Premjeros vakare dalyvavo aktorius Leonardas Pobedonoscevas su tėvu ir dukra Emilija, aktorius Mindaugas Papinigis, kino režisierius Emilis Vėlyvis, „Dviračio žiniose" išgarsėjusi Milda Noreikaitė, renginių vedėjas, prodiuseris Gediminas Juodeika, aktorius Dominykas Vaitiekūnas, aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulė, dizaineris Giedrius Paulauskas, filmo kūrybinė grupė, daugybė stilingų, ūsuotų vyrų ir moterų. 

Naujojo serialo veikėjai – policijos partneriai Julius ir Robkė. Julius (aktorius L. Pobedonoscevas) – vyresnis, labiau patyręs, visko matęs ir jau supratęs, kad būti pareigūnu reiškia išnaudoti visą savo laiką ir neuždirbti pinigų. O Robkei (aktorius Deividas Breivė) atrodo, kad policijoje – per daug taisyklių ir per mažai teisingumo. Jų abiejų kantrybės taurė išsenka, kai Julius gauna penkiasdešimties eurų paskatinimą už sėkmingą nusikaltėlių sulaikymą, o Robkei tą pačią dieną įpaišomas trečiasis papeikimas, reiškiantis jo atleidimą iš darbo. Bičiuliams gimsta verslo idėja: jie juk galėtų už atlygį spręsti žmonių problemas, tapti detektyvais. Kiekviena byla, kurios jie imasi, savaip absurdiška, tačiau finalas – panašus. Ir atrodo, kad būtų geriau, jei serialo personažai bylos nebūtų ėmęsi.

Filmo režisierius V. Adomaitis pasakoja, kad serialo mintis jam ir serialo bendraautoriui Matui Vildžiui kilo šiltą pavasario popietę, prie kavos puodelio aptarinėjant kasdienes gyvenimo problemas. „Faktas yra tas, kad problemų turi kiekvienas, tik mes kartais vengiame akistatos su jomis, nors sprendimas dažniausiai būna gana aiškus ir paprastas. Tąsyk ir kilo idėja sukurti istoriją apie detektyvus, kurie tokias problemas imasi spręsti, bet viską dar labiau sujaukia.

Prieš metus pradėjęs domėtis lietuvišku komerciniu turiniu, serialo režisierius ėmė svarstyti, ko jam trūksta. „Man, žiūrovui, labiausiai pritrūko žanrinio turinio, kai ėmiau kurti savo serialą, supratau, kuria kryptimi turi judėti“, – jis sako ir išduoda, kad atspirties tašku tapo mėgstamų atlikėjų „Beastie Boys“ kūrinys „Sabotage“. Ir pati daina, ir jos vaizdo klipas sujungė 8-ojo dešimtmečio kriminalinių serialų estetiką ir postmodernų komišką ironijos prieskonį.

Sekdamas šiuolaikines tendencijas serialo režisierius teigia norintis grįžti prie jaunystės šaknų, prie to, kuo žavėjosi vaikystėje žiūrėdamas filmuos ir serialus. „Tai ne tik sukuria stiprų vidinės ramybės jausmą, bet ir atitraukia žiūrovą nuo realaus pasaulio, nusviedžia į fikcinį“, – įsitikinęs V. Adomaitis.

Režisierius teigia, kad „Detektyvai: 2009“ nuo kitų skirsis unikalia istorija bei ją perteikti gebančiais aktoriais.

Vieną iš pagrindinių serialo personažų – administratorę Ingą suvaidinusi aktorė Milda Noreikaitė teigia, kad žiūrovams pristatomas aštrus, juodojo humoro nestokojantis ir tikrai drąsus serialas. Milda pasakoja per filmavimus su komanda daug improvizavę, juokęsi ir turėję sočiai kūrybos laisvės. „Darbas visada malonus, kai visi dirba noriai, o režisierius aikštelėje kuria

nepaprastai draugišką atmosferą. Man patiko, kad jauni žmonės nori sukurti ne šablonišką, o savitą ir ryškią istoriją. Ir man patinka geriau rizikuoti, o ne eiti pramintu keliu. Mėgstu komedijos žanrą, kai skaičiau scenarijų, šypseną kėlė išgalvotos situacijos, į kurias mano veikėja patenka. Iškart radosi noras tas situacijas vaidybiškai įveikti“, – po premjeros kalbėjo aktorė M. Noreikaitė.

Jos kolega D. Breivė, seriale suvaidinęs detektyvą Robkę, irgi kalba apie filmavimo aikštelėje vyravusią fantastinę atmosferą: „Įspūdžiai – patys geriausi, kokius esu tik turėjęs kino aikštelėje. Motyvuota, visada geriausiam nusiteikusi komanda yra kone geriausias įkvėpimo šaltinis. Ypač džiaugiuosi režisieriaus V. Adomaičio darbu. Režisierius visada žino, ko nori, net mažiausiose scenose aiškiai nusako užduotis ir tikslus. Esu dėkingas ir filmo scenarijaus autoriams M. Vildžiui ir Artūrui Voiničiui už tiksliai aprašytą Robkės personažą. Nerealus jausmas, kai skaitydamas tekstą vaizduotėje lengvai pieši, jauti ir planuoji personažą.“

Aktorius sako, kad rimto detektyvo seriale tikėtis nereikia, labiau – žanrinės komedijos. „Bet ir joje žiūrovai tikrai atras gylio, žmogiškumo, realių, žinomų patirčių ir lengvai atpažįstamų klišių.

Seriale „Detektyvai: 2009“ taip pat suvaidino ir kino režisierius Emilis Vėlyvis. „Mano filmuose bei serialuose daug policijos, o čia teko pirmą kartą man pačiam suvaidinti pareigūną. Galiu tik konstatuoti, kad režisuoti man yra lengviau nei vaidinti“, – prisipažįsta kino režisierius ir priduria, kad po serialo filmavimų dar kartą įsitikinęs, ką kino aikštelėje jaučia aktoriai.

Kalbėdamas apie aktorius, serialo režisierius V. Adomaitis sakė norintis išskirti pagrindinį serialo antagonistą suvaidinusį Petrą Kuneiką. „Tokios stiprios energijos aikštelėje seniai nebuvau matęs, per peržiūras manęs netgi klausdavo, gal jis ir realybėje yra būtent toks? Vaidyba – neįtikėtina!

Paklaustas, kodėl detektyvai – su ūsais, serialo režisierius šypsojosi: „Ūsai turbūt vienas iš ikoniškiausių 8-ojo dešimtmečio detektyvinių, kriminalinių serialų štampų. Kita vertus, tankūs plaukai virš lūpų veikėjams padėjo sukurti tam tikrą vyriško maskulinizmo pavyzdį. Vėliau pamatysite, kad Ingos veikėja, užguita testosterono perpildytų Robkės ir Juliaus seno kirpimo įsitikinimų, sužydi ir tampa stipriausia sveiko proto veikėja. Suaugusieji, gražūs iškreipto vyriškumo pavyzdžiai, besielgiantys neadekvačiai juokingai, prideda nemažai humoro balų“, – žada serialo kūrėjas ir priduria, kad svarbiausias tikslas buvo sukurti tokį serialą, kurį jie patys norėtų žiūrėti.12 dalių serialas „Detektyvai: 209“ – nuo balandžio 28 dienos per naujos kartos televiziją „Go3“. Serialo režisierius – V. Adomaitis, scenarijaus autoriai M. Vildžius ir A. Voiničius. Pagrindinius vaidmenis atlieka L. Pobedonoscevas, D. Breivė, M. Noreikaitė.

– Ar iki tol buvote pažįstami?

J. N.: Su Milda susipažinau tik per LRT Naujųjų vakarėlį. Mus netikėtai sustatė į porą ir ta kūrybinė alchemija taip gerai suveikė, kad net laidos „Aš esu MUZIKA“ prodiuseriai ją pastebėjo ir pakvietė būti naujos laidos šeimininkais.

M. N.: Nudžiugau, kad naują laidą vesiu būtent su Jonu: su juo labai lengva bendrauti. Televizijoje nesu naujokė. Vedu „Dviračio žinias“, tačiau muzikinė TV laida – mano debiutinis vaidmuo. Gavusi pasiūlymą ilgai svarsčiau, ar nesikirs filmavimai su spektaklių grafikais. Stačia galva niekur nepuolu: toks jau mano būdas. Kai viską suderinome, pasidarė net labai smalsu – kaip iš tiesų čia viskas bus? Ar man patiks? Ar seksis? Juk nepabandęs niekada nesužinosi.

D. Umbraso nuotr. 

– Gal galėtumėte pristatyti naują LRT projektą „Aš esu MUZIKA“?

J. N.: Tai nėra nei talentų šou, nei dainavimo konkursas. Jame įvairių žanrų muziką atlieka dešimt populiarių Lietuvos atlikėjų. Trylika šeštadienių iš eilės TV žiūrovai klausysis vis kito muzikos žanro kūrinių ir stebės, kaip juos atlikdami jaučiasi mūsų scenos žvaigždės. Projekte dalyvaus skirtingų muzikos žanrų atstovai: Raminta Naujanytė-Bjelle, Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep, Giedrė Kilčiauskienė, Justė Starinskaitė, Rafailas Karpis, Maksas Melmanas ir kt. Man pačiam bus labai įdomu pažiūrėti, kaip, tarkim, operos solistui R. Karpiui seksis įsikūnyti į repo, roko ar popmuzikos žanro kūrinių atlikėjus. Jau nufilmavome kelias laidas, todėl galiu užtikrinti, kad žiūrovų laukia daug smagių akimirkų prie TV ekranų.

M. N.: Projekto pabaigoje komisija susumuos kiekvienos laidos rezultatus ir išrinks geriausią atlikėją, kuriam labiausiai sekėsi įsikūnyti į skirtingų muzikos žanrų atlikėjus. Pasirodymus vertins trys ekspertai: žurnalistas, LRT popmuzikos vyr. redaktorius Ramūnas Zilnys, išskirtinio vokalo savininkė Rūta Ščiogolevaitė, o trečiojo eksperto kėdėje sėdės vis kitas žmogus – priklausys nuo to, kokio muzikos žanro kūriniai tądien skambės studijoje. Taigi, rinksime atlikėją, kuriam projekto pabaigoje bus suteiktas garbingas titulas „Aš esu MUZIKA“.

– Gal ir jūs, laidos vedėjai, padainuosite?

Trylika šeštadienių iš eilės TV žiūrovai klausysis vis kito muzikos žanro kūrinių ir stebės, kaip juos atlikdami jaučiasi mūsų scenos žvaigždės.

M. N.: Manau, kad ne. Turėsime pristatyti muzikos žanrą, atlikėjus, tarpininkauti tarp jų ir ekspertų. Tikiu, kad vedėjos vaidmuo man patiks, nes gavau leidimą būti žaismingai, o mane dažnai užneša (juokiasi).

J. N.: Būsime šios laidos šeimininkai, turėsime šmaikščiai bendrauti ir uždegti publiką, kad ji nenuobodžiautų. Nors nedainuosime, bet įsikūnysime kitaip. Amerikoje dabar labai populiarus vadinamasis žiopčiojimas pagal dainas. Mudu su Migle bandysime dar ir smagiai pažiopčioti.

J. Nainio asmeninio archyvo nuotr. 

– Būsite muzikinio projekto vedėjai. Kokį atgarsį jūsų viduje sukelia žodžiai „Aš esu MUZIKA“? Kiek muzikos yra jūsų pačių gyvenime?

J. N.: Muziką atradau per pramoginius šokius. Mokykloje nebuvau drąsus vaikinas, o per muziką tą drąsą, galima sakyti, pamažu ir įgijau. Vaikystėje, paauglystėje, kai reikėdavo išreikšti save žodžiais, sunkiai man sekėsi (atsidūsta).

Po kelerių metų pauzės sutikau grįžti į televiziją, nes vėlgi suintrigavo muzikinis projektas! Man gera būti su muzika, kad ir kokio žanro ji būtų. Mano scenos partnerė Milda – ne tik puiki aktorė, bet ir balsinga dainininkė. Keletą sykių slapčia girdėjau, kaip ji užkulisiuose traukia, tai turiu planų projekto pabaigoje įkalbėti ją padainuoti visiems LRT žiūrovams.

M. N.: Muzikos mano gyvenime visada buvo daug. Nuo šešerių metų groju pianinu. Esu baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, dirigavimo specialybę. Stojau tiek į aktorinį, tiek ir į dirigavimą vienu metu. Kadangi buvau laimėjusi Lietuvos jaunųjų dirigentų konkurse pirmąją vietą, gavau papildomų stojamųjų balų. Į dirigavimą patekau, kai jau buvau sėkmingai įveikusi ir aktorių atrankas. Kadangi nuo mažumės buvau labai savarankiška, tėvai į mano norus nesikišo. Taigi, pati nusprendžiau, kad aktorystė – kur kas plačiau ir įdomiau.

Koks mano santykis su muzika dabar? Žinau, kad kai kurie žmonės mėgsta pradėti su ja rytą. Tačiau aš negaliu. Muzika man daro per daug įtakos, o man norisi žinoti, kokia mano nuotaika, nepriklausomai nuo muzikos. Klausau jos automobilyje ir garsiai dainuoju. Kartu su grupiokėmis turime tradiciją dainuoti karaokę – pas vieną kurią nors namuose ar kavinėje. Matau, kaip kolegos su ausinukais prieš spektaklį įsikrauna, bet man labiau patinka būti tyloje. Tik taip išgirstu, ką jaučiu ir ko man reikia.

M. Noreikaitės asmeninio archyvo nuotr. 

– Ar didžėjui irgi reikia būti aktoriumi – susikurti įvaizdį, kuris sudomintų į vakarėlį pašėlti atėjusią publiką?

J. N.: Visi mes gyvenime, manau, esame dar ir aktoriai, atliekantys tam tikrus vaidmenis. Vienokie – su draugais, kitokie – su tėvais, dar kitokie – su mylimaisiais. Gal ta kasdienė aktorystė nėra kažkas labai blogo? Juk negali būti su visais vienodas. Koks esu ant scenos, toks niekada nebūsiu namuose. Kai sėdžiu ant sofos su Simute, esu paprastas, mylintis šeimą, dievinantis savo šuniukus Jonas, o kartais galbūt tyliai žiūrintis į lubas ir nenorintis nieko daugiau. Popkultūroje, arba pramogų industrijoje, reikalingas visai kitoks Jono amplua – čia įjungi energijos maksimumą, pasitelki visą profesionalumą ir dalijiesi tuo su kitais.

Manau, kad bet kokia scena reikalauja aktorystės. Ir atkaklaus darbo. Ne veltui sakoma, kad jei nori būti savo srities profesionalas, turi dirbti mažiausiai 10 tūkst. valandų. Tokį stažą jau turiu, todėl ant bet kokios scenos jaučiuosi užtikrintai. Kartais aplanko jaudulys, bet kai turiu tokią gerą porininkę kaip Milda, tikrai nebaisu. Svaidome vienas kitam tą menamą kamuolį ir mėgaujamės susižaidimu. Tikiu, kad kuo toliau, tuo bus dar smagiau, nes abu jaučiame gerą draivą dirbdami kartu.

– Milda, aktorystės studijas baigėte prieš devynerius metus. Ar esate patenkinta savo pasirinkimu?

M. N.: Meluočiau, jei teigčiau, kad per tą laiką nebuvo emocinių duobių. Aktorystė sudėtinga tuo, kad iš grynosios vaidybos sunku išgyventi. Tenka po truputį įsiteigti (arba subręsti), kad aktoriui jokia gėda būti universaliam, t. y. ir šokti, ir dainuoti, ir vesti laidas ar filmuotis reklamose, serialuose. Kuo daugiau sudedamųjų dalių, tuo aktoriaus profesija bus įdomesnė. Pradžioje troškau tik vieno – vaidinti teatre! Kita vertus, gal ir gerai, kad po studijų baigimo niekur nesiblaškiau: teatre užsiauginau tvirtą stuburą, storą odą. Paprastai režisieriai man duodavo liūdnos, emocionalios mergaitės vaidmenis. Vėliau atsirado daugiau komedijos personažų.

M. Noreikaitės asmeninio archyvo nuotr. 

– Ar tai dėl tų komiškų etiudų, kuriuos, prasidėjus pandemijai, karantinams, ėmėte kelti į socialinius tinklus?

M. N.: Galbūt, nors ir šiaip visada mėgau komedijos žanrą. Kai prasidėjo pandemija, supratau, kad nekurti menininkui be galo sunku. Tuomet ėmiau filmuoti komiškus siužetus, kuriuose atsispindėjo kasdienės situacijos. Tarkim, kaip perdėtai ruošiamės Kalėdoms arba kaip svečiuose pas močiutę turiu paragauti visų dvylikos Kūčių patiekalų. Pradžioje žiūrėjau į tokią savo veiklą kaip į smagų žaidimą, bet kai ėmiau sulaukti sekėjų palaikymo, supratau, kad reikia daryti tai, kas patinka. Manau, kad ir „Dviračio žinių“ prodiuseriai mane pastebėjo būtent dėl tų komiškų vaizdelių.

– Ar laisvalaikiu dažnai lankotės teatre, koncertuose? Ar, būdami savo amato profesionalai, dar sugebate mėgautis scenos reginiu, o ne tik jį vertinti kritišku žvilgsniu?

J. N.: Dėl teatrų kiek prasčiau, bet į koncertus einu gana dažnai. Tikrai dar sugebu jais mėgautis (juokiasi). Ir nebūtinai lankausi tik tuose, kurių atlikėjai ar grupės man patinka. Juk visada įdomu pažinti ir atrasti tai, ko dar nebuvau matęs ar girdėjęs.

Kai tenka dirbti užsienyje, smagu išvysti kitaip besilinksminančius žmones. Kitoks klimatas, kitoks mentalitetas, tai ir atsipalaidavimas  kitoks nei mūsų, šiauriečių. Viską, ką matau, stengiuosi priimti teigiamai. Nieko neteisti, bet pasidžiaugti, kad išvis kas nors ką nors daro. Man patinka posakis, išgirstas Tailande. Jie sako: svarbiausia – netrukdyk kitam. Ir patylėk, jei tavo nuomonės niekas neklausia. Galbūt toks galėtų būti ir mano kredo, tinkantis visiems gyvenimo atvejams.

M. N.: Profesionalo žvilgsnio išvengti sunku – tiek kine, tiek ir teatre. Be to, labai jaudinuosi, kai kolegos vaidina. Juk beveik visus juos gerai pažįstu. Kartais pagaunu save mintyse kabinėjantis, bet vos suvokiu šitą faktą, kuo greičiau bandau save nuo to atitraukti. Smagiausia būna, kai taip įsijaučiu į spektaklį, kad, atrodo, viską aplinkui užmirštu. Čia jau labai gerai, aukščiausias aktoriaus įvertinimas!

M. Noreikaitės asmeninio archyvo nuotr. 

Gal ta kasdienė aktorystė nėra kažkas labai blogo? Juk negali būti su visais vienodas.

Dėl koncertų prasčiau. Gal į kokį ir nueičiau, bet labai nemėgstu iš anksto planuoti, pirkti bilietų. Juk mano darbo grafikas labai chaotiškas: vis lekiu, lekiu, lekiu… Nepasilieku net laiko sau. Užtai susiplanuoti dalykus į priekį man irgi atrodo kaip didelis darbas. Dažniausiai koncerte atsiduriu tada, kai kažkas ekspromtu pasiūlo bilietą. Jei pirkčiau juos iš anksto, jausčiausi įpareigota tai dienai, valandai. Man labiau patinka laisvė! Juk niekada nežinau, kaip jausiuosi tą dieną: gal norėsiu pabūti namie, o gal pasivaikščioti viena po Vilnių? Todėl apie vasaros atostogų planus manęs irgi neklauskite (juokiasi). Dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad nieko nesuplanavus – paskutinės minutės lėktuvo bilietai juk brangūs! – randu laisvą savaitėlę ir lekiu prie jūros.

– Ar jums pažįstama žvaigždžių liga? Ją lydintys karjeros pakilimai ir nusileidimai? Gyvenimas banguotas – kokioje bangos fazėje šiuo metu esate jūs?

Svarbiausia – netrukdyk kitam. Ir patylėk, jei tavo nuomonės niekas neklausia.

J. N.: Galima sakyti, išgarsėjau 2006-aisiais, kai dalyvavau populiariame LNK realybės šou „Ideali pora“. Visko nuo to laiko mano gyvenime buvo – ir pakilimų, ir duobių. Kaip kapsčiausi? Padėjo filosofija (Šiaulių universitete baigiau jos studijas) – gilinausi į save, kėliau klausimus, užsiėmiau saviugda. Nenorėjau teisti kitų, tik troškau suprasti, kas man iš tiesų gyvenime svarbu. Supratau, kad mėgstu muziką, patinka viešai kalbėti, renginiai, televizija, radijas. Patinka būti išgirstam. Kai žinau, kas man patinka, į tai fokusuoju visas savo mintis ir jėgas. Nesiblaškau į šalis – tiesiog diena iš dienos tobulinu tam reikalingus gebėjimus ir džiaugiuosi pačiu procesu.

J. Nainio asmeninio archyvo nuotr. 

Šiuo metu mano gyvenime – pusiausvyros būsena. Toks auksinis viduriukas, kai žinau, kas esu, ko noriu, bet taip pat vertinu ir gerbiu kitus. Nebėra kažkokių didelių duobių, į kurias įpulčiau. Nebesinervinu, jei koks kūrinys nepavyksta ar krinta reitingai. Išmokau džiaugtis pačiu procesu. Siekiu galvoje susikurto kokybiško žmogaus idealo ir sulig kiekvienu žingsniu stengiuosi būti kuo geresne savo versija.

Esu nemažai įgarsinęs „Audiotekos“ knygų. Viena iš jų labai mane palietė. Tai Johno F. Demartini „Dėkingumo efektas“. Mes pripratę dėkoti tik už sėkmę, bet dėkingumo efektas veikia tik tuomet, kai nesiseka, bet tu ir už tai dėkoji – už savo klaidas ir nesėkmes. Kai išmoksti šito meno, įgyji ramybės. Nebeplieki savęs už nepavykusį pasirodymą ar kūrinį, nebesinervini dėl įžeidžių komentarų. Dėkingumą už viską – bloga ir gera – turi kasdien praktikuoti. Kaip ir pažinti pagrindines savo asmenybės vertybes. Man patinka didžėjauti, vesti renginius ir mokytis. Manau, jei su meile, dėkingumu ir profesionaliai darysi tai, kas tau patinka, žmonės būtinai įvertins.

M. N.: Tų nuotaikų, ypač studijų metais, patirti teko visokių. Kartais atrodydavo, kad krinti, krinti, ir niekaip nėra tos bedugnės pabaigos… Laimei, metams bėgant gerai ištobulinau savipagalbos mechanizmą: kai jau pajuntu, kad viskas viduje verda, kyla, kalbuosi su savo psichoterapeute. Kartą per savaitę pašnekesiai su ja man tarsi atstoja emocinę higieną. Šiais laikais daug kas turi ne tik sporto trenerį, grožio specialistą, bet ir psichologą. Aktoriaus darbe pasitaiko tokių intensyvių etapų, po kurių jautiesi be galo išsekęs, nori kažkur nuo visko pabėgti. Esu mačiusi ne vieną atvejį, kai žmonės tiesiog sudūžta, neatlaiko, suserga. Supratusi šio emocinio reikalo rimtumą, ėmiau prisižiūrėti. Architektas atiduoda žmogui namo brėžinį, o aktorius vietoj jo žiūrovui atiduoda pats save. Štai kodėl turime išmokti stabilaus santykio su savimi.

Pakilimų taip pat nemažai išgyvenau. Teatras turi savo gerąją energiją. Kai kažką gražaus sukuri, apima komandinis džiaugsmas, vienis, artumas. Man labai patinka dirbti kolektyve.

– Tobulas laisvalaikis ir jūsų hobiai yra…

M. N.: Man tobulas laisvalaikis ir didžiausias kaifas yra pamiegoti pietų miegelio (juokiasi). Jei galiu tai padaryti, nieko nėra saldžiau. Praėjusią savaitę buvau tokia pavargusi, kad vieną dieną sugebėjau nusnūsti net tris kartus! Dar pasidžiaugsiu, kad neseniai iš naujo atradau pasivaikščiojimus. Ypač juos praktikuoju po spektaklių, kai nepavyksta užmigti. Matyt, to adrenalino vis dar yra kraujyje, tad, pasivaikščiojus greitu tempu po Vilnių, jis nuslūgsta kur kas greičiau. Jei nežinau, ką noriu veikti laisvu laiku, vaikščioju. Jei jaučiuosi pasimetusi gyvenime – irgi einu.

Tas mano laisvaikis nėra kažkoks įspūdingas. Neseniai nusipirkau pūkų rinkiklį. Dabar, vos tik randu laisvą akimirką, kaipmat nurenku pūkus. Neįtikėtinai smagu – namuose jau viską nupūkavau!

J. N.: Man daug kas patinka: ir sportas, ir filmai, ir šuniukai, ir maisto gamyba, joga, kelionės, knygų klausymas, šokiai klube, draugų kompanijos.

– Šiais laikais ne vienas pramogų pasaulio atstovas prabyla apie keturkojį draugą, kuris palaiko draugiją namuose, suteikia ramybę po intensyvios darbo dienos. Štai Jonas turi net tris tokius draugučius.

J. N.: Kadangi mano senelis buvo medžiotojas, jau nuo vaikystės buvau pratęs prie šunų. Šiuo metu su Simona turime net tris draugučius. Maltos bišonei Nainei – penkiolika, Nunu – dešimt, o lietuviškam kiemsargiukui Bruno, kurį pasiėmėme iš prieglaudos, kovą bus metukai. Tie šuniukai – mūsų namų gyvybės eleksyras. Be jų tikrai nebūtų tiek daug juoko, geros energijos. Maža to, Bruno – mūsų instagramų žvaigždė. Net galvojame sukurti jam atskirą paskyrą. Žmonėms patinka Bruno bajeriai. Nunu su Naine gerokai ramesni – gal dėl to, kad jis jau garbaus amžiaus. Jei išvykstame, jais pasirūpina draugai, Simos sesė ar mano brolis. Mes nevadiname jų balastu – po darbo dienos tai tikras džiaugsmas! Atidarai duris, išvysti Bruno dėkingumo kupinas akis (žmonės rado jį su sesute sąvartyne) – ir širdį užlieja džiaugsmo banga. Tai tarsi kaniterapija po sunkių darbų. Jei būtų galimybė – augintume jų dar daugiau!

J. Nainio asmeninio archyvo nuotr. 

M. N.: Vaikystėje daug ką turėjau: papūgų, žiurkę, šinšilų, šuniuką. Norėčiau ir dabar ką nors auginti – papūgą ar šunį, bet kol esi vaikas – negalvoji apie atsakomybes, o kai suaugi – supranti, kad, turint tokius darbo grafikus, kaip mano, gyvūnams neįmanoma skirti daug laiko, dėmesio. Juk mano namai kartais būna kaip persirengimo kabina: grįžti, pasikeiti drabužius, išsivalai dantis ir vėl kažkur leki.

„Aš esu MUZIKA“ – nuo vasario 25 d. šeštadienio vakarais per LRT TELEVIZIJĄ.

„Dviračio žinių“ peliukai Sūrskis ir Mauzeris niekur nedings – jie ir toliau puoselės šnekamosios buitinės politologijos žanrą.

„Sulaukusi pasiūlymo tapti laidos „Dviračio žinios“ vedėja labai apsidžiaugiau, nors vėliau pradėjau abejoti. Juk esu aktorė, o mano tvarkaraštis primena dėlionę, kurią kartais nelengva sudėlioti. Su šia laida užaugau, ji man visada kurdavo jaukumo jausmą. Girdi, jau prasideda – laida tapo kasdienybės dalimi. Būtent dėl šio ryšio ir priėmiau šį pasiūlymą. Man labai svarbu, kad būtų geras ryšys tiek su darbu, tiek su kolegomis. O čia kolegos tikrai puikūs! Nekantriai laukiu naujos pradžios. O ar baisu? Bijoti nėra ko, juk ne baubas. Aišku, visada truputėlį neramu, kai pradedi kažką naujo, bet visada džiugu išbandyti naujus dalykus“, – teigė M. Noreikaitė.

„Dviračio žinios“ jau daug metų stengiasi labai rimtai paaiškinti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, bet žmonės tik žiūri ir juokiasi.

„Laidos temos naujame sezone išliks tokios kaip visada – apie viską nuo politikos iki invazinių augalų naikinimo (kas šiais laikais irgi jau yra politika). Beje, „Dviračio žinios“ jau šiandien pradeda ruoštis pavasarį vyksiantiems savivaldybių tarybų ir merų rinkimams (ir daro tai kur kas anksčiau už pačius kandidatus)“, – teigia laidos prodiuseris Haroldas Mackevičius.

Satyrinė laida per LRT televiziją – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 21.30 val. 

– Papasakokite, kaip atėjote ir pradėjote gyventi komedijos pasaulyje? Atskirai ir vėliau – abi kartu.

Elžbieta: Aš atradau vaidybą šešiolikos metų, atėjusi į Gedimino Storpirščio vadovaujamą teatro studiją „Elementorius“. Gana greitai išryškėjo polinkis į komiškus personažus, vaidmenis, improvizaciją. Vėliau, jau tapusi aktore, karjeros pradžioje gaudavau daug dramatiškų vaidmenų filmuose ir teatre, o komedija grįžo teatro komedijų, romantinės komedijos kino ekrane, vėliau – autorinės komedijos (stand up ir mano kūrybos vaizdo įrašų) pavidalais. Taigi galima sakyti, kad komedija visada buvo manyje, tik ne visais etapais reiškėsi kūryboje. Išties turbūt man svarbu profesijoje (ir gyvenime) pusiausvyra tarp dramos ir komedijos.

Milda: Labai norėjau vaidinti komedinius personažus tiek teatre, tiek kine, tačiau visada jaučiau jų trūkumą. Norėdama tą trūkumą kompensuoti, labai natūraliai pradėjau kurti pati. Man apskritai komedija asocijuojasi su lakia vaizduote, tai tarsi proto sudoku, kurį labai įdomu spręsti, ieškoti formų ir temų. Labai patinka, kad komedija labai artima mūsų kasdienybei, kartais net labiau nei kiti žanrai. Ji gali parodyti skaudamas vietas, bet svarbiausia – gali visus sujungti. Kartais man atrodo, kad tik humoru galima nugalėti pyktį ar išlaisvinti aplinkoje susikaupusią įtampą. Jis duoda laisvės būti savimi, kartu tai – požiūris į gyvenimą. Komedija mane lydi visąlaik, kiek tik save prisimenu.

– Kaip kuriate pokštus? Ar tam reikia kažkokios ypatingos aplinkos, ar jie gimsta spontaniškai? Kiek jums svarbi improvizacija?

Elžbieta: Pokštai gimsta įvairiai, nes jie ir patys skirtingi. Parodija gali gimti labai spontaniškai, kažką pastebėjus ir pabandžius atkartoti. Stand up idėja gali gimti staigiai, bet pats juokelis – lėčiau, palaipsniui tikrinamas ir tobulinamas su gyva publika. Būna, kad videoįrašą sugalvoju, nufilmuoju ir sumontuoju iškart, o prie kitų įgyvendinimo tenka pavargti nemažai valandų ar net ne vieną dieną.

Milda: Labai smagu, kai idėjos ateina savaime, spontaniškai. Tada labai svarbu greitai įgyvendinti arba bent užsirašyti, kol neatšalo. Kartais sėdi prie darbo stalo su tikslu, kad dabar galvosi. Ilgai vargsti, bet galiausiai pavyksta išlaisvinti vaizduotę. O dėl improvizacijos, manau, kad ji būtina, kartais gali užtekti tik jos, o dar geriau, kai ji ateina po didelio pasiruošimo. Tiesa, stand up ir videoįrašo kūrybos procesai skiriasi.

– Kaip atrasti pokštų savyje?

Milda: Nežinau. Man atrodo, kad svarbu stebėti aplinką, žmones, tyrinėti santykius, kartais atsitraukti ir į viską pažiūrėti iš šalies. Man žiauriai patiko viena frazė iš vaikiškos knygos „Pypas ir jo nutikimai“: „Kai skruzdėlyno skruzdes stebi po vieną, yra kažkaip juokinga. Kai stebi visas – kažkaip rimta.“ Galima taikyti ir atvirkščiai. Kai matai savo paties išgyvenimą, jis atrodo rimtas, gal net sunkus. Kai pagalvoji, kad daugybė žmonių išgyvena panašius dalykus ir kaip skirtingai į juos reaguoja, – kartais labai įdomu ir net juokinga. Pokštai dažnai eina kartu su išgyvenimais, kad ir kokie jie nejuokingi kartais būtų.

Elžbieta: Aš neįsivaizduoju, kaip galima nesijuokti iš savęs, man tai tokia natūrali gyvenimo dalis, mane žavi autoironiški žmonės, nežiūrintys per daug rimtai į save ir kitus, į gyvenimą. Vertybės vertybėmis, bet gyventi ir bendrauti turi būti smagu ir malonu, antraip kokia viso to prasmė?

Elžbieta Latėnaitė

– Kas jums svarbu jūsų komedijos kūryboje? Ar jums svarbu atspindėti tai, kas vyksta dabar, aktualijas?

Elžbieta: Kalbant apie stand up komediją, mane žavi aiškias vertybes ir šiuolaikišką požiūrį turintys komikai, nes manau, kad humoras yra puiki forma kalbėtis su publika apie įvairius dalykus, taip pat skaudžius ar jautrius. Man patinka, kai už juokelio aš matau žinutę. Aišku, kartais tai gali būti tiesiog smagus pokštas be gilių prasmių. Bet juk įvairovė – labai puikus dalykas ir humore.

Milda: Manau, kad visoje kūryboje svarbu atliepti tai, kas tau svarbu ir ką norisi atliepti. Kartais atrodo, kad naudinga elgtis vienaip, bet taip nelabai norisi. Svarbu tikėti savo paties skoniu, savo pastebėjimais. Kartais pavargsti nuo aktualijų ir jų visai nesinori liesti. Kiekvieno žmogaus savitas požiūris yra be galo įdomus ir tai, kas tinka vienam, gali visiškai netikti kitam. Pamenu, bandydavau kurti savo dainas. Man jos taip nepatiko, vis kažkur girdėtos, kažkokios atpažįstamos, gal todėl, kad daug mokiausi muzikos, harmonijos, muzikos analizės ir buvau sustingdyta savo žinojimo. Man atrodo, kad kartais originalumas gali gimti iš nežinojimo, iš laisvės. Mes mokomi kuo daugiau žinoti ir analizuoti, kad galėtume kažką sukurti. Kartais labai naudinga domėtis visai priešingais dalykais.

– Kokiais komikais žavitės? Ką siūlote pasižiūrėti mūsų skaitytojams?

Milda: Mano susižavėjimas nuolat keičiasi pagal poreikius, pagal tai, ko manau, kad man tuo metu trūksta. Svarbu nesekti kažko fanatiškai. Į nieką niekada nesilygiuodavau ar nenorėjau prilygti, nes suprasdavau, kad niekada taip nesugebėsiu. Aš jokioje srityje neturėjau dievaičių. Būna, pradedu žiūrėti daug vieno komiko įrašų ir jau netyčia pasikeičia mano kalbėsena arba mąstymas. Nenoriu netyčia būti į kažką panaši. Noriu atrasti savo balsą, tad stengiuosi žiūrėti normuotai, bet plačiai. Labiausiai įsiminę – Wanda Sykes, Bo Burnhamas, Jimas Jefferies, Louisas C.K., Ellen DeGeneres, Ricky Gervais, Sarah Silverman, Russellas Petersas, Trevoras Noah.

Elžbieta: Oi, gerų komikų pasaulyje yra daugybė, be Mildos minėtų, dar pridėčiau Katherine Ryan, Taylor Tomlinson, Davidą Chapelle, Whitney Cummings, Tiffany Haddish, Michele Wolf, Michaelą MacIntyre‘ą, Nikki Glaser, Mae Martin, Ilizą Schlesinger, Amy Schumer, Daniel Sloss... Jei visi būtų vienodi, būtų nuobodu. Priklausomai nuo gyvenimo etapo ar nuotaikos, gali žiūrėti labai skirtingus šou. Ir smagu, kai komikas atradęs save, t.y. tai, kas jame juokingiausia. Manau, vertingiausia, ką turime, yra savastis, ir kai pavyksta ją atskleisti, laimingi tampame ir patys, ir kiti.

– Kaip jums stand up‘uose ar komedijoje apskritai padeda ar trukdo tai, kad jūsų profesija – aktorystė? Kaip susipina aktorystė ir komedija?

Elžbieta: Tam, ką aš darau (juokingi videofilmukai, parodijos, impersonifikacijos, personažų įvairovė ir pan.), aktorystės žinios ir patirtis yra labai svarbi, profesija suteikia man daug papildomų priemonių ir galimybių įgyvendinti savo idėjas. Apskritai turbūt komikui (kaip ir aktoriui) bet kokių įgūdžių išmanymas yra vertinga, nes suteikia temų ir būdų kalbėti.

Milda: Gal pastebėjau vieną trūkumą, kuris kartais tampa pranašumu. Jei tavo medžiagoje skambantis tekstas nėra toks stiprus, aktorinis meistriškumas padeda jį pagerinti. Kita vertus, komedija – ne tik žodžiai ir tekstas, bet ir energija bei perspektyva.

– Jūs abi labai staigiai išpopuliarėjote instagrame. Kaip manote, kodėl būtent dabar ir kaip tai nutiko?

Elžbieta: Aš kūriau savo juokingus videoįrašus nuo praeitų metų, sekėjų skaičius vis paaugdavo sukūrus kokį smagesnį filmuką. Nemažai sekėjų atsirado po to, kai pasirodė serialas „Mokytoja ieško vyro“, kurį kūrėme su Olegu Šurajevu. Tiesa, karantinas pristabdė jį. Beje, iki šiol sulaukiu žmonių, klausiančių, kada išeis naujos „Mokytojos“ serijos, džiaugiuosi, kad jis daug kam patiko. Dalis auditorijos susirado mane pažiūrėję stand up pasirodymus. Man labai patinka mano sekėjai, nes jie tikri, protingi, pakvaišę ir nepirkti (juokiasi).

Milda: Manau, kad daug ką lemia tai, kas tavo pokštais pasidalija savo paskyroje. Vienas žinomas žmogus pasidalijo vienu mano videoįrašu ir tuomet jis nuaidėjo... Turbūt panašiai nutinka daugeliu atvejų. Gal dar prisidėjo ir tai, kad aplink labai slogios nuotaikos ir žmonės nori prasiblaškyti, pasijuokti. Nežinau, kaip tie algoritmai veikia. Tikiu, kad, jei darai, kas patinka, visada atsiras žmonių, kuriems tai bus įdomu.

– Koks, jūsų nuomone, komedianto vaidmuo socialiniuose tinkluose? Atrodo, kad dabar tarsi būtinai turi būti aktyvus socialiniuose tinkluose ir kurti jiems turinį, jei nori funkcionuoti normaliame pasaulyje. Ką manote apie tai?

