Mokslininkai ir anksčiau yra „privertę“ augalus švytėti, tačiau toks reiškinys būdavo pasiekiamas į augalus įpurškiant specialių medžiagų.

Šįkart augalai bioliuminescenciją demonstruoja dėl visai kitų priežasčių, skelbia „ScienceAlert“.

Mokslininkai su augalais taip daro ne dėl to, kad turėtume švytinčią eglutę – kas irgi būtų visai šaunu – bet dėl to, kad daugiau sužinotų kaip veikia augalų metabolizmas, kokios vyksta reakcijos į besikeičiančią aplinką ir t.t.

Tad norėdami sukurti švytinčius augalus, mokslininkai pasinaudojo savo sukurta „grybeline bioliuminescencine sistema“.

Dėka jos, augaluose esanti įprasta rūgštis paverčiama į luciferiną. Būtent dėl jo organizmai ir pradeda švytėti.

Ir šios dvi tabako augalų rūšys dabar švyti kiaurą parą ir per visą savo gyvavimo laikotarpį. Šviesos skaityti knygoms galbūt ir neužteks, bet švytintys augalai atrodo nuostabiai.

Geriausia yra tai, kad šis augalų patobulinimas niekaip neigiamai neatsiliepė natūralioms augalų funkcijoms. Mokslininkai tvirtina, kad „bendras augalų fenotipas, chlorofilo ir karotinoidų kiekis, žydėjimo laikas ir sėklų daigumas“ išliko toks pats, kaip nešviečiančių tų pačių rūšių augalų.

Vienintelis pokytis – apart švytėjimo – „vidutiniškai 12 proc. padidėjęs augalų aukštis“.

Be Nicotiana tabacum ir Nicotiana benthamiana tabako augalų modifikacijų, mokslininkams jau pavyko tą patį padaryti ir su kitais augalais, įskaitant petunijas bei rožes.

Galbūt įprasti gėlių darželiai greitai taps dar gražesni. Ypač nakties metu.

Mokslininkai „Nature Biotechnology“ moksliniame žurnale publikuotame tyrime tvirtina, kad tokį neįprastą efektą būtų galima pasiekti net ir su gyvūnais. Skamba įspūdingai.

Šveicarijos federalinio technologijos instituto Ciuriche mokslininkai nustatė, kad stresinėse situacijose smegenyse išskiriamas noradrenalinas, kuris rekonfigūruoja komunikaciją tarp didžiųjų neuronų tinklų. Tai yra gamtos mums suteiktas pranašumas. Patekus į rizikingą situaciją, sureaguoti turime iš karto. Šiais laikais tai gali būti neišvengiamas eismo įvykis, o gamtoje – plėšrūno puolimas.

Tokiose pavojingose situacijose svarbu reaguoti greitai – nuo to priklauso išgyvenimas. Norint išvengti grėsmės, būtina įvertinti aplinką. Tam reikia greitos komunikacijos tarp skirtingų smegenų regionų. Mokslininkai iki šiol negalėjo suprasti, kaip smegenys taip greitai sukuria šias funkcines komunikacijos linijas, leidžiančias įvertinti grėsmę, suvokti aplinkos faktorius ir priimti sprendimą. Bandymai su žmonėmis parodė, kad stresinėse situacijose mūsų smegenys išskiria noradrenaliną, kuris yra neurotransmiteris, todėl jis ir tapo tyrimų taikiniu.

Noradrenalino tyrimai žmonių smegenyse yra sudėtingas klausimas. Manipuliuoti šia medžiaga yra tiesiog neįmanoma nepažeidžiant eksperimento subjekto sveikatos. Todėl dabar Šveicarijos mokslininkai atliko tyrimus su gyvūnais. Jie padėjo nustatyti, kad noradrenalinas pats savaime padeda sudaryti ryšius tarp skirtingų smegenų reigionų.

Mokslininkai panaudojo naujausius genetinius metodus, kad stimuliuotų pelių smegenis, versdami jas išskirti daugiau noradrenalino. Tuomet pasitelkę magnetinio rezonanso tomografiją mokslininkai stebėjo, kaip greitai noradrenalinas keičia jungtis tarp skirtingų smegenų regionų. Ypač suaktyvėjo tos smegenų sritys, kurios yra atsakingos už klausą, regą ir kitus pojūčius.

Ilgalaikis noradrenalino poveikis nėra žinomas. Įprastai stresinėse situacijose žmogus privalo reaguoti labai greitai. Pokyčiai įvyksta ne tik smegenyse. Padažnėja širdies ritmas, pasikeičia žmogaus nuotaika, kyla noras pasitraukti arba kovoti. Visi šie pokyčiai leidžia per akimirką įvertinti situaciją ir priimti sprendimą. Žmonės tai vadina refleksu ir jis įvyksta taip greitai, kad vėliau net neįmanoma paaiškinti, kaip buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas.

Ralio lenktynininkas per plauką išvengia ne vietoje palikto automobilio. Pagalvoti, ką daryti, tiesiog buvo neįmanoma. Žinoma, tam prireikė ir sėkmės, tačiau taip pat akivaizdu, kad vairuotojas reagavo.

Lygiai taip reaguojate ir jūs, kai virtuvėje išmetate peilį. Per akimirką jūs nemąstydami nusprendžiate, ar jį gaudyti, ar patraukti pėdas, ar nereaguoti visiškai. Noradrenalinas leidžia šiuos sprendimus priimti labai greitai.            

JAV Nacionalinėje SLAC laboratorijoje tyrėjų grupė pasiekė praktinį įmanomo garsumo lygį. Jie vandens mikrosroves paveikė rentgeno spindulių lazeriu Linac Coherent Light Source (LCLS), taip sukurdami smūgines bangas. Taip jiems pavyko pasiekti 270 dB garso slėgio intensyvumą.

Paveikę plonas vandens sroveles rentgeno spindulių lazeriu, tyrėjai stebėjo į kairę ir į dešinę nuo mikroburbuliukų pripildyto regiono judančias smūginių bangų grandines. Geresnis tokių grandinių supratimas yra itin svarbus, kuriant naujas technikas, saugančias miniatiūrinius pavyzdžius, kurie skendi vandens srovėse, kol atominiu lygiu matuojama jų struktūra. Tai gali praversti tokiose tyrimų srityse, kaip biologija ir medžiagų mokslas, kuriant efektyvesnius vaistus ir medžiagas.

Kadangi garsas nėra atskiras reiškinys, o veikiau savotiškas poveikio į aplinką šalutinis produktas, jis gali formuotis tik gan siaurame sąlygų spektre. Jei aplinkoje nėra svyravimų, ji nejuda – garso lygis yra 0 dB. Išorine jėga galime sukelti svyravimu, didinti jų intensyvumą ir garsumą. Tačiau pasiekus 194 dB lygį ore ir 270 dB vandenyje, toks slėgis pradeda ardyti pačią aplinką, kuria sklinda virpesiai – dalelių judėjimas tęsis, tačiau garso nebus.

Tyrėjai rentgeno spindulių lazerio kuriamais impulsais apšaudė itin plonas – 14 – 30 µm – vandens sroveles. Veikiamas spinduliavimo, vanduo akimirksniu išgaruodavo, sukurdamas smūginę bangą, kuri imdavo sklisti išilgai srovės. Taip atsirasdavo aukšto ir žemo slėgio zonos, kas fizikiniu požiūriu ir yra garso banga. Ir jos garsumas buvo didžiausia įmanomas tokiomis sąlygomis – 270 dB.

Eksperimentu nebuvo siekiama garsumo ribos — buvo ieškoma įrodymų, kad būtent tai ir yra riba. Toliau stiprinant poveikį, vanduo užuot išgaravęs, virsdavo kupinais garų mikroburbuliukais. Jie susidarydavo ir iš karto subliukšdavo (šis procesas vadinamas kavitacija – red. past.). Taip rasdavosi slėgio skirtumai, tačiau visavertė garso banga tokiomis sąlygomis susiformuoti jau nebegalėjo.

Jei betoniniame pastate įsiplieskia didelis gaisras, net jį užgesinus negalima sakyti, kad pavojus praėjo. Prireiks ekspertų vertinimo, ar pastatas yra saugus, ar betono konstrukcijoms nebuvo pakenkta. Tai yra didelė problema, turint omenyje, kad betonas šiaip jau yra nedegus, priešingai nei daug kitų statybose naudojamų medžiagų.

Šveicarų ir prancūzų mokslininkai nustatė, kad aukštos klasės betonas ima sproginėti pasiekęs vos 600 laipsnių temperatūrą. Mediena dega karščiau, kaip ir daugelis kitų namie esančių medžiagų. Ilgiau trunkantis karštas gaisras geli pakelti ir betoninių konstrukcijų temperatūrą ir šios ima sproginėti. Net užgesinus gaisrą sproginėjimas tęsiasi toliau, kol betonas atvėsta. Ugniagesiai tai žino ir visada stengiasi įvertinti situaciją prieš eidami į sudegusius betoninius statinius.

Mokslininkai pasigamino savo itin tvirto betono bloką. Jis buvo išlietas ant vibruojančios plokštės, kad mišinį paliktų visi oro burbulai. Statybose taip pat naudojami įvairūs vibracijas sukeliantys įrenginiai, kurie padeda išvengti burbulų naujai išlietuose komponentuose. Išdžiūvęs blokas buvo izoliuotas, kad jo nepaliktų drėgmė. Tuomet viena jo pusė buvo kaitinama iki 600 laipsnių pagal Celsijų.

Mokslininkai žinojo, kad nutiks - blokas ėmė sproginėti tarsi būtų pilnas petardų. Mažos nuolaužos dideliu greičiu skraidė po visą laboratoriją. Kodėl?

Mokslininkai taip pat žinojo ir kodėl taip nutiks - dėl vandens garų. Tačiau pats mechanizmas niekada nebuvo tiksliai užfiksuotas. Tyrėjai pasinaudojo neuronų tomografijos technologija, kad į patį procesą pažvelgtų iš arčiau.

Aukštos kokybės betonas turi mažai porų, tačiau jų vis tiek yra. Jose kaupiasi drėgmė. Kadangi tų porų yra mažai ir jos yra pakankamai gerai izoliuotos viena nuo kitos, nuo karščio jose kyla garų slėgis. Galiausiai jis pasiekia tokį lygį, kurio negali atlaikyti betonas ir jis ima sproginėti. Ši reakcija yra tarsi spyruoklių sistema, nes vienu metu kaista labai daug tarpusavyje nesujungtų porų. Sprogus vienai, gretimos poros sienelės pasidaro plonos ir silpnos, todėl sprogsta ir ji. Taip į šalis su didele jėga išmetami maži betono gabalai.

Mokslininkai mano, kad įvairūs priedai gali panaikinti šią blogą betono savybę. Jie galėtų neleisti formuotis uždaroms poroms. Tačiau dar prireiks laiko, kol ši problema bus patikimai išspręsta.

Senienų ministerijos antradienio pareiškime sakoma, kad kapas yra graikų ir romėnų periodo, prasidėjusio 332 metais pr. m. e. nuo Aleksandro Makedoniečio valdymo.

Kapas yra netoli vieno iš garsių Asuano monumentų, Aga Khano (Aga Chano) mauzoliejaus. Šis Indijos politikas rūpinosi musulmonų teisėmis Indijoje, o po mirties 1957 metais buvo palaidotas Asuane.

Pareiškime sakoma, kad archeologai rado įvairių senovinių daiktų, įskaitant puošnias kaukes, statulėles, vazas ir karsto fragmentus.

Egiptas pastaruoju metu dažnai skelbia apie naujus atradimus, taip tikėdamasis atgaivinti turizmą, nukentėjusį dėl sąmyšio po 2011 metų sukilimo prieš Hosni Mubaraką (Hosnį Mubaraką).

Su naujuoju metodu ir visomis tyrimo detalėmis plačiau galite susipažinti moksliniame žurnale „Physics of Plasmas“.

Naujasis metodas paverčia dujas į „super karštą plazmą, taip sudarydamas sintezės reakciją ir reikalauja gerokai mažiau techninės įrangos“.

Tokamakai yra plačiausiai paplitę eksperimentiniai branduolinės sintezės reaktoriai. Ir jų centre yra didelis centrinis magnetas, padedantis generuoti plazmą.

Naujoji PPPL mokslininkų technika vadinama „trumpalaikiu bendraašiu sraigtiniu įpurškimu“ ir tokamakui nereikia šio centrinio magneto, kad sukurtų stabilią sintezės reakciją.

Taip pat pastebima, kad atsiranda ganėtinai daug laisvos vietos, kadangi nereikia šio centrinio magneto ir visos, su juo susijusios įrangos.

„Šio tyrimo naujienos yra geros“, – teigia Max’o Planck’o instituto tyrėjas Kenneth’as Hammond’as. Jis taip pat mano, kad naujoji technika gali būti pritaikyta ne tik laboratorijos sąlygomis, bet ir gerokai didesniu mastu. „Didelių įrenginių paleidimo prognozės atrodo perspektyvios“, - pridūrė Kenneth’as Hammond’as.

Baltymas prozišku pavadinimu COL17A1 gal ir neprimena gyvybės šaltinio, tačiau naujas tyrimas rodytų, kad jis yra labai svarbus išsaugoti odos jaunatviškumui.

Baltymas skatina ląstelių konkurenciją, kuri labai svarbi gerai audinių būklei palaikyti. Konkurencija iš esmės reiškia, kad silpnesnės ląstelės išstumiamos, o stipresniųjų dalijimasis skatinamas.

„Pažeistas ar stresą išgyvenančias kamienines ląsteles kasdien mūsų odoje gali selektyviai eliminuoti sveikos kamieninės ląstelės“, – sakė tyrimui vadovavusi Tokijo medicinos ir odontologijos universiteto Kamieninių ląstelių biologijos fakulteto profesorė Emi Nishimura (Emi Nišimura).

Tačiau senstant COL17A1 ima trūkti. Tokį patį poveikį daro ir gerai žinomi jaunatviškos odos priešai – UV spinduliai ir kitokie streso veiksniai.

O kai ima trūkti COL17A1, dalijasi silpnesnės ląstelės ir oda tampa plonesnė, mažiau atspari pažeidimams, lėčiau gyjanti.

Ketvirtadienį žurnale „Nature“ dėstomos išvados yra paremtos tyrimais, per kuriuos bandymų objektu buvo pasirinktos pelių uodegos, turinčios daug panašumų su žmogaus oda.

Patvirtinusi COL17A1 svarbą, tyrėjų komanda nusprendė išsiaiškinti, ar galima iš naujo paskatinti šio baltymo gamybą, kai jo jau yra sumažėję. Iš esmės mokslininkai ieškojo medžiagų, galinčių sužadinti odoje prieš senėjimą nukreiptą procesą.

Jie išskyrė du cheminius junginius – Y27632 ir apocininą – ir išbandė juos su odos ląstelėmis. Rezultatai buvo teigiami.

„Tepant šiais vaistais gilias odos žaizdas, jos gijo reikšmingai sparčiau“, – rašoma straipsnyje.

Abu junginiai nurodo būdus, kaip „skatinti odos regeneraciją ir mažinti odos senėjimo požymius“, pridūrė autoriai.

„Nature“ straipsnio recenzijoje du Kolorado universiteto profesoriai rašė, kad ląstelių konkurencija anksčiau buvo nuodugniai tyrinėjama tik per bandymus su vaisinėmis muselėmis

Naujasis tyrimas „pateikia įrodymų, kad sveikos žinduolių ląstelės taip pat gali efektyviai iš naujo įsitvirtinti suaugusio (organizmo) audiniuose, pakeisdamos netinkamas ar pažeistas ląsteles“, – rašė Ganna Bilousova (Hana Bilousova) ir Jamesas DeGregori (Džeimsas DeGregoris).

Jie taip pat nurodė, kad „reikia tolesnių studijų ląstelių konkurencijos mechanizmams kituose audiniuose išsiaiškinti, taip pat nustatyti medžiagoms, galinčioms pakreipti priešinga linkme kitų organų senėjimą“.

E. Nishimura naujienų agentūrai AFP sakė, kad šie tyrimai galiausiai gali nuvesti prie tokių produktų kaip kremai ar tabletės, galintys sustabdyti odos būklės blogėjimą ir skatinti jos atsikūrimą.

„Bendradarbiausime su farmacijos ar kosmetikos kompanijomis dėl klinikinio šių cheminių medžiagų vartojimo“, – sakė ji.

Pasak E. Nishimuros, tolesnių tyrimų metu bus aiškinamasi, ar tokie patys procesai galėtų veikti kituose organizmo dalyse, kaip ir oda turinčiose epitelinių ląstelių.

„Dirbame ir su kitais epiteliniais organais, aiškindamiesi, (ar) panaši konkurencija gali sudaryti pagrindą ilgalaikiam audinių palaikymui“, – sakė ji.