Antrasis pasaulinis karas vis dar žadina skausmingus prisiminimus Rusijoje, kuri per jį neteko maždaug 27 mln. gyvybių. Kremlius siekia, kad būtų deramai pripažintas šalies ir jos vaidmuo sutriuškinant nacius, artėjant pergalės 75-ųjų metinių minėjimui gegužę.

Sankt Peterburge penktadienį vykusiame susitikime su buvusių Sovietų Sąjungos valstybių lyderiais V. Putinas griežtai kritikavo neseniai Europos Parlamento priimtą rezoliuciją, kaltinančią SSSR ir nacių 1939 metais pasirašytą Molotovo-Ribbentropo (Molotovo-Ribentropo) paktą prisidėjus prie Antrojo pasaulinio karo.

1939 metų rugsėjį, praėjus 17-ai dienų po nacių pajėgų įsiveržimo į Lenkiją pradžios, Sovietų Sąjungos Raudonoji armija įžengė į šios šalies rytines teritorijas, įskaitant tuo metu lenkų buvusį okupuotą Vilniaus kraštą, Maskvai įgyvendinant tų pačių metų rugpjūčio 23 dieną pasirašytus Molotovo-Ribbentropo (Molotovo-Ribentropo) pakto slaptuosius protokolus dėl Lenkijos ir Baltijos valstybių teritorijos pasidalijimo tarp SSRS ir Vokietijos.

Pasak V. Putino, 1939 metų paktas buvo pasirašytas po virtinės susitarimų, kuriuos Britanija, Prancūzija ir Lenkija pasirašė su naciais, bandydamos nuraminti Adolfą Hitlerį. Šios sutartys, sako V. Putinas, įskaitant 1938 metų Miuncheno paktą, leidusį naciams aneksuoti Čekoslovakiją, padrąsino nacius ir sudarė sąlygas Antrajam pasauliniam karui pradėti.

Rusijos lyderis tvirtino, kad SSSR neturėjo kitos išeities kaip tik pasirašyti sutartį su Vokietija, nes Vakarų valstybės buvo abejingos Maskvos siūlymui sudaryti karinį aljansą.

„Sovietų Sąjunga buvo paskutinė, kuri pasirašė nepuolimo paktą su A. Hitleriu“, – sakė jis.

Tačiau nacistinė Vokietija sulaužė susitarimą ir 1941 metų birželio 22 dieną įsiveržė į SSSR.

EP rezoliuciją V. Putinas pavadino Vakarų bandymo sumenkinti lemiamą SSSR vaidmenį iškovojant pergalę prieš nacistinę Vokietiją dalimi.

„Jie nori kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo pradėjimo permesti nuo nacių ant komunistų“,  – sakė V. Putinas.

Labai emocingoje kalboje Rusijos prezidentas Raudonajai Armijai skirtų paminklų vertimą Rytų ir Vidurio Europoje pavadino įžeidimu jos karių atminimui.

„Tie Raudonosios Armijos kariai buvo paprasti žmonės – darbininkai ir ūkininkai, ir dauguma jų nukentėjo nuo [Josifo] Stalino režimo, – sakė jis. – Šie žmonės paaukojo savo gyvybes, kad išlaisvintų Europą nuo nacių, o dabar jos [Europos valstybės] griauna jiems skirtus paminklus. Jos tai daro norėdamos gerai paslėpti tai, kas buvo Europos lyderių slaptas susitarimas su Hitleriu.“

Šių metų rugpjūtį, minint Molotovo-Ribbentropo pakto 80-ąsias metines, Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria Maskvos „pastangas iškreipti istorinius faktus ir pateisinti sovietinio totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus“ pavadino informacinio karo prieš demokratišką Europa dalimi.

„Europos Parlamentas (...) ragina Komisiją imtis ryžtingų kovos su šiais veiksmais priemonių“, – rašoma rezoliucijoje.

Dokumente taip pat raginama imtis priemonių prieš bet kokį Holokausto neigimą, įskaitant nacių ir jų kolaborantų nusikaltimų menkinimą.

