„Jau daug metų vykdydami klubo veiklą padedame pametusiems brangius daiktus: žiedus, auskarus ir kitus daiktus, dalyvaujame archeologiniuose žvalgymuose, padedame kolegoms tyrinėti istoriją, rengiame sąskrydžius“, – apie šio klubo veiklą pasakoja jo prezidentas Emilijus Petukauskas ir pabrėžia, kad sąskrydžius rengia kartu su kompanija „Tesora“, kuri platina metalo detektorius.

– Papasakokite apie savo klubo veiklą praėjusiais metais. Kokiuose tyrimuose ar išvykose dalyvavote?

– Klubo veiklą labai smarkiai sustabdė karantinas, nes buvo apribotas žmonių judėjimas ir bendravimas. Gerokai sumažėjo archeologinių žvalgymų. Šiais metais prasidėjo aktyvesnė veikla, klubas dalyvavo dviejuose užsienyje vykdytuose žvalgymuose Legnicoje ir Ponece. Legnicoje buvo žvalgoma Napoleono armijos lauko stovyklos teritorija, o Ponece – mūšio, kuriame kovojo saksai su švedais, laukas. Abiejose išvykose buvo įdomu, pavyko aptikti įvairių radinių. Lenkai, rengdami tokius renginius, sugalvoja ir kitokių veiklų. Legnicos tyrimuose pačiam neteko dalyvauti, tačiau kolegos pasakojo, kad organizatoriai dalyviams aprodė pilį, kuri šiuo metu yra restauruojama. Poneco tyrimų metu dalyvavome metalo ieškiklių naudotojų ir rekonstruktorių klubų eitynėse. Maloniai nustebino tai, kad ir mūsų klubo atstovai buvo pristatyti ten susirinkusiems žiūrovams.

– Prisiminkime ieškotojų sąskrydį. Ką įdomaus ar vertingo pavyko rasti ieškotojams?

– Šiais metais renginyje dalyvavo apie 650 žmonių, sąskrydis vyko Kėdainių rajone. Nustebino tai, kad renginio metu dalyviai rado daug įdomių archeologinių daiktų. Fiksuota daugiau nei 120 radinių, turinčių archeologinę vertę. Džiugina ir tai, kad labai daugėja metalo ieškiklių naudotojų, kurie sąmoningai supranta, kad, be radinio koordinačių, be jo radvietės, radinys praktiškai nebetenka savo vertės. Pagaliau visuomenės savimonės lygis tikrai kyla.

Vienas įdomesnių radinių, aptiktas sąskrydžio metu, – ankstyvo žalvarinio kirvio dalis. Sąskrydžio metu rasta ir sprogmenų, spėjame, kad tiriamame plote galėjo vykti koks nors vietinės reikšmės mūšis. Buvo rasta daug minosvaidžio sparnuočių, viena nesprogusi minosvaidžio mina. Buvo iškviesta policija ir išminuotojai, kurie nusprendė sprogmenį sunaikinti vietoje. Galima pajuokauti, kad išydome nemokamų fejerverkų.

– Teko girdėti, kad jūsų klubas padėjo archeologams tyrinėti senąją Lietuvos sostinę Kernavę.

– Kernavėje vykdytuose žvalgymuose mūsų klubas dalyvavo du kartus. Vienais metais žvalgėme plotą, esantį žemiau piliakalnių, prie upės, o antrą kartą – plotą ant Neries kranto šlaito, šalia dabartinio Kernavės miestelio. Abiejuose plotuose aptikti radiniai labai skyrėsi tiek jų gausa, tiek laikotarpiu, kuriuo jie datuojami. Viršutiniame plote buvo rastas lietuviškas sidabro lydinys, vadinamas ilguoju, ir keletas mažesnių fragmentų. Taip pat radome ypač retų daiktų: juvelyrinių dirbinių matricų, Jogailos ir Vytauto laikų monetų, keletą romėniškojo laikotarpio radinių. Paieškų metu buvo lokalizuota spyniaus dirbtuvių vieta, kurioje radome daug senovinių spynų ir jų detalių.

– Papasakokite apie išvykas. Kaip viskas vyksta užsienyje?

– Didžiausi skirtumai nuo Lietuvos – organizacinio pobūdžio. Mes nesiorientuojame į stambesnius mūsų istorijos įvykius, neskiriame jų tyrimams tiek laiko. Paieškos Lenkijoje vyksta keletą dienų, per šį renginį suderinamas tiek poilsis, tiek bendravimas tarpusavyje, tiek istorijos artefaktų paieškos. Lietuvoje panašių renginių specifika kitokia. Dažniausiai renginys trunka vieną dieną, taigi pailsėti ir pabendrauti laiko beveik nelieka. Atvažiuojame, padarome darbą, ir tiek.

– Ar dažniau į tyrimus jus kviečiasi archeologai?

– Kaip jau minėjau, viską labai stipriai buvo apribojęs karantinas, tačiau dabar jaučiame, kad tyrimų, kuriuose reikalinga mūsų pagalba, daugėja.

– Ar keičiasi visuomenės ar valstybės institucijų požiūris į šį pomėgį?

– Visuomenės požiūris neišvengiamai keičiasi, tačiau ne visada į gerąją pusę. Jeigu ūkininkui yra tekę susidurti su nemandagiai ar net agresyviai besielgiančiais metalo ieškiklių naudotojais, kurie neužkasa savo duobių, kasinėja ūkininko žemėje be jo leidimo ar net susibara su ūkininkais viduryje lauko, tai greičiausiai toks ūkininkas daugiau niekuomet nenorės net kalbėti su kitais metalo ieškiklių naudotojais ir apie juos susidarys, švelniai tariant, neigiamą požiūrį. Valstybinių institucijų požiūris nesikeičia. Jis suformuotas teisės aktų pagrindu ir jo laikomasi. Taigi kokios nors iniciatyvos iš institucijų nepastebime, nors atskirų specialistų požiūris keičiasi į gerąją pusę, tačiau toks jų darbas – jie privalo dirbti pagal įstatymus.

– Kokie klubo ateinančių metų planai?

– Planuojame dvi išvykas į užsienį – į Legnicą ir Ponecą. Tikimės, kad gausime kvietimą ir į Žalgirio mūšio tyrimus, o Lietuvoje – žiūrėsime, kaip vyks archeologiniai žvalgymai, kuriuose reikės mūsų pagalbos.

"Nėra tik bulvių laukas"

Metalo ieškiklių naudotojų klubo (MINK) emblemoje esantis lotyniškas posakis "Qui quaerit, invenit" (liet. kas ieško, tas randa) tik patvirtino šią taisyklę.

Išsiruošę į žvalgybą Klaipėdos rajone metalo ieškotojai tąkart vargiai tikėjosi tokios neįtikėtinos sėkmės, kokia jų ten laukė.

Atklydę į šalia ūkininko sodybos esantį po bulviakasio sujauktą lauką, vyrai ketino išmėginti naują metalo detektorių, tikrai nesitikėdami kokių nors ypatingų radinių.

"Eilinis laukas be jokios istorijos, jokių saugotinų teritorijų aplink, savininko leidimas gautas – ko daugiau reikia žmogui, kurio laisvalaikio pomėgis klausyti, ką pasakoja žemė? Visgi tarp daugelio metalinių šiukšlių, lauko viduryje, beveik paviršiuje, surastas žalvarinio dirbinio fragmentas paskatino sulėtinti žingsnį ir toje vietoje apsidairyti atidžiau", – jau paskui savo klubo feisbuke užrašė ieškotojai.

Kelių kvadratinių metrų plote vyrai metalo detektoriais užfiksavo ir surinko paviršinius radinius – tarp jų tris puikiai išlikusias žalvarines apyrankes, kelias senovės Romos laikų žalvarines monetas, daugybę kitų papuošalų fragmentų.

Ieškotojai fiksavo ir giliau esančius signalus, o tai jiems leido aiškiai suprasti, kad visgi šitas bulvių laukas nėra vien tik bulvių laukas.

Anaiptol ne plėšikai

Vyrai patvirtino, kad giliau fiksuotų radinių nejudino, o visą turimą informaciją perdavė specialistams.

"Tuo paieškos ir baigėsi. Radiniai smarkiai nustebino ūkininką, kuris neturėjo nė mažiausio įtarimo, ką slepia jo žemė, ir labai nudžiugino Klaipėdos kultūros paveldo departamento (KPD) darbuotojus, kai radiniai su radimo koordinatėmis jiems buvo pristatyti kitą dieną. Radiniai vertinami, o atlikus visas privalomas procedūras papildys radimvietei artimiausio muziejaus ekspoziciją", – rašoma MINK feisbuke.

Aukso ar sidabro iš senų laikų nesimėto.

Rastą archeologinį lobį metalo ieškotojai ne pasisavino, o atidavė jį valstybės tarnautojams, atsakingiems už tokius radinius.

Formuojasi nauja teigiama praktika, kai valstybei priklausantis turtas patenka ten, kur jis ir turi patekti suradus.

Teigiama, kad požiūris į atsakingą metalo detektorių naudojimą po truputį keičiasi būtent dėka tokių pavienių naudotojų, kurie nebijo pristatyti savo radinių ten, kur reikia.

Detektoriai nėra draudžiami

Metalo ieškiklių naudotojų klubo vadovas Emilijus Petukauskas, pats toje sėkmingoje žvalgyboje Klaipėdos rajone nedalyvavo, bet irgi labai džiaugėsi kolegų sėkme.

"Klubo nariai gavo leidimą pasižvalgyti po suartą ūkininko lauką, ir štai užkliuvo toks radinys. Mažiau nei pusės metro gylyje. Detektorių galimybės irgi yra ribotos, jie nefiksuoja labai giliai. Jei daiktas smulkesnis, jį aptikti prietaisas gali tik visai žemės paviršiuje, jei stambesnis – giliau. Dar priklauso ir nuo paties daikto pozicijos žemėje", – kalbėjo E. Petukauskas.

Klubo vadovas akcentavo, jog gerbia įstatymus, būtent todėl aptikti radiniai ir atiduoti paveldosaugininkams.

O nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas reglamentuoja, kad tikslingai ieškoti kultūrinę vertę turinčių objektų draudžiama naudojant bet kokią paieškų įrangą, taip pat ir metalo detektorius.

"Tačiau pramogai metalo detektoriai nėra draudžiami, prekyba metalo ieškikliais nėra ribojama. O einant pramogauti, juk nežinai, ką žemėje gali rasti", – teigė E.Petukauskas.

Suranda brangių papuošalų

Pasak klubo vadovo, kartais radiniai būna labai malonūs, nustebina ir pradžiugina pačius ieškotojus, tačiau jie būna ne senoviniai, o šiuolaikiniai.

"Ką vertingiausio pavyko rasti? Aukso ar sidabro iš senų laikų nesimėto. Daugiausia randame šiuolaikinių juvelyrinių dirbinių. Žmonės gamtoje ilsėdamiesi pameta žiedus, grandinėles, pakabukus, auskarus. Tada jie kreipiasi į mus ir prašo padėti rasti. Labiausiai džiugina tos emocijos, kai grąžini pamestą daiktą jo savininkui", – pasakojo E. Petukauskas.

Jo teigimu, šiuo metu Lietuvoje metalo ieškiklių naudotojų yra gana daug. Tad žmonės, pametę kokį nors vertingą savo papuošalą, ir kreipiasi pagalbos.

"Mūsų klube vyrauja nuostata, kad už tokius atvykimus ir pagalbą mes jokio atlygio neprašome ir neimame. Mums pakanka to, kad pradžiuginame žmones. O šiaip mūsų klubas bendradarbiauja su archeologais ir dalyvauja žvalgymuose. Pastaroji tokia išvyka buvo praeitą šeštadienį Kernavėje, dabar kaip tik tvarkome medžiagą, ją sisteminame, artimiausiu metu ji turėtų pasirodyti mūsų feisbuko puslapyje", – teigė E. Petukauskas.

Gera valia neabejoja

KPD Klaipėdos skyriaus paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas ne kartą yra susidūręs su juodaisiais archeologais, kitaip tariant, istorinių vertybių plėšikais.

Tačiau dėl šitų "vaikių", kurie į KPD skyrių atnešė tikrą lobį iš suartų Klaipėdos rajono ūkininko laukų, veiklos jis esąs ramus.

"Jie man netgi padovanojo savo leidinį "Metalo ieškiklių naudotojų klubo 2019 metų veikla". Tai labai rimtas spaudinys, gražiai įrištas, jame pristatomi jų klubo radiniai, aprašytos vietos, kur jie talkino archeologams jų tyrimuose. Šitų jaunuolių gera valia aš neabejoju. Problema ta, kad šiuo atveju negalime atskleisti daugiau aplinkybių apie tų naujausių radinių vietą. Manyčiau, kad tai yra naujas, lig tol nežinotas ir niekieno niekada netyrinėtas ir turbūt neišplėštas kapinynas", – teigė L. Kavaliauskas.

Radiniai: Klaipėdos rajone, šalia ūkininko sodybos, po bulviakasio išknistame lauke entuziastai, pasitelkę metalo ieškiklius, aptiko senovės Romos laikų lobį – puikiai išsilaikiusių monetų, raštuotų žalvarinių apyrankių bei kitų papuošalų fragmentų. / Metalo ieškiklių naudotojų klubo nuotr.

Paveldosaugininkas tokias išvadas daro iš tų įkapių, kurias pristatė metalo ieškiklių naudotojų klubo nariai.

"Radiniai buvo aptikti vienoje vietoje. Galimas dalykas, kad tai senovės Romos laikotarpio vieno kapo įkapės, kurios yra gana turtingos. Todėl vietos viešinti negalime, kad nesubėgtų tie kiti "vilkai". Manome, kad mūsų regiono apylinkėse dar yra neatrastų senųjų kapinynų, nes mums vis pranešama apie pavienius ar gausesnius radinius. O dabar gautą medžiagą perduosime Kultūros paveldo centrui, kurie turėtų patikrinti radimvietę išsamiai", – tvirtino L.Kavaliauskas.

Tada ir turėtų paaiškėti, ar tai atsitiktiniai radiniai, ar dar nežinomo kapinyno vieta.

Verti dėmesio dirvonai

Ūkininkas, kuriam priklauso laukas, paveldosaugininkams patvirtino, kad, apdirbdamas žemę, jis vis rasdavo žalvario dirbinių nuolaužų, bet išmesdavo, nes jam nepasirodė, kad jos yra vertingos.

Tiesa, lauko savininkas jau buvo atkreipęs dėmesį, jog tame jo sklype kažkas vis dėlto slypi.

"Toje vietoje netgi rasta šlako, geležies gargažių, tai liudija, kad čia irgi galėjo būti kažkokia metalo apdirbimo vieta. Tiesa, šlakas gali būti ir vėlyvesnės gyvenvietės liudijimas. Toje rastoje kolekcijoje be apyrankių yra ir dvi žalvarinės Romos laikų monetos. Galimas dalykas, į Lietuvos vakarinį pakraštį jos atkeliavo Gintaro keliu, bet veikiausiai tos monetos vietos gyventojų čia nebuvo naudojamos, kaip pinigai, o kaip vario, žalvario žaliava", – pasakojo L. Kavaliauskas.

Metalo ieškiklių naudotojų klubo nuotr.

Jo teigimu, metalo ieškiklių naudotojų veikla galiausiai turėtų būti legalizuota, bet kontroliuojama, jog per klubus ar juos vienijančias asociacijas, kurioms nustatytos aiškios taisyklės, būtų pranešta, kur ieškotojai lankysis. Taip pat kad būtų pristatyti rasti archeologiniai radiniai.

Tai būtų teisinga, atsižvelgiant į nūdienos situaciją.

"Šiuo atveju, jei ne tie jaunuoliai, tai ir nebūtume sužinoję apie dar vieną kapinyną, nes ūkininkas pradžioje taip ir nesuprato, kas ten yra, ir galiausiai viskas būtų buvę suarta ir sunaikinta", – įsitikinęs L. Kavaliauskas.