M. Paukštė: noriu, kad gyvenimas turėtų prasmę

Dosjė

* M. Paukštė baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, tad pastarųjų metų veikla kūrybinės aplinkosaugos srityje jai atrodo tarsi nesibaigiantis žurnalistinis eksperimentas.

* Pasak Mildos, tik dėl žmonių verta daryti tai, kuo ji užsiima dabar, nes finansiškai nelabai apsimoka. Kasdien sutinkamų žmonių dėka ji auga, tampa įdomesnė tiek sau, tiek savo šeimai. Kad ir ką darytų – angelus iš džinsų ar kitokius darbelius iš perdirbtos tekstilės – žmonės, bendravimas jai yra visa ko pagrindas.

* Mildos šeimoje auga trys vaikai – vienuolikos Ventė, devynerių Ugnius, šešerių Tauras. Visi drauge mėgsta padiskutuoti, kaip gyventi ne tik darniai, bet ir tvariai. Buvo laikas, kai vaikus augino su daugkartinėmis sauskelnėmis ir buvo laiminga, kad nesukūrė tūkstančių šiukšlių.

* Mildos šeimoje įprasta naudotis tuo, ką turi, padėvėtus džinsus ne išmesti, o atnaujinti. Vaikams yra natūralu ir suprantama, kad vieno išaugti drabužiai atitenka kitam.

* Nors šeimoje – penki asmenys, turi tik vieną automobilį. Dažnai naudojasi viešuoju transportu, traukiniais, paspirtukais arba vaikšto.

* Milda visada mėgo eksperimentuoti, bet labiausiai ją žavėjo virsmas, kai iš kažko nereikalingo gimsta kitas įdomus daiktas. Visokių kursų lankiusi, įvairiose kūrėjų dirbtuvėse dalyvavusi, dabar tvarias edukacijas rengia pati.

Pilnatvė: M. Paukštė džiaugiasi, kad jos idėjos pritraukia iniciatyvius žmones, o bendrystė su jais – didžiausias įkvėpimas./ M. Paukštės asmeninio archyvo nuotr. 

Kadaise Vilniaus centre turėjau parduotuvėlę „Denim Diaries“, kurioje prekiavau gaminiais iš antrinių žaliavų, – daugiausiai iš džinsinės medžiagos. Viskas prasidėjo nuo minties, kad čia pat, šalia mūsų, yra geros antrinės žaliavos, kuri neturi vilčių būti dar kartą panaudota. Nenorėjau imtis visos tekstilės – pabijojau paskęsti joje. Apsiribojau džinsais, kad turėčiau bendrą spalvyną, tekstūrą ir pan. Be to, mačiau kitus iš džinsinės medžiagos kuriančius žmones. Pagalvojau: jei pavyksta jiems – gal pavyks ir man.

Iš nebereikalingų džinsų ėmėm siūti originalius suvenyrus. Gaminiai iš perkurtų džinsų tuomet atrodė kaip įdomi mūsų lietuviško identiteto dalis. Žmonės, užsukę į mano butikėlį, pripasakodavo įdomių istorijų apie savo džinsus ir bandymus juos kažkaip pernaudoti. Pokalbiai nusitęsdavo į tekstilės pramonės ir atliekų keliamus iššūkius, pirkimo ir naudojimo įpročius. Tapdavo aktualūs ir švietėjiški.

Taip ir gyvename. Vieni kitus pastiprindami, garsiai pasakodami, kad yra tokia žalingo perteklinio vartojimo tema ir būdai, kaip su tuo kovoti.

Viskas gal būtų buvę gerai, bet atėjo pandemija, karantinai. Sustojo turizmas. Nuomos sutartis privertė ieškoti kitų išgyvenimo būdų. Ėmiau rašyti ir siuntinėti laiškus įvairioms atliekų perdirbimo kompanijoms. Labiausiai sutapo požiūris su Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centru. Per jį gavau galimybę vesti nemokamas, atviras visuomenei šventes, kuriose kviečiau žmones tiesiog dalytis daiktais. Dalį jų pirmai pradžiai skolindavomės iš „DĖK’ui“ stotelių. Su jomis vėliau užsimezgė glaudi draugystė.

Taip vietoj anksčiau turėtos tekstilės atnaujinimo studijos „Denim Diaries“ Senamiestyje atsirado „DĖK‘ui“ stotelė. Čia buvo viskas nemokama, tad žmonėms labai patrauklu. Kvietėme dalintis, atiduoti, atlaisvinti namus.

Bet kaip išgyventi tokioje veikloje, kurioje nėra pinigų? Teko pasitelkti visą savo kūrybiškumą, entuziazmą ir suktis iš padėties. Laimei, mano idėjos pritraukė kitus iniciatyvius žmones, kurie mąstė panašiai ir norėjo prisidėti.

Taip ir iriamės iki šiol visi – tame pačiame laive – susirūpinę perdėtu vartojimu ir norintys suteikti daiktams antrą galimybę. Man tai atrodo prasmingiau, nei dalyvauti šiuolaikiniame versle, kurio gamybos mastai labai galingi ir agresyvūs. Universitetai priruošia daug puikių reklamos specialistų ir dizainerių, bet jų sukurti produktai, kad ir kaip būtų liūdna, atsiduria tuose pačiuose sąvartynuose ir aplinkosaugos problemų nesprendžia. Juk kas iš esmės yra daugumoje mūsų prekybos centrų? Ogi... šiukšlių maišai arba šiukšlės maišams.

Kai pagalvoju, dažno iš mūsų gyvenimas yra absoliuti beprasmybė. Visi labai daug dirbame, nes mums visko labai daug reikia. Paskui nebelieka laiko, kada su visu tuo daug tvarkytis. Tuomet ir vėl kenčiame, vargstame. Žodžiu, gyvenam tarsi tokiame užburtame rate.

