„Dėkoju nuostabiems šių metų laureatams. Kurkite ir toliau, dar plačiau atverkite vaikams kelius į knygų pasaulį. Knygų skaitymas augina ir ugdo, lavina vaizduotę. Skaitydamas knygas vaikas formuoja savo charakterį, atranda pasaulį. Džiugu, kad atsiranda ne tik naujų knygų vaikams, bet ir kūrybingų vaikų skaitymo skatinimo projektų, o ši premija išlaikė tradiciją pažymėti ir skaitymo skatinimo projektus“, – sakė ministras A. Monkevičius.

N. Vaitkutei, devynių knygų autorei, premija paskirta už subtilų ir išmoningą tikrovės perteikimą vaizdžia kalba apysakose „Neišduosiu tavęs“ ir „Klampynių kronikos“. Kaip apibūdino komisijos pirmininkas prof. Kęstutis Urba, ši rašytoja, iki tol kūrusi magiškosios literatūros žanro kūrinius, nustebino visiškai kitokia, realistine apysaka „Neišduosiu tavęs“, kurioje labai subtiliai išreikšta pirmoji vaiko patiriama netektis. Novelių apysaka „Klampynių kronikos“, pasak literatūrologo, teikia nepaprastą skaitymo malonumą, prie šiuolaikinio vaiko priartina folkloriškąją sąmonę. Kaip sakė K. Urba, prie komisijos sprendimo iš septynių kandidatūrų laureate išrinkti N. Vaitkutę labai prisidėjo ir jos kūrinių „gryna, paprasta ir labai turtinga kalba.“

Antrai premijos daliai, skiriamai už vaikų literatūros skaitymo skatinimą, buvo pateiktos dvi kandidatūros. Vaikų literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“ komisijos narių dėmesį atkreipė iš karto. Kaip sakė K. Urba, šios programos įdomumas – labai įvairialypė veikla: metų pabaigoje rengiami literatūriniai festivaliai Vilniaus mokytojų namuose, vasaromis – Anykščiuose, literatūrinės stovyklos, tekstų skaitymai, panaudojant teatro, dailės elementus. Įspūdį darė ir plati geografija, aprėpianti įvairias Lietuvos vietas, ir didelis dalyvaujančių vaikų skaičius, į kai kuriuos renginius pritraukiama apie tūkstantį dalyvių.

Kaip teigiama Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pranešime, 2016 m. programą įsteigė nevyriausybinė organizacija „Mokyklų tobulinimo centras“. Jos tikslas – ieškoti inovatyvių, kūrybinius ir interaktyvius metodus pasitelkiančių būdų pažindinti vaikus ir paauglius su literatūra ir jos kūrėjais. Programoje dirba Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus narys Justinas Vancevičius, rašytoja ir dailininkė Kotryna Zylė, kūrybinio rašymo dėstytoja Eglė Ramoškaitė, aktorė Sigita Pikturnaitė, knygų iliustruotoja Greta Alice, režisierė Eglė Kižaitė ir daugelis kitų. Programa taip pat turi partnerių užsienio šalyse.

Dviejų dalių Vaikų literatūros premiją 2004 metais įsteigė Švietimo ir mokslo ministerija, tuo metu jai vadovavo ministras A. Monkevičius. Šia premija, kaip nurodo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, norima paskatinti, kad Lietuvos rašytojai kurtų knygas vaikams. Taip pat siekiama įvertinti švietimo, visuomeninių ar privačių įstaigų bei asmenų indėlį populiarinant vaikų literatūrą, ugdant estetines, bendražmogiškas ir pilietines vertybes, skleidžiant originalias kūrybos iniciatyvas.

Premijos pirmos dalies dydis 60 BSI (2 340 eurų), antros dalies, skiriamos už skaitymo skatinimą, 40 BSI (1 560 eurų).

