Tegul visi langai pražysta gėlėmis
Nijolė Narmontaitė, aktorė, knygų autorė, kurios gimtadienis šiemet sutampa su Velykomis
Daug kas mums su Pauliumi sako: "Jūsų komanda – jėga!" O ta mūsų jėga – ne tik vienas kito palaikymas, bet ir gebėjimas iš bet kurios blogos situacijos ištraukti kažką gera.
Taip ir dabar – pasakyta sėdėti namuose, mes ir sėdime. Aš per 25 dienas nė karto nebuvau išėjusi iš namų, o Paulius – tik kartą į parduotuvę. Ir tai išruošiau jį kaip į karą: pirštinės, apsauginė kaukė, akiniai, net skafandrą kaip mokėdami padarėme.
Niekaip negaliu suprasti žmonių, kurie namuose kankinasi be veiklos ir guodžiasi, kad gali nuprotėti tame karantine. Man šis laikotarpis – kūrybos metas. Mes net ir namų teatrą turime. Viskas prasidėjo nuo inscenizuoto pasveikinimo kolegoms Teatro dienos proga. Parengėme su Pauliumi tokį smagų pasirodymą su dekoracijomis. Visiems labai patiko, prašė ir daugiau. Paulius su tokiu entuziazmu įsitraukė, vien šiems spektakliukams kone po pusdienį abu sugaištame.
O kur dar kalnai knygų – nežinia, prie kurios pulti, tiek visko norisi perskaityti. Ir prie savo naujosios knygos prisėdu. Kadangi ji bus susijusi su kulinarija, vienas jos skyrius bus krizinis – kaip pasigaminti iš nieko.
Ir dar – mūsų karštoji linija. Aš moku žmonėms įpūsti optimizmo, o Paulius, ugdomojo vadovavimo ir krizių valdymo specialistas, teikia labai rimtų patarimų labai rimtiems verslininkams, kaip įveikti šią krizę. Taigi dirbame kaip kokiuose kabinetuose skirtinguose kambariuose telefonais kalbėdami. Padedi kam nors ar nuotaiką pakeli, žiūrėk, ir tavo nuotaika geresnė. Tai toks savęs stimuliavimas!
Iš noro padaryti gera gimė ir kitas mūsų sumanymas. Tenerifėje gyvena mano sūnus Simas su šeima, su juo kasdien pasišnekame. Ir kaskart jis su tokiu entuziazmu pasakoja, kaip salos gyventojai laukia septintos vakaro, nes tuomet iš savo balkonų atsidėkodami už jų darbą ploja medikams. Vėliau įjungia muziką, tada visi šoka savo balkonuose, išreikšdami savo pozityvią nuostatą. Visi labai laukia šios valandos, toks daktarų palaikymas!
Ir mes su Pauliumi galvojome, kaip mūsų daktarams atsidėkojus. Kadangi mums, aktoriams, geriausia padėka yra gėlės, sugalvojome: balandžio 27-ąją, Medicinos darbuotojų dieną, tegul visi Lietuvos langai pražysta gėlėmis! Iškarpykime, nupieškime gėlių puokštes ir priklijuokime ant langų, kad medikai keliaudami į darbą ar važiuodami greitosios automobiliu visuose languose matytų jiems siunčiamus pagarbos ir dėkingumo ženklus. Parodykime: mes sėdime namie, bet širdimi esame su jumis, mūsų herojai!
Kai pati išpuošiau mūsų namų langą, iškart atsirado pasekėjų. Žmonės siunčia savo nuotraukas, feisbuke jungiasi į akciją ir dėkoja už mintį, sako: "Ir daktarams padėkosime, ir užsiėmimų su vaikais turėsime!"
Mūsų namuose ne tik popierinės gėlės žydi. Kažkokiu būdu į juos atkeliavo tulpių svogūnėliai – Paulius pasislėpęs susodino ir pražydino. Įteikdamas pasakė: "Dabar kiekvieną dieną bus tavo gimtadienis!" Taip ir yra, mes kasdien švenčiame gyvenimą. O mano tikrąjį gimtadienį, kaip pastaraisiais metais buvo įprasta, turėjome švęsti kelionėje, Madeiroje. Nė kiek nenusimenu, bus dar tų kelionių, ir tą chalierą įveiksime!
O šiam savo gimtadieniui, sutampančiam su Velykomis, paruošiu ypatingų kiaušinių. Namuose nėra jokių dažų, nei flomasterių – pasibaigė. Tai prisiminiau ypatinguosius aktorės Gražinos Balandytės marmurinius kiaušinius.
Reikia pasiruošti štai tokį viralą: 3 šaukštai juodos arbatos arbatžolių, 1 šaukštelis druskos, 20 juodųjų, 20 kvapiųjų pipirų, 5 gvazdikėliai, žiupsnelis cinamono, jei turite – kalendros, aitriųjų paprikų. Dar reikia įpilti 2 šaukštus romo. Kiaušinius reikia nuplauti šaltu vandeniu, išvirti, o išvirusius truputį šaukšteliu iš visų šonų padaužyti. Ne taip, kad nukristų kevalas, bet kad susidarytų mažytės kiaurymės skysčiui pratekėti. Tada tuos kiaušinius reikia sudėti į tą tirpalą, virti 20 min. Išimti, atvėsinti ir parą palaikyti šaldytuve. Kai nulupi, tie kiaušiniai atrodo kaip marmuriniai. Ir gražu, ir skanu, ir aromatas malonus – pamėginkite!
Užsiimkime savo sielos dezinfekavimu
Žurnalistei, poetei ir visuomenės veikėjai Daliai Teišerskytei, šios Velykos bus kitokios.
Aš, kaip paklusni Lietuvos pilietė, labai laikausi (ir kitiems siūlau) visų valdžios prisakymų. Be to, per daug myliu savo vaikus ir vaikaičius, kad galėčiau rizikuoti ir per šias Velykas kviesti juos į svečius.
Gerais laikais, kai mūsų šeima buvo didelė, prie Velykų stalo susėsdavom 12–14 žmonių. Kai po skyrybų su antruoju vyru ji sumažėjo, liko tik mano vaikai ir anūkai – vis tiek Velykas švęsdavom labai šauniai. Kiekvienam iš artimųjų paruošdavau po kokią mielą staigmeną. Stalas būdavo didelis, kaip ir įprasta lietuviams.
Man Velykos ir Kalėdos – šventės, kurios patikrina ir šeimos tvarumą, ir tradicijų laikymąsi, ir mokėjimą tyliai pasimelsti. Dabar gi jaunimas garsiai nebemoka to daryti. O dar ši šventė asocijuojasi su sočiais, ramiais pasisėdėjimais prie stalo, dalijantis prisiminimais. Senais laikais su vaikais labai dažnai keliaudavom, tad likę daug nuotraukų, filmukų. Mielai juos po Velykų pusryčių pasižiūrim, vaikaičių problemas, pasiekimus išklausom.
Belaukdama Velykų visada puošdavau beržo šaką, visuose kambariuose prigalvodavau kokios nors šventinės atributikos. Namai blizgėdavo, kvepėdavo. Mat esu didelė švaromanė, aplinkos estetė. Man visados namuose viskas turi būti aukštumoj, net ir šiokią dieną.
Šitos Velykos tikrai bus kitokios. Manau, kad visi protingi žmonės – jeigu jie myli savo namiškius – pasistengs juos pasveikinti ir su jais pabendrauti nuotoliniu būdu. O ir Velykų bobutės lauktuves galės palikti prie vartų. Mano šeimos nariai savo velykinius lauknešėlius ras padėtus ant laiptų. Pasiims ir išvažiuos, o gal ir man ką nors ten pat dovanų paliks. Kadangi mano vaikai tikri inteligentai, gyvena kukliai, tai bent per didžiąsias šventes leidžiu sau išpildyti kai kurias jų svajones. Žodžiu, mano Velykų bobutės dovanėlės bus labai praktiškos, o drauge ir saldžios – visi mūsų giminėje dideli smaližiai.
Kiek pamenu iš savo jaunystės, Žemaitijoje, iš kur aš kilusi, ant stalo turėjo būti keptas kumpis ir baltas pyragas – Velykų boba. Jau nekalbant apie dažytus kiaušinius. Ar šįmet žadu dengti Velykų stalą, jei prie jo nebus mano brangiausiųjų? Žinoma, kodėl gi ne. Dabartinės technologijos leidžia būti su šeima ir nuotoliniu būdu.
Stengsiuosi, kad viskas būtų kaip ir anksčiau. Ir šv.Mišių transliacijos žiūrėjimas per televiziją. Ir kiaušinių dažymas išvakarėse (specialiai Velykoms prikaupiau svogūnų lukštų), ir lauknešėlių vaikams, anūkams ruošimas.
Esu truputėlį skudurininkė, tad labai mėgstu vaikščioti po parduotuves. Kai mane ištinka absoliuti neviltis, aš išsyk lekiu į kokią didelę parduotuvę ar į mažesnes – indų, suvenyrų, kosmetikos. Kas patinka – perku išsyk, dar nė nežinodama progos. Grįžusi namo viską sudedu į vadinamąjį dovanų stalčių. Tad net ir šiuo metu, kai parduotuvės nedirba, mano dovanų stalčius kuo pilniausias!
