M. Tenisonas – latvis, į Lietuvą atvyko vos 21 metų, greitai išmoko lietuvių kalbą, čia pradėjo savo karjerą. 1966 m. įkūrė pirmąją profesionalios pantomimos trupę, kuri buvo pradėta rinkti Vilniuje, paskui persikėlė į Kauną – Dramos teatrą, vėliau – Muzikinį teatrą. M. Tenisonas tapo Lietuvos kultūros legenda, nes jo kuriama pantomima paveikė suvokimą apie judesio ir pasakojimo darną, nes jo idėjas, mokymus tęsia ne tik jo mokiniai, bet ir jo mokinių mokiniai.

M. Tenisonas išgarsėjo režisuotais pantomimos spektakliais „Ecce homo!“ (1967 m.), „Sapnų sapnai" (1968 m.), „Saugokit peteliškę!“ (1969 m.), „XX amžiaus capriccio“, (1970 m.), „Koliažas“, (1971 m.). Spektakliai pralenkė tuometį oficiozinį meno supratimą. Triko aprengti kūnai judesiu išreiškė mintį apie bendražmogiškas, humanistines vertybes. Jo trupės pasirodymai neatitiko nei teatro, nei šokio koncepcijos. Trupė glaudėsi tai prie Dramos, tai prie Muzikinio teatro, todėl sukeldavo trintį tarp tradicinių meno rūšių atlikėjų. Akstinu uždaryti trupę tapo 1972 m. Romo Kalantos susideginimas Muzikinio teatro sodelyje. (Tuo metu kaip tik vyko M. Tenisono trupės spektaklis Muzikiniame teatre.) Nesuprantama pantomimos forma buvo vadinama modernia ir avangardiška, o valdininkai ją susiejo ir su politikavimu. M. Tenisonas turėjo palikti Lietuvą ir grįžti į gimtąją Rygą. Latvijoje M. Tenisonas taip pat kūrė novatoriškus teatro spektaklius, neatitinkančius visuomeninių standartų. Visgi būtent už indėlį į pantomimos meną Lietuvos Vyriausybė 2003 m. M. Tenisoną pagerbė Gedimino ordinu.

Vitas Luckus. Modris. Iš ciklo „Mimai“. / Organizatorių nuotr.

Triko aprengti kūnai judesiu išreiškė mintį apie bendražmogiškas, humanistines vertybes. Jo trupės pasirodymai neatitiko nei teatro, nei šokio koncepcijos.

1972 m. uždarius pantomimos trupę, M. Tenisono veikla Lietuvoje nesibaigė. Jis atvykdavo į Lietuvą, į Kauną, ir stebėdavo savo buvusių mokinių – Stanislovo Rubinovo, Giedriaus Kuprevičiaus, Astos Urbanavičiūtės, įkūrusių Jaunimo muzikinę studiją, spektaklių repeticijas. Teatralai, muzikinės studijos šokėjai palaikė ryšį su M. Tenisonu. Pats M. Tenisonas spektaklių nebekūrė, tik patardavo. Tuo pat metu jis pradėjo domėtis baltiškais etnografiniais simboliais ir ženklais. Išstudijavęs latviškus, atvyko nagrinėti lietuviškų. Muziejuose nagrinėjo lietuviškų tautinių juostų ornamentus. Daug laiko praleido Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Liaudies meno skyriuje. Padėjo rasti trūkstamas tautinės juostos ornamento dalis. Pagal M. Tenisono atkurtą raštų schemą buvo restauruota muziejuje saugoma tautinė juosta. Galiausiai raštų schemas sujungė į baltiškų ornamentų ženklų konstravimo sistemą, pavadintą „Zime“ (Ženklas). Kartu su kolega latviu architektu Armandu Strazdu sistemą įkėlė į internetą: https://zime.center/. Į Kauną M. Tenisonas atvažiuodavo skaityti paskaitų apie baltiškus ženklus. Jau apie 2000 m. M. Tenisono sekėjų ratas prasiplėtė nuo teatralų iki dailininkų, etnologų, muziejininkų, istorijos mokslininkų.

