– Rašytoja G.Kazlauskaitė savo komentare „Talento mitologija“ dalijasi nuomone: „Gal net būtų saugiau sakyti, kad talentas, kaip substancija, apskritai neegzistuoja. Jo reikšmė tokia niveliuota, kad gal geriausia būtų kurį laiką išvis to žodžio nevartoti. Egzistuoja žmogaus gabumai, duomenys, kurie pažadinami arba ne, vystomi arba ne, panaudojami arba ne. Talentas yra tai, kas supurto sėkmės visuomenę kaip trinktelėjęs meteoritas, bet iš pradžių visi apdega.“ Kaip manai, ar talentas nėra pernelyg romantizuojamas? O gal būtent žinojimas, kad esi talentingas, ir padeda vystyti tam tikrus gabumus? Ar apie talento ir darbo santykius kalbatės rašymo salonų metu?
– G.Kazlauskaitė taikliai sako, kad rašantys ir kuriantys apdega. Kai vedu dirbtuves ar salonus ir dalyviai prašo patarimo dėl rašymo, dar tikėdami, kad toks aukso grynuolis egzistuoja, ar kaip tik – sako, kad rašymas ne jiems / joms, nes esą tokiam užsiėmimui reikia talento, o jie / jos nesijaučia juo apdovanoti, išsakau panašią mintį – turi talentą ar ne, vis tiek turi daug dirbti, kol susirenki tau tinkančių metodų kraitelį ir būni išbandomas visų įmanomų veiksnių – vidinės ar išorinės kritikos, kitų abejingumo, savo abejonių, susipažinimo su šešėlinėmis pusėmis ir pasąmonėje užkoduotomis asociacijomis. Gal visai verta į talentą pažvelgti ne kaip į duotybę, bet kaip į nuopelną, ateinantį per laiką. Panašiai yra ir kalbant apie įkvėpimą, kuris aplanko rašant, retu atveju, kai laukiama jo žiūrint į vieną tašką. Apie talento ir darbo santykį daugiau kalbu su pirmąkart sutinkamais žmonėmis – kai kas kviečia suorganizuoti dirbtuves, o dalyviai uoliai krato galvas, kad rašymas ne jiems. Man norisi romantizuoti ne išskirtinį talentą, suteiktą tik išrinktiesiems (kaip ir buvo senaisiais laikais, kai rašyti ir skaityti galėjo ne kiekvienas), bet tikėjimą, kad kiekvieno viduje – kūrėjas, reikia tik įdirbio, kad jis pasirodytų. Tada ir rašyti lengviau, ir mažiau spaudimo įrodyti savo vertę kaip išrinktajam / -ajai. Rašančiajam praverčia ne įsivaizduojamas talentas, bet vaikiškas smalsumas, pastabumas detalėms ir noras gyventi plačiai.
Gal visai verta į talentą pažvelgti ne kaip į duotybę, bet kaip į nuopelną, ateinantį per laiką.
– Teigi, kad rašyti moka visi, o rašymo procesą neretai įvardiji kaip transformuojantį būdą augti ir pažinti save. Ar rašymas, nuvedęs iki depresijos, padėjo su ja ir susidoroti? Ko išmoksti įkvėpdama ir palaikydama kitus?
– Kaip Winstonas Churchillis depresiją vadino savo juoduoju šunimi, taip ir mane ši bičiulė užkalbino toli gražu iki knygos pradėjimo momento. Tikroji depresija nėra tas pats, kas sezoninė depresija, kuri ateina rudeniop ir pasitraukia paukščiams grįžtant. Su depresija gyvenu nuo ankstyvos paauglystės – tam tikru metu išmokau ją neigti ir įtikinau save, kad esu tokia pati, kaip ir kiti, o tas išgyventas depresijos epizodas niekaip nesusijęs su nauja mano tapatybe. Taip ir gyvenau, silpnesnių ar stipresnių simptomų talžoma, bet uoliai nuo jų atsisiedama. Tada, dvidešimt antraisiais gyvenimo metais, atsirado knyga. Gal ir gerai, kad dar nežinojau, kas laukia, nes būčiau viską metusi. Knygos rašymas yra geriausias būdas pažinti savo šešėlius, užmirštus skaudulius, traumas, siaubus. Atsisėdęs priešais baltą popieriaus lapą nebegali meluoti, net jei bandai, pasieki tašką, kai, keliaudamas maloniais prisiminimais, atidarai ne tą skrynelę ir oplia – pasipila. Taip buvo ir man, atrakinau pasąmonę ir prisiminiau dalykus, kurie, maniau, niekada neegzistavo. Depresija buvo rožinis dramblys vidury kambario, kurio rinkausi nematyti, o rašymas bedė į jį pirštu. Kalbant apie gijimą, ši liga man panaši į cukrinį diabetą, su kuriuo mokaisi gyventi, bet niekada galutinai neatsisveikini. Tačiau liga padeda būti empatiškesnei, atviresnei ir geresnei kūrėjai, o tai mano veikloje būtina. Palaikydama kitus rašymo kelyje mainais gaunu į žodžius sunkiai įvelkamą jausmą, kuris turbūt ir yra gyvenimo prasmė. Šiandienėje visuomenėje tiek daug kalbama apie individualumą, asmeninius tikslus, meilę sau, kad pamirštama, jog užstrigę savyje daugiau prarandame nei atrandame. Santykiai su kitais, jų palaikymas sunkiais momentais, mokymasis klausytis, pastebėti genialumą net ir paprastuose pradedančiųjų tekstuose, pagreitina mūsų augimą. Kaip sakoma, jei nori eiti greitai – eik vienas, jei nori toli – kibkis kitam į parankę.
– Kaip pradedančiajam žinoti, kada terapinio rašymo metu parašytas tekstas tampa literatūra? Ar egzistuoja kokia nors šių žanrų skirtis ir kaip ją galėtum įvardyti?
– Manau, kad literatūrą nuo terapinio teksto skiria pasirinkimas – rašai sau ar pasakoji kitam. Kiek kalbuosi su kitais rašančiaisiais, pirmasis juodraštis, net ir rašant knygą, visada būna sau. Toks tekstas nuo galutinės versijos skiriasi ne vien tuo, kad dar nėra peržiūrėtos gramatinės, stiliaus klaidos, bet ir tuo, jog pasakojimas vystosi grynuoju srautu, nebandant ką nors nuneigti, užslopinti, negalvojant, ar jis patiks skaitytojui. Ir mano knygos pirmas variantas buvo sąmonės srautas, įvilktas į skyrius. Bet kuo labiau jis įgyja fizinį knygos formatą, tuo daugiau galvoju ne apie save, bet apie skaitytoją, mokausi nusimesti savanaudiškumą ir klausti – ar tai, ką pasakoju, padės kitam žmogui nueiti keliu iki esminės knygos žinutės, minties, kurią jis išsineš?
– Itin populiarus norvegų rašytojas Karlas Ove Knausgårdas, išgarsėjęs šešių autobiografinių romanų serija „Mano kova“, yra ne tik gretinamas su Marceliu Proustu, Robertu Musiliu ir Thomu Mannu, bet ir pašiepiamas dėl perdėto susitelkimo į savo išgyvenimus. Ar gerai knygai pakanka prierašo „tikra istorija“, „paremta faktais“, ar vis dėl to svarbesnė unikali kūrinio stilistika, kalba?
– Vertėjas Antanas Gailius yra pasakęs: svarbu – ne ką pasakoji, bet kaip pasakoji. Ir aš su juo sutinku. Prastu stiliumi, kalba galima nužudyti geriausią istoriją. Jos tikrumas, žinoma, prideda intensyvumo prieskonį, kita vertus, sakoma, kad visi rašytojai, net ir rašantys fikciją, palieka savo egzistencijos, patyrimų pėdsakų, todėl dar nereiškia, kad paremtas tikrais faktais tekstas skaitytoją užburs labiau nei išgalvotas. Gerai tu kažkurio mudviejų pokalbio metu pasakei, kad svarbu galvoti ne kaip būti geru rašytoju, bet kaip geriau rašyti. Iki šiol tai sau primenu. Kalbant apie K.O.Knausgårdą, skaitydama jo knygas išsinešiau detalumo pojūtį, kuris kai kuriems skaitytojams gali įgristi. Bet kiekvieno žmogaus istorija drauge yra ir jo šeimos, bendruomenės, kartos istorija. Man kaip tik norisi paskatinti pradėti nuo savos istorijos taško ir knaisiotis iki smėlio krislelių. Gal būtent ši istorija padės kitam patirti tapatumą, nesijausti vienišam, kitokiam po žvaigždynais, o ir mums, rašantiems, savos patirties suvokimas padeda geriau pajausti kitą. K.O.Knausgårdą gerbiu už tai, kad jis rašantiesiems tikras istorijas leido patikėti paprasto žmogaus istorijos prasmingumu.
– Rašymo salonai „Writest“ skirti visiems, norintiems susigrąžinti gyvenimo ir rašymo džiaugsmą, pajusti bendrystę ir išmokti atvirumo su savimi bei kitais. Pati socialiniame tinkle „Facebook“ apie kūrybos pristatymą atsiliepi tokiais žodžiais: „Geriausia rašymo proceso dalis – dalijimasis tuo, ką sukūrei, ir kūrybinis tapatumo jausmas, kai girdi kitus skaitančius.“ Kas nulemia rašymo džiaugsmo praradimą ir kaip bendros kūrybinės praktikos gali padėti šį jausmą atkurti? Juk neretai manoma, kad rašytojo profesija – itin vieniša.
– Rašymo veiksmui būtina vienatvė. Turi sėstis ant kėdės, sofos ar ant grindų ir imtis darbo – niekas kitas už tave istorijos nepapasakos. Tuo metu, kai gyveni dešimčių veikėjų gyvenimus ir panyri į rašymo transą, žmogiškieji ryšiai blaško. Kita vertus, pati ilgai užsidariusi kūrybinėje vienutėje pasiekdavau tašką, kai reikėdavo pasidalyti patiriamų emocijų karuselėmis ir suvokimais su kitais. Taip atsirado poreikis ieškoti bendruomenės, o beieškodama pagalvojau, kodėl pačiai jos nesukūrus. Rašymo džiaugsmo praradimą gali nulemti dažna kritika, išorinis abejingumas, taip pat užstrigimas savo galvoje, rutinoje. Tada toks trumpas pabėgimas į savo rašymo gentį ir suveikia. Bendros kūrybinės praktikos tampa žaidimų aikštele, kur pasitikrini metodus, prieš juos naudodamas viešesnėje kūryboje, čia gali klysti ir jokie redaktoriai ar leidėjai už tai nebaus. Rašymo salonuose stengiuosi sukurti aplinką, kur dalyviai gautų tik pozityvų grįžtamąjį ryšį. Tai sumažina rašymo blokų tikimybę išėjus už salono ribų, nes smegenys apgaunamos, kad rašymas nebūtinai lygu kritikai, žmonės paprastai įgyja didesnį pasitikėjimą savimi, lengviau rašo ir drąsiau eksperimentuoja.
– Kalbant apie socialinius tinklus, tampančius savotiškais sėkmės istorijų metraščiais, juose nevengi dalytis ne tik savo pasiekimais, bet ir nesėkmėmis. Kartą, kai savo knygos rankraštį išsiuntei vienai leidyklai ir sulaukei neigiamo atsakymo, paskelbei įrašą, svarstantį, ką reiškia rašyti: nuolat abejoti, sulaukti kritikos, visada prisiimti atsakomybę ir pan. Šis įrašas sulaukė ir kitų rašančiųjų dėmesio. Ar pasigendi glaudesnio kuriančiųjų tarpusavio ryšio, palaikymo?
