„Dabartinėje situacijoje svarbu nenuskubėti su bet kokiu kandidatu. Man atrodo, kad laikas yra sudėtingas ir mėnesių liko nebe tiek daug, kad būtų galima eksperimentuoti. Pateisinu tai, kad atsakingai ieškoma kandidato“, – Seime susirinkusiems žurnalistams antradienį sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Nors viešojoje erdvėje pasigirdus svarstymų, kad į postą galėtų grįžti šioje kadencijoje atsistatydinusi Jurgita Šiugždinienė, pasak parlamento vadovės, konkrečių kandidatų koalicijos partneriai kol kas neaptarinėjo.

„Konkrečių pavardžių tikrai neaptarinėjome. Kaip suprantu, prezidentas yra pasakęs, kad neskubės tvirtinti, o premjerė yra pasakiusi, kad neskubės teikti“, – sakė Seimo pirmininkė.

„Tikiuosi ir linkiu, kad premjerė sėkmingai susitvarkytų su tuo sudėtingu uždaviniu rasti gerą, tinkamą kandidatą“, – pridūrė ji.

Gintautas Jakštas iš švietimo, mokslo ir sporto ministro pareigų trauktis nusprendė praėjusią savaitę. Tokį sprendimą, anot jo, lėmė premjerės Ingridos Šimonytės aplinkos asmenų duodami nurodymai „be galimybės diskutuoti“.

Politikas darbą pradėjo pernai liepą, pakeitęs iš šių pareigų gegužę pasitraukusią J. Šiugždinienę. Politikė tokį sprendimą priėmė visuomenėje kilus abejonių, ar ji skaidriai panaudojo išmokas savivaldos politikams būdama Kauno savivaldybės tarybos nare.

Premjerė laikinai švietimo ministrės pareigas eiti paskyrė socialinės apsaugos ir darbo ministrę Moniką Navickienę.

„Suprantu iš to, ką viešumoje matėme, kad premjerė ne tai, kad priėmė sprendimą palikti, nepalikti, o jį atidėjo (...). Šiuo atveju, bet kokiu atveju tie sprendimai galiausiai turės būti, baigsis sesija. Vėlgi, ar vienas žmogus kažką iš esmės pakeis – ne, bet ar turi būti atsakomybė – taip“, – Žinių radijui antradienį sakė F. Jansonas.

Anot jo, vienuoliktokų tarpiniai patikrinimai netenkina nei prezidento, nei pačių moksleivių, nei jų tėvų, nei mokytojų, nei kitų tikslinių grupių, kurios mato, kad sistema neveikia, kaip turėtų veikti.

F. Jansono teigimu, dabartinis ministras dirba pakankamai ilgai ir ši situacija nėra iš tų, kai galima būtų sakyti, jog „įmestas į kažkokią neaiškią balą, iš kurios reikia lipti dabar“.

„Jis buvo komandoj ministrės Jurgitos Šiugždinienės, tapo ministru. Jis skyrė ir atleido per tą laiką, per tuos metus, ir Nacionalinės švietimo agentūros vadovę. Atleisdamas vėlgi pažymėjo, kad tai nesusiję su tarpiniais egzaminais, reiškia, tam tikra prasme prisiėmė atsakomybę. Kai tu prisiimi atsakomybę, tai teks ir atsakyti, tikiuosi“, – kalbėjo patarėjas.

Premjerė Ingrida Šimonytė prieš kelias savaites pranešė, kad dėl nesėkmių, susijusių su tarpiniais patikrinimais G. Jakštas buvo atnešęs atsistatydinimo prašymą. Ji teigė, kad prie G. Jakšto darbo klausimo bus grįžtama ateityje, vertinant, kaip bus sprendžiami nesklandumai.

Kritikos sulaukė tarpinių patikrinimų fizikos bei matematikos B lygio užduotys dėl jų painumo ir sudėtingumo, kai aukščiausių balų surinkti nepavyko net ir olimpiadų dalyviams. Ministras G. Jakštas sudarė komisijas įvertinti užduotis, jis taip pat teigė, kad svarstoma galimybė dabartiniams vienuoliktokams sudaryti galimybę perlaikyti tarpinius patikrinimus dar šiemet.

„Augantis švietimo biudžetas rodo valstybės prioritetus. Dėmesys fokusuojamas į geresnių darbo sąlygų mokytojams, dėstytojams, mokslininkams kūrimą. Atnaujintiems sutarimams su profesinėms sąjungoms vykdyti yra skiriamas beprecedentis finansavimas iš valstybės biudžeto“, – sako ministras G. Jakštas.

Numatoma, kad valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos švietimui iš viso sudarys virš 4 mlrd. eurų.

Šįmet rudenį atnaujintoje Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutartyje įtvirtinti įsipareigojimai didinti ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo, neformaliojo švietimo ir profesinio mokymo mokytojų darbo užmokestį.

Nuo 2024 m. sausio 1 d. skiriama papildomų lėšų darbo užmokesčiui didinti 10 proc., nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. – ne mažiau kaip 10 proc. Be to, bendrojo ugdymo mokytojų, dirbančių pagal atnaujintas programas, darbo užmokesčiui ir toliau bus skiriama 3 proc. ugdymo lėšų, kaip ir dabar nuo mokslo metų pradžios.

„Nuosekliai didinamas pedagogų darbo užmokestis – bendras pedagogų atlyginimų augimas per šios Vyriausybės kadenciją siekia 73 proc. nuo 2020 m. iki 2024 m. Visgi geresnės darbo sąlygos nėra tik atlyginimas. Pedagogų bendruomenė vardija ir kitus iššūkius – etatinio apmokėjimo modelio, didelių klasių, įtraukiojo ugdymo, lankomumo užtikrinimo. Girdime ir ieškome sprendimų“, – sakė ministras.

Nuosekliai didinamas pedagogų darbo užmokestis – bendras pedagogų atlyginimų augimas per šios Vyriausybės kadenciją siekia 73 proc. nuo 2020 m. iki 2024 m.

 

Jis atkreipė dėmesį, kad šiuo metu siekiama ir daugiau aiškumo bei skaidrumo sudarant mokytojų etatus. Darbo grupė, kurioje dirba ir mokytojų profesinių sąjungų atstovai, analizuoja esamą mokytojų etatų sandarą ir pateiks pasiūlymus dėl bendrojo ugdymo mokytojų darbo krūvio sandaros ar susijusių teisės aktų tobulinimo.

Sutarti ir pirmieji žingsniai dėl klasių mažinimo, sako ministras G. Jakštas. Nuo ateinančių mokslo metų bus mažinamas valstybės finansavimas savivaldybėms, formuojančioms per dideles klases. Rengiamas Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo pakeitimas, pagal kurį, nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. suformavus klases, kuriose mokinių skaičius viršija nustatytą didžiausią leistiną mokinių skaičių klasėje, savivaldybei skirtos mokymo lėšos būtų mažinamos.

Nuo kitų mokslo metų bus įtvirtinta teisė mokyklos savininkui (daugeliu atvejų - savivaldybei) didžiausią leistiną mokinių skaičių 5–12 kl. mažinti nuo 30 iki 26 mokinių, o 1–4 kl. – nuo 24 iki 22 mokinių, racionaliau paskirstant mokinių srautus tarp mokyklų.

Taip pat būtų įtvirtina nuostata, kad vienas mokinys, turintis didelių arba labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, besimokantis bendrojo ugdymo klasėje, skaičiuojant finansavimą būtų prilyginamas dviem mokiniams.

Šalia 2024 m. švietimo prioriteto kurti palankias darbo sąlygas mokytojams numatyti dar du - stiprinti pagalbos mokiniui sistemą ir diegti šiuolaikišką ugdymo turinį. Tai atsispinti ir kitų metų biudžeto projekte.

Nors švietimo pagalba yra savarankiška savivaldybių funkcija, valstybė tam taip pat didina finansavimą. 2023 m. švietimo pagalbai organizuoti savivaldybėms buvo skirta beveik 136 mln. eurų. 2024 m. numatyta daugiau nei 163 mln. eurų. Lyginant su 2019 m. – tai 102 mln. daugiau, kai švietimo pagalbai buvo skirta 61 mln. eurų.

Planuojama įsteigi per 200 naujų švietimo pagalbos specialistų pareigybių švietimo įstaigose ir regioniniuose specialiojo ugdymo centruose, sukurti ir išbandyti mokinių įvairovei atvirų grupių, klasių sudarymo ir ugdymo jose organizavimo modelius.

2024 m. vadovėliams ir mokymo priemonėms, įskaitant ir skaitmenines, numatyta skirti beveik 29 mln. Eur. Tai dvigubai daugiau negu pernai ir ankstesniais metais, kai mokyklos dirbo pagal senas ugdymo programas.

Egzaminų organizavimui ir vertinimui taip pat didinamos lėšos – 2024 m. biudžete papildomai skirta 1,6 mln. eurų – jos skiriamos mokytojams atlyginti už darbą.

Skaičiuojama, kad švietimo išlaidų procentas nuo bendrojo vidaus produkto 2024 m. sudarys 5,3 proc. (2022 m. išlaidų procentas nuo BVP sudarė 4,5 proc., 2023 m. – 4,9 proc.).

„Kadangi nuo pirminio pranešimo apie planuojamus mitingus keitėsi įvairios detalės, leidimas kol kas neišduotas – sutarta, kad profesinė sąjunga atsiųs savivaldybės administracijai patikslintą pranešimą su sutartomis sąlygomis, kuris bus iškart patvirtintas, išduodant leidimą organizuoti mitingus“, – BNS penktadienį informavo savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas.

Anot jo, sutarta, kad mitingai vyktų V. Kudirkos aikštėje (prie Vyriausybės rūmų) kasdien nuo rugsėjo 29 dienos iki spalio 28 dienos. Juose galėtų dalyvauti iki 2 tūkst. žmonių. Anksčiau A. Navicko profsąjunga susirinkimus ketino organizuoti prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei Seimo.

Su profesine sąjunga taip pat aptartas planuojamo ėjimo į Vilnių iš įvairių Lietuvos vietų klausimas. Anot savivaldybės atstovo, tai nebus eitynės, dėl kurių reikėtų įvesti eismo ribojimų – visi ėjime dalyvausiantys asmenys turėtų keliauti individualiai, laikantis Kelių eismo taisyklių.

A. Navickas vėliau žurnalistams sakė, kad sąlygos su savivaldybe suderintos, tad pirmadienį profsąjungos mitingui turėtų būti išduotas leidimas. Anot jo, mitingą organizuoti prie Vyriausybės nuspręsta dėl geresnio apšvietimo, saugumo.

„Būti naktį prie Seimo yra sudėtinga, ten nepakankamas apšvietimas, užtikrinti tvarką ir saugumą tiek mokytojų, tiek mokinių būtų sudėtinga. Kudirkos aikštė yra puikiai apšviesta ir ten sutarėme, kad būtų geriausias sprendimas organizuoti mitingą ir piketą“, – sakė profsąjungos vadovas.

Kudirkos aikštė yra puikiai apšviesta ir ten sutarėme, kad būtų geriausias sprendimas organizuoti mitingą ir piketą.

 

Anot jo, iš įvairių Lietuvos miestų atvykę mokiniai ir mokytojai atvyks prie Vyriausybės, kur bus organizuojamos įvairios diskusijos, edukacinės veiklos, o mokiniams – pilietiškumo, dalykinės pamokos.

Pasak A. Navicko, ketvirtadienį buvo paskelbta registracija į mitingą, pirminiai duomenys, kiek mokytojų jame dalyvaus, kol kas nėra aiškūs.

Jis taip pat pridūrė, kad pedagogams bus sudaryta galimybė nakvoti prie Vyriausybės.

„Mes aptarėme, kad palapinės galės būti statomos ir ten tikrai, turbūt, ypač iš toliau atvykę neturės galimybės kur grįžti ir nakvoti“, – kalbėjo A. Navickas.

Mitingai planuojami LŠDPS keliant reikalavimus, kad pedagogų atlyginimai jau nuo šio rugsėjo būtų didinami 20 proc., nuo kitų metų sausio – dar 30 proc., klasėse būtų mažinamas mokinių skaičius. Vyriausybė sako nematanti galimybių didinti mokytojų algas dar šiemet, bet numato tai daryti dviem etapais kitąmet. Švietimo, mokslo ir sporto ministers po naujausio derybų etapo pasiūlė algas kitąmet kelti 21 proc., iš jų 10 proc. augimas būtų nuo rugsėjo. Dėl to profsąjungos ir ministerija dar tęsia derybas.