N. Vaitkutei, komisijos sprendimu, šių metų premija skiriama už subtilų ir išmoningą tikrovės perteikimą vaizdžia ir turtinga kalba apysakose „Neišduosiu tavęs“ ir „Klampynių kronikos“. Realistinėje apysakoje „Neišduosiu tavęs“ vaizduodama vienuolikmetę Augustę, ieškančią išmesto vaikystės žaislo, autorė sugeba skaitytojams pristatyti ir skaudžias suaugusiųjų gyvenimo problemas. Novelių apysakoje „Klampynių kronikos“ kūrybingai panaudojami tautosakos žanrai. Literatūros kritikai vieningai gėrisi sodria, gyva šios rašytojos knygų kalba.

Programą „Vaikų žemė“ 2016 m. įsteigė nevyriausybinė organizacija „Mokyklų tobulinimo centras“. Jos tikslas – ieškoti inovatyvių, kūrybinius ir interaktyvius metodus pasitelkiančių būdų pažindinti vaikus ir paauglius su literatūra ir jos kūrėjais. Programoje dirba Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus narys Justinas Vancevičius, rašytoja ir dailininkė Kotryna Zylė, kūrybinio rašymo dėstytoja Eglė Ramoškaitė, aktorė Sigita Pikturnaitė, knygų iliustruotoja Greta Alice, režisierė Eglė Kižaitė ir daugelis kitų.

„Vaikų žemės“ organizatoriai, kaip sakoma Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pranešime, parengė daugybę vaikams ir jaunimui skirtų literatūrinių renginių ir programų. Vienas iš jų – kūrybiniai literatūros tekstų skaitymo ir aktualizavimo užsiėmimai 1-7 klasių mokiniams, literatūros stovyklos, ir ne tik Lietuvoje, – pernai surengta stovykla užsienio lietuvių vaikams Liuksemburge. „Vaikų žemė“ taip pat rengia vaikų ir paauglių literatūros festivalius Vilniaus mokytojų namuose ir Anykščių Dainuvos slėnyje. Jų sumanymas – ir projektas „Lietuvių literatūra virtualioje realybėje“, tai kelių minučių animuotos istorijos pagal Jono Biliūno „Laimės žiburį“, Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ ir Kristijono Donelaičio „Metus“. Vienas iš naujesnių projektų – neseniai Anykščių Okuličiūtės dvare įsteigtame „Istorijų dvarelyje“ kartu su Anykščių biblioteka įkurta interaktyvi istorinė-literatūrinė ekspozicija, parengtas edukacinių užsiėmimų vaikams paketas.

„Sveikinu premijos laureatus, kartu dėkoju visiems šalies rašytojams, prasmingų iniciatyvų vykdytojams, sudarantiems galimybę vaikams pažinti, suprasti, pajausti mūsų autorių kūrybą. Tai yra didžiulė Jūsų dovana augančiai kartai“, – sako švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius.

Vaikų literatūros premiją 2004 metais įsteigė Švietimo ir mokslo ministerija, tuo metu jai taip pat vadovavo ministras A. Monkevičius. Šia premija, kaip teigiama ministerijos pranešime, norima paskatinti, kad Lietuvos rašytojai kurtų knygas vaikams. Taip pat siekiama įvertinti švietimo, visuomeninių ar privačių įstaigų bei asmenų indėlį populiarinant vaikų literatūrą, ugdant estetines, bendras žmogiškąsias ir pilietines vertybes, skleidžiant originalias kūrybos iniciatyvas.

Dviejų dalių premija skiriama už nuopelnus vaikų literatūros srityje ir už nuopelnus vaikų literatūros ir skaitymo populiarinimo srityje. Premija teikiama kasmet, minint Tarptautinę vaikų knygos dieną. Laikantis karantino sąlygų, iškilmingas premijos įteikimas šiemet nebus rengiamas.

Laureatais yra tapę šie rašytojai: Vytautas V. Landsbergis, Vytautė Žilinskaitė, Ramutė Skučaitė, Kęstutis Kasparavičius, Vytautas Račickas, Violeta Palčinskaitė, Vilė Vėl, Lina Žutautė, Daina Opolskaitė, Ilona Ežerinytė. Už sklaidą premijuotas žurnalas „Rubinaitis“, viešoji įstaiga Rašytojų klubas, Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos biblioteka ir kt. Pernai premija įteikta rašytojai, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Kazimierai Kazijevaitei ir skaitymo skatinimo projektų organizatoriui, dainuojamosios poezijos festivalių „Tai – aš“ ir „Purpurinis vakaras“ sumanytojui Juozui Žitkauskui.

Rašytoja Neringa Vaitkutė („Vaivorykščių arkos“, „Tamsa, kuri prabudo“, leidykla „Nieko Rimto“) yra būtent tokia skaitytoja, atradusi užsienio fantastiką anksčiau nei vertėjai.

Terry Pratchettą atradau besimokydama Vilniaus universitete, tad prieš dešimtmetį. Tuo metu į Lietuvą plūstelėjo pigios ir net alkanam studentui įperkamos Rusijos leidyklų knygos. Neišlepintiems skaitytojams pasirinkimas tuo metu atrodė tiesiog milžiniškas – galėjai rasti ir visą visutėlę „Kopos“ seriją (Frank Herbert) ir daugybę kitų, dar neskaitytų knygų. O aš laisvai skaičiau rusų kalba, tad būtent tuo metu, pasinaudojusi patogia proga, įnikau skaityti ir pirkti Terry Pratchetto knygas. Užkibau nuo pat pirmosios perskaitytos. Ir iki šiol tai vienas mano mėgstamiausių autorių, o „Plokščiasis pasaulis“ – viena mėgstamiausių ir geriausiai ištyrinėtų knyginių visatų.

Kadangi anglakalbiame pasaulyje (JAV, Didžiojoje Britanijoje) fantasy literatūra giliai įsišaknijusi, ten žanras turi kelis porūšius. Aukštosios maginės fantastikos knygomis laikomos didelės apimties (viš 500 p.) knygos, dažniausiai serijos iš mažiausiai 3 dalių, kur autorius ne tik sukūrė veikėjus, bet ir visą naują pasaulį iki pat smulkiausių detalių (pasaulio istorijos, išskirtinės floros, faunos, gamtos taisyklių, reiškinių). Dažniausiai veiksmas vyksta ne mūsų laikais, t. y. viduramžiais arba tolimoje ateityje. Toks rašymas vadinamas world building, pažodžiui – pasaulio kūrimas. Be minėto Terry Pratchetto, tokias knygas rašo ir Patrickas Rothfussas, kurio knygas „Vėjo vardas“ ir „Išminčiaus baimė“ („Tyto Alba“, 2011 m.) Lietuvos skaitytojai jau žino.

– Berašydama savo knygas jūs taip pat kūrėte visai naują pasaulį su kita geografija, flora ir fauna, gamtos reiškiniais. Kaip vyko šis procesas? Ar prireikė užrašų sugalvotoms pasaulio detalėms ir faktų, kad vėliau niekas niekam neprieštarautų, ar tiesiog kūrėte tai, kas buvo galvoje?

– Patricko Rothfusso „Vėjo vardą“ ir „Išminčiaus baimę“ taip pat esu skaičiusi. Šias knygas man paskolino Lina Eitmantytė-Valužienė, puikioji „Nieko rimto“ leidyklos dailininkė, iliustravusi pirmąją trilogiją. Skaičiau su neapsakomu įkarščiu ir malonumu: naktimis, ištaikydama vos keletą valandų miego, o kartais ir neištaikydama. Visiškai patikėjusi autoriaus sukurtų personažų ir pasaulio realumu. Kuo sudėtingesnis ir detaliau nupieštas paveikslas, tuo patrauklesnis jis man atrodo. Lygiai toks patrauklus pasirodė ir Andžejaus Sapkovskio „Raganiaus“ (2005–2007 m., „Eridanas“) serijos pasaulis. Pamenu, kaip medžiodavau tas knygas visur – bibliotekose, iš pažįstamų – ir skaitydavau vieną po kitos.

Kai kūriau savąjį pasaulį, viskas vyko neapsakomai lengvai. Tarsi visa tai, apie ką rašau, jau kažkur egzistuoja ir man tereikia aprašyti esamus dalykus. Niekada neturiu jokių išankstinių užrašų, rašau spontaniškai, sustodama tik išmaukti dar vieną puodelį kavos. Keista, bet savo kuriamą pasaulį aš kuo aiškiausiai „matau“ savo galvoje ir tik viena mane erzino – ne visada pavykdavo išrašyti visutėliai viską iki paskutinės lapo gyslos ar debesų atspindžių upės vandenyse. Jūs neįsivaizduojat, kiek daug detalių nepateko į knygas ir liko „už kadro“.

– Ar turite mėgstamiausią knygą, kurią parodote draugams, kai jie to paklausia. Ar yra pasisekę atrasti labai gerą knygą netyčia?

– Aš turiu daugybę knygų, kurias su mielu noru įpirščiau savo draugams, ir jos nebūtinai fantastinės. Štai ne per seniausiai dar kartą (regis, taip pat bus penktasis) perskaičiau visas turimas Terry Pratchetto knygas. Vėl negalėjau atsitraukti. Vėl žavėjausi tuo, ką perskaičiau – be galo, be krašto. Mėgavausi atskirais sakiniais ir visuma. Juokiausi ir net ašarą nuvarvindavau. Slankiojau paskui vyrą su atversta knyga ir krizendama citavau ištisas pastraipas. Šio rašytojo knygas ne tik rekomenduočiau perskaityti, o įtraukčiau į būtinosios literatūros sąrašą ir tikriausiai kaip koks pamišęs diktatorius nenurimčiau, kol visi atrastų Plokščiąjį pasaulį ir mano mylimus kiek išprotėjusius to pasaulio gyventojus.

Beje, šio autoriaus knygas atradau visiškai atsitiktinai – vienos merginos vardu Aleksandra namuose (susipažinome fantastų klube „Dorado“ ir kurį laiką gan artimai bendravome, skolindavausi iš jos knygas) pamačiau porą knygų absoliučiai pamišėliškais viršeliais. Tai buvo Terry Pratchetto knygos, kurias vos atsivertusi supratau – viskas, esu beviltiškai ir amžinai įsimylėjusi šį autorių. Nuo tada medžiojau jo kūrinius ir tebemedžioju iki šiol. Kartais geras knygas parekomenduoja kiti.

– Kokia skaityta knyga, jūsų nuomone, nusipelnė daugiau dėmesio?

– O, tai sunkus klausimas. Tų knygų buvo tiek daug... Jei knygos būtų dvi, pasiūlyčiau tą, kuri mane labiau sužavėjo. O kada jų dešimtys ir visos vienodai mylimos? Vieną paminėjus, kitos įsižeidusios šnarės puslapiais ir žadės lankyti mane baisiuose sapnuose!

– Dauguma autorių, paklausti recepto, kaip rašyti gerai, sako, jog labai svarbu kuo daugiau rašyti pačiam ir skaityti geras knygas. Ar sutinkate? Kaip manote – geriau skaityti geras lietuviškas knygas, kad turtintume kalbą? Ar tai, kokia kalba knyga parašyta, nesvarbu tol, kol parašyta gerai?

– Manau, skaityti yra gerai, net jei skaitai ne lietuvių kalba. Žinoma, gimtasis žodis yra gimtasis žodis, tačiau, jei tik yra galimybė perskaityti norimą knygą, pvz., rusų kalba, aš jos tikrai nepraleisčiau. Kas man neduodavo ramybės nei dieną, nei naktį? Ką galėčiau pasiūlyti? Atrasti visų mano minėtų autorių knygas ir jų pasaulius. Bet kokia kalba, kokia tik skaitote.

Ir taip, sutinku su teiginiu, kad reikia labai daug skaityti, jei nori parašyti šį tą rišlesnio nei „tipo, eee...“. Skaitant lavėja kalbos pojūtis, turtėja žodynas. Galima prisigaudyti galybę įdomiausių žodelyčių ir net neįtarti, kad tiek jų turi, kol neateina laikas reikšti mintis.

Jas, rašytojos nuomone, su gausia šeimyna reikia praleisti smagiai ir įsimintinai. Kokios yra atostogos su vaikais, N. Vaitkutė sutiko pasidalyti savo patirtimi.

– Kokios būna jūsų atostogos?

– Mūsų atostogos – tai pačios tikriausios šeimos atostogos, kada išnaudojame kiekvieną laisvą minutėlę išragauti trumpą lietuvišką vasarą iki pat dugno. Kol kas tam nereikia nei ilgų kelionių, nei nežemiškų stebuklų. Tiesą sakant, tie stebuklai ramiai sau tūno ranka pasiekiami, tik netingėk, ištiesk ir skink, kiek nori.

Jei nesilankome pas močiutę, o lauke plieskia saulė, keliaujame prie ežero. Nuo pat ryto, suvalgius pusryčius, prasideda paruošiamieji darbai: į skaisčiai mėlyną krepšį keliauja užtiesalai, rankšluosčiai, mikliai įlendama į maudymuisi tinkamus drabužius, po visus namus ieškoma basučių ir kepurių nuo saulės... galų gale susiruošę keliaujam į paplūdimį. Pro penkiaaukščius, kur darželiuose žydi spalvotos gėlės. Vėliau takeliu po negailestingai kepinančia saule, kur karšta lyg krosnyje, rūpestingai peržengdami zujančias skruzdes. Kartais sutinkame smalsių vapsvų ar spalvotų aksominių drugelių, kartais papuolam į žiedadulkių pūgą, o nuo liepos vidurio visą kelią mus lydi garsiai griežiantys žiogai.

Ežeras visai čia pat, vos dešimt minučių kelio neskubriu žingsniu. Leidžiantis nuo stataus kalno, panirus į šimtamečių eglių šešėlį, sūnus tvirtai įsikimba man į ranką, o dukra leidžiasi bėgte. Kad tik greičiau ten, kur gaivus viliojantis vanduo.

Turškiamės visi. Ir aš atsikandu savo vasaros pyrago. Žmonės gulintys ant kranto stebi kaip mes taškomės ir krykštaujam vienas per kitą ir mums neapsakomai smagu. Paskui šildomės saulėje, dukra kalena dantimis, nes vėl pavėlavo išlipti iš vandens dar nesušalusi, sūnus bijo alkanų uodų, visi trys krizenam iš to, kokie dabar raukšlėti mūsų pirštai ir nutįsę plaukai. Jei turim užkandžių, užkandžiaujam, jei ne tiesiog įšylam... paskui maudomės dar ir dar, kol ateina laikas grįžti į namus.

– Ar turite kokių ypatingų ritualų tokiose išvykose?

– Pakeliui visada nusiperkam ledų, net jei kažkuriam skauda gerklę. Ledai – šventas vasaros reikalas, nuodėmė jų nevalgyti. Gyvenimu reikia džiaugtis, todėl ir aš džiaugiuosi, o popierėliai, kuriuose surašytos kalorijos, keliauja į šiukšlių dėžę. Mano nuomone, vasarą iš ledų neįmanoma gauti nei vienos kalorijos, – vien malonumą. Ir taip kiekvieną mielą dieną, jei tik šilta.

– O ką veikiate, jei oras maudynėms netinkamas?

– Jei oras vėsus, išslenkam nors į kiemą. Būna, susėdam visi trys ant suoliuko, klevų šešėlyje, ir pučiam muilo burbulus. Jie lekia vėjo nešami vis tolyn ir tolyn, seka praeivius, būriais lekia į kitą gatvės pusę. Galų gale pūsti burbulų lieku aš viena, o vaikai laigo ir sprogdina juos pirštais, springdami juoku.

Didžiausias iššūkis išgyventi ilgas lietingas savaites, kada visi trys esame priversti tūnoti namuose ir žiūrėti, kaip langą skalbia iš sunkių debesų pasipylęs vanduo. Kelias dienas dar ištveriam nesipykę, paskui buvimas kartu šiek tiek apkarsta ir prasideda pykčiai. Vaikai prisimena, kas iš ko kažkada nugvelbė saldainį ar nepasidalino kramtoma guma. Tenka juos išskirstyti ir kokį pusvalandį palaikyti skirtinguose kambariuose, kad prisimintų, kaip jie vienas kitą myli, o aš klastingai pasinaudojusi proga tuomet ramiai rašau.

– Per vaikų atostogas turbūt ir kasdienė rutina išnyksta...

– Ką tik sutvarkyti namai per kelias minutes vėl virsta tikromis džiunglėmis, kur pakampėse mėtosi „Lego“ detalės, miegantys katinai, karoliukai ir kitokios smulkmenos. Ant stalo nugula piešimo popieriaus, spalvotų knygelių ir pieštukų sluoksnis, prislėgtas kokia nors knyga, pavyzdžiui, skaitomiausia enciklopedija. Tvarkytis tingim visi, juk atostogos, todėl apsikuičiam iki ausų ir tik tada tenka griebtis dulkių siurblio.

Kartais įsijungiame „Youtube“, paleidžiame mėgstamas dainas ir garsiai dainuojame jas visi trys. Jei tėvelis namuose, tada traukiam jau keturiese. Dainuojam garsiai ir aš labai atsiprašau kaimynų, kad jiems tenka dešimtsyk per dieną klausytis, kaip „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ ilgisi Venesuelos, o mes pritariame dainininkams nedarniais balsais.

– Minėjote ir apsilankymus pas močiutę.

– Jei yra galimybė, trumpam ištrūkstame pas močiutę. Kol geriam kavą ir kalbamės, vaikai zuja čia į lauką, čia į namus, šuva laksto paskui juos, ir visi būna patenkinti. Aš – trumpu atokvėpiu, kada pati galiu pabūti dukra, o vaikai – didesne laisve nei mieste.

Aš visą vasarą praleidžiu su vaikais, o kol dirbu, vaikus prižiūri mylinti geriausia pasaulyje močiutė. Tada namuose beprotiškai tuščia ir mudu su vyru nekantriai laukiam savaitgalių, kada visa šeimyna vėl bus kartu ir mes galėsime nuveikti ką nors smagaus visi kartu.

– Kas svarbiausia per atostogas?

– Svarbiausia leisti sau būti ne suaugusia rimta į penktą dešimtį oriai įžengusia teta, o pačiai pabūti vaiku. Pliaukšti niekus ir visiems drauge kristi juokais. Žavėtis viskuo, kuo žavisi jie – spalvotais akmenukais, keistais debesimis, vandens atspindžiais, plaukimo stebuklu. Lakstyti basomis, pasitaškyti purvinoje baloje, pūsti muilo burbulus. Daug juoktis. Vakare rodyti vaikams virš horizonto ryškiai žėrintį Jupiterį, lyg brangakmenį mėlynos jūros gilumoj, ir, išgirdus jų kupinus susižavėjimo „Oooooooooo“, lygiai taip pat žavėtis ryškiausia ir didžiausia planeta. Tegul ir iš tolo.

– Papasakokite apie įsimintiniausias atostogas.

– Pačios įsimintiniausios atostogos buvo pernai, kada pagaliau ištaikėme progą nuvažiuoti prie jūros. Visą kelią iki Karklės, kurią myliu nuo pat pirmojo apsilankymo ir mylėsiu amžinai, jaučiausi kaip Šrekas. Asilas su mumis nevyko, vyko tik šuo, bet „ar jau atvažiavom?“ skambėjo už nugaros maždaug kas dešimt minučių.