Elžbieta: Aš manau, kad nėra jokių taisyklių, kurių būtina laikytis visiems vienodai. Esame labai skirtingi, aktoriai ir komikai – ne išimtis. Kažkas labiau besireiškiantis, kažkas mažiau, kažkam lengva atvirauti, kažkas mieliau transliuoja profesinę savo pusę, kažkas socialiai-politiškai aktyvesnis, kažkas pasyvesnis. Kiekvienas renkamės ką, kada ir kodėl darome, kas mums prasminga ir kada jaučiamės gerai. Man nesunku bendrauti su sekėjais, įdomu pažinti juos per apklausas ar pan., svarbūs atsiliepimai ir nėra sunku būti atvirai, todėl man socialinė medija yra kaip tiltas susijungti su žiūrovais ir svarbus būdas skleisti kūrybą. Esu perėjusi susireikšminimo ir žvaigždžių ligų etapus, todėl dabar ramiai priimu tikrą dėmesį ir bendravimą ne tik gyvai, bet ir socialinėje erdvėje. Karantinų metu tai tapo itin aktualu.

– Noromis nenoromis vis tiek tampate nuomonės formuotojomis. Ar manote, kad populiarūs žmomės socialiniuose tinkluose turi laikytis tam tikrų etikos taisyklių? Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Elžbieta: Netikiu kažkokiais visiems galiojančiais vienodais dėsniais, išskyrus gamtos (ironiškai šypsosi). Kaip aš galiu kalbėti, kas galioja visiems? Jei klausi mano nuomonės, tai aš manau, kad būdama viešojoje erdvėje turėčiau jausti atsakomybę, ką ir kaip kalbu. Ne kartą esu pašalinusi turinį, kai suvokiau, kad padariau nesąmonę. Kaip kitaip tobulėsiu, jei nesimokysiu iš savo klaidų? Aš turiu ir vis iš naujo brėžiu savo etines ribas, kurių laikausi ir stengiuosi neperžengti, bet visko pasitaiko, juk kūryba – gyvas procesas su rizika. Iš kitos pusės, dievinu tą jausmą, kai stebėdama stand up komediją pasijaučiu nepatogiai, nes komikė ar komikas pokšte balansuoja ant moralės ribos. Taip galiu savo humoro ribas praplėsti (šypsosi).

Milda: Aš manau, kad visi mes turėtume siekti laikytis tam tikrų etikos taisyklių viešai, nebent tai yra kūrybinis sumanymas jų nesilaikyti sąmoningai. Būtų idealu, jei visi žmonės siektų sąmoningumo – tiek sekamieji, tiek ir sekėjai.

– Kaip užsidirbti iš humoro? Ar sulaukiate pasiūlymų ką nors reklamuoti? Yra „Patreon“, bet realybė tokia, kad socialinių tinklų vartotojai priima humoristų kuriamą turinį kaip duotybę.

Elžbieta: Dėl uždarbio – tai vėlgi būna įvairiai. Deja, negaliu su jumis pasidalyti receptu, kaip uždirbti, nes dar neuždirbu daug. Reklama kol kas užsiimu ribotai, kai patinka prekės ženklas, produktas ar paslauga. Mano turinyje reklamos santykinai labai nedaug, o kaip bus toliau, aš nežinau.

Milda: Nežinau, kaip užsidirbti iš humoro. Jei sužinosite – būtinai praneškite (šypsosi). Bet labai sutinku dėl priimamo turinio kaip duotybės. Būna, žmonės rašo, kaip gerai, kad jūs nieko nereklamuojate. Na, suprantu, ką jie turi galvoje, bet juk tokiu būdu žmonės užsidirba, ir tai normalu. Galų gale juk ir kaip aktorė užsidirbu vaidindama reklamose. Manau, esminis klausimas yra, kokį tu turinį kuri. Jei vien reklaminį – tai viena, bet jeigu kuri įdomų turinį ir kažkiek uždirbi reklamuodamas, tai visai kas kita. Yra žmonių, kurie tarsi svetima reklama neužsiima, tačiau juk reklamuoja save – verslą ar kūrybą.

Milda Noreikaitė

– Vienintelės komediantės moterys, kurias žinau Lietuvoje, esate jūs. Kaip manote, kodėl nėra daugiau merginų komikių (arba aš dar jų neatradau, arba galbūt jos neįvardija savęs komikėmis)? Ką patartumėte kitiems ir kitoms, kurie laiko save juokingais žmonėmis ir jaučia potencialą, kad galėtų linksminti kitus, bet nedrįsta?

Elžbieta: Lietuvoje stand up kultūra dar labai jauna, taigi ir moterų dar nedaug, bet esu tikra – jų tik daugės. Būtų keista mėgti komiką vien už tai, kad jis vaikinas, taip pat keista sureikšminti ir komikės lytį kalbant apie jos darbus. Be abejo, man labai smagu, kai žmonės džiaugiasi, kad, be to, ką darau, dar esu moteris ar kad atsirado (daugėja) moterų komikių. Tik jei mes laukiame kuo daugiau moterų, užimančių fainas pozicijas gyvenime (pagal tradiciją labiau „apgyvendintas“ vyrų), tai svarbu jas matyti visų pirma kaip profes, o ne kaip moteris-profes. Deja, seksizmas nėra atgyvena – tikrai yra nemažai žmonių, manančių, kad moterys neturėtų, negali, nemoka būti juokingos... Bet čia jau tų pačių žmonių problema, be to, yra daug atvirų žmonių, mažiau kreipiančių dėmesį į lytį, o daugiau – į turinį ir asmenybę.

Milda: Aš manau, kad komediančių moterų yra, tiesiog gal aplinkybės tokios, kad mes dar apie jas nežinome, bet tikrai sužinosime. Manau, reikia per daug nesureikšminti klausimo apie moteris komikes, o laukti daugiau naujų komikų apskritai. Kai laukiamasi vaiko, nesvarbu, ar berniukas, ar mergaitė, bet tai yra mylimas vaikas. Kai laukiame naujų komikų, laukiame visų. O tai, kad žmonės nedrįsta, yra labai normalu. Linksminti kitus galima visaip, svarbu ne būti kažkuo (dainininku, stand up‘eriu, aktoriumi ar pan.), o siekti daryti tai, kas malonu, kas patinka, kas įdomu pačiam.