A. Navicko profsąjunga praėjusį penktadienį švietimo įstaigose surengė įspėjamąjį streiką, o rugsėjo pabaigoje, jei nepavyks derybos su ministerija, žada ir tikrąjį.

Streiko galimybės neatmeta ir kita – Lietuvos švietimo ir mokslo – profesinė sąjunga. Jos vadovas Egidijus Milešinas tvirtina, kad ministerijos siūlomas atlyginimų augimas netenkina, anot jo, pedagogų alga nuo sausio turi didėti ne mažiau kaip 10 procentų.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas antradienį per derybas profesinėms sąjungoms pasiūlė atlyginimus pedagogams kitąmet kelti 20,5 procento: nuo sausio – 6 proc., o likusią dalį pridėti rugsėjį. Profsąjungų atstovai su tuo nesutinka, jie reikalauja nuo naujų metų darbo užmokestį didinti svariau.

Vis tik ministras su profsąjungomis sutarė dėl klasių mažinimo nuo kitų metų rugsėjo, paskelbė, jog iki metų pabaigos bus atlikta mokytojų darbo krūvio analizė.

Prie rugsėjo pabaigoje organizuojamo streiko ketina prisidėti ir Lietuvos moksleivių sąjunga.

„(...) svarstomas variantas, kad kitais metais mokytojams reikėtų kelti atlyginimą du kartus – tiek nuo sausio pirmosios, tiek nuo rugsėjo pirmosios“, – pirmadienį po Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos diskusijos kalbėjo G. Jakštas.

Anot jo, šiuo metu esantis sutarimas, kad algos mokytojams kiltų 130 proc. nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio, yra sunkiai pasiekiamas.

„(...) pastaraisiais metais, nors buvo reikšmingai didinamas mokytojų darbo užmokestis, bet vidutinis augo ne ką silpniau ir nesame taip arti kaip norėtųsi“, – kalbėjo G. Jakštas.

Ministras taip pat pridūrė, kad šiemet bus siekiama mokytojų algas kelti 112-113 proc. nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio.

„Jeigu neaugtų vidutinis šalies darbo užmokestis, matyt, reikėtų bent jau 18 (procentų – BNS), bet augs ir vidutinis šalies darbo užmokestis, tai tas laiptelis, matyt, turės būti dar didesnis, bet jį skeliant į du etapus turėtų pavykti pasiekti“, – teigė ministras.

„Tikrai yra reikalingas sutelktumas, tiek dėl pačių mokinių, tiek dėl mokytojų. Jei yra maža mokykla, mažai mokinių, mokytojai turi mažą krūvį, su mažu krūviu turi mažą atlyginimą, už kurį neįmanoma išgyvent, kas tada vyksta – lakstoma per kelias mokyklas“, – antradienį po priesaikos Seime BNS duotame interviu teigė G. Jakštas.

Matematikos magistro laipsnį turintis 33-ejų politikas iki šiol ėjo už studijas, mokslą ir technologijas atsakingo viceministro pareigas, anksčiau dirbo Vyriausybės strateginės analizės centro Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovu, buvo laisvai samdomas švietimo ekspertas.

G. Jakštas pakeitė atsistatydinusią konservatorę Jurgitą Šiuždinienę, kuri pareigas palikti nusprendė visuomenėje kilus abejonių, ar ji skaidriai panaudojo išmokas, gautas dirbant Kauno savivaldybės taryboje.

Kitos interviu temos:

* Mokyklų tinklo pertvarka ir ugdymo kokybė

* Periodinių patikrinimų svarba egzaminų sistemoje

* Aukštojo mokslo prieinamumas

* Sporto finansavimas ir bendruomenės lūkesčiai

P. Peleckio / BNS nuotr. 

– Jūsų ligšiolinė karjera buvo susijusi su aukštojo mokslo duomenų analitika. Ar jaučiatės užtikrintai perimdamas kur kas didesnį portfelį, kuriame – nuo ikimokyklinio ugdymo iki sporto?

– Tas portfelis keitėsi. Pirmasis darbas, kurį pradėjau dirbti kaip analitikas, atėjęs į MOSTA (Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras – BNS), buvo susijęs su priėmimu į aukštąsias mokyklas, tai yra tarp bendrojo ugdymo ir aukštojo mokslo. Kartu vertinome, kaip sekėsi pasiruošti brandos egzaminams, kokią jie turėjo įtaką, kokias programas stojantieji rinkosi, kas lėmė tokius pasirinkimus, kokia buvo mokytojų, tėvų įtaka.

Toliau dirbant MOSTA, aišku, pagrindinis fokusas buvo aukštasis mokslas, tačiau buvo nemažai darbų, kurie susiję bendrai su visu bendruoju ugdymu, ar tai būtų ankstinimas, kada vaikai išeina į mokyklą, modeliavimas, kaip tai turėtų išsidėlioti laike, kokią įtaką tai turėtų pedagogų krūviams. Tiek dirbdamas MOSTA, tiek ministerijoje buvau atsakingas už pedagogų rengimą, kaip jie skatinami rinktis mokytojo profesiją ir t. t., niekada mano atsakomybės sritis nebuvo susijusi tik su aukštuoju mokslu.

Švietimo lygiai neegzistuoja savaime, jie labai glaudžiai tarpusavyje susiję. Jei kalbėtume apie pagrindinius pokyčius bendrajame ugdyme, kurie susiję su vertinimu, didžiąja dalimi jie skirti tam, kad po mokyklos baigimo abiturientai galėtų stoti į aukštąsias mokyklas, todėl visada buvau šalia to: kai kuriose temose giliau, o su buvusia ministre J. Šiugždiniene tarėmės visais klausimais.

– Vadovauti ministerijai pradedate likus kiek daugiau nei metams iki kadencijos pabaigos. Kokie jūsų tikslai ir darbai, kuriuos atlikęs jaustumėtės padaręs, ką norėjote ir kas buvo įmanoma per tokį trumpą laiką?

Nėra taip, kad ateinu iš šono, tuose darbuose buvau iki šiol.

– Kadangi prisidėjau kurdamas programą ir aktyviai dalyvavau patardamas ministrei temomis, dėl kurių buvo priimami sprendimai, jaučiuosi jau pradėtų pokyčių aktyviu dalyviu, tad nėra taip, kad ateinu iš šono, tuose darbuose buvau iki šiol.

Turime užbaigti pradėtus darbus, o mano tikslas būtų švietimo, mokslo, sporto bendruomenę pritraukti arčiau sprendimų priėmėjų: to paprasto ir tuo pačiu nepaprasto mokytojo balso ne visuomet ir išgirstame.

Sprendimų, kuriuose turime užbaigti pradėtus darbus, yra nemažai: tai ir kolegijų tinklas, ir mokytojo profesijos patrauklumo didinimas, kiek tai susiję atlyginimų kėlimu, kitomis darbo sąlygomis, „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, dirbtinio intelekto pasitelkimas, kurį matome ir kaip tam tikrą iššūkį.

– Pastaruoju metu daugiausiai dėmesio viešojoje erdvėje sulaukė mokyklų tinklo pertvarkos kriterijų klausimas. Ar sutinkate su kritikos dalimi, kad tinklą apspręstų kiekybiniai kriterijai – paprastai tariant, mokinių skaičius klasėje, mokykloje? Jūsų požiūriu, koks kriterijus turi būti lemiantis?

– Aš manau, tai yra pagrindinis veiksnys. Turime turėti tam tikrą mokinių sutelktumą, kad galėtume užtikrinti mokiniams kokybę, kad mokinai turėtų galimybę rinktis.

Matome mažosiose mokyklose, kiek yra fizikos ar chemijos pasirinkimų, nes dažniausiai tai yra vienas gamtamokslis dalykas, kurį yra įpareigoti pasirinkti mokiniai. Kai neturi galimybės pasirinkti, mokosi tai, ko galbūt nenorėtų, tada nelaiko egzaminų, tada sakome, žiūrėkit, nestoja į inžineriją, į tiksliuosius mokslus.

Tikrai yra reikalingas sutelktumas, tiek dėl pačių mokinių, tiek dėl mokytojų. Jei yra maža mokykla, mažai mokinių, mokytojai turi mažą krūvį, su mažu krūviu turi mažą atlyginimą, už kurį neįmanoma išgyvent. Kas tada vyksta – dirba dar vienoje, dviejose ar trijose mokyklose, kad pasidarytų tuos krūvius, lakstoma per kelias mokyklas, nesukuriama ta bendruomenė.

Į mokyklą reikia žiūrėti kaip į organizaciją, kurioje veikia mokytojas, administracija, vaikai ir vaikų tėvai. Jei mokytojas yra tik atvykstantis perskaityt savo pamokų, nes tiek turi krūvio, ir tada skuba į kitą mokyklą, mes to (bendruomenės – BNS) niekada nesukursime.

Kai kalbame apie kokybę, tai siejasi su tinklu, bet ne taip smarkiai. Jei bus rajone viena gimnazija, kuri labai didelė, bet prasti rezultatai, ar tai turėtų lemti tos mokyklos uždarymą? Visada turime žiūrėti į mokyklos kokybę, jei jos trūksta, ją stiprinti, bet ne kokybė turėtų nulemti, ar mokykla turėtų būti, ar jos neturėtų būti.

P. Peleckio / BNS nuotr. 

– Seimas baigdamas sesiją taip ir nepriėmė Švietimo įstatymo pataisų, kurios po Konstitucinio Teismo nutarimo būtų nustačiusios kriterijus mokyklų tinklui. Ką darysite toliau, kai nuo sausio dabartiniai teisės aktai, kuriais nustatomi kriterijai mokykloms, nustos galioti?

– Šioje sesijoje nepriėmus, planas turėtų būti toks – turėtume susitikti su visomis frakcijomis, išklausyti, kokie siekiai ir nuogąstavimai, ir išklausius visus patobulinti projektus rudens sesijai, kad būtų priimtas šis įstatymas, ir sausį nebūtų jokių kliūčių judėti į priekį.

– Tinklo pertvarka kritikuojama kaip atitolinanti švietimą nuo mokinio. Jūsų vertinimu, koks yra maksimalus atstumas, kiek iki mokyklos gali keliauti pradinukas, gimnazistas?

– Dėl to tikrai reikėtų diskutuoti, turėtume matuoti ne kilometrais, o laiku, per kiek laiko mokinys turėtų pasiekti mokyklą. Jei tai pradinis ugdymas, turėtų pasiekti žymiai greičiau, jei pagrindinis – gali būti truputį ilgesnis, o jei gimnazija ar profesinė mokykla – gali būti ir dar truputį ilgesnis kelias.

Kartais mes galvojame, kad yra problema pavažiuoti keliolika kilometrų iki gimnazijos, bet kai pažiūrime laiką, tie 15 kilometrų iki gimnazijos trunka 15 minučių, kai kalbant apie didmiesčius, 15 minučių laikome greta esančia mokykla ir tai būtų keletas kilometrų. Tas atstumas reliatyvus pagal pasiekiamumą.

Aš pats esu iš kaimo, rajono, iki miesto buvo daugiau nei dešimt kilometrų, kiekvieną rytą važiuodavau į mokyklą, nors šalia tame pačiame kaime buvo mokykla. Tiesiog supratom, kad ten nėra tokios kokybės, kokios norėtųsi, o pavažiuoti 15 ar 20 minučių iki mieste esančios mokyklos tikrai ne bėda.

Daugelis tėvų, kurie labai stengiasi dėl savo vaikų, ieško, kaip suteikti griausią įmanomą išsilavinimą, rūpinasi pavėžėjimu, bet vis dar turime šeimų, kur tėvai tokio didelio dėmesio vaikų išsilavinimui neskiria, tokie vaikai dažnai lieka prie truputį prastesnės mokyklos, jie turi mažiau galimybių, ir taip susiformuoja burbulai – tose mokyklose lieka vienokio socioekonominio statuso tėvų vaikai.

Tyrimai rodo, kad vaikų rezultatai priklauso net labiau nuo bendraklasių negu nuo mokytojų. Įtaka bendraklasių mokinio pasiekimams iš žemo socioekonominio statuso yra labai svarbus reiškinys, ir kai mes neturime mišrių klasių, kur būtų įvairių vaikų, o paliekame nuotolyje esančias mažesnes mokyklas, kur vienokio konteksto vaikai, mes jiems nesudarome geriausių galimybių, o turime stengtis jas sudaryti.

– Mokinių pasiekimų skirtumai tarp savivaldybių Lietuvoje vieni didžiausių Europos Sąjungoje. Ar tai išsprendžiama problema ir kaip?

– Tai problema, bet ne tik švietimo problema. Lietuvoje turime didžiulę vidinę migraciją, didžioji dalis žmonių, kurie įgyja aukštąjį išsilavinimą, lieka didžiuose miestuose, mažesnė dalis grįžta į regionus, iš kurių yra kilę, o tėvų išsilavinimas turi didelę įtaką vaikų pasiekimams mokykloje. Didelę įtaką turi ir mokytojai, bet mokytojų turime tikrai puikių ir rajonuose ir tokio didelio atotrūkio tarp mokytojų  kompetencijų, jų mokymo metodų, ar jie būtų viename rajone, ar kitame, nėra.

Be to, kai matuojame atotrūkius tik pagal egzaminus, tikro vaizdo irgi negalime pamatyti. Egzaminas matuoja ir tas žinias, kompetencijas, kurioje srityje yra egzaminas, ir mokėjimą laikyti egzaminą. Yra vaikų, kurie turi geras žinias, tačiau egzamine jiems sunkiai sekasi pasiekti maksimalių rezultatų, nes nėra įsigilinę į tai, kaip reikia laikyti egzaminą, ko iš tavęs tikisi, kaip skaičiuojama ir vertinama, kiek lietuvių kalbos ir literatūros egzamine turi būti paminėta autorių, kokių sudėtingesnių žodžių panaudota.

– Pernai, kai matematikos neišlaikė daugiau kaip trečdalis abiturientų, viešojoje erdvėje vėl sustiprėjo naratyvas, kad padėtis mokyklose yra labai prasta. Kaip jūs vertinate situaciją bendrajame ugdyme, taip pat ir tarptautiniame kontekste?

– Bendrame pasaulio kontekste mes esame prie geresnių. Jei žiūrėtume į tarptautinius vertinimus, mes esame pirmoje pusėje, o kai kur patenkame tarp 20 proc. geriausių. Ta situacija tikrai nėra bloga, matome ir kitose šalyse dėl matematikos problemų, tai nėra mūsų nacionalinė problema.

Kalbant apie neišlaikiusių lygį, pagrindinė problema yra nenuoseklus mokymasis. Kai praėjusiais metais reikėjo surinkti 15 proc. visų galimų taškų, pažiūrėjus pagal užduotis, tai buvo patys paprasčiausi uždavinukai, kurie parodytų bazinius gebėjimus, kurių prireiks – gebėjimas pasiskaičiuoti nuolaidą ar apskaičiuoti skritulio plotą.

Pagrindiniame ugdyme, mano galva, pagrindinė problema yra skubėjimas. 

Pagrindiniame ugdyme, mano galva, pagrindinė problema yra skubėjimas. Mes galvojame, kad svarbu yra „išeit programą“. Daugelyje dalykų, jei tai būtų istorija, jei neišmokau viduramžių istorijos, galbūt išmokau Naujųjų laikų istoriją, bet matematikoje viskas lipdosi kaip pastatas, kaip piramidė, ir jei turime spragas penktoje, šeštoje klasėje, nėra ant ko lipdyti septintos klasės žinių. Taip neretai vaikai nustoja mokytis, nes jie nebeturi pagrindų, kad iš viso galėtų suprasti, ko mokosi.

Mes tą apsimetimą, kad esame pasiruošę judėti toliau, turėjome visoje švietimo sistemoje. Jei tai būtų bendrasis ugdymas ir ėjimas į aukštąjį mokslą, nors neišlaikyti egzaminai mokykloje. Vėliau susimokame už aukštąjį mokslą, aukštoji mokykla taip lengvai neatsisveikina su pinigus mokančiu studentu, bandoma judėti per kursus, baigiama, ir tada pusė absolventų dirba darbus, kuriems nereikia aukštojo mokslo.

Kiekvienais metais keli tūkstančiai po aukštojo mokslo eina į profesinį mokymą, nes tų kompetencijų, kurias turėjo įgyti, neįgijo, nes neturėjo pagrindo, ant ko. Tiesiog, manau, turime sustoti, kur esame, neapsimesti, kad žinome, o mokytis, kol išmokstame, ir tik tuomet judėti pirmyn.

– Ar patikrinimų sistemos pokyčiai prisidės prie to, kad būtų laiku sustojama ten, kur liko spragos? Ar dabartinei egzaminų sistemai dar reikia pokyčių, tiek struktūros, tiek turinio prasme? Ar čia planuojami pokyčiai?

Svarbu, kad patikrinimai būtų kiekvienais metais, jie neturi tapti kažkokiais reitingais, bandymu pasilygint ir pakonkuruot, kuri mokykla čia geresnė, bet turi būti su grįžtamuoju ryšiu pačiam mokiniui ir mokytojui, kur visgi yra spragos.

Klausimas, kuo turėtų tarpiniai patikrinimai skirtis nuo galutinių brandos egzaminų – galbūt tai atveria mums kitokias galimybes, kaip ir lietuvių kalboje turėdavome kalbėjimo įskaitą, galime galvoti ir apie kitas sritis, ar visose dalyse vertinimas raštu yra geriausia forma. Apie įgyvendinimo modelį iš tiesų galima padiskutuoti, bet kad tai reikalinga ir svarbu, aš tuo neabejoju.

– Kaip jūs vertinate aukštojo mokslo būklę ir kokius keliate tikslus, susijusius su šiuo sektoriumi?

– Aukštajame moksle padėtis labai nebloga, vertinant ir tai, kaip atrodome įvairiuose reitinguose, nors jie nėra gerai atspindintys situaciją, ir tai, kiek pavyksta pritraukti užsieniečių. Neretai kliūtimi dabar jau tampa mūsų universitetų apribojamos vietos ar bendrabučiai. Tai, kad renkasi užsieniečiai mūsų aukštąsias mokyklas, parodo pasitikėjimą mūsų aukštuoju mokslu.

Žiūrint, kaip sekasi mūsų absolventams, matome, kad absolventai vertinami ir kitose šalyse. Darbdaviai, kurie ateina į Lietuvą, užsienio kapitalo įmonės, labai vertina mūsų absolventus. Daug kas, pabaigę vieną pakopą Lietuvoje, važiuoja toliau studijuoti į užsienį, neturi jokių kliūčių, tai kokybinių skirtumų didelių nematom.