Europarlamentarai savo rezoliucijoje pabrėžė, kad Rusijos politikos elito vykdomas komunistinių nusikaltimų teisinimas stabdo Rusijos virsmą demokratine valstybe.

Viena iš rezoliucijos autorių – Lietuvos europarlamentarė Rasa Juknevičienė – per diskusijas dėl šio dokumento sakė, kad rezoliucija „yra ne tik apie praeitį, bet ji skirta ateičiai, jaunajai kartai, kad ši istorija niekada nepasikartotų, o išlikusios Europos padalijimo linijos išnyktų galutinai“.

Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų Sąjungai pagal susitarimą su naciais okupavus Lietuvą, į lagerius ir tremtį išvežta daugiau nei ketvirtis milijono šalies gyventojų, per ginkluotą pasipriešinimą žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Per Holokaustą naciai ir jų kolaborantai nužudė per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų.

Užuot taip padariusi, Rusija imasi priešingos taktikos. Neblogas to pavyzdys – rugsėjo 14-ąją Rusijos ambasados Izraelyje socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbta žinutė. Joje išvardyta keliolika daugiausia miglotų tarptautinių susitarimų, sudarytų tarpukario pabaigoje, pavyzdžiui, Danijos ir Vokietijos 1939-ųjų gegužės 31-ąją pasirašyta nepuolimo sutartis. Paskutinis – 13-asis – susitarimas tame sąraše yra žinomiausias: tų pačių metų rugpjūčio 23-ąją sudarytas Molotovo-Ribbentropo paktas.

Viešumoje nepuolimo paktu vadintas susitarimas tarp dviejų Europos totalitarinių imperijų pribloškė pasaulį. Tačiau tiesa buvo dar labiau šokiruojanti. Tą pačią dieną Sovietų Sajungos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai dar pasirašė slaptuosius protokolus, pagal kuriuos pasidalijo Rytų Europą į įtakos sferas. Tos taikios šalys ir milijonai jų gyventojų buvo pasiųsti mėsmalėn.

Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimas tiesiogiai nulėmė, kad Sovietų Sąjunga okupavo Baltijos šalis, neprovokuota užpuolė Suomiją, Lenkija ir Rumunija buvo padalytos, o didžiojoje dalyje regiono įsigalėjo totalitarinis valdymas, lydimas žudynių ir niokojimo.

Visas sovietų per Ispanijos pilietinį karą pelnytas tikėjimas antifašizmu netrukus išgaravo. Be to, susitarimas su velniu žlugo. Dvejais metais vėliau Hitleris užpuolė Sovietų Sajungą. Milijonai žmonių, daugiausia – Sovietų imperijos kaliniai, žuvo kovodami rytiniame fronte. Milijonai civilių, dauguma jų – žydai, buvo į rytus slenkančių nacių sušaudyti ar nunuodyti dujomis. Atsitraukus Hitlerio pajėgoms, prasidėjo ištisus dešimtmečius trukusi Rytų Europos sovietinė okupacija.

Visa tai kyla iš rugpjūčio 23-osios Hitlerio ir Stalino pakto ir yra svari priežastis vadinti jį baisiausiu XX amžiaus diplomatijos istorijos epizodu. Rusija anksčiau su tuo sutikdavo. Borisas Jelcinas, pirmasis demokratiniu keliu išrinktas Rusijos prezidentas, 1992-aisiais nurodė išslaptinti slaptuosius protokolus. O 2009-aisiais, tvyrant geriems Maskvos ir Varšuvos santykiams, tuometinis Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas viename laikraščio straipsnyje pasmerkė Molotovo-Ribbentropo paktą ir pavadino jį amoraliu.

Net ir dabar nedaug rusų atvirai gina tą susitarimą. Tačiau vis dažniau jie atmeta kritiką paktui ir tai daro dėl kelių priežasčių. Sovietų Sajungai susitarimas davė itin svarbaus laiko apsiginti. Jis užkirto kelią naciams Rytų Europoje užgrobti daugiau teritorijų. Jis buvo gynybinis, taktinis atsakas į kitų šalių, sudariusių susitarimus su Hitleriu, negarbingą elgesį.

Dauguma šių argumentų yra menkai pagrįsti. Hitleris Stalinui taip apsuko galvą, kad, užuot stiprinęs Sovietų Sąjungos gynybą, jis ją silpnino ir ignoravo visus perspėjimus apie artėjantį nacių puolimą. Jei to pakto nebūtų buvę, mažai tikėtina, kad Hitleris būtų apskritai rizikavęs kariauti su Lenkija.

Stipriausias ir nuoširdžiausias Rusijos argumentas yra tas, kad ir kitos šalys sudarinėjo su Hitleriu susitarimus, „nukreipdamos nacių agresiją į SSRS“, kaip kad tvirtina rusų ambasada Izraelyje. Kokį dar pasirinkimą turėjo Stalinas be jokių potencialių sąjungininkų Vakaruose?

Iš dalies tai tiesa. Kai kurie iš tų susitarimų buvo apgailėtini, ciniški ar brutalūs. Po praėjusio amžiaus 4-o dešimtmečio niekas neatrodė gerai. Bet tik Rusija bando teisinti praeities veiksmus. Miuncheno susitarimas, kurį dėl Čekoslovakijos 1938-aisiais sudarė Didžioji Britanija ir Prancūzija, kelia gilios, nuolatinės ir (beveik) universalios gėdos jausmą, kaip ir visa 4-o dešimtmečio „nuolaidžiavimo“ politika.

Tačiau tik Rusija kritikuoja kitas šalis už „fašizmą“ dėl to pakto sukurtų karo meto dilemų ir ignoruoja komercinius, karinius ir saugumo ryšius, kuriuos SSRS pasirinko turėti su Hitlerio Vokietija.

Juodosios datos

Rugsėjo 1-ąją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas – nacistinės Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Dėl to kiekvienais metais pažvelgęs į mūsų kaimynų interneto erdvę rasi detalų kiekvienos karo dienos aprašymą su gausybe nuotraukų ir žemėlapių.

Prisiminkime Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo bei Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, kuri buvo pasirašyta mūsų užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio tuoj po to, kai ginklus sudėjo paskutinis Lenkijos kariuomenės dalinys. Daugumai iš mūsų yra aišku, kokiomis aplinkybėmis Vilnius atsidūrė sovietų rankose.

Vis dėlto verta kalbėti ne tik apie mūsų kaimynams sudėtingą 1939-ųjų rugsėjį, bet ir apie paskutinę rugpjūčio savaitę, kurios slogaus emocinio krūvio neišsklaido nei viltinga Baltijos kelio vienybė, nei Laisvės dienos džiugesys ar šventinio klegesio pilna Mokslo ir žinių diena.

Sprendimai, kurie buvo priimti 1939 m. rugpjūčio 23 d., atvėrė kelią didžiausiai žmonijos tragedijai. Apie šiuos sprendimus ir jų aplinkybes kalbama Rogerio Moorhouso knygoje "Velniška sąjunga: Molotovo–Ribbentropo paktas 1939–1941 m."

Trečiasis reichas ir SSRS

Po Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią abi valstybės pradėjo be gailesčio viena kitai klijuoti negatyvias etiketes. A.Hitleris Sovietų Sąjungai suteikė bolševikinio maro įvaizdį, kuris niekuo nepraturtina Europos ekonomikos ir kultūros bei sėja sumaištį.

Sovietai A.Hitlerį apibūdino kaip beprotį, idiotą ar žmogų, apsėstą demonų. Tiek naciai, tiek sovietai kiekvienam apibūdinimui būtinai pridėdavo žodį "kruvinas". Įdomu tai, kad to meto Vokietija ir Sovietų Sąjunga savo įsisenėjusių problemų sprendimą matė teritorijų plėtroje atplėšiant žemes vieną iš kitos. Nacius viliojo Baltijos šalys ir Ukraina, o komunistus – Vokietijos pramonė, kuri turėjo šią šalį paversti komunizmo centru. Abiem totalitariniams režimams ekspansija atrodė kaip panacėja, padėsianti sukurti gerovę.

Ideologinė konfrontacija tarp Vokietijos ir SSRS buvo tokia aštri, kad atrodė, jog diplomatinis bendradarbiavimas yra tiesiog neįmanomas. Totalitarinė ideologija Vokietiją ir SSRS pavertė valstybėmis, kurios priešiškai žvelgė į Versalio taikos sistemą.

Kita vertus, principas, kad tikslas pateisina priemones, nebuvo svetimas nei A.Hitleriui, nei J.Stalinui. Dėl to Joachimo von Ribbentropo ir Viačeslavo Molotovo karjeros šuoliai tapo pokyčių simboliais tarpukario užsienio politikoje. Buvęs šampano prekeivis ir Geležinis Pasturgalis (taip Leninas pravardžiavo V.Molotovą), atsisakė kolektyvinio saugumo principų ir pasuko savo valstybių politinį kursą karo link. Atėjo Lenkijos ir kitų kaimyninių valstybių dalybų metas.

1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto susitarimo padarinius tiksliausiai apibūdina V.Molotovo mintys apie karą Vakarų Europoje ir galimą proletariato sukilimą, kurios buvo išsakytos 1940 m. vasarą Lietuvos laikinosios vyriausybės užsienio reikalų ministrui Vincui Krėvei-Mickevičiui: "Tačiau tą pačią akimirką mes atskubėsime į pagalbą, atvyksime su naujomis puikiai pasiruošusiomis pajėgomis, ir Vakarų Europos teritorijoje, manau, kažkur netoli Reino, įvyks paskutinis mūšis tarp proletariato ir išsigimusios buržuazijos, visiems laikams nulemsiantis Europos likimą. Esame įsitikinę, kad šį mūšį laimėsime mes, o ne buržuazija."

Koordinuotos represijos

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė Vokietija, o rugsėjo 17 d. iš rytų į jos teritoriją įsiveržė SSRS. Lenkijos kariuomenė dar desperatiškai priešinosi, tačiau tai nesutrukdė naujiesiems sąjungininkams rugsėjo 22 d. surengti bendrą paradą Breste.

Lenkijos okupantai ir naujieji okupantai užkariautose teritorijose elgėsi labai žiauriai. Per pirmąsias penkias karo savaites vokiečiai sudegino 531 lenkų miestą ir kaimą bei įvykdė 700 masinių egzekucijų. Kadangi sovietai dar jautė pažeminimą po pralaimėto karo Lenkijai 1920 m., egzekucijos lenkų karininkams buvo įprastas reiškinys. Verta paminėti Gardino mūšį su sovietų kariuomene, po kurio 300 likusių miesto gynėjų buvo raudonarmiečių sušaudyti.

Susidaro įspūdis, kad nacių ir sovietų represijų Lenkijoje atgarsiai visiškai nepasiekdavo komunistuojančios inteligentijos.

1940 m. kovo 5 d. Berlyne buvo įsakyta pradėti operaciją "AB Aktion" ("Ypatingoji sutramdymo akcija"), kurios metu buvo siekiama pašalinti Lenkijos elitą. Naciai tada sušaudė 6 tūkst. žmonių. Tuo pat metu sovietai davė įsakymą sušaudyti 15 tūkst. Lenkijos karininkų Katynėje. Iš viso taip gyvenimą baigė 21 768 lenkų kaliniai.

Tiek Vokietijos, tiek SSRS valdomose teritorijose deportacijos tapo lenkų gyvenimo kasdienybe. Teroro mastas buvo toks, kad Generalinės gubernijos (okupuota Lenkija) valdytojas Hansas Frankas gyrėsi žurnalistui, kad jeigu jis lieptų išklijuoti skelbimus kiekvieną kartą, kai nušaunami septyni lenkai, neužtektų popieriaus, kuris pagaminamas iš Lenkijos miškuose augančių medžių.

Sumaištis ir nežinia

V.Molotovo ir V.Krėvės-Mickevičiaus bendravimo metu išsakytas mintis galima laikyti svarbiais liudijimais apie tai, kokius pokyčius turėjo sukelti Molotovo–Ribbentropo paktas kaimyninėse valstybėse.

Ne veltui V.Molotovas teigė, kad "privalote gerai įsižiūrėti į tikrovę ir suvokti, kad ateityje mažos tautos turės išnykti. Jūsų Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalių tautomis turės įsilieti į šlovingą Sovietų Sąjungos šeimą. Tad turite pradėti supažindinti savo tautą su sovietine santvarka, kuri ateityje klestės visur, visoje Europoje".

Šios mintys buvo išsakytos praėjus beveik metams po pakto pasirašymo. Įdomu tai, kad didžioji dalis komunistų Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose valstybėse jautėsi sutrikę ir niekaip negalėjo suprasti, kaip du nesutaikomi priešai tapo sąjungininkais. Nors griežtos direktyvos iš Maskvos turėjo viską sudėlioti į savo vietas, nemaža dalis komunistų suplėšė partinius bilietus. Ar tokia sumaištis buvo būdinga ir to meto Lietuvos kairiesiems rašytojams bei Komunistų partijos nariams? Susidaro įspūdis, kad nacių ir sovietų represijų Lenkijoje atgarsiai visiškai nepasiekdavo komunistuojančios inteligentijos.

Neišvengiamas susidūrimas

R.Moorhouso knyga "Velniška sąjunga: Molotovo–Ribbentropo paktas 1939–1941 m." puikiai atskleidžia nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos ekonominio ir karinio bendradarbiavimo aplinkybes. Tankas "T-34" yra šio bendradarbiavimo kūrinys. Dauguma detalių buvo pagamintos vokiškomis staklėmis, pirktomis už sovietų naftą ir kitas naudingąsias medžiagas.

Kitas svarbus momentas – SSRS ir Didžiosios Britanijos bendradarbiavimas, kuris nepavyko dėl to, kad anglai nepritarė Europos valstybių dalyboms. O SSRS įsiveržimas į Lenkiją paskatino britus rengti oro antpuolį, kurio metu būtų bombarduojamos Baku naftos verslovės.

Čia aiškėja dar viena aplinkybė. Kuo labiau Vokietija klimpo į karą Vakaruose, tuo labiau SSRS išsisukinėjo nuo įsipareigojimų vykdymo. Rimti prieštaravimai tarp sąjungininkų išryškėjo, kai 1940 m. lapkričio pabaigoje pakto architektų vizijos dėl Europos ateities išsiskyrė. J.von Ribbentropas V.Molotovui pasiūlė SSRS įtakos sferas plėsti Indijos vandenyno link paliekant Europą Vokietijos įtakai. Tam prieštaravo V.Molotovas.

Akivaizdi konfrontacija išryškėjo tuo metu, kai Vokietijos diplomatai sugebėjo į savo pusę pervilioti Bulgariją ir Jugoslaviją. Nors perversmas Jugoslavijoje įvykius pakreipė kiek kita linkme ir SSRS pavyko pasirašyti draugystės ir nepuolimo sutartį (1941 balandžio 6 d.), kuri neišgelbėjo šios valstybės nuo Vokietijos agresijos.

Nuo šios akimirkos gana egzotiškai atrodo J.Stalino siekis beatodairiškai vykdyti Molotovo–Ribbentropo pakto ekonominius įsipareigojimus ir naiviai ignoruoti savo karinės žvalgybos pranešimus apie rengiamą puolimą 1941 m. birželio 22 d.

Molotovo–Ribbentropo pakto drama Lietuvoje baigėsi Baltijos keliu ir Rusijos armijos išvedimu, tačiau ar išmokome to laiko pamokas, kad galėtume nerūpestingai džiaugtis Mokslo ir žinių diena?

Rusijos ambasadorius Lenkijoje, kuris sukėlė didelį pasipiktinimą pareiškęs, kad Varšuva irgi kalta dėl Antrojo pasaulinio karo, iš dalies atsitraukė nuo savo išsakytos pozicijos.

Sergejus Andrejevas pirmadienį pažymėjo, kad neturėjo ketinimo įžeisti lenkų tautos, ir pridūrė: „Apgailestauju, kad nebuvau pakankamai tikslus.“

Su žurnalistais jis kalbėjo po to, kai buvo iškviestas į Užsienio reikalų ministeriją pasiaiškinti dėl pastabos, kad Raudonosios armijos invazija į Lenkiją nebuvo agresija, kurias jis penktadienį išsakė duodamas interviu televizijai.

Naujienų televizijos TVN24 laidoje S.Andrejevas, kalbėdamas lenkiškai, pareiškė: „Lenkijos politika atvedė į tą katastrofą 1939-ųjų rugsėjį, nes XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje Lenkija dėl savo politikos daug kartų blokavo koalicijos prieš hitlerinę Vokietiją įkūrimą. Taigi Lenkija buvo iš dalies atsakinga už tą katastrofą, įvykusią rugsėjį.“

Lenkijos užsienio reikalų ministerija šeštadienį pareiškė, kad S.Andrejevo žodžiai „iškraipo istorinę tiesą ir siejasi su melagingiausiomis įvykių interpretacijomis, žinomomis iš stalininių ir komunistinių laikų“.

Antrasis pasaulinis karas kilo po to, kai nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga 1939 metais pasirašė vadinamąjį Ribbentropo-Molotovo (Ribentropo-Molotovo) paktą ir jo slaptuosius protokolus, kuriuose buvo numatytas Lenkijos padalijimas. Vokietija įsiveržė į Lenkiją iš vakarų 1939 metų rugsėjo 1 dieną, o rugsėjo 17-ąją į šalies rytines teritorijas įžengė Sovietų Sąjungos pajėgos. Per karą žuvo milijonai Lenkijos piliečių.

Taline sekmadienį vykstančioje konferencijoje, surengtoje per Molotovo-Ribbentropo (Ribentropo) pakto tarp Stalino ir Hitlerio, kuriuo Rytų Europa 1939-aisiais buvo padalyta į įtakos sferas, metines, aštuonių valstybių atstovai paskelbė bendrą pareiškimą dėl tarptautinės institucijos, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus, įsteigimo ir nusprendė dėl šio tikslo sušaukti ekspertų grupę.

Bendrą pareiškimą dėl to padarė Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir Gruzijos teisingumo ministerijų atstovai.

„Dėl komunizmo ir nacizmo nusikaltimų žuvo ar savo artimųjų žūtį patyrė milijonai žmonių. Didžiulius nuostolius patyrė ir estų tauta. Jeigu komunistinė okupacija būtų užsitęsusi dar bent vienai kartai, tai estų, kaip tautos, sunykimas būtų tapęs nebegrąžinamu“,- sakė Estijos teisingumo ministras Urmas Reinsalu (Urmas Reinsalus).

Jis pridūrė, kad jei nacizmo nusikaltimai buvo įvertinti tarptautiniame tribunole Niurnberge, tai komunistinių režimų nusikaltimai šiuo metu nepatenka į nei vienos tarptautinės institucijos kompetenciją, todėl Estija siūlo sudaryti daugiašalį susitarimą dėl tarptautinės institucijos, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus, organizavimo.

Naujasis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda (Andžejus Duda) sutelkė dėmesį Rytų kryptimi, nes pirmajam savo valstybiniam vizitui pasirinko Estiją, rašo vokiečių dienraštis „Suddeutsche Zeitung“.

Pasak dienraščio, A.Duda atidžiai pasirinko laiką ir vietą, nes jo pirmasis vizitas vyksta per Molotovo-Ribbentropo (Ribentropo) pakto tarp Stalino ir Hitlerio, kuriuo Europa 1939-aisiais buvo padalyta į įtakos sferas, metines.

„Dudos pokalbio partneris yra Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas (Tomas Hendrikas Ilvesas), kuris daug metų perspėdavo dėl agresyvios Rusijos. Jis noriai kritikuoja Rusijos sąjungininkus, kuriuos vadina naiviais, ir prašo NATO įsteigti nuolatines bazes Rytų Europoje“, – rašo laikraštis.

A.Duda rugpjūčio 23 dieną lankosi Estijoje, šios valstybės vadovo kvietimu.

T.H.Ilvesas anksčiau nurodė, jog simboliška, kad A.Dudos vizitas vyks rugpjūčio 23-iąją, per 76-ąsias Molotovo-Ribbentropo pakto metines. Dėl šio pakto Lenkija pirmoji prarado savo laisvę, o paskui atėjo Baltijos šalių eilė.

Taline A.Duda susitiks su T.H.Ilvesu, Estijos parlamento pirmininku Eiki Nestoru (Eikiu Nestoru) ir premjeru Taavi Roivu (Taviu Reivu).

A.Duda taip pat apsilankys Okupacijų muziejuje, kur įvyks bendra abiejų prezidentų spaudos konferencija.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sekmadienį per Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vizitą Maskvoje teisino liūdnai pagarsėjusį nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutartį pasidalyti Rytų Europą.

1939 metų rugpjūčio 23 dieną Vokietija ir Sovietų Sąjunga susitarė pasidalyti Rytų Europos teritorijas pagal dvišalės nepuolimo sutarties – vadinamojo Molotovo-Ribbentropo (Molotovo-Ribentropo) pakto – slaptuosius protokolus.

„Kai SSRS suvokė, kad ją palieka akis į akį su hitlerine Vokietija, ji ėmėsi žingsnių, turėjusių neleisti kilti tiesioginiam susidūrimui. Ir buvo pasirašytas šis (Molotovo-Ribbentropo) paktas. Šia prasme laikausi tos pačios nuomonės kaip mūsų kultūros ministras, kad ta sutartis turėjo prasmę, užtikrinant Sovietų Sąjungos saugumą“, – V.Putinas sakė per spaudos konferenciją, atsakydamas į vieno žurnalisto klausimą.

Prezidentas buvo paprašytas pakomentuoti kultūros ministro Vladimiro Medinskio pasisakymus, giriančius sovietų diktatoriaus Josifo Stalino diplomatiją.

Jis pabrėžė, kad Sovietų Sąjunga buvo priversta pasirašyti tą sutartį po to, kai 1938 metais Didžioji Britanija, Prancūzija ir Italija pasirašė Miuncheno sutartį su Adolfu Hitleriu, sužlugdžiusią Maskvos viltis, kad bus sukurtas bendras frontas prieš nacius.

Jis taip pat sakė, kad Lenkija, kurios teritoriją prasidėjus Antrajam pasauliniam karui okupavo nacių ir sovietų pajėgos, anksčiau pati vykdė aneksavimo politiką.

„Primenu, kad pasirašius atitinkamą Miuncheno sutartį Lenkija pati ėmėsi veiksmų, siekdama aneksuoti dalį Čekijos (tuometės Čekoslovakijos) teritorijos. Nutiko taip, kad po (Molotovo-Ribbentropo) pakto ir Lenkijos padalijimo (Varšuva) pati tapo auka tos politikos, kurią mėgino vykdyti Europoje“, – sakė Kremliaus vadovas.

Molotovo-Ribbentropo paktas buvo pasirašytas po to, kai Sovietų Sąjunga nesėkmingai „daug kartų mėgino sukurti antifašistinį bloką Europoje“, pabrėžė V.Putinas, kuris anksčiau tą sutartį yra pasmerkęs kaip neetišką.

„Šiandien suprantame, kad bet kokios formos susitarimas su nacių režimu nepriimtinas moralės požiūriu ir neturėjo jokių galimybių būti įgyvendintas“, – V.Putinas 2009 metais rašė vieno Lenkijos dienraščio paskelbtame straipsnyje, minint Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-ąsias metines.

A.Merkel savo ruožtu sekmadienį pasmerkė tą patką ir jo slaptuosius protokolus, pagal kuriuos buvo padalyta Lenkija, o Baltijos šalys buvo perleistos Maskvai. Kanclerė taip pat pripažino, kad istorinė atsakomybė dėl Antrojo pasaulinio karo tenka Vokietijai.

„Mano požiūriu, Molotovo-Ribbentropo paktą sunku suprasti, jeigu neatsižvelgiama į papildomą slaptąjį protokolą, – sakė ji. – Remdamasi šiuo požiūriu, manau, kad tai nebuvo teisinga – tai buvo atlikta neteisėtu pagrindu.“

Vokietijos lyderė apsilankė Maskvoje kitą dieną po to, kai ji kartu su kitų Vakarų šalių lyderiais ignoravo didžiulį karinį paradą Raudonojoje aikštėje, minint pergalės prieš nacistinę Vokietiją 70-ąsias metines.

Tačiau A.Merkel pagerbė per karą žuvusius Sovietų Sąjungos žmones, kartu su V.Putinu padėjusi vainiką Nežinomo kareivio kapo memoriale prie Kremliaus sienų.

Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas (Tomas Hendrikas Ilvesas) pareiškė, kad tie, kas puola Ukrainą, tuo pačiu puola Europą.

„Europos Sąjunga (ES) ir NATO pernai ir šių metų sausį demonstravo tvirtą vienybę. Tačiau mums reikia savo bendras vertybes ginti pastebimiau, įtikinamiau ir veiksmingiau.

Mums ir ateityje bus reikalingas tikrumas, kad ankstesnis konsensusas išliks“, – sakė valstybės vadovas pirmadienį per Tartu taikos sutarties tarp Estijos ir sovietų Rusijos pasirašymo 95-ųjų metinių minėjimą.

„ES ir NATO turi suformuoti transeuropinį ir transatlantinį moralinį branduolį ... saugantį demokratines vertybes ir laisvę“, – pridūrė T.H.Ilvesas.

Pasak prezidento, sankcijos, kurios praeitais metais buvo paskelbtos Ukrainos nepriklausomybę atakuojantiems agresoriams, rodo Europos Sąjungos moralinę stiprybę.

„Kai kas ja jau spėjo suabejoti. Užsienio pajėgų įsiveržimas į Gruziją 2008 metų rugpjūtį ir Počio bei Gorio apšaudymai greitai buvo atleisti ir užmiršti siekiant grįžti prie ankstesnių įprastų santykių, tarsi nieko nebūtų nutikę. Nesinorėjo nieko pykdyti; ekonominiai ryšiai atrodė naudingesni. Iš esmės tai priminė ankstesnį susitarimą padalyti Europą į įtakos zonas“, – sakė T.H.Ilvesas, akivaizdžiai turėdamas omenyje Molotovo-Ribbentropo (Molotovo-Ribentropo) paktą, sudarytą tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos prieš įsiplieskiant Antrajam pasauliniam karui.

T.H.Ilvesas pabrėžė, kad Malaizijos keleivinio lainerio numušimas virš Rytų Ukrainos praeitų metų liepą ir sausį įvykdytas pietrytinio Mariupolio uostamiesčio bombardavimas raketomis yra šiurpūs nusikaltimai, kurių organizatoriai, taip pat rėmėjai ir ginklų tiekėjai turėtų stoti prieš tarptautinį teismą.

„Tų nusikaltimų sumanytojams ir vykdytojams bus taikomos demokratinių šalių sankcijos. Kaip ir tiems, kurie pažeidžia karo įstatymus, žeminančiai elgdamiesi su karo belaisviais, – aiškino Estijos lyderis. – Amoralu kalbėti užuominomis. Tie, kas puola Ukrainą – puola ir Europą, mūsų vertybes ir visą iki šiol veikusią tarptautinę tvarką.“

Prezidentas pažymėjo, kad agresija negali būti pateisinama ir už ją neturėtų būti atleidžiama.

„Prie jos nepriprantama, kaip, deja, jau pradėta priprasti prie įšaldyto konflikto Padniestrėje, Pietų Osetijoje arba Abchazijoje“, – sakė jis.