Gruodžio 5-ąją prasidėjusiame vaikų ir jaunimo literatūros festivalyje „Vaikų knygų sala“, kuris šiemet persikėlė į virtualią platformą www.vaikuknygusala.lt, su skaitytojais susitinka ir rašytojai, palietę sunkias, sudėtingas temas savo rašytose knygose vaikams. Prie virtualaus festivalio galite prisijungti iki gruodžio 13 dienos – žiūrėti kino kūrėjų kurtus vaizdo įrašus ir reportažus, bendrauti su mylimiausiais vaikų knygų autoriais, dalyvauti virtualioje knygų mugėje.

Virgis Šidlauskas.

Rašytojo Virgio Šidlausko naujausia knyga „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“ paliečia gamtosaugos, mirties, ligos, nerimo ir ilgesio temas.

„Vaikams įdomūs ne tik nuotykiai, juokai ar šiurpuliukai. Yra dalykų apie kuriuos kalbama mažiau arba jie iš viso neliečiami, nes temos nepatogios, tačiau nereiškia, jog apie tai neverta kalbėtis. Pradžią knygos idėjai man davė dukra. Kartą žaisdama su skėčiu pareiškė, jog būtina po juo slėptis, nes namuose lyja. Tai pamėtėjo mintį, jog būtų įdomu pamatyti kaip pasikeistų šeimos gyvenimas susidūrus su tokiu keistu reiškiniu. O vėliau visa tai susiejau su neišsakytu nerimu, artimojo praradimo baime. Keblumai, nepatogumai visada verčia ieškoti sprendimų, būdų išsikapstyti iš nejaukios situacijos. Lygiai tas pat vyksta ir su emocijomis. Protas veikia labai kūrybingai, jei tik yra galimybė pabėgti nuo nemalonių jausmų. Mes greiti viską paslėpti po abejingumo ir cinizmo kaukėmis, nes tada regisi, jog tai mus žeidžia mažiau. Tačiau vengimas nieko neišsprendžia. Viskas lieka. Geriau kartą su tuo susidurti ir išgyventi nei visą likusį gyvenimą žaisti slėpynių su savimi“, – sako vaikų knygų autorius V. Šidlauskas.

Psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė pataria su vaikais kalbėti paprastai ir atsakyti tai, ko jie klausia – taip bus lengviau išvengti nesusipratimų. „Mes, suaugusieji, vengdami tiesių atsakymų, dažnai pridarom bėdos. Vietoje to, kad pasakytumėm „numirė“ sakom „išėjo“, „užmigo“, „iškeliavo“, taip sukeldami vaikams dviprasmybių ir baimės, kad užmigs ir nepabus, kad išeis ir negrįš. Vaikai nuolat susiduria su mirtimi – juk mirtis yra ta pati, ar tai būtų musės, vabalėlio, paukščio ar žmogaus. Tik netekties dydis skiriasi. Apie tai ir svarbu kalbėti. Vaikai labai greitai perima mūsų emocijas – jei mes vengiame kalbėti kokia nors tema, jie tai jaučia, jei mums nepatogu – irgi supranta, jei graudu, persiima graudumu ir panašiai. Todėl svarbu apgalvoti, ką mums patiems reiškia tos rimtos temos dar gerokai iki to, kol vaikai ims apie jas klausinėti, kad mūsų reakcijos nebūtų neprognozuojamos, keistos ir ne tokios, kokių norėtume“, – dalijasi psichologė.

Marius Marcinkevičius.

Knygų vaikams rašytojas, poetas, prozininkas Marius Marcinkevičius savo naujoje knygoje „Akmenėlis“ rašo apie dviejų vaikų išgyvenimus gete – pasakojimų šia tema iš vaikų perspektyvos rasti sunku tiek knygose, tiek filmuose.

„Visi holokaustai, karai, žmonių naikinimai prasideda nuo to, kad kažkas sugalvoja esąs vertingesnis, aukštesnis už kitą žmogų. Kad kitoniškas žmogus yra blogesnis, nevertas gyvenimo ir jį galima sunaikinti. Juk tai mes matome jau mokyklose, kai vaikai susiburia į grupes ir tyčiojasi iš silpnesnių, o vėliau tai persikelia į suaugusiųjų pasaulį ir virsta į tokius baisius dalykus kaip holokaustas. Tokiomis temomis kalbėti su vaikais, formuoti jų supratimą, yra labai svarbu nuo mažumės. Ši knyga turėtų kelti daug klausimų ir pamąstymų vaikams, apie kuriuos galėtų šnekėti su tėvais ar mokytojais“, – teigia M. Marcinkevičius.

Laikai keičiasi, tėvai jaučiasi patogiau šnekėdami įvairiomis temomis, o ir informacijos, palengvinančios nemalonius pokalbius – apstu. Žinoma, taip buvo ne visada.

Rašytojas V. Šidlauskas atsimena, kad pokalbių rimtomis temomis jo vaikystėje buvo, bet ne tiek, kiek norėjosi: „Manau, kai kurios temos buvo vienodai nepatogios abiem pusėms. Ir niekas nedrįsdavo žengti to pirmo žingsnio. Juk dažnai vengdami šnekėtis apie brendimą, netektį, nerimą, tėvai saugo ne tiek vaikus, kiek pačius save, nes žino, kad tai nebus paprasta. Nes atsakymai veda prie naujų klausimų ir tai gali užtrukti“.

M. Marcinkevičius svarsto, kad vyresnės kartos tėvams vis dar įskiepyti tarybinių laikų standartai, kai žmonės vieną galvojo, antra šnekėjo, o trečią darė. „Mano tėvai pergyveno karą, pokarį, apie tai kalbėti jiems būdavo baisu – dar pasakysi ką nors ne taip, vaikai išpliurps, bus nemalonumų. Atviras pokalbis neįėjo į bendravimo kultūrą, jis nebuvo perduotas iš kartos į kartą. Tikiuosi, kad jaunesni tėvai pradeda gyventi europietiškai, yra atviri pasauliui ir įvairioms temoms“, – sako rašytojas.

Psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė siūlo pirmiausia padirbėti su savimi ir pabandyti suprasti, kodėl viena ar kita tema yra skaudi patiems tėvams, kodėl apie tai sunku kalbėtis:

„Siūlau kuo paprasčiau paklausti vaikų apie tai, kas jums rūpi, paprastai atsakyti į vaikų klausimus ir būti tikriems – vaikai supranta lygiai tiek, kiek jiems tuo metu reikia. Kai reikės daugiau, vėl paklaus. Jei vaikas užduoda keblų klausimą ir jaučiate, kad dar nesate pasiruošę į jį atsakyti, galite iš karto į klausimą neatsakyti. Gerai yra pasidomėti, kaip vaikui kilo tokios mintys, kodėl apie tai galvojo, kaip tokie dalykai parūpo. Apkalbėję tai geriau suprasite, kas ir kodėl rūpi vaikams“.

Kasmetinis vaikų ir jaunimo literatūros festivalis „Vaikų knygų sala“ šiemet vyksta virtualiai gruodžio 5 – 13 dienomis portale www.vaikuknygusala.lt. Festivalio programą rasite – čia.