BEISSOUL & EINIUS

ELECTROFASHION

Self-released

Laikais, kai mintys mažiausiai sukasi aplink muziką, keista ir net šiek tiek makabriška rašyti apie grupę, kuri taip stipriai būtų susijusi su šalimi, kuri yra visų mūsų širdyse. Ir net aptardamas jos naująjį albumą, kuris pasirodė prieš pat Rusijai pradėjus Ukrainos okupaciją, jautiesi nejaukiai ir nepatogiai. Nenuostabu, kad dueto feisbuko profilyje paskutinis įrašas atsirado vasario 24-ąją, pirmąją karo dieną, kuriame Beissoul ir Einius išreiškė savo palaikymą Ukrainai. Po šios dienos kalbėti apie muziką pasidarė šiek tiek sunkiau. Pats naujasis leidinys „Electrofashion“ pastarųjų įvykių fone skamba nostalgiškai ir melancholiškai, lyg laiškas jau iš praėjusio laiko, lyg prisiminimas, kaip buvo prieš tai, ir paliudijimas, kaip jau nebebus, bent jau Ukrainoje. Bandydamas atsiriboti nuo nūdienos, galiu sakyti, kad „Beissoul & Einius“ gerbėjai šia elektromada bus patenkinti, nes grupė išlaikė savo tradicijas, neieškojo itin inovatyvių sprendimų, šiek tiek pagardino savo popelektroniką keliais prieskoniais, bet iš esmės tęsė kelionę jau pažintu keliu. Taigi, jei jums patiko prieš tai, patiks ir čia, o jei nebuvote gerbėjas, „Electrofashion“, rodos, neturi pakankamai argumentų apsigalvoti. Aišku, profesionalumo iš dueto neatimsi, ne be reikalo juos laikyčiau vienu iš lietuviškos popelektronikos triumvirato šalių (kitos dvi – tai „Golden Parazyth“ ir „Daddy Was A Milkman“), tačiau, kaip ir esu sakęs ne kartą, mane keri „Beissoul & Einius“ teatrališkumas, scenografija, kostiumai, todėl su tokia provokuojančia vizualika norėtųsi ir ekstremalesnės akustikos. Bet nepamirškime, kad ne vien dėl vizualinių sprendimų grupė tiek pasiekė, kad ir toje pačioje Ukrainoje. Užtarnautas populiarumas akivaizdžiai parodo, kad jų muzika randa kelią į ausis ir į širdis, ir jeigu ji padeda tiek mums, tiek, svarbiausia, ukrainiečiams, klausykimės jos kuo daugiau. Kai šis blogis pasibaigs, visi kartu eisime į šį elektromados šou.

73/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

VARIOUS ARTISTS

WHYPEOPLEWAR

whypeopledance, Ledotmat Musique

Neatsakomu klausimu pavadintas įspūdingas dviejų dalių elektroninės šokių muzikos rinkinys, kuriame yra per 160 kūrinių, tai ne tik įspūdingas pavyzdys, kaip muzikos kūrėjai iš viso pasaulio vos per keletą dienų gali susivienyti bendram tikslui, bet ir galima jūsų pagalba Ukrainos žmonėms, jeigu sutiksite šį rinkinį įsigyti, nes visos surinktos lėšos bus skiriamos Raudonajam Kryžiui. Iš esmės tiek tereikia pasakyti apie šį didžiulį įrašą, kuriam perklausyti bent kartą jums prireiks bene septynių valandų. Ir nesijaudinkite, kad kas nors įraše nekabina. Perjunkite kitą kūrinį, tikrai rasite ką nors, kas patiks. Nežinote vardų? Nesijaudinkite, rasite tuos pažįstamus, pvz. „Solo Ansamblį“, Shkemą ar „Red Axes“. Nemėgstate, kad ir technomuzikos? Bus ir kitų ritminių sprendimų. Galų gale tai darote ne dėl savęs, o dėl mūsų broliškos Ukrainos, todėl kitaip nei superpozityviai iniciatyvos „WhyPeopleWar“ aš negaliu vertinti. Juk ji padės susipažinti ne tik su plačia technomuzikos, hauso, ebm muzikos geografija, bet ir pasiūlys kūrinių, kurių dar negirdėjote viešojoje erdvėje, kurie galbūt laukė savo laiko, o šiuo momentu nėra geresnio laiko ne tik plėsti savo akiratį, bet ir imtis gerų darbų. Todėl ir kažkokie beprasmiai vertinimai, kažkokios menkavertės kritikos prieš tokias idėjas tiesiog nuščiūva, nutyla ir negadinkime be reikalo ja viešosios erdvės. Šis rinkinys nebuvo sukurtas sau, atlikėjai nebuvo surinkti pasireklamuoti ar pareklamuoti leidybos kompaniją, galų gale rinkinyje esantys įrašai nėra toli gražu tobuli, iščiustyti ar atidirbti. Šios iniciatyvos tikslai yra kiti ir tai yra daug svarbiau nei tiesiog muzika. Muzika – čia tik priemonė. Tikslas – laisva Ukraina.

