Pagarba mokyklos bičiuliui

Parodą gimnazijos bendruomenei pristačiusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyriausioji muziejininkė Vega Ribikauskienė papasakojo legendinio Lietuvos partizano Antano Lukšos gyvenimo ir kovos istoriją.

Ją puikiai iliustruoja paties A. Lukšos žodžiai: „Lageryje liko jaunystės metai, buvo palaužta sveikata, teko iškentėti didžiausią pažeminimą ir panieką, kančias ir nuovargį, tačiau mieliau atsimenu tas dienas, kai susipažinau su įvairių tautybių kaliniais, kurie nepasidavė smurtui ir kovojo, atrodytų, visai neįmanomomis sąlygomis.“

Rengiant parodą naudotasi gimnazijos, Veiverių muziejaus ir Lukšų šeimos narių suteiktomis nuotraukomis, bendradarbiauta su Lietuvos ypatinguoju archyvu, Lietuvos centriniu valstybės archyvu, Kauno technologijos universiteto muziejumi.

Gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas pasidalijo prisiminimais apie bendravimą su A. Lukša, kuris joje ne tik lankydavęsis, bet ir savo vardu pavadintomis stipendijomis skatinęs geriausiai besimokančius gimnazistus, rūpinęsis savo brolių atminimo įamžinimu.

Simboliška, kad paroda pristatyta rugsėjo 4-ąją, kai tądien 1951 m. dvigubo agento išduotas žuvo legendinis partizanų vadas, o žūties vietoje, Kauno rajone, Pabartupio kaime, prie paminklo J. Lukšai-Daumantui, vyko jo atminimui skirtas renginys.

Gimęs patriotu

A. Lukša gimė Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime, ūkininkų Simano ir Onos Lukšų šeimoje, kurioje augo dar keturi broliai: trys būsimi partizanai Jurgis (1920–1947), Juozas (1921–1951) ir Stasys (1926–1947), žuvę kovose, ir būsimas partizanų ryšininkas-rėmėjas Vincentas (iš pirmosios tėvo santuokos, 1905–1993), kalėjęs Vorkutoje. Visi šeimos nariai įsitraukė į partizaninį karą ir dėl to skaudžiai nukentėjo.

Ūkininkai Lukšos diegė savo vaikams patriotizmą, paskatino įsijungti į religines pavasarininkų, ateitininkų organizacijas. Kai Antanas buvo dešimties, Lietuvos švietimo ministerija uždraudė ateitininkų kuopas mokyklose, tad dalyvavimas ateitininkų veikloje tapo pirmąja jo pogrindinės veiklos mokykla.

Pasimokęs metus Kauno berniukų gimnazijoje, Antanas ieškojo savo pašaukimo. Pabaigė Kauno mokytojų seminarijos paskutinį kursą, buvo įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Fizinio lavinimo skyrių, studijavo Kauno universiteto Statybos fakulteto Geodezijos skyriuje. Jis kartu su broliais padėjo Juozui, antinacinės pogrindinės organizacijos – Lietuvių fronto nariui, platinti pogrindinę spaudą. 1943 m. kovą nacistinės Vokietijos kareiviams užėmus Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, jaunesniųjų kursų studentams teko mokslus nutraukti.

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, kai frontas kiek sustojo ant Nemuno krantų, Lukšų šeima apsisprendė pasilikti, nors turėjo galimybių pasitraukti į Vakarus.

Organizatorių nuotr.

Iškalbingi dokumentai

1944 m. vasarą Antanas, kaip daugelis jaunuolių, patyrė, kaip vyko masinis neteisėtas šauktinių gaudymas į Raudonąją armiją, priminęs vergų medžioklę. Košdamas apylinkes NKVD dalinys šaudė į bėgantį iš tėviškės A. Lukšą. Tais pačiais metais jis gavo mokytojo darbą Veiveriuose. Mokytojai nebuvo šaukiami į kariuomenę, tačiau jis gavo tris kvietimus mokytis Leningrado karo mokykloje – teko palikti mokytojo vietą.

1946 m. pradžioje Juozas ir Stasys Lukšos įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės aktyvių partizanų gretas, jie su bendražygiais leido laikraščius „Kovos keliu“, „Laisvės žvalgas“. Antanas tapo rinktinės spaudos platintoju, ryšininku ir sėsliuoju partizanu Arūnu. 1946 m. gegužės ir birželio sandūroje jam teko dalyvauti kautynėse Suvalkijoje. Parodoje šios kautynės lakoniškai dokumentuotos legendinio Tauro apygardos partizano Kazimiero Pyplio-Mažyčio Tėvynei pareigų ėjimo lape.

Tauro apygardos partizanų vadovybė, siekdama užtikrinti ryšių palaikymą tarp Vyriausiojo Lietuvos atkūrimo komiteto (VLAK) Vilniuje ir Kauno pogrindžio, 1946 m. rudenį A. Lukšą nusiuntė dirbti į strategiškai tinkamas vietas: Kaišiadorių, vėliau – Žaslių mokyklas.

Parodoje eksponuojama nepublikuota MGB (Valstybės saugumo ministerijos) sudaryta slapta „Apygardų, štabų išsidėstymo ir banditų grupių formavimosi Lietuvos TSR schema“, iš kurios matyti, ką tuo metu žinojo apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Lietuvą apraizgiusio sovietinio saugumo darbuotojų tinklas, apytikslės tuometės partizanų apygardų ribos.

Antanas turėjo palaikyti ryšius tarp brolių Vilniuje, Tauro ir Didžiosios kovos apygardų štabų.

1946 m. pabaigoje, išaiškėjus J. Markulio-Erelio išdavystei, Antanui teko palikti pamėgtą pedagoginį darbą, pasitraukti į pogrindį. Taigi jis tapo aktyviuoju Tauro apygardos laisvės kovotoju.

Kova ir pasala

Jaunesnieji broliai Lukšos – Stasys, Juozas ir Antanas, prieš tapdami partizanais, neturėjo karinės patirties, tačiau buvo gana išsilavinę, imlūs, tad partizanų vadovybė paskyrė jiems atlikti atsakingas pareigas ir šį pasitikėjimą jie pateisino.

Per trumpą laiką Antanas-Arūnas tapo Geležinio Vilko rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku, balandį prisiekė kaip Tauro apygardos štabo Ryšių poskyrio viršininkas. Dalyvavo kuriant Birutės rinktinę Kaune, priklausė rinktinės štabui. Jo pareigos buvo palaikyti ryšius tarp apygardos štabo padalinių vadų.

1947 m. pavasarį į Tauro apygardą buvo perkelta Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo būstinė, iš šios apygardos susisiekti su Vakarais buvo siunčiami įgaliotiniai. Parodoje matyti Jono Dainiaus šeimos namai Veiverių gatvėje, Aleksote, kur buvo vienas iš daugelio Kauno partizanų konspiracinių ryšių punktų, ir Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios nuotrauka – už jos tvoros susitikdavo Birutės rinktinės partizanų kuopų vadai.

Antanas buvo įpareigotas 1947 m. birželio 12 d. surengti Tauro apygardos vado Baltūsio-Žvejo ir Jono Žemaičio atstovų susitikimą. Deja, dėl didelio masto karinės čekistų operacijos, saugumo darbuotojai jau žinojo daugumą pogrindininkų konspiracinių butų Kaune. Iš pradžių Antanui pavyko išvengti penkių į susitikimą atėjusių MGB darbuotojų ir agentų smogikų kulkų, bet jis pakliuvo į antrąją pasalą Jono Poškos-Rolando bute Kauno senamiestyje ir buvo suimtas.

Nepalaužta dvasia

1947 m. gegužę SSRS buvo laikinai atšaukta mirties bausmė. Politinių kalinių sušaudymą pakeitė kiti marinimo būdai. A. Lukšai teko iškentėti baudėjų įtūžį už nesuimtus brolius partizanus, ištisinį mušimą ir kankinimus. Tokios košmariškos būklės, su atsilupusia nuo kankinimų oda, jis susitiko į tardymą atvestą savo motiną.

Priešingai, negu tikėjosi kalėjimo budeliai, Ona Lukšienė alpėjančio sūnaus neskatino dėl savos gyvybės išduoti kitų, per akistatą ji buvo nepalaužiama. Nors Antaną tardė net pats LSSR vidaus reikalų ministras Josifas Bartašiūnas, jis nieko neįskundė, liko ištikimas savo priesaikos žodžiams „Šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu“.

1947 m. rugsėjį A. Lukša buvo nuteistas 25 metams lagerio ir penkeriems metams tremties. Nuo 1948 m. jis kalėjo lageriuose Komijos ASSR. Kaliniai buvo verčiami šaltyje badaudami užsiimti beprasmišku darbu, – už poliarinio rato turėjo statyti geležinkelį, kuris taip ir nebuvo panaudotas (lageryje „501 strojka“). Susirgęs vidurių šiltine jis atsidūrė arti mirties, tesvėrė vos 37 kg. Kartu su grupe kalinių, nebepakėlusių pragariško darbo ir gyvenimo sąlygų, 1949 m. sukilo. Sukilimą nuslopinus, jo organizatoriai leisgyviai buvo suvaryti į baudos lagerį, kur teko gulėti ant šlapios žemės, tad kaliniai vienas po kito atsisveikino su šiuo pasauliu.

1946 m. pabaigoje, išaiškėjus J. Markulio-Erelio išdavystei, Antanui teko palikti pamėgtą pedagoginį darbą, pasitraukti į pogrindį.

1950 m. Antanas dirbo Taišeto lageryje, vėliau buvo nusiųstas į Magadano srities lagerius, kur pogrindininkai jį įgaliojo sekti žinias, klausytis, kas vyksta pasaulyje ir pasidalyti radijo naujienomis su kaliniais.

Sulaukė laisvės

1956 m. A. Lukša grįžo į tėvynę, susitiko motiną, mėnesiu anksčiau sugrįžusį iš tremties brolį Vincą, vedė savo bendradarbę, sovietų represuotų tėvų dukterį Eugeniją Ireną Savickaitę. Sovietų saugumas Lukšų nepaliko ramybėje, bandė nušluoti nuo žemės paviršiaus gimtąją sodybą, šeima buvo akylai stebima.

1988 m., prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai susibūrė į „Tremtinio“ klubą, vėliau perorganizuotą į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą (LPKTS). A. Lukša buvo ilgametis šios organizacijos pirmininkas, valdybos pirmininkas. Vėliau – garbės pirmininkas.

1990 m. su grupe organizacijos narių jis dalyvavo Laisvės kovotojų kongrese Vengrijoje, taip praskindamas kelią LPKTS tapti tarptautinės organizacijos „Inter Asso“ nare, Varšuvoje atidarė Laisvės kovotojų nuotraukų parodą, nuolat organizuodavo tarptautinį kasmetį buvusių tremtinių, politinių kalinių ir partizanų sąskrydį Ariogaloje.

A. Lukša su sūnumi Kęstučiu pastatė pirmąjį kryžių Veiverių Skausmo kalnelyje, paminklinę kompoziciją broliams partizanams Jurgiui-Piršliui, Juozui-Skirmantui, Stasiui-Juodvarniui. Jis inicijavo paminklo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadui Juozui Stravinskui-Žiedui ir kartu žuvusiems septyniems partizanams sukūrimą, kryžiumi įamžino savo tėvų ir brolių atminimą tėviškėje Juodbūdžio kaime; Veiveriuose, prie buvusios Mokytojų seminarijos, pastatė obeliską. Šilavoto bažnyčios šventoriuje inicijavo memorialo statybą Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kovotojams atminti  – jame įamžinta 530 žuvusių partizanų.

Prienų rajono Skriaudžių kaime, prie Ruseckų sodybos, A. Lukšai rūpinantis, iškilo kryžius Pietų Lietuvos srities vadui Sergijui Staniškiui atminti, Kauno Ramybės parke – paminklas „Žuvusių už Lietuvos laisvę Motinai“. Taip pat LPKTS ir Lietuvos laisvės kovų sąjūdis įamžino žuvusių už Lietuvos laisvę motinos atminamą – specialiais ženklais „Čia ilsisi partizano motina“ paženklino partizanų motinų kapus.

A. Lukša užsiėmė Lietuvos partizanų kovų istorija, knygų leidyba ir kartografija. Visoje Lietuvoje be atlygio dirbo jo suburta komanda.

Dainuodamas Kauno politinių kalinių ir tremtinių chore „Ilgesys“, vėliau partizanų ansamblyje „Girių aidas“, A. Lukša savo skambiu balsu džiugino ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Kanados, Australijos klausytojus. 1999 m. jam suteiktas dimisijos kapitono laipsnis, apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2003). Mirė A. Lukša 2016-ųjų sausį.

Kas? Paroda apie A. Lukšą „Laikom frontą!“

Kur? Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje.

Kada? Veikia iki spalio 14 d., darbo dienomis nuo 9 iki 17 val.

Memorialiniame renginyje bus pagerbtos Holodomoro aukų atminimas, uždegta atminimo žvakė.

Minėjimą rengia Ukrainos ambasada Lietuvoje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bei Okupacijų ir laisvės kovų muziejus.

Vėliau Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus konferencijų salėje vyks paskaita „Chersonas kalba: ukrainiečių realybė Pietų Ukrainoje: nepalaužiamumo ištakos, meilė laisvei ir pasipriešinimas“.

Holodomoras – 1932–1933 metais sovietų Ukrainoje sukeltas badas, įvairiais skaičiavimais, pražudęs 7–10 mln. ukrainiečių. Daugiau kaip dvi dešimtys pasaulio valstybių šį badmetį pripažino genocidu, kurį vykdė Josifas Stalinas, norėjęs išlaikyti Ukrainą savo kontrolėje.

Tai nebuvo pirmasis badmetis, kurį patyrė Ukraina. 1921–1923 metais badas nusinešė apie 900 tūkst. ukrainiečių gyvybių ir maždaug 1 mln. negimusių vaikų. Dar vieną badmetį Ukraina patyrė 1946–1947 metais, per jį šalis neteko maždaug 700 tūkst. gyvybių.

Trys trėmimo etapai

Prieš 70 metų kruopščiai suplanuotus trėmimus vykdė Sovietų Sąjungos represinės struktūros. 1951 m. rudenį: rugsėjo 20–21 d., spalio 2–3 d. ir lapkričio 30 d. – iš Lietuvos į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus bei Irkutsko ir Tomsko sritis iš viso buvo ištremtos 5 139 šeimos – 20 357 žmonės.

Istorikų duomenimis, 1951-ųjų rudenį trėmimai vyko keliais etapais. Rugsėjo 20–21 d. į Irkutsko sritį ištremtos 822 šeimos (iš viