Kai kurie kauniečiai, koks vanduo teka iš jų čiaupo, pademonstravo socialiniuose tinkluose.

„Kauno vandenys“ nemokamai kava iš krano vaišina“, – įkėlęs šį vaizdo įrašą pakomentavo vienas vyras.

Portalas kauno.diena.lt susisiekė su „Kauno vandenų“ budinčiuoju. Jis paaiškino, kad apie šią problemą bendrovė žino ir ji bus sprendžiama.

Paaiškėjo, kad trūko požeminis vamzdis, esantis M.Daukšos ir Muitinės gatvėse.

„Apie tai, kad senamiesčio gyventojams iš čiaupo bėga nešvarus vanduo, žinome. Žmonės apie tai mus informavo dar ryte, apie 10 val. Išsiaiškinome, kodėl taip atsitiko. Paaiškėjo, kad trūko požeminis vamzdis, esantis M.Daukšos ir Muitinės gatvėse. Todėl žmonės, gyvenantys kvartale tarp M.Daukšos, Muitinės ir J.Naugardo gatvių neturi švaraus vandens“, – pasakojo „Kauno vandenų“ darbuotojas.

Jis teigė, kad šeštadienį nenorėta užsukti vandens krano ir palikti žmones visai be vandens.

„Tačiau jau rytoj ryte mūsų darbuotojai vyks tvarkyti trūkusio vamzdžio“, – patikino budėtojas.

Reikia tikėtis, kad laukti švaraus vandens minėtame kvartale gyvenantiems žmonėms ilgai nereikės.

Tikriausiai dėl šių įspūdžių pirmasis apsilankymas šiose erdvėse nepasirodė malonus ar svetingas. Be to, svarbia pastato dalimi tapo nuolatos sklandančios legendos, susijusios su faktu, kad, iki įsikuriant naujiesiems gyventojams – VDA KF studentams, čia buvo Kauno psichiatrijos ligoninės padalinys.

Keista virto įprasta

Praėjus keliems metams ir apsipratus su iš pastato erdvių niekur nesikraustančiomis, kartais kiek baugiomis istorijomis, klaidūs koridoriai tapo pažįstami – tiesa, savi jie netapo niekada. Didelės salės, kurios buvo pervardytos auditorijomis, nebevijo lauk, o įvairūs girgždesiai, bruzdesiai, šlamesiai – vis dar girdimi, bet sugyvenami.

Pastatas priėmė savo naujuosius gyventojus, o šie priėmė pastato keistenybes. Tikriausiai tai ir buvo lūžio taškas, kai užstrigęs laikas prasiveržė pro stūksojusius praeities monolitus ir pradėjo tekėti toliau. Ilgainiui tai, kas iš pradžių atrodė keista, tapo įprasta. Tačiau niekas netrunka amžinai. 2019-ųjų vasarį, prasidėjus pastato rekonstrukcijos darbams, studentams teko po truputį kraustytis. Paskutiniai šių metų sausio pradžioje savo daiktus iš čia išsinešė Tapybos katedros studentai.

D. Vrubel (kairėje, viršuje) ir J. Abrasonytės kūriniuose – pastato, kuriame ugdyta ne viena menininkų karta, praeitis.

Istorija, išliekanti paveiksluose

Daiktų buvimo vietas pakeisti lengva, tačiau atsiminimai laiku ir erdve juda nepriklausydami nuo nieko. Neretai norisi eiti jiems iš paskos, nepaisant to, kad iš tiesų jie neveda niekur, tik įklampina, neleisdami pajudėti. Įstrigti praeityje nesinori, tačiau jos visiškai užmiršti – taip pat. Todėl VDA KF Tapybos katedros studentai pabudino po šį pastatą, nuo kurio sienų šiuo metu yra lupami dažai, keičiamos grindys, besiblaškančius vaiduoklius ir legendas, kviesdami į parodą "Nebylios istorijos".

Akademinės erdvės užkulisiai įkvėpė (iš kairės) M. Valentukonį. E. Marcinkevičiūtę, R. Levulienę.

"Dirbant, kuriant gyvenimo įspaudų ir informacijos prisodrintame pastate teko susidurti su neįtikimais, nepaaiškinamais reiškiniais. Kai miestą pradėdavo gaubti sutemos, o studentai auditorijose likdavo darbuotis po paskaitų, girdėdavo ne tik palėpėse ūžaujantį vėją, bet ir graudžias aimanas, sunkius žingsnius tamsiuose koridoriuose, kurie veda į pastato rūsius", – pasakoja Tapybos katedros vedėja, parodos kuratorė Aušra Vaitkūnienė.

Anot menininkės, tapytojus visada veikia paslaptinga erdvių šviesotamsa, daiktai, virtę plastinėmis formomis, spalvų sluoksniai, pasislėpę po sienų tinku, pasakojantys prabėgusio laiko istorijas.

"Taip, kaip yra dabar, greitai jau niekada nebebus, todėl tapytojai suskubo įamžinti esamus interjerus, prisišaukti ir uždaryti pastato vaiduoklius savo paveiksluose. Juk kūrybai reikalingi įvairūs potyriai, o ir pasaulis mums iki galo nėra pažinus", – sakė ji.

Gyvenimo istorijos

Statinio Muitinės g. 2 interjerai, jų fragmentai studentų darbuose atskleidžia šiame pastate virusio vidinio gyvenimo istorijas, paremtas šioje vietoje klaidžiojančiomis legendomis ir autentiškais studentų potyriais.

Fragmentiškose Danielės Vrubel kompozicijose žiūrovas tampa stebinčiu, žiūrinčiu pro pravirų durų plyšį ar pasislėpusiu už sienos ir akies krašteliu žvelgiančiu į ilgą, tamsų koridorių ar suklypusius medinius laiptus ir laukiančiu, kol kažkas įvyks.

Tapytojus visada veikia paslaptinga erdvių šviesotamsa, spalvų sluoksniai, pasislėpę po sienų tinku, pasakojantys prabėgusio laiko istorijas.

Menininkus įkvepia detalės, kurių kiti praeiviai nepastebi.

Eglė Marcinkevičiūtė kūriniuose fiksuoja ne visada pastebimas detales, kuriomis yra kuriamas pasakojimas apie šio pastato lėtą nykimą ir šį procesą sudrumstusius jo gyventojus – studentus. Julija Abrasonytė darbuose pasineria į chaotišką, neramią šios erdvės atmosferą, klaidžiodama tarp realybės ir ant jos užslenkančio rūko, atsėlinusio iš praeities.

Mantas Valentukonis kuria siurrealistines kompozicijas, kuriose žiūrovas suabejoja tikrove ir patiki tapytojo sukurta fantazija. Rita Rimšienė prie erdvės kontekstų prisiliečia švelniai, atsargiai, lyg nenorėdama pažadinti prisnūdusių vaiduoklių.

Rūta Levulienė, pasiremdama šiam pastatui priklausančiomis istorijomis, kuria jomis paremtą savitą naratyvą. Rokas Totoraitis taip pat kiek atsitraukia nuo sklandančių pasakojimų ir dėmesį sutelkia į jo gyventojų paliekamus ženklus, daiktus, sukurdamas naują istorijos sluoksnį. Šarūnas Baltrukonis, priešingai, pasinaudodamas erdvės kontekstais juos pagilina, paaštrina, sužadindamas žiūrovo emocijas ir vaizduotę.

Pradžioje buvusios nesvetingos, šiurkščios naujiesiems jų gyventojams erdvės, einant laikui, leido prie jų priprasti ir, žvelgiant į parodos kūrinius, pasidaro gaila, kad tokių, kokios jos buvo, tuoj nebebus. Jos niekada neprisitaikė prie pasikeitusių šeimininkų, netapo jiems jaukiu prieglobsčiu kūrybai, tik įsileido į savo vidų ir leido likti tol, kol atėjo pabaigos laikas. Tačiau tol, kol studentų paveiksluose neišbluks dažų sluoksniai, tol juose pasakojamomis istorijomis apsuptas pastatas atmintyje liks nesugriautas. Bet laikas eina, dažnai bėga, todėl jau šį rudenį prasidės nauja istorija.

R. Rimšienės kūrinys atspindi studentų kasdienybę.

Parodos dalyviai

Eglė Marcinkevičiūtė, Julija Abrasonytė, Danielė Vrubel, Rita Rimšienė, Rūta Levulienė, Rokas Totoraitis, Šarūnas Baltrukonis, Mantas Valentukonis; parodos kuratorė – Aušra Vaitkūnienė.

Kas? Paroda "Nebylios istorijos".

Kur? VDA Kauno fakultete (Muitinės g. 4).

Kada? Atidarymas vasario 17 d. 17 val. Paroda veiks iki kovo 2 d.

Kaip portalui kauno.diena.lt pasakojo kaunietė Virginija, akis šokiravusio elgesio pėdsakus ji pamatė ant Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto sienos, esančio Muitinės gatvėje.

„Džiaugiausi gražėjančiu Kauno senamiesčiu, kai vos už kelių žingsnių nuo Rotušės aikštėje stūksančios šiųmetės eglutės pamačiau, jog neatpažįstamai pasikeitė ne vieną dešimtmetį užsienio turistus ir praeivius šiurpinęs buvusios psichiatrijos ligoninės korpusas. Neseniai čia įsikūrus naujiems šeimininkams – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetui, šauniai darbuojasi restauratoriai“, –  matomais pokyčiais gėrėjosi pašnekovė pridurdama, kad kadaise aptrupėjęs ir įvairiausiais užrašais vandalų apterliotas statinys dabar iš tolo spindi švara.

Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Jos akys nukrypo, kaip ji pati sako, švelniai tariant, į apdergtą neseniai atnaujinto pastato mūrinės sienos kampą, atsuktą į Karaliaus Mindaugo prospekte esančios požeminės perėjos pusę.

„Vaizdą pamačiau netikėtai – net kojos, atrodytų, įaugo į asfaltą. Šį kartą čia pasidarbavo ne Senamiesčio rykštė – grafitininkai ir ne šunys... Kažkas po gero pasilinksminimo surado vietą, ant kurios pasituštino. O, kaip sako liaudies išmintis, nenutvertas už rankos – ne vagis... Tik kas atlygins nuostolius?“, – užfiksavusi išmatomis nuteptą ir paliktus „įkalčius“ – tualetinio popieriaus skiautes prie atnaujinto statinio kampo svarstė Virginija.

Vaizdą pamačiau netikėtai – net kojos, atrodytų, įaugo į asfaltą.

Dėl minėto piktavališko atvejo  Kauno senamiestyje portalo žurnalistai teiravosi Kauno miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus atstovų ir pareigūnų, tačiau, jų teigimu, apie tokio pobūdžio įvykį esą pranešta nebuvo.

Tačiau, pasak Kauno miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo Rimanto Vilimo, nors tokia veika traktuojama kaip nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas, už jį numatyta administracinė atsakomybė.

„Baudos dydis už tokį nusižengimą siekia nuo 30 iki 240 eurų. Šios rūšies nusižengimus tiria ir baudą skiria policija“, – akcentavo jis.

Paklaustas, kas atsakingas už palikto „turinio“ iškuopimą iš erdvės Kauno senamiestyje, pašnekovas užsiminė, jog tokia atsakomybė tenka pastato savininkams – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetui.

Pagal naują tvarką vairuotojai, įsukę iš Karaliaus Mindaugo prospekto, galės nuvykti į Rotušės aikštę, tačiau iš jos įvažiuoti atgal į Muitinės gatvę bus draudžiama. Pasak Kauno savivaldybės Eismo saugumo komisijos pirmininko Rimanto Mikaičio, pakankamai siauroje gatvėje, kurios vieną eismo juostą užims lauko kavinių staliukai, automobiliai tiesiog neprasilenktų, tad eismas dviem kryptimis tapo neįmanomas.

„Anksčiau dviejų krypčių eismas buvo paliktas dėl Muitinės gatvėje esančio viešbučio, dabar į jį bus galima patekti tik iš Karaliaus Mindaugo prospekto. Kaip ir visose vakarų Europos šalyse, didžiųjų miestų senamiesčiai visų pirma turi būti skirti pėstiesiems. Šiuo keliu einame pertvarkydami eismą Muitinės gatvėje, panašus sprendimas yra pritaikytas ir Kurpių gatvėje“, - teigė R. Mikaitis.

„Muitinės gatvėje įrengtos greičio mažinimo priemonės. Tiesa, svarstome ir apie papildomas saugumo priemones, siekiant maksimaliai apsaugoti šia gatve einančius ar lauko kavinėse laiką leidžiančius kauniečius ir miesto svečius“, - teigė Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjas Paulius Keras.

Kol kas nuo Rotušės aikštės iki VDU Menų fakulteto galima važiuoti dviem eismo kryptimis, kitoje Muitinės gatvės dalyje eismas vyksta viena. Eismo saugumo komisija nusprendė, kad visoje gatvėje bus galima važiuoti tik viena kryptimi. Įsukus iš Karaliaus Mindaugo prospekto bus galima pasiekti Rotušės aikštę, tačiau iš jos patekti atgal į Muitinės gatvę nebebus galima.

Toks sprendimas priimtas įvertinus čia įsikūrusių verslininkų prašymą leisti ant gatvės įsirengti lauko kavines. Terasos užims beveik vieną eismo juostą. Tokios pat medinės lauko kavinės įrengtos aplink Rotušę, tad vairuotojams lieka laisva viena eismo juosta.

"Įrengus terasas, eismas negali vykti dviem kryptimis, nes automobiliai neprasilenktų. Be to, čia ir taip yra automobilių stovėjimo vietos. Tad nuspręsta, kad Rotušės link eismas vyks viena kryptimi. Seniau dviejų krypčių eismas buvo paliktas dėl Muitinės gatvėje esančio viešbučio, dabar į jį bus galima patekti tik iš Karaliaus Mindaugo prospekto", – aiškino Eismo saugumo komisijos pirmininkas Rimantas Mikaitis.

Verslininkai sako, kad, neeksploatuodami lauko terasų, jie praranda labai daug lankytojų.

"Norime sugrąžinti žmones į Senamiestį, sudaryti sąlygas dirbti lauko kavinėms. Verslininkai sako, kad, neeksploatuodami lauko terasų, jie praranda labai daug lankytojų. Manau, kad Muitinės gatvėje įrengta lauko kavinė nebus pavojinga, kaip ir Rotušės aikštėje įrengtos terasos", – kalbėjo Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjas Paulius Keras.

Eismo saugumo specialistai tikino, kad dar reikės sugalvoti, kaip šioje gatvėje įrengtas lauko kavines apsaugoti nuo automobilių. Rotušės aikštėje anksčiau buvo nurodyta, kad ties terasomis turi atsirasti gėlių vazonai, apšvietimas ar kitos priemonės, kurios atkreiptų vairuotojų dėmesį.

R.Mikaičio teigimu, Muitinės gatvėje ir taip yra įrengtos greičio mažinimo priemonės, todėl vairuotojai jį retai viršija. Tačiau papildomi techniniai reikalavimai, įrengiant lauko terasas važiuojamojoje kelio dalyje, vis tiek bus taikomi. Eismas Muitinės gatvėje bus pakeistas artimiausiu metu, todėl vairuotojams reikia nuolat stebėti pasikeitusius kelio ženklus.

Muitinės gatvėje esančiame skverelyje, kuriame anksčiau buvo statomi šiukšlių konteineriai ir parkuojami automobiliai, atsiras žalia veja. Atgaivinti apleistą senamiesčio vietą inicijavo VDU Menų fakultetas.

Tas skverelis, kuris greičiausiai yra savivaldybės teritorijoje, buvo šimtą metų apleistas, neprižiūrėtas, ir kadangi jis yra prieš VDU Menų fakulteto patalpas, universiteto infrastruktūros tarnyba nusprendė skverelį padaryti estetiškai priimtiną teritorijai“, - teigė VDU Menų fakulteto dekanė Ina Pukelytė.

Anot jos, kol kas ten bus veja, kol tie, kam priklauso teritorija, patys nesiims jo prižiūrėti. „Šis sprendimas, manau, yra teisingas ir universiteto, ir kultūros žmonių, kurie čia vaikšto, atžvilgiu. Universitetas už savo pinigus sutvarkė miesto teritoriją, tai reikėtų į tai žiūrėti pozityviai“, - sakė I.Pukelytė.

Čia mašinas įpratę laikyti kauniečiai bent jau kol kas bus turės parkuoti, kaip priklauso - gatvėje, nes kol dygs žolė, teritorija bus aptverta apsaugine juosta. „Manau, kad gal nelabai smagu bus važiuoti ant sutvarkytos teritorijos“, - vairuotojų sąmoningumu vylėsi dekanė.