Į naująją gyvenamąją vietą Martynas persikėlė vos išleistas iš ligoninės – taip simboliškai atvertė naują savo gyvenimo lapą. Martynas papasakojo, kad jo būklė ligoninėje dar labiau komplikavosi ir jį galiausiai paguldė į reanimaciją. Nors teigiama, kad dauguma jaunų žmonių koronaviruso infekcija perserga panašiai kaip peršalimo ligomis ar netgi iš viso nepajunta simptomų, Martyno būklė buvo rimta ir medikai jo galimybes vertino labai atsargiai. „50 proc. žmonių patiria komplikacijas, kita dalis nepatiria. Man pasireiškė komplikacijos ir aš nežinojau, kas bus toliau. Nebegalėjau kvėpuoti savo plaučiais. Visiškai nebegalėjau savo plaučiais naudotis. Tik būtent per šitą aparatą, kuris dedamas ant nosies“, – pasakoja Martynas.

Tikėjausi blogiausio ir tikrai nesitikėjau, kad išsikapstysiu.

Vaikinas atvirai pripažįsta, kad buvo akimirkų, kai ir pats nebesitikėjo išsikapstysiąs. „Tikėjausi blogiausio ir tikrai nesitikėjau, kad išsikapstysiu. Mačiau, kad žmones atveža ir išveža, tikrai nemanau, kad juos paleido taip greitai. Manau, kad daug žmonių, kurie gulėjo su manimi palatoje, tiesiog nebėra tarp gyvųjų“, – sako Martynas ir priduria, kad labiausiai išgyvenęs dėl artimųjų ir dėl to, kad mirtis jiems gali sukelti daug vargo per karantiną namo parsigabenti palaikus.

Martynas buvo gydomas vienoje geriausių ligoninių – Londono centre esančioje Šv. Tomo ligoninėje, į kurią buvo vežami sunkiausios būklės pacientai. Tuo pat metu kartu su Martynu joje buvo gydomas ir Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas. „Jis irgi intensyviosios terapijos skyriuje gulėjo, bet aukštu aukščiau už mane. Aš trečiam aukšte gulėjau, jis ketvirtam. Ten, kur yra VIP palatos. Visi aplinkui kartojo, kad viskas bus gerai, viskas bus gerai... Buvau pasimetęs ir sutrikęs, jau nebesusigaudžiau, kas čia bus gerai, kas čia bus blogai. Tiesiog laukiau, kas bus“, – sako Martynas, sirgęs iš viso net 45 dienas.

Nors liga jau įveikta, jos padarinius Martynas sako jaučiantis iki šiol. Jam net teko išsinuomoti specialų plaučių ventiliavimo aparatą, jeigu staiga vėl ištiktų dusulio priepuolis. Martynas pripažįsta su pavydu stebintis situaciją Lietuvoje, nes čia, jo vertinimu, su liga kovojama daug geriau nei Jungtinėje Karalystėje, kuri į COVID-19 grėsmę nuo pat pradžių reagavo gana ramiai.

Kaip pasikeitė jauno vyro gyvenimas po sunkiai įveiktos ligos, žiūrėkite laidoje „(Ne)emigrantai“ šį antradienį 19.30 val. per LRT televiziją.

Kovo viduryje Lietuvai paskelbus, kad visus savo išvykusius piliečius kviečia kuo skubiau grįžti namo, įvairiose pasaulio šalyse dirbantys Lietuvos diplomatai atsiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo. Šalims sparčiai uždarinėjant sienas ir vieną po kito atšaukiant keleivinius skrydžius, labai greitai tai tapo sunkiai įgyvendinama užduotimi.

Kad sugrąžintų savo piliečius, Lietuva suorganizavo 22 specialiuosius repatriacinius skrydžius iš Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Norvegijos, Nyderlandų, Lenkijos, Danijos, Indonezijos, Vietnamo ir Tailando. Kai kurie iš šių skrydžių įeis ir į aviacijos istoriją.