Veikla: iš pradžių buvo džinsinis audinys, bet ilgainiui M. Paukštę sudomino ir kitos medžiagos, kurias galima perdirbti. Štai Kalėdų dekoracijos gimė iš nereikalingų kompaktinių plokštelių. / M. Paukštės asmeninio archyvo nuotr. 

Kadangi to nenorėjau, džinsų perdirbimas, vėliau įvairių kūrybinių dirbtuvių rengimas, „DĖk’ui“ stotelė suteikė vilties, kad galiu nešti kitokią žinią. Ir pritraukti panašiai mąstančių žmonių. Taip ir gyvename. Vieni kitus pastiprindami, garsiai pasakodami, kad yra tokia žalingo perteklinio vartojimo tema ir būdai, kaip su ja kovoti.

Šiuo metu išgyvenu dar vieną naują savo veiklos etapą – išsikraustėme į gerokai erdvesnes patalpas ir pasivadinome „DĖK’ui galerija“. Kelios dienos per savaitę čia yra skirtos dalijimuisi (priduoti daiktus ir pasiimti), o visą kitą laiką pas mus vyksta dirbtuvės, edukacijos.

Noriu kurti, bendrauti, skleisti tam tikrą turinį su žmonėmis, kurie ateina į mano „DĖK’ui galeriją“, persiima mano tvariomis idėjomis, o paskui dalijasi jomis dar plačiau.

Naujaisiais metais linkėčiau sau nespręsti kitų žmonių ar jų daiktų problemų ir dar labiau apriboti savo poreikius. Pasakyti sau, kad man tikrai nereikia tiek uždirbti, kiek stengiuosi. Tuomet nukristų labai daug vargo, atsirastų daugiau ramybės namuose... Bet! Ar žinote, kiek kainuoja vaikų būreliai Vilniaus centre? O jie juk nori sportuoti, šokti... Todėl net ir labai norėdama negali išsikraustyti į kokį nors vienkiemį, apriboti savo darbus ir pajamas. Gaila, kad realybė dažnai yra šiek tiek kitokia, nei regiu ją savo svajonėse.

A. Gegužė: galvoje nuolat kirba idėjos

Dosjė

* Tekstilininkė A. Gegužė gyvena sodyboje Smalinyčios kaime, tarp Marijampolės ir Kauno. Su vyru turi danielių ūkį. Vasarą augina daržovių šeimos reikmėms, tačiau pirmumą teikia šeimai ir siuviniams, o ne daržams.

* Drabužius dažniausiai perka dėvėtų rūbų parduotuvėse. Jei prireikia kažko, ieško per platformą „Vinted“. Tik neradusi ten, perka parduotuvėje.

* Dukras Jorę ir Adelę vadina savo mūzomis. Jos dažnai pasiūlo idėjų, ką dar galima pagaminti iš senų džinsų. Pačios mergaitės irgi bando užsiimti rankdarbiais. Adelė ėmėsi pasiūti visiems darželio draugams po krepšelį. Tiesa, darbą turėjo užbaigti mama – ne juokas devyniolika maišelių! Jorė mėgino pagaminti šlepetes, naudodama karštus klijus.

* Asta rengia edukacijas, kuriose kalba apie tai, kaip kiekvienas galime prisidėti prie tvaresnio gyvenimo, t. y. kad kiekvienas tekstilės gaminys galėtų gyventi kuo daugiau ciklų. Su pačiais mažiausiais gamina džinsinius atvirukus, su vyresniais – pieštukines, su suaugusiaisiais – didesnius daiktus iš senų džinsų.

Laiminga: iššūkius mėgstanti A. Gegužė 2022-ųjų pradžioje išsikėlė tikslą perdirbti 365 džinsus. Nors pavyko padaryti tik pusę tiek, džinsų perdirbėja jaučiasi be galo laiminga. / A. Gegužės asmeninio archyvo nuotr. 

Augau didelėje šeimoje, dažnai nešiodavome išaugtus vyresnių brolių, sesių ar kieno nors kitų atiduotus drabužius. Naujų daiktų gaudavome retai, tad stengėmės juos prižiūrėti ir saugoti. Žiemą iš senų paltų ar susitraukusių megztinių siūdavome pirštines vyrams, einantiems malkauti.

Iš pradžių mano darbas buvo tik apibrėžti lekalą ir iškirpti detalę. Pamenu, kaip didžiavausi, kai man buvo leista jau ir elektrine siuvimo mašina susiūti visą pirštinę.

Kiek daugiau siuvimo pramokau mokykloje darbelių pamokose. Ten gimė ir mano pirmoji pasiūta kuprinė iš džinsų. Tokiems vaikiškiems bandymams gaila buvo naudoti naujas medžiagas, tad drąsiai karpiau nebenešiojamus drabužius.

Baigusi vidurinę, įstojau į baldų dizaino ir projektavimo studijas tuomečiame KTU. Vėliau – medienos inžinerijos magistro studijos. Tačiau jau ir būdama studentė laisvalaikiu vis išbandydavau kažkokius rankdarbius, įdomias technikas.

Kodėl pasirinkau džinsus? Pirma, džinsai yra sunkiai sunešiojami. Jie greičiau atsibosta, nei suplyšta. Jei ir suplyšta, tai tik tam tikrose vietose – likęs audinys tinkamas naudoti vėl ir vėl. Antra, jie nieko nekainuoja, nes nebenešiojamų džinsų galime rasti beveik kiekvienoje spintoje.

Džinsai yra sunkiai sunešiojami. Jie greičiau atsibosta, nei suplyšta. Jei ir suplyšta, tai tik tam tikrose vietose – likęs audinys tinkamas naudoti vėl ir vėl.

Džinsinį audinį malonu liesti, jis nesielektrina. Sunkiausias darbas – išardyti džinsus taip, kad likusias detales būtų galima panaudoti kitiems gaminiams. Dar vienas šio darbo nepatogumas – plėšiant džinsus kyla daug dulkių.

Pirmieji mano darbai buvo kopijos iš socialinio tinklo „Pinterest“. Vėliau pradėjau orientuotis pati, ko reikia, kad džinsinis gaminys atrodytų patraukliai. Tam reikalingi įgūdžiai. Kartais manęs paprašo ką nors pagaminti pagal nuotrauką. Tai nelengva, nes tokio paties gaminio iš džinsų nepakartosi. Skirsis džinsų storis, spalvos, faktūra. Ir atrodys šiek tiek kitaip.

Manau, kad iš džinsų galima pasiūti beveik viską. Esu siuvusi žaislus, krepšius, pagalves, šlepetes, rankines, kuprines, kosmetines, pieštukines, įmautes knygoms, užvalkalus darbo knygoms, pinigines, raktų pakabukus. Su suplėšytomis džinsų juostelėmis esu gaminusi sapnų gaudykles. Iš tokių pat juostelių neriu kilimus. Ir visuomet stengiuosi, kad mano kūryboje būtų kuo mažiau atliekų.

Kai gimė mūsų pirmagimė, turėjome prekybos centre pirktą sėdimą hamaką. Deja, vasarai įpusėjus suplyšo jo audinys. Šovė mintis jį atnaujinti. Po ranka jokio tinkamo audinio hamakui neturėjau, todėl nusprendžiau jį pataisyti naudodama senų džinsų medžiagą. Atnaujintas hamakas po mūsų ąžuolu kabėjo dar trejus metus – tiek rudenį, žiemą, pavasarį ir vasarą! Saulei šviečiant, lietui lyjant, sniegui sningant. Nukabinau tik todėl, kad vienoje vietoje įsiveisė pelėsis, o audinys pabluko.

Asortimentas: Asta įsitikinusi, kad iš džinsų galima pasiūti beveik viską. Džinsai yra sunkiai sunešiojami. Jie greičiau atsibosta, nei suplyšta. Jei ir suplyšta, tai tik tam tikrose vietose – likęs audinys tinkamas naudoti vėl. / A. Gegužės asmeninio archyvo nuotr. 

Mano siuvami hamakai yra trijų tipų: džinsiniai, iš senoviškų lovatiesių ir iš baldinio gobeleno. Nebepamenu, kada kilo mintis, kad austos lovatiesės puikiai tinka hamakams gaminti. Kas kartą prisiliesdama prie rankomis austos lovatiesės pajaučiu kažkokią kitokią energiją. Nors yra manančių, kad galbūt gaila karpyti tokius vertingus močiučių austus audinius, aš vis matau skelbimus, kad tokie rankų darbo audiniai yra parduodami ar net atiduodami. Kartais skaitau, kad kažkas tiesiog išmetė... Jei netiesiame šių lovatiesių ant sofų ar lovų, siūlau prikelti jas antram gyvenimui hamakuose. Tarnaus ne trumpiau, nei naudojant pagal paskirtį. Tiesa, hamako, pasiūto su austa lovatiese, nerekomenduoju naudoti po atviru dangumi. Tokį geriau pasikabinti kambaryje arba terasoje šiltuoju metų laiku. Džinsinius hamakus žmonės daugiau renkasi terasoms arba pasikabinti medžių pavėsyje. Gobeleninius derina prie baldų ir kruopščiai renka audinius, kad derėtų prie bendro interjero.

Viena iš mano mėgstamiausių – makramė technika. Jos išmokau dar mokydamasi meno mokykloje. Pradėjusi gaminti hamakus labai greit supratau, kad makramė mazgai juos labai papuoš. Pieno baltumo virvės itin dera su melsvu džinsu. Įvairios dekoracijos nėra mano stiprioji pusė – sakyčiau, mane labiau domina praktiški gaminiai. Galvoje nuolat kirba naujos idėjos, tad visą laisvą laiką skiriu joms įgyvendinti. Yra toks populiarus posakis: susirask mėgstamą darbą ir nebereikės dirbti. Man jis tinka, nes mano hobis ir yra mano darbas.

Iš niekam nereikalingų, išaugtų, pabodusių džinsų menininkė kuria žinomų ir nežinomų žmonių portretus, įdomius tekstilinius objektus bei kviečia susimąstyti apie save ne tik kaip apie pasaulio gyventoją, bet ir kaip jo resursų vartotoją.

„Labai džiaugiuosi iššūkiu parodyti savo džinsinę kelionę. Ji tęsiasi jau ketverius metus. Nežinau, ar pasiliksiu šioje kelionėje ar nusipirksiu bilietą į kokią kitą kryptį. Mano idėja – pernaudoti nereikalingus džinsus ir suteikti jiems naują formą“, – teigė M.Paukštė.

Kūrėja priminė, kad anksčiau džinsai būdavo labai branginami ir vertinami lyg deficitinė prekė. Kiek vėliau iš džinsų imta gaminti įvairius švarkelius, kuprines, šlepetes, pinigines.

Dabar dėl išaugusio vartotojiškumo daugelis džinsų ne tik nenuperkami, bet išmetami beveik nauji ir itin dideliais kiekiais. M.Paukštės teigimu, dėl to begėdiškai iššvaistomas visiems reikalingas vanduo.

Milda Paukštė. I. Kiseliovaitės nuotr.

„Daugelis gyventojų gyvena pertekliuje. Jauni žmonės net renkasi tarp to, ar skalbti kojines ar nusipirkti naujas, o senesnes išmesti. Pasaulio mastu žiūrint, tekstilės tarša yra didžiulė. Išnaudojami didžiuliai kiekiai gamtos resursų. „Džinsinis dušas“ pasakoja apie tai, kiek vandens reikia, kad džinsai būtų sukurti. Vien, kad šis kiekis džinsų būtų sukurtas, iki pardavimo momento buvo išnaudota apie 113 tūkst. litrų vandens. Iki to proceso, kad būtų nupirkti vieni džinsai, sunaudojama apie 7 tūkst. litrų vandens. Ką tai sako?“ – svarstė parodos autorė.

Parodoje yra iki dešimties eksponatų, pasakojančių skirtingas istorijas ir vaizduojančių skirtingas džinsų antrinio panaudojimo galimybes.

Paroda bus atidaryta iki liepos 8 d.

Šį šeštadienį, 13 val., bibliotekos Edukacinėje erdvėje, esančioje Herkaus Manto g. 9A, vyks M.Paukštės kūrybinės dirbtuvės. Klaipėdiečiai turės galimybę kurti plokščius maišelius arba kišenes ir juos papuošti siuvinėjimais, inicialais, karoliukais ar sagomis.

Studijos „Denim diaries“ įkūrėjos Mildos Paukštės, naudotų daiktų  butike „DĖK‘ui“ organizuojančios dirbtuves moksleiviams, patirtis  parodė, kad, laikantis vos kelių paprastų principų, pokalbiai apie gamtą gali džiuginti jus ir vaikus.

1.Kelkite klausimus ir ieškokite atsakymų

Ko nors nežinoti – normalu. Kartais tėvai susigėsta nežinodami atsakymo į iš pažiūros paprastą klausimą. Tačiau jūsų autoritetas tikrai nesusvyruos, jei atsakymų į klausimus ieškosite drauge. Dar daugiau – ne tik sužinosite įdomių ar netikėtų dalykų apie pasaulį, gamtą, bet ir lavinsite medijų raštingumą, atsirinkdami patikimiausius šaltinius, bei paskatinsite nebijoti klausti.

„Vaikai tuoj pat įsitraukia į tokius pokalbius ir ieškojimus, dalijasi savo patirtimis ir žiniomis. Svarbiausia – kelti klausimus, jie paskatina rasti atsakymus“, – sako M.Paukštė.

2. Drauge pagalvokite apie daiktų istorijas

„Svarbu vaikams paaiškinti, kad daiktai savaime neatsiranda parduotuvėse – tam reikia įvairių žaliavų ir pastangų, lygiai kaip reikia šiek tiek pastangų su jais teisingai atsisveikinti“, – teigia M.Paukštė.

Galvodami apie kelią nuo medžiagų iki momento, kai daiktas perdirbamas (arba atvirkščiai – ilgam užsilieka sąvartyne), galime labiau įvertinti savo turtą, prisiminti, kad daug daiktų galime taisyti ar perleisti naujiems šeimininkams.

„Už naudojimo nesusimąstant slypi nežinomos daiktų atsiradimo istorijos ir nenumatytos galimybės jiems tęsti savo kelionę“, – sako Milda.

3. Įdarbinkite rankas

Aptarti sudėtingus klausimus ir stiprinti tarpusavio ryšį gali padėti bendros veiklos. Paėmę žirkles į rankas ir drauge išardę džinsų siūlę, išvysite, kiek daug siūlų, o kartu žinių, prietaisų ir pastangų prireikė jiems pasiūti.

Drabužio etiketė gali papasakoti, ar tolimą kelią jis nukeliavo nuo šalies, kurioje buvo pagamintas. Tai puiki proga aptarti ir kitas tvarumo temas: kokiu transportu daiktas keliavo, kokie jame naudojami degalai, iš ko buvo pagaminta pakuotė.

„Atsakingą elgesį efektyviausia skatinti gyvu savo pavyzdžiu – jei rūšiuoja tėvai, greičiausiai prisijungs ir vaikai“, – sako M.Paukštė.

Taigi, norėdami paskatinti vaikus daugiau galvoti apie gamtą ir būti atsakingus, imkitės veiklos: sodinkite kartu augalus, rinkite šiukšles, rinkitės tvarias dovanas, puošmenas. Nepamirškite daiktus pirkti ir naudoti sąmoningai, o svarbiausia – džiaukitės leidami laiką drauge!

– Kada ir kodėl jums kilo tokia idėja įkurti tekstilės atnaujinimo studiją?

– Vilniaus senamiestyje turime parduotuvėlę, kurioje prekiaujame įvairiais vyriškais aksesuarais. Prieš maždaug ketverius metus pradėjau galvoti, kad norėčiau išbandyti prekybą gaminiais iš antrinių žaliavų – netikėtą, bet aktualią šiam laikmečiui kryptį. Žvilgsnis nukrypo į džinsus, kurie tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje dėvimi kasdien, didžiuliai jų kiekiai nuolat išmetami kaip prekybos likučiai ir atlikę po dėvėjimo, o galimybės atgimti beveik neturi.

Prieš pandemiją, kai Vilnių gausiai lankė turistai, gaminių iš perkurtų džinsų pasiūla atrodė kaip įdomi mūsų identiteto dalis. Mano pačios vaikystės prisiminimuose yra ir prekyba dėvėtais drabužiais, ir iš išardyto megztinio šį tą naujo mezganti močiutė ar persiuvanti mama. Šios patirtys ir formavo pasaulėjautą, vėl aktualią šiandien, klimato krizės akivaizdoje. Parduotuvėlės pasiūlą sudarė ne tik mano pačios kurti aksesuarai, bet ir kitų Lietuvoje iš džinso siuvančių žmonių darbai. Netrukus pasimatė ir teigiamų, ir neigiamų tokios pasiūlos pusių.

Smagioji pusė – aktuali tema. Kiekvienas užsukęs prisimindavo savo mėgstamiausių ar nemėgstamiausių džinsų istorijas, bandymus taisyti ir pernaudoti. Pokalbiai nusitęsdavo į tekstilės pramonės ir atliekų keliamus iššūkius, pirkimo ir naudojimo įpročius. Užsukę vokiečiai ar skandinavai stebėdavosi, kad mes Lietuvoje jau kalbame šia tema ir esame tiek pažangūs, jog gyvuojame iš prekybos antriniais gaminiais. Švedijoje, beje, yra visas prekybos centras, skirtas antro šanso laukiantiems daiktams, atsakingai pagamintam maistui ir tvarios gyvensenos idėjoms. Lietuviai girdavo gaminius, dėkodavo už idėją ir planuodavo pabandyti pasidaryti patys. Viena vertus – šaunu įkvėpti kitus. Blogoji pusė, kad įkvėpimu nuomos ir mokesčių nepadengsi. Ne vieną atbaidydavo kaina, pavyzdžiui, už prijuostę – 30 eurų, už kilimėlį – 40 eurų, už sėdmaišį – 90 eurų. Bet juk gamyba iš antrinių žaliavų užtrunka ilgiau nei siūti iš naujo rietimo. Reikia susirinkti, išskalbti, atsirinkti žaliavą, kiekvieną daiktą siūti iš skiaučių, be galimybės sukurti kelis tokius pačius. Beje, ES mastu atlikti tyrimai rodo, kad lietuviai nelinkę teikti pirmenybės antrinio dizaino gaminiams ir verčiau renkasi visiškai naują.

Lietuvius geriausiai motyvuoja galimybė sutaupyti, kitaip sakant, praktiškumas. Tą antrą šansą mes suteikiame ne tik sutaisydami pradriskusį drabužį, bet ir parduodami nebereikalingą daiktą.

– Užklupus pandemijai, ėmėte ieškoti kitų būdų šiai veiklai tęsti?

– Dabar daugiausia dėmesio skiriu kūrybinėms tekstilės pernaudojimo dirbtuvėms. Tiek moksleiviai, tiek įvairių įmonių komandos su malonumu pabando susikurti šį tą naujo iš nebereikalingų džinsų, ir tai vilioja kur kas labiau, nei tiesiog pirkti. Kartu atsivėrė plati erdvė kalbėti apie daiktų antrinio panaudojimo prasmę. Bent jau tiems žmonėms, su kuriais aš susitinku, ši tema yra įdomi ir aktuali. Net sunku įvardyti, kurios praėjusių metų dirbtuvės buvo įsimintiniausios: Biržų galerijoje „Portfolio“ kūrėme džinsinius atvirlaiškius filmininkui Jonui Mekui atminti, Panevėžio gyventojus kvietėme domėtis tvarumo temomis ir būti ekoambasadoriais savo artimiesiems, su Lapių miestelio bendruomene Kauno rajone nėrėme džinsinius krepšelius ir visi kartu pynėme džinsinį kilimėlį, o kartu su Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centru padovanojome dvidešimt nuotolinių antrinio daiktų panaudojimo dirbtuvių moksleiviams.

– Kiek jums artimos aplinkosaugos, antrinio daiktų panaudojimo idėjos? Ar jūs tai praktikuojate?

– Taip, man jos labai artimos. Dabar esu tiek įsijautusi į šią temą, kad net norėtųsi mažiau. Kaip tai pasireiškia? Pavyzdžiui, Kalėdos ima liūdinti, kai matau negailestingai plėšomą dovanų popierių, žaislus, kurie vaikams bus pertekliniai ar trumpalaikiai. Mieste šventiniu laikotarpiu mačiau vaikus, nešinus plastikiniais šviečiančiais balionais, primenančiais didžiulius muilo burbulus. Jie subliūkšdavo ar nustodavo šviesti net nespėjus pasiekti namų. Nebeįžvelgiu tame grožio – tik beprasmybę, pinigų švaistymą ir taršą. Kur kas geriau jaučiuosi padėjusi suprasti, kad yra alternatyvų. Pavyzdžiui, prieš pat Kalėdas su vienos įmonės darbuotojais mokėmės pakuoti dovanas į skareles. Pajutome skirtumą, tarp ausį rėžiančio dovanų popieriaus draskymo ir ramaus išvyniojimo, vienkartinio panaudojimo ir galimybės į tą patį audinį dovaną susukti dešimt ar dvidešimt kartų. Per vieną dieną, skyrę tam valandą, šį būdą praktiškai išbandė 100 žmonių. Jei kiekvienas jų bent vienam papasakos savo įspūdžius, žinos jau 200. Tokios mintys ir patirtys pakylėja.

– Iš kur semiatės idėjų, ką galima padaryti iš nebereikalingų džinsų?

– Idėjų gausu internete ir žmonių galvose. Dažnas, užsukęs į studiją, patardavo būtinai išbandyti vieną ar kitą siuvinį. Kai į džinsus žiūri ne kaip į drabužį, o kaip į žaliavą, gali kurti daugybę dalykų – siuvinėti, skiautiniuoti, megzti, nerti, piešti ant džinso ar spausdinti, taip pat pinti, rišti. Visa tai su didžiuliu smalsumu išbandžiau, eksperimentavau, kaip ir norėjau atidarydama šią studiją. Apsiribojusi džinsais, siekiau ir tebesiekiu atskleisti kuo daugiau jo veidų. Netikėta buvo tai, kad žiūrėdami į siuvinius iš džinsų kai kurie žmonės imdavo kalbėti apie energinius dalykus: kas, jei anksčiau tuos džinsus nešiojo blogas žmogus? O gal, dar blogiau, jie – mirusiojo! Iš pradžių tokios kalbos erzino, paskui pykdė, dabar kelia juoką. Nė vienas mirusysis dar neatnešė savų džinsų man atiduoti – vien šviesūs, pozityvūs žmonės, kuriems nekyla ranka sviesti nebenešiojamų džinsų į konteinerį, kai yra galimybė dar su jais šį tą nuveikti. Būna, kad neparduotus, lentynose užsigulėjusius, nebeaktualaus modelio džinsus atiduoda prekybininkai.

Man kelia siaubą nauji drabužiai, ypač pigūs. Didelė tikimybė, kad juos siuvo vaikas, kuris yra priverstas vergauti siuvykloje, nors turėtų eiti į mokyklą ir džiaugtis vaikyste. Arba jaunos merginos, kurios netgi pražūsta dirbdamos apgailėtinomis sąlygomis Indijos siuvyklose ir neturėdamos kito pasirinkimo. Gal kažkam atrodo, kad viena kita palaidinė – nieko tokio, bet, pažvelgus atidžiau, tokių „nieko tokio“ palaidinių spintoje – bent kelios, kaip ir suknelių, megztinių ar džinsų. Visam tam pagaminti reikėjo daugybės gamtos išteklių, kurie neįskaičiuoti į drabužio kainą, kaip ir tekstilės atliekų sutvarkymas.

Kai į džinsus žiūri ne kaip į drabužį, o kaip į žaliavą, gali kurti daugybę dalykų – siuvinėti, skiautiniuoti, megzti, nerti, piešti ant džinso ar spausdinti, taip pat pinti, rišti.

– Tad jūsų gamyba ir planuota prekyba pavirto mokymais?

– Taip, šiuo metu džiaugiuosi retesniais, bet didesniais įmonių, skiriančių dėmesio tvarumui, užsakymais ir užsiimu aplinkosaugine komunikacija bei edukacijomis. Tai padeda daug plačiau paskleisti žinią. Mane žavi tvarumo temos plotis ir gylis. Pradėjusi domėtis pamačiau, kiek mažai žinau ir kiek mažai ji suprantama aplinkiniams. Mes labai gerai žinome, kur nusipirkti naujus džinsus, o kur išmesti – jau klausimas. Esu girdėjusi pasakojant, kad tekstilės ryšulius žmonės naudoja prakuroms, šildosi namus ir džiaugiasi, kad gerai dega. Tai baisu. Juk ten – ne vien natūralios medžiagos, bet ir elastanas ar poliesteris. Deginti yra tas pats, kas įmesti plastikinį butelį į židinį. Šį „gėrį“ sukvėpuoja ir patys degintojai, ir aplinkiniai. Arba jis nusėda ant daržų, kur tikimės užsiauginti švarių pomidorų, žolelių ar bulvių.

Per susitikimus su vaikais skaitome džinsų etiketes – jos papasakoja, iš ko pagaminti džinsai, iš kokių tolybių atkeliavo, kodėl jie siuvami būtent Kinijoje, Indijoje ar Bangladeše? Ėmus ardyti džinsus paaiškėja, tad tai yra gana sudėtingas gaminys, su daug skirtingų detalių, siūlių, įvairių kniedžių. Ir kodėl jie taip greitai tampa nebemadingi, kol net nespėjame nusipirkti. Man įdomu jų nežinojimą paversti žinojimu, padėti suprasti, kad daug galima nuveikti pasikliaujant vien savo rankomis, pavyzdžiui, susitaisyti drabužį taip, kad niekas trūkumo nė nepastebėtų.

Esu baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, tad kartais visa pastarųjų kelerių metų veikla atrodo lyg nesibaigiantis žurnalistinis eksperimentas, atveriantis daugybę įdomių istorijų ir metantis iššūkių jas ne tik papasakoti, bet ir įkvėpti atsakingesniam elgesiui su turimais daiktais.

– Kodėl svarbu tiems daiktams suteikti antrą šansą?

– Lietuvius geriausiai motyvuoja galimybė sutaupyti, kitaip sakant, praktiškumas. Tą antrą šansą mes suteikiame ne tik sutaisydami pradriskusį drabužį, bet ir parduodami nebereikalingą daiktą per skelbimų portalą. Didžiausia tokio žingsnio vertė, mano manymu, ne skatinti perteklinę gamybą, o pratęsti daikto, kuris jau sukurtas ir tinkamas naudoti, gyvavimą. Mums nebereikalingi, atsibodę drabužiai visko perpildytoje rinkoje labai greitai netenka piniginės vertės ir sunkiai suranda pirkėjų, bet tai – ne priežastis juos išmesti. Smagu, kad daugėja drabužių mainymosi iniciatyvų, daiktų dalijimosi vietų, Vilniaus apskrityje veikia platus „DĖK’ui“ stotelių tinklas, ir žmonės tęsia daiktų keliones tiek juos atiduodami, tiek priimdami.

„Tvari Lietuva“ – tai didžiausia tvarumo iniciatyva Lietuvoje, kviečianti pokytį pradėti nuo savęs ir visiems kartu pasirūpinti, kokį pasaulį – visuomenę, aplinką ir ekonomiką – paliksime ateities kartoms. Inciatyvos autorius – naujienų portalas DELFI.

Daugiau informacijos – www.tvarilietuva.lt

– Kas paskatino susimąstyti apie antrinį žaliavų panaudojimą kūryboje ir jos objektu pasirinkti tekstilę?

– Dauguma sąmoningų ir logiškai mąstančių žmonių jaučia, kas vyksta pastarąjį dešimtmetį dėl neatsakingo masinio vartojimo: klimato kaita, aplinkos tarša, be saiko eikvojami tiek žmogiškieji, tiek gamtos resursai. Žmogaus gyvenime apstu būtį ir buitį palengvinančių dalykų, tačiau ne visi jie būtini, kai ko turime net per daug, todėl nevertiname, nesaugome. Tai tiek įvairūs buities daiktai, tiek maisto produktai, kurių Europos gyventojai išmeta apie 30 proc. Pagalvokite, ar verta turėti automobilį, kurį naudojate tik nuvažiuoti iki darbo – didesnį laiką jis stovi nenaudojamas, o kiek problemų kelia: spūstys kelyje, galvosūkis, kur pastatyti, priežiūra, bet svarbiausia – teršia aplinką.

Drabužiai – bene opiausia laikmečio problema. Kad ir kiek jų turėtume, vis tiek mažai, vis tiek nėra kuo apsirengti. Mados tendencijos greitai keičiasi, vis perkame ir perkame naujus drabužius. Gerai, jei senus kam nors atiduodame, tačiau neretai juos tiesiog išmetame. Skirtos patenkinti išaugusį vartojimą tekstilės kokybė itin prasta – daiktai tarnauja vos vieną sezoną. Seniau įsigyti naują drabužį buvo ne taip jau paprasta ir pigu. Jis buvo kruopščiai siuvamas, ilgai dėvimas, tausojamas ir ne kartą taisomas, vėliau iš jo persiuvamas drabužėlis vaikui ar anūkui, audinio likučiai panaudojami buityje. Dabar dažnai parduotuvėje pirktas apdaras kainuoja pigiau nei metras audinio! Vyraujanti sistema iškreipė žmonių poreikius ir požiūrį į vartojimą. Be to, anksčiau laikyta nepavojinga savo atliekomis tekstilės pramonė šiandien įvardijama kaip antra ar trečia didžiausia aplinkos teršėja.

Milda Paukštė.

Kad žmonės pasirinktų tausoti, o ne eikvoti, tereikia paprasto sąmoningumo. Planetos ekosistema susirūpinę žmonės renkasi gyventi atsakingai, todėl vis daugiau žmonių jaučiasi blogai išmesdami nebereikalingus drabužius į konteinerį ir bando juos prikelti antram gyvenimui. Kurti iš nenaudojamo džinso – mano sąmoningas sprendimas.

– Kodėl būtent džinsas? Ar šis audinys kažkuo išskirtinis?

– Paaiškinimas paprastas: džinsiniai drabužiai labai populiarūs. Jie laikomi mados klasika ir jau daugiau kaip 100 metų karaliauja ant jos  podiumo. Švarkai, marškiniai, kombinezonai, kelnės... Pastarąsias dėvi visi – vaikai, vyrai, moterys, studentai, stilingos damos ir elegantiški vyrai, garbingo amžiaus žmonės. Kiekvienoje spintoje mažiausia kabo dveji treji džinsai: skirtingų spalvų, modelių, plonesni ir storesni – įvairioms progoms, sezonams.

Džinsinis audinys – natūrali medvilnė. Nors ji gana tvirta, vis dėlto nudyla ir suplyšta keliai, vidinės klešnių siūlės, apačia, sugenda užtrauktukas, išplyšta užsegimas, žiūrėk, aiškiai matomoje vietoje atsiranda neišvaloma dėmė. Džinsus retai kas taiso – neapsimoka, todėl žaliavos kūrybai nestinga.

Didelė dalis lietuvių dar nėra pasirengę vartoti antrinio dizaino daiktus, nors tautos genuose glūdi visi įgūdžiai: taupumas, tvarkingumas, kruopštumas, pagarba gamtai.

Naudoju ne tik dėvėtą, bet ir nereikalingą tekstilę: atraižas, džinsus, kurie kabėjo parduotuvėse ar buvo sandėliuose, bet taip ir nesulaukė savo pirkėjų arba buvo nupirkti, bet dėl kokių nors priežasčių liko nedėvėti. Žmonės patys atneša, pasiūlo, kai kurie paprašo atnaujinti senus džinsinius drabužius ar iš jų sukurti ką nors originalaus.

– Pagrindinė žaliava – džinsinės kelnės. Didelių skiaučių iš jų nepasiruoši. Ar tai riboja kūrybinius sumanymus?

– Iš džinsų galima pasiūti net ir vakarinę suknelę, sukurti meniškus paveikslus – padaryti bet ką, kas šauna į galvą. Bet tokie darbai reikalauja daug kruopštaus darbo ir laiko, tampa brangesni, tad natūraliai kyla klausimas, kas juos pirks. Kūryba dėl kūrybos nieko neišsprendžia, todėl analizuoju paklausą ir kurdama atsižvelgiu į žmonių poreikius. Pirmi atsirado patogūs ir talpūs pirkinių krepšiai, vėliau – praktiškos ir stilingos prijuostės, paskui ėmiausi atnaujinti drabužius, kurti aksesuarus, skiautinių technika pradėjau siūti pagalvėles, staltieses, krepšius, padėkliukus ir kitas įvairias interjero detales, o neseniai pabandžiau padaryti minkštą pufą, sėdmaišį.

Simboliška, kad pirmą mano skiautinių pagalvę nupirko amerikietė. Pagalvojau – geras ženklas ir suskubau jų pasiūti daugiau. Ši interjero detalė labai universali – tinka tiek svetainėje, tiek vaikų kambaryje. Klasika, loftas, sodyba – stilius didelės reikšmės neturi: jei pagalvė pasiūta iš jūsų ar jūsų šeimos narių drabužių, tai bus ne šiaip sau gražus daiktas interjere, o istorija, prisiminimai, sentimentai. Be to, mėlyna džinsų spalva ir jos atspalviai puikiai dera su kitomis paletės spalvomis, nedarko vientisos erdvės pojūčio.

Kurdama iš džinsų stengiuosi sunaudoti net mažiausius kelnių lopelius, nieko neišmesti. Panaudoju net kniedes – iš jų kuriu auskarus, iš užtrauktukų – papuošalus ar apdailos detales, iš siaurų juosmens juostelių siuvu diržus su kišenėmis ar stilingus aksesuarus vyrams – varlytes. Jei audinio geroji pusė nėra graži, naudoju blogąją – ji įdomios faktūros, o siuvant iš skiaučių galima žaisti atspalviais.

– Kuriate ne tik apdarus ir interjero akcentus – akį traukia meniški džinsinio audinio paveikslai...

– Šią smagią kūrybos sritį atradau turėdama labai praktišką tikslą – atnaujinti langines. Pastatas, kuriame įsikūrusi mano studija, – kultūros paveldo vertybė, tačiau ja niekas nesirūpina, langinės, kurias kadaise išpiešė garsi tautodailininkė, tapytoja Monika Bičiūnienė, apšepusios, nublukusios. Nutariau joms įkvėpti naują gyvenimą: dailininkės piešinius pasistengiau kuo tiksliau atkartoti iš džinsinio audinio sukurtuose paveiksluose.

Patyriau didelį malonumą. Kūrybiškas darbas su bet kokia medžiaga, nesvarbu, tai audinys ar molis, teikia didelį atsipalaidavimą ir palengvėjimą, kuris nuskraidina toli nuo kasdienybės. Be to, per rankas įdarbinamos ir smegenys – apsivalo, išsigrynina mintys. Jei neturite meniškos gyslelės, nemokate siūti, pabandykite kantriai ardyti drabužius – užsiėmimas prilygsta meditacijai.

– Ar visuomet traukė rankdarbiai?

– Močiutė gražiai mezgė, mama puikiai siuvo. Man taip pat patiko siūti, didelį malonumą jaučiau liesdama skirtingos tekstūros audinius. Besimokydama mokykloje sukūriau ir pristačiau kolekciją iš džinso, vėliau siuvau karnavalinius drabužius. Kadangi domėjausi įvairiais dalykais, šio potraukio ypatingu talentu nelaikiau. Siuvimas man buvo smagus laisvalaikio pomėgis – studijavau žurnalistiką.

– Kas paskatino keisti gyvenimo kelią?

– Dirbau televizijoje, dienraštyje – rašiau straipsnius aktualiomis bendražmogiškomis temomis, o paskui ilgam išėjau motinystės atostogų: turiu tris vaikus, vyriausiam – aštuoneri, jauniausiam – ketveri. Kol auginau vaikus, daug kas pasikeitė, tad paklausiau savęs: kas man svarbu, ko siekiu? Dirbti taip intensyviai kaip anksčiau negalėjau – vaikams, šeimai reikia dėmesio, be to, pastebėjau, kad žodžio jėga jau nėra tokia stipri. Pagalvojau, kad, siekiant atkreipti dėmesį į man rūpimas ekologijos problemas, geriau būtų ne pasakoti spaudoje apie kitų žmonių pastangas ir pasiekimus, o pačiai pradėti daryti kažką konkretaus.

Dabartinė mano veikla – ne tik galimybė būti arčiau šeimos: tai, kas man svarbu, perduodu per savo asmeninę patirtį, savo pavyzdžiu, įkvėpimu, veikla rodau kelią kitiems žmonėms – taip įprasminu savo būtį. Kuo daugiau bus veikiančių ir mane palaikančių, tuo daugiau galima tikėtis pokyčių teigiama linkme. Mano misija parodyti, kad galima gyventi nekenkiant aplinkai, o prikelti antram gyvenimui nenaudojamus daiktus – įdomiau, nei kurti iš naujų žaliavų.

– Šiais metais kartu su Lietuvos delegacija vykote į Kiniją, Šenženo mieste dalyvavote tarptautinėje kultūrinių industrijų parodoje ICIF. Kaip kinai įvertino jūsų kūrybą?

– Nesitikėjau, kad mano darbai sulauks tokio susidomėjimo: parodos lankytojai ne tik pirko, bet ir smalsiai klausinėjo, ar tikrai visa, ką jie mato, padaryta iš nenaudojamo džinso. Jiems smalsu buvo, koks džinsas – dėvėtas ar naujas, iš kur jis, kokios kelnių detalės naudotos siuvant.

Pastebėjau, kad požiūris į gaminius iš antrinių žaliavų labai priklauso nuo šalies kultūros. Iš šios trumpos viešnagės apie kinus nieko negaliu pasakyti, tačiau didelė dalis lietuvių dar nėra pasirengę vartoti antrinio dizaino daiktus, nors tautos genuose glūdi visi įgūdžiai: taupumas, tvarkingumas, kruopštumas, pagarba gamtai.

– Kas labiausia patinka kūryboje?

– Patinka laukti rezultato, nors labai gera ir svajoti. Idėjų, minčių nestinga, gaila, kad paroje tik 24 valandos. Tik atsisėsk prie kompiuterio – laikas bematant ištirpsta, bet labai įdomu, kaip kiti kūrėjai naudoja nereikalingą džinsą – tai dovanoja įkvėpimą, skatina ieškoti originalių sprendimų.