Albume skambantys kūriniai per išskirtinio humoro prizmę moterų lūpomis prabyla apie klausimus, dvejones, aistras, baimes ir džiaugsmus, kylančius iš chaotiško meto, kai nesijauti užtikrintas dėl savo ateities.

„Jame kruopščiai atrinktos dainos gali paliesti kiekvieną: nesvarbu, ar tau 16-ka, ar 86-eri, ar tu vyras, ar moteris, – tam tikrus dalykus, apie kuriuos dainuojame naujame albume, patiria kiekvienas žmogus ir kiekvienam gali būti malonu atpažinti dalį savęs“, – teigė grupės narės.

Daugelio pamilta grupės debiutinė programa pasakojo apie gražias ir galingas Lietuvos moteris, o šioji kalba apie mus visus.

Naujajame albume klausytojai atras daug geros saviironijos, juoko, vienatvės skambesio ir ramybės – šiame albume apstu spalvų, muzikos žanrų, galingų dainų ir gražių balsų.

„Pažadame, kad į liūdnas temas ar egzistencinius apmąstymus čia bus pažvelgta per saviironijos prizmę, su humoru ir šviesa. Albumas leis įkvėpti, iškvėpti ir įsikvėpti“, – tikino atlikėjos.

Albumą jau dabar galima iš anksto užsisakyti kjt.lt puslapyje ir grupės „Bandcamp“ paskyroje, o gerbėjų pašto dėžutes jis pasieks iki šv. Kalėdų. Skaitmeninėse platformose albumas pasirodys gruodžio 6-ąją.

„Mimozos ir Sirenos“ – visiems, kurie apie mus žino, mus mėgsta ir mūsų klausosi. Ir visiems, kurie nieko apie mus nėra girdėję. Vienatvės, susivaržymo, vidinės įtampos, nepakankamumo jausmas, supratimas, kad visada lieki antras ir nelaimi, viduje kylanti aistra pabėgti nuo to gyvenimo, kuriame esi, arba priešingai – jausmas, kad tai, ką jauti ir turi, – nepakankama, tau reikia vis daugiau ir daugiau patirti, pajausti, svarstymai viską mesti ir pradėti nuo pradžių – visa tai pažįstama kiekvienam iš mūsų“, – sakė „Graži ir ta galinga“.

Šią Klaipėdos jaunimo teatro grupės – fenomeno programą kai kurie jau turėjo šansą išgirsti ir gyvai: „Mimozos ir Sirenos“ nuo 2022 m. jau nuskambėjo ne vienoje Lietuvos scenoje, o iki šių metų pabaigos spektakliai-koncertai bus surengti Menų spaustuvėje Vilniuje ir gruodžio 28 d. 18 val. Klaipėdos kultūros fabrike.

Saviironiškos, ieškančios ir vėl iš naujo randančios save, tave ir mus visus – „Graži ir ta galinga“ aktorės Vaiva Kvedaravičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Asta Zacharovaitė ir Marija Žemaitytė kviečia švęsti gyvenimą vėl ir vėl iš naujo, kad ir kur būtum, kad ir ko ieškotum.

76 metų atlikėjas ir dainų autorius lapkričio 12 dieną išleidžia 31-ąjį studijinį albumą „The Tears Of Hercules“.

TV laidai „The Graham Norton Show“ jis sakė: „Jis atsirado dėl karantino. Galėjau skirti daugiau dėmesio asmeniškesnėms dainoms, nes turėjau daug laiko mąstyti apie tai“.

Viena iš naujojo albumo dainų, „Touchline“, skirta jo tėvui, kuris, pasak jo, išmokė jį ir jo brolius mylėti futbolą.

Paklaustas apie tai, kaip išlaiko gerą fizinę formą, jis atsakė laidos vedėjui: „Futbolas, drauguži, arba bent jau anksčiau buvo. Aš visą laiką buvau geros fizinės formos. Jau 35 metus turiu tą patį trenerį“.

R. Stewartas gimė Londone, bet yra škotų kilmės ir yra ištikimas Škotijos futbolo ir „Celtic“ klubo gerbėjas.

Jis taip pat papasakojo apie savo žmonos Penny Lancaster karjeros posūkį, kai ji pradėjo dirbti Londono miesto policijoje kaip specialioji konsteblė.

Dainininkas sakė: „Ji mokėsi aštuonis mėnesius ir jai tai labai patinka. Visą laiką ją palaikiau. Ji sako, kad jai patinka daryti gera, bet svarbiausia, kad ji nori saugoti savo mylimą miestą“.

Pora susituokusi nuo 2007 metų.

Joje įamžinta, kaip grupės nariai Johnas Lennonas, Ringo Starras, Paulas McCartney‘is ir George‘as Harrisonas kerta gatvę.

Nuotrauką 1969 metų rugpjūčio 8-ąją 11.35 val. ryto darė škotų fotografas Ianas Macmillanas. Šis laikas tuomet pasirinktas todėl, kad būtų išvengta gerbėjų antplūdžio – šie žinojo, kad grupės nariai paprastai į studiją atvyksta tik popiet. I. Macmillanas stovėjo ant kopėtėlių, o policininkas sustabdė eismą.

Fotografas padarė šešias nuotraukas, iš kurių penkta buvo parinkta paskutinio „The Beatles“ studijinio albumo „Abbey Road“ viršeliui. Tai buvo vienintelė nuotrauka, kurioje keturi grupės nariai vienodu žingsniu eina per perėją. Fotosesija tetruko dešimt minučių.

Ši nuotrauka, be kita ko, pakurstė sąmokslo teoriją, kad P. McCartney‘is jau buvo miręs ir pakeistas antrininku. Teorijos šalininkai teigė, jog tai įrodo cigaretė dešinėje jo rankoje, nors jis buvo kairiarankis; be to, jis, priešingai nei kiti grupės kolegos, eina basakojis – tai tariamai yra užuominą į tradiciją Anglijoje laidoti negyvėlius be batų.

„Abbey Road“ albumas buvo išleistas 1969 metų rugsėjo 26-ąją – praėjus šešioms dienoms po to, kai J. Lennonas grupės nariams pranešė apie savo pasitraukimą. Albume yra tokios žinomos „bitlų“ dainos, kaip „Here comes the sun“ ir „Come together“.

„Abbey Road“ studija yra Londono Vestminsterio rajone. Grupė čia įrašė apie 190 savo dainų iš 210. „The Beatles“ gerbėjai iš viso pasaulio daug metų vyksta prie įrašų studijos ir fotografuoja garsiąją perėją, kuri 2010 metais įtraukta į Didžiosios Britanijos saugumų vietų sąrašą.

Netrukus po to, kai surengė įspūdingą teatralizuotą koncertą “Istorijos iš Niujorko”, E. Jennings pristato su Niujorko muzikantais įrašyta bendrą džiazo albumą “New Standards”. Jį kūrusi komanda dalinasi įspūdinga muzikine patirtimi: šie yra dirbę su Bob Dylan, Liza Minelli, Frank Sinatra, Aretha Franklin ir daugybe kitų muzikos žvaigždžių.

“Šis albumas – viena iš daugelio pastaraisiais metais man nutikusių staigmenų. Mano geras draugas, prodiuseris Joseph Baldassare, su kuriuo kartu įrašėme ir “It’s a Lovely Day”, metų pradžioje man atsiuntė kelias savo kurtas džiazo dainas, klausdamas, galbūt norėčiau jas įdainuoti? Tuomet planuose buvo tik kelių dainų mini albumas. Tačiau jo kūryba man taip patiko, kad ties keliomis dainomis sustoti negalėjome”, – pasakoja E. Jennings. Dėl įrašų atlikėja kelis kartus skraidė į Briuselį, keliones kruopščiai derindama su naujagimės dukrelės diktuojamu ritmu.

