Povandeninio laivo užgrobimas
Po teismo dar Vilniuje, vežant iš Lukiškių kalėjimo į geležinkelio stotį, N.F.Sadūnaitę įgrūdo į atskirą narvą specialiame kaliniams vežti skirtame automobilyje, kur sėdėjo ginkluotas sargybinis.
Į tą pačią mašiną prigrūdo ir daugiau kalinių, visi jie buvo kriminaliniai.
Jie labai stebėjosi, ką tokia gležna ir jauna mergina galėjo padaryti, kad taip kruopščiai saugoma.
„Tie kaliniai man šaukė, kad patys yra teisti – vienas keturis, kitas septynis kartus, bet jiems neteko matyti, kad būtų kas nors taip saugomas kaip aš. Jie manęs klausė, ką aš tokio padariau. Kaip tik tuo metu lietuviai buvo užgrobę lėktuvą, tai aš jiems spontaniškai ir atšoviau: „Povandeninį laivą užgrobiau!“ Kaip pakilo mano autoritetas tarp jų. Paskui, kai mus atvežė į paskirstymo punktą, pro mane praeidamas toks kalinys tyliai paklausė, ko man reikėtų, pasakiau, kad voko su pašto ženklu, popieriaus ir pieštuko“, – teigė N.F.Sadūnaitė.
Kovotoja: N.F.Sadūnaitės fotografija, daryta Vilniuje apie 1970–1973 m., kai ji jau buvo aktyviai įsitraukusi į antisovietinę veiklą. (Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų nuotr.)
Kaip išsiųsti laišką?
Ir netikėtai ji visa tai gavo. Politinė kalinė labai džiaugėsi, kad buvo pasodinta į vienutę, kur galėjo rašyti.
N.F.Sadūnaitė atkūrė savo kalbą, kurią sakė teisme, ir išguldė ją tame popieriuje.
„Parašyti parašiau, tačiau, kam siųsti? Jokio adreso neturiu. Kaip visada panašiose situacijose, ėmiau melstis ir laukti Viešpaties malonės“, – prisiminė tuometė kalinė.
N.F.Sadūnaitė teisme buvo atsisakiusi advokato, kadangi gynėsi pati, jai leido susipažinti su byla.
Aš prieš juos į kovą stoju Viešpaties vardu ir aš laimėsiu.
Byloje moteris pastebėjo, kad buvo įrašyta nemažai asmenų, kurie turėjo tam tikrą ryšį su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba.
Prie tų žmonių pavardžių buvo įrašyti ir jų namų adresai, pažymėta, kad jų korespondencija iš pašto paimama.
N.F.Sadūnaitė suprato, kad bet koks tų žmonių susirašinėjimas yra sekamas ir skaitomas KGB darbuotojų. Tad jiems siųsti kategoriškai negalima.
„Rašyti tiems žmonėms buvo tas pats, kaip tiesiai siųsti adresu V.Lenino g. 40 (buvę KGB rūmai, dabar Gedimino pr. esantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejus – A.D.). Taigi nebuvo kam siųsti tų mano raštų. Beliko tik melstis“, – pasakojo N.F.Sadūnaitė.
Kalinė: N.F.Sadūnaitė Valstybės saugumo komiteto (KGB) tardymo izoliatoriuje Vilniuje 1974 m. rugpjūčio 30 d. (Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.)
Maldos buvo išklausytos
„Po kurio laiko mane uždarė į kamerą su tokia čigoniuke. Neklausinėjau, už ką ir kaip ji čia pakliuvo. Ji buvo beveik mano ūgio, tad jai pasiūliau pasiimti mano drabužių, vis tiek juos būtų atėmę, nes kalėjime griežto režimo kaliniams duota dryžuotus rūbus“, – prisiminė N.F.Sadūnaitė.
Taigi mergaičiukė mielai priėmė N.F.Sadūnaitės pasiūlymą. Mergina paėmė rūbus ir paklausė, kuo galėtų už tai atsilyginti.
„Sakau, nieko nereikia. Bet staiga prisiminiau ir klausiu jos: „Ar tu Vilniuje pažįstamų čigonų turi?“ Ji man atsako: „Nepatikėsi, bet turiu.“ Paprašiau, kad ant voko užrašytų savo pažįstamo tautiečio pavardę ir jo adresą. Paprašiau, kad ji savo ranka ant mažo lapelio užrašytų, kad, kai gaus šitą laišką, po 23 val. (kad nepataikytų kratos metu), nuneštų ir atiduotų adresatui į rankas. Mergina užrašė adresą, į voką įdėjo raštelį. Užsikišau tą voką už savo palaidinės ir galvojau, ką daryti toliau“, – pasakojo N.F.Sadūnaitė.
Anot buvusios politinės kalinės, vežant iš vieno kalėjimo į kitą, nuogai nebeišrengdavo, tad tikimybė, kad pastebės voką, buvo nedidelė.
„Labai greitai tą čigoniukę iškėlė, apie ją daugiau nieko nežinau. Vėl likau viena. Atėjo sargybinis išvesti mane pasivaikščioti. Nustebau, kad vienas, nes net į tardymą ar pasivaikščiojimą mane visuomet lydėdavo trys kareiviai. Jie patys vienas kitą sekdavo, kad tik neperduočiau kokio laiško į laisvę, nekalbėčiau su jais. Todėl iškart klausiau, kodėl jis vienas, nes turėjo būti trys? Tai jis man pasakė, kad anie jo draugai pagiringi nuėjo paieškoti ko nors išgerti“, – kalbėjo N.F.Sadūnaitė.
Praeitis: toje kameroje, kurioje kalėjo N.F.Sadūnaitė, šiandien įrengta Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. (S. Žiūros / Fotobanko nuotr.)
„Geresnio šanso nebus“
Kalinė suprato, kad kitos tokios progos perduoti laiško į laisvę su savo kalba teisme nepasitaikys.
Ir ji išdrįso sargybinio paprašyti, kad įmestų laišką į pašto dėžutę.
„Už tokį patarnavimą ypatingai pavojingam valstybiniam nusikaltėliui grėsė 15 metų kalėjimo, bet jis sutiko paimti laišką. Padaviau, jis įsikišo voką į vidinę kišenę. Po pusvalandžio sugrįžo kiti sargybiniai, parvedė mane į kamerą. Nežinojau, ar tas laiškas pasieks adresatą, nes Vilniuje toks bandymas nepavyko, kareivis jį atidavė „broliams kagėbistams“. Suprantu jį, tuomet buvo liudininkų, jis negalėjo kitaip pasielgti“, – teigė N.F.Sadūnaitė.
Sovietai labai bijojo, kad tai, ką tikėjimo kalinė kalbėjo teisme, nepakliūtų į viešumą.
Tad ją labai skubiai išvežė į griežto režimo kalėjimą Mordovijoje.
Bandė gundyti laisve
Kai N.F.Sadūnaitę nuvežė į Mordoviją, nepraėjo nė dvi savaitės, ją iškvietė pas lagerio viršininkę, nes pasakė, kad „jos aplankyti atvažiavo lietuviai jaunikiai“.
„Ateinu į viršininkės kabinetą vilkėdama šimtasiūle dryžuota suknia ir avėdama kerziniais batais. O ten tokie vyrukai buvo, jie eina manęs link ir sako lietuviškai – mes atvažiavome tavęs parvežti namo. Mes panaikiname tuos šešerius metus nelaisvės, ir važiuosi į Vilnių laisva. Tik yra viena maža sąlyga. Pasakyk, kaip sugebėjai perduoti savo teismo kalbą į laisvę. Jų smalsumas suprantamas, nes ten jokių stebėtojų nebuvo. Niekas, be teisėjų, penkių kagėbistų ir šešių sargybinių, kurie mane saugojo, tos kalbos negirdėjo“, – pasakojo N.F.Sadūnaitė.
Ir tada Nijolė suprato, kad ir kareivis, ir čigonas savo žodį ištesėjo.
„Man kaip akmuo nuo širdies nukrito. Iš tų atvykėlių sužinojau, kad tas laiškas pasiekė laisvą pasaulį. Aš jiems sakau, žinote, man čia labai patinka, visai neturiu jokio noro niekur važiuoti, pasilieku lageryje“, – sakė moteris.
