Keliose sostinės vietose Vilniaus etninės kultūros centras kelionėje kvies lydėti Morę. V. Kudirkos aikštėje galima bus pamatyti Kanapinio ir Lašininio dvikovą.

„Morės vežiojimas – viena įdomiausių ir ryškiausių Užgavėnių tradicijų. Triukšmaujančių, muzikuojančių persirengėlių palydimas, žemę bildinantis Morės pavėžinimas pažadina miegančią gamtą, po žiemos budina gyvybę“, – teigiama pranešime.

Tuo metu Šiaulių kultūros centras organizuos „Baisiai gražių Morių“ parodą, raganų, velnių, meškų, ožkų, arklių ir kitų persirengėlių eiseną, joje žygiuos apie 300 dalyvių.

„Užgavėnės – viena seniausių bendruomenės švenčių, kurios papročiai mūsų senoliams buvo itin svarbūs. Tikėta, kad per šią šventę negalima stipriai dirbti, mat tada visus metus poilsio neturėsi“, – cituojama kultūros direktorė Deimantė Bačiulė.

Užgavėnės kasmet švenčiamos pažymint žiemos pabaigą, likus septynioms savaitėms iki Velykų. Pagrindiniai jos akcentai – persirengėliai su kaukėmis, įvairūs žaidimai, pokštai, tradicinė Kanapinio ir Lašininio, žyminčių žiemą ir pavasarį, kova, Morės – žiemos dvasios deginimas, žiemos „varymas iš kiemo“.

Tikėta, kad Užgavėnių dieną negalima dirbti ir reikia ypač daug valgyti, tradiciniai šventės kulinariniai atributai –  šiupinys, blynai, kiti sotūs patiekalai.

Užgavėnes Kauno, Klaipėdos, Panevėžio gyventojai ir svečiai minėjo praėjusį savaitgalį.

Šiek tiek apie jas

Dizaineris Juozas Statkevičius, be abejonės, pasakytų, ar klostės ant klubų tinka kriaušės tipo moterims, kokio ilgio sijonas pabrėžia kojų liaunumą ir kiek paltų turi būti kiekvienos moters spintoje.

Rumšiškėse gyvenanti ir čia dirbanti Jūratė Mačiūtė aukštosios mados klausimu vargu ar galėtų ką pridurti, tačiau maestro pamokytų, kaip tvirtinti Morės krūtis, kad per naktį šios nenutįstų, kokia spalva labiau dera baidyklei, užtūpusiai pavasario saulę, ir kokia medžiaga kimšti pamėklės galvą, kad ši greičiau sudegtų. 66-erių moteris jau daugiau nei 20 metų kuria Mores, kurios per Užgavėnes supleška Lietuvos liaudies buities muziejaus kalnelyje, todėl geriau nei bet kas kitas išmano šiaudinių lėlių, dar vadinamų čiučelomis, madą.

"Laikui bėgant jos keičiasi", – įsitaisiusi prie savo pačios suneštomis vaišėmis nukloto stalo, puodelį juodos kavos prie lūpų glaudė Lietuvos liaudies buities muziejaus dailininkė J.Mačiūtė.

Dabar esą tapo populiaru ant laužo tupdyti išdailintas, net meniškas Mores, o senosios nuotraukos byloja visai ką kita – surištos iš šiaudų, be akių, rankų plaštakų, pirštų ir kojų, apkarstytos nudriskusiais skudurais, baidyklės laukdavo svilinančios paskutiniosios. Antai, žemaičiai Mores tvirtindavo ant vežimui netinkamo rato. Vežama ji sukdavosi, modavo rankomis ir taip esą iš žmonių rinkdavo blogį, kuris vėliau supleškėdavo liepsnose.

Rūpinasi muziejaus grožiu

J.Mačiūtė Lietuvos liaudies buities muziejuje skaičiuoja jau 46-uosius metus. Bemaž pusę jų – devyniolika, ji dirbo fotografijos skyriuje. Važinėjo po ekspedicijas, rinko eksponatus, juos fotografavo ir registravo.

