Diskusija apie Kauną

Paprašytas keliais žodžiais nusakyti Kauną, Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių ar Vilniaus gyventoja būtinai paminėtų Laisvės alėją, Kauno pilį ir „Žalgirio“ krepšinio komandą. Su pastarąja Kauną, be abejonės, sietų ir vietos sirgalius, visgi, tikras kaunietis, nesvarbu, pirmos, antros ar trečios kartos, išskirtų kitus dalykus. 

Antai, Kaune gimęs Povilas prisiminė kaimynės langus Žaliakalnyje, į kuriuos prieš 60 metų skriejo valiūkiškai paleistas jo kamuolys, mamos keptus bulvinius blynus su juodos duonos riekele. Kaunietė Vita –  pilnatvės jausmą po klajonių grįžus atgal į namus, džiaugsmą, kai miesto vardas plačiai skamba pasaulyje ir palaikymą netyčia suklupus. Taigi, kaunietis - kilmės vieta ar savimonė? Per septynerius metus upėmis apkeliavusi Lietuvą, Lenkiją Latviją, Baltarusiją, išnaršiusi senąsias LDK valdas ir Vidurio Europą, „Nacionalinės ekspedicijos“ įgula penktadienį išmetė inkarą Europos kultūros sostinės krantuose ir pabandė atsakyti į šį klausimą. 

Viešoms diskusijoms apie miestą, jo istoriją ir Europos kultūros sostinės statusą miesto širdyje – Rotušėje, laikinai įrengtoje „Vasaros scenoje“ susirinko būrys savo srities ekspertų – menininkai, sportininkai, mokslininkai.  Dauguma jų – kauniečiai, apie savo gimtąjį miestą galintys kalbėti ištisas valandas, iš skirtingų perspektyvų. Vedama žurnalisto Edmundo Jakilaičio, pirmoji diskusijų sesija virto smagiu prisiminimų vakaru, ypač pasitarnavusiu jaunesnės kartos miestiečiams. 

Pažinimas per kvapus

Nors įprastai kalbų neskaito iš popieriaus, šįsyk Lietuvos teatro režisierius Gytis Padegimas pasinaudojo „paruoštuku“.

Kaip pats sakė, laiko sumetimais. Kūrėjas, ilgą laiką gyvenęs viename, o dabar kitame Laisvės alėjos gale, prisiminė savo vaikystę ir suaugusiųjų nuostabą, kai mažas vaikas giliai į plaučius traukdavo Kauno kvapą. 

„Jis buvo toks labai savotiškas – ir liepos, ir „Ragučio“ apyniai., ir formalinas iš Tado Ivanausko zoologijos muziejaus“, – nuošalyje palikęs savąją, žinomas kaunietis šuoliais perbėgo per miesto istoriją. Keliomis eilutėmis prisiminė sovietų priespaudą, tautinį patriotizmą, kaunietišką verslumą ir žinoma, krepšinį. 

Po tokios įžangos žodį tarė antrosios lietuvių religijos atstovas, legendinis krepšinio žaidėjas  Rimas Kurtinaitis. Augęs šaltkalvio, mėgėjiškai žaidusio futbolą ir spaustuvės darbuotojos šeimoje, Panemunėje, jis esą įgavo tvirtą pagrindą po kojomis ir kietą charakterį, būdingą daugumai kauniečių. Ne veltui paauglystėje Rimo lūpose dažnai skambėdavo frazė: nesiginčyk, esu kaunietis! 

Prabėgus daug metų, R. Kurtinaitis tapo lankstesniu ir ne tokiu kategorišku, todėl ir tolesnį savo pasakojimą iliustravo Džeko Londono novele apie sutuoktinius, kurie per visą gyvenimą vienas kitam nei karto neištarė „myliu“. 

„Tokie patys yra ir kauniečiai. Daug nekalbame, bet visada stosime už savo miestą“, – žvelgdamas į Rotušės aikštėje išsibarsčiusią publiką, vienas garsiausių visų laikų krepšininkų neabejojo, kad dauguma su juo sutiktų. 

Netildykit miesto šmėklų

Skulptoriaus Roberto Antinio prisiminimai apie vaikystės ir jaunystės Kauną, daugumos susirinkusiųjų veiduose išraitė šypsenas. Atsispyręs nuo Laisvės alėjos, kurioje jis susiformavo kaip žmogus ir miestietis, R. Antinis leidosi į didžiuosius Kauno paplūdimius, kuriuose akylai stebėdavo moteris su keistais apatiniais ir berankius, bekojus vyrus su Lenino, Stalino, Karlo Markso ir Frydricho Engelso tatuiruotėmis. 

„Puikiai pamenu ir krūmus, kurie knibždėdavo nuo „išdykėlių“. Tada dar buvau vaikas, nesupratau“, – šelmiškai nusišypsojęs R. Antinis grįžo atgal į centrą su arkliais, traukiančiais vežimus pakrautus alumi, eiles, besidriekiančias prie vyninių ir rusiškus užrašus ant sienų, kuriuos maištautojai juodais dažais tepė.

Iš filosofinės pusės į Kauną bandė pažvelgti kultūros teoretikas, antropologas, filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis. Jis įsitikinęs, kad skirtingais laikmečiais mieste sukurtas paveldas kuria aplinką. Pastaroji traukia ne tik turistus, bet ir skatina pačių miestiečių mąstymą, supratimą, generuoja ekonomiką.  

„Pasakojimai apie Kauną yra daugiasluoksniai. Laikui bėgant tų sluoksnių vis daugėja, o miestiečiai turi branginti ne tik džiuginančius, bet gėdą sukeliančius sluoksnius, – prisiminęs mitinį Kauno žvėrį, G. Mažeikis ragino nepamiršti ir miesto šmėklų. – Jos turi kalbėti! Jei miesto šmėklos nustos tai daryti, nieko nebus. Nei poezijos, nei teatro, nei filosofijos. Nieko.“ 

Per sukilimą užmuštos profesoriaus močiutės šmėkla su juo esą iki šiol kalba. Tiesa, tai daro tik vienoje vietoje – požeminėje perėjoje, vedančioje iš Vilniaus gatvės į senamiestį.

„Lietuva neįsivaizduojama be Kauno lygiai taip pat, kaip Senasis žemynas neįsivaizduojamas be savo kultūros. Tad labai džiugu, kad šiemet „Nacionalinė ekspedicija“ į Kauną atvyksta ne tik kaip į istoriškai svarbų miestą, bet ir į šių metų Europos kultūros centrą. Tikiu, kad diskusijose Kaunas dar sykį atsiskleis kaip atviras ir šiuolaikiškas miestas, kuriame yra vietos naujoms idėjoms“, – į renginius kviečia „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

Viešoms diskusijoms „Nacionalinė ekspedicija“ surinko didelį būrį Lietuvos istorikų, visuomenininkų, mokslininkų, kultūros ir meno ekspertų. Dauguma jų – kauniečiai, apie savo gimtąjį miestą galintys papasakoti iš skirtingų perspektyvų. Apie tai, ar Kaunas tikrai yra lietuviškiausias miestas, kokia miesto misija bei kokius pokyčius atnešė Kultūros sostinės metai, diskutuoti kvies režisierius Gytis Padegimas, krepšinio treneris Rimas Kurtinaitis, prof. Alfredas Bumblauskas, prof. Rasutė Žukienė, dr. Rytis Bulota, prof. Antanas Kulakauskas, žurnalistas, „Kaunas 2022“ kuratorius Rytis Zemkauskas, dr. Vilma Akmenytė – Ruzgienė ir kiti dalyviai.

Nacionalinės ekspedicijos nuotr.

Birželio 17 d. programoje – dvi diskusijos: „Kaunietis – kilmės vieta ar savimonė?“ bei „Kaunas – lietuviškiausias Lietuvos miestas. Ar tikrai?“. Birželio 18 d. dalyviai svarstys, ar Kaunas buvo Lietuvos pasipriešinimo sovietmečiu sostinė bei ar Kauno misija – būti alternatyva Vilniui. Birželio 19 d. laukia įtraukiantis pokalbis apie Europos kultūros sostinę ir kelionę iš laikinumo į normalumą.

Pasidalinti idėjomis bei užduoti klausimus bus kviečiami ir gyventojai bei miesto svečiai. Jie galės ne tik klausyti, bet ir aktyviai įsitraukti į diskusijas ar pareikšti savo nuomonę. 

„Nacionalinės ekspedicijos“ diskusijos bus puiki galimybė viešai padiskutuoti ne tik apie Kauno vietą ir vaidmenį Lietuvos istorijoje, bet ir geriau pažinti pačius kauniečius – galbūt paneigti kai kuriuos mitus, pamatyti dabarties Kauno – visiškai europietiško didmiesčio veidą. Tikiu, kad ši mūsų kūrybinės grupės ir „Kauno – Europos kultūros sostinės“ iniciatyva sudomins daugelį mano mylimo gimtojo miesto žmonių“, – į renginį kviečia „Kaunas 2022“ ambasadorius Edmundas Jakilaitis.

Profesorius A. Bumblauskas nedaugžodžiauja. „Už ką mylim Kauną Lietuvos istorijoje? Už sviestą, ANBO ir krepšinį“, – teigia jis.

Viešų diskusijų partneris – „Kaunas 2022“. Diskusijas moderuos „Kaunas 2022“ ambasadorius E. Jakilaitis bei Robertas Petrauskas. Renginiai vyks Kauno Rotušės aikštėje įsikūrusioje „Kaunas 2022 vasaros scenoje“.

Aukštesnė nata

Po penktosios ekspedicijos E.Jakilaitis sakė, kad tai buvo paskutinė ekspedicija.

"Buvome ir apsisprendę, ir atsibučiavę. Kalbant apie visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) programą, ekspedicija buvo įvykdyta: upių nebeliko, nebent mažytės, o juk nesinori, kad būtų mažiau įdomu nei praėjusiais metais, todėl galimybių surengti naują ekspediciją nematėme. Bet, diskutuojant su LRT, matydami šito projekto sėkmę, buvome paskatinti galvoti toliau ir tada paėmėme aukštesnę natą", – pasakoja vienas iš ekspedicijos sumanytojų.

"Pagalvojome, kad galime pateikti europinį Lietuvos istorijos kontekstą, ir tas europinis Lietuvos istorijos kontekstas yra susijęs su Gediminaičių dinastija arba, kaip lenkai vadina, – Jogailaičių dinastija. Ypač su jos klestėjimu XVI a., kai Gedimino palikuonys, į šiandienos žemėlapį žiūrint, dešimt Europos valstybių valdė. Tai yra Gedimino anūko Jogailos pradėta europinė valdovų dinastija", – tęsia E.Jakilaitis.

Pasak jo, ši tema – nepaprastai įdomi, nėra plačiai plėtota Lietuvos žiniasklaidoje, o pati ekspedicija nuo pat pradžios, lyginant su ankstesnėmis, išsiskiria savo istorijos turtingumu.

Ekspedicija nemoko istorijos, bet ji gali atkreipti dėmesį į tam tikrus fenomenus, paskatinti žmones daugiau domėtis, atsigręžti arba keliauti, pažinti ne tiek tolimus kraštus, kurie yra ne mažiau įdomūs už tolimus.

Virusas nesutrukdė

Ekspedicijos dalyviai iš Vilniaus išvyko liepos 6-ąją, kai dėl koronaviruso pandemijos dar pavasarį užsidariusios valstybių sienos atsivėrė ar tik pradėjo vertis. Tačiau E.Jakilaitis pabrėžia, kad ekspedicijos dalyviai puikiai suprato, jog situacija taip palankiai klostysis ne visur ir ne visą ekspedicijos laiką.

"Vengrijos ir Serbijos pasienyje reikėjo priimti sprendimą, ar vykti į Serbiją ir po to dvi savaites visiems saviizoliuotis, kas turbūt nebūtų buvusi labai didelė problema. Kur kas didesnė problema būtų vykti į kitą valstybę tuomet, kai tavo valstybė tau sako į tą valstybę nevykti. Mes nutarėme, kad neįsivaizduotinas dalykas, jog mes prisiimtume nereikalingas rizikas ir elgtumės neatsakingai. Būdami ir LRT, ir Vilniaus universiteto atstovai, ir atsakingi žmonės, nutarėme vykti ten, kur mūsų valstybės institucijos mums nurodo, kad yra saugu", – atvirauja E.Jakilaitis.