Rytoj Velykos… Iš tikrųjų, mąstau, mus gali išgelbėti tik viena – pamiršimas, kad visi turime savyje per daug pykčio. Visiems – kaimynui, valstybei, Seimui… Pyktis atima jėgas. Ir gal net nesužeidžia to, ant kurio loji. Pykdamas tu susižeidi pats. Ir kai lietuvis išmoks būti geras bei atidus kitam, kai išmoks saugoti ne tik save, bet ir gamtą, aplinką, kai jis bus tvarkingas ir užsiims savo sielos dezinfekavimu – štai tada viskas bus gerai! O mes juk stiprūs – štai kiek per istoriją visko nugalėjom: karus, Sibirą. Lietuva viską iškentė ir vėl atsistojo ant kojų. O kad su šita korone nesusitvarkytume?! Nesąmonė. Viską nugalėsim, tik, žmonės, būkim bent truputėlį vieni kitiems geresni!
D. ir R. Norvilams teks daužti margučius per vaiberį
Per tą koroną, kad ją kur, ir sūnaus pirmas jubiliejus – dešimt metų! – šuniui ant uodegos nuėjo. Vaikas norėjo į lazerių areną, o ji uždaryta, draugai – irgi uždaryti… Tiesiog nuvažiavau ir nupirkau sušių. Į juos prikišom žvakučių – štai ir visas gimtadienis. Panašiai turbūt bus ir su Velykomis. (Čia ragelį perima Deivio žmona Renata, kurios balse jau girdėti kur kas daugiau optimizmo – aut. past.)
Mes visada šventes švenčiame su tėvais. Kalėdos, Velykos – visuomet drauge. Arba mes pas juos važiuojame, arba jie pas mus. Bet pastaruoju metu, kai įsigijome vidury miškų esančią sodybą – buvusį girininko būstą Zarasų rajone, kviečiame visus čionai, į gamtą. Dabar tai dar ir tobula vieta izoliuotis. Keturi kilometrai aplink – jokių kaimynų. O dar pakraupinsiu jus, kad čia gyvendami neturime nei vandens, nei dušo, nei normalaus tualeto. Tiksliau, vandenį semiame iš šulinio, namus šildomės kokline krosnimi, o reikalus atliekame lauko tualete. Žodžiu, karantinuojamės kaip laukiniai ir labai laukiame vasaros, kai po pirties galėsime įšokti į tvenkinį – turime jų porą. Viename yra žuvelių, tokių gražių, oranžinių. Vaikai mėgsta jas šerti.
Tiesą pasakius, kai pamačiau tą sodybą pirmąsyk, pasidarė silpna. Galvojau, į kokį dilgėlyną čia Deivis mane atsivežė. Kiemas buvo apžėlęs dilgėlėmis, o atvykę kitąsyk radome namus pilnus bičių – jos buvo susisukusios lizdus tiesiai po grindimis. Vis dėlto nepabūgome fizinio darbo ir abu su Deiviu prikėlėme sodybą naujam gyvenimui.
Kaip jau minėjo mano vyras, pirmąsyk Velykas švęsime vieni. Keista bus šventė – teks daužti margučius per vaiberį... Kai pagalvoji, kad dar prieš metus visi drauge marginome kiaušinius, o Velykų rytą ėjome į bažnyčią, net verkti norisi. Beje, dar visai neseniai turėjome močiutę (ji per praeitas Kalėdas išėjo), kuri per visas šventes mus prižiūrėdavo, stipriai sugniaužus į kumštį laikė. Tai šventės su ja būdavo pagal visas bažnyčios taisykles. Dabar teks patiems jas prisiminti. Tarkim, per Didįjį penktadienį mėsos nevalgome, pasninkaujame, dar ir saldumynų privengiame. Velykų išvakarėse kiaušinius dažysime – jau nupirkau vaikų mėgstamų dažų. Anksčiau juos margindavome tradiciniu senoviniu būdu – su svogūnų lukštais ir žolelėmis, o šiais metais būsime modernūs. Vaikai gaus pirštines, į jas papilsime dažų. Tada jie pirštinėtais delniukais į tuos dažus volios virtus kiaušinukus, o paskui klijuos blizgučius. Nors vyriausiajai Vanesai septyniolika, ji mielai sėdasi prie stalo su savo dešimtmečiais broliais Emiliu ir Rėjumi marginti kiaušinių. Šįmet, matyt, irgi taip bus. Juk aplinkui draugų nėra…
Kai būdavo didelė šeimyna – mes, dar abiejų tėveliai – visada Velykoms kepdavome antį ar žąsį. Dabar maisto turime, bet neturime pagrindinių svečių – mylimiausių tėvelių, kuriuos ir taip, prisipažinsiu, nedažnai matome: juk vieni gyvena Vilniuje, kiti – Klaipėdoje.
