Šios mano mintys – pusiau laiškai, pusiau kronika. Nes vieni koncertai ilgam, gal net visam laikui širdyje rezervuoja vietą kuriam nors muzikantui ar kolektyvui, kompozitoriui ar kūriniui; verčia vartyti knygas ir domėtis. Kiti – ilgam pradreskia sieloje skylę. Ir visi kartu leidžia pastebėti tą ypatingą muzikantų ir dainininkų akių šviesą, atsispindinčią klausytojų širdyse. Ilgam.
Ir jeigu šiandien galėčiau rašyti meilės laišką muzikai, rašyčiau jį kamerinei muzikai. Žavioms instrumentinėms miniatiūroms, griežtiems ir struktūriškiems kvartetams, kvapą gniaužiančioms dainoms. Simfoninio orkestro atliekamą muziką būtų galima palyginti su galingomis jūros bangomis, o kamerinius opusus – su perlais ir koralų juvelyrika. Kamerinę muziką atliekantys muzikantai man – lyg dievai, patys besigėrintys ir kitiems rodantys šiuos stebuklus. Ir tarsi nepaisydami karo Ukrainoje baisybių pasirinkę groti, dainuoti ir liudyti šviesos pergalę.
Asmenybės: kamerinės muzikos koncertų dalyviai, praskaidrinę karo Ukrainoje aptemdytą kasdienybę. / Kauno valstybinės filharmonijos nuotr.
Ši kronika – apie neseniai Kauno valstybinėje filharmonijoje girdėtus fortepijoninį trio „Meta“, klavesininkę Kristiną Kuzminskaitę ir išilginės fleitos virtuozę Silvia Berchtold, Kanadoje gyvenantį ukrainiečių kilmės pianistą ir kompozitorių Dmitrijų Levkovičių, dainininkus Laurą Latvaitytę-Zaman, Romaną Kudriašovą ir pianistę Giedrę Muralytę-Eriksonę, styginių kvartetą iš JAV „Brooklyn Rider“ ir Ukrainos nacionalinį kamerinį ansamblį „Kyjivo solistai“, Kauno filharmonijoje koncertavusį simbolinę, 50-ąją, karo dieną ir Kultūros dienos išvakarėse.
Fortepijoninis trio „Meta“
Dar nepamiršusi fantastiško Stasio Vainiūno tarptautinio pianistų ir kamerinių ansamblių konkurso pianistų finalo, balandžio 3 d., sekmadienio, vakarą susigundžiau fortepijoninio trio „Meta“ koncertu. Trio pavadinimas „Meta“, ispaniškai reiškiantis „tikslą“, yra net labai teisingas, nes 2018 m. susibūrę Julija Bagdonavičiūtė (fortepijonas), Marija Pranskutė (smuikas) ir Deividas Dumčius (violončelė), spėję sudalyvauti šių metų Stasio Vainiūno konkurse ir pelnyti diplomą, iki koncerto turėjo vos dieną poilsio.
Šio puikaus trio nariams nieko nereiškia atstumai tarp Lietuvos, t.y. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų M.Pranskutės, D.Dumčiaus ir Vokietijos, kur Aukštojoje Hanoverio muzikos, teatro ir medijų mokykloje studijuoja pianistė J.Bagdonavičiūtė. Jie intensyviai koncertuoja, dalyvauja festivaliuose ir varžosi tarptautiniuose konkursuose. Nuo įsikūrimo „Meta“ jau yra laimėjusi pirmą vietą XVIII tarptautiniame Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos festivalyje, „Grand Prix“ V Vilniaus tarptautiniame jaunimo muzikos konkurse „Premio Scarlatti“ ir XXI tarptautiniame festivalyje-konkurse „Muzika be sienų“, pirmą vietą I tarptautiniame Rudolfo Barshai konkurse Rusijoje, Maskvoje, ir antrą vietą tarptautiniame VIII Stokholmo muzikos konkurse Švedijoje, dalyvavo tarptautiniame kamerinės muzikos festivalyje „Harmos“ Portugalijoje, Porte, tarptautiniuose meistriškumo kursuose „International Summer Academy – ISA“ Austrijoje, debiutavo Vokietijoje, koncertų salėje „Tangobrücke“, festivaliuose „Užutrakio vakarai“ ir „Permainų muzika“.