Atsilaisvinus vietai Architektūros skyriuje, moteris ilgai negalvojo – ėjo ten, kur šaukė meniška prigimtis ir turimas išsilavinimas. Nuo tada jos rankos muziejuje kuria grožį – sudėtingiausius popierinius karpinius, kurie puošia namelių langus, lenteles, rodančias "Suvalkijos", "Dzūkijos" ir kitų regionų kryptis, kirpyklos, kepyklos ar mokyklos iškabas Rumškėse, renginių bilietus ir plakatus.

"Anksčiau keldavau kopėčias ir lipdavau dažyti aikštės centre stovinčio šv.Florijono. Dabar jau kokius ketverius metus to nedariau, – pro važiuojančio automobilio langą į kiek išblukusį ugniagesių, kepėjų, kalvių, metalurgų ir kaminkrėčių globėją, rankoje laikantį vėliavą, žvelgė moteris.

Per naktį šienas sukrito, o krūtys taip nutįso, kad net nuo kaklo atsiskyrė.

Toje pačioje aikštėje – jos tapytas Vytis. Kiek tolėliau – iš medžio pliauskų surinkti žmogučiai prie kelio. Dirbtuvėse – šv.Velykų laukiantys triušiai ir dienas iki Užgavėnių linksmybių skaičiuojantys ožiai su paršais.

"Veiklos sočiai, tačiau į darbą kiekvieną dieną einu kaip į šventę, – neišmatuojamu optimizmu tryško auksarankė muziejaus ilgametė. – Maniau, praėjusiais metais bus mano gulbės giesmė, bet ne. Neatsiranda norinčių perimti mano darbą."

Entuziastą, pasiryžusį užimti jos vietą, J.Mačiūtė ne tik apmokytų, bet ir perduotų paslaptis, sukauptas kone per pusšimtį metų. Pastarosios, anot jos, tikrai praverstų – muziejaus dailininko darbas lengvas atrodo tik iš šalies.

"Reikia žinoti, kiek, ko ir kur", – nevalia, pasak dailininkės, pamiršti ir už kiek. Rumšiškių liaudies buities muziejus – biudžetinė įstaiga, todėl finansinės galimybės yra ribotos.

Metai keitė Mores

Iš viso J.Mačiūtė sukūrė 22 Mores. Tiesa, per skubėjimą ne visas jas spėjo įamžinti fotoaparatu – albume, kurį išdidžiai tiesė kūrėja, trūko trijų šiaudinukių.

Pirmoji bemaž 4 m Morė žiemą varė 1997-aisiais. Nuo tada Rumšiškių baidyklė pradėjo savo transformacijos kelią. Antai, 2000-aisiais, apsirišusi skaromis, su juodu apgamu ant skruosto, ji priminė vilioklę čigonę. 2002-aisiais – motiną maitintoją.

"Prikimšome Morės krūtis, kurios simbolizuoja vaisingumą, šieno. Pritvirtinome prie kūno. Per naktį šienas sukrito, o krūtys taip nutįso, kad net nuo kaklo atsiskyrė", – žvilgtelėjusi į nenusisekusią moteraitę su perdėtai dideliu biustu J.Mačiūtė prunkštė sau į delną.

Nuo tada Morės krūtinei ruošiamas specialus karkasas, kurį vėliau menininkė aptraukia medžiagų skiautėmis.

2004-aisiais Morės sijonas buvo dengtas eglišakėmis ir gėlėmis, 2007-aisiais pamėklė pasipuošė margaspalve liemenėle, o 2009-aisiais apsirengė tautiniais drabužiais. Dar po dvejų metų ugnies liežuviai apsivijo aplink rekordiško, keliolikos metrų aukščio vien iš šiaudų kurtą Morę. Ožkos metais aplink milžinę straksėjo būrys iš faneros pjaustytų skeltanagių.

"Esu labai dėkinga savo komandai", – apie geradarius, kasmet plušančius dirbtuvėse, kalbėjo Morių krikštamotė. Be jų darbas esą būtų sunkiai įveikiamas, o kartais net ir neįmanomas. Vienos Morės krūties, kuri vos telpa į mažą traktoriuką, pati į kalną kūrėja neužridentų, prie kaklo neprisuktų. Kelių metrų aukščio laužo savomis rankomis taip pat nesukrautų.

Akys – kaktoje

Šiemet aplink Morę kriuksės paršeliai – taip kūrėja atiduos duoklę Kiaulės metams. Teritorijoje ganysis ožiai, ant tilto einančiuos sveikins medinės saulutės.

Prieš kelerius metus statinį, nutiestą per upeliuką, puošė įvairios Užgavėnių kaukės, kiek vėliau – įspūdingi vėjai, iš specialios medžiagos kurti balti veidukai su tabaluojančiais kutais. Mistines būtybes esą įvertino net pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

"Smalsu, kaip atrodys šiųmetė Morė?" – pirštu bedusi į 2018-ųjų baidyklę – savo mylimiausią, J.Mačiūtė leido suprasti, kad per šias Užgavėnes liepsnose skęs būtybė, panaši į ankstesniąją. Sukalta iš medžio lentučių, sintepono plaukais ir išsprogdintomis akimis. Dailininkė juokėsi, kad šiemet jos įtupdytos ne vietoje – Morė ilgomis blakstienomis klapsės nuo kaktos.

"Beje, šiemet Morės krūtinė bus kur kas mažesnė. Praėjusiais metais žmonės sakė, kad krūtinė priminė Pamelos Anderson pasididžiavimą, tai pakeitėme dydį", – dirstelėjęs į dirbtuvėse gulinčias Morės kūno dalis nusijuokė vienas darbininkų.

Krūvon muziejaus darbštuoliai jas surinko ir į visumą sujungė likus trims dienoms iki savaitgalį vyksiančio Užgavėnių šurmulio Lietuvos liaudies ir buities muziejuje. Pasisotinę riebiais blynais, kovos lauke išbandę jėgas su Lašininiu, muziejaus svečiai galės stebėti, kaip Morė virsta dideliu ugnies gumulu – pavasario pranašu.

Ilgai ruošiasi

"Gruodį, kai žmonės džiaugiasi žiema, mes imame galvoti apie tai, kaip ją varysime. Pirmiausia piešiame brėžinius, paskui skaičiuojame medžiagas, vėliau jų ieškome. Žodžiu, darbo nemažai visiems, todėl matyti degančią Morę keista", – J.Mačiūtė dėl savo kūrinių laikinumo labai nesikrimto.

Tokia pastarųjų dalia, o jos pačios toks darbas – kurti daiktus, kurių gyvavimas ribotas. Šiaudinė baidyklė sudega, muziejaus teritorijoje susmaigstytos lentelės nublunka, o popierinės užuolaidos languose nuo saulės pagelsta ir susiraito. Tiesa, kai kuriems kūrėjos darbams lemta atgimti kartą, o gal net du.

"Štai juosta. Dabar Užgavėnių šventei skirtas užrašas ant vienos pusės. Kitąkart rašysiu ant kitos", – į ritinį susukusi raudoną medžiagos skiautę menininkė juokėsi, kad išmarginus abi puses, juostą bus galima panaudoti rengiant Morę. Viskas priklauso tik nuo fantazijos, kurios linksmuolei nestinga.

"Vienais metais gavome daug pižamų. Jomis ir aprengėme Morę", – darsyk dirstelėjusi į savo pamėklių kolekciją J.Mačiūtė kiekviena jų džiaugėsi kaip savo vaiku.

Būriai kaukėtų mažų ir didelių persirengėlių sekmadienį po pietų rinkosi į Jono kalno teritorijoje rengiamą atkurti blynų amžiuje veikusį Užgavėnių miestelį.

Popietė prasidėjo rekonstrukcijos pristatymu, netrūko linksmos muzikos, judrių žaidimų, į kuriuos įsijungti vaikų nereikėjo raginti. Orūs suaugusieji vaišinosi karštais gėrimais, ragavo prekeivių siūlomus skanumynus ir laukė reginio, kaip suliepsnos žiemą simbolizuojanti milžiniška, penkių metų aukščio šiaudinė Morė.

Šį kartą žiema nepagailėjo sniego, tad norintieji galėjo pasivolioti, nušliuožti nuo kalniuko, minkštai nugriūti, drąsiai palaikyti besipešančius Lašininį ir Kanapinį.

Užgavėnės turi būti linksmos ir triukšmingos, kad pabustų gamta, o žiema atsitrauktų išsigandusi visuotinio džiaugsmo.

Klaipėdoje taip ir buvo. Vaikai žaidė ir išdykavo, suaugusieji šoko. Kas turėjo pinigų, pirko, kas neturėjo, uodė saldų skanumynų kvapą. Didžioji dauguma prie palapinių besigrūdančių žmonių norėjo blynų, Klaipėdos krašte įprastas šia proga šiupinys viliojo ne dažną.

Užgavėnių miestas viliojo klaipėdiečius, jie traukė ilgomis voromis nuo Kūlių vartų gatvės pusės, mynė taką nuo senamiesčio, žingsniavo palei Dangę.

Šį kartą Morė buvo pavadinta paminklu ir pagerbta ugnimi. Ją prarijusią liepsną klaipėdiečiai sveikino garsiais šūksniais.

Tradicinėje žiemos išvarymo ir pavasario pasitikimo šventėje netrūks linksmybių, šurmulio ir pramogų, rašoma pranešime spaudai. 12 val. prasidėjęs prekymetis trauks lankytojų akį, o nuo 14 val. triukšmingai švęsti kvies organizuojami skaniausio blynų recepto ir „Baisiai gražios Morės“ rinkimai ir paradas, muzikos grupės „Baltasis kiras“, kaimo kapelos „Šeduvos bernai“, liaudiškos muzikos ir folkloro ansamblių pasirodymai. Organizatoriai kviečia dūkti ir šėlti drauge.

Užgavėnės – puikiai žinoma ir laukiama virsmo šventė. Šūkavimais, baladojimais, patriukšmavimais siekiama ne tik sujudinti žemę iš žiemos miego ir sąstingio, bet ir pažadinti žmogų, įkvėpti vilties pradėti naują, geresnį gyvenimą. Tai iliustruoja ir ypatingi Užgavėnių apdangalai, kaukės, iš kurių žmogus turi išlįsti ir išsilaisvinti.

„Persirengėliai ne šiaip sau slampinėja, bet dažnai jie turi ypač svarbių tikslų. Pavyzdžiui, Gervė simbolizuoja meilės deivę. Ji lanko netekėjusias merginas, jas pažnaibo, kad tik greičiau antrąją pusę susirastų. Nepamiršti, žinoma, lieka ir senberniai, kurie erzinami įvairiausiais būdais“, – apie persirengėlių išdaigas pasakoja  Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros specialistė Aušra Brijūnienė. Įsileisti ir pavaišinti persirengėlius – garbės reikalas.

Šventės metu vyks „Baisiai gražios Morės“ ir skaniausio blynų recepto rinkimai. Pasak pašnekovės, per Užgavėnes žmonės valgydavo nuo 7 iki 12 kartų. Šventėje, laikantis tradicijų, paskanauti bus galima pačių įvairiausių blynų. Visgi tradiciniu Užgavėnių patiekalu yra laikomas šiupinys.

Tradicinis Morių paradas pademonstruos šiauliečių kūrybiškumą ir originalumą. Morė – svarbus Užgavėnių simbolis. Lietuvoje ji vadinama skirtingai: Kotre, Raseinių Magde, Balsių Kotre, Pamėkle, Motinėle. Rečiau per Užgavėnes būdavo pagaminama ne moteriškos, o vyriškos lyties būtybė, ir vadinta Čiučela, Diedeliu, Ragučiu.