Tai – daina, skirta jaudinančiai meilei iš pirmo žvilgsnio.

“Šis albumas kartu ir pratęsia, ir atiduoda pagarbą “Great American Songbook” – geriausių praėjusio amžiaus pirmosios pusės pop ir džiazo dainų rinkiniui. Kiekviena iš naujų dainų primena tas senąsias muzikos tradicijas, išgirdęs jas pirmąjį kartą pajausi, tarsi jas jau žinotum”, – pasakoja albumo prodiuseris J. Baldassare. Jis kartu su Erica lapkričio pabaigoje pasirodė Kongresų rūmų scenoje.

Šio džiazo albumo dainas viešai atlikėja pirmą kartą pristatė per teatralizuotą koncertą “Istorijos iš Niujorko”, kurį režisavo “Vilnius City Opera” komanda Dalia Ibelhauptaitė ir Gediminas Šeduikis. Kaip pasakoja Erica, būtent bendradarbiavimas su pačiais talentingiausiais džiazo muzikantais iš Niujorko ir įkvėpė jos teatralizuoto koncerto pavadinimą bei scenarijų. “Kuriant tokį įspūdingą šou, viskas prasidėjo nuo muzikos. Tik įsiklausę į dainose pasakojamas istorijas, režisieriai sukūrė scenarijų apie jaunos, ambicingos airių dainininkės gyvenimo istoriją”, – aiškino Erica.

Pasakodama apie pirmąjį savo džiazo albumą, E. Jennings dalinasi ir jį pristatančia daina “Since you came to town”. “Tai – daina, skirta jaudinančiai meilei iš pirmo žvilgsnio”, – apibūdina dainininkė. Dainos įraše – akimirkos iš koncerto “Istorijos iš Niujorko” premjeros. Tik džiazo albumui skirtą intymų pristatymą atlikėja organizuoja Sausio 12-ą dieną sostinės džiazo klube “Jazz Cellar”.

Metai jau visai į pabaigą – pats metas susumuoti, apmąstyti, įvertinti. Jau kelinta savaitė muzikiniai žurnalai ir tinklapiai pateikia savo skaitytojams pačių įsimintiniausių šių metų įrašų sąrašus. Sakoma, kad muzika - tai ne koks konkursas ir vietų dalinti bei čempiono karūnuoti nederėtų. Gal ir taip, bet faktas toks, kad muzikantai – kaip ir visi menininkai – yra labai ambicingos ir konkurencingos asmenybės. Todėl ir geriausiųjų ieškoti jokia ne nuodėmė. Patys muzikantai juk nori būti geriausiais, o mes savo ruožtu tik identifikuojame verčiausius. Taigi štai jums mūsų versija pačių pačiausių šiemet.

10. Oneohtrix Point Never – R Plus Seven

Po šiuo pseudonimu slepiasi amerikiečių prodiuseris Daniel’is Lopatin’as. Jo kuriamos muzikos įsprausti į kažkokį rėmą niekaip neišeina. O gal ir nereikėtų net bandyti. Tai kažkoks drone’o, ambient ir elektronikos mišinys. Iš pirmo karto viskas labiau primena kažin kokį bereikšmį triukšmą, bet ilgainiui iš jo išnyra nuostabiai gražios melodijos, kurios kartais žaismingos, kartais melancholiškos, o kartais netgi ir grėsmingos. Kitaip tariant, klausytis Oneohtrix Point Never visada šioks toks nuotykis.

9. Rhye – Woman

Neabejotinai pats gražiausias šių metų darbas. Dešimt romantiškų, iš lėto plaukiančių dainų meilės išsiilgusiems ir ne tik. Albumas nugludintas ir nupoliruotas nelyginant koks deimančiukas. Ritmai atapalaiduojantys, styginiai užliūliuojantis, o vokalas nuraminantis. Tai muzika, kuri, regis, nepavaldi laikui. Šios dainos galėjo būti įrašytos ir septintajame ar devintajame dešimtmečiuose, arba po kokių dvidešimties metų. Kitaip tariant, tai ideali vakaro muzika, kurios žmonės su malonumu klausysis dar daug metų.