M. Tenisono domėjimasis pantomima ir baltų ženklais – skirtingos veiklos sritys, bet viena iš kitos išplaukiančios ir viena kitą papildančios kryptys. Pantomimos judesio paprastumas ir minties gilumas pereina į supaprastintą baltišką ženklo formą. Ši sintezė aktualizavosi 2008 m. M. Tenisonui pradėjus bendradarbiauti su latve, buto performansų atlikėja Simona Orinska. XX a. antroje pusėje M. Tenisono puoselėti pantomimos judesiai įgavo naują formą. Jie sintezavosi su baltų juostų raštais. M. Tenisono ir S. Orinskos kuriamuose performansuose ne tik išliko, bet ir sustiprėjo humanistinė idėja. 2014 m. Kyjive bendradarbiaudami su dainininke ir atlikėja Skaidra Jančaite menininkai surengė spektaklį „Tautos gimimas“.

Autentika: daugiaraštė-šimtaraštė. XVII pab. juosta, saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 2002 m. ji buvo restauruota pagal M. Tenisono brėžinius. / Organizatorių nuotr.

Sintezuotą – judesio ir ženklų parodą „Laiko raštai“ Paveikslų galerijoje M. Tenisonas planavo surengti dar 2006 m. M. Tenisono perfekcionistinių idėjų vizualizacija užtruko. Mirus M. Tenisonui, Rygoje liko piešinių, eskizų, baltiškų ženklų tyrimų, taip pat pantomimos vaizdo įrašų archyvas. M. Tenisono pantomimos spektaklių nuotraukos, plakatai; piešiniai, atskleidžiantys judesio plastiką; baltiškų ženklų sistemos „Zime“ (Ženklo) pirmieji brėžiniai, sistemos prototipai; Simonos Orinskos šokio studijos „Buto“ teatro, jungiančio ženklus ir judesį nuotraukos ir vaizdo siužetai – tai išsaugojo Modrio sūnus Peteris Tenisonas, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu ir tapęs M. Tenisono veiklos tęsėju. Jo iniciatyva M. Tenisono paroda „Judesys ir ženklas“ Paveikslų galerijoje įgavo M. Tenisono estetikos ir minties suvokimo formą, architektūrą ir dizainą.

Linijos: M. Tenisono piešinys savo seseriai Ilgai. / Organizatorių nuotr.

M. Tenisono minties kelionę nuo judesio iki ženklo aptarsime, diskutuosime, analizuosime ir išbandysime susitikimuose su M. Tenisono gerbėjais, mokiniais ir jo mokinių mokiniais. Jie papasakos Modrio atvykimo į Lietuvą istoriją, ves pantomimos trenažus, ženklo (Zime) piešimo užsiėmimus. Pirmasis susitikimas laukia jau lapkričio 22 d. su Arvydu Lebeliūnu – režisieriumi, M. Tenisono mokiniu.

1945 m. Latvijoje gimęs menininkas savo karjerą pradėjo ir išgarsėjo Lietuvoje. 1966 m. Kaune M. Tenisonas įkūrė pirmą profesionalią pantomimos trupę Sovietų Sąjungoje. Kaune jis sukūrė pantomimos spektaklius „Ecce Homo!“ (1967), „Sapnų sapnai“ (1968), „Saugokit peteliškę!“ (1969), „XX amžiaus capriccio“ (1970), „Koliažas“ (1971), prisidėjo prie dramos spektaklio „Mamutų medžioklė“ (1968) kūrimo. M. Tenisono vardas siejamas ir su aštuntajame dešimtmetyje Kaune kilusiu jaunimo pasipriešinimu sovietų valdžiai. Menininkas skubėjo gesinti Kauno muzikinio teatro sodelyje save padegusio R. Kalantos. 1972 m. po laiško Lietuvos kultūros ministrui dėl negerovių teatre M. Tenisonas buvo atleistas iš teatro Kaune, grįžo į Rygą. Jis Latvijos teatruose dirbo judesio konsultantu, režisieriumi ir scenografu, tyrinėjo baltų tautinius ornamentus. M. Tenisonas 2003 m. apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

RYGA

Laidotuvės Matisa kapinėse. Menininkas atguls Tenisonų šeimos kapavietėje.

Dėl ypatingos karantino situacijos atsisveikinimas kapinėse vyks siaurame šeimos ir artimųjų rate.

KAUNAS

Pagerbimo renginys Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje salėje.

Pradžia 13 val.

13 val. M. Tenisono montažas „Tenisons Nostalgija 1“ ir „Tenisons Nostalgija 2“.

Teatro direktoriaus Egidijaus Stanciko kalba.

13.30 val. transliacija iš M. Tenisono laidotuvių Rygoje.

14 val. teatrologo Edgaro Klivio kalba.

Vidmantas Bačiulis „Ecce Homo!“ 1972. Įrašas.

14.45 val. A. Lebeliūno ir S. Baltakio videofilmas „Modris“.

15.15 val. LRT laida „Legendos“ (2018-01-07).

16 val. M. Tenisono montažas „Buto X“.

16.30 val. M. Tenisono auklėtinio Giedriaus Mackevičiaus mokinio, aktoriaus Gedimino Sederevičiaus ir atlikėjos Skaidros Jančaitės improvizacija „Trumpas tikėjimo išpažinimas“.

16.40 val. režisieriaus M. Tenisono spektaklis „Karalius Mindaugas. Valstybės sukūrimas“.

Pabaiga 17 val.

Tiesioginę transliaciją buvo galima stebėti M. Tenisono feisbuko profilyje, NKDT „YouTube“ paskyroje, portale „Kauno diena“.

18 val. šv. Mišios Benediktinių vienuolyno, Šv. Mykolo bažnyčioje. Benediktinių g. 10.

Nepaisant to, kad palikus Kauną, trupė išsibarstė, M. Tenisonas išvyko į Maskvą, o vėliau apsistojo gimtojoje Rygoje, jo palikimas buvo saugomas spektaklius mačiusių žiūrovų ir jo bičiulių prisiminimuose. Menininko kūrybinis palikimas taip pat tyrinėtas moksliniame lygmenyje.

Įžvalgomis apie menininko kūrybinį palikimą ir reikšmę dalijasi VDU teatrologijos katedros vedėjas Nacionalinio Kauno dramos teatro Meno vadovas Edgaras Klivis.

„Kai miršta garsus menininkas, aplanko pojūtis, kad miršta epocha, bet su M. Tenisonu yra priešingas jausmas, – kad su juo prasideda epocha, nes tai, ką jis pradėjo 7-ajame dešimtmetyje, tik įsibėgėja. Sovietmečiu jo įkurtas teatras vadintas pantomimos teatru, nes buvo reikalaujama aiškiai įvardinti žanrus. Šiandien, ko gero, nespaustume M. Tenisono teatro į pantomimos teatro apibrėžimo rėmus, o vadintume jį fiziniu teatru ar postdraminiu fiziniu teatru. Galima sakyti, kad jis tą teatrą išpranašavo dirbdamas ir eksperimentuodamas Kauno dramos teatre. Tai vyko per fizinio teatro eksperimentus, kuomet aktoriai dirbdavo po 12 valandų šlifuodami vieną judesį iki tobulybės. Taip pat tą įrodė savo eksperimentiniais spektakliais, į kuriuos jis įtraukdavo papildomas priemones, pavyzdžiui, skaidres, garsą, žmogaus balsą. Išpranašavo ir savo performansais, kuriuos atlikdavo kartu su džiazo atlikėjais, muzikinio teatro atlikėjais, pasirodymais dailės galerijose. Unikali jo veikla su kino kūrėjais ir fotografais Vitu Luckumi ir kitais. Šiandien tai įvadintume performansais, pantomimos aktorių improvizacijomis. Dar reiktų pridurti, kad Tenisonas buvo tikras avangardistas, niekada nesikartojo ir nekartojo – jo teatras buvo vienintelis avangardinis projektas sovietiniame teatre Lietuvoje. Negalima pamiršti ir Modrio Tenisono trupės įsiliejimo į Jono Jurašo režisuotą spektaklį „Mamutų medžioklė“ pagal Kazio Sajos pjesę. Būtent Jonas Jurašas pakvietė trupę į Kauną. Manyčiau, spektaklį „Mamutų medžioklė “ dėl pantomimos trupės aktorių dalyvavimo galima laikyti pačiu įdomiausiu sovietiniu spektakliu. Kaune Modris Tenisonas pastatė keletą pantomimos spektaklių, kurie išplatino legendą apie trupę, juos mėgo jaunimas“, –  sakė E. Klivis.