Seniau tikėta, kad per Užgavėnes negalima sunkiai dirbti, mat visus kitus metus niekaip senųjų darbų neužbaigsi, o sočiai prisivalgius – būtinai išeiti į lauką, važinėtis rogėmis, linksmintis. „Tad pramogauti šventės dalyvius kvies grupė „Baltasis kiras“, kaimo kapela „Šeduvos bernai“, taip pat liaudiškos muzikos ir folkloro ansambliai: Radviliškio kultūros centro liaudiškų šokių grupė „Šelmiai“ ir „Šelmiukai“, šiauliečių ansambliai „Vieversėlis“, „Gasužis“, „Salduvė“, „Rėda“, „Sidabrinė gija“,  Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos liaudiškos muzikos ansamblis ir Šiaulių profesinio rengimo centro vienadienė Užgavėnių kapelija „Morės išlydėtuvės“, – linksmintojus vardija Šiaulių kultūros centro Rėkyvos skyriaus vedėja Lina Jankauskaitė.

Teatralizuotą pasirodymą surengti žada Lašininis ir Kanapinis, kurie, kaip ir kasmet, bandys įveikti vienas kitą, o šventės pabaigoje vyks Morės deginimo ceremonija. „Morės deginimas – simbolinis aktas, reiškiantis  seno, nereikalingo sunaikinimą ir naujo, geresnio gimimą“, – dėsto A. Brijūnienė.

Nors sekmadienį uostamiestyje iš giedro dangaus tvieskė saulė, klaipėdiečiai susirinko triukšmingai iš miesto išvaryti žiemą bei gerai užsigavėti. Kiek po vidurdienio miesto centre nusidriekė ryškiaspalvė „žydukų“, atviralūpių, kreivakojų bei neatpažįstamai pasikeitusių miestelėnų eisena. Užgavėnių linksmybės tęsėsi Senojo turgaus aikštėje.

Nė nespėjusi kaip reikiant pasiautėti uostamiestyje sekmadienio popietę iš miesto buvo išvaryta šiųmetė žiema.

Vasario 15-ąją nuo paminklo „Arka“ miesto centru nusidriekė tradicinė Užgavėnių eisena. Miestą iš žiemos miego triukšmingai budino įvairiausio plauko persirengėliai, raganos bei velniai, atviralūpiai ir kreivakojai šventės dalyviai, Kanapinis su Lašininiu bei gausus būrys po ir įvairiausiomis kaukėmis pasislėpusių klaipėdiečių.

Siautulingos linksmybės ir žiemos gąsdinimas dar labiau įsisiūbavo, kai eitynių dalyviai su More priešakyje pasiekė Senojo turgaus aikštę, kur jų jau laukė nemažas būrys klaipėdiečių, skambėjo muzika.

Vos Morei įžengus į turgaus aikštę susirinkusieji ir eisenos dalyviai suskubo kuo greičiau kelti didelį triukšmą ir trypti kaip įmanydami, mat tokiu būdu žemė pabus iš žiemos miego, o pastaroji pabūgusi triukšmo spruks iš miesto kuo toliau.

Visiems, apsnūdusiems išguiti žiemą, sugužėjus į šventės vietą netrukus susipešė Kanapinis ir Lašininis.

Pastarajam nugalėti iš pirmo žvilgsnio kur kas liesesnio varžovo nepavyko ir tai buvo pirmasis kirtis į paširdžius ir taip nedrąsiai šiųmetei žiemai.

Vėliau prie aikštėje įrengtos scenos netrūko šokių ir smagių juokavimų. Užgavėnių dalyviai šventės metu kaip įmanydami stengėsi kuo geriau užsigavėti, todėl nesivaržydami pilnus žandus ir pilvą kimšo įvairiausių blynų, sriubų ir skanėstų.

Darbo šventės vietoje turėjo ir geriausi uostamiesčio Užgavėnių daktarai, kurių operacinėje „nugydyti“ ir patys sunkiausi negalavimai, pvz., bezdėjimas.

Tradiciškai žiemos iš kiemo varymo dieną neišvengta ir burtų. Visus, kuriuos kankina neatsakyti klausimai apie meilę, darbo pasiūlymus, orus, vasaros atostogas ar mokslus, konsultavo ir išminties perlų negailėjo visažinės Užgavėnių būrėjos ir raganos.

Pačius didžiausius miesto „narcizus“ it medus traukė „Portegrapijes salions“ bei tik kartą metuose atidaroma fotoateljė „Specfot“.

Nemažesnio susidomėjimo sulaukė ir turgaus halėje šventės dalyvių laukę tautodailininkai. Jie visus norinčius išmokė išsidrožti medines Užgavėnių kaukes bei demonstruos savo sukauptas kolekcijas.

Iškart popiet ginti žiemą ir uostamiesčio kibę klaipėdiečiai pasikeisdami pilvus maistu kimšo iki pat pavakarės, o paskui smagiai trypė su gausiu būriu muzikinių ansamblių.

Siautulingą Užgavėnių šventę vainikavo Morės deginimas. Šventės dalyviai tikėjosi, jog po to, kai Morei padaryta „šabakšt“, žiema Klaipėdos taip ir nespasirodys.

Rumšiškės šį šeštadienį aidėjo nuo dainų, šokių, persirengėlių išdaigų ir klegesio. Triukšmingai vyti žiemą čia susirinko tūkstančiai žmonių. Juos priviliojo ir geras oras, ir galimybė pabūti gamtoje, o kartu ir pasilinksminti. Perpiet buvo susidarę didžiulės norinčiųjų į šventę patekti automobiliu eilės.

Lietuvos liaudies buities muziejuje ir maži, ir dideli į taktą trypti ėmė jau nuo ryto. O trypdami rado laiko pasidairyti po pirkinių ir įvairiausių gardumynų mugę. Joje – nuo tradicinių riestainių, blynų ir neįprastos, bet skanios kavos, iki įmantriausių rankdarbių, verbų, taip pat ir įrankių, pagamintų iš šokolado.

Užkandžiaujančiuosius, kad ir kur jie benuklystų, linksmino daugybė folkloro ansamblių ir kapelų iš įvairių Lietuvos kampelių. Jie iš kailio nerėsi ne veltui. Dienos pabaigoje buvo išrinkti trys šauniausi ansambliai ir kapelos.

Tradicinis Užgavėnių planas – kad svečių pilvai būtų kietesni už kaktą – vykdomas pilnu tempu. "Turime blynų ir su žirniais, ir su grybais", – vardijo skanėstus vilkaviškietė Lina Skrinskienė, kartu su vyru Romu vadovaujanti kapelai "Alksnė". "Nepažįstu tavęs", – juokėsi į žmoną, dėvėjusią užgavėnių kaukę, pažvelgęs R.Skrinskas. "Vieną kartą metuose žmona juk gali pabūti ragana, išsišnypšti kaip gyvatė", – "priekaištų" nesureikšmino moteris.

Marijampolietis Juozas Čekanavičius, šventės dalyvius linksminęs kartu su ansambliu "Žibinyčia", buvo persirengęs pačiu nelabuoju, rankose nešėsi pasigamintas pragariškas šakes. "Draugai juokavo, kad į Užgavėnes galiu eiti ir be kaukės", – tikino visuomenininkas, paklaustas, ar pasirinktas personažas tikrai atitinka jo charakterį. 

Šventėje aktyviai dirbo ir jaunikių paieškų tarnybos. "Ar yra netekėjusių, vienišų panelių? Mūsų žydas jus išpirš, parduos pačiu geriausiu būdu", – per pertraukėlę tarp šokių paslaugas reklamavo dar kitas ansamblis.

Pasistiprinus norisi pajudėti. Ne bėda. Užgavėnių rengėjai svečius kvietė išbandyti ir savo vikrumą. Daugybė rungčių raumenis pademonstruoti, jodinėjimas žemaitukais, blynų vartymo ir blynų tepimo uogiene rungtys. Daug žmonių būriavosi prie lygsvaros rungties-muštynių su maišais, sukimosi aplink kelmą vietą, taip pat prie sūpynių.

Buvo kur pasireikšti ir gudragalviams. Jie vilioti nemokamomis vaišėmis – skania koše, tad visi mįslių mėgėjai traukia į muziejaus Žemaitijos regioną, Gondingos sodybą.

Užtikusieji Sauliaus Tamulio medinių Užgavėnių kaukių parodą jas apžiūrinėdami ir aikčiojo, ir kvatojo. Miestelyje veikė ir kaukių dirbtuvėlės, kur darbavosi ir vaikai, ir tėčiai. Tad laukiant šventės kulminacijos – tradicinės Lašininio ir Kanapinio kovos bei Morės deginimo – laikas neprailgo.

Siautulingos, linksmos ir meile trykštančios Užgavėnės vasario 14 d. vilniečius ir miesto svečius kviečia į dideles storas lietuviškas tarpregionines Morės (Žemaitija) ir Gavėno (Aukštaitija) vestuves, kurios visą dieną be atvangos šurmuliuos V.Kudirkos aikštėje ir Gedimino prospekte Vilniuje.

Į šventę atvykusių ir nusiteikusių linksmai padūkti laukia gausi, riebi, šilta mugė su blynais ir kitais gardumynais, padūkusios tradicinės linksmybės vaikams, antros pusės paieškos bei masinė vedybų ceremonija ją atradusiems, vietoje nustygti neleisiantis sveikinimų koncertas jaunavedžiams bei eitynės į Tauro kalną, kur vyks Morės ir Gavėno kárštos paleistuvės į povestuvinę kelionę... Tų, kas dar nebus spėję savo poros atrasti, lauks paskutinis šansas – jaunųjų valsas „Nelik ant ledo“.

Per Užgavėnes visais laikais būdavo puiki proga ne tik linksmai padūkti ir šmaikščiai pajuokauti, bet ir nepiktai pašiepti kaimo bendruomenės narius, su humoru į viešumą iškelti kasdienybės aktualijas, už ką niekas nepykdavo. Šiais metais Užgavėnės Vilniaus mieste sutampa su nelietuviška, daug kur pasaulyje minima, švente, skirta įsimylėjėliams. Ta proga Vilniaus etninės kultūros centras rengia dideles masines vestuves, kurios skirtos ne tik regionų metams paminėti sutuokiant Užgavėnių simbolius/personažus – Morę iš Žemaitijos ir Gavėną iš Aukštaitijos – bet ir visiems norintiems susituokti. Šiais lygių teisių ir galimybių laikais tuoktis gali visi: velniai su čigonėmis, ožiai su meškomis, giltinės su gydytojais... Taigi, tai kiekvieno iš Jūsų šansas! O gal vis tik šventės šurmulyje netikėtai atsiras geresni kandidatai Morei ar Gavėnui į poras? Kiekvienas norintis turės galimybę ne tik į kitus pažiūrėti bei save iš geriausios pusės parodyti, bet ir kandidatūra į jaunikius ir nuotakas iškelti!

Čiupk kaukę, antrą pusę,  kedenk plunksnas ir čiuožk į veselę – laikas ženytis!

PROGRAMA

Gedimino prospekte

10.00 – 20.00 val. – Užgavėnių mugė su meilės blynais ir muzika.
14.00 – 15.00 val. – Linksmybės vaikų kieme.
14.30 – 15.30 val. – Morės ir Gavėno „špacierius“ po prospektą su  simboline Žemaitijos ir Aukštaitijos palyda.
15.30 – 16.00 val. – „Kas ką myli, tas tą veda – už ko nori, už to teka“ – vedybų ceremonialas (tuokiasi visi norintys)
16.00 – 17.15 val.  –  „Concerti gruossu“ (sveikinimai visiems jaunavedžiams).
17.30 – 18.00 val. –  Veselijos procesija (visaliaudinės karnavalinės eitynės į Tauro kalną).

Ant Tauro kalno

18.00 – 18.30 val. –  Kárštos paleistuvės į povestuvinę kelionę.
18.30 – 22.00 val. – Jaunųjų valsas „Nelik ant ledo“ (tradicinių šokių maratonas V.M.Putino g. 5).