Istoriją sužinojo grįžusi
N.F.Sadūnaitė, nepaisant viliojimų sugrąžinti laisvę, neišdavė tų žmonių, kurie jai padėjo. Tik grįžusi po visų kalėjimų ir tremčių, po šešerių metų, sužinojo, kaip jos kalba pasiekė adresatą ir galiausiai buvo išspausdinta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“.
„Dabar ta gydytoja jau mirusi, ji buvo religinga, bažnyčioje lankėsi, bet su „Kronikos“ leidimu ir platinimu nieko bendra neturėjo. Tiesa, ji irgi neišvengė nei kratos, nei tardymų. Ji man ir pasakojo, kad vieną vakarą beveik prieš vidurnaktį apsireiškė vėlyvas svečias. Ji pravėrė duris, o ten – senas čigonas, barzda iki liemens, ir jis kiša jai į rankas laišką. Ji labai išsigando provokacijos ir nenorėjo to laiško imti. Tas pradėjo aiškinti, kad nieko blogo jai nelinki, tik paprašė, kad pažiūrėčiau į tą laišką“, – prisiminė N.F.Sadūnaitė.
Gydytoja atvertė jį ir iškart pažino Nijolės rašyseną, nes ji kurį laiką pas ją sekretoriavo.
Labai apsidžiaugė, dėkojo žmogui, perdavusiam šią svarbią žinią iš kalėjimo.
Gydytoja žinojo, kur tą laišką perduoti toliau, tai ji padarė dar tą pačią naktį.
Taip N.F.Sadūnaitės kalba teisme, po jo praslinkus vos keliems mėnesiams, buvo išspausdinta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 17 numeryje.
„Dar per tardymus tiems KGB tardytojams vis kartojau, kad jie pralaimės. Jų buvo milijonai, aš prieš tą baisingą armiją kaip koks Dovydas – vienui viena, net akmenuko neturėjau, jie mano kryželį nuo kaklo nutraukė, rožančių sudraskė, bet aš jiems kartojau, kad aš prieš juos į kovą stoju Viešpaties vardu ir aš laimėsiu. Jie vis klausdavo, iš kur ta ragana atsirado? Paskui sužinojau, kad mano kalbą skaitė ir per Vatikano radiją. Ir tai neapsiėjo be pasekmių mano tardytojams, bet aš už juos ir šiandien meldžiuosi, nes jie nežinojo, ką darė, jiems nebuvo duota ta malonė“, – šypsojosi politinė kalinė, vienuolė, sesuo N.F.Sadūnaitė.
Ko bijojo KGB?
N.F.Sadūnaitė buvo suimta 1974 m. rugpjūčio 27 d.
Kratos metu pas ją buvo rastas rašomąja mašinėle perrašomas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 11-asis numeris.
Parengtinio tardymo metu N.F.Sadūnaitė atsisakė ką nors parodyti, todėl tardytojai grasino ją uždaryti į psichiatrijos ligoninę.
Du mėnesius jai nebuvo leista perduoti maisto.
1975 m. sausio pabaigoje N.F.Sadūnaitė parašė prokurorui skundą, protestuodama prieš tardytojų savivalę, grasinimus psichiatrijos ligonine.
1975 m. birželio 16 d. LSSR Aukščiausiasis Teismas pradėjo nagrinėti N.F.Sadūnaitės bylą, procesas buvo uždaras.
Po liudijimo liudininkai būdavo išvaromi iš teismo salės, kad negirdėtų teismo proceso.
N.F.Sadūnaitė į teismo klausimus neatsakinėjo.
„Kadangi ne aš, o jūs esate nusikaltėliai, kurie laužote elementariausias žmogaus teises, garantuotas įstatymais, Konstitucija ir Visuotine Žmogaus teisių deklaracija, ir ginate melą, prievartą bei smurtą, nes, apšmeižę ir nuteisę nekaltus žmones, kankinate juos kalėjimuose ir lageriuose, į bet kokius teismo klausimus, kaip ir per tardymą, neatsakinėsiu, tuo protestuodama prieš šią bylą“, – pareiškė teisiamoji.
N.F.Sadūnaitė atsisakė advokato ir gynėsi pati, ginamoji jos kalba, taip pat paskutinis žodis teisme turėjo šokiruoti KGB veikėjus savo drąsa ir kova už tikėjimo laisvę.
Todėl nenuostabu, kad jiems labai rūpėjo, kaip ši moteris pergudravo visą armiją agentų. ir tai, kas vyko jos teisme, sugebėjo prasmukti pro geležinę uždangą.