Apie savo mokytoją režisierių mintimis pasidalijo ir aktorė, teatro pedagogė Elena Savukynaitė: „Tenisonas buvo neeilinis žmogus, likimo atblokštas į Lietuvą. Manau tai didelė sėkmė jam ir Lietuvos teatrui, juk jis įnešė naujas teatrines išraiškos priemones. Pradėjo jas diegti Vilniuje, o paskui ir Kaune. Jam pavyko nuo scenoje dominavusio buitinio realizmo pereiti prie įdomesnio, apibendrinto teatrinio paveikslo ir priemonių, kurios žiūrovams duodavo peno apmąstymams, suvokimui. Jos leido plėtoti sąlyginį teatrą, asociatyvinę kryptį. Žmogui sukildavo skirtingos asociacijos, bet įtaigios ir emocionalios. Aš ir šiandien nedaug randu panašių pavyzdžių. Gal artimiausi būtų aktoriaus Rolando Kazlo teatriniai asociatyviniai ieškojimai, jo spektaklis pagal Donelaičio kūrybą. Svarbu paminėti, kad Tenisonas paruošė scenos judesio dėstytojų kartą. Šiuo keliu pasuko Edgaras Savickis, kuris netgi buvo įkūręs Pantomimos teatrą Klaipėdos žvejų rūmuose. Aš dėsčiau judesį Muzikos ir teatro akademijos studentams, Giedrius Mackevičius daug pasiekė pasauliniame lygmenyje kaip režisierius ir dramos, ir judesio srityje. Modris Tenisonas sukūrė naują požiūrį į estetinį, grafinį judesio suvokimą. Jis vengė baleto pa. Mūsų kolektyvą jis lavino įvairiapusiškai; vyko dailės ir keramikos užsiėmimai, džiazo improvizacijos. Improvizacija – pats sudėtingiausias teatrinis veiksmas scenoje. Jis to labai siekė. Tai buvo Tenisono metodika. Modris Tenisonas – žmogus, asmenybė, kuris tikrai daug davė mūsų teatrui.“

Apie mirtį pranešta paties M. Tenisono feisbuko paskyroje.

1945 metais Latvijoje gimęs menininkas savo karjerą pradėjo ir išgarsėjo Lietuvoje.

1966 metais Kaune M. Tenisonas įkūrė pirmą profesionalią pantomimos trupę Sovietų Sąjungoje.

Kaune jis sukūrė pantomimos spektaklius „Ecce Homo!“ (1967), „Sapnų sapnai“ (1968), „Saugokit peteliškę!“ (1969), „XX amžiaus capriccio“ (1970), „Koliažas“ (1971), prisidėjo prie dramos spektaklio „Mamutų medžioklė“ (1968) kūrimo.

M. Tenisono vardas siejamas ir su aštuntajame dešimtmetyje Kaune kilusiu jaunimo pasipriešinimu sovietų valdžiai. Menininkas skubėjo gesinti Kauno muzikinio teatro sodelyje save padegusio Romo Kalantos.

1972 metais po laiško Lietuvos kultūros ministrui dėl negerovių teatre M. Tenisonas buvo atleistas iš teatro Kaune, grįžo į Rygą.

Jis Latvijos teatruose dirbo judesio konsultantu, režisieriumi ir scenografu, tyrinėjo baltų tautinius ornamentus.

M. Tenisonas 2003 metais apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi.