Paskutinėmis vasario dienomis, smigęs į patį beprotiškų įvykių mūsų aplinkoje sūkurį ir artimas nūdienai spektaklis pakėlė premjeros uždangą ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Tai miuziklas, paremtas Austrijos imperatorienės Elžbietos dramatiška gyvenimo istorija. Jį prieš 30 metų sukūrė ir pirmuoju pastatymu Vienoje publikai pristatė vengrų kompozitorius Silvesteris Levay ir vokiečių libretų autorius Michaelas Kunze, kurie bendradarbiauja kurdami miuziklus jau kelis dešimtmečius.

Įvykių dinamika

Miuziklo „Elizabeth“ siužetas perkelia žiūrovus į XIX a. pabaigą, bet jame išryškinamos to meto idėjos ir žmonių tarpusavio santykių ypatybės neturi senaties. Šimtmečių sandūra pakeliui į XX a. pažymėta audringais susidūrimais ir lūžiais, kokybiniais virsmais, naujų vertinimų ir pažiūrų atsiradimu visuomenės gyvenime. Tokiame dinamiškame verpete asmeninių dramų amplitudė dar ryškesnė.

Kiekvienas veikėjas, tiek gyvenęs ano meto realybėje, tiek ir prikeltas savo vaidmeniui šiame miuzikle, yra daugiaplanis dramatiškais virsmais. Galima teigti, kad kiekvienam jų galėtų būti skirtas atskiras šio įvairialypio laikotarpio sluoksnis, leidžiantis atskiru kūriniu perteikti kiekvieno jų išgyvenimų istorijas. Dabar gi jie visi viename – kiekvienas su savo charakteriu ir virsmo dinamika – itin dramatiškai besivystančiame epochos burbule. O dar turint mintyje, kad miuzikle atpasakojami gana gausūs pusšimtį metų trunkantys istoriniai įvykiai bandomi įsprausti į pustrečios valandos erdvę. Todėl natūralu, kad giliau stabtelėti ties atskirais momentais ar nuotaikomis nėra kada – viskas pralekia atskirų akimirkų – stop kadrų kaleidoskopu.

Visa tai (miuzikle – apie 50 numerių) susieti į vientisą turinį – nemenkas statytojų uždavinys. Nors tarp atskirų scenų vyksmas savaime nutrūksta, reikia tikėtis, kad, laikui bėgant, šios baltos siūlės pasislėps po spartesnėmis paveikslų ir scenų jungtimis. Tačiau scenų viduje veiksmas sukasi itin aktyviai, nuobodžiauti nėra kada. Tik spėk sekti Lukenio, kaltinamo dėl Elizabet mirties, pasakojimą.

Aplinka: spektaklyje stiprų emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. / M. Aleksos nuotr.

Šis tragiškas personažas, prikeltas iš anapus, kad atpasakotų to meto įvykius, įvelka juos į grotesko, ironijos ir pašaipių vertinimų drabužį, tarsi tyčiotųsi ir iš savo aukos, ir iš viso pasaulio.

Elizabet tragedija

Tarp veikėjų ryškiausiai spindi Elizabet, kontrastavusi savo nenoru paklusti laikmečio ir dar labiau – imperatoriškųjų rūmų normoms, balansavusi tarp gyvenimo ir mirties, jautusi laikmečio brandą permainoms, kylančias naujas pažangias, revoliucines, taip pat utopines ir regresyvias idėjas.

Negalėdama išsiveržti iš dvasiškai svetimo auksinio narvelio sau artimą pasaulį ji surado Heinricho Heine's poezijoje, kurios aplinkoje Elizabet ieškojo nusiraminimo, dažnai ir pati pasinerdama į aistringus poetinius kūrybinius išsiliejimus, jos žodžiais, diktuojamus jai paties H.Heine's. Neatsitiktinai tarp scenografijos elementų išvystame ir simboliškai išryškėjančius poezijos rankraščius.

Miuziklo scenografijoje (scenografas Artūras Šimonis) pastebime ir daugiau subtilios simbolikos, neįkyriai per vaizdinius padedančios atskleisti imperatorienės asmenybę. Scenos fonu atitinkamose scenose pasirenkama nerimastinga vandens gelmė, siejanti su Elizabet pamėgtais jūros toliais – neatsitiktinai ji save eilėse vadino vieniša žuvėdra. Kartu tai aliuzija į mirusiųjų požemio karalystės Stikso upės nuodų ir nemirtingumo vandenis. Juk Elizabet gerai mokėjo graikų kalbą, žavėjosi graikų mitologija ir net įsivaizdavo mitinį herojų Achilą kaip savo dvasinį mylimąjį. Miuzikle jos mylimuoju tampa personifikuota Mirtis, kuri palydi Amžinybėn visus išeinančius miuziklo herojus, taip pat ir ją. Mirtis jai – kaip išsilaisvinimas, ne gąsdinanti, bet laukta, vedanti į Amžinąją šviesą...

Miuziklo scenose įvairiai modifikuojama apvali kiaurymė – takoskyra tarp šiapus ir anapus – per kurią atsikartojančiais įvykiais ir visuomenės santykiais į mūsų gyvenimą sugrįžta praeitis – kam lemta nugrimzti į Hado karalystę, o kam – pakilti Panteono skliautais. Kruviną likimo ir mirties kaspiną vyniojanti maža mergaitė – lyg Moira, kalbanti griausmavaldžio teisėjo balsu. Gal tai pats Dzeusas vaiko lūpomis tardo tarp pragaro ir dangaus besiblaškantį Lukenį?

Pastatyme daug simbolikos, tačiau atsiranda ir vienas kitas konkretus elementas, kurio buvimas padvelkia abejotinu ir tiesmuku buitiškumu, galbūt priskirtinu kičui, kuris Sisi kulto erdvėje užima nemažai vietos.