– Kai prieš dvejus metus pradėjau dalytis asmenine rašymo kelione socialiniuose tinkluose, sau pasižadėjau, kad būsiu atvira prieš save ir kitus. Buvo kartų, kai mėginau palaikyti atstumą bijodama nudegti ar tapti per daug įskaitoma kaip tas baltas popieriaus lapas. Iš pradžių labai pasigedau kitų rašančiųjų palaikymo, ypač bendravimo tarp skirtingų rašytojų – jau išleidusių knygas, jas dar tik rašančių ir visai pradedančiųjų – gal todėl buvo baisu dalytis būtent tais kritikos, atmetimo patyrimais. „Writest“ gimė iš noro būti ta jungtimi, atvirumo erdve, kur gali susitikti pradedantis ir jau daug nuveikęs, ir abi pusės gali ko nors viena iš kito išmokti. Turbūt neblogai renku karmos taškus, vis dažniau sulaukiu kitų rašytojų palaikymo, noro pasidalyti savo patirtimis ir parodyti solidarumą. Dabar trūksta vienintelio dalyko – niekaip nerandu rašymo mentoriaus ar mentorės. Visi užsiėmę savo knygomis, bet gal, patikėjus šią mintį visatai, kas nors mane atras.
– Neretai prisistatai kaip gonzo rašytoja. Tai aštuntajame dešimtmetyje išpopuliarėjęs žurnalistinis istorijų pasakojimo būdas, realius faktus supinantis su autoriaus fantazijomis. Šiam žanrui būdingas subjektyvus pasakojimo stilius, asmeninės rašančiojo patirtys, siekiant išryškinti pasirinktą temą. Kuo gonzo stilistika yra artima tau, ar jį išmėginai dirbdama žurnalistikos srityje?
– Gonzo atradau prieš penkerius šešerius metus, kai dar dirbau žurnaliste. Tuomečiame žiniasklaidos kontekste buvo liaupsinamas objektyvumas, o man žurnalistinius tekstus norėjosi priartinti prie žmogaus akių lygio, kad skaitantysis geriau juos pajustų. Įkvėpta gonzo tėvo Hunterio Stocktono Thompsono, sumaniau sukurti savo žiniasklaidos projektą „Interviewer“, kur su komanda rašydavome, iliustruodavome ir filmuodavome gonzo interviu su įvairių sričių kūrėjais. Tai buvo kažkas naujo, nei girdėdavau auditorijose per paskaitas. Jaučiau užčiuopusi aukso gyslą, deja, jaunatviškas maksimalizmas ir išsitaškymas į skirtingas veiklas šį projektą nutraukė. Bet gonzo pajautą susipakavau į lagaminėlį ir išsinešiau į kelią. Nesvarbu, kur dirbau, ką dariau – ar kūriau strategijas rinkodarai, ar tekstus klientams, ar bendravau su viso pasaulio influenceriais, ar rašiau knygą, visada stengiausi įvelti asmeniškumą, patirtinį elementą, nes būtent jis išbudina tą, kuris už ekrano ar priešais popieriaus lapą. Per subjektyvumą galima pataikyti tiesiai į širdį ir džiugu, kad vis daugiau žiniasklaidos žmonių tai jaučia. Žmogus visada labiau pasitikės tuo, kuris neslepia savo jausmų, vertybių ir pasaulėžiūros.
– Rašytojas Andrius Jakučiūnas straipsnyje „Ką duoda vaizdingumas ir kaip jį panaudoti blogam“ apžvelgia žiniasklaidoje įsigalėjusį kalbos vaizdingumą, skirtą kurti stiprų emocinį lauką, jį „stiprinant žodžių (dažniausiai – vėlgi veiksmažodžių) reikšmes (pasakė = kirto, rėžė; prasidėjo = smogė; nelaimingas atsitikimas = katastrofa, tragedija ir pan.), taip pat įžvelgia dėl to kylantį pavojų mąstymo sveikatai. Anot jo, šiuolaikinė žiniasklaida neretai primeta skaitytojui būtinybę būti vienoje iš dviejų pusių, o tai skatina nesusikalbėjimą. Ar pastebi šią tendenciją ir kaip pati žvelgi į šiandienį kalbėjimo toną žiniasklaidoje?
– Ketverius metus mokiausi, kodėl žiniasklaida yra tokia, kokia yra, ir kaip būti jai atsparesnei, ir pastebiu tą keliamą būtinybę pasirinkti vieną pusę, norą kitą sumaišyti su žemėmis. Vieną vertus, pykstu dėl manipuliacijų, kurios žmones verčia priešais, kuria mitus apie verslininkus-vagis, alkanus menininkus-bohemiečius ar tik apie save galvojančius politikus. Tokios žiniasklaidos buvau įskaudinta, kai apie savo tėčio netektį pirmiausia sužinojau iš straipsnio ir sudužusio lėktuvo nuotraukų didžiojo portalo viršuje, o ne artimųjų skambučio. Kita vertus, suprantu, kad tai tik dalis žiniasklaidos ir, kalbėdami apie ją, mes naudojame eterį, kurį galėtume užpildyti geraisiais žiniasklaidos pavyzdžiais, bandančiais išgirsti visas puses. Tai nepriklausomi projektai „Nara“, „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“, „Išpakuota“, „Mokslo sriuba“, „Lėtai apie pasaulį“, „Randai“, taip pat „Žinių radijas“, „LRT radijas“.
– Viename interviu teigi, kad rašytojo profesija yra iškeliama, idealizuojama – kad juo gali būti ne kiekvienas ir kad rašytojais galima vadinti tuos, kurie yra parašę knygą, gavę apdovanojimą: „Aš bandau visą šitą reikalą truputėlį pakeisti ir įrodyti, kad rašytojas yra tas, kuris rašo, kuris eina link savo svajonės ir nebūtinai jau yra išleidęs knygą.“ Kaip sekasi rašytojo profesiją demitologizuoti? Ką tau reiškia būti rašytoja?
– Vis skirtingesni žmonės ateina į „Writest“ renginius, parašo, kad nori sukurti knygą, nors gal iki tol į rašymą žvelgė tik iš tolo. Tai neleidžia sustoti. Mes visi gimę būti pasakotojais, o rašymas – prigimtinė kiekvieno teisė išreikšti save ir būti išgirstiems. Siekiu, kad dar daugiau žmonių rastų priėjimą prie rašymo kaip būdo reflektuoti patirtis, paleisti sunkias emocijas, net stiprinti imunitetą ir didinti smegenų neuroplastiškumą. Tai įmanoma tik įžeminant šį užsiėmimą ir nukeliant rašytojo profesiją nuo pjedestalo. Galiu arba bijoti to, ką atrandu rašydama, turėti tai tik sau, arba pasidalyti ir stebėti, kaip pasaulis kinta. Noriu kasdien atsikelti ir pasirinkti antrą variantą, ir to linkiu kitiems. Būti rašytoja man reiškia kasdien iš naujo stebėti pasaulį, kartais visai paprastas žmonių ir daiktų detales, jų sąryšį, sustoti ir išprovokuoti įkvėpimą rašymo veiksmu, o ne jo laukti. Dar – klausytis intuicijos, kitų žmonių pasakojimų, pasitikėti procesu ir klausti, klausti, klausti.
– Romane „Santaka“ pasakoji jautrią asmeninę istoriją – pagrindinė veikėja išgyvena senelių ir tėčio netektį, grumiasi su nerimu, pasikartojančiais košmariškais sapnais, gedulu. Kaip, sunkias patirtis transformavusi literatūroje, paaugai?
– Nuo pat vaikystės mane augino tekstų žiniasklaidai ir rinkodarai rašymas, bet kurdama romaną vėl tapau naujoke. Ir tik dabar, knygos kelionei einant į pabaigą, pridariusi daugybę klaidų, padėjusi ir kitiems žmonėms rašyti bei atrasti atsakymus, suprantu, kad galėčiau ir pati knygą perrašyti pagal išmoktas pamokas, netgi sukurti geresnį kūrinį. Bet daug svarbesniu suvokimu kaip žmogui ir kaip rašytojai tapo gebėjimas leisti buvusiai savo versijai gyventi savo gyvenimą, taip pat ir literatūroje. Negaliu perrašyti savo praeities ir istorijos, galiu tik priimti ir tikėti, kad ir kitas pasaulio migles ir miglius tas tekstas pasieks laiku.
Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.