Pokyčių aukštajame moksle padaryta nemažai, jie įsigaliojimas išsidėlioja laike iki pat 2029 metų, bet yra paruošti ir priimti sprendimai dėl finansavimo modelio pakeitimo: atsiranda finansavimas ir už studijų kokybę, ne tik už kiekvieną studentą vienodai, bet ir už tuos studentus, kurie yra žemesnio socioekonominio statuso, už tuos, kurie po studijų sėkmingai įsidarbina.

Kartu patvirtinti dideli pokyčiai dėl prieinamumo, pirmą kartą buvo apibrėžta socialinės dimensijos plėtra, sukurtas plėtros planas, kad vaikų iš socialiai ar ekonomiškai atskirtų dalis aukštajame moksle augtų. Šiuo metu iš šeimų, esančių pirmajame kvartilyje pagal pajamas, palyginti su vaikais, esančiame ketvirtame kvartilyje, skiriasi patekimas į aukštąjį mokslą maždaug tris kartus. Galimybės pasiekti aukštąjį mokslą vaikams iš žemesnio socioekonominio statuso šeimų buvo komplikuotesnės, dėl to turime planą, finansavimą, kartu įstatymiškai yra numatyta antra konkursinė eilė vaikams, kurie yra sudėtingesnėje situacijoje.

– Daug kalbėjome apie švietimą ir tik dabar atėjome prie sporto. Ar nėra taip, kad dėl išties didelės švietimo svarbos sportas jūsų ministerijoje lieka tarsi nuošaly? Kokią padėtį jūs matote šiame sektoriuje?

– Aš labai tikiuosi, kad vis rečiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bus vadinama „švietimo ministerija“, bet bus įvardijamos ir kitos sritys. Sportui laikotarpis buvo labai sunkus, pradedant nuo išorinių veiksnių, dėl COVID-19 turėjome pakeisti darbinius įpročius, biuruose dirbantiems žmonėms tiesiog teko dirbti iš namų, o sporte tai sutrikdė ne tik treniruočių procesą, bet buvo atšauktos įvairios varžybos, čempionatai, nukeltos Olimpinės žaidynės, visa paletė pasekmių, kurios labai palietė sporto bendruomenę.

Tik, atrodo, pradėjo eiti į pabaigą COVID-19, prasidėjo pilnos apimties Rusijos invazija į Ukrainą, irgi turėjusi didelės įtakos sportininkams. Keitėsi varžybos, kai kuriose nedalyvaudavo mūsų sportininkai, nors joms ruošėsi ne vienerius metus, bet vien norėdami parodyti savo principus, jei ten dalyvaudavo sportininkai iš Rusijos, jie atsisakydavo dalyvauti. Labai vertinu šiuos vertybinius sprendimus, bet kartu suprantu, kokia tai didelė auka buvo.

Tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis visi pokyčiai buvo priimami ne taip paprastai, nors sporto finansavimas reikšmingai augo, pvz., aukštajam meistriškumui prieš dvejus metus finansavimas buvo apie 10 mln. eurų, praėjusiais metais – 15 mln., šiemet  jau apie 20 mln. eurų. Bendras finansavimas taip pat nuo maždaug 50 mln. eurų padidėjo iki maždaug 60 mln. eurų per dvejų metų laikotarpį, bet kartu keitėsi nemažai taisyklių. Jos turėjo atsirasti, matome, kad iki pokyčių, kuriuos įgyvendino ši Vyriausybė, finansavimas buvo skiriamas be aiškių kriterijų, aiškių taisyklių.

To parodymo, kaip finansavimas keliauja per įvairias organizacijas ir institucijas, mums trūksta, sporto bendruomenė kartais pasigenda aiškumo, sako – didėja finansavimas, mes jo nejaučiam tai kur jis padidėjo? Aiškaus parodymo, kai finansavimas keliauja iki sportininko, deja, neturime. Su sporto bendruomene dar iki paskyrimo turėjau labai platų susitikimą, kur dalyvavo ir didžiosios federacijos, diskutavome apie problemas ir lūkesčius, ir sporte tikrai nemažai yra, ką dar nuveikt.

P. Peleckio / BNS nuotr. 

– Tarp savo pomėgių nurodote stalo žaidimus ir bėgimą. Koks jūsų mėgstamiausias stalo žaidimas ir distancija?

– Šitie pomėgiai – iki ateinant į viceministro poziciją: tuo metu aktyviai bėgiodavau, dalyvaudavau mėgėjiškose varžybose, patikdavo 10 kilometrų ir pusės maratono distancijos. Atėjus į ministeriją pirmą pusmetį darbas siekė mažiausiai 16 valandų per parą ir, deja, bėgiojimas nutrūko, dabar tokia sportinė forma, kad atsiradus laisvalaikio galimybei, matyt, reikėtų startuot nuo greito ėjimo, kad nesusigadinčiau sveikatos.

Stalo žaidimai irgi buvo pomėgis prieš ateinant į šias pareigas, nes laisvalaikio kiek liko, norėjosi skirti šeimai. Iki tol žaidimų įvairovė buvo didelė, buvo namie ir atskiras stalo žaidimų kambarys, stengdavausi žaidimų kolekciją nuolat papildyti, su draugais reguliariai susitikt pažaist, bet dabar esu stipriai atitolęs ir neprisiminčiau, kada paskutinį kartą teko sužaist. Jei kas iš skaitytojų domisi stalo žaidimais, kategorijos, kurios ilga laiką labiausiai patiko, buvo miniatiūrų žaidimai, strateginiai žaidimai, ant stalo turint įvairių veikėjų miniatiūras ir strateguojant, vėliau tapo įvairūs ekonominiai žaidimai, subalansuojant veiksmus, pasiekiant geriausią rezultatą.

– Dėkoju už pokalbį.

Pareigas G. Jakštas pradės eiti antradienį po priesaikos Seime.

„Prezidentas tikisi, kad savo veikloje naujasis ministras sieks konsensusu grįstų sprendimų ir vadovausis įsiklausymo į švietimo, mokslo ir sporto bendruomenes principu“, – teigiama Prezidentūros išplatintame pranešime spaudai.

Dabartinio viceministro kandidatūrą vadovauti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai premjerė Ingrida Šimonytė pateikė birželio pabaigoje. Pats G. Jakštas tuomet žadėjo tęsti pradėtus šios kadencijos darbus, užtikrinti pradėtų pokyčių sklandų įgyvendinimą.

Pirmadienį G. Jakštas tvirtino šalies vadovui pristatęs, kas galėtų užimti jo vietą viceministro poste, tačiau šią pavardę žadėjo viešai paskelbti tik jei bus paskirtas ministru.

Kalbėdamas apie galimus pokyčius komandoje jis taip pat teigė norintis stiprinti komunikaciją, sporto sritį.

Prezidentas tikisi, kad savo veikloje naujasis ministras sieks konsensusu grįstų sprendimų ir vadovausis įsiklausymo į švietimo, mokslo ir sporto bendruomenes principu.

33-ejų politikas šiuo metu ministerijoje yra atsakingas už studijas, mokslą ir technologijas.

Iki pradėdamas eiti viceministro pareigas, 2016–2020 metais jis buvo Vyriausybės strateginės analizės centro Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas, anksčiau yra dirbęs „Lietuvos draudime“, buvusiame Statistikos departamente (dabar – Valstybės duomenų agentūra).

Matematikos magistro laipsnį turintis G. Jakštas nuo 2018 metų buvo laisvai samdomas švietimo ekspertas.

Švietimo ministerija nuolatinio vadovo neturi nuo gegužės 24-osios, kai iš pareigų atsistatydino tuometinė ministrė konservatorė Jurgita Šiugždinienė. Politikė pareigas palikti nusprendė visuomenėje kilus abejonių, ar ji skaidriai panaudojo išmokas, gautas dirbant Kauno savivaldybės taryboje.

Pasitraukus J. Šiugždinienei, laikinai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai vadovauja Laisvės partijos atstovė, teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska.

„Neišgirdau kliūčių, kurios egzistuotų mano paskyrimui, bet norėtųsi sulaukti oficialaus patvirtinimo, kad būtų prezidento dekretas“, – pirmadienį po susitikimo su šalies vadovu žurnalistams sakė G. Jakštas.

Prezidento atstovas spaudai Ridas Jasiulionis žurnalistams teigė, kad sprendimą šalies vadovas paskelbs artimiausiu metu.

G. Jakštas pasakojo su šalies vadovu antrajame susitikime aptaręs švietimo, mokslo, sporto klausimus bei šiuose sektoriuose kylančias problemas, galimus sprendimų būdus

„Geras įspūdis, apkalbėjom dar kitų kausimų, kurie susiję su švietimu, mokslu, sportu, pasidalijom pozicijomis, kaip matome vienus pokyčius, problemas, ką reikėtų daryti, smagu matyti, kad tie požiūriai sutampa daugeliu klausimų“, – pirmadienį po susitikimo su šalies vadovu žurnalistams sakė G. Jakštas.

Kandidatas į ministrus su prezidentu jau buvo susitikęs prieš savaitę, tuomet jis sakė, jog prezidentas nori, kad jis pristatytų ir galimą komandą.

G. Jakštas pirmadienį patvirtino šalies vadovui pristatęs, kas galėtų užimti jo vietą viceministro poste, tačiau šią pavardę sako viešai paskelbsiąs, tik jei bus paskirtas.

Jei (mane – BNS) patvirtins, į mano vietą turėsime paskirti viceministrą, pristačiau, kas tai galėtų būti, tai norėčiau pirma sulaukti oficialaus patvirtinimo.

„Jei (mane – BNS) patvirtins, į mano vietą turėsime paskirti viceministrą, pristačiau, kas tai galėtų būti, tai norėčiau pirma sulaukti oficialaus patvirtinimo“, – teigė G. Jakšas.

Kalbėdamas apie galimus pokyčius komandoje jis taip pat teigė norintis stiprinti komunikaciją, sporto sritį.

„Norėtųsi stiprinti komunikaciją, norėtųsi turėti papildomą patarėją komunikacijai, nes padarome daug gerų, svarbių dalykų, bet ne visada pavyksta juos laiku ir tinkamiausiai iškomunikuoti, sporto srityje reikėtų pastiprinimo, kalbame su viceministru, kokio pastiprinimo reikėtų“, – kalbėjo G. Jakštas.

Kalbėdamas apie pokyčius, kurių imtųsi, jei taptų ministru, G. Jakštas teigė norintis sprendimų priėmimą priartinti prie žmonių, kuriems jie aktualiausi.

„Svarbu vykdant pokyčius sprendimų priėmėjus priartinti prie žmonių, apie kuriuos tie sprendimai yra. Jeigu tai būtų su švietimu, bendruoju ugdymu susiję klausimai, kad sprendimus priimtų ne užsidarę, kai žmonės, kurių gyvenimus, sąlygas, aplinką tie sprendimai keičia, laukia ir turi priimti, kas buvo nuleista iš viršaus. Norisi, kad tie sprendimai, kurie priimami, būtų kuo arčiau žmonių ir žmonės būtų priimami į sprendimų priėmimą“, – teigė G. Jakštas.

Kalbėdamas apie mokyklų tinklo pertvarką kandidatas teigė, kad mažėjantį mokyklų skaičių lemia mažėjantis mokinių skaičius, o vyresniųjų klasių moksleiviams keliolikos kilometrų kelionė iki mokyklos neturėtų būti problema.

„Aš nemanau, kad regionai tuštėja dėl uždaromų ar sujungiamų mokyklų, tuštėja dėl visai kitų priežasčių. Pažiūrėjus, koks yra mokinių skaičius, absolventų skaičius, prieš dešimtmetį buvo daugiau nei dvigubai didesnis skaičius“, – teigė kanditatas.

„Turime žiūrėti, per kokį atstumą, per kiek laiko turi būti pasiekiama mokykla. Jei tai yra pradinis ugdymas, tai turi būti pakankamai arti, jei pagrindinis – toliau, gimnazija – dar toliau, bet jei iš vieno kaimelio ar miestelio reikia pavažiuoti 10–15 kilometrų, kas sudaro 15 minučių, nemanau, kad turėtų būti didelė problema“, – kalbėjo G. Jakštas.

Jis taip pat patvirtino, kad bus siekiama įgyvendinti pažadą, jog mokytojų atlyginimai kitąmet pasiektų 130 proc. vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (VMDU), nors lėšų poreikis tam auga.

„Tai yra sunkiai pasiekiamas tikslas, bet mes to sieksime, kalbėjome ir su premjere, yra įsipareigojimas, reikia siekti, kad kitais metais pasiektume 130 procentų. Tas modeliavimas visada keičiasi, mes visada žiūrim, kokios prognozės vidutinio darbo užmokesčio augimo, pagal tai skaičiuojama, kiek reikės lėšų. Jau dabar, kai pateikėme Finansų ministerijai poreikio planą, per keletą savaičių pasikeitė prognozės, kaip keisis VMDU šalyje, panašu, reikės dar papildomai lėšų“, – kalbėjo viceministras.

Pasak G. Jakšto, švietimo ir mokslo sektoriui bendrai kitąmet iš viso reikėtų 400 mln. eurų.

„Tas lėšų poreikis yra labai didelis, paskutiniai (skaičiavimai – BNS) buvo apie 400 mln. eurų, tai liečia visus darbo užmokesčius – tiek mokytojų, tiek aukštosiose mokyklose, darbo užmokesčio eilutė biudžete“, – teigė kandidatas vadovauti ministerijai.

Dabartinio viceministro kandidatūrą vadovauti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai premjerė Ingrida Šimonytė pateikė birželio pabaigoje. Pats G. Jakštas tuomet žadėjo tęsti pradėtus šios kadencijos darbus, užtikrinti pradėtų pokyčių sklandų įgyvendinimą.

33-ejų politikas šiuo metu ministerijoje yra atsakingas už studijas, mokslą ir technologijas.

Iki pradėdamas eiti viceministro pareigas, 2016–2020 metais jis buvo Vyriausybės strateginės analizės centro Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas, anksčiau yra dirbęs „Lietuvos draudime“, buvusiame Statistikos departamente (dabar – Valstybės duomenų agentūra).

Matematikos magistro laipsnį turintis G. Jakštas nuo 2018 metų buvo laisvai samdomas švietimo ekspertas.

Švietimo ministerija nuolatinio vadovo neturi nuo gegužės 24-osios, kai iš pareigų atsistatydino tuometinė ministrė konservatorė Jurgita Šiugždinienė. Politikė pareigas palikti nusprendė visuomenėje kilus abejonių, ar ji skaidriai panaudojo išmokas, gautas dirbant Kauno savivaldybės taryboje.

Pasitraukus J. Šiugždinienei, laikinai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai vadovauja Laisvės partijos atstovė, teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska.

„Labai aktualu, kad pradėtos reformos, o dabar kaip tik, turbūt, metas jas įvertinti, toliau būti tęsiamos, atsižvelgiant į bendruomenės atstovų, socialinių partnerių nuomonę ir kad ta užsibrėžta kryptis būtų išlaikoma“, – ketvirtadienį po susitikimo su švietimo bendruomene sakė J. Karpavičienė.

Švietimo ministerija nuolatinio vadovo neturi nuo gegužės 24-osios, kai iš pareigų atsistatydino tuometinė ministrė konservatorė Jurgita Šiugždinienė. Ji pareigas palikti nusprendė, visuomenėje kilus abejonių, ar skaidriai panaudojo išmokas, gautas dirbant Kauno savivaldybės taryboje.

Pasitraukus J. Šiugždinienei, laikinai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai vadovauja Laisvės partijos atstovė, teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska.

Kandidatą į švietimo, mokslo ir sporto ministrus premjerė Ingrida Šimonytė prezidentui G. Nausėdai žada patiekti šią savaitę.

„Šiame susitikime buvo kalbama apie darbus, veiklas, kurias svarbu tęsti. Nebuvo kalbama apie kandidatūras“, – sakė patarėja.

Kalbėdama apie lūkesčius būsimam ministrui, ji pažymėjo, jog „ketvirtis kadencijos yra labai daug laiko, siekiant padaryti svarbius, reikšmingus darbus“, o dėl to tinkama kandidatūra – itin svarbi.

„Bendra nuostata yra ta, kad švietime yra pradėta daug reformų ir, įvertinant ypatingai tarpinę jų vykdymo situaciją, yra svarbu apsibrėžti, nuspręsti, kaip judėti toliau“, – sakė J. Karpavičienė.

„Visos reformos (...) turi tam tikro pavojaus, bet pokyčiai turi vykti. Bendrąja prasme vertinant tai, labai aktualu, kad būtų tęstinumas“, – pridūrė ji.

Darbų tęstinumo svarbą akcentavo ir Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė Saulė Mačiukaitė-Žvinienė.

„Abejonių nekyla, kad tai, kas pradėta, turi būti tęsiama, nes negalime sau leisti tokios prabangos sustoti šioje srityje. Ir visi susirinkusieji tikrai akcentavo, kad tęstinumas turi būti pradėtų veiklų“, – kalbėjo ji.

Pasak pirmininkės, susitikime daugiausiai akcentuotas įtraukusis ugdymas. Jos teigimu, ši reforma turi būti tęsiama laipsniškai.

„Kalbant apie aukštąjį mokslą, buvo išsakyta, kad per ateinančius pusantrų metų tikimasi, kad socialinė dimensija aukštajame moksle liks prioritetu ir taip pat bus tęsiama reformą dėl kolegijų tinklo stiprinimo“, – pažymėjo ji.

S. Mačiukaitės-Žvinienės teigimu, profesinių mokyklų atstovai nurodė norintys per ateinančius pusantrų metų sulaukti daugiau dėmesio šiai sričiai. Taip pat pasikeista nuomonėmis dėl visuotinio ikimokyklinio ugdymo.

Šiame susitikime buvo kalbama apie darbus, veiklas, kurias svarbu tęsti. Nebuvo kalbama apie kandidatūras.

Komentuodama profesinių sąjungų reikalavimus, kurie, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) skaičiavimu, siektų daugiau kaip 3 mlrd. eurų, J. Karpavičienė teigė, jog susitikime su profsąjungų atstovais apie konkrečius skaičius nebuvo kalbama.

„Buvo kalbama apie bendrąsias tendencijas, bendrąsias problemas, kurias išgirdus įvairių švietimo srities dalyvių nuomones tikrai galima daryti tam tikras konsoliduotas išvadas“, – sakė ji.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai pateikus reikalavimų už daugiau kaip 3 mlrd. eurų ir nesileidus į kompromisus dėl naujos kolektyvinės sutarties, praėjusią savaitę buvo pasirašytas nesutarimų protokolas.

ŠMSM skelbė, kad profsąjunga reikalauja mokytojų atlyginimus didinti 56 procentais – nuo rugsėjo 1 dienos pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą didinti 20 proc., o nuo kitų metų – dar 30 procentų, ir tam įgyvendinti šiemet papildomai reikėtų 138 mln. eurų, kitais metais – 1,135 mlrd. eurų.