Šviesos spektaklyje nedaug – juk karaliauja tamsos jėgos. Be to, ir kiti veikėjai tik įvykių atpasakojimui iš anapus sugrąžinti. Tad spalvingumo ir imperatoriškojo blizgesio čia nedaug. Tačiau daug modelių įvairovės, kurią žiūrovams sukūrė kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, turėjusi suspėti spektaklyje su pagrindinių veikėjų senėjimo pokyčiais. Tik Blogis – Lukenis ir Mirtis – nesensta.

Blogio jėgos

Šią tamsiąją miuziklo ašį formuoja personifikuota Mirtis, kuri Elizabet yra lyg imperatoriškasis meilužis (Egidijus Bavikinas ir Jeronimas Milius) ir ekstremistas Lukenis, nužudęs Elizabet ir tragiškai žuvęs pats (Mantas Jankavičius ir Rokas Laureckis). Tačiau šie abu vaidmenys, nors ir asocijuojasi su Tamsa, savo turiniu gana skirtingi. Kartais netgi norėtųsi, kad Mirtis išsiskirtų šviesesniu apdaru. Ir ne tik dėl to, kad ji miuzikle kai kuriuos veikėjus lydi kaip globėja ir gelbėtoja, bet ir dėl vizualinės painiavos – abiejų šių veikėjų vokalo partijose nemažai panašumų – roko stilistikai būdingi elementai, panašus tembras, nors juos formuojanti muzika ir skirtinga.

Aplinka: spektaklyje stiprų emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. / M. Aleksos nuotr.

Mirties melodijose kur kas dažnesnis melodingumas, nuosaikesnė ritmika, šalia ekspresijos lieka vietos lyrizmui, o Lukenio vokalas – grubus, groteskiškas, lydimas aštrių, kampuotų ritmų. Todėl scenos prieblandoje pasirodžius kažkuriam jų, tik muzikos fonas padeda neapsigauti.

Pagal šiems vaidmenims parašytos muzikos stilių, parankiausia ją interpretuoti J.Miliui ir M.Jankavičiui, tai jie sėkmingai ir daro. E.Bavikinas, labiau matomas operose, nė kiek nenusileisdamas partneriui, taip pat laisvai jaučiasi nedažnai jam pasitaikančiame žanre, tuo maloniai nustebindamas klausytojus.

Ciniška žmogžudyste į istoriją įeiti siekiantis ekstremistas Lukenis, kuriamas M.Jankavičiaus, – geras interpretacijos pavyzdys R.Laureckiui, kuriam tai svarus ir atsakingas vaidmuo, papildantis augantį kūrybinį bagažą.

Apgaubta kultu

Atsvara tamsiosioms jėgoms – Elizabet. Nors ir ji gyvenimo skaudulių išsekinta pasirenka juodą apdarą, tapdama panaši į juodą žuvėdrą. Būtent taip buvo pavadintas kino filmas, sukurtas Sisi (tokiu malonybiniu vardu imperatorienę Elizabet vadino amžininkai) žūties šimtmečiui.

Sisi kultas Austrijoje ypač stiprus, konkuruojantis su Wolfgango Amadeus Mozarto kultu, nors Sisi stengėsi gyventi gana uždarai, nedalyvaudama rūmų viešajame gyvenime ir pasislėpdama nuo Hofburgo aplinkos ilgalaikėse kelionėse. Tai lėmė ir jos pačios, laikytos gražiausia aristikrate Europoje, nenoras leisti matyti aplinkiniams jos senėjimą.

Elizabet asmenybė realybėje patyrė sudėtingą transformaciją, jos gyvenimo vingiai, dažnai slėpti už imperatoriškųjų rūmų sienų, ligi šiol apsupti subjektyvių nuomonių ir įvairių interpretacijų.

Tačiau Sisi legenda išsilaisvino. Tam padėjo nemažai apie ją sukurtų filmų ir parašytų knygų, įvairiai traktuojant jos gyvenimo dramą. Legenda ir toliau kuriama – dabar jau padedant ir šiam miuziklui. Ilgainiui toks aktyvus dėmesys tapo kultu, o kartu su juo atsirado ir palanki dirva kičui, kuriam miuzikle taip pat skiriama šiek tiek pašaipaus dėmesio.

Premjeriniuose spektakliuose Elizabet vaidmenį kūrė Marija Arutiunova ir Karina Krysko (Gabrielės Bielskytės Elizabet pamatysime vėlesniuose spektakliuose). Abiejų solisčių Sisi atsiskleidžia vaidmens dramaturginėmis gelmėmis, tik šiame transformacijos kelyje K.Krysko šešiolikmetę Elizabet pirmose scenose pristato pernelyg pajauninta vėjavaikiška paaugle, visai neketinančia kilti į imperijos aukščiausius sluoksnius, taip padidindama kontrastą tarp jos ir sesers Helenos, kurios noras tapti imperatoriene buvo kryptinga siekiamybė.

M.Arutiunova Elizabet jaunatvišką valiūkiškumą suvaldo labiau, suteikdama savo herojei santūresnės pradinės brandos. Visa tai atsispindi ir solisčių vokalo traktuotėse, sėkmingai vedamose link finalinės tragedijos. Elizabet virsmo kulminacija sutampa su jos scena, lydima įsimintinos melodijos „Tik sau aš priklausau“.

Aplinka: spektaklyje stiprų emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. / M. Aleksos nuotr.

Kitas ryškus vidinių dvasinių konfliktų draskomas vaidmuo – Elizabet sūnus, Austrijos kronprincas Rudolfas (Martynas Beinaris ir Jurgis Jarašius), kurio tragizmą jaunieji solistai atskleidžia įtikinama ekspresija. Tai trumpas, bet gilus jau suaugusio Rudolfo vaidmuo. Jaunąjį Rudolfą, skaudžiai atskirtą nuo mamos, jautriai kuria net trys mažieji solistai, pakerintys žiūrovą trapiu vokalo tyrumu.

Francas Jozefas, Austrijos imperatorius, miuzikle pagal austrišką tradiciją vadinamas kaizeriu, istoriškai įspraustas į aplinkos tradicijų ir elgesio rėmus, nors ir siekia prieštarauti, bet vidinės energijos iš tų gniaužtų išsivaduoti neužtenka. Čia slypi jo tylusis tragizmas. Taigi, ir šį vaidmenį kuriantiems išoriškai keistis yra mažiau galimybių (Raimondas Baranauskas ir Rokas Spalinskas). Tačiau iššūkiu tampa vidinių prieštaravimų, slepiamų po šalta ir bejausme kauke, atskleidimas. R.Smalinsko Francas turi ryškesnių imperatoriškų bruožų ir suvaldytos rimties, o R.Baranausko – buitiškesnis, mažiau spaudžiamas aristokratiškų rėmų.

Verta paminėti ir senąją imperatorienę Sofiją kuriančias Ritą Preikšaitę ir Kristiną Siurbytę, ypač jų priešmirtinę sceną – Mirties akivaizdoje net ir didžiausias pyktis ir rūstybė pradeda tirpti.

Turtingas siužeto audinys

Šalia atskirų veikėjų ypač stiprų dinaminį emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. Chorą pastatymui ruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, o choro ir šokėjų judesius kūrė choreografas Dainius Bervingis, kuriems uždegantys miuziklo ritmai, atrodo, suteikė nemažai kūrybinio peno. Žiūrovo dėmesį prikaustantys mirusiųjų ir šešėlių šokiai, žaismingai su vulgarumu koketuojančios bordelio merginos, sarkazmo nestokojančios guvernantės ir plačiausių visuomenės sluoksnių atstovai sukuria įspūdingų charakteringų scenų.

Tačiau viena scena visus sukrečia, gal net šokiruoja ir tikrai priverčia susimąstyti. Abejingas jai gali būti nebent visai į istorinį kontekstą nesigilinantis žmogus. „Neapykantos“ scenoje kylanti įtampa su vis aktyvesniais antisemitiniais ir nacionalsocialistiniais šūkiais ir skanduotėmis buką, agresyvią minią priveda iki ekstazės. Kuo tai pavirto, dar yra prisimenančių. Taip, tai istorija, jos niekur nepaslėpsime ir mandagiai neapeisime. Tuo labiau kad istorijos posūkiai linkę pasikartoti. Ir jie kartojasi – su kita nacija, kitoje geografinėje platumoje. Tik klausimas, ar dera po tokios scenos aplodismentai? Nors pati scena labai įtaigi ir paveiki. Bet... po jos labiau dera tyla. Be neapykantos.

„Elizabeth“ miuziklas turtingas muzikinės kalbos įvairovės – nuo drastiško, ekspresyvaus roko ritmų iki plačių dramatiškų melodijų ar lyriškų duetų. Pažymėtina, kad muzikos elementai spektaklyje pasitarnauja ne tik charakterizuojant pagrindinius veikėjus, bet ir tampa savotiškais leitmotyvais, sugrįžtančiais melodijų atkarpomis arba ištisomis melodijomis ir ritmais, taip primenant jau skambėjusius ir su atskiromis situacijomis susietus motyvus, pateikiant papildomos informacijos apie scenoje gvildenamus įvykius ir jų sąsajas.

Menkai žinantiems Austrijos imperijos istoriją sekti siužeto smulkmenas gali būti ganėtinai sudėtinga, tekste minimi įvykiai, geografinės vietos ir su jomis susiję asmenys gali praeiti pro ausis neužkabinę. Tačiau miuziklo melodijos atmintyje skambės tikrai ilgai. Tad belieka įsijausti į tolimų įvykių verpetuose kuriamus charakterius ir nuotaikas. O po spektaklio norėti vėl jį pamatyti. Ir jei ne apie Elizabet, tai gal apie Mariją Antuanetę arba... W.A.Mozartą. Tai tų pačių autorių miuziklai, sėkmingai užkariaujantys pasaulio scenas. Galbūt „Elizabeth“ bus ne vienintelė šių autorių muzikinė istorija mūsų scenoje. Tikėkimės.

Įkvėpta istorijos

Šis 1992 m. pasaulį išvydęs kūrinys vaizduoja paskutiniuosius Habsburgų dinastijos metus ir atskleidžia monarchijos žlugimo priežastis. Šių dienų kontekste neįmanoma neatkreipti dėmesio į garsiosios imperatorienės Elžbietos, dar žinomos kaip Sisi, egoizmą ir karą tose pačiose teritorijose.

Tačiau miuziklas „Elisabeth“ – ne istorijos vadovėlio puslapis, o meno kūrinys, kurio siužeto centre – visas imperatorienės Elžbietos gyvenimas, pasakojamas jos žudiko Lukenio lūpomis.

Miuziklo pradžioje klausiamas, kodėl nužudė, Lukenis veikia kaip imperatorės gyvenimo stebėtojas, siekiantis žiūrovą nuteikti prieš ją. Imperatorienę gyvenimo kelionėje lydi ir dar vienas mistiškas personažas – Mirtis, žiūrovui pasirodantis žavaus įsimylėjusio jaunuolio pavidalu. Tad viso kūrinio metu vyksta intensyvi gėrio ir blogio kova, atsiskleidžianti ne tik per miuziklo personažus, bet ir muzikinėje drobėje.

Miuziklas „Elisabeth“ nėra paprastas ir patogus kūrinys ne tik atlikėjams, bet ir žiūrovams. Visų pirma, miuziklo partitūra – labai intensyvi ir eklektiška – čia susipina populiariosios, klasikinės, senosios ir net bažnytinės muzikos elementai. Toks meninis sprendimas klausytojui neleidžia užsnūsti miuziklams įprastų melodingų arijų pašonėje. Orkestrui ir chorui staigūs stilistiniai pokyčiai irgi kelia nemažai iššūkių. Tačiau spektaklio muzikos vadovo Jono Janulevičiaus ir masinių scenų vadovų chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės bei choreografo Dainiaus Bervingio indėlis į dramaturgiškai vientisą, kokybišką spektaklį buvo akivaizdus ir pagirtinas.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

Ryškiausi charakteriai

Miuziklo „Elisabeth“ veiksmas vystosi greitai ir koncentruotai, tad ir gausus būrys Elizabet gyvenime dalyvaujančių asmenybių scenoje keičiasi greitai ir dažnai. Visus spektaklio veikėjus apžvelgti užtruktų be galo ilgai, tačiau norisi išskirti ryškiausius.

Pagrindinį Elizabet vaidmenį premjeriniuose spektakliuose atliko Marija Arutiunova ir Karina Krysko. Užduotis atlikėjoms nebuvo paprasta, nes miuziklo turinys įpareigoja atskleisti Elizabet transformaciją: iš jaunos, naivios ir įsimylėjusios mergaitės, ištekėjusios už Austrijos imperatoriaus Franco Jozefo, ji tampa griežtų rūmų reglamentų suvaržyta nelaiminga mergina, o dar vėliau – šalta, subrendusia, tik sau gyvenančia moterimi.

Čia ir ryškėjo M.Arutiunovos ir K.Krysko skirtumai: M.Arutiunova labiau atsiskleidė kaip subrendusi ir savimi pasitikinti Elizabet. Tai buvo ryšku ir vokalinėse partijose, ir vaidyboje. Net scenose, kuriose Elizabet – jauna ir nerūpestinga mergaitė, M.Arutiunova buvo santūresnė, tačiau jos kančia ir atsiribojimas nuo rūmų įtikino labiau.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

K.Krysko puikiai atskleidė Elizabet žaismingumą, kančią atsidūrus griežtoje rūmų aplinkoje, tačiau antroje miuziklo dalyje jautrumo ji neatsisakė. Duetuose su kitais veikėjais atsiskleidė subtilus M.Arutiunovos gebėjimas bendradarbiauti, o K.Krysko tokiose scenose šiek tiek sutrukdė unikalus ir ryškus balso tembras, ne visuomet organiškai derantis su scenos partnerių balsais.

Kita vertus, duetų scenose K.Krysko išnaudojo kūno plastiką, atskleisdama ne tik Elizabet vidinį pasaulį, bet ir santykį su ją supančiais asmenimis. Vis dėlto apibendrinant – abi atlikėjos įtikinamai perteikė Elizabet personažo dinamiką ir vidinę tragediją. Čia reikėtų paminėti įsiminusią Rūtą Zaikauskaitę, atlikusią Elizabet motinos Liudovikos vaidmenį.

Tamsieji gaivalai

Tiesiai iš tamsiųjų jėgų pasaulio užtikrintai į sceną žengęs Jeronimas Milius pasirodė ne tik kaip Elizabet, bet ir žiūrovą viliojanti Mirtis: šalta, baugi, bet kartu ir švelni, žadanti prieglobstį nuo visų šio pasaulio negandų. Atsiribojant nuo subjektyvaus romantizuoto požiūrio į šį atlikėją, norisi pasakyti, kad J.Milius, atlikdamas savo vaidmenį, jautėsi savo stichijoje: užtikrinta laikysena, profesionaliai valdomas balsas žavėjo ir dinamiškai atskleidė personažo prigimtį bei funkciją. Nuostabiai skambėjo duetai su M.Arutiunova, tačiau netikėtai gražiai šiame spektaklyje suskambo vyriškas Mirties ir Elžbietos sūnaus Rudolfo (Jurgio Jarašiaus) duetas. Kita aktorių sudėtis – Mirties vaidmenį atlieka Egidijus Bavikinas, Rudolfo – Martynas Beinaris.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

Žudiko Lukenio vaidmenį, keliantį nemenkų vokalinių iššūkių, atliko Mantas Jankavičius ir Rokas Laureckis. Paradoksalu, tačiau vokaline prasme išskirtinumo nepademonstravo nė vienas jų. Vis dėlto M.Jankavičiui įtaigiai atskleisti Lukenio vaidmenį padėjo charizma, aktoriniai gebėjimai ir betarpiška, nors ir neinteraktyvi komunikacija su publika. Šis personažas miuziklo veiksme tiesiogiai nedalyvauja, nes, būdamas jau miręs, komentuoja įvykius ir įtikinėja publiką pasmerkti egoistiškus Elizabet sprendimus, tad atlikėjo kontaktas su žiūrovu yra svarbus. Gana rečitatyviška vokalo traktuotė atrodė visai organiška, atskleidžianti personažo demoniškumą.

R.Laureckis labiau mėgavosi savimi, nei mezgė ryšį su publika ar nuosekliai kūrė personažą. Nesužavėjo šio personažo saldumas, nenatūraliai skambantys libreto segmentai italų kalba ir kiek per didelis pasitikėjimas kai kuriuos vokalinius numerius bandant atlikti roko muzikai būdinga agresyvia maniera.

Buvusios imperatorienės Sofijos vaidmenį sukūrusi Rita Preikšaitė nenutolo nuo tradicinio operinio dainavimo manieros, kuris su miuzikle gausiai naudojamais populiariosios muzikos elementais ne itin dera. Tačiau tai padėjo sukurti ryškų ir charakteringą griežtos ir šaltos valdovės vaidmenį, smarkiai kontrastuojantį su Elizabet, Lukenio ir Mirties personažais.

Sofijos sūnaus imperatoriaus Franco Jozefo vaidmenį atlikęs Raimondas Baranauskas kiek nublanko šalia scenos partnerių M.Arutiunovos ir K.Krysko, tačiau scenose su Elizabet gana ryškiai atskleidė Franco Jozefo neryžtingumą ir paklusnumą buvusiai imperatorienei Sofijai. Imperatoriaus vaidmenį spektaklyje taip pat kuria Rokas Spalinskas, Sofijos – Kristina Siurbytė.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

Kartelė vis aukštyn

Žvelgiant į miuziklo „Elisabeth“ pastatymą, norisi pasakyti, kad V.Streičos interpretacija, kaip ir muzikinė bei draminė kūrinio medžiaga, yra labai intensyvi. Spektaklio scenografija (scenografas Artūras Šimonis), kostiumai (autorė Kotryna Daujotaitė) ir vaizdo projekcijos (jas kūrė Gediminas Grundhouseris) sukūrė gana tamsią ir fatališką atmosferą.

Viso spektaklio metu įtaigiai balansuojama ant šio ir ano pasaulio ribos. Šią ribą simbolizuoja ir scenoje tarsi leitmotyvas pasirodanti valtis, miuziklo pabaigoje galų gale nuplukdanti Elizabet į kitą, laimingesnį, pasaulį. Tačiau kartu elegiškai atskleidžiamas trapus ir tragiškas Elizabet pasaulis. Simbolinėmis prasmėmis pernelyg neapkrauta spektaklio vizualizacija leidžia patogiai stebėti intensyvų miuziklo veiksmą, tačiau kartu išvengiama komerciškų ir publikai pataikaujančių režisūrinių sprendimų.

Turint omenyje gana kamerinius KVMT resursus, miuziklas „Elisabeth“ suskambo įspūdingai. Atsiskleidė ir V.Streičos režisūrinė branda – gebėjimas ryškiai, bet natūraliai pasakoti kelias istorijas vienu metu ir, neišryškinant kontrasto, perteikti ir situacijos jautrumą, ir žiaurumą.

Šiandien šis miuziklas skamba kiek simboliškai: jame vaizduojamas Krymo karas, antisemitizmo gimimas, revoliucijos, monarchų spindesys ir liaudies skurdas negali nerezonuoti su politinėmis bei socialinėmis realijomis. Tačiau „Elisabeth“ ir ateityje neabejotinai išliks vienas iš stipriausių KVMT repertuaro spektaklių.

Solistai Jeronimas Milius (J.M.) ir Karina Krysko (K.K.) sutinka pasidalyti savo mintimis ne tik apie artėjančią premjerą – Michaelo Kunze ir Sylvesterio Levay miuziklą „Elisabeth“, bet ir apie beveik metus trunkančią šeiminę laimę.

– Miuzikle „Elisabeth“ kuriate vienus pagrindinių vaidmenų. Karina tampa Austrijos-Vengrijos imperatore Elžbieta, žinoma dar ir Sisi vardu, o Jeronimui tenka alegorinis personažas – Mirtis. Ką galėtumėte papasakoti apie savo naujausius vaidmenis?

J.M.: Šiame miuzikle veikia standartinis meilės trikampis, kurio dalimis esame ir mes su Karina. Elizabet įsimylėjusi Mirtį, kuri spektaklyje tarsi įvilkta į žmogišką pavidalą. Kitoje trikampio pusėje – jos teisėtas vyras, vaikų tėvas. Šiai stipriai moteriai tenka patirti daug savo laikmečio išbandymų – ištekėjusi ji jaučiasi vieniša, suvaržyta rūmų taisyklių. Jai neleidžiama matytis ir auklėti savo vaikų, tad Elizabet lieka realizuoti save per grožį. Ji tampa gražiausia, o kartu ir nelaimingiausia Europos moterimi, kuri nuolat balansuoja ties gyvenimo ir mirties riba. Būdama itin stipri asmenybė, vis sugeba Mirčiai atsispirti, jos nepasirinkti.

K.K.: Miuzikle parodomas Elžbietos gyvenimas nuo paauglystės iki mirties, iliustruojami esminiai jos gyvenimo tarpsniai. Netipiška ir įdomu, kad Mirtis įsimyli Elizabet – dar visai jauną mergaitę, bet, būdama taktiška, laukia to momento, kai pati Elizabet ištars jai „taip“ ir pasiryš būti su ja amžinai.

– Šiame miuzikle esate dvi meilės trikampio dalelės. Ar dažnai KVMT spektakliuose jums tenka vaidinti mylimuosius?

K.K.: Na... nelabai. Tie mūsų vaidmenys įvairiuose spektakliuose labai skirtingi. Vienintelis miuziklas, kuriame vaidinome mylimuosius, yra „Grafas Montekristas“, o dabar ir šis – „Elizabeth“. Kita vertus, jame mes nesame tikri mylimieji: Elizabet turi vyrą. Netikėtas siužetinis sprendimas – personažas Mirtis, nors imperatorė niekada negalvojo apie savižudybę. Kad ir kokia tragiška buvo jos kasdienybė, įsprausta į to laikmečio rėmus, Elžbieta niekada nenorėjo anksčiau laiko numirti.

Atsakomybė: pats miuziklo „Elisabeth“ repeticijų įkarštis – K.Krysko ir J.Miliui teko užduotis perteikti sudėtingus imperatorės Sisi ir alegorinio personažo – Mirties – santykius, kurie yra šios istorijos pagrindas.

– Ar imperatorė – tai jūsų garbingiausias titulas teatro scenoje?

K.K.: Kol kas tai mano didžiausias vaidmuo. Galėčiau jį palyginti nebent su Barbora Radvilaite. Vis dėlto Elizabet charakteris – sudėtingesnis. Kurdama šį vaidmenį turiu daugiau ką veikti. Kaip virsti imperatore? Po truputį, žingsnelis po žingsnelio – tikrai nepersikūniju į ją akimirksniu. Tam reikalingos repeticijos ir laikas, per kurį galiu labiau įsigilinti į savo personažą. O toliau viskas vyksta bandymų keliu. Per vieną repeticiją mano kuriama Elizabet gali būti vienokia, per kitą – šiek tiek kitokia. Dar turiu laiko jos personažui išgryninti. Vasario pabaigoje, per premjerą, pamatysime, kokia ji bus iš tiesų (juokiasi).

Kai užlipi ant muzikinio teatro scenos, matai žmones, jaučiančius pagarbą tavo darbui, dainavimui, įdėtoms pastangoms. O koncertuose būna visko…

J.M.: Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad Karina įkūnija įvairaus amžiaus Elžbietą – nuo paauglės iki garbaus amžiaus senjorės. Tad užduotis, kaip suprantamai žiūrovui perteikti tą skirtingą imperatorės amžiaus amplitudę, išties nelengva.

– Ar sunku vaidinti tai, ko dar nepatyrėte? Juk jūs, Karina, scenoje – ir 60-metė...

K.K.: Netoli jau ir man (kvatojasi). Pora dešimčių metelių, ir jau! Aišku, šešiadešimtmetė dar nebuvau, bet šiokios tokios gyvenimiškosios patirties bagažą jau turiu. Todėl galiu kažkiek įsivaizduoti, kaip Elizabet galėtų jaustis būdama garbaus amžiaus.

– Ar nepavojingas tas diktatorės vaidmuo? Ar Karina, grįžusi namo, nevaidina imperatorės toliau?

J.M.: Dar nevaidina. Bet paskutinę repeticijų savaitę, kai prieš pat premjerą sėdėsime ir repetuosime teatre nuo ryto iki vakaro, visko gali būti.

K.K.: Šiuo metu daug dirbu ne tik scenoje, bet ir mintyse. Bandau tam tikras miuziklo scenas pereiti, apgalvoti. Tad kol kas didesnis darbas vyksta mano viduje, o ne išorėje, – Jeronimas gali jaustis visiškai saugus. Yra be galo daug žmonių, savo amato profesionalų, dirbančių prie šio spektaklio ir mums padedančių. Bendraujame tiek su režisieriais, tiek su to paties vaidmens kitais atlikėjais. Kalbamės, diskutuojame, ieškome istorinės medžiagos apie šią realiai gyvenusią asmenybę. Dabar kaip tik skaitau knygą apie Sisi – taip ją meiliai vadino tėvai. Žodžiu, lipdau savo vaidmenį tarsi iš mažų mozaikos dalelių.

Susikalbėjimas: rakto į Karinos sūnaus Majaus širdį J.Miliui neteko ilgai ieškoti. Su akrobatiką dievinančiu dešimtmečiu jiedu greitai surado bendrą kalbą. „Laima and Simas PHOTOGRAPHY“ nuotr.

– Palikime kol kas Habsburgų rūmų intrigas ramybėje ir persikelkime į realų gyvenimą. Ar tiesa, kad šiltesni jūsų jausmai įsižiebė būtent KVMT scenoje?

J.M.: Turbūt čia žiniasklaidos paleista antis (kvatojasi). O gal net ir visas kalakutas… Kad susipažinome teatre – tas tiesa. Čia vyko pirmieji mūsų rimtesni darbai. Turiu omenyje miuziklo „Grafas Montekristas“ pastatymą 2014 m. Dar buvo vienas spektaklis – „Meilė ir mirtis Veronoje“, kur vaidinome irgi kartu, bet scenoje beveik nesusitikome. Įkūnijome tokius personažus, kurie neturėjo nieko bendro tarpusavyje.

– O kaip dabar – ar per repeticijas susitinkate scenoje, o gal vienas kitą pamatote tik namuose?

K.K.: Priklauso nuo to, kada kokios scenos repetuojamos.

J.M.: Kadangi šiame spektaklyje mūsų kuriamų personažų linijos susipynusios tarpusavyje, bendrai dirbame išties nemažai.

– Ar peržengę namų slenkstį darbo reikalus paliekate už durų? O gal toliau tęsiate teatre pradėtas diskusijas?

K.K.: Tęsiame, tikrai… Kartais net ir parepetuojame sunkesnes scenas.

J.M.: Manau, kad tai visai neblogai. Juk per repeticijas dažnai nelieka laiko tų epizodų aptarti, išsakyti savo nuomonės. Tad namuose surengiame jų aptarimus! Ne tik aptariame, bet ir prasidainuojame. Turim sąlygas parėkauti (juokiasi). Galime ir koncertams nekeldami kojos iš namų ruoštis, tai tikrai patogu.

– Ar Karinos sūnus Majus neprašo tučtuojau liautis?

K.K.: Kol buvo mažesnis, kokių trejų, tikrai prašydavo. Šaukdavo: „Oi, mama, ne! Nedainuok!“ Jam, matyt, labai garsiai ir keistai atrodė tas mano dainavimas (kvatojasi). O dabar, kai baigiame su Jeronimu namuose repetuoti, kartais girdime, kaip Majus iš savo kambario niūniuoja neseniai girdėtą melodiją, kartais net su visu tekstu. Jeronimo prasidainavimus jis moka atmintinai. Pagiria, išsako savo nuomonę, jei kas labai patinka.

– Tai išvadų nedarote – į muzikos mokyklą vaikino vis dar neleidžiate?

K.K.: Ne… Manau, kad jam labiau patinka klausytis. Daug kartų bandžiau kalbėtis, ar jis nenorėtų mokytis groti kokiu nors muzikos instrumentu arba lipti ant scenos ir dainuoti. Tai Majus sakė, kad lipti į sceną tikrai nenorėtų. Nes nejauku jam. Gėda. Gal ateityje? Tiesa, ir miuzikle „Elizabeth“ yra kaip tik Majaus amžiaus – dešimtmečio berniuko – vaidmuo. Galvojome, gal sūnus galėtų? Bet paskui atmetėme šitą mintį kaip nevykusią. Majus – be galo aktyvus, negali ilgai išbūti vienoje vietoje. Šiuo metu jam labiausiai tinka lengvoji atletika, kurią ir pradėjo lankyti. Beje, jis dar labai mėgsta daryti visokius akrobatinius triukus, batutų parke verstis kūliais ir šokinėti salto. Neseniai atsirado noras sustiprėti fiziškai ir užsiimti akrobatika.

Darbas teatre yra be galo smagus, bet visi, kurie pasiryžta jį dirbti, tam tikra prasme eina savęs deginti. Nes turi atiduoti visą save.

– Abu esate scenos žmonės. Bet tų scenų irgi būna pačių įvairiausių – koncertinių, kamerinių, teatro, privačių vakarėlių ir t.t. Ar jaučiate skirtumą dainuodami vienokioje ar kitokioje scenoje?

K.K.: Žinoma, yra be galo didelis skirtumas. Gal atrodys juokinga, bet pats sunkiausias spektaklis man buvo „Kakės Makės svajonių gimtadienis“. Ten visą laiką reikėjo būti labai linksmai mergaitei, be paliovos strikinėti ir dainuoti, tad po kiekvieno spektaklio jausdavausi išgręžta kaip kempinė. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol išmokau protingai paskirstyti savo jėgas, kad nepervargčiau jau per pirmąją sceną. Kalbant apie dainavimą koncerte – ten vėlgi kitaip. Atlikėjas turi daugiau laisvės. Gali būti savimi. O teatras? Negaliu pasakyti, kuri scena man labiau patinka. Viena žinau: kai užlipi ant Muzikinio teatro scenos, matai žmones, jaučiančius pagarbą tavo darbui, dainavimui,  pastangoms. O koncertuose būna visko… Tarkim, sėdi žmogus prie stalelio ir visa savo povyza tarsi sako: na, ir ką čia tu dabar parodysi? Kuo nustebinsi? Teatro scena šiuo atžvilgiu yra kitokia. Ten ateina mylintys teatrą, jo atlikėjus, jo žanrus žmonės.

J.M.: Yra spektaklių, po kurių labai pavargstame fiziškai. Vienas iš tokių yra „Grafas Montekristas“, kur daug fechtavimosi scenų, solistų pakėlimų, nuleidimų… Ištisas dvi su puse valandos nepalieki scenos, tad užkaisti ne tik fiziškai, bet ir emociškai, – išnaudoji visus savo dvasios resursus. Tame miuzikle ir man teko išmokti (kaip Karinai) paskirstyti savo energiją, kad jos užtektų iki galo. Kol to nepadariau, jau po pirmojo veiksmo jausdavausi išsekęs, be jėgų. Darbas teatre yra be galo smagus, bet visi, kurie pasiryžta jį dirbti, tam tikra prasme eina savęs deginti. Nes turi atiduoti visą save.

– Viską atidavęs artistas lieka tuščias. Kaip judu su Karina įsikraunate, kad kitą sykį ir vėl galėtumėte su žiūrovais dalytis savo charizma?

J.M.: Geriausia įkrova yra atostogos, kurių neturim, arba svajonės apie atostogas. Tačiau geriausias poilsis – jau ne koncertas ar spektaklis, bet išvyka į gamtą, kartais – į užsienį.

K.K.: Man po kiekvieno spektaklio, jau persirengus, tiesiog privalu gerą pusvalandį ramiai pasėdėti grimo kambaryje. Labai nemėgstu skubėti. Turiu susirinkti save, tik tuomet galiu kažkur judėti.

– Dažnai teatro scenoje artistai patiria įvairių komiškų nutikimų, kuriuos prisimena ir pasakoja draugams iki pat gilios senatvės…

K.K.: Dar nesu daug metų ant scenos, tad ir tų nutikimų nedaug. Kol kas mano juokingiausias momentas, tiksliau, baisiausias, kai pamirštu tekstą ir nežinau, ką dainuoti. Tuomet pradedu improvizuoti ir iš jaudulio tarsi visas gyvenimas akimirksniu prabėga priešais akis (juokiasi). O profesiniuose košmaruose, kuriuos, sako, sapnuoja visi teatro artistai, visko pasitaiko. Ypač artinantis premjerai… Ne vienas kolega yra pasakojęs, kad premjeros išvakarėse kartojasi tie patys sapnų siužetai: tu klajoji po teatro užkulisius, nerasdamas kelio į sceną; kaip sulėtintame filme rengiesi kostiumą, o scenoje jau girdi grojant tavo kūrinį.

J.M.: Turbūt labiausiai per visą mano karjerą teatre yra įstrigęs vienas nutikimas iš spektaklio „Meilė ir mirtis Veronoje“. Vienoje masinėje scenoje, kur konfrontuoja Montekiai su Kapulečiais, pro mus turi prabėgti degantis kaskadininkas. Per repeticijas jis mums parodė, kokiu keliu bėgs, kad nesipainiotume jam po kojomis. Deja, aktoriui Vaidotui Martinaičiui nepavyko išvengti prisilietimo prie ugnies – jo drabužiai užsiliepsnojo. Nepaisant to, kad Vaidotas pagal scenarijų buvo priešininkų komandoje, puoliau jį gesinti. Gelbėdamas Vaidotą, smarkiai į kažkokią dekoraciją nusibrozdinau pirštą. Tad savąją Merkucijaus mirties ariją atidainavau plūsdamas tikru krauju (kvatojasi). Pamenu, buvau su tokiais baltais marškinėliais, tad dainuodamas nuolat valiausi į juos lašantį kraują. Paskui kolegos pasakojo, kad visi iki vieno užuodė salsvą kraujo kvapą. Tuos trofėjinius marškinėlius laikau atminimui iki šiol.

Varikliukas: naujas šeimos draugas Braunis atsirado visų trijų noru, tad pasivaikščiojimai nuo šiol tapo dar dažnesni.

– Ar sutinkate su nuomone, kad jei artistas, prieš eidamas į sceną, nebesijaudina, gal jam laikas į atsargą?

J.M.: Sakyčiau, yra skirtingų situacijų, lemiančių skirtingas to jaudulio amplitudes. Tarkim, jei tu vaidini spektaklyje 50 kartą ir viską žinai mintinai, natūralu, kad jaudinsies mažiau nei kokioje „Elizabeth“ premjeroje.

K.K.: Man atrodo, kad tas vidinis jaudulys artistą lydi visuomet, tik vieni jį išmoksta valdyti, o kiti – ne. Man irgi vienais atvejais lengviau pavyksta su tuo tvarkytis, kitais – sunkiau. Tarkim, tiesioginis eteris, renginio filmavimas. Visi aplinkui nervinasi, skuba, laksto… O jei dar netvirtai moki ką tik išmoktą naują kūrinį – tuomet, patikėkite, jaudulio su kaupu!

– Šyla oras, artėja pavasaris, tuoj vysime žiemą iš kiemo. Gal pakalbėkime apie atostogas? Kokia bendra laisvalaikio veikla vienija jūsų trijulę?

J.M.: Ooo… Mes galime būti drauge, bet kartu ir atskirai. Tarkim, visi trys skaityti knygas. Namuose, paplūdimyje, gamtoje. Dar mėgstame eiti pasivaikščioti, bet jau ne trise, o keturiese, nes turime šunį Braunį. Kieno tai užgaida? Mūsų visų. Visi drauge važiavome į prieglaudą, rinkomės, kurį šuniuką norime išgelbėti. Braunis – vidutinio dydžio mišrūnas, labai jį mylime.

– Įnamis namuose – dar daugiau buities iššūkių. Kas jūsų šeimoje atsakingas už tvarką ir buities darbus?

J.M.: Jei vienas atsipalaiduoja, tai kitas susigriebia. Pas mus tikrai nėra  vadinamosios meniškos netvarkos. Jei vienam užeina noras kažką būtinai sutvarkyti – tas ir tvarko. Kitą dieną galbūt tvarkos manija aplankys kitą. Vadiname save tvarkingais, nes esame matę ir kur kas netvarkingesnių namų už mūsų (abu kvatojasi). Kas gamina valgyti? Vienareikšmiškai – Karina. Kam man mėginti, jei žinau, kad jai išeis kur kas skaniau.

K.K: Užtai pusryčius ruošia Jeronimas. Man ilgiau užtrunka išsikrapštyti iš lovos, susiruošti. Ir apskritai tie buities reikalai nekelia per didelio žavesio, bet negi dabar samdysi namų tvarkytoją? Nesame dar tiek užsiėmę, kad nerastume laiko namų ruošai.

– O juk jūs dar viena koja jaunavedžiai! Vestuves atšokote tik pernai vasarą. Kieno mintis buvo jas švęsti pagal baltiškąsias tradicijas?

J.M.: Abiejų. Senovės baltų tradicijose nebuvo bažnyčios, o tuoktuvių apeigas vesdavo vyriausias krivis ar krivė, padedami savo asistentų. Nesame religingi – nei krikščionys, nei pagonys – bet tokią vestuvių šventės formą pasirinkome, kad būtų įdomiau. Patiko, kad senosios lietuvių tradicijos susijusios su gamta. Nenorėjome vaidinti ir daryti taip, kaip kažkam reikia. Rengėme kuo įdomesnę šventę, visų pirma, sau, o paskui – svečiams.

– Provokuojantis klausimas – kodėl jums išvis reikėjo vestuvių? Šiais laikais daug jaunų porų gyvena ir nesusituokusios.

J.M.: Mes irgi kurį laiką gyvenome nesusituokę, bet problema buvo ta, kad aš norėjau vesti Kariną! Kai surandi žmogų, su kuriuo nori žengti koja kojon per gyvenimą, tuomet ir tuokiesi (aišku, jei tas žmogus sutinka). Esu ne kartą sakęs, kad nevesiu iki pat 60-ies. Tuomet dar savo meilės nebuvau sutikęs.

– Geros karmos, dosnaus likimo buvote apdovanotas dvigubai – gavote mylimą moterį su kraičiu. Ar lengvai pavyksta rasti raktą į Karinos sūnaus Majaus širdį?

J.M.: Manau, kad taip. Esame šeimoje pasiskirstę su Karina vaidmenimis: ji namuose būna geroji fėja, o aš – tas griežtasis policininkas (juokiasi). Kažkam juk reikia imtis ir tų nelabai populiarių vaidmenų. O šeimos taisyklės? Jos dėliojasi savaime. Specialiai ant šaldytuvo jų sąrašo nekabiname.

K.K.: Kaip tik dabar skaitau istorinį romaną apie Elžbietą ir plaukai šiaušiasi, kaip tais laikais gyvendavo žmonės. Ypač – aukšto socialinio sluoksnio. Anyta jai reguliuodavo, sekdavo kiekvieną marčios žingsnį. Vos pagimdytus Elžbietos vaikus ji atėmė ir auklėjo pati. Valdė ir sūnų, Elžbietos vyrą… Džiaugiuosi, kad gimiau vėliau.

– O kokie judviejų santykiai su uošve ir anyta?

J.M.: Turiu auksinę uošvę – būtinai taip ir parašykit!

K.K.: Mano anyta irgi puiki. Labai pasiilgstame vieni kitų, nes per darbus nesimatome dažnai.

– Psichologai teigia, kad tose šeimose, kur žmonės dažnai kalbasi, gerokai sumažėja skyrybų tikimybė.

J.M.: Mėgstame ir mes kalbėtis. Nevengiame ir lengvai papliurpti. Juokais lengviau tarsi nejučiomis užkabinti tas problemas, kurios abiem skaudžiausios. Tikrai nebūna taip, kad grįžę namo užsidarome vienas į vieną kambarį, o kitas – į kitą.

– Pabaigoje pažaiskime „Tiesą ir drąsą“. Esate garsi ir graži pora. Gyvenate ir dirbate intensyviu grafiku. Nuolat būnate po didinamuoju žiniasklaidos stiklu. O gal norėtumėte staiga tapti paprastais žmogeliais, gyvenančiais ramų ir paprastą gyvenimą?

K.K.: Netiesa – mes abu esame labai paprasti.

J.M.: Oi, ne, ką tu kalbi (kvatojasi)! Mes esame visai ne paprasti, o stebuklingi! Tiksliau, stebuklingai paprasti! Kitokio gyvenimo ar kitokios profesijos aš nebeįsivaizduoju. Kartais išties pavargstu nuo žmonių dėmesio, tada sprunku į gamtą ar į užsienį.

K.K.: Karantinas mane labai gerai patikrino. Jo metu supratau, kaip stipriai myliu savo darbą. Paradoksalu – kad ir kaip nuo jo pavargčiau!