Dėl to ekspedicija sutrumpėjo bemaž savaite. "Neaplankėme Serbijos ir Rumunijos, kur turėjome nemažai lankytinų taškų. Buvo svarstoma lankytis Slovėnijoje, kur gamtiniu požiūriu buvo vienas išskirtinis taškas. Iš viso atsisakėme keturių valstybių, bet, kalbant apie turinį, mes turbūt atsisakėme ne daugiau kaip 10 proc., nes pati intensyviausia ekspedicija buvo Vokietijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Lenkijoje – Krokuvoje", – nepaisant ekstremalios situacijos, stipria ekspedicija džiaugiasi žurnalistas.

"Jau pirmą dieną visiems sakiau, kad važiuojame pro mažai pravertą langelį ir tikrai žinome, kad tas langas užsivers, tik yra klausimas, kur – ar tuo metu būsime Vokietijoje, ar Slovakijoje, ar Čekijoje, ar Vengrijoje. Pavyko nukeliauti 4/5 viso maršruto ir įgyvendinti turbtūt 9/10 viso planuoto turinio. Mums tikrai labai pasisekė", – daro išvadą E.Jakilaitis.

Europa esame mes

Ši ekspedicija negali pakeisti istorijos, bet gali šį tą paskatinti, įsitikinęs žurnalistas.

"Paskatinti suvokimą, kad mes Lietuvoje nesame vienui vieni ir patys savaime egzistuojantys – mes esame plataus, didelio, europinio, istorinio konteksto dalis ir labai svarbios Europos istorijos dalies, ypač tam tikrais amžiais, kūrėjai. Man atrodo, kad ši ekspedicija prisidės prie suvokimo, kad lietuviai per amžius yra europiečiai, kad jie yra Europos dalis ir kad Lietuva nėra ta valstybė, kuri vien gauna. Tai yra tauta, kuri praturtina ir kitus savo istorija, savo kultūra, savo pasiekimais meno, mokslo, karybos srityse. Po šios ekspedicijos visuomenėje bus daugiau supratimo, kad mes istoriškai esame europiečiai. Europa yra vieta, kurioje mes veikiame amžių amžiais kaip lygūs su lygiais. Tai labai svarbu, nepaisant to, kad daug kur buvome paskutiniai – kad ir kalbant apie krikštą. Bet po keleto amžių mes tapome tikros, visavertės Europos istorijos dalimi. Reikia suvokti, kad ne nuo narystės ES prasidėjo Lietuvos buvimas Europoje, o nuo XV–XVI a.", – pabrėžia E.Jakilaitis.

Dalis istorikų Jogailos valdymo laikotarpį vertina kaip lenkiškosios kultūros plitimo Lietuvoje pradžią, tad vėlesnis jo palikuonių palikimas Europos kultūroje dažnai tarsi savaime atsiejamas nuo Lietuvos istorijos. Pasak E.Jakilaičio, tai yra stereotipai, kuriuos labai lengva paaiškinti.

"Jie didele dalimi susiformavo tarpukario istorikų dėka, kai du dešimtmečius buvo karinė padėtis su Lenkija, Lenkija buvo okupavusi mūsų istorinę sostinę Vilnių. Atitinkamai ta priešprieša su lenkais paliko savo žymes. Dažnai mes savo istorijos didybės pabaigą siedavome su Vytauto Didžiojo mirtimi, o pradžią – vėl su 1918 m. Tarsi beveik 500 metų nieko nebūtų buvę. Bet Vilnius nebūtų viena gražiausių barokinių Europos sostinių, jei čia būtų tvyrojusi tamsa ir sąstingis. Vilniaus universitetas nebūtų savo auklėtinių įtaką išplėtęs po visą Centrinę ir Rytų Europą, jei tai būtų koks nors tamsybės taškas Europoje. Tą suvokti turbūt yra labai svarbu", – svarsto jis.

Ekspedicija nemoko istorijos, bet ji gali atkreipti dėmesį į tam tikrus fenomenus, paskatinti žmones daugiau domėtis, atsigręžti arba keliauti, pažinti ne tiek tolimus kraštus, kurie yra ne mažiau įdomūs už tolimus.

"Žinoma, tam reikia, kad būtų atviros sienos, o pandemijos sąlygomis tai nelabai galioja. Bet tam nereikia nei ypatingų išlaidų, užtenka automobilio ar dviračio, palapinės ar kažkokio laivelio. Akivaizdu, kad ekspedicija tikrai paskatina keliones po buvusią LDK teritoriją. Jau būna, kad kažkur atvažiuojame antrą kartą kaip privatūs asmenys ar su kitais projektais, ir girdime iš, pavyzdžiui, Sudargo bendruomenės, kad mums apsilankius prasidėjo žmonių antplūdis. Vadinasi, tai skatina žmones dairytis aplinkui ir domėtis", – džiaugiasi E.Jakilaitis.

Žemiškas nerimas

Prie Nacionalinės ekspedicijos senbuvių šiemet prisijungė ir būrys naujokų, tarp kurių – ir LRT žurnalistė, laidų vedėja, pianistė Gerūta Griniūtė. Ji sako, kad dėl naujokės statuso nesijaudino, tačiau šiokį tokį nerimą jai kėlė kur kas žemiškesni dalykai.

"Prieš kelionę nerimavau, kaip reikės miegoti palapinėje, ar nebus drėgna, ar nebus šalta, ar nereikės miegoti ant žolės, – pirmiausia galvoje sukosi šie paprasti, žemiški rūpesčiai, nes prie tokių dalykų nelabai esu pratusi. Visa kita atrodė itin įdomu, labai laukiau ekspedicijos, nes žinojau, į kokias šalis keliausime", – pasakoja ji.

"Be abejonės, iš pradžių svarsčiau, kaip man pavyks bendrauti su kolegomis. Bet žinodama, kokie žmonės kartu keliauja, tikrai nesijaučiau neramiai, nes daugelį jų – vienus mažiau, kitus truputį daugiau – pažinojau, buvau bent jau prasilenkusi su jais LRT koridoriuose, koncertuose, universitete. Tikrai nebuvo jokios baimės, kad gali kas nors nepavykti, kad gali atsirasti kokia nors trintis. Galiu pasakyti tiek, kad kai kurie žmonės daugiau nei pateisino lūkesčius. Ko gero, didžioji dalis. Kad ir kolega iš LRT RADIJO Edvardas Kubilius. Mes abu dirbame radijuje, kasdien vaikštome visai netoli, bet iki kelionės atrodė, kad jis visada susimąstęs, labai rimtas, kartais net atšiaurokas. Kelionės metu aš jį atradau visiškai kitokį. Sakyčiau, užsimezgė labai graži, nuoširdi draugystė", – atvirauja ekspedicijos dalyvė.

Muzikos atspindžiai

Ši Nacionalinė ekspedicija išsiskyrė savo muzikalumu, kadangi aplankyta daug su muzika susijusių vietų.

"Važiuojant prisiminiau savo 2018 m. vasaros kelionę į Lenkiją – tada vykau į Varšuvą norėdama geriau pažinti Fryderyką Chopiną. Aplankėme muzikalius Vokietijos miestus: Dresdeną, Leipcigą, Rėgensburgą. Tuose miestuose ne tik daug svarbių klasikinės muzikos taškų – juose studijavo ir lietuvių muzikai, kūrėjai ir atlikėjai. Rėgensburge, Aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje, studijavo Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Teodoras Brazys. Leipcigo konservatorijoje mokėsi labai daug svarbių lietuvių muzikų: ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir Balys Dvarionas, ir Juozas Gruodis, ir Jadvyga Čiurlionytė, daugelis kitų", – vardija žurnalistė.

"Be to, minėta Leipcigo konservatorija yra pirmoji Vokietijoje – ją įkūrė Felixas Mendelssohnas. Šiame mieste taip pat stovi Šv.Tomo katedra, kurioje vargonavo Johannas Sebastianas Bachas, ten kūrė ir Robertas Schumannas, ir Clara Schumann. Ir tai tik Vokietija, o buvo ir Austrija, kurioje, natūralu, aplankėme Zalcburgą – miestą, kuriame gimė Wolfgangas Amadeus Mozartas, Vieną, kurioje gyveno ir kūrė Ludwikas van Beethovenas, Jozephas Haydnas ir pats Mozartas bei daugybė kitų kompozitorių. Mes net nespėjome aprėpti tiek daug kūrėjų, nes tai  buvo labai didelis muzikų traukos centras. Vėliau keliaujant atsivėrė Vengrija, kurioje – Ferencas Lisztas…" – tęsia ji.

"Muzikos atspindžių, kūrėjų pėdsakų ekspedicijoje buvo labai daug. Keliauti tokiais muzikos takais, kurie vingiuoja Gediminaičių Europos keliais, man buvo garbė, laimė ir didelis džiaugsmas", – tvirtina G.Griniūtė.

Ekspedicijoje – su pianinu

Į Nacionalinę ekspediciją pianistė pasiėmė ir pianiną, kuris, pasak jos, didelių sunkumų nesukėlė.

"Nacionalinės ekspedicijos komandoje žmonių, kurie dirba už kadro, yra daug, viskas šioje kelionėje yra labai gerai sustyguota. Man nereikėdavo jaudintis, kad instrumetą kur nors tektų neštis pačiai, greta visada buvo atsakingi žmonės, kurie labai mielai padėjo, viską sujungdavo, prižiūrėdavo, kad instrumentas neliktų per ilgai lauke, rūpinosi, kad jis būtų saugiai transportuojamas", – pasakoja ji.

Ekspedicijai pianinas neabejotinai suteikė neįkainojamo žavesio. "Buvo linksmų detalių. Norint gerai atlikti kūrinį prie įjungtų kamerų, kitaip tariant, jau koncerto metu, svarbu palaikyti formą kiekvieną dieną repetuojant – tai žino kiekvienas muzikas. Taigi elektrinį pianiną tekdavo išsitraukti ir važiuojant kemperiu. Paprašydavau, kad man paduotų klaviatūrą, ir aš grodavau kolegoms. O kai norėdavau kartoti pratimus ir gamas, kad netrukdyčiau bendrakeleiviams, užsidėdavau ausines. Kylant kalnų serpantinais tikrai reikėdavo prilaikyti instrumentą. Lygiai taip pat ir laive: laivelis supasi ant bangų, klaviatūra stovi pusiau stabiliai, dar saulė blyksi į akis – o aš groju. Įdomus jausmas. Arba vakare stovykloje, kai visi sugrįžta po ilgos dienos, o pievoje būriais skraido uodai – negali jų ranka nuvyti, nes abi rankos užimtos – groju kokią nors M.K.Čiurlionio mazurką. Tai juokingos detalės, bet jas gera prisiminti", – šypsosi G.Griniūtė.

Ji prisimena ir vieną jautriausių bei muzikaliausių ekspedicijos momentų. "Rėgensburge, kur mokėsi Juozas Naujalis, ant tilto pasistatėme instrumentą ir ten galėjau paskambinti jo kūrinį "Lietuva brangi". Tai buvo labai gražus, kilnus momentas – man pačiai jis labai  įsiminė. Tokių gražių momentų, susijusių su instrumentu, Nacionalinės ekspedicijos metu buvo tikrai nemažai", – dalijasi mintimis pianistė.

Keitėsi požiūris

Ekpedicijos metu ne tik gilėjo G.Griniūtės ryšys su muzika, bet ir keitėsi požiūris į istorijos išmanymą.

"Jei galvojame, kad žinome daug, užtenka pabūti prie profesoriaus Alfredo Bumblausko ir jaunųjų istorikų ir pamatyti, kaip jie išsistudijavę istorinius giminystės ryšius… Akys didėjo girdint, kiek žmogus gali prisiminti – Gediminaičių linijoje tiek daug vienodų vardų, tai sunku suvokti, kaip galima prisiminti, kas kur nutekėjo, kas su kuo gyveno, kiek vaikų turėjo ir kaip vaikai pasklido po pasaulį?" – retoriškai klausia ji.

"Kai skaitai vadovėlius, kartais sunku įsivaizduoti, kokį svarbą, kokią įtaką vis dėlto turėjo mūsų, LDK, valdovai, kokį svarbų vaidmenį mūsiškiai vaidino istorijoje. Ir tie vyčiai, mums pažįstami vardai, kuriuos matėme iškaltus įvairių bažnyčių, katedrų garbingiausiose vietose, padeda suprasti, kokie buvo mūsų ainiai", – primena G.Griniūtė.

Nauja pradžia?

Ar vyks septintoji Nacionalinė ekspedicija? E.Jakilaitis atsako, kad išmoko pamoką ir niekada nesakys "niekada".

"Idėjos užuomazgos gal kažkokios ir yra, bet kalbėti apie tai būtų gerokai per anksti. Dažniausiai apie tai pradedame galvoti prieš Naujuosius metus. Tada galima rimtai diskutuoti su LRT. Nėra taip, kad mes sugalvojame ir važiuojame – čia daugybė dalykų. Svarbiausias, žinoma, yra profesorius Alfredas Bumblauskas, kuris turi matyti koncepciją ir idėją, vertą Nacionalinės ekspedicijos. Ambicingas pavadinimas, todėl ir turinys turi būti maksimaliai platus, daug ką aprėpiantis", – paaiškina jis.

"Nesakysiu, kad tai yra paskutinė ekspedicija, nors ji gali būti ir paskutinė. Man atrodo, kad tai gali būti kažko naujo pradžia. Matysime", – šypsosi E.Jakilaitis.

„Leisimės į pačią ilgiausią ir didžiausią visų laikų „Nacionalinę ekspediciją“. Keliausime po šalis, kurios XVI–XVII a. buvo valdomos Gediminaičių dinastijos atstovų. Keliausime Dunojumi nuo Vokietijos – per Austriją, Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, Serbiją. Ekspediciją baigsime viename iš piečiausių Gediminaičių interesų taškų – Rumunijos ir Serbijos pasienyje“, – sako vienas iš ekspedicijos sumanytojų ir dalyvių, žurnalistas Edmundas Jakilaitis.

Tarp ekspedicijos narių – nemažai LRT televizijos žiūrovams iš ankstesnių ekspedicijų pažįstamų veidų. Prie jų jungiasi ir du LRT žurnalistai Edvardas Kubilius ir Gerūta Griniūtė. Dar vienas „Nacionalinės ekspedicijos“ naujokas – Kęstutis Girnius. Pokario metais Vokietijoje išeivių iš Lietuvos šeimoje gimęs žurnalistas ir filosofas keliaudamas ekspedicijos laivais prisimins pokario pabėgėlių istorijas, o Miunchene papasakos apie darbą Laisvosios Europos radijuje.

Į istoriko prof. Alfredo Bumblausko vadovaujamą ekspediciją taip pat leisis gamtininkas Selemonas Paltanavičius, istorikai Barbara Stankevič, Simonas Teškevičius, Luka Sinevičienė, Aušra Terleckaitė, someljė Arminas Darasevičius, muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras, laidų vedėjas, istorinių knygų autorius Robertas Petrauskas.

Šeštosios „Nacionalinės ekspedicijos“ laidas LRT televizijos žiūrovai išvys jau šį rudenį. Keliauti su ekspedicija LRT kviečia ir vasarą – pirmadieniais–ketvirtadieniais nuo 21.30 val. LRT televizija rodo „Nacionalinės ekspedicijos“ laidų pakartojimus.

Darbėnų miestelyje apsistojusi ekspedicijos komanda susipažino su Sigitu Kalniumi, Šlaveitų kaime įkūrusiu „Pelėdų namus“. 3,5 ha teritorijoje vyras kuria namus įvairiems gyvūnams ir paukščiams. „Pelėdų namai“ – realybe tapusi Sigito vaikystės svajonė gyventi gamtos prieglobstyje.

Pirmąkart Selemono ir Sigito keliai susikirto prieš kelis dešimtmečius, kai tuomet dar moksleivis Sigitas atvažiuodavo į Selemono steigiamos Nepriklausomos ornitologų draugijos susitikimus. Sigitas, pasirodo, vis dar turi išsaugotus gamtininko jam, dar vaikui, rašytus laiškus apie paukščių stebėjimą. „Vaikystėje norėjau būti gamtininku, fotografu ir keliautoju – kaip Paltanavičius, Šoblevičius, Drobnelis. Taigi užsibrėžiau, kad turiu būti gamtininku ir taip atsidūriau čia, kuriu savo sodybą“, – pasakos S. Kalnius.

„Man tai buvo ypatingas įvykis. Sigitas parodė albumą, kur suklijuoti mano laiškai, rašyti prieš 32 metus – tiek laiko nesimatėme. Labai įdomus susitikimas, netikėta pamatyti savo veiklos rezultatus. Kaip jaunystėje pasodinus medelį grįžti po penkiasdešimt metų ir rasti užaugusį didelį ąžuolą. Pamatai nebe vaiką, o aukštą vyrą, kurio akys pamačius paukštį tebežiba. Sigitas ir vaikystėje jau buvo užsidegęs, aš tik sustiprinau jo norą būti žmogumi arti gamtos“, – po susitikimo kalbės S. Paltanavičius.

„Kelias dešimtis metų tik tą ir darau – bandau uždegti žmones meile gamtai. Radijo laidos, straipsniai spaudoje ir vaikams, ir suaugusiems. Vienintelis tikslas – supažindinti, o jei atsiranda labiau besidominčiųjų – ir susirašinėjame. Dažniausiai tai – jaunuoliai, kuriems kažką paaiškinu ir galbūt padedu pasirinkti savo kelią. Didelis džiaugsmas juos susitikti po kiek laiko. Net nebūtinai jiems tapus gamtininkais, biologais – geras žmogus, to ir užtenka“, – sako „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvis gamtininkas S. Paltanavičius.

„Nacionalinę ekspediciją“ žiūrėkite antradieniais nuo 21.30 val. per LRT televiziją.

Dalyvius pasitiko triukšmingai

„Nacionalinę ekspediciją“ kauniečiai pasitiko itin džiugiai ir su ovacijomis. Prieplaukoje keliautojus sveikino orkestras, o ekspedicijos dalyviams rankas spaudė ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. „Ačiū už tokį įspūdingą sutikimą“, – susirinkusiems dėkojo vienas pažintinio projekto sumanytojų, žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Keliautojai į krantą išlipo su šypsenomis, eidami lingavo į taktą ir noriai mojavo susirinkusiems.

Pagerbė tylos minute

Džiaugsmingos keliautojų sutiktuvės pareikalavo ir šiek tiek rimties. Vienas ekspedicijos kapitonų, pirmajai „Nacionalinei ekspedicijai“ laivą pastatęs Klaipėdos jūrų muziejaus laivybos istorijos skyriaus vyriausias muziejininkas Romas Adomavičius, liepos 2 d. dingo Kuršių Mariose nublokštas bangos. Kaip žinoma, R. Adomavičius plukdė pirmąjį ekspedicijos laivą į Raudondvaryje vykusią visų ekspedicijos laivų sąplauką. Deja, patyrusiam kapitonui nebuvo lemta grįžti į krantą. „Netekome brangaus bičiulio, (...) tad visus kviečiu pagerbti Romo Adomavičiaus atminimą tylos minute“, – susikaupti kauniečius pakvietė ekspedicijos dalyviai.

Ekspedicija pažėrė įdomybių

Vytauto amfiteatre susėdę ekspedicijos dalyviai noriai dalijosi kelionės įspūdžiais. „Įsitikinau, kad Lietuva nuostabi. Kuo labiau ją pažįsti, tuo labiau įsimyli“, – nedaugžodžiavo E. Jakilaitis.

Įsitikinau, kad Lietuva nuostabi. Kuo labiau ją pažįsti, tuo labiau įsimyli.

Dalyviai pripažino, jog kelionėje kiekvienas atrado kažką įdomaus. Prof. Alfredas Bumblauskas kėlė minioje ovacijas pasakodamas apie kadaise Kėdainius siekusią Žemaitiją, o štai gamtininką Selemoną Paltanavičių labiausiai sužavėjo latviškos Joninės.

„Jei palygintume, tai mes visai jų nešvenčiame. Latviai švęsti pradeda jau 21 dieną ir nustoja skaičiuoti laiką. Pradeda jį skaičiuoti gal jau 25 dieną vakarop“, – pasakodamas kelionės įspūdžius susirinkusių veiduose šypsenas kėlė gamtininkas.

Penktosios „Nacionalinės ekspedicijos“ nuotykius žiūrovai televizijos ekranuose galės išvysti jau šį rudenį.

"Projektas "Nacionalinė ekspedicija" nubangavo, nuvilnijo per mūsų širdis. Kiekviename mūsų išskleidė kaip burę – pasididžiavimą savo Lietuva: unikaliu kraštovaizdžiu, turtinga istorija, spalvingais regionų papročiais. O visų mylimas, šiltas pašnekovas S.Paltanavičius, knygų ciklo "Nacionalinė ekspedicija" autorius, vakaro metu atskleidė margus savo kūrybos puslapius", – apie šį vakarą pasakojo Kačerginės daugiafunkcio centro kultūrinės veiklos organizatorė Lina Sinkevičienė.

Klausytojų smalsumą žadino nuotykiais išmargintas pasakojimas apie LRT televizijos projekto "Nacionalinė ekspedicija" filmavimo virtuvę. Anot pašnekovo, jau "septintą ryto tave visai dienai pasiima filmavimo kamera". Televizijos žiūrovus prikaustanti 50 min. filmo serija atrenkama iš 50 val. filmuotos medžiagos. Ypač daug dėmesio vakaro svečias skyrė būsimai, dar leidyklos neišvydusiai knygai "Dniepru per Ukrainą". Autorius pabrėžė ypatingą ukrainiečių pagarbą Lietuvai. Anot žurnalisto, Vytautas Didysis Lietuvoje tiek neminimas, kiek Ukrainoje. LDK laikotarpis aukso raidėmis įrašytas į šio krašto istoriją. S.Paltanavičius užfiksavo su pasididžiavimu tariamus ukrainiečių žodžius "Mes vytautiniai kazokai", atrado užrašą "Vytauto pilis". Klausytojus iki širdies gelmių sukrėtė pasakojimas apie kovojančios Ukrainos narsą, ryžtą ir aukos. 2018 m. vasarą buvo fiksuota 14 tūkst. žuvusių šio krašto vyrų.

Atsakydamas į smalsių vakaro lankytojų klausimus, rašytojas apgailestavo, kad daug Lietuvos praeities šimtmečių palikimo atsidūrė užmarštyje dėl to, kad šis pagoniškas kraštas neturėjo savojo rašto. Pasak S.Paltanavičiaus, "Nacionalinė ekspedicija" keliaudama, filmuodama, užrašydama po kruopelytę surenka Lietuvą į bendrą istorijos aruodą.

„Projektas „Nacionalinė ekspedicija“ nubangavo, nuvilnijo per mūsų širdis. Kiekviename mūsų išskleidė kaip burę –  pasididžiavimą savo Lietuva: unikaliu kraštovaizdžiu, turtinga istorija, spalvingais regionų papročiais. O visų mylimas, šiltas pašnekovas S. Paltanavičius, knygų ciklo ,,Nacionalinė ekspedicija“ autorius, vakaro metu atskleidė margus savo kūrybos puslapius“, – apie šį vakarą pasakojo Kačerginės daugiafunkcio centro kultūrinės veiklos organizatorė Lina Sinkevičienė.

Klausytojų  smalsumą žadino nuotykiais išmargintas pasakojimas apie LRT televizijos projekto ,,Nacionalinė ekspedicija“ filmavimo virtuvę. Anot pašnekovo, jau „septintą ryto tave visai dienai pasiima filmavimo kamera“. Televizijos žiūrovus prikaustanti penkiasdešimties minučių filmo serija  atrenkama iš penkiasdešimties valandų filmuotos medžiagos. Ypač daug dėmesio vakaro svečias skyrė būsimai, dar leidyklos neišvydusiai knygai ,,Dniepru per Ukrainą“.

Autorius pabrėžė ypatingą ukrainiečių pagarbą Lietuvai. Anot žurnalisto, Vytautas Didysis Lietuvoje tiek neminimas, kiek minimas Ukrainoje. LDK laikotarpis aukso raidėmis įrašytas į šio krašto istoriją. S. Paltanavičius užfiksavo su pasididžiavimu tariamus ukrainiečių žodžius ,,Mes vytautiniai kazokai“, atrado užrašą ,,Vytauto pilis“. Klausytojus iki širdies gelmių sukrėtė pasakojimas apie kovojančios Ukrainos narsą, ryžtą  ir aukos. 2018 metų vasarą buvo fiksuota 14 tūkst. žuvusių šio krašto vyrų.

Atsakydamas į smalsių vakaro lankytojų klausimus, rašytojas apgailestavo, kad daug Lietuvos praeities šimtmečių palikimo atsidūrė užmarštyje dėl  to, kad šis pagoniškas kraštas neturėjo savo rašto. Pasak S.Paltanavičiaus, ,,Nacionalinė ekspedicija“ keliaudama, filmuodama, užrašydama po kruopelytę surenka Lietuvą į bendrą istorijos aruodą.

Nors LRT žiūrovams laidų ciklas pristatomas pasibaigus ekspedicijai, fotografijų parodoje atsiskleidė užkulisinis kelionių vaizdas, kur žvaigždės tapo paprastais žmonėmis, o gamtos išdaigos – pagrindine technine kliūtimi.

Dvejus metus trukusi „Nacionalinės ekspedicijos“ kelionė Nemuno aukštupyje bei Lenkijoje pavirto beveik 50-ia LRT TELEVIZIJOS laidų, tačiau labai didelė dalis nuotykių liko už kadro. Ta proga projekto režisierius A. Lygnugaris nusprendė atskleisti užkulisiuose vykstantį gyvenimą ir užfiksavo ekspedicijos dalyvius visai kitaip – visuomenei puikiai žinomi žmonės staiga patapo paprastais, ekspedicijos iššūkius ir džiaugsmus patiriančiais keliautojais.

Nuotraukos galime išvysti žurnalistą Edmundą Jakilaitį, laidų vedėją Editą Mildažytę, atlikėją Gabrielių Liaudanską-Svarą, profesorių Alfredą Bumblauską, etnomuzikologę Zitą Kelmickaitę ir kitus.

„Visose mano fotografijose svarbiausias yra žmogus, stengiuosi užfiksuoti skirtingą asmenybę. Be to, visos nuotraukos – organiškos, nerežisuotos. Jei pražiopsojau saulėlydį, viskas, kitą minutę jo nebėra. Pražiopsojau šypseną ekspedicijos dalyvio veide – šypsenos nebėra. Bandžiau kaip įmanydamas gaudyti akimirkas“, – teigia fotografas A. Lygnugaris.

Visose mano fotografijose svarbiausias yra žmogus, stengiuosi užfiksuoti skirtingą asmenybę. Be to, visos nuotraukos – organiškos, nerežisuotos.

Jis prisipažino, kad sunkiausia buvo tada, kai teko fotografuoti esant blogoms oro sąlygoms: „Įsivaizduokite, stipriai lyja, o tu sėdi atskirai nuo laivo valtelėje visas sušlapęs ir dar turi fotografuoti.“

Nuotraukos buvo išrinktos iš dviejų pastarųjų ekspedicijų – kelionių Nemuno ir Vyslos upėmis.

„Atranka buvo sudėtinga. Teko pasitarti su kolegomis, nuspręsti, kurios nuotraukos turi didesnę vertę. Per dieną padarytų nuotraukų skaičius kartais siekdavo tūkstantį, tad rinktis tikrai buvo iš ko.

Viena labiausiai man patikusių fotografijų – miegantis prof. A. Bumblauskas ir už jo sustojusi beveik visa ekspedicijos komanda. Vienintelis surežisuotas dalykas toje nuotraukoje – antklodė, kuria profesorių užklojo istorijos magistrantas Simas“, – fotografijos darymo užkulisius atskleidžia A. Lygnugaris.

Pats profesorius tikina nė nepajutęs, kad už jo miegančio stovėjo didelė ekspedicijos grupė.

„Netyčia užmigau, o kas po to vyko, tai vyko be mano žinios – miegojau ir nieko negirdėjau. Iš tiesų, ekspedicijoje dalyviai patiria vieną problemą – mums visada trūksta miego. Kartais kitos dienos planus dėliojames ir po vidurnakčio, o keliamės septintą valandą, todėl popietės miegas – vienintelė išeitis. O jau išėjau, kaip išėjau... Ekspedicija yra lyg realybės šou ir koks tu ten esi, toks, gražesnis nebūsi“, – juokavo prof. A. Bumblauskas.

„Nacionalinės ekspedicijos“ įkūrėjas žurnalistas E. Jakilaitis negalėjo atsistebėti, kaip A. Lynugaris, būdamas laidos prodiuseriu, dar sugebėjo fiksuoti tai, kas nebuvo užfiksuota judančiame vaizde.

„Per visą ekspediciją Andrius neprarado entuziazmo ir kūrybinio įkvėpimo. Visada jis buvo gero ūpo ir, svarbiausia, visa tai darydamas jis turėjo milžinišką fotoaparatą ant kaklo, – kalba E. Jakilaitis. – Per dieną vien vaizdinės medžiagos nufilmuodavome apie 30 valandų, o dar nuotraukos...“

Prof. A. Bumblauskas įsitikinęs, kad nuotraukose fotografas sugebėjo puikiai užfiksuoti ekspedicijoje tvyrančią nuotaiką ir vykstančius nuotykius. „Sugebėta tiek pamatyti, ko nesimato judančiame kadre. Niekas nesurežisuota. Parodoje puikiai atsispindi mūsų ekspedicijos užkulisiai, įvairūs žmonės, situacijos, nuotaikos“, – džiaugsmingai kalba prof. A. Bumblauskas.

Fotografas A. Lygnugaris ekspedicijos dalyvius lydės ir šį trečiadienį prasidėsiančioje naujoje „Nacionalinėje ekspedicijoje“ per Dniepro upę į Ukrainą.

Laidas iš „Nacionalinės ekspedicijos“ Dniepro upe LRT žiūrovai galės išvysti nuo rudens.

– Trečioji „Nacionalinė ekspedicija“ baigėsi. Ar viskas ėjosi pagal planą?

– Manau, kad ekspedicija pavyko daug geriau, nei tikėjomės: papuolėme visur, kur norėjome, ir netgi daug improvizuotų, ekspromtu pasirinktų vietų aplankėme. Man atrodo, kad pagrindinis tikslas – Lenkijoje rasti kiek įmanoma daugiau Lietuvos – tikrai pasiektas. Ekspedicija buvo labai sėkminga: visi sveiki, niekas nesusižeidė, nesusirgo, neužsigavo ir net nesusipyko.

– Prieš ekspedicijai išvykstant, režisierius Andrius Lygnugaris minėjo, kad didžiausias ekspedicijos dalyvių priešas – lietus. Kokie orai jus lydėjo kelionėje?

– Didžiausias priešas iš tiesų visur buvo su mumis. Kas antrą dieną lijo, tai, žinoma, apsunkino patį plaukimą, nes didžiąją dalį kelio plaukėme pučiant vėjui į nosį, lyjant lietui. Buvo ir žvarboka, ir šaltoka, bet arbata padėdavo, ir niekas nesusirgo.

– Šiemet plaukėte specialiai pastatytu laivu „Vytautas Didysis“. Ar labai skyrėsi plaukimas juo nuo pernykštės kelionės burlaiviu „Vytis“?

– Plaukimas skyrėsi kaip diena ir naktis. Praėjusiais metais plaukėme su burvalte „Vytis“, pastatyta pagal Konstantino Tiškevičiaus graviūrą ir pasiskolinta venterine valtimi „Rusnietis“, o šiemet turėjome savo ekspedicijos laivus, „Vytautą Didįjį“ ir „Vytį“.

Žinoma, nepalyginsi komforto plaukiant „Vytautu Didžiuoju“ ir kitais laivais, nes tai – laivas, turintis stogą, tad ekstremalus oras taip neliūdino žmonių ir negadino nuotaikos.

„Vytautas Didysis“ – labai įdomus laivas. Lenkijoje įvairūs muziejininkai, istorikai labai daug apie jį klausinėjo, nes, kaip sako laivadirbys Simonas Knapkis, lietuviška vytinė Vysloje paskutinį kartą buvo prieš  150 m.

Mūsų laivas pastatytas super autentiškais būdais, visiškai atkartojant XIX a. pradžios vytines, tad sulaukėme labai daug dėmesio. Žmonės fotografavosi, klausinėjo, prašė pasižiūrėti, kaip ten viduje viskas atrodė. Tai – didelis lietuviškas plaukiantis eksponatas, kuris, manau, padėjo dar labiau padidinti žmonių susidomėjimą visa ekspedicija, nes lenkų žiniasklaida tam skyrė daug dėmesio. Kiekviename mieste, į kurį nuvykdavome, mus sutikdavo vietiniai ar nacionaliniai žurnalistai.

– Kuris momentas Jums labiausiai įsiminė iš visos ekspedicijos?

– Turbūt sudėtinga būtų įvardyti vieną dalyką. Negalėjo nežavėti Punsko lietuviai, kur tos tikros, grynos lietuvybės radome turbūt daugiau nei pačioje Lietuvoje. Labai didelį įspūdį padarė jaunų žmonių, vaikų aistringas įsitraukimas į tautinę muziką ir tautinius šokius, ką Lietuvoje nedažnai pamatysi. Jauni žmonės, vaikai šoka rateliu, dainuoja tautines dainas, linksminasi, dūksta, ir juos stebėdamas supranti, kad tas ryšys su Lietuva ir lietuvybe yra tikrai ypatingas. Punske – tikrų tikriausia lietuvių sala.

Antras labai ryškus įspūdis – sutikimas Varšuvoje, kur mus sutiko kadenciją baigęs prezidentas Bronislavas Komorovskis, miesto prezidentė (Lenkijoje miestus valdo ne merai, o prezidentai), tautiniai ansambliai, kolektyvai.

Jeigu Dievas duos, ir visos aplinkybės bus palankios, mes kitais metais planuotume plaukti nuo Smolensko per Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą į Juodąją jūrą.

Dar vienas stiprus įspūdis – lenkiškos liaudies dainos, kurios man pasirodė ypatingai linksmos, turinčios kažkokio slaviško atspalvio su visais „uu-uh“, kurie skamba labai linksmai.

Negaliu nepaminėti istorinės Torunės, nuostabaus miesto, kurio senamiestis, kaip ir Vilniaus, yra įtrauktas į UNESCO paveldą. Unikalus miestas. Ten buvo surengtas teatralizuotas sutikimas: istoriniais laivais mus pasveikinti atplaukė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislavas Jogaila.

Paskutinis taškas – Žalgirio mūšio laukas, kur profesorius iš mūsų bandė padaryti kovinius pleištus, ir parodė, kaip galėjo atrodyti veiksmas Žalgirio mūšio lauke. Taip pat įdomu buvo išgirsti profesoriaus pamąstymus apie tai, kad Žalgirio mūšis vyko galbūt visai ne taip, kaip daugelis mūsų įsivaizduoja: ne ten stovėjo kariuomenės, ir ne taip viskas atrodė, kaip esame įpratę galvoti.

Daug Lietuvos radome Lenkijoje ir, man atrodo, kad tas turinys, kuris LRT eteryje pasirodys rudenį, tikrai įtrauks daugelį žmonių.

– Ar jau turite minčių kitoms ekspedicijoms?

– Labai atsargiai kol kas kalbame apie kitas ekspedicijas, yra vienas labai didelis planas, kuris priklauso nuo daugybės aplinkybių, bet, jeigu Dievas duos, ir visos aplinkybės bus palankios, mes kitais metais planuotume plaukti nuo Smolensko per Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą į Juodąją jūrą. Ko gero, tai būtų paskutinis nacionalinės ekspedicijos akordas, ir, žinoma, pats skambiausias. Tarsi visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją sudėtume į vieną televizijos projektą. Nuo istorinio Smolensko, kur Smolensko pulkai, Vytauto atvesti, dalyvavo Žalgirio mūšyje, iki pat Juodosios jūros, kur Algirdo ir Vytauto laikais buvo Lietuva. Ar šis planas pavyks, laikas parodys. Dar turime metus pasistengti.