8. Bill Callahan – Dream River

Koks ten tas posakis apie senstantį vyną. Kažkas panašaus į “vynas su metais tik gerėja”. Amerikietis Bill’as Callahan’as šiuo atžvilgiu visai kaip vynas. Pastaraisiais metais jis vieną po kito leidžia vienas už kitą geresnius albumus ir, regis, net neketina liautis. Pono Callahan’o receptas, regis, labai paprastas – tyli akustinės gitaros melodija, sodriu baritonu piešiamos gyvenimo scenos, o ant viršaus dar kas nors subtilesnio – pavyzdžiui fleitos partija. Tačiau rezultatas visai nepaprastas.

7. Darkside – Psychic

Ne kartą matytas scenarijus: roko grupė išleidžia kelis gerus roko albumus ir tada nusprendžia, kad reikėtų šiek tiek paeksperimentuoti t.y. pabandyti į savo muziką įkomponuoti ir elektroninių motyvų. Rezultatai tokiais atvejais būna įvairūs. Vieniems pavyksta, kiti patiria fiasco. O štai Darkside šią schemą pabandė šiek tiek apversti. Beklausant Psychic apima jausmas, kad tai elektroninės muzikos atlikėjai bando save roke… Rezultatai labai įdomūs. Tai vis dar elektronikos albumas, bet elektrinė gitara ir vokalas leidžia jam suskambėti novatoriškai ir neįprastai.

6. The National – Trouble Will Find Me

The National jau  suspėjo tapti kokybės sinonimu. Metai po metų jie leidžia puikius albumus ir pamažu vis augina auditoriją. Jeigu prieš kokį dešimtmetį The National dar grodavo mažuose klubuose, tai šiandien jie jau persikelia į arenas ir stadionus. Ir ši grupė tokios sėkmės visiškai nusipelnė. Naujausiame darbe Trouble Will Find Me sutinkame tuos pačius senus gerus The National. Jie ir toliau groja savo kiek melancholišką indie roką, ir toliau išsiskiria santūriu Matt’o Berninger’io vokalu ir kaip vinis galvoje stringančiomis brolių Dessner’ių melodijomis.

5. Forest Swords – Engravings

Matthew Barnes’as paslaptingas žmogus. Ir jo muzika paslaptinga. Jos beklausydamas jautiesi lyg žiemos vakarą bevaikščiodomas po mišką. Tokiomis akimirkomis nejučia imi tikėti laumių, kaukų ir kitų mitologinių būtybių egzistavimu. Lygiai toks pats jausmas apima ir beklausant Engravings. Mistiškumo dar prideda ir tas faktas, kad įrašinėdamas šias kompozicijas M. Barnes’as kentėjo nuo klausos problemų, todėl net ne visada galėjo girdėti, ką būtent kuria...

4. Vampire Weekend – Modern Vampires of the City

Apie Vampire Weekend pirmą sykį išgirdome dar 2008-aisiais. Tais metais pasirodė debiutinis jų albumas žavėjęs savo retro dvasia ir trumpomis, akimirksniu užkabinančiomis dainomis. Po poros metų pasirodė dar geresnis ir jau šiek tiek brandesnis Contra, o šiemet dienos šviesą išvydo ir grupės evoliuciją puikiai atspindintis Modern Vampires Of The City. Toji retro dvasia išliko, bet šis Niujorko kolektyvas sąmoningai atsisakė linksmų, nerūpestingų melodijų ir pakeitė jas svajingesniais, melancholiškesniais kūriniais. Albumo dainos tiesiog idealiai tiktų kokiam nors klasikiniam Woody Allen’o filmui. Klausydamas šių dainų taip ir matai nespalvotus Niujorko vaizdus: dangoraižius, kažkur skubančius žmones, ant šaligatvio išsimėčiusias šiukšles... Šiai dienai tai geriausias grupės darbas paliekantis tik vieną klausimėlį: o koks bus kitas įrašas.

3. My Bloody Valentine – m b v

Jeigu tikrai egzistuoja toks dalykas kaip “kultinės grupės”, tai My Bloody Valentine tikrai yra viena iš jų. Prie legendos kūrimo neabejotinai prisidėjo tai, kad po 1991-ųjų šedevro Loveless grupė kažkaip tyliai ir pamažu nutraukė savo veiklą ir ilgus metus tylėjo. Kai šiemet buvo pranešta apie m b v pasirodymą, kilo neregėtas šiuršulas. Vieni buvo nusiteikę pesimistiškai ir netikėjo, jog naujas albumas sugebės prilygti senajai grupės kūrybai. Kiti tiesiog džiaugėsi tiesiog pagaliau sulaukę naujos muzikos iš šio kolektyvo. Juk daug kas jau net nebesitikėjo, kad jos išvis bus. Reikia pasakyti, jog grupės lyderio Kevin’o Shields’o perfekcionizmas suveikė dar sykį. m b v nei kiek nenuvilia. Atvirkščiai, jo klausytis – tai tikrų tikriausia sielos atgaiva. Albume My Bloody Valentine skamba ir pažįstamai, ir naujai. Belieka tik tikėtis, jog kito įrašo 22 metus laukti neprireiks.

2. Deafheaven – Sunbather

Jeigu nelabai mėgstate arba visai nemėgstate sunkiosios muzikos, tai pirmą sykį išgirdę Sunbather garsiai paklausite: argi čia muzika? Iš tikrųjų, kokia čia muzika? Kažkoks triukšmas ir tiek? Būgnai trankomi be jokios tvarkos, gitaros ūžia be jokios prasmės, o vokalistas tiesiog rėkia į mikrofoną kažkokius nesuprantamus žodžius... Tačiau ar iš tikrųjų čia viskas taip beprasmiška? Anaiptol! Kai geriau įsiklausai, pradedi suprasti, kad tokio melodingo albumo jau seniai neteko girdėti. Po triukšmo uždanga slepiasi tikri lobiai: nuostabios melodijos, nenuspėjamos kompozicijų struktūros, smagūs gitaros solo ir melancholiškas grožis. Su šiuo įrašu Deafheaven peržengė metalo žanro ribas ir privertė jo nekentėjus atsisakyti savo kvailų išankstinių nusistatymų.

1. Arcade Fire – Reflektor

Suprasti kodėl Reflektor yra toks nuostabus galima tik susipažinus su šio įrašo koncepcija ir įrašinėjimo istoriją. Albumo užuomazgos siekia 2011-uosius metus. Tada ši kanadiečių grupė rengėsi koncertuoti Haityje. Šalis skurdi, vis dar neatsigavusi po didžiojo 2010-ųjų žemės drebėjimo. Ir roko muzika Haičio gyventojams nelabai artima, nelabai pažįstama. Grupės nariams iškilo klausimas: kaip būtų įmanoma pristatyti roką publikai, kuri išvis nėra nieko girdėjusi apie tokį daiktą. Taip atsirado eksperimentas pavadinimu Reflektor. Jame susipina patys įvairiausi žanrai: disco, punk’as, baroque pop. Šalia to dar yra ir ryški Haičio ritmų įtaka. Toks jausmas, kad albume Arcade Fire sugeria pačius įvairiausius, juos savaip interpretuoja ir pateikia mums savą, atnaujintą jų versiją. Rezultatas – tai įrašas praktiškai be silpnų vietų, be silpnų dainų. Tikrų tikriausia lobių skrynia, kurioje pasirausti smagu kiekvieną kartą.