100/100 („Bandcamp“, „Soundcloud“)

LOCAL BLOOD

DYSTOPIAN DISCO

Self-released

Šiais laikais muzikinių puristų nėra jau tiek ir daug, viskas susimaišė, persimaišė ir žanrai įgavo tendenciją virsti daugiavagoniu žanrų traukiniu, kuris galiausiai reiškia viską, nors dažniausiai nereiškia nieko. „Local Blood“ šioms tendencijoms nepaklūsta, nes jų muzika – tai grynų gryniausias postpankas: repetatyvus, niūrus, nepretenzingai muzikalus, papuoštas dar ir klasikiniu tai dainuojančiu, tai rėkiančiu, tai kalbančiu bosu. Taip sakant, visi stereotipai viename, jų nebijant ir jų nesigėdijant. Puristai tikrai gali džiaugtis, tačiau toks muzikos pateikimas, deja, neskamba labai įtraukiančiai, lyg tiems, kuriems postpanko skambesiai yra neįdomūs ar nebeįdomūs, nebelieka ko ieškoti, nebelieka už ko kabintis, nes, paprastai kalbant, distopinė diskoteka, kurioje dalyvauja „Local Blood“ ir taip yra pilna dalyvių – tiek iš Vakarų, tiek ir iš Rytų. Net susidaro įspūdis, kad tų dalyvių yra daugiau nei klausytojų, todėl minėtasis purizmas, mano nuomone, grupei neleidžia iki galo išskleisti sparnų. Paprastai tariant, jie yra per daug panašūs į visus kitus, o kai esi per daug panašus, darosi sunkiau grumtis dėl vietos po saule. Suprantu, kad koją kiša ir paties žanro labai aiškios taisyklės, ir ypatybės, kurios dažnai nepalieka itin daug vietos manevruoti, tačiau net toks griežtas žanras tikrai leidžia plėstis, o ne tik iš esmės pateikti tai, ką jau iš anksto esi pasirengęs išgirsti. Todėl dabar labiausiai norėčiau trijulei palinkėti išradingumo ir drąsos šokti į nežinią, nes tik nežinioje atsiranda postūmis rizikuoti. Kol kas viskas jų kūryboje labai saugu ir klausimas, ar tas saugumas suteikia tiek naudos, kiek ši grupė verta. Tikiu, kad „Local Blood“ yra karšto kraujo, ir išbandę klasiką jie šoks ir į avangardą.

73/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Soundcloud“, „Youtube“)

ROKAS KAŠĖTA

DZŪKODELIKA

Self-released

Kad ir kaip galbūt netinkamai skambėtų, Roko Kašėtos debiutinis darbas negalėjo išeiti labiau tinkamu metu. Akivaizdu, kad palaikymas Ukrainai yra svarbu, bet svarbu yra ir galimybė bent trumpam atsijungti ir pasimėgauti eskapistiniais malonumais. Tokią pramogą siūlo naivi, neįpareigojanti ir net tyčia primityvi „Dzūkodelika“, kurios skambesys, net sunku įsivaizduoti, ar galėtų būti tolimesnis nuo dabartinės geopolitinės, socialinės ir karinės tragedijos, paliečiančios kiekvieną gyventoją. Juk tai albumas, kuriame apdainuojami grybai, katinai ir sraigės. Vis dėlto absoliutus albumo lokalumas ir jo naratyvo kasdienis paprastumas puikiai tarnauja tam, kad pabėgtum nuo didelio ir realaus siaubo, nuo neramumo ir panikos, kuri persmelkia tavo gyvastį, nepaisant to, kaip įnirtingai bandysi vengti aktualijų. Iš esmės „Dzūkodelika“ dabar skamba kaip iš kitos planetos, jei ta planeta yra kokia nors miško proskyna Dzūkijoje. Roko pabliuzavimai ir papsichodelizavimai labai banalius bet kuriuo kitu laiku, bet labai svarbius šiuo metu džiaugsmus ir rūpesčius pristato tiesiog kaip priežastį pasidžiaugti, o pasidžiaugti bent kažkuo mums tikrai labai reikia. Ar tai darbas, kuris jus paveiks ir, neduok Dieve, privers nušvisti? Ne, tiesiog vaikinas su gitara ir be patoso apdainuoja Dzūkijos grožį, ir to užtenka. Jokių pamokų, jokio auklėjimo, jokių aiškinimų ir dvasinių brėdų. Tiesiog paprastas malonumas džiaugtis rutina, kurią tau suteikia aplinka. Kai viskas atrodo ir skamba taip baisiai ir tikėti pasauliu darosi neįmanoma, tas pats Dzūkijos grožis cykų rudens rytą yra viskas, ko reikia, kad nesustotum prieš blogį ir gyventum toliau.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

ONEGIN

MA PETITE AMIE

FSS Recordings

Reikia pripažinti, kad blogesnio laiko atlikėjui pseudonimu Onegin išleisti albumą buvo sunkoka rasti. Bet jei pseudonimas Karoliui Lasiui tarnaus ir neilgai, jo muzika turi potencialo išskleisti savo aštrius metalinius lapelius, savo plieninius žiedelius ir parodyti, koks gražus gali būti technologizuotas jo muzikinis sodas. Be kvailų palyginimų, galiu sakyti, kad „Ma Petite Amie“ yra tikrai turiningas darbas, kuriame įdomių garsinių konstrukcijų, ir ištikimas savo industriškai reiveriškai atmosferai. Įspūdingas sąrašas netrumpų kūrinių kuria šaltą, tikslią ir šiek tiek bejausmę aplinką, kuri hipnotizuodama tave paleidžia be kontrolės klajoti tarp kūrinių. Iš vienos pusės, visai smagu ir gniaužia kvapą, tačiau „Ma Petite Amie“ keliai vis dėlto sunkiai atlaiko savo paties svorį. Nuo nuolatinio rimtumo, kietumo ir aštrumo pradedi šiek tiek bukti, nes pirmas kūrinys yra šaltas ir industriškas, antras kūrinys – vėl šaltas ir industriškas, trečias – vėl šaltas ir industriškas, ketvirtas... Pala, ką aš veikiau? Todėl paprasčiausiai mažiau kūrinių būtų padėję albumui skambėti lengviau ir giliau. Aš suprantu norą sudėti viską, kas sukurta, išnaudoti maksimaliai galimybes ir treptelėti koja iš liemens ir stuomens, bet kartais svarbu neperlenkti lazdos. Šiame darbe Onegin sugeba išlaikyti lazdą sveiką, nors ji ir pabraška. Tačiau viską sudėjus į vieną krūvą, „Ma Petite Amie“ įdomiai ir išraiškingai atspindi šiek tiek intelektualesnę, rizikingesnę ir drąsesnę šokių muziką, balansuodama tarp populiarios technomuzikos ir IDM apraiškų, leidžiančių teigti, kad Onegin turi ne tik daug talento, bet ir dar neišmestų kozirių savo kišenėje.

79/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes‘, „Youtube“)

GIEDRĖ

DYKUMOS IR GATVĖS

Muzikos Herojai / Self-released

Giedrę Kilčiauskienę įsivaizduoju kaip vieną kertinių Lietuvos populiariosios muzikos ramsčių, kurios nei besikeičiantys madų vėjai, nei vakar atsiradę ir rytoj išnyksiantys trendai nelabai domina. Kai tavo karjera tęsiasi bene tiek, kiek gyvuoja šiuolaikinė lietuviška scena, kai prisilietei ir prie andergraundo, ir prie hipsteryno, ką tau kas gali aiškinti. „Dykumos ir gatvės“ nieko ir neaiškina, o tiesiog pateikia tokią muziką, prie kurios Giedrė mus jau net ir įpratino. Stilinga popelektronika, neveržianti nei smegenų, nei raumenų, šiek tiek kreivokas stilius su šiuolaikinio meno objektais – kostiumais ir nemažas pasitikėjimas savimi. Į ką man tai panašu? Ogi į lietuvišką Roisin Murphy, ir tai yra tik komplimentas. Kas galėtų paneigti, kad šių atlikėjų buvusių grupių pavadinimai „Moloko“ ir „Pieno lazeriai“ yra vien tik sutapimas? Bet kas? Na, vis dėlto malonus sutapimas. Todėl abi jos, susidaro įspūdis, plauko savose jūrose, klajoja savose dykumose ir gatvėse (beje, šis albumas tam puikiai tinka), nepaisydamos aplinkos spaudimo. Su skoniu, nors ir ne per aštriu, su elegancija, bet nepereinančia į kičą, su tekstais – tiksliais, nors ir nepernelyg filosofiniais, Giedrė dainuoja drąsiai ir užtikrintai kaip niekada. Nežinau, kaip yra iš tiesų, bet naujausi du albumai alsuoja tvirtumu, konkretumu ir pasitikėjimu savimi. Tai labai svarbu. Jei jau ji žino, ko nori, klausytojai tai pajus per pirmas kelias sekundes (o pirmos kelios albumo sekundės – tikrai labai malonios). Gal jūsų ausų šis darbas ir neišsprogdins, bet tikrai pasijusite drąsiau. Juk visiems smagu būti šalia savimi pasitikinčio žmogaus.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“)

SHEEP GOT WAXED

MORE CHEWS

Tilto namai / Self-released

Po šešerių metų ganymosi įvairiausiuose muzikiniuose dirvonuose avys grįžta namo, kad vėl apverstų tvartą aukštyn kojomis. Gal ne pati išmoningiausia analogija, bet „Sheep Got Waxed“ grįžo, ir jie dar stipresni nei anksčiau. Akivaizdu, kad nariai, būdami atskirai, nei zyliojo, nei baliavojo, o dirbo, dirbo, dirbo, nes pavasariškas albumas (tiek skambesiu muzikoje, tiek pavadinime „More Chews“) tęsia jau pradėtą grupės kelionę, tik pakelia ją į naują kokybės lygį. Melodijos tapo brandesnės, muzika – išraiškingesnė, tačiau pagrindą sudarantis tyčinis bardakas vis dar lieka pagrindine grupės etikete ir leidžia nepamiršti grupės šaknų. Sakykime, kad avis bandė šukuotis, bet vis koks nenuorama gauras styro. „More Chews“ klausyti yra malonumas pirmiausia dėl to, kad trijulė sugeba valdyti procesą: viskas skamba free jazz atmosferoje, atsitiktinumo akimirkoje, bet niekada nepaslystama, nenueinama į efektą dėl efekto, į improvizaciją dėl improvizacijos. Šis įžemintas skambesys, jau leidęs pradėti kalbėti apie singlus albume „Pushy“, yra dar stipresnis dabar, nes kiekvienas kūrinys turi savo individualią spalvą, motyvą ar sąskambį. Juk prieinamumas tikrai nereiškia kažkokių idealų išdavystės, ypač turint omeny, kad kūrybiškumo prasme šis darbas nesuteikia daug progų atsikvėpti. Viską susumavus, paskaičiavus ir nuwaxinus, išvada perklausius morčių, – paprasta: kiekvienas iš trijulės yra įstabus muzikantas ir idėjų generatorius, todėl smagu žiūrėti, kaip jų kūrybinė frikcija kibirkščiuoja trio formatu. Jei tai ir  nutinka tik kartą per šešerius metus, vadinasi, tiek ir turi užtekti. Vis tiek kramtyti teks ilgai.

87/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“, „Pakartot“, „Youtube“)

TRANSACTIONS

THE COMMON PITFALLS OF FRAUD AND INFATUATION

Self-released

Ketvertukas „Transactions“ yra keistas žvėriukas Lietuvos alternatyviojoje scenoje: lyg ir galėtų šlietis prie postpankinių kolegų, preferuojančių visus juodus atspalvius ir ne patį pozityviausią aplinkos vertinimą, tačiau vis ko nors pritrūksta. Gal net įžūlumo. Tikiu, kad antras albumas ledus pajudins, nes grupė eina į priekį, gludina savo skambesį ir kuria savo profilį. Jei viskas eisis ir seksis, nenustebčiau, jei grupė „Transactions“ būtų minima šalia kad ir „Aklų“. Vis dėlto iki garantuotos sėkmės, bent mano nuomone, dar pritrūksta individualaus braižo; kai tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų plūsta nauji ir nauji kažkelinto post punk revivalo vardai, tu tiesiog privalai būti kažkokia, bent mažiausia, detale išskirtinis. Šiuo metu „Transactions“ skambesys šiek tiek paskęsta juodose, pilkose ir baltose muzikinėse asfalto džiunglėse ir pralaimi konkurencinę kovą. Lengva kalbėti, bet grupei ateityje galėtų padėti įvairesnis muzikinių spalvų koloritas, bandymas eiti šiek tiek prieš srovę, paglostyti klausytoją prieš plauką, sugalvoti kažką, kas būtų netikėta, nes dabar atrodo, kad jie tiesiog per daug tvarkingi ir netgi per daug rimti. Suprantu, kad žanras, rodos, reikalauja, bet kai reikalų turime su post–post–post–post (galima tęsti be galo) žanru, taisyklių nesilaikymas tampa didžiausiu tiek kūrybiniu, tiek populiarumo varikliuku. Jei ir nepasiseks, galima bus sakyti, kad bandėme, buvome drąsūs, rizikavome, taigi nors šampano liūdesiui nuplauti turėsime. Todėl linkiu kompanijai neįkristi į patogumo duobę ir judėti toliau.

70/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Youtube“)

JŪRA ELENA ŠEDYTĖ

X/TENSIONS

Isla To Isla

Vieno įdomiausių muzikinių duetų Lietuvoje „Ambulance On Fire“ narė Jūra Elena Šedytė įrodo, kad nardyti po nepažįstamas muzikines gatves ji gali ir viena. Sausio pabaigoje išleistas EP atskleidžia kūrėjos gebėjimą derinti eksperimentinius vokalinius pjūvius su melodine darna ir pasiūlyti keistą darbą, kuris lyg ir turi visus nepatogumo dirgiklius, tačiau klausosi labai vientisai ir švelniai. „X/Tensions“ tikrai turi nemažai tension; paklykavimai, rodos, verčiantys atlikėjos balsą styginiu instrumentu, grėsminga garso srovė, nardinanti į ambientinę pelkę, ir nesaugiai vis verčianti jaustis nuotaika – tikrai nebūtų pirmas ramios perklausos variantas. Tačiau Jūros elektronika kartu yra pilna švelnumo ir atvirumo, lyg kūriniai būtų daugiau pasakos nei siaubo istorijos. Ši keista ir šiek tiek žemę iš po kojų išspirianti sąjunga intriguoja ir kabina, todėl „X/Tensions“ kelių prisėdimų tikrai neužteks. Ar užsiliks? Tikrai turėtų, nes tai vienas retų pavyzdžių, kai šiuolaikinė akademinė muzika priartėja prie plačiajai visuomenei priimtinesnio skambesio, neišduodama savo vertybių ir įsitikinimų, o kaip tik sėkmingai jas plėtodama ir su jomis eksperimentuodama. Potencialo muzikantė turi kaip šieno, nes „X/Tensions“ yra EP,  žadinantis vaizduotę, neužspaustas ir net, rodos, užgriebęs tik nedidelę dalį J.E.Šedytės galimybių. Joms išnaudoti penkių dainų tikrai neužtenka, todėl tikiuosi tik gerų žinių. Dabar svarbiausia Jūrai yra gerų darbų tąsa ir jūsų dėmesys muzikantei, taigi, gerbiamieji klausytojai, klausykite, klausykite, klausykite. Man dėkoti nereikia.

88/100 („Bandcamp“)

ILSÓL

SARMATA

Electron Emitter

Apmaudžiai pražiopsotas praėjusių metų pabaigos albumas tikrai būtų buvęs vienas ryškiausių tiek laikotarpio, tiek tų pačių 2021-ųjų akcentų, deja, visko nesužiūrėsi, ir tik kolegos iš kitur gali nukreipti tavo ausį į tinkamą pusę ir parodyti, ką, kaip ir kur reikia daryti. Bet geriau vėliau negu niekada, nes jei „Sarmata“ liks nepastebėta, bus… tiesiog sarmata. Ilsól darbas yra tamsus, jutiminis, ne melodijomis ar harmonijomis paremtas, bet, veikiausiai, garso patyrimais grįstas dark ambient, kuris nepadarytų gėdos nė vienam kūrėjui. Žinant, kad projekto autorius Andrius Blaževičius neturi muzikinio išsilavinimo, tai daro tik dar didesnį įspūdį. Žemais dažniais, grėsminga atmosfera ir distopine dykuma dvelkiantis įrašas nelengvas, bet labai gilus, lyg jo sąskambiuose ataidėtų mūsų visų nerimas. Keista, kad klausydamasis šio LP, vis galvojau apie kai kuriuos Hanso Zimmerio ir Benjamino Wallfischo muzikinio takelio opusus filmui „Blade Runner 2049“ ir kaip lietuvio kompozicijos tiktų šiam filmui. Džiugu, kad kuklus lietuviškas albumas kelia tokių asociacijų, galų gale tai parodo, kad gal jis visai nekuklus, o lietuviškas kuklumas jau turėtų būti nukištas giliai į stalčių. Nors „Sarmata“ ir netinka smagiam vakarėliui ar šiaip apskritai kažkam smagiam, jis turi daug daugiau: vidinio užtaiso, prasmės ir gilaus supratimo, todėl raginu visus išbandyti šį darbą. Jei nepatiks, valio, bet pabandėte. Jei patiks, tiesiog valio. Jei nebandėte, tai gėda. Arba sarmata. Tai, nesisarmatykite.