Kažkokių ypatingų žaidimų per šią šventę nežaidžiame – tradiciškai daužiame, ridename kiaušinius, betgi, žinote, kaip su tais mažais vaikais būna… Neduok Dieve, jei kažkurio kiaušinis pirma laiko suskils – žaidimas ir baigsis dorai nė neprasidėjęs.
Tai ne stalo užsėdimo šventė
Neringa Čereškevičienė, praeityje garsios TV laidos "Tele bim- bam" vedėja, dabar – privačios mokyklos ir darželio kūrėja
Mano vaikai jau suaugę. Kotrynai – 27-eri, Justui – 26-eri, o jaunėliui Rapolui – 17-a. Va tokie jau mes dideli. Prisiminus senesnius laikus – velykinės iniciatyvos pas mus imdavosi vyrai. Tokia tradicija galiojo ir mano vyro, Fredžio, šeimoje. Tai ir Justas, ir Rapolas su užsidegimu margindavo kiaušinius.
Visko ten būdavo – ir kiaušinių, ir kiaušinienių… Juk kiekvieną lapelį reikėjo į lukštą suvynioti, o dar žolynais apdėlioti. Beje, ši tradicija išlikusi iki šių dienų, nors namuose turime tik jaunėlį Rapolą. Marginame kiaušinius senoviškai, jokių didelių meninių gabumų nereikalaujančiais būdais – kišame juos į žolelių, samanėlių nuovirus ir žiūrime, kas bus. O ryte renkamės tą gražiausių gražiausią, o vėliau bandome tą stipriausių stipriausią. Turime senelio, vyro tėčio, padovanotą medinį lovelį, tai tas margučių riedėjimas per medines grindis kažkaip labai vaikystę primena, už širdies griebia.
Iki šiol Velykas visada švęsdavome kartu – su atsivežtais margučiais (net iš trijų šeimų!), suneštinėmis vaišėmis. O per kitas Velykas mūsų bus dar daugiau – vasarą ruošiuosi tapti močiute! Todėl dabar didžiausia mano svajonė, kad šitomis sąlygomis viskas praeitų gerai, kad marti būtų sveika ir laiminga.
Anksčiau Velykos man būdavo ne tik šventė, bet ir intensyvus darbas. Juk su "Tele bim-bam" laida dažnai turėdavome tiesioginį eterį visai prieš pat Velykas, šeštadienį, reikėdavo rimtai pasiruošti. Štai iš to reikalo, matyt, ir gimė daina, vaizdo klipas "Velykų rytą – margučiai ritas…"
Bet visiems darbams prieš Velykas pasibaigus, tikrai nesėdėdavau prie stalo kažkokia suvargusi. Mamytė dar buvo gyva – padėdavo. O ir visi mes nesame stalo vergai: kiek padėta – tiek užtenka. Juk ir Velykų prasmė visai ne tokia – čia gi ne stalo užsėdimo šventė! Ir apie tai būtina su vaikais šnekėti. Kas yra tos Velykos, kas tas Didysis penktadienis, kas toji Verbų savaitė? Kas daugiau, jei ne mes, tėvai, turime visa tai vaikams išaiškinti. Nes tradicijos perduodamos per šeimą.
Mano vaikystėje, deja, nebuvo tos šventės taip atvirai švenčiamos. Pamenu, jei oras leisdavo, važiuodavome į sodą. Dabar sodą atstos terasa, kur trise, o dar su savo katinu ir dviem šuniukais galėsime šildytis saulutės atokaitoje, margučius ridenti. Gal kokia mano gėlytė ta proga pražys? Man be galo patinka gražūs puodai su gražiais žiedais. Vakar pirkau mažųjų narcizų porą indelių – galėsiu pastatyti ant Velykų stalo, dar veltiniais margučiais (mamytės kadaise veltais) jį padekoruosiu. Velykoms visada noriu žalios spalvos – net ir staltiesę žalią turiu įsigijusi.
Kas greičiausiai dingdavo nuo Velykų stalo, kai vaikai dar buvo maži? Vienareikšmiškai – močiutės kepta žuvis! Aš irgi bandžiau būti gera mama ir keletą metų iš eilės kepti ėriuko kulšį, kol visai netyčia išgirdau, kad visi ją valgo tik iš mandagumo. Beje, aš jau dešimt metų nevalgau mėsos, tad per Velykas labiausiai laukiu saldumynų. Ką dar gamindavau? Šaltieną – bet jos irgi niekas nevalgydavo. Tai sykį pabandžiau savo mamytės receptą – jautienos "Gildijos kepsnį" su sūriu ir svogūnais. Puikiausiai tiko ir iki šiol tinka visoms progoms – ir Velykoms, ir Kalėdoms, ir gimtadieniams! Jei jis yra ant stalo – visi bus sotūs ir laimingi. Gražios šventės visiems!