Esu nusiteikusi nepraleisti nė vieno „Metos“ koncerto, nes tokio aukšto lygio trio atliekama muzika yra tiesiog būtina tiek galvai, tiek sielai.
Buvau maloniai nustebinta „Metos“ programos pusiausvyros tarp klasikinės ir šiuolaikinės muzikos, nepamirštant lietuviškos – Josehpo Haydno Fortepijoninis trio Nr. 39 G-dur „Čigoniškas“ ir Johanneso Brahmso Fortepijoninis trio Nr. 3 c-moll, op. 101, kuriuos grojo S.Vainiūno konkurse versus Vidmanto Bartulio „Trečiasis greitasis, arba Glinkos ir Nemirovičiaus-Dančenkos kelionė traukiniu iš Sankt Peterburgo į Maskvą“ ir Arvo Pärto „Mozart-Adagio“, ir tiesiog sužavėta jų energijos, subtilaus skambesio ir ypatingo tarpusavio ryšio. Esu nusiteikusi nepraleisti nė vieno „Metos“ koncerto, nes tokio aukšto lygio trio atliekama muzika yra tiesiog būtina tiek galvai, tiek sielai. Patiko viename interviu 2021 m. išsakytos D.Dumčiaus ir M.Pranskutės mintys. „Fortepijoninis trio mane žavi tuo, kad čia atsiskleidžia plati tembrų skalė – nuo žemiausių fortepijono iki aukščiausių smuiko garsų. Tembriškai papildome vienas kitą, man šis sinergijos jausmas yra neįtikėtinas“, – teigė D.Dumčius. Ir tiesiog būtina pakartoti tame interviu išsakytą M.Pranskutės mintį apie lietuvišką muziką koncertuose: „Visų pirma, svarbu puoselėti ir pasauliui parodyti savo tautines šaknis, o kartu ir savo šalies kultūrą.“
Asmenybės: kamerinės muzikos koncertų dalyviai, praskaidrinę karo Ukrainoje aptemdytą kasdienybę. / Kauno valstybinės filharmonijos nuotr.
Pasitinkant pavasarį
Nenorėjau praleisti galimybės pasiklausyti naujojo Kauno filharmonijos klavesino ir barokinės muzikos, tad balandžio 6 d. vakarą skyriau koncertui „Pasitinkant pavasarį“, kuriame grojo senosios muzikos žinovė Kristina Kuzminskaitė ir išilginės fleitos virtuozė Silvia Berchtold.
K.Kuzminskaitės veikla įspūdinga – ji kuria muziką, dėsto fortepijoną, vargonavimą, klavesiną ir dainavimą, vadovauja ir diriguoja Šongau miesto orkestrui, vaikų ir suaugusiųjų chorams, Šteingadeno grigališkojo choralo ansambliui, yra Vyzo bažnyčios kapelmeisterė ir sakralinės muzikos vadovė, Zalcburgo „Mozarteum“ universiteto doktorantė, 2019 m. išleidusi autorinės muzikos kompaktinę plokštelę „Rilke trifft Litauen“ („Rilkė palietė Lietuvą“).
Fleitininkė, ankstyvosios ir šiuolaikinės muzikos specialistė S.Berchtold yra tarptautinių konkursų nugalėtoja, grojanti senosios muzikos festivaliuose, šiuolaikinės ir eksperimentinės muzikos ansamblyje „Interspecies Ensemble“. Ji tobulinosi Indijoje, tyrinėja Indijos ir Europos senosios muzikos sąsajas, domisi tarpdisciplininio meno projektais, pasaulio ir teatro muzika, studijuoja filosofiją Miuncheno aukštojoje filosofijos mokykloje.
Programoje kaitaliojant kūrinius solo klavesinui ir fleitai su klavesinu skambėjo Jeano-Philippe'ės Rameau, Arcangelo Corelli, Johanno Sebastiano Bacho, Georgo Philippo Telemanno, Georgo Friedricho Händelio kūriniai. Sudėtinga ir nepriekaištinga programa buvo įvertinta gausiais aplodismentais ir baigta Anonimo kūriniu „Aš galvojau, kad tu mane mylėjai“ (gaila, nenurodant anonimo tikėtinos gyvenimo vietos ir laiko) lengvai perėjus į lietuvių liaudies dainą „Eisim broleliai“, kurią padainavo K.Kuzminskaitė, akompanuodama sau klavesinu greta improvizuojant S.Berchtold. Vis dėlto kiek nustebino solisčių sprendimas visą koncertą būti ant scenos, kaip ir sunkiai suprantamas, bet tikriausiai būtinas vandens gėrimas, natų ir instrumentų išsidėliojimas prie klavesino.
Dainuojantis fortepijonas
Jau kitą, balandžio 7 d., vakarą ėjau klausytis ukrainiečių kilmės Kanados pianisto Dmitrijaus Levkovičiaus koncerto „Dainuojantis fortepijonas“. „Kauno dienoje“ prieš koncertą buvo paskelbtas Giedriaus Prunskaus interviu su D.Levkovičiumi, atskleidžiančiu požiūrį į karą Ukrainoje, menininkų ir valstybių pozicijas. Iki vienuolikos metų Kyjive gyvenusio pianisto vaikystės vietos dabar yra mūšių laukas, ukrainiečiu jis jaučiasi daugiau nei kada nors anksčiau. Interviu jis prisipažino besidžiaugiantis kiekviena proga koncertuoti Lietuvoje. Kaune jau koncertavo du kartus, iš kurių vieną – keturiomis rankomis su žmona Agne Radzevičiūte.
Šio koncerto programa buvo tiesiog stulbinanti. Dviejų dalių koncerte skambėjo Franzo Schuberto Ekspromtas Nr. 3 Ges-dur, op. 90, Frédérico Chopino Valsas Nr. 1 As-dur, op. 69, Noktiurnas Nr. 2 Es-dur, op. 55, Skerco Nr. 2 b-moll, op. 31, Johanno Sebastiano Bacho Partita Nr. 6 e-moll, BWV 830, Wolfgango Amadeus Mozarto Sonata Nr. 12 F-dur, K. 332 ir keturios Roberto Schumanno Noveletės op. 21 - Nr. 1 F-dur, Nr. 2 D-dur, Nr. 4 D-dur, Nr. 8 fis-moll/D-dur. Bisui pianistas atliko Sergejaus Rachmaninovo Preliudą op. 32 Nr. 5.
Kaip interviu sakė pianistas, programą jis pradėjo dar iki prasidedant karui, aiškiai juntamos grėsmės fone, parinkęs, kaip pats sakė, daug guodžiančios muzikos: kaip maldą už Ukrainą „Ave Maria“ dažnai vadinamą F.Schuberto Ekspromtą, J.S.Bacho Partitą, kurioje jis girdi sutrikusio, maištaujančio kūrėjo balsą, praradimą ir paguodą; skausmingą, valančią sielą ir tyrą W.A.Mozarto Sonatą.
Būtina paminėti jo subtilią pedalo techniką ir santykį su fortepijonu, kurį jis taip pat pabrėžė interviu. Būtent su R.Schumanno kūriniais atskleidęs visas fortepijono skambesio galimybes, jis akcentavo chorinį ir orkestrinį kūrinių skambėjimą, egzistencialumą, savo, kaip kompozitoriaus, santykį su šiomis R.Schumanno Noveletėmis.
Tikiuosi, kad ateityje turėsiu galimybę išgirsti ir paties D.Levkovičiaus kūrinius, nors interviu išsakyta nuomonė neleidžia to tikėtis greitai: „Šiuo metu negaliu sėsti ir rašyti širdyje kunkuliuojančios, bet niekam nereikalingos simfonijos. Manau, tai būtų neatsakinga, bet, tikiuosi, ateis laikas ir mano simfoniniams memuarams.“
Galvojant apie šį koncertą ir muziką bendrai tiesiog būtina pakartoti jo atsakymą į klausimą apie muzikos įtaką dabarties įvykiams: „Šiuo metu reikia stengtis, kad pasaulis, kuriam dar įdomu, kas vyksta Ukrainoje, neprarastų susidomėjimo. Muzika, paramos Ukrainai koncertai padeda visiems priminti, kad tai ne įprastinės naujienos, kurias galima čia pat užmiršti.“
Sunku pamiršti tokį koncertą, D.Levkovičiaus poetišką, tiesiog juvelyrišką skambesį, jo vos ne vienuolišką laikyseną ir ištvermę. Fortepijono meno mokęsis pas Sergejų Babajaną, o kompozicijos – Curtis muzikos institute Filadelfijoje, jis yra daugelio tarptautinių pianistų konkursų laureatas, koncertuoja prestižinėse salėse su žymiais Europos, JAV orkestras ir dirigentais. Aš tiesiog gyvai jaučiau, kaip man reikėjo šito koncerto.
Asmenybės: kamerinės muzikos koncertų dalyviai, praskaidrinę karo Ukrainoje aptemdytą kasdienybę. / Kauno valstybinės filharmonijos nuotr.
Paaiškėjo, kad V. Silvestrovo kūrinių negalima atlikti Maskvoje. O mums galima ir groti, ir klausytis.
Britanijos Orfėjas
Balandžio 9 d. klausiausi puikaus koncerto „Britanijos Orfėjas“, dėl savaitgalio ar nuodėmingai gero oro sulaukusio nedaugelio klausytojų. Gaila, nes koncerte skambėjo profesionaliosios britų muzikos genijų – baroko Henry Purcello (1659–1695) ir XX a. Benjamino Britteno (1913–1976) vokalinė muzika, kurią atliko daug dėmesio angliškosios dainos meno puoselėjimui skiriantys dainininkai Laura Latvaitytė-Zaman ir Romanas Kudriašovas, pianistė Giedrė Muralytė-Eriksonė.
R.Kudriašovas atliko H.Purcello dainas „Music for a While“, „Fairest Isle“ iš operos-dramos „Karalius Artūras“, „If Music Be the Food of Love“ iš rinkinio „Orpheus Britannicus“ („Britanijos Orfėjas“) ir H.Purcelloir B.Britteno realizacijas „If Music Be the Food of Love“, „I'll Sail Upon the Dog-star“, „Mad Bess“. L.Latvaitytė-Zaman atliko B.Britteno aranžuotas anglų liaudies dainas „Salley Gardens“, „Sweet Polly Oliver“, „O Waly, Waly“, aštuonių dainų ciklą balsui ir fortepijonui „Winter Words“ op. 52 (1953, ž. Thomo Hardy) ir tris dainas dainas iš ciklo balsui ir fortepijonui „Sechs Hölderlin-Fragmente“ op. 61 (1958, vokiečių kalba, ž. Friedricho Hölderlino): „Menschenbeifall“, „Die Heimat“ ir „Sokrates und Alcibiades“. Koncertą solistai užbaigė H.Purcello ir B.Britteno duetu „Sound of the Trumpet“.
Kauno publikai jau pažįstamas, Londono nacionalinės operos studijos absolventas R.Kudriašovas taip pat studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje, Velso tarptautinėje dainavimo akademijoje ir tobulinosi Georgo Solti „Bel canto akademijoje“ Italijoje. Jis yra daugybės tarptautinių konkursų laureatas, II tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso finalininkas ir specialaus prizo laimėtojas. Būtina paminėti jo atstovavimą Lietuvai 2021 m. pasaulinėje EXPO parodoje Dubajuje, kartu su „Vilnius City Opera“ ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Solistas koncertuoja Lietuvoje ir Europoje, yra parengęs vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, „Vilniaus City Opera“, Liono operos teatre Prancūzijoje, Ispanijos Valjadolido miesto teatre, Londono karališkajame operos teatre, Glyndebourne‘o vasaros festivalyje.
2019 m. Berlyno filharmonijoje debiutavusios Lauros Latvaitytės-Zaman repertuare – kūriniai nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos. Dabar Vokietijoje gyvenanti solistė nepamiršta gimtosios Marijampolės ir įkūrusi savo labdaros ir paramos fondą puoselėja Marijampolėje klasikinės muzikos tradicijas, rengia koncertus Marijampolėje, Vilniuje ir Berlyne. Jos plačiame amplua kamerinės muzikos rečitaliai, vaidmenys operos scenoje, mišios, oratorijos, dalyvavimas tarptautiniuose festivaliuose.
Kaip solistė, koncertmeisterė, Lietuvos ir užsienio šalių kamerinių ansamblių narė koncertuojanti pianistė Giedrė Muralytė-Eriksonė valdo platų repertuarą ir yra ypač įsigilinusi į B.Britteno vokalinę, vokiečių romantikų ir šiuolaikinę skandinavų muziką.
Būtina paminėti, kad klausytojams buvo pristatyti dainų vertimai, o dainos anglų kalba leido lengvai įsigilinti į kūrinių mintį.
"Brooklyn Rider"
Ar verta kelti klausimą apie styginių kvarteto, kaip žanro, ateitį, svarsčiau vos ne nuo pirmųjų „Brooklyn Rider“ (JAV) garsų, stebėdama keturis energingus, pasirinkusius groti stovint (išskyrus violončelininką) ir tiesiog šokančius vyrus. Kvarteto nariai – Johnny Gandelsmanas (smuikas), Colinas Jacobsenas (smuikas), Nicholas Cordsas (altas) ir Michaelas Nicolas (violončelė). Koncerte skambėjo šiuolaikinių kompozitorių Gonzalo Grau „Aroma a Distancia“, Osvaldo Golijovo „Um Dia Bom“ ir Franzo Schuberto Styginių kvartetas Nr. 14 d-moll, „Mirtis ir mergelė“. Bisui kvartetas atliko C.Jacobseno aranžuotą amerikiečių dainą „Little Birdie“.
Pusę balandžio mėnesio skyręs Europai kvartetas jau buvo Ludvigshafene prie Reino, Augsburge (Vokietija), Amsterdame, Groningene (Nyderlandai), Madride, Ciuriche, Kaune (kur įrašinėjo naują kompaktinę plokštelę) ir Liepojoje.
Didžiausias salės (ir mano) simpatijas pelnė kvarteto draugo O.Golijovo penkiadalė „Um Dia Bom“, kurios premjerą 2021 m. atliko šis kvartetas. Pasakiškai spalvingas, išnaudojantis gražiausius instrumentų tembrus, niuansus, atskleidžiantis muzikantų profesionalumą ir energiją – toks šis kūrinys, o Rumunijos žydų kilmės, Argentinoje gimęs kompozitorius mano širdyje užsiėmė nemažai vietos kartu su „Brooklyn Rider“ kvartetu. Taip pat neabejotinai puikus buvo multiinstrumentalisto G.Grau „Aroma a Distancia“, o tiesiog ovacijas sukėlė stulbinamai atliktas F.Schuberto kvartetas „Mirtis ir mergelė“.
Prieš koncertą nenorėjau patikėti rengėjų pateiktu laikraščio „Pittsburgh Post-Gazette“ kvarteto apibūdinimu, esą jie groja su jaunų roko žvaigždžių, grojančių gitaromis, energija ir klasikinę muziką perteikia taip, kad ji tampa visiems prieinama. Juk styginių kvartetas – rimtas, solidus, gilias tradicijas turintis žanras. Bet patikėjau nuo pirmų natų. Maža to – jie groja taip, tarsi grojimas kartu jiems būtų puikiausias dalykas pasaulyje!
2005 m. Brukline susibūręs kvartetas groja viską – vėlyvąjį L.van Beethoveną, persų klasikinę muziką, amerikietiškąjį folklorą ir šiuolaikinius kompozitorius, bendradarbiauja su įvairių sričių menininkais – Izraelio mandolinos virtuozu Avi Avitalu, švedų mecosopranu Anne Sofie von Otter, Sirijos klarnetininku Kinanu Azmehu. Jų diskografija stulbinanti – prieš pandemiją išleistas „Healing Modes“, kuriame jie įrašė Reenos Esmail, Gabrielos Lenos Frank, Matanos Roberts, Caroline's Shaw ir Du Yun kūrinius, buvo nominuotas „Grammy“, „The Butterfly“ įrašė kartu su airių smuikininku Martinu Hayesu, o „Sun on Sand“ – su JAV saksofonininku Joshua Redmanu, Scottu Colley (bosinė gitara) ir Satoshi Takeishi (mušamieji). „Brooklyn Rider“ savo kūrinių įrašams pasirinko pats Philipas Glassas!
Asmenybės: kamerinės muzikos koncertų dalyviai, praskaidrinę karo Ukrainoje aptemdytą kasdienybę. / Kauno valstybinės filharmonijos nuotr.
Muzika už taiką
Koncertinių turų būna visokių – vieni jų smagūs ir kūrybingi kaip „Brooklyn Rider“, kiti – liudijantys ir neleidžiantys pamiršti, kaip „Київські Солісти“ (Kijyvo solistai). Išvykę į gastroles vasario mėnesį, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, „Kyjivo solistai“ savo buvimu, muzika, žodžiais tapo liudininkais, ypatingais Ukrainos kultūros atstovais.
„Mes grojame už taiką. Sunku išreikšti savo emocijas žodžiais… Mūsų šeimos yra Ukrainoje ir su jomis palaikome ryšį kiekvieną dieną; su tėvais, broliais ir seserimis bei giminaičiais. Šiuo metu mūsų darbas yra sunkus, bet mes grojame. Muzika padeda mums šioje situacijoje ir mūsų pareiga yra atstovauti Ukrainos kultūrai“, – sako ansamblio meno vadovas Anatolijus Vasilkovskis.
Nacionalinio kamerinio ansamblio „Kyjivo solistai“ nariai – iš visos Ukrainos suburti muzikantai, kurių dauguma yra nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatai. 1995 m. ukrainiečių smuikininko ir mokytojo Bogodaro Kotorovičiaus (1941–2009) įsteigtas ansamblis šiandien pelnytai turi Ukrainos kultūros ambasadoriaus pasaulyje titulą.
Sunku buvo žiūrėti į jų akis ir liūdesio aptemdytus veidus. Balandžio 10–15 d. Lietuvoje jie sugrojo penkis koncertus – Vilniuje, Šiauliuose, Plungėje, Kaune ir Visagine. Nuo kovo 27 d. Lietuvos kultūros atašė Skandinavijoje Lianos Ruokytės-Jonsson rūpesčiu jie koncertavo Švedijoje ir Norvegijoje, visur renkant aukas humanitarinei pagalbai Ukrainos kariuomenei ir civiliams. Jų piligriminis turas nesustoja, bet remiamas Lietuvos nacionalinės filharmonijos, „Latvijas koncerti“ ir „Eesti kontsert“ tęsiamas Latvijoje ir Estijoje, vėliau grįš į Skandinaviją. Šios gastrolės apima dešimt šalių – Italiją, Šveicariją, Vokietiją, Švediją, Norvegiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Daniją, nepaisant nieko nešant pasauliui žinią apie laisvą esančią ir būsiančią Ukrainą.
Programą ansamblis pradėjo Ukrainos himnu, salėje skambant himno žodžiams. Koncerte skambėjo ukrainiečių kompozitorių Maksymo Berezovskio (1745(?)–1777) Simfonija Nr. 2 G-dur, Valentino Silvestrovo (1937) „Tyli muzika“, Myroslavo Skoryko (1938–2020) „Melodija“, Oleksandro Šymko (1977) „Seno miško sapnai“, styginių ansambliui aranžuota ukrainiečių liaudies daina „Plyve kacha po Tysyni“, giedota laidojant Maidano aukas, Felixo Mendelssohno Bartholdy Simfonija styginiams Nr.10 h-moll ir italų kino muzikos kompozitoriaus Nino Rotos Koncertas styginių orkestrui. Ar reikia sakyti, kad tai buvo ypatingas koncertas, tiek Ukrainos muzikantams, tiek klausytojams?
Penkiasdešimtą karo dieną, Kultūros dienos išvakarėse, „Kyjivo solistai“ grojo M.Berezovskį, V.Silvestrovą, M.Skoryką, O.Šymko, „Plyve kacha po Tysyni“, o viena iš smuikininkių publikai apie koncertinį turą kalbėjo lietuvių kalba. M.Skoryko „Melodija“ Kauno filharmonijoje skambėjo ir prieš 50 dienų, istorinę vasario 24 d., kai Estijos nepriklausomybės dienai skambėjusiame koncerte ją grojo Dalia Kuznecovaitė ir Kauno miesto simfoninis orkestras, dirigavo estas Erki Pehkas. Balandžio 14 d. paaiškėjo, kad V.Silvestrovo kūrinių negalima atlikti Maskvoje. Mums galima ir groti, ir klausytis, tad aš ypač rekomenduoju balandžio 12 d. Domanto Razausko LRT laidą „Kitas laikas: karo pabėgėlis Valentynas Silvestrovas“ ir rasti galimybių remti Ukrainą.
Vis dar abejojantiems dėl kamerinės muzikos koncertų išduosiu, kad labiausiai mėgstu koncertus kamerinėje Kauno filharmonijos salėje: tada jaučiuosi tarsi dalyvaučiau mažoje draugų šventėje, kai muzika atliekama betarpiškai, šalia, o aš galiu iš labai arti matyti muzikantų techniką, tarpusavio žvilgsnius, emocijas, o svarbiausia – tą jų akių šviesą, kurį pasilieka klausytojų širdyse. Ilgam.