„Pirmą kartą istorijoje buvo suorganizuotas skrydis, maršrutu Hošiminas–Bankokas–Kaunas. Tai buvo specialusis skrydis, kurį suorganizavo Lietuvos ambasada ir garbės konsulatas kartu su Vietnamo avialinijomis „Bamboo Airways“. Skrydį buvo labai sudėtinga suorganizuoti, nes reikėjo atidaryti dviejų valstybių jau uždarytas oro erdves, skubiai gauti visus leidimus“, – apie unikalų skrydį, kuriuo namo iš Vietnamo ir Tailando grįžo 111 lietuvių, šį antradienį laidoje „(Ne)emigrantai“ pasakos Lietuvos ambasadorė Kinijoje Ina Marčiulionytė.

„Kiekvienas namo grąžintas lietuvis mūsų diplomatams yra kaip didžiulis laimėjimas“, – pripažins ir Lietuvos ambasadorius Japonijoje Gediminas Varvuolis, kuriam su ambasados darbuotojais teko koordinuoti Lietuvos piliečių grįžimą iš tolimųjų Okeanijos valstybių: Fidžio, Kiribačio, Papua Naujosios Gvinėjos, Taičio, Vanuatu, kt.

Lietuvos ambasadose ir konsulatuose dirbantys žmonės sako, kad šiuo sudėtingu laiku nebeliko pareigų ir postų – visi dirbo dieną naktį, diplomatai patys oro uostuose pasitikdavo ir išlydėdavo namo išskrendančius tautiečius. Tiesa, žmonių reakcijų būta įvairių – vieni dėkojo už rūpestį, kiti reiškė pretenzijas.

„Visgi norisi kalbėti apie pozityvius dalykus. Toks buvo reisas iš Valensijos – per 200 žmonių kartu su dviračiais (gal 18 buvo pakrauta), šuniukais, mažais vaikais. Labai noriu padėkoti Alikantės lietuviams už tai, kad jie sugebėjo kiekvienam keleiviui gauti po apsauginę kaukę. Teko vykti į oro uostą išlydėti lėktuvą, tai panaudojome konsulato atsargas – gal 1,5 litro spirito rankų dezinfekcijai, vienkartines pirštines ir dažytojo kostiumą, paskolintą Valensijos lietuvių kaip apsaugos priemonę“, – pasakoja Lietuvos konsulas Valensijoje (Ispanijoje) Dainius Šriubša.

Apie iššūkius, kuriuos teko spręsti ir Lietuvos diplomatams, ir lietuviams, įstrigusiems tolimosiose šalyse, laidoje „(Ne)emigrantai“ pasakos ir Lietuvos ambasadorius Indijoje Julius Pranevičius: „Evakuacinės naktys yra pačios darbingiausios – kiekvienam policijos poskyryje tenka su kiekvienu policininku pakalbėti, nes po komendanto valandos policija nieko nepraleidžia. Tam atvejui turime kolegą, kuris kalba hindi kalba. Kaip po to girdime iš tautiečių, kurie grįžo, būtent ta kelionės atkarpa nuo vietos, kur jie buvo, iki oro uosto, yra atskira istorija“.

Laida „(Ne)emigrantai“ – šį antradienį 19.30 val. per LRT televiziją.

Moteris prisimena, kad užsimezgę santykiai visai nepradžiugino jos šeimos. Niekas nesitikėjo, kad Lietuvą labai mylinti Daiva pasirinks užsienietį. „Kai aš tėvams pasakiau, o tai buvo po trejų metų pažinties, kad jis pasikvietė į savo šalį supažindinti su jo kultūra ir jo šalimi, tik tuomet tėvai ir sužinojo, kad jis yra iš Izraelio. Kai išgirdo naujieną, tėtis darė remontą, prisimenu, kaip jo rankose sustojo volelis. Visą gyvenimą jis nemėgo žydų“, – LRT televizijos laidoje „(Ne)emigrantai“ prisimins Daiva.

Draugystės pradžioje Daiva nežinojo, kad trisdešimt metų vyresnis mylimasis Izraelyje valdo didžiulį drabužių verslą, o jo šeima patenka į turtingiausių šalies žmonių ketvertuką. Prabangios kelionės, patarnautojai, įspūdingos dovanos neapsuko darbščiai lietuvaitei galvos. Daiva neslepia, kad vyras jai leido rinktis – būti ponia ir nieko nedirbti arba prisidėti prie jo verslo. Būtent pastarąjį kelią ir pasirinko Daiva. „Ne mano būdui sėdėti ir būti namų šeimininke. Nors gal ir nėra blogai būti namų šeimininke, atiduoti visą save vaikams ar kulinariniais šedevrais stebinti vyrą, bet čia visi dirba“, – pasakojo moteris.

Izraelyje yra priimta, sako Daiva, kad verslininkai viską kontroliuoja ir prisideda ne tik idėjomis, bet ir fiziniu darbu. Jeigu reikia, turtingi žmonės nesigėdija ir šluotos griebtis. Pradėjusi dirbti vyro verslo imperijoje moteris nepuolė bendradarbiams girtis, kas ji yra. „Neturėjau jokių ypatingų sąlygų, dariau tai, ką ir kiekvienas mūsų įmonės darbuotojas“, – sako Daiva.

Verslas toliau plėtėsi, atrodė, kad geriau būti ir negali, bet visoje Izraelio drabužių prekybos rinkoje šie metai prasidėjo neramiai, kai kam teko skelbti bankrotus. Pradėjus staiga byrėti verslui, Daivos ir jos vyro gyvenimas taip pat apsivertė aukštyn kojomis, teko uždaryti kelias dešimtis šeimai priklausiusių parduotuvių, gerokai suprastėjo finansinės galimybės. Daug kas tokių sukrėtimų neatlaiko, tačiau Daiva stengiasi nenuleisti rankų. „Mano vyras labai stiprus ir aš juo pasitikiu, bet jis yra turėjęs tris insultus, todėl man daug svarbiau, kad jis susitvarkytų sveikatą. Nebuvau turtinga ir neturėjau tikslo čia praturtėti“, – atvirai kalbės moteris. Daiva sako tikinti, kad daug ir sunkiai dirbdami jie su vyru atkurs bent mažą dalį to, ką anksčiau turėjo.

Laidą „(Ne)emigrantai“ žiūrėkite antradieniais 19.30 val. per LRT televiziją.

Lauros šeima yra viena iš tų, kurios po 2008 metais Lietuvą sukrėtusios krizės patraukė laimės ieškoti svetur. Pirmas išvyko Lauros vyras, po trejų metų ir ji pati. Kaip sako moteris, į Jungtinę Karalystę vyko mokėdama viso labo kelis žodžius: „hello“ ir „bye bye“. Susirasti darbo, susijusio su jos įgyta kirpėjos profesija, Laurai pavyko tik po pusantrų metų, per pažintis. „Atėjau į darbo pokalbį, darbdavys sako: „parodyk, kaip kerpi ore“. Ne ant žmogaus, o ore. Aš jam parodžiau, kaip buvau išmokusi dirbdama daugiau kaip 10 metų Lietuvoje. Jis pasižiūrėjo: „ar ji kirpėja?“ – Laura prisimena pokalbį, po kurio pagaliau gavo darbą. Tiesa, ne kirpėjos – moteriai buvo pasiūlyta plauti klientų galvas.

Po nesėkmingų darbo paieškų, sekė ir kitos nesėkmės. „Būna žmonių, kurie, sakoma, gimė po laiminga žvaigžde. Bet būna ir atvirkščiai, kai likimas dovanoja vieną išbandymą po kito. Tokie ir esame mes su vyru“, – atsidūsta Laura. Vienas iš sunkiausių išgyvenimų poros gyvenime – bandymas susilaukti vaikelio. Visi keturi pirmi kartai baigėsi nesėkmingai. „Labiau už viską norėjau būti mama, bet ženklai iš aukščiau man vis rodė, kad kažkas yra negerai. Buvom pradėję galvoti ir apie įsivaikinimą – pradėjom domėtis, kokių dokumentų reikia, kokio dydžio turi būti šeimos pajamos“, – prisimena moteris. Visgi porai pagaliau nusišypsojo laimė – sužinojusi, kad vėl laukiasi, Laura sako pajutusi, kad šis kartas bus kitoks. Nuojauta jos neapgavo. „Visada kartojau ir kartosiu, kad niekada negalima nuleisti rankų ir visoms poroms tą patį patariu – nenustokite tikėti“, – sako Laura.

Kai jau atrodė, kad viskas pradeda klostytis sėkmingai, prieš pusantrų metų emigrantų šeima vėl patyrė didelį išbandymą ir vos per plauką liko gyvi. Vidury nakties kilęs gaisras pasiglemžė nuomotą namą ir visą sukauptą turtą. Laura dėkoja dukrai, kuri pabudusi prikėlė ir juodu su vyru. „Dukra mokėsi mokykloje, juos ten mokino pirmosios pagalbos, ką daryti gaisro atveju ir panašiai. Dukra, supratusi, kad kilo gaisras, pradėjo belsti mums į duris: kelkitės, degam“, – prisimena lemtingos nakties įvykius moteris. Laura sako, kad jeigu ne greita dukros reakcija ir priešgaisrinės saugos pamokos, kurios yra privalomos moksleiviams Anglijoje, šiandien jos čia nebūtų. Moteris dėkoja likimui, kad jos šeima sveika ir kad jie įveikė šį gyvenimo skirtą išbandymą: „Stovėjau, žiūrėjau – mano vyras čia, mano dukra čia, aš stoviu. Užsidėjus rankas ant širdies dėkojau: ačiū, ačiū, ačiū, už viską ačiū, kad mes visi gyvi“.

Po tiek Lauros ir jos šeimos patirtų išgyvenimų žmonės pradėjo kalbėti, kad ji, tiek daug patyrusi, savo stiprybe turi dalintis ir su kitais. Todėl nuo šiol ji padeda kitiems nelaimių gniuždomiems žmonėms. Daugiau apie Lauros istoriją ir jos rengiamus netradicinius seansus žiūrėkite šį antradienį 19.30 val. laidoje „(Ne)emigrantai“ per LRT televiziją.

Tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio į Kanarus atvyksta plačiomis šypsenomis, pasirengę atostogauti. Niekam net į galvą neateitų, kad čia gali būti liūdna. Tačiau Liucijos patirtis visiškai priešinga. Atvykusi į Fuerteventūrą moteris išgyveno didžiulį skausmą. Saloje Liucija apsigyveno marčios ligai stipriai progresuojant, kiekvieną dieną jai darėsi vis blogiau. Marti mirė 2016-ųjų vasarį.

Šeimos gelbėti atvykusi močiutė visada stengėsi atrodyti pozityvi ir kuo daugiau šypsotis, nors dabar prisipažįsta, kad įsikurti naujoje pasaulio vietoje ir pačiai nebuvo lengva. „Auginti anūkę – daug didesnė atsakomybė, nei savo pačios vaikus. Tapau daug dėmesingesnė ir atsargesnė“, – sako Liucija. Visgi kantrybės Liucijai reikia ne tik auginant anūkę, bet ir mokantis ispanų kalbos specialioje suaugusiųjų mokykloje.

Pasakodama savo istoriją Liucija nori įkvėpti kuo daugiau bendraamžių. Ji sako, kad ir sulaukus brandaus amžiaus galima daug nuveikti, siekti senų svajonių, keliauti. „Niekada nereikia nurašyti savęs. Jeigu yra finansinės šiokios tokios galimybės – kelionės, pagyvenimas kažkur kitur tiktai praturtina žmogų. Tada sužinai, ko tu iš tiesų nori“, – tikina L. Bašinskienė.

Įkvepianti Liucijos istorija „(Ne)emigrantuose“ – šį vakarą, 19:30 val. per LRT televiziją.

Kūrėjai pavadinimą nusprendė keisti dėl keleto priežasčių: pirmiausia, kai kurie laidos herojai užsienyje gyvena tik laikinai, be to, vis daugėja grįžtančių emigrantų, kurių istorijos jau du sezonus rodomos rubrikoje „Sveiki sugrįžę“.

„Pati laida liks nepasikeitusi. Kalbinsime lietuvius, gyvenančius užsienyje, taip pat – tuos, kurie sugrįžo ir laimę iš naujo rado Tėvynėje. Jungtinė Karalystė ir Skandinavija – vietos, kur lietuvių daugiausia, taigi kaip ir anksčiau ten keliausime. Taip pat rodysime reportažus iš kraštų, kuriuose dar nesilankėme. Pavyzdžiui, dar nesame filmavę Maltoje. Nustebome, kiek daug ten lietuvių. Istorijas iš šios Viduržemio jūros salos matysite beveik visą rugsėjį. Pirmoji bus apie Mindaugą Statkų, kuris Maltoje pradėjo gyvenimą nuo nulio. Mindaugas dirbo spaustuvėje ir taupė dėl savo svajonės. Dabar jis – nuosavo laivelio savininkas ir kapitonas, ištisas dienas praleidžiantis jūroje. Jo kasdienybė – kaip iš filmo,“ – sako laidą kurianti žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė.

Antrasis „(Ne)emigrantų“ pasakojimas – iš Anglijos. Jono Zimnicko gyvenimo istorija prieš keletą metų nuskambėjo ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir visame pasaulyje. Lietuvis su amputuota dešine koja išgarsėjo po to, kai laimėjo lengvojo kultūrizmo čempionatą „Miami Pro UK“. Tą kartą visų akys krypo į amputuotą Jono koją, žmonės negalėjo patikėti, kad sunkią fizinę negalią turintis vyras turi tiek jėgų ir ryžto. „Į mane kreipėsi labai daug gerbėjų, dėkojo, kad suteikiau motyvacijos sportuoti ir niekada nepasiduoti. Taip pat atsirado norinčių kartu treniruotis, tapau vienu populiariausių fitneso trenerių Kembridžo mieste. Treniruoju ne tik neįgaliuosius, bet ir visiškai sveikus žmones,“ – laidoje pasakos Jonas.

Pasaulio žiniasklaida neaprašė kitos Jono gyvenimo pusės: „Buvau alkoholikas, gerdavau kiekvieną dieną, negalvojau apie pasekmes. Tapau visišku degradu, nemačiau gyvenimo prasmės“, –  apie juodžiausius savo išgyvenimus kalbės Jonas Zimnickas. Jis nori, kad šį pasakojimą išgirstų tie, kurie nepasitiki savo jėgomis, turi problemų su alkoholiu ir narkotikais. „Žinau, kad daug žmonių jaučiasi niekam nereikalingi, jiems sunku, nes jų niekas neišklauso. Aš irgi buvau toje situacijoje, todėl ir noriu kalbėti viešai, subrendau tai atskleisti ir pasakyti, kas man padėjo“, – „(Ne)emigrantuose“ atviraus pašnekovas.

„Devyniolikos metų Jonas pats, savo noru kreipėsi į gydytoją su prašymu amputuoti koją. Kai įvyko lemtinga operacija – vaikino gyvenimas tarsi sugriuvo, viskas pasikeitė. Jis niekur nerado paguodos, todėl ėmė gerti. Jonas buvo save nurašęs, galvojo, kad daugiau nebus šviesių dienų. Tačiau reikėjo pasiekti visišką dugną, kad galėtų nuo jo atsispirti ir kilti aukštyn“, – sako Anglijoje Jono šeimos namus aplankęs žurnalistas Orijus Gasanovas.

Rubrikoje „Sveiki sugrįžę“ – reportažas apie Kinijoje gyvenusią ir dirbusią Ievą Kakariekaitę. Anglų kalbos mokytoja ten buvo persekiojama policijos ir nuolat apgaudinėjama nesąžiningų taksistų. „Kiekvieną dieną kildavo konfliktai, problemos vis kaupėsi, kol galiausiai nusprendžiau, kad daugiau neištversiu. Grįžau į Lietuvą ir per porą savaičių čia radau net du darbus.“