90/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“, „Youtube“)

„Beissoul & Einius“ „Questions in the dark“ (Self-released)

Keista kalbėti apie muzikinę grupę, kurioje viskas tau patinka: idėja, koncepcija, drąsa, išvaizda, išskyrus vieną vienintelį, tačiau vis dėlto esminį dalyką, – muziką. Kaip neva itin profesionalus muzikos ekspertas neturėčiau svaidytis tokiomis frazėmis, bet kadangi aš toks nesijaučiu, mano žodžiai subjektyvūs ir nuoširdūs. „Beissoul & Einius“ man vis atrodė neatskleidžiantys savo potencialo, šiek tiek muzikaliai saugūs, lyg eksperimentuoti garsu bijantys ir tą trūkumą kompensuojantys vaizdu. Tačiau šis (beje, jau ketvirtas) jų albumas vis dėlto ne tik nemeluoja, bet ir garantuoja – jiems tokia daugiau popmuzika nei elektroninė yra ir tikslas, ir siekiamybė. Nenoriu sakyti – viršutinės ribos, bet duetas, akivaizdu, kurdamas tokią muziką, jaučiasi komfortiškai, o ko gi dar reikia?

Gerbėjų jie turi – ir ne tik čia, Lietuvoje, taigi lyg ir viskas jiems einasi kaip iš pypkės. Dėl to tereikia tik džiaugtis: rastas, iškastas ir išasfaltuotas kelias į sėkmę. Tačiau jei norite ko nors daugiau... Reikia konstatuoti aiškų faktą, kad „Questions In The Dark“ iš esmės niekuo nesiskiria nei nuo „laiko“, nei nuo „slapto kontrakto“, nei nuo „baltvarnio“. Kaip minėjau, lengvai klausomas daugiau popmuzikos nei elektroninis albumas, į parankę galintis kabintis „Daddy Was A Milkman“ ar „Golden Parazyth“ darbams. Taip „Beissoul & Einius“, galima sakyti, savo kišenėje laiko raktą į sėkmę, nes būtent tokia muzika labiausiai patinka aukštesnių pajamų vyresnei kaip trisdešimties tikslinei auditorijai, kuriai nereikia kvailokų bumčikų, tačiau lygiai taip pat nesinori savo pavargusių smegenų užspausti kuo nors itin neįprastu. Todėl klausome muzikos, kurioje – ir avis sveika, ir vilkas sotus. Ir jokių klausimų nebelieka.

60/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Zakmina „Church of madness“ (Futureboogie)

Jam vos 23-eji, tačiau jaunas amžius šiam vaikinui iš Tauragės (jo balsas išduoda, kad Tauragė – vis dar jo širdyje) netrukdo jaustis tvirtai ir pasitikėti savo jėgomis. „Church Of Madness“ yra gyvas to įrodymas, nes jeigu pirmosios šio EP perklausos jums nepadarys didžiulio įspūdžio, po kelių kartų jūs suprasite, kaip patikimai yra sukaltas šis darbas. Vos keturios dainos (tarp jų – ir labai stiprus remiksas) tiesiog pulsuoja nepasidavimu, nepataikavimu skoniui ir darbine etika. Zakminos synthwave, persmelktas techno, yra tvirtas, aiškus ir įtikinantis. Netgi, rodos, iš pažiūros ilgos kompozicijos absoliučiai paperka. Gal tai ir nėra revoliucinio nušvitimo lygio EP, tačiau vis dėlto Zakminai dar viskas prieš akis. O su tokiu pagrindu, tiesą sakant, jis jau ir taip skamba kaip veteranas, išbandęs daug stilių, ne sykį prašovęs, pagaliau išsivalęs ir supratęs, ko nori.

Šioje stiprybėje nuskambantis vengro Gnorko remiksas – vyšnia, suteikianti darbui dar vieną skonį. Taip, mini albume galima girdėti šimtus įtakų, kurias net minėti baisoka, tačiau svarbiausia yra tai, kad Zakmina, jei galima taip sakyti, neparduoda sielos velniui ir neina su juo obuoliauti. Paprasčiau tariant, išsaugo savąjį braižą. Tačiau tą pat sekundę jis nėra nuobodus, todėl kaskart kyla vis didesnis noras paklausyti „Church Of Madness“ dar kartelį. Jeigu religinio katarsio nepasieksite, tai tiesiog gerai praleisite laiką. O dabar, kai, rodos, visas pasaulis kraustosi iš proto, gerai praleisti laiką – jau pasiekimas.

80/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Youtube“)

„Whalesounds“ „Wav‘e“ (Self-released)

„Solo ansamblis“ tikriausiai atvėrė Pandoros skrynią, nes dar vieni teatro pedagogo, aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio mokiniai padėjo vienišas akustines gitaras į šoną ir ėmėsi eksperimentų. Kaip ir vyresnieji soluojantys broliai, „banginių garsai“ savo skambesiu eina radikaliai prieš dainuojamosios poezijos plauką, tik šįkart tai daro labai švelniai, meditatyviai ir... paplaukiui. „Wav‘e“ yra vienas įdomesnių šių metų darbų, kuris labiau atskleidžia kolektyvo muzikinį išprusimą ir galimybių diapazoną, tačiau dar iki galo neiškristalizuoja, kas vis dėlto yra tie „WhaleSounds“. Sklandydami kažkur tarp ambiento ir dreampopo, grupės nariai į šią meditatyvią skraistę įpina ir psichodelinio roko, ir dark wave, ir netgi repo. Iš esmės tai nėra blogai – priešingai, tai labai įdomu, tačiau bendram paveikslui visos šios dažnai itin skirtingos spalvos šiek tiek kenkia, nes iki galo į minėtąją muzikinę skraistę kūriniai nesusipina. T

odėl kartais atrodo, kad šešiems kūriniams visko yra šiek tiek per daug (nors, iš kitos pusės, tam padeda netrumpa dainų trukmė), kolektyvas dar blaškosi, dar ieško savojo išskirtinumo, lyg noras pasakyti daug sutrukdo kažką pasakyti iki galo. Tačiau nors forma ir braška, tas muzikinis vandenynas, kuriame šie „banginiai“ nardo, yra turtingas, švarus ir pilnas atradimų, kurie, jei komandos entuziazmas neišblės, dar parodys, kad „Solo ansamblis“ nebuvo vieninteliai A. Giniočio mokiniai, atvėrę dainuojantiems aktoriams gausybę naujų durų. „WhaleSounds“ tiesiog reikia viską sudėlioti į savas lentynėles ir tada visiems bus aišku, kas ir kaip. Tačiau net dabar, klausant „Wav‘e“, jauti drąsų saulės spindulį, kertantį gilius vandenyno vandenis.

71/100 ( „Spotify“, „Pakartot“)

Gintas K „Sounds & Scapes“ (Self-released)

Eksperimentinės muzikos veterano Ginto K jau ketvirtas šiemet albumas tinka... gal geriau pasakysiu, kam jis netinka. Netinka romantiškam vakarui su dama, kalėdiniam pasisėdėjimui su vaikais, o jeigu jūs šio albumo klausysitės mašinoje, jus koks nors dėmesingas kito automobilio vairuotojas gali sustabdyti tikindamas, kad jūsų mašinos kompiuterinė sistema eina šaibom. Klausiate, kodėl? Nes iš pirmo žvilgsnio visa tai skamba lyg „Žvaigždžių karų“ droido 3PO veblenimas, padauginus kokaino. Tačiau su visa šia kakofonine keistuma, šia elektroakustine ataka, šia postapokaliptine sprogstančių burbulų vonia ateina ir suvokimas, kad netgi ir ši su melodija, ritmu ar gero elgesio taisyklėmis nieko bendro neturinti garsų mozaika yra muzika, kurios verta klausyti ir prisiversti išgirsti.

Taip, iš pradžių tikrai raižys ausis, o gal net ir skrandį, bet kaip ir viskas gyvenime tikrai gera ateina su laiku. „Sounds & Scapes“ yra būtent toks įrašas, kuriame net sunku pasakyti, ko yra pilna: chaoso, agresijos, meditacijos? Nežinau, nes ir pačiam reikės prie jo augti – Gintas K tikrai nesirenka lengviausių būdų patraukti klausytojo dėmesį. Iš kitos pusės, nepaisant albumo antikomformizmo (lengvai tariant), šis darbo klausyti santykinai nesunku: priėmęs žaidimo taisykles, imi pastebėti pagrindinius motyvus, esminius akcentus ir pasineri į abstrakciją, kuri galbūt ir nėra iki galo aiški klausytojui, tačiau jos struktūra neišeina iš krašto ir turi bent kažkiek aiškią formą. Taip, žinau, kad „Sounds & Scapes“ gali virsti valios išbandymu. Bet juk žinote posakį „Per aspera ad astra“, todėl nesiginčijate ir klausote.

76/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Bandcamp“)

„Oorchach semanat“ „Semanat Viskas yra nematoma“  (Apport.church)

Sunku tokiu tamsiu ir lietingu laikotarpiu (nepamirškime, kad dar ir pandemija) rekomenduoti šį albumą. Jis puikiai atspindi dabartines nuotaikas, todėl tikrai kalėdine atmosfera nedvelkia. Ir vis dėlto Povilo Vaitkevičiaus ir Antono Zolotenkovo duetas patraukia taip, kad tamsa tampa geriausia drauge, o keturios ilgos kompozicijos staigiai griebia už gerklės ir nepaleidžia iki pat galo. Ūkuose tarp tamsaus ambiento ir industrinių garsų beplevenantis darbas stebina savo pločiu ir svoriu, kai vien rituališkai skambančiais garsais sukuriamas ištisas pasaulis.

Ir, skirtingai nuo kito Povilo projekto „Vilkduja“, žodžių nebuvimas kaip tik praturtina darbą: dabar nebereikia klausyti paaiškinimų, kas ir kaip, dabar jau veikia tavo fantazija. „Viskas yra nematoma“ yra tikrai labai sėkmingas darbas: nuo pat „Pilnos bedugnės tuštumos“ aštraus pulsavimo iki mechaninio „Visos tamsos neužteks“ genties šokio visas darbas yra tiesiog persmelktas keistos senovės ir naujumo sintezės, lyg albumą būtų sukūrusi „Pašėlusio Makso“ pasaulio pakraštyje gyvenanti gentis, technikos paliesta, bet archaikos persmelkta. Todėl ir darbo tribališkumas naudojant tiek noise ar power electronics motyvus nepaneria į svajingumą ir nostalgiją, čia tam vietos nėra. Čia – šaltis, drėgmė, metalas. Reikia pripažinti, kad dažnai „Viskas yra nematoma“ paklausyti nebus jokio noro, tačiau kai negatyvumas užspaus, tik toks pat negatyvumas gali suveikti kaip vaistas. Jeigu jums nEbaisu, kartu su kūrėjais galite ruoštis į kelionę. Bet įspėju, kad siaubo, grėsmės ir pavojaus užteks. Net jei ir nematomo.

81/100 ( „Bandcamp“)

„EGOMAŠINA“ – „SPĄSTAI“, Self-released

Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, kad pagaliau lietuvių indie/roko scenoje įvyko proveržis. Ne toks stiprus, kad būtų galima brėžti ribą „iki–po“, bet pakankamas, kad teigčiau, jog papūtė naujas vėjas. Trio „Egomašinos“ antrasis albumas – kol kas svarbiausias tokio tipo muzikos darbas šiemet, kuriame vis dar skamba šiek tiek erzinančios lietuviškos klišės, tačiau kuriame sugebėta išsiveržti iš užburto „mes – berniukai fainuoliukai, turim gerą laiką“ rato.

„Spąstai“ pirmiausia yra skambesys – purvinas, neiščiustytas, greitas, uždegantis, su pakankamu kiekiu gitarų ir geru prieskoniu elektronikos.  Dėl to visas 35 minutes negali atsikvėpti, negali sustoti ir negali lyrizuoti, ką vis dar mėgsta tokios muzikos bendražygiai. Tiesą sakant, „Egomašina“ man šiek tiek priminė „ba.“, tačiau ten, kur pastaroji grupė šiek tiek stringa savo priešiškume, egomašinistams pavyksta išvengti... spąstų.

Trejetas nežiūri į save taip rimtai, leidžia sau būti ironiškiems, bet ne kritiškiems, ir galiausiai dėl to tik linksmiau. Iš kitos pusės, tekstai, kaip tradicija lietuviškoje (o gal ir pasaulinėje) scenoje grupei kiša koją. Štai jie ir patenka į tradicijos spąstus – vėl truputį aplami, truputį apie nieką, truputį skurdūs,  todėl aplinkybė, kad kartais jų ir nelabai girdi, virsta pranašumu. O ir vokalas kartais mano ausiai nuklajojo į stavariškas lankas, kurias arba mėgsti labai, arba visai nemėgsti. O dabar visai gerai – balsas nelenda į priekį ir netrukdo mėgautis muzika. Todėl, viską sudėjus, galiu ramiai pakartoti, kad „Egomašina“ išleido kol kas svarbiausią gitarinį albumą šiemet. Juos verta išgirsti ir jais verta sekti. Laukiu atsakomojo šūvio iš kolegų.

84/100 („Spotify“, „Bandcamp“)

„SHISHI MAFITISHEI“ –The State51 Conspiracy Ltd.

Iki šios akimirkos į „Shishi“ žvelgiau atlaidžiai, kaip į projektą, kuris tėra smagi šalutinė veikla trims merginoms, užimtoms įvairiose kitose grupėse. „Shishi“ man skambėjo kaip papildomas hobis, kurio niekas neriboja, bet niekas ir nepriima labai rimtai.

„Mafitishei“ šią poziciją stipriai pakeitė, nes, nors trio požiūris ir iš esmės nepakito (vidumi, nes narių pasikeitimas vis dėlto įvyko), antrasis jų albumas primityvokui tyčia trashy skambesiui suteikė papildomos kokybės. Bent jau man „Mafitishei“ pasirodė daug išradingesnis, išdailintas, tiesiog daug įdomesnis ilgagrojis nei „Na x 80“ (kurio pavadinime matau keiksmažodį ir nieko su savim negaliu padaryti).

Melodijos tapo tikslingesnės, platesnės, lyg ir pačios merginos, įrašydamos šį darbą, klausėsi daug daugiau ir įvairesnės muzikos. Gal „Burbulas ir Burbulienė“ kietakaktišku paprastumu iš pradžių nervina, gal akivaizdžiai girdimas būgnų, boso ir gitaros trio šiek tiek erzina, bet, priėmęs taisykles, pradedi girdėti melodiją, o ne estetiką, o galiausiai pasiduodi tam kvailiojančiam žavesiui. Ir būtent tai aš šiame albume išgirdau – daugiau turinio, mažiau estetikos, daugiau muzikos, mažiau įvaizdžio.  Ir tuomet jau nesvarbu nei blizgesys, nei grupės istorija, nei muzikos stilių kokteilis, kurį, tebūnie, įvardysiu kaip surf-punk-riot grrrl-pop-skaičiuotė, nei galų gale tai, kad ją sudaro trys merginos. Tu girdi tik „Mafitishei“ ir esi priverstas pasakyti, kad taip, tai yra smagu. Kas nors daugiau nei smagu? Nežinau, bet jeigu yra smagu, ar dar ko nors tai akimirkai labai ir reikia.

76/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„DEEP SHOQ“ – „HYPNOSIS, Svnset Waves“

„Deep Shoq“ kūrybą nurašyti yra lengva, ir pripažinsiu, kad aš iš pradžių taip pat padariau.  Kuriantis garage, 2-step teritorijoje ir bandantis šiuos jau senokai aikšteles valdžiusius stilius pritaikyti nūdienai, Donatas Rinkevičius gali atrodyti kaip užsispyrėlis, dievinantis dinozaurus. Suprask, kad tai neva jau neaktualu, ne up to date  ir t.t. Na, toks Rosas iš „Draugų“.

Tačiau pasigilinus šis kūrėjo užsispyrimas bandyti kelti šį jau ilgai tarnaujantį arklį ant kojų (arba žingsnių, kaip jums patogiau) turi savos racijos – Deep Shoq išties kuria nors ir gana nišinę, tačiau unikalią dabartiniame muzikos žemėlapyje (ypač kalbant apie populiariąją sceną) muziką. „Hypnosis“ – tai svajingesnis „Deep Shoq“ veidas. Jame nebėra prieš porą metų išleisto „Ferrum“ aštrumo, kuris taip siejosi su 2000-aisiais ir jungle įkvėpta estetika. Jį pakeitė naujieji ribiniai elektroninės muzikos stiliai ir postiliai, suteikiantys švelnumo ir nostalgiško svajingumo.

Ypač EP yra juntamas vaporwave vėjelis, kuriam suteikus stepinį ritmą, ir išeina „Hypnosis“. Viskas šiame EP yra stilinga, lengva, net šiek tiek oriška, pati muzika turi erdvės, jos niekas nespaudžia. Tačiau, iš kitos pusės, „Hypnosis“ pasirodė šiek tiek seklokas, vis bandantis persakyti vieną ir tą pačią mintį, lyg stilių jungimo procese buvo pamesta tai, kas norėta pasakyti. Todėl ilgainiui susidaro įspūdis, kad „Deep Shoq“ muzikinius motyvus jau esi girdėjęs. Galbūt toks ir buvo tikslas, tačiau galutinis rezultatas – tiesiog žmogiškai užsimanai ko nors naujo ir negirdėto. Vis dėlto stilingumo ir skoningumo „Hypnosis“ netrūksta, o kartais to svaigiam malonumui užtenka.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

RUTA MUR – „LOVE STORY SHORT“, Self-released

Pastarieji treji metai Rutai Mur buvo mažų mažiausiai darbingi: stengdamasi pagriebti akimirką žavingą ji sugebėjo išleisti du albumus bei vieną EP ir įtvirtino savo poziciją scenoje, kuri yra ir ypatinga, ir nedėkinga, nes Ruta, būdama per daug intelektuali popscenai, eksperimentiniams jaunatviškiems klejojimams irgi netinka.

Savotiška pati sau konkurentė, dama, nužengusi iš 9-ojo dešimtmečio popmuzikos klipų, apsupta saldaus tų laikų blizgesio ir melancholiškos post punk romantikos. Ir šįkart tai šiek tiek kiša koją, nes „Love Story Short“ yra silpniausia (po „Famous“ ir „Pasakojimų apie...“) triptiko, jei galima taip vadinti, dalis.

Rutos koziriai išliko, jie netgi itin vaiskiai šviečia, pvz., jos aidinčio vokalo ar neskubaus ir švelnaus tempo su niekuo nesupainiosi, tačiau žingsnio į priekį aš pasigedau, lyg kūrėja būtų nusprendusi tik tepti klausytojų ausis medumi. Tačiau kartais mūsų išlepintiems kūnams reikia ir pipirų, energijos, judėjimo, o to „Love Story Short“ tikrai pritrūksta.

Juk kartais smagu šokių aikštelėse ne tik siūbuoti apsikabinus, ilsinant galvą ant krūtinės ar uodžiant plaukus (čia jau priklauso nuo ūgio), bet ir pajudinti tą savo melancholiškai aptingusį kūną. Dėl šios priežasties albume ryškiausiai šviečia „You‘re Just Like A Spring“, kuriame, regis, net pati kūrėja atsigauna, prabunda ir nušvinta kitomis spalvomis.

„Love Story Short“ aš laikyčiau finaliniu tašku tokios Rutos Mur, kurią mes pažįstame jau penkerius metus, o atsižvelgiant į tai, kad ji ėmė bendradarbiauti su „Golden Parazyth“, ateitis gali pasiūlyti įdomių atradimų. O kol kas galima pasidžiaugti ir šiuo garso takeliu, kuris puikiai tiktų kad ir „Roadhouse“ Tvin Pykso miestelyje.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“)

„SINSTATION“ – „LIEPSNOS3. Creative Industries“

Rodos, Mykolas Katkus ir ko. pagaliau baigė klajoti takeliais, rado formą, kuri jiems labiausiai tinka, ir iš esmės sukūrė geriausią savo albumą. Aišku, teko nueiti ilgą kelią, kurio simboliu tapo sprendimas (daugmaž) pakeisti grupės pavadinimą, tačiau po ilgų ieškojimų šis naujas startas jau, mano manymu, tinkamas vadinti visaverčiu grupės gimimu, o ne tiesiog Mykolo Katkaus dream projectu.

„Liepsnos3“ yra ryškiausias pavyzdys to, kas dabar spaudžia lyderio galvą ir širdį, apie ką jis nori kalbėti ir diskutuoti; tai technologijų sukeltas susvetimėjimas, šaltumas, negebėjimas bendrauti, na ir visa kita. Reikia pripažinti, kad tema yra toli gražu nei nauja, nei atverianti neatpažintus horizontus, tačiau ji sieja visus kūrinius, kuria koncepciją, sudaro pagrindą ir padeda matyti albumo vienovę (aišku, dar padeda ir „Happyendless“ nario Andriaus Kuklio prodiusavimas, bet čia jau tiesiog akivaizdus faktas).

Aišku, albumas nėra tobulas; pati tema, kaip sakiau, jau analizuota daugybę kartų, muzika vėlei primena vėlyvuosius Trento Reznoro iš „Nine Inch Nails“ halo‘us, o ir tekstai kartais, rodos, balansuoja ant „seniau žmonės knygas skaitė, o dabar – tik tie komputeriai“ ribos, tačiau kai „Sinstation“ pavyksta pataikyti, jie pataiko labai gerai.

Sumažėjęs gitarų kiekis, dar drąsesni žingsniai link synthwave/ industrial (bet be nereikalingo saldumo) stilių ir vis kylantis piktumas (dar ne pyktis, o būtent piktumas) atidarė šios grupės kūryboje naujų durų ir suteikė naujų spalvų. Akivaizdu, kad „Sinstation“ vystosi ir šis albumas dar nėra jų grand opus. Bet jau galima justi, kad prie to artėjama. Po truputį, bet drąsiais žingsniais.

75/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)