„Kovoti už žmogaus teises gyvenime – kiekvieno šventa pareiga. Džiaugiuosi, kad man teko garbė pakentėti už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kurios teisingumu ir reikalingumu aš įsitikinusi, ir tam liksiu ištikima ligi paskutinio atodūsio. Tad leiskite įstatymus, kiek tik jums patinka, bet pasilaikykite juos sau. Reikia atskirti tai, kas parašyta žmogaus, nuo to, kas įsakyta Dievo. Mokestis Cezariui yra likutis nuo mokesčio, sumokėto Dievui. Svarbiausia gyvenime išlaisvinti širdį ir protą nuo baimės, nes nuolaidžiauti blogiui yra didelis nusikaltimas“, – taip teisme kalbėjo N.F.Sadūnaitė.
Biografijos faktai
N.F.Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kėdainių apskrityje, Dotnuvos miestelyje.
1955 m. baigė vidurinę mokyklą, 1956 m. įstojo į pogrindinį Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną Panevėžyje.
Jau nuo 1970 m. pateko į KGB akiratį, perspėta dėl antisovietinės veiklos. Tais pačiais metais įstojo ir baigė medicinos seserų kursus, dirbo Vilniaus kūdikių namuose.
Pradėjus leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, tapo viena aktyviausių talkininkių: rinko ir tikrino informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje ir už jos ribų, spausdino ir platino „Kroniką“, vežė į Maskvą, kad būtų persiųsta į JAV.
1974 m. suimta bespausdinant 11-ąjį leidinio numerį.
1975 m. birželio 17 d. LSSR Aukščiausiojo Teismo nuteista trejiems metams griežto režimo lagerio ir trejiems metams tremties.
Teismo metu pasakyta kalba per pogrindinę Lietuvos ir Maskvos spaudą plačiai pasklido Vakarų žiniasklaidoje.
Buvo kalinama Pskovo, Gorkio ir kituose kalėjimuose kartu su kriminalinėmis kalinėmis. Bausmę atliko Mordovijos griežto režimo moterų lageryje.
Lageryje kovojo už kalinių teises, badavo protestuodama prieš žiaurų elgesį su politiniais kaliniais, dvasiškai ir materialiai paremdavo kartu kalinamas moteris iš įvairių SSRS vietovių.
Grįžo į Lietuvą 1980 m.
Nors buvo KGB akiratyje, tęsė nutrauktą darbą – daugino ir platino „Kroniką“, vežė pogrindžio spaudą ir kitą informaciją į Maskvą, iš kur padedant rusų disidentams ši spauda patekdavo į Vakarus.
Tačiau nuo 1982 m., stebuklingai išvengusi KGB pasalos, buvo priversta penkerius metus slapstytis.
Penkerius metus besislapstydama Lietuvoje, Maskvoje ir kitur, toliau bendradarbiavo leidžiant ir platinant „Kroniką“.
1983 spalio mėn. kartu su „Kronika“ N.F.Sadūnaitė perdavė į Vakarus savo prisiminimų užrašus, kurie buvo platinami, o 1985 m. JAV išleisti atskira knyga „KGB akiratyje“.
1987 m. perdavė į Vakarus atsiminimų knygelę, pavadintą „Gerojo Dievo globoje“. Abi knygelės buvo išverstos į septynias kalbas.
1987 m. kartu su Petru Cidziku, Vytautu Bogušiu ir Antanu Terlecku oficialiai informavo Vilniaus miesto valdžią, kad 1987 m. rugpjūčio 23 d. ruošia Ribentropo-Molotovo paktui atminti skirtą mitingą. Mitinge pasakė kalbą.
Praėjus kelioms dienoms, KGB dirbę asmenys, prievarta įsisodinę į automobilį, 30 valandų Nijolę vežiojo po Baltarusijos miškus, tyčiodamiesi ir grasindami „nušauti ir čia pat užkasti“.
1988 m. vasario 15 d. buvo apspinduliuota neaiškios kilmės spinduliais, kurie jai pažeidė gyvybines funkcijas, teko ilgai gydytis.
1992 m. apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2018 m. sausio 13 d. gavo Laisvės premija.
Šaltinis: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras
