Mindaugas Nefas – Vilniaus Radvilų gimnazijos istorijos mokytojas ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytojas. Jauno vaikino pasirinkimas tapti pedagogu tikrai nėra atsitiktinis. Šiais metais jo giminėje pedagogo kvalifikaciją įgijo jau šešioliktoji šeimos pedagogė – Mindaugo sesuo Rūta. Ir tokia pedagogų gausa vienoje giminėje M. Nefui nuostabos tikrai nekelia. Yra gydytojų, advokatų, odontologų, politikų šeimų. „Atėjo laikas, kada Lietuvoje turėtų formuotis ir pedagogų dinastijų“, – tvirtina M. Nefas.
Mindaugas gimė pedagogų šeimoje. Abi Mindaugo močiutės buvo pradinių klasių mokytojos, išmokiusios skaityti, rašyti ir skaičiuoti daugybę vaikų. Visai neseniai į amžinybę jis išlydėjo savo močiutę, sulaukusią 92 metų. Mindaugas prisimena, kad mokytojų seminariją ji baigė jau okupuotoje Lietuvoje, tačiau visuomet jautėsi jos labai specifinis ir visuomet mokytojiškas elgesys. „Kaip uždaryti duris, kaip elgtis bažnyčioje, kaip stovėti, kaip atsakyti į klausimą ir pagaliau kaip reikia skaityti – tai dalykai, kuriuos mus visus išmokė močiutė“, – prisimena M. Nefas.
Pedagogas sako, kad, skirtingai nuo močiutės laikų pedagogų rengimo, šiais laikais rengiant mokytojus į etiketą ir būsimojo mokytojo kultūrą beveik nebekreipiama dėmesio. „Turbūt todėl ir pagarba mokytojui sumenko“, – svarsto jis.
„Pamenu, jog močiutė visuomet labai stebėdavosi (šlubavo jos atmintis), jog ir aš tapau mokytoju. Ir dirbu ne bet kur, o Vilniuje. Ir dar gimnazijoje! Močiutei tai atrodė labai svarbus pasiekimas, nes jos jaunystės metais bet kas mokytojais tikrai nedirbo. Ji vis klausdavo: „Ar neskriaudžia tavęs tie miesčioniukai? Ar klauso?“ – prisiminimais dalijasi pedagogas.
M. Nefas sako, jog jo močiutė – mokytojo pavyzdys. Iš vidaus sklindanti inteligencija, gerumas, šiluma – tai jos išskirtiniai bruožai. Šiais metais pedagogo kvalifikaciją įgijo jau šešioliktoji jų šeimos pedagogė, t. y. Mindaugo sesuo Rūta.
„Ji mūsų šeimoje tapo penktąja LEU absolvente ir įgijo socialinės pedagogės specialybę. Labai visi džiaugiamės. Linkiu jai susirasti darbą mokykloje ir žengti jau išmintu močiučių ir tėvelių keliu“, – džiaugiasi Mindaugas.
Istorijos mokytojas M. Nefas sako, kad jo močiutėms, tėvams, dėdėms ir tetoms teko dirbti ir labai sudėtingomis sąlygomis – okupacijos metu, kai mokytojas negalėjo visapusiškai išugdyti asmenybės, nes ištikimybė ir meilė tėvynei Lietuvai, o ne SSRS – tautų motinai, negalėjo būti skatinama.
„Šiandien tautiškumo ir pilietiškumo ugdymui mes turime visas galimybes, tačiau retai stengiamės tai išnaudoti“, – apgailestauja M. Nefas.
Mindaugui nuostabos visai nekelia tai, kad jų giminėje beveik vieni pedagogai.
„Juk yra šeimų, kur didžioji dalis asmenų tampa gydytojais, advokatais, odontologais, politikais, todėl atėjo laikas, kada Lietuvoje turėtų formuotis ir pedagogų dinastijų. Tai rodo, jog, nepaisant okupacijų metu naikintos tautinės tapatybės, po truputį Lietuvoje ima formuotis inteligentiškų profesijų perimamumas“, – sako istorijos mokytas, LEU Istorijos fakulteto dėstytojas M. Nefas, kurio giminėje (artimiausiame būryje) jau yra 16 pedagogų.
Pedagogas sako, kad tai tikrai didelis skaičius, jei atsižvelgsime į visuomenėje vyraujantį negatyvų požiūrį į mokytojo darbo. „Tai tikrai nereiškia, jog didžioji dalis visuomenės niekina mokytojo profesiją“, – sako jis. Tačiau, kalbėdamas su moksleiviais, pastebi, kad didžioji jų dalis visuomet pabrėžia, jog negalėtų dirbti tokio sunkaus darbo, nes paprasčiausiai moksleiviai jų neklausytų.
„Mūsų šeimoje mokytojas visuomet buvo vertybė. Pamenu, kad spręsdamas namų darbus, kaip ir tikriausiai daugelis, mintyse keikdavau mokytoją ir galvodavau, koks jis durnas. Tokius žodžius ištarti mūsų namuose buvo griežtai draudžiama“, – prisimena pedagogas. Jų šeimoje mama ir tėtis visuomet skatino meilę mokyklai, pagarbą mokytojams. Pavyzdžiui, kiekvienais metais per rugsėjo 1-ąją su broliu ir sesėmis eidavome pas į pensiją išėjusią kaimynę, kuri buvo mokytoja. Tokie dalykai suformavo mano požiūrį į mokyklą ir mokytoją. Žinoma, iš kitos pusės tai yra genai. Matyt, kad perduodama nematoma informacija, kuri užkoduota ir įsiskverbianti į Nefų šeimos smegenis“, – prisiminimais dalijasi M. Nefas.
Mokytojas sako, jog jų giminės susiėjimai visuomet neapsieina be temų apie mokyklas, abiturientų egzaminus ir panašias su švietimu susijusias temas. „Aktyviausiai diskutuoja mūsų šeimos lituanistai, kurių yra net keturi. Žinoma, kitų specialybių giminės taip pat neatsilieka ir į savo pokalbius įtraukia visus dalyvaujančius“, – sako M. Nefas.
Jo giminės pokalbiuose mokyklos tema dažnai nagrinėjama, o Mindaugo, kaip jaunojo pedagogo, visuomet klausinėjama, bet jis sako, kad beveik niekuomet negauna patarimų. Kodėl taip yra? Mindaugas svarsto, kad turbūt todėl, jog mokytojo specialybė yra unikali.
„Mokytojo darbui tave gali paruošti universitetas, tačiau išmokti būti mokytoju turi pats. Kiekvienam asmeniui, kuris siekia ne dirbti, o būti mokytoju, reikia surasti savo kelią. Tai siejasi ir su mokyklos paradigma ne mokyti, o padėti mokytis. Taip ir mūsų giminėje. Jei aš ar kuris nors kitas pedagogas klausia patarimo, tai visi yra pasiryžę padėti, bet jokiu būdu neperša savo nuomonės“, – sako M. Nefas.
Tokia pati tendencija vyrauja ir jaunajai kartai renkantis sako karjeros kelią. Mindaugas sako, jog tėvai niekuomet išskirtinai neskatino keliauti pedagogo keliu, tačiau turbūt visa tai buvo perduodama neformaliai. „Mokykla visuomet buvo ir yra ne tik ta vieta, kur vyksta pamokos. Mokykla buvo, yra ir bus mūsų giminės gyvenimas“, – tvirtina jis.
