Liūdni tik išoriškai
Pagrindinis filmo veikėjas Gediminas, kurį vaidina aktorius Giedrius Savickas, – vienišius senbernis, kurio iš pažiūros liūdnas Kalėdas pakeičia lygiai toks pats vienišas tyrų akių berniukas. Tačiau J.Krisiūnas sako, kad iš tiesų veikėjai ne tokie liūdni, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Pagrindiniai filmo herojai: tiek scenografas Gediminas, tiek niekam nereikalingas vaikis Vilius – aktorius Teodoras Lipčius – yra paniurę ir liūdni tik išoriškai, giliai širdyje jie – tikri šmaikštuoliai ir nutrūktgalviai. Liūdesys jų sielas apgaubė dėl nepalankių gyvenimo aplinkybių: Gediminas, vienišas senbernis, prieš pat Kalėdas netenka darbo, o Vilius jau keleri metai vežiojamas po įvairius globos namus ir niekur jam neatsiranda vietos. Bet, jiems susitikus, atgyja gražūs jausmai, žinoma, draugystė ne iš karto lengvai klostosi, bet pamažu atsiranda seniai pamirštas laimės jausmas“, – pasakoja režisierius.
G.Savickas kadaise, kaip ir filme jo kuriamas personažas, irgi buvo visiškas vienišius. „Gediminas yra talentingas scenografas, bet ne itin sugeba kurti ir palaikyti santykius, tačiau Kalėdos yra stebuklas. Čia ne tik apie Gediminą – visi mes kartais nebendraujame, prabėgame vieni pro kitus, o Kalėdos suartina žmones ir tada jie pradeda bendrauti, santykiai būna geresni. Turime tokią progą – reikia ją išnaudoti“, – ragina aktorius.
„Tiesiog kartais tau tiek reikalų užkritę ant galvos ir dar kažkoks vaikas čia… Kartais mums atrodo, kad tai yra bėda, bet gal tai ne bėda? Gal kaip tik – išsigelbėjimas?“ – filmo siužetą į paprastus, bet esminius klausimus konvertuoja G.Savickas.
S. Lipčiaus nuotr.
Nenorėjo kopijuoti
Šį filmą J.Krisiūnas kūrė ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, seneliams. „Nesinorėjo pernelyg nusaldinti. Konfliktas tarp liūdesio, džiaugsmo ir meilės – pats geriausias receptas smagiam Kalėdų filmui“, – neabejoja jis.
Režisierius atviras – šansą sukurti kalėdinį filmą nacionaliniam transliuotojui vertina labai rimtai. „Jis bus rodomas pirmą Kalėdų dieną pačiu žiūrimiausiu laiku. Vadinasi, dauguma lietuvių po Kalėdų vakarienės prilips prie ekranų ir su dideliais lūkesčiais lauks stebuklo. Teko sukaupti visas patirtis ir jėgas, kad per trumpą laiką, turint nedidelį biudžetą, būtų galima sukurti aukšto lygio televizijos filmą, kuris įtrauktų nuo pirmo iki paskutinio kadro. „Vienas namuose“ ne tiek įkvėpė, bet gal labiau motyvavo, kad ir mes galime turėti savo kalėdinę istoriją, ir nė kiek ne prastesnę“, – sako J.Krisiūnas.
Pasak režisieriaus, visi filmai apie Kalėdas daugiau ar mažiau struktūriškai panašūs. Prieš šį projektą jis specialiai nežiūrėjo kalėdinių filmų, o kad nekiltų noras jų kopijuoti, stengėsi, pasitelkęs savo išgyvenimus, papasakoti autorinę istoriją.
„Pats gerai pamenu, kai, būdamas jaunas, kai artėdavo Kalėdų metas, ne visada krykštaudavau iš laimės – dažniau aplankydavo liūdesėlis, kad ir vėl esu vienas, o draugai su savo meilėmis erzina visą vakarą. Bet vis įvykdavo koks nors stebuklas ir ta nuotaika galiausiai sprogdavo kaip fejerverkas į laimės hormonus. Juk šalia draugai – tu nesi vienas, tu reikalingas!“ – dalijasi J.Krisiūnas.
Kaip aš džiaugiausi, kai su vaikais suole sėdėdavome, – tai kam nors sprigtą duoti galima… Fantastika.
Akivaizdi chemija
Ir J.Krisiūnas, ir G.Savickas sutaria: „Dainuok su manimi“ projekte dalyvavęs ir filme „Mažas didelis stebuklas“ Vilių įkūnijęs T.Lipčius jau dabar yra tikras profesionalas. „Jo koncertinė patirtis labai padėjo – ne kiekvienas vaikas gali dirbti 12 valandų per dieną ir nerodyti kaprizų. Labiausiai pradžiugino jo klausimas, ar bus antra dalis. Tai, manau, įrodo, kad jam šis filmavimasis išties buvo įdomus gyvenimo nuotykis“, – sako J.Krisiūnas.
„Chemija tarp Giedriaus ir Teodoro atsirado nuo pirmos repeticijų dienos. Jie nesustodami juokaudavo tiek kadre, tiek už kadro. Visą tą užgimusią draugystės energiją jie skleidė ir filmo istorijoje. Labiausiai Teodorą prajuokindavo Giedriaus ištarti dar jam niekada negirdėti žodžiai, pavyzdžiui, po frazės „Gerai, nesimaivyk, šurui į vonią“, vaikis ilgai negalėjo filmuotis – negalėjo nustoti juoktis. Draugystės nepaslėpsi – kai laukdavo filmavimo, dažnai laiką leisdavo kartu“, – išduoda režisierius.
Pats G.Savickas sako, kad Teodoras suprato, jog vaidina pagrindinį vaidmenį: „Jis – šaunuolis: kai dirba – dirba, kai nedirba – ilsisi tam, kad dirbtų. Jis yra profesionalas, profesionalus muzikantas – tokius dalykus supranta. Kartais šalia jo vyresni vaikai man atrodo mažesni už jį.“
Aktorius prisipažįsta, kad filmavimo aikštelėje neturėjo darbo su vaikais patirties. „Kai kurie suaugusieji būna kaip vaikai – tai va šita rūšis yra pati sunkiausia. Bet iš tikrųjų pirmą kartą dirbau su vaiku – truputį bijojau. Bet atėjome, susipažinome, pabendravome, apsiuostėme – tai labai svarbu – ir paskui labai gerai praleidome laiką. Tai ir svarbiausia“, – įsitikinęs G.Savickas.
S. Lipčiaus nuotr.
Iššūkiai ir kuriozai
„Mažas didelis stebuklas“ po daugelio metų atgaivins LRT TV filmo kūrimo tradiciją, kurios ištakos – septintajame dešimtmetyje. Tokius kino filmus kaip „Emigrantai“, „Dėdė, Rokas ir Nida“, „Širdys“ režisavęs J.Krisiūnas neslepia džiaugsmo, kad po daugelio metų būtent jo komanda pelnė pasitikėjimą grąžinti šią tradiciją į ekranus.
„Dažnai televizijos filmui taikomi mažesni techniniai ir kokybiniai reikalavimai. Bet norėjau, kad šis projektas pagal galimybes būtų maksimaliai kokybiškas. Šį filmą kūrė kino profesionalų komanda, operatorius Rytis Kurkulis filmavo tokia pačia kino kamera, kaip ir kuriant visus kitus filmus. Iš esmės, skirtumai dabar tik du: jo negalėsime išvysti kino teatruose ir jis šiek tiek trumpesnis – 72 minučių trukmės“, – pasakoja režisierius.
Iš viso kuriant filmą „Mažas didelis stebuklas“ su aktoriais dirbo daugiau nei 150 žmonių. „Šį filmą teko kurti žaibišku greičiu, filmavome tris įtemptas savaites, eteriui parengsime ir atiduosime pačiomis paskutinėmis minutėmis. Aš pats jau nebepamenu, kada miegojau daugiau nei šešias valandas“, – dar prieš kelias dienas sakė J.Krisiūnas.
Tikiuosi, kad televizijos filmų Lietuvoje bus daugiau. Galvoju, kad kiekvienais metais dabar bus tokia tradicija.
Kuriant filmą teko susidurti su iššūkiais. Pirmiausia, užduotis buvo sukurti 60 minučių filmą, o po montažo režisierius suprato, kad viršijo šį limitą. „Bijojau, kad gali tekti karpyti filmą ir atsisakyti kelių scenų – tai būtų buvę labai skaudu. Visa laimė, kad LRT peržiūrėjo filmą ir rado eteryje papildomų minučių“, – pasakoja jis.
„Su nesklandumais filmuojant susiduria beveik visi. Sudėtingiausia buvo per trumpą laiką spėti viską nufilmuoti. Viena pamaina truko 14 valandų, buvome visiškai išsekę ir rizikavome, kad nespėsime nufilmuoti visko, ką suplanavome, kils rimtų problemų. Dėl šios grėsmės filmo finalą teko šiek tiek koreguoti, bet pasiteisino, nebus toks saldus“, – atskleidžia režisierius.
Išbandymų iš tiesų būta visokių: „Giedriaus personažui teko vairuoti sunkų dviratį su krepšiu slidžiame Vilniaus serpantininiame kelyje – vos išvengėme skaudžios nelaimės. Darant posūkį, dviračio ratai pakilo į orą, aikštelėje visų kvėpavimas sustojo. Visa laimė, Giedriui pavyko suvaldyti dviratį ir sėkmingai nuleisti ratus ant žemės.“
Sunki užduotis buvo nesugadinti paveldo statusą turinčios ir ką tik restauruotos Kurnėnų mokyklos. „Ne paslaptis, kad filmuojant nutinka visokiausių kuriozų ir būna nemenkų nuostolių. Visa laimė, šįkart nubrozdinome tik autobusą – labai didelių nuostolių išvengėme“, – sako J.Krisiūnas.
Istorinėje mokykloje
Stipriausia filmo „Mažas didelis stebuklas“ pusė yra nuoširdumas ir atsidavimas. „Tiek aktorius, tiek komandą akivaizdžiai jaudino ši istorija. Visi su džiaugsmu pildė visus mano keisčiausius sumanymus. Teodorui ir daugeliui kitų vaikų teko filmuotis po 12 valandų per dieną. Nors ir matydavosi nuovargis, jie niekada nepasakė, kad nebeįdomu, nebenori, su didžiausiu susidomėjimu laukdavo, kol juos pakvies į aikštelę filmuotis. Tai mane džiugina, gal ir mažiesiems žiūrovams bus taip pat įdomu“, – viliasi J.Krisiūnas.
Filmo žanras – romantinė pasaka, tai irgi gana reta lietuviško kino istorijoje. „Žinoma, dar viena šio filmo stiprybė yra vizualumas. Jau nebe pirmą mano filmą kurianti dailininkė Neringa Baciuškaitė ir čia sukūrė stebuklų. Sunkiai suprantama, kaip galima tuščioje, šaltoje patalpoje įrengti jaukius scenografo namus, kuriuose Gediminas miega Mėnulyje“, – vaizduotę žadina režisierius.
„Kostiumų dailininkei Marijai Valeškaitei sunkiausia užduotis buvo parodyti Kalėdų Senelį tokį, kokio žiūrovai dar nebuvo matę. Teko kaip reikiant pasitelkti fantaziją, bet mums pavyko – bus keletas kostiumų, kuriuos žiūrovas aptarinės ir po filmo“, – priduria jis.
Didelį įspūdį kelia ir amerikietiško stiliaus mokykla Kurnėnuose, Alytaus rajone. Joje filmavimo darbai vyko savaitę, jos istorija labai įdomi. „Mokykla pastatyta 1936 m. Visus statybos darbus finansavo ten gimęs ir augęs Laurynas Radziukynas. Statybinės medžiagos, mokykliniai suolai, lentos, stiklai langams buvo atvežti iš Čikagos. Daug metų mokykla buvo apleista ir tik neseniai visiškai restauruota“, – istoriją pasakoja L.Krisiūnas.
Vaikystės dvelksmas
G.Savickas taip pat neslepia nuoširdaus susižavėjimo šiuo filmu. „Vaikiško filmo visai neturėjome – su Gustavu esame daug metų. Tokio filmo tikrai nebuvo – bus gražu, pamatysite“, – įtikinti bando jis.
Aktoriaus manymu, TV filmą nuo kino filmo šiandien skiria tik laiko resursai ir biudžetai. „Dabar juk kameros tos pačios. Bet J.Krisiūnas labai stengėsi. Iš pradžių pats galvojau: ai, televizijos filmas, greitai nupyškinsime, kamerą pastatysime. Ne, visas procesas buvo kaip kine, niekuo nesiskyrė. Aikštelė, apšvietimas, žmonės – viskas kaip kine“, – pasakoja G.Savickas.
„Režisierius labai gražiai padarė filmą, aš galvoju, kad jam su vaikais reikia kurti filmus. Man atrodo, jis save atrado. Žinote, toks jausmas, kai grįžti į mokyklą, gali už kasos truputį patempti, dar kažką padaryti. Kaip aš džiaugiausi, kai su vaikais suole sėdėdavome, – tai kam nors sprigtą duoti galima… Fantastika“, – įspūdžiais po filmavimų tebegyvena aktorius.
„Tikiuosi, kad televizijos filmų Lietuvoje bus daugiau. Galvoju, kad kiekvienais metais dabar bus tokia tradicija“, – prognozuoja G.Savickas.
Aktorius neslepia, kad laukia ne tik filmo premjeros, bet ir pačių Kalėdų. „Labai laukiu švenčių – dovanų. Įdaviau visiems dovanų sąrašus. Visi sako: oi, pamirškime tas dovanas, visi lekia, perka, o svarbiausia – per Kalėdas visiems kartu susėsti. Ne – svarbiau dovanos, man nuo vaikystės buvo svarbios dovanos, ir viskas. Aišku, reikia ir susėsti, bet juk visi džiaugiasi, kai gauna gerų dovanų“, – be užuolankų kalba jis.
Tačiau G.Savickui yra tekę perdovanoti dovanas kitiems. „Sako, kad gal negražu, bet gal kitam geriau, labiau reikalinga. Todėl geriausia savo rate susitarti, išsitraukti, kas kam pirks, ir sutarti sumą, už kurią pirksi dovaną. Tada daug lengviau, nes laužyti galvą ir galvoti, ką nupirkti kitam, yra sunkus dalykas. Todėl, kai kalbatės, visus metus reikia įtemptai klausyti ir gaudyti, ko kas nori“, – kalėdiškai praktiškus patarimus dalija aktorius.
