciniu, antibakteriniu, priešvėžiniu, antidiabetiniu ir kitais. Vienoje didžiausių mokslinių straipsnių duomenų bazių „PubMed“ galima rasti daugiau nei du tūkstančius mokslinių tyrimų, susijusių su sėjamojo grikio nauda žmonių sveikatai. Liaudies medicinoje grikių žolės užpilu gydomas reumatas, kosulys, aterosklerozė, mažakraujystė, hipertonija ir kitos ligos.

Grikiai./ VDU Žemės ūkio akademijos archyvo nuotr. 

Verta paminėti ir mažiau žinomus grikių privalumus. Pavyzdžiui, žali arba virti grikių lapai yra naudojami maistui, o grikių vaisiai savo baltymų kiekiu prilygsta ankštinėms kultūroms. Be to, grikių grūdai neturi glitimo, o tai yra labai geras pakaitalas tiems, kurie dėl celiakijos (virškinamojo trakto ligos) negali vartoti kitų grūdinių kultūrų – kviečių, miežių, rugių. Pasisekė ir bičiuliams, bičių draugams – grikių medus pasižymi gydomosiomis savybėmis, turi daug mineralų ir antioksidantų.

Grikių žolės užpilą pasigaminti paprasta. 1–2 arbatinius šaukštelius grikių žolės užpilkite viena stikline karšto vandens (90 °C) ir palaikykite uždarame inde apie 2 valandas. Ligų profilaktikai gerkite po stiklinę 1–2 kartus per dieną 30–60 minučių prieš valgį arba 1–2 valandas po valgio, o esant ūmiems atvejams – po 4–5 stiklines 7 dienas ir darykite 3 dienų pertrauką. Taip rekomenduojama vartoti 2–3 mėnesius. Reiktų prisiminti, kad vaistažolių vartojimas, kaip ir bet kurių kitų vaistų, yra individualus, todėl konkrečiu atveju reiktų pasikonsultuoti su gydytoju, vaistininku ar fitoterapeutu.

Naudingos medžiagos – avižų grūduose, lapuose, žieduose

Dar vienas sveikatai palankus vienmetis kultūrinis varpinis augalas – sėjamoji aviža (lot. Avena sativa L.). Avižų grūduose (vaisiuose) yra krakmolo, baltymų, riebalų, vitaminų, flavonoidų, aminorūgščių, geležies, mangano, cinko, kalcio, fluoro ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Mūsų močiutės ne veltui mums sako: valgyk avižų košę, tai būsi stiprus kaip arklys. Tačiau ne tik avižų grūdai yra naudingi – štai avižų lapuose ir šiauduose yra pektinų, triterpeninių saponinų, karotenoidų, chlorofilų, o žieduose – naudingų flavonų. Todėl avižų vaistinė augalinė žaliava pasižymi daugybe farmakologinių savybių: antioksidacinėmis, raminamosiomis, cholesterolį mažinančiomis, antidiabetinėmis, antimikrobinėmis ir kitomis. Avižų skaidulos šalina iš organizmo šlakus, todėl jos yra tinkamos organizmui valyti.

Avižos./VDU Žemės ūkio akademijos archyvo nuotr.  

Liaudies medicinoje avižos yra naudojamos pačiais įvairiausiai būdais: kaip odos šveitiklis (sudrėkintos avižos), kaukė veidui (avižų dribsniai palaikomi šiltame vandenyje keletą minučių, tada užtepama ant veido, palaikoma 10 minučių ir nuplaunama šiltu vandeniu), gydomosioms vonioms (apie 1 kg avižų šiaudų voniai) ir kt.

Paprasčiausias būdas išbandyti avižų arbatą (vandeninį užpilą): 1–2 arbatinius šaukštelius smulkintos avižų žolės (renkama birželį-liepą) užpilkite 1 stikline (200 ml) karšto vandens (90 °C) ir palaikykite apie 20 minučių. Ligų profilaktikai gerkite po 1–2 stiklines per dieną. Jeigu norite ramiai miegoti, išgerkite vieną stiklinę avižų žolės užpilo 30–60 minučių prieš miegą.

Avižos dažnai vartojamos ir mišiniuose su kitais vaistiniais augalais. Jei norite pagerinti miegą, rekomenduojamas toks vaistažolių mišinys: avižų žolė, mėtų žolė, melisų lapai, medetkų žiedai, sukatžolių žolė. Jei sergate cukriniu diabetu: avižų žolė, dilgėlių lapai, pupelių ankštys, mėlynių lapai ir kiti. Prisiminkite, kad atvėsintas arbatas galite pagardinti medumi arba tiesiog lyžtelti medaus iš šaukštelio ir užgerti. Taip bus ne tik skaniau atsigerti, bet medus dar pagerina ir biologiškai aktyvių medžiagų įsisavinimą.

Duomenų bazėje „PubMed“ galima aptikti daugiau nei 10 tūkstančių įrašų, susijusių su sėjamosios avižos (angl. oat) moksliniais tyrimais. Taigi iš tiesų verta pasidomėti apie avižos naudą tiek žmonių sveikatai, tiek apie jos platesnį, alternatyvų panaudojimą žemės ūkio pramonėje.

Vaistiniai ir maistiniai augalai – svarbūs maisto kokybei ir saugai

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje atliekama daug tyrimų, susijusių su vaistiniais ir maistiniais augalais. Didelio mokslininkų dėmesio susilaukė siauralapis gaurometis, baltasis šilkmedis, bulvės su spalvotu minkštimu, bulvinė saulėgrąža (topinambas) ir kiti. Iš tiesų verta domėtis čia pat augančiais maistiniais ir vaistiniais augalais, nes pasaulyje kyla vis daugiau klausimų dėl maisto kokybės ir saugos: t. y. kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp vis augančių žmonių vartojimo poreikių ir žemės galimybių švariai užauginti maistą.

Prieš tapdamas vaistažolininku, M.Lasinskas dirbo vaistininku, tačiau nusivylė vaistų, paprastai turinčių šalutinį poveikį, galimybėmis. Jį trikdė ir tai, kad žmonės, kuriems jis parduodavo vaistus, vis sugrįždavo į vaistinę dėl tų pačių problemų. Marius suprato, kad vaistai dažniausiai nepašalina negalavimo priežasties – tik padarinius. Ir ėmė gilintis į vaistažolių paslaptis. Dabar Marius – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doktorantas, dviejų knygų apie vaistažoles autorius.

– Kokius augalus rekomenduojama rinkti dabar, ankstyvą vasarą?

– Sakoma, kad visas vaistažoles reikia rinkti iki Joninių, arba Rasų, tačiau tai netiesa. Augalų šaknis galima rinkti ir vėlai rudenį arba pavasarį, viržius – rugpjūtį. Augalus renkame tada, kai jie turi daugiausia biologiškai aktyvių medžiagų – paprastai tai būna žydėjimo pradžioje. Šiuo metu pradeda žydėti daug augalų. Tačiau, pavyzdžiui, kiaulpienių šiuo metu rastume vos vieną kitą žiedelį. Jų galima berti į salotas ar pakramtyti – kokius penkis–septynis žiedelius per dieną. Geltona žiedo spalva rodo, kad tai gerai tulžies išsiskyrimui, virškinimui, kepenų veiklai. Dabar kiaulpienių žiedai jau virsta pūkais – iš jų galime rinkti sėklytes, jos labai maistingos. Juk augalas į sėklytes sudeda visa, kas geriausia – taip, kaip mamytė ar tėvelis viską sudeda vaikeliui ir išleidžia į darželį, taip ir augalas, viską, kas reikalinga gyvenimui, sudeda į sėklytes: baltymų, angliavandenių, vitaminų, riebalų, fermentų. Taigi, sėklos labai naudingos. Vėliau bus ir dilgėlių, gysločių sėklų. Daug neprivalgysi, bet jei nesate ragavę – būtinai paragaukite. Pūkelius galima nupūsti – tegul laimę neša. Arba, kaip aš juokauju, iš pūkų galima pasigaminti raminančią pagalvę – kol pasigaminsi ir nusiraminsi (juokiasi).

– Kurios kiaulpienių dalys yra naudingos ir jas galima vartoti maistui?

– Visas: šaknis, lapus, stiebus, žiedus, sėklytes. Galima sakyti, kad iš kiaulpienių mes nevalgome tik žemių (juokiasi).

– Kokios kitos svarbiausios šiuo metu renkamos vaistažolės?

– Kalbant apie kitus šiuo metu renkamus vaistinguosius augalus, tai, visų pirma, čiobreliai. Jie jau pradeda žydėti – galima prisirinkti. Vaistiniai čiobreliai pievose neauga, juos reikia išauginti iš sėklyčių. Pievose auga paprastieji ir keturbriauniai čiobreliai. Tiek šie, tiek vaistiniai čiobreliai padeda nuo kosulio, peršalimo. Iš jų galima ir prieskonių pasigaminti. Čiobrelius sudžiovini, per kiaurasamtį sutrini – išbyra smulkiausios augalo dalelės, kurias galima naudoti kaip vaistažoles arba gaminant maistą. Čiobreliai padeda virškinimui, nuo pilvo pūtimo.

Jau tuoj ir ramunėlių pasirodys, tiksliau, vaistinių ramunių. Jų reikia užsiauginti – Lietuvos gamtoje jos savaime neauga.

Jau atsiranda melisų. Jų naudojami ir lapai, ir žiedai. Dažniausiai tokius augalus kaip raudonėliai, melisos, mėtos, čiobreliai renkame tada, kai jau apie 50 proc. jų žydi.

Rinkti reikia visą žolę: ir viršūnėlę, ir žiedelius, ir lapelius, – visas virš žemės esančias augalų dalis, išskyrus sumedėjusį kotą. Vadinasi, augalus reikia skinti maždaug 10–15 cm nuo žemės.

Reikėtų prisirinkti dilgėlių. Jas galima rinkti visą vasarą. Anksti pavasarį galima skinti visą augalą, o dabar, kai dilgėlės jau paaugusios, reikėtų rinkti viršūnėles ir pavienius lapelius, nes stiebai jau kieti, sunkiai džiūsta. Dilgėlės labai naudingos, ypač vasarą, kai prakaituojame, netenkame kalio, magnio – elementų, taip reikalingų mūsų širdelei, raumenų veiklai. Jose gausu ir šių elementų, ir vitaminų – dilgėlė vadinama vitaminų karaliene. Dilgėles galima vartoti džiovintas ir šviežias, tik reikia gerai sutrinti mediniu šaukštu ar nuplikyti, kad liežuvio, burnos nedilgintų. Galima sutrinti per sietelį ir naudoti kaip prieskonius. Dilgelės turi vitamino K, didinančio kraujo krešėjimą, bet žmogus tiek dilgėlių nesuvartos, kad sukrešėtų kraujas. Nuo vieno kito puodelio dilgėlių arbatos, blynų, troškinių ar sriubų su dilgėlėmis kraujas nesukrešės, o naudos bus.

– Kiek puodelių vaistažolių arbatos reikėtų išgerti per dieną?

– Vienas du puodeliai – atsigerti, trys keturi puodeliai – sveikatinimuisi, penki šeši prilygsta vaistui. Tai tinka daugeliui vaistingųjų augalų. Vartoti reikėtų septynias dienas, paskui – trijų dienų pertrauka. Jei norisi apčiuopiamo rezultato, vienos rūšies augalus reikėtų vartoti du tris mėnesius.

Žolelių mišinį organizmui valyti iš dilgėlių, garšvų, kiaulpienių lapelių reikėtų gerti 21 dieną, kitaip tariant, tris savaites. Paskui reikia daryti savaitės pertrauką. Jei žmogus serga lėtine liga, žolelių arbatas tenka gerti ir šešis–dvylika mėnesių.

Dabar pradeda žydėti erškėčiai, galima pasigaminti arbatų iš erškėčių žiedlapių ir mėtų lapų. Permatomą indą su arbata galima padėti saulėtoje vietoje – tegul šyla kokias 4 valandas arba net visą dienelę – vakare bus gaivi šalta saulės arbata.

Žolelių arbata geriama tuščiu skrandžiu, likus 30 minučių–valandai iki valgio arba praėjus vienai dviem valandoms po valgio.

Turi būti geros nuotaikos. Rinkti vaistažoles blogos nuotaikos negalima, nes rinksi ne vaistą, o nuodą.

Arbatų receptų ir kitų naudingų patarimų yra mano knygose „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ ir naujojoje „Vaistažolių pasakos. Ir sveikatos receptai visai šeimai“. Jos parašytos tarsi vaikams, tačiau skirtos ir suaugusiesiems.

– Kaip geriausia rinkti vaistažoles?

– Rinkti reikia pagal tris žolininko taisykles. Pirma taisyklė: turi būti geros nuotaikos. Rinkti vaistažoles blogos nuotaikos negalima, nes rinksi ne vaistą, o nuodą. Renkant reikia padainuoti, pašokti – svarbu, kad būtų gera nuotaika. Antroji taisyklė: padėkoti už gerą darbą. Net jei tik žiupsnelį prisirinkai – svarbu nepamiršti padėkoti. Trečioji taisyklė: sau mažiau – gamtai daugiau. Pavyzdžiui, randi dvylika čiobrelių ar raudonėlių, tai tris nusiskini, o devynis palieki, t.y. sau pasiimi mažiau, o gamtai palieki daugiau.

Kad nesumaišytume augalų, rekomenduojama neštis atlasą „Lietuvos žaliasis rūbas“ arba turėti žolininko ar savo žolelės pavyzdį.

Vaistažolės renkamos nešlapios, kai nukritus rasa – apie 12 valandą. Jos gražiai sudedamos į pintinėlę. Negalima grūsti – taip žolelės prarastų gerąsias savybes, ar dėti į plastikinius maišelius. Rinkdami žoleles pintinėlę uždengiame drobele ar linine skiaute, kad žolelių vėjas nenugairintų. Parsinešus namo jas reikia džiovinti.

Požiūris: „Reikia pusiausvyros – ir tradicinės, ir alternatyviosios medicinos. Tada visi bus laimingi ir sveiki“, – įsitikinęs M. Lasinskas.

– Ar galima vaistažoles džiovinti saulėje?

– Taip galima džiovinti tik augalų šaknis. Lapai, žiedai ar žolės džiovinami tiesioginiuose saulės spinduliuose praranda daug naudingųjų medžiagų. Taigi, vaistažoles dedame ten, kur šilta, bet nėra tiesioginių saulės spindulių, kur apie 30–35 °C šilumos. Šaknims džiovinti reikėtų ir apie 40 °C temperatūros. Galima džiovinti ir elektrinėse džiovyklėse, ir orkaitėse. Kuo kvapnesni augalai, tuo mažesnė džiovinimo temperatūra. Pavyzdžiui, čiobreliams, mėtoms, melisoms užteks 30 °C temperatūros. Kietesniems augalams reikėtų 35 °C, šaknims – 40 °C temperatūros. Jei džiovinama ne elektrinėje džiovyklėje ar orkaitėje, žoleles reikėtų vis pavartyti. Augalų spalva turi išlikti tokia kaip gamtoje, augalai turi kvepėti, lengvai lūžti, o ne maigytis, būti ištižę.

Išdžiovintas žoleles reikia laikyti daugiasluoksniuose maišuose arba gerai iškaitintuose stikliniuose. Negalima laikyti saulėje.

Vaistažolių galiojimas priklauso nuo augalo dalies. Žiedai, žolė – nuo metų iki dvejų, šaknys, sėklos – treji–penkeri metai, nes kietesnė augalo dalis ilgiau išlaiko naudingąsias medžiagas.

– Kiek laiko reikėtų vartoti vaistažoles norint pajusti teigiamą poveikį?

– Priklauso nuo negalavimo. Norint atsikratyti gerklės užkimimo, reikės dviejų dienų, panašiai ir mažinant skrandžio rūgštingumą. Jei kokia nors trumpalaikė problema – gal net vienos dienos užteks, bet jeigu, pvz., 20 metų kankina aukštesnis kraujospūdis ar kepenų liga, reikės ilgiau vartoti. Arbatėles paprastai reikia gerti ilgiau nei vaistus, nors geriant penkis šešis puodelius per dieną, kaip minėjau, ir arbata suveiks kaip vaistas.

Gydantis arbatomis reikia daugiau kantrybės: jas reikia plikyti, košti. Be to, puodelio arbatos vienu gurkšniu neišgersi, o tabletę nurijai, ir viskas, – žmogui atrodo paprasčiau, patogiau. Tas patogumas labai vilioja. Kita vertus, dabar ir augalinius preparatus labai gerai paruošia: pvz., kad nereikėtų gerti labai karčios arbatos, nuo visokių parazitų apsaugančių pelynų deda į kapsules ir pan. Yra ir gerų maisto papildų, kuriuos gaminant naudojami vaistažolių ekstraktai. Tada nereikia gerti penkių šešių puodelių arbatos per dieną.

– Vaistažolių arbatas patartumėte gerti su medumi ar be jo?

– Su medumi. Taip žolelės gali nuo 20 iki 70 proc. geriau veikti. Moksliškai patvirtinta, kad medus padeda įsisavinti žolelių veikliąsias medžiagas. Tuo labiau kad medus dar ir pats savaime naudingas. Šaukšteliu pakabiname truputėlį medaus, palaižome, nuryjame ir užsigeriame arbata. Tada žolelės daug geriau veikia.

– Geriau maišyti įvairias vaistažoles ar vis dėlto geriau gerti vienos  rūšies žolelių arbatą?

– Griežtos taisyklės nėra, tačiau, gerai nežinant vaistažolių savybių ir  kaip jos dera tarpusavyje, geriau nemaišyti. Jei žinai – gali maišyti. Pavyzdžiui, melisos ramina – vakare geri melisų arbatą. Jei per silpna – įdedi mėtų. Jei vis tiek negali užmigti, dedi sukatžolių ir valerijonų lygiomis dalimis – tada jau tikrai turėtum užmigti. Sukatžolės ir valerijonai – labai neskanūs augalai, bet, įdėjus lygiomis dalimis ir melisų su mėtomis, – ir skanu, ir veiksminga. Taip ir sudaromi mišiniai. Vienas du – pagrindiniai augalai, o kiti – skoniui pakoreguoti. Jei reikia arbatos skrandžio rūgštingumui mažinti – tinka gauromečiai, prie jų galima pridėti takažolių. Saldymedžių šaknys tam taip pat tinka, tik į mišinį reikėtų geriau dėti svilarožių žolės. Mat yra tokia taisyklė: į tą patį arbatos mišinį nedėk šaknų, lapų ir žiedų, nes šaknims reikia aukštesnės temperatūros ir jas ilgiau reikia laikyti užplikytas, o žiedus, lapus užtenka palaikyti 10–15 minučių ir arbatą jau galima gerti.

Gaurometis: žolelė, mažinanti skrandžio rūgštingumą, gelbstinti nuo įvairių uždegimų, skausmų, taip pat – ir migreninių.

Kuo trapesni augalai, tuo trumpiau laikome užplikytą arbatą. Pavyzdžiui, liepų žiedų arbatą jau po 3–5 minučių galima gerti, dobiliukų žiedų – po 5 minučių. Žoleles rekomenduojama užplikyti 90 °C temperatūros, o ne verdančiu vandeniu. Tada – uždengti, kitaip dalis lakiųjų organinių junginių ir eterinių aliejų išgaruoja iš puodelio. Raudonėlius ar jonažoles galima ir 10–15 minučių palaikyti uždengus. Vaistažolių šaknų arbatą galima ir iki 8 valandų, t.y. per naktį, palaikyti. Arba reikia pavirti vandens vonelėje, t.y. įdėti puodą į puodą. Paverdi apie 10 minučių, ir turi nuoviro.

– Vasarą neišvengiama nudegimų nuo saulės. Kokios vaistažolės  padeda?

– Pirma pagalba tokiu atveju – dėti gysločių (trauklapių) lapų. Jų galima dėti ir ant uodo įkandimo vietų. Jei gysločiai naudojami nudegus saulėje, gerai būtų juos atšaldyti – kartu ir vėsintų. Tiktų ir varnalėšos. Jos praverčia pamiršus kepurę – didelį lapą užsidedi ant galvos, ir saugo. Labai tinka liepų žiedai ir žievė. Kol liepos nežydi, galima naudoti jaunų liepų šakelių žievę. Reikia pavirti 10 minutėlių, atvėsinti ir tuo nuoviru šlakstyti nudegusias vietas, dėti kompresus. Šis nuoviras tinka ir nudegus. Sakoma, kad liepa net padeda atauginti odą – nelieka randų.

– Kokias žoleles rekomenduotumėte naudoti nuo skausmo?

– Skausmo priežastys yra įvairios. Migrenos skausmai gali atsirasti dėl hormoninės sistemos, žarnyno veiklos sutrikimų, gali būti stresinės kilmės, gali būti susiję su kraujospūdžiu. Skirtingoms priežastims šalinti reikia skirtingų vaistažolių. Tačiau bendrai skausmą slopina pelkinės vingiorykštės – šis augalas vadinamas gamtiniu aspirinu. Pelkinės vingiorykštės tuoj pradės žydėti šlapiuose grioviuose. Vieną du arbatinius šaukštelius vingiorykščių užpilame karštu vandeniu, palaikome ir geriame vieną puodelį, o jei kažkokia lėtinė liga arba štai dabar galvą skauda – penki šeši puodeliai. Kas negali išgerti tiek arbatos per dieną, gali augalą sugrūsti grūstuvėje ar sumalti, vieną du arbatinius šaukštelius tų miltukų ištirpinti trečdalyje stiklinės ir išgerti su medučiu pasaldintu vandeniu. Tada nereikės arbatos gerti litrais. T.y. 5 g per dieną, arba valgomasis šaukštas žaliavos. Jeigu kaip vaistą vartosime – keturi penki šaukštai džiovintų arba apie 100 g šviežių. Šį kiekį galima ne tik dėti į arbatas, bet ir sumalus išgerti, užgerti nedideliu kiekiu vandens. Kaip aspirinas, ibuprofenas veikia salicilo rūgštį kaupiantys augalai – gluosniai, karklai, blindės. Juos galima naudoti kaip tų vaistų pakaitalą, t.y. nuo visokių uždegimų. Siauralapiai gauromečiai taip pat padeda nuo įvairių uždegimų, skausmų, taip pat – ir migreninių.

– Ar vaistažolės taip pat, kaip ir cheminiai vaistai, gali sukelti alerginių reakcijų?

– Alerginių reakcijų nuo vaistažolių pasitaiko retai. Žmogus paprastai pats žino, kam jis alergiškas, ir to nevartoja. Alerginių reakcijų gali sukelti medetkos, ramunėlės, pelynai, rūtos, jonažolės (šių žolelių papildai gali sukelti jautrumą deginantis saulėje, soliariumuose – gali atsirasti bėrimų).

Taip ir sukasi ratas: vaistinei ir farmacijos įmonei gerai, bet žmogui – nieko gero. Jis tampa priklausomas nuo tam tikrų vaistų.

– Anksčiau dirbote farmacijos srityje, tačiau iš šios sferos pasitraukėte. Kodėl?

– Esu įgijęs farmacininko išsilavinimą ir dirbęs pagal šią specialybę – vaistinėje ir farmacijos įmonėje. Mačiau, kad vaistai tikrai ne visada padeda. Pavyzdžiui, ateidavo žmogus ir sakydavo: man skrandžio rūgštingumas, refliuksas. Tokiam žmogui visų pirma reikia mitybą koreguoti, kažką keisti gyvenime, bet jam iškart duodama rūgštingumą mažinančių vaistų. Po kiek laiko jis vėl ateina į vaistinę. Taip ir sukasi ratas: vaistinei ir farmacijos įmonei gerai, bet žmogui – nieko gero. Jis tampa priklausomas nuo tam tikrų vaistų.

Suprantu, yra atvejų, kai cheminiai vaistai gelbsti gyvybes. Tačiau kiekvienu atveju reikėtų labiau įsiklausyti, kokia tikroji žmogaus ligos priežastis ir bandyti pašalinti priežastį, o ne padarinius – simptomus. Tuo labiau kad yra nemažai atvejų, kai paskirti vaistai žmogui netinka. Pavyzdžiui, ilgai vartojant aspiriną gali atsirasti skrandžio žaizdų. Būna atvejų, kai žmonės visą gyvenimą turi gerti aspiriną kaip kraują skystinantį preparatą. Ir ne visi žino, kad vietoj aspirino jie gali vartoti mano minėtas karklų, blindžių, vingiorykščių arbatas.

Taigi, reikia pagalvoti, kada tikrai reikia vaisto, o kada užtektų augalo. Man, pavyzdžiui, nuo skrandžio rūgštingumo nepadėjo jokie vaistai – daug metų vartojau įvairius ir vis stipresnius vaistus. Padėjo tik siauralapiai gauromečiai. Metus su pertraukomis gėriau jų arbatas.

Gamta siūlo savo gėrybių – naudokimės jomis. Aš manau, kad reikalinga ir tradicinė (arba klasikinė, modernioji) medicina, ir alternatyvioji (arba žolininkystė, senoji medicina). Čia kaip paukštis su dviem sparnais – su vienu nepaskristų. Reikia pusiausvyros – ir tradicinės, ir alternatyviosios medicinos. Tada visi bus laimingi ir sveiki.

VDU Žemės Ūkio Akademijos doktorantas, žolininkas Marius Lasinskas, savo mokslinę veiklą pašventęs vaistažolių tyrinėjimui, primena kokių vitaminų bei mineralų galima rasti Lietuvoje randamose vaistažolėse bei kaip namų sąlygomis pasiruošti arbatas, savo poveikiu neatsiliekančias ir nuo vaistų.

M. Lasinskas teigia, kad turėtume būti dėkingi, jog gyvename šalyje, kurioje apstu naudingų vaistažolių. Nuo senovės vaistažolės buvo ir maistas, ir vaistas, tik, anot žolininko, svarbu turėti žinių, kaip jas atskirti, kaip surinkti ir kaip tinkamai paruošti vartojimui.

„Lietuvoje viename kvadratiniame metre galima rasti 20 ir daugiau vaistažolių – tai ir kiaulpienė, ir dilgėlė, ir gaurometis. Tik reikia žinoti, kada surinkti ir kaip geriausiai jas vartoti“, - teigia M. Lasinskas.

Lietuvoje viename kvadratiniame metre galima rasti 20 ir daugiau vaistažolių.

Štai Lietuvoje augantis siauralapis gaurometis nuo seno yra itin populiarus liaudies medicinoje. Jis pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, gerina virškinimą, yra tinkamas mažakraujystės gydymui. Radus pievoje gaurometį, galima panaudoti visas jo dalis – lapus, stiebą ir žiedus. Naudingomis savybėmis pasižymi net šaknys. Gaurometis gali pagerinti nervų sistemos veiklą ar net apsaugoti nuo vėžinių susirgimų.

„Gaurometis yra gausus polifenolinių junginių, fenolinių rūgščių, turinčių priešvėžinį poveikį. Jis puikus antioksidantas bei analgetikas. Liaudyje jis paplitęs kaip „Ivano arbata“, geriama vietoj juodos ar žalios arbatos. Gauromečio arbatą galima gerti ir šviežią, ir fermentuotą. Užtenka sutrintus lapus uždaryti stiklainyje ir keletą dienų palaikyti ant saulės. Išdžiovinus šiuos lapus, gaunama gardi gauromečio arbata“, – pasakoja doktorantas.

M. Lasinskas atkreipia dėmesį, jog daugelis gaurometį maišo su ožkarože ir galvoja, jog tai vienas ir tas pats augalas. Žolininkas dalinasi ir itin naudingu patarimu, kaip atpažinti pievose gaurometį ir negrįžti namo su ožkarožių puokšte.

„Gaurometis mėgsta sausą vietą, jo žiedynas tiesus ir lapai be dantukų, o ožkarožė auga drėgnesnėse vietose, grioviuose, žiedynas šakotas ir lapai su mažais dantukais“, – pasakoja M. Lasinskas.

Dažnas mūsų visgi pamiršta apie žolelių naudą ir dėl informacijos stokos nežino, kokios jos gali būti naudingos. Lietuvos pievose apstu naudingų žolelių, o vienas pagrindinių jų panaudojimų būdų yra arbatų gamyba. Tinkamai panaudojant laukuose randamus augalus, galima apsisaugoti nuo daugybės ligų, o artėjant šaltajam sezonui – sustiprinti imunitetą ir nesusirgti.

„Arbatas galima daryti ne tik iš gauromečio, bet ir iš įvairių augalų, esančių tiesiai mums po kojomis. Tai ir kiaulpienė, ir dilgelė, ir garšva. O atėjus rudeniui, nuo peršalimo labai gerai šeivamedžio žiedai. Na, o jeigu dar šalia ir medaus šaukštelį pakabinsime, tai tik sustiprinsime naudingąsias vaistažolių savybes“, – sako M. Lasinskas.

Gauromečio žiedų džemas

3 puodeliai užpiltų gauromečio žiedų;

4 puodeliai organinio cukranendrių cukraus;

1/2 puodelio citrinos sulčių;

1 pakelis pektino miltelių.

Gauromečio žiedus užpilkite 60℃ temperatūros virintu vandeniu, leiskite jiems atvėsti. Tuomet nukoškite žiedus ir palikite 3 puodelius arbatos tolimesniam gaminimui. Gautą arbatos skystį užvirkite, supilkite pektiną ir gerai išmaišykite bei ištirpinkite. Supilkite cukrų ir citrinos sultis bei viską dar kartą itin gerai išmaišykite. Virkite ant silpnos ugnies apie 15 min. nuolat maišydami. Supilkite gautą masę į sterilizuotus stiklainius, užsukite dangtelį ir dar 5 minutes palaikykite verdančio vandens vonelėje. Palikite džemą stingti 24 valandas vėsioje ir tamsioje vietoje.

Energijos suteikianti arbata žiemai

Medetkų žiedų;

Šalavijaus lapelių;

Kinrožės žiedų;

Šeivamedžio žiedų.

Žoleles užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti 8-10 minutes uždengus. Arbatą galima pagardinti medumi.

Kiaulpienių medus

1 l medaus;

300 g kiaulpienių žiedų;

1 kg cukraus;

1 citrinos.

Nuskintus švarius kiaulpienių žiedus pamerkite į šaltą vandenį ir palaikykite parą laiko. Po to nupilkite vandenį ir užpylus žiedus šviežiu vandeniu (jog apsemtų), virkite apie 20 minučių. Verdant įspauskite citrinos sulčių. Išvirus žiedams, palikite atvėsti, tuomet kruopščiai nukoškite. Į pienių nuovirą supilkite cukrų ir virkite dar apie valandą. Atvėsus pilstykite į stiklainėlius ir mėgaukitės. O jei į virimo pabaigą įmesite dar kelis kiaulpienių žiedlapius, medui suteiksite žaismingumo.

Ypatingas ritualas

Dabar jaunas specialistas Marius augina, renka vaistažoles, gamina vaistažolių mišinius, konsultuoja, skaito paskaitas ir veda praktinius užsiėmimus. M.Lasinskas papasakojo, kaip teisingai surinkti ir paruošti gydomąsias žoleles arbatai bei ko šiuo metu ieškoti pievose ir miškuose.

Marius, neabejojantis, kad žoliavimas yra šventas ritualas, sako, kad jo metu išreiškiama pagarba gamtai, jos dovanojamoms gėrybėms.

Žoliavimui būtina pasiruošti – iš vakaro susiruošti švarius, geriausiai natūralaus pluošto drabužius, pasiimti keletą lininių ar drobinių maišelių (tinka ir medžiagos skiautės), į kuriuos bus dedamos žolelės.

Žoliauti reikėtų eiti po vieną, be pagalbininkų. Žoliautojas turėtų atsikelti kuo anksčiau ryte, su niekuo nesikalbėti. Skinant kalbinti tik skinamus žolynus. Vienu metu galima skinti tik vienos rūšies žolynus. Nuskintus vienos rūšies augalus suvynioti į medžiagos gabalėlį ir tik tada jau skinti kitos rūšies žolyną. Tačiau kas gi tas kalbinimas yra? "Tai dėkojimas gamtai už augalus, kuriuos suteikė mums, kad galėtume pasitelkti juos prieš ligą. Nereikia piktnaudžiauti gamtos turtais – mažesnę dalį nurinkti (pvz., ketvirtadalį visų augalo lapelių ar žiedelių), o didesnę dalį palikti gamtai. Reikia žoleles gražiai nuskinti ar nukirpti, neraunant augalo su šaknimis", – aiškina M.Lasinskas. Ir priduria: "Būtų puiku, jei žoliautojas atsidėkodamas gamtai kiek įstengdamas aprinktų šiukšles."

Augalas grąžina emocijas

Surinkti žolynai džiovinami patalpoje, kuri turi būti gerai vėdinama, apsaugota nuo tiesioginių saulės spindulių. Žolynai paskleidžiami ant plono, nespalvoto popieriaus. Po patalpą niekas, išskyrus žoliautoją, neturėtų vaikščioti.

Kaip teisingai pasidaryti žolelių arbatą?

Marius rekomenduoja, jei yra galimybė, patiems auginti vaistažoles, iš kurių gaminsite arbatą. Geriausiai veikia tos vaistažolės, kurios yra užaugintos su meile ir rūpesčiu jūsų pačių. Augalas jaučia emocijas, tad jei auginote jį su teigiamomis emocijomis, jis atiduos visa, ką turi geriausio. Vasarą geriausiai gerti šviežių augalų arbatą, tačiau kitu metų laiku tiks tinkamai sudžiovintų augalų arbata.

Arbatą galima paruošti keliais būdais: 1–2 arbatinius šaukštelius smulkintos žaliavos užpilkite stikline karšto vandens, svarbu, kad jis būtų ne verdantis, nes iš tokio vandens burbuliukų pavidalu išeina visas deguonis. Uždengę palaikykite 10–15 min. ir gerkite 2–3 kartus per dieną. Tai vokiečių fitoterapeutų tradicinės rekomendacijos.

Arba galite paimti trimis pirštais žiupsnelį sudžiovintų žolelių, įberti į termosą ir, užpylus kūno temperatūros stikline vandens, brinkinti apie 1 val. Jeigu tai šaknys ar žievės, tuomet laikykite per naktį. Šią arbatą vartokite kelis kartus per dieną, geriausiai 30 min. prieš valgį (esant jautriam skrandžiui – 1 val. po valgio). Jei reikia, prieš gerdami galite truputį pašildyti.

Ryškaus aromato ieškant

Retesnis arbatos paruošimo būdas – fermentavimas. Šiuo būdu galima paruošti arbatą iš juodųjų serbentų, obelų, žemuogių, braškių, gervuogių, vyšnių, slyvų, gauromečio lapų. Arbata bus aromatingesnė ir ryškesnio skonio ir spalvos.

Prieš fermentuojant arbatžoles, reikia suardyti jų lapų struktūrą. Surinktus jaunus lapus reikia pavytinti arba užšaldyti, po to patrinti tarp rankų arba sumalti. Viską sudėti į tamsų indą (pvz., molinį), maždaug 5 cm sluoksniu, standžiai sugrūsti, uždengti tankios ir drėgnos lino ar medvilnės audiniu ir pastatyti į tamsią ir šiltą vietą. Vidutiniškai po 2–6 valandų atsiras malonus aromatas.

Labai svarbu žolių per ilgai nelaikyti tokiomis sąlygomis, nes jos pradės gesti. Jei jausite blogą kvapą – tai ženklas, kad žolelės buvo perlaikytos. Jei neužšaldysime, teks laukti 8–12 valandų. Svarbiausia nepraleisti momento, kai kvapas tampa stiprus ir malonus. Tai požymis, kad fermentacija baigta. Po fermentacijos lapus reikia džiovinti.

Turbūt pats svarbiausias momentas – tai tinkamas žmogaus nusiteikimas. Marius pataria: gerkite arbatą iš savo mėgstamiausio puodelio, naudokite švarų, šviežią vandenį, prieš gerdami sukalbėkite maldą, palinkėkite visiems laimės ir sveikatos.

Sezoninės gėrybės

Kokias žoleles šiuo metu galima rinkti gydančiai arbatai?

M.Lasinskas rekomenduoja šiuo metu pievose ieškoti siauralapio gauromečio (lot. Chamerion angustifolium). Tai Šiaurės tautų vartojamas augalas. Rusai šį augalą vadina "Ivan čai" (liet. "Ivano arbata"). Gauromečio arbata pats žolininkas Marius išsigydė gastroezofaginio refliukso ligą. Šis augalas veikia kaip rūgštingumą mažinančios tabletės. Jis yra ir puikus antidepresantas, padedantis sutvarkyti nervų sistemą. Augalas randamas miškuose, taip pat miškų kirtimuose, avietynuose.

Dažnai žmonės gaurometį sumaišo su ožkarože. Yra požymių, kaip atskirti šiuos augalus. Gaurometis auga sausoje vietoje, turi vieną neišsišakojusį žiedyną ir lapus lygiais kraštais. Ožkarožė, priešingai, auga drėgnoje vietoje, turi išsišakojusį žiedyną ir lapelius dantytais kraštais.

Kitas augalas, tinkamas rinkti šiuo metu – jonažolė (lot. Hypericum perforatum). Jonažolės naudojamos gydant skrandžio ir žarnyno ligas, opaligę, vidurių užkietėjimą, kepenų ir tulžies pūslės ligas, inkstų ir šlapimo pūslės ligas, širdies ir kraujagyslių ligas, aterosklerozę. Jonažolės plačiai vartojamos ir ginekologinėms ligoms bei vyrų lytinių organų ligoms, sąnariams, gerklės ir kvėpavimo takams, endokrininėms ligoms gydyti.

Jonažolės gydo odos pūlinius, baltmę, padeda gyti trofinėms opoms, sunkiai gyjančioms žaizdoms, sumušimams, seborėjos, išbėrimų atveju. Pasižymi stipriu tonizuojančiu poveikiu – didina kraujo spaudimą, tad nereikėtų jos vartoti turint aukštą kraujospūdį.

Šie augalai dažnai auga siaurais ruožais pievose, miško aikštelėse, pamiškėse, kirtimuose, retuose spygliuočių miškuose, tačiau jų taip pat galime užsiauginti ir savo sode.

Pakeičia tabletes

Dabar taip pat ir raudonėlio (lot. Origanum vulgare) žydėjimo metas. Lietuvių kalba tai – kalno pažiba. Marius siūlo sunegalavus virškinimo sistemai negriebti virškinimą gerinančių tablečių, o pasidaryti raudonėlio arbatos. Ji malšina skausmus, ramina sudirgusią centrinę nervų sistemą, padeda atsikosėti, skatina prakaito ir šlapimo išsiskyrimą, mažina padidėjusį kraujospūdį.

Raudonėlis auga sausose pievose, miškų laukymėse, kirtavietėse, pamiškėse, ąžuolų giraitėse, beržynuose ir pušynuose, yra auginamas soduose. Skinamos raudonėlių žydinčios viršūnės.

Pievose dabar auga triskiautis lakišius (lot. Bidens tripartita). Šis augalas gydo uždegimus, alergiją, varo prakaitą ir šlapimą, žadina apetitą, sureguliuoja virškinamojo trakto darbą, pataiso medžiagų apykaitą. Esant alerginiam bėrimui, galima ne tik gerti arbatą, bet ir pasidaryti drėgną kompresą. Lakišius mėgsta drėgną aplinką, saulėtas vietas, aptinkamas paežerėse, paupiuose, drėgnose pievose, daržuose.