Apie tai, kas įkvėpė ir kodėl kūrėjai norėjosi išsaugoti šį baimės ir nežinios kupiną laikotarpį meno kūrinyje, kalbame su L.Kuisiene.
– Karantino metu jūsų kūrybinė veikla nesustoja. Galbūt dabar galite jai skirti daugiau laiko ir ji tapo intensyvesnė? Ar karantinas turi įtakos jūsų kūrybos ritmui?
– Kuriu viena. Galima sakyti – esu nesibaigiančiame karantine. Visuotinė saviizoliacija man nėra tokia skausminga ir taip stipriai juntama, kaip žmonėms, kurie dirba kolektyvuose. Idėjų kūrybai ieškoti nereikia, nes realizuoju sumanymus, kuriems įgyvendinti reikia ar reikės metų, kadangi ruošiuosi personalinei parodai, kuri suplanuota 2021-aisiais. Kūrybos ritmui karantinas įtakos turi, nes dabar kuriu namuose, ne dirbtuvėse, kuriose liko daug priemonių, įrankių, medžiagų, o tai labai apriboja galimybes. Dirbu virtuvėje, todėl tenka gerokai dažniau tvarkytis, kad būtų kur gaminti maistą, kur pietauti šeimai. Toks kūrybinio chaoso griovimas iš pradžių trikdė, kėlė nerimą, kad namie neišeina dirbti visu pajėgumu. Tačiau per Velykas supratau, kad pastarąsias 28 dienas dirbau be pertraukų: meniškai įrišau tris knygas, kurias pati ir išleidau, sukūriau vieną objektą, o mintyse jau turiu sumanymą naujai knygai karantino tema.
Kokie būsime išėję iš karantino – geresni ar blogesni, pastabesni, empatiškesni ar, priešingai, paranojiški?
Likus savaitei iki karantino paskelbimo, vis ruošiausi įsigyti naujų medžiagų, bet atidėliojau, nes maniau – galėsiu tai padaryti bet kuriuo momentu. Todėl per visą šį laikotarpį didžiausią stresą patyriau tada, kai, paskaičiavusi popieriaus likučius, supratau, kad jų neužteks ir dirbti nebegalėsiu. Tačiau situaciją išgelbėjo galimybė medžiagas įsigyti nuotoliniu būdu.
– Naujausias jūsų kūrinys yra knyga – objektas "28 karantino dienos". Kas karantino laikotarpyje, jums, kaip kūrėjai, yra įdomu, netikėta, keista ar pan., kad kilo noras įamžinti tai meno kūrinyje?
– Šis kūrinys yra išimtis, kadangi gimė nuo lemtingų aplinkybių. Idėja tiesiog šovė į galvą, ir žinojau, kad kol jos neįgyvendinsiu, tol negalėsiu tęsti kitų darbų. Niekada nebūčiau sugalvojusi tokios temos, jei ne esama situacija. "28 karantino dienos" yra knygų ciklo "Stotelė" (dar vadinamo: "O, stabtelėk, akimirksni žavingas..."), įkvėpto Johanno Wolfgango von Goethes "Fausto", dalis. Kas metus ar dvejus įrišu po vadinamąją "stotelę", kurioje vienas pagrindinių akcentų yra sustojusio, sugedusio laikrodžio mechanizmas (nebetekančio laiko simbolis).
"28 karantino dienos" yra tarsi dienoraštis, kuriame įrašytas mano minčių srautas, patirtys, jausmai, meninio objekto sukūrimo aplinkybės ir meistriškumas. Kūrinyje keliu klausimą: kokie būsime išėję iš karantino – geresni ar blogesni, pastabesni, empatiškesni ar, priešingai, paranojiški? Tačiau žiūrovas yra laisvas ieškoti savų interpretacijų ir jos visos bus teisingos, nes kiekvienas iš mūsų pasaulį matome ir išgyvename savaip. Jei objektas žiūrovui sukelia bent minimalias emocijas ar pamąstymus, vadinasi, tai pavyko, misija – atlikta.
– Kiekvienas šios knygos – objekto lapas yra tuščias. Kodėl? Ar kiekviena karantino diena yra vienoda, o gal kiekvieną dieną jaučiate tuštumą, stygių įprasto gyvenimo ritmo?
– Tušti lapai tai – mūsų dienos. Jas įvardydamas, kiekvienas žiūrovas užpildo knygą savo turiniu.
– "28 karantino dienos" ne tik savo koncepcija, tačiau ir vizualumu yra labai įdomus – jis armonikos principu išsiskleidžia į tobulą apskritimą. Ar tuo siekėte sukurti vizualiąją metaforą apie pasaulio sukimąsi ratu (panašių situacijų, įvykių atsikartojimus)?
– Nudžiuginote, kad pastebėjote ratą, apskritimą. Tačiau tuo nesiekiau akcentuoti nenutrūkstamų ciklų pasikartojimo, nors virtualiosiose platformose ir teko skaityti straipsnių antraštes, kurios skelbė apie cikliškai pasikartojančias pasaulines tragedijas.
Labiausiai gera dėl to, kad namai jau ne tik nakvynės vieta, bet iš tikrųjų – namai.
Apskritai, kuriamų knygų viršelių formomis, faktūromis, medžiagiškumu, idėjomis reflektuoju žmogų, jo jausmus ir būsenas. O knygos, kuriose akcentuojami jausmai, turi būtent rutulio, apkritimo formos. Iki šiol sukurti objektai "Švelnumas", "Vienatvė", "Stovint ant bedugnės krašto", "Intuicija", "Paranoja", "Aistra" – turėjo rutulio užuomazgas. Kodėl būtent rutulys? Galbūt todėl, kad vieni jausmai yra aiškiai suvokiami ir įvardijami, o kiti – neturi aiškaus fokuso, yra išsisklaidę ir rutulio forma, mano nuomone, vizualiai geriausiai tai atskleidžia.
– Kokią simbolinę prasmę turi knygos – objekto uždarymas cilindro formos dėžutėje?
– Cilindro formos dėžutė tai – jausmai, kuriuose esame uždaryti šiuo metu ir kuriuos mums reikės paleisti, kai karantinas baigsis.
– Ar šį laikiną periodą suvokiate kaip galimybę nurimti, skirti laiko sau, savo mintims, atidėliotoms idėjoms, projektams įgyvendinti, ar, priešingai, jaučiatės suvaržyta, trūksta įprastos rutinos, gyvenimo tempo?
– Šis laikas komercinių darbų realizavimui yra blogas, nes jie sustojo ir stovės labai ilgai, o tai reiškia, kad turėsiu susidėlioti meninių projektų prioritetus ir dalį darbų atidėti vėlesniam laikui, kuris gali būti ir trys keturi, o gal daugiau metų. Tačiau mūsų šeima, kol esame sveiki, džiaugiasi galimybe būti kartu, susėsti prie bendro pietų stalo, pasikalbėti apie lūkesčius ir svajones, nes apie įprastos rutinos srautus jau nebėra ką bekalbėti. Gera klausytis apie tai, kaip dukrai nuotoliniu būdu vyksta muzikos ir baleto pamokos, gera bendrauti su sūnumi, gera, kad jis dar nori mūsų, tėvų, kažko paklausti, išklausyti mūsų nuomones apie jo mokyklines ir užklasines veiklas. Atrodo, gera net šuniui, kuris kas vakarą nasruose atsineša kamuoliuką ir duoda ženklą, kad nori žaisti, vadinasi, ir jis šiuo laikotarpiu gauna daugiau dėmesio, nes prisimena senus žaidimus. O labiausiai gera dėl to, kad namai jau ne tik nakvynės vieta, bet iš tikrųjų – namai.