Papusryčiavome mažoje jaukioje pakelės kavinukėje, kur leido sėdėti lauke su šunimi, už ką iki šiol esame dėkingi. Geriausia, kai visa šeima kartu.

Niekada nepamiršiu to jausmo, kai lauki nesulauki, kada tavo vaikai pirmą kartą pamatys jūrą. Kažkada tai buvo neapsakomas atradimas man pačiai, o dabar tikėjausi – tai ir jiems taps atradimu. Baltija pasirodė visu gražumu. Buvo nekaršta, užtat dangus giedras, nutaškytas debesimis ir bangos riaumodamos kėlė baltas keteras, pašaknėse žalsvos lyg butelinis stiklas.

Vogčiom žvilgtelėjusi į susižavėjimo kupinus savo vaikų veidelius pamačiau juose tą pačią išraišką, kurią kažkada mano veide tikrai matė mano tėvai. Ir tai buvo nuostabu... o paskui... paskui greitai prabėgo keturios nerūpestingos ir nuostabios dienos, kurias galėčiau auksu išraityti šeimos patyrimų knygoje. Kaip mes anksti ryte rinkome gintarą. Kaip eidavom pasivaikščioti ir aplink nebūdavo nei vieno žmogaus. Tik mūsų ketveriukė, čia riaumojanti, čia šnabždanti jūra, medaus spalvos dangus virš bangų ir rašalo mėlynumo dangus virš kopų ir vaivorykščių puslankiai horizonte. Pėdos, pamažėl tirpstančios šlapiame smėlyje, margi apvalūs akmenukai ir tas nenusakomas jūros kvapas, kuriuo persigeria viskas – drabužiai, plaukai ir net oda. Laivų švyturėliai tolumoje, kuriuos skaičiuodavom ir visi gaudavom skirtingą skaičių, vaikų juokas, susiliejantis su paslaptinga jūros kalba...

– Maudynės, ledai... o kokią vietą atostogų metu užima knygos?

– Ir kaip be knygų? Aš pati be jų gyventi negaliu, rodos, nėra ką skaityti – ir ore staiga pasibaigia visas deguonis, o dabar namie atsirado dar viena skaitanti dūšelė – dukra... Būna, skaitom abi – aš susirangiusi ant sofos, ji – nugara atsirėmusi į mane, o kojytes susikėlusi ant romiai snaudžiančio šuns, nedrįstančio trikdyti tokios svarbios akimirkos.

Jau dabar džiūgauju, nes bendradarbė paskolino šūsnį neskaitytų detektyvų, kurie atostogų nesulauks, nes bus perskaityti gerokai anksčiau. Viena gera mergaitė pažadėjo paskolinti Makso Frajaus knygų, tad laukiu nesulaukiu, kada kibsiu skaityti.

Vaikai išvažiavo pas močiutę ir dukra rimčiausiu veidu susikrovė į maišelį žaislus ir knygas, nes jau tapo tradicija „paskaityti prieš miegą“... sūnus taip pat skaito enciklopediją, tiesa, lėtai, bet juk skaito ir to nori pats!

Knygos keliauja su mumis į paplūdimį, važiuoja į keliones ir yra tokia pat įprasta gyvenimo dalis, kaip kitiems žmonėms pavalgyti pusryčius. Apskritai – atostogos tobulas laikas skaityti. Juk nereikia keltis penktą ryto, kaip darbo dienomis, galima leisti sau skaityti iki paryčių... ir, patikėkit, vasarą mano languose dažnai dega šviesa.

Dega, kol išaušta, o aš tiktai kokią ketvirtą ryto sugebu nenoromis užversti knygą, o paskui dar ilgai klaidžioju ten. Anapus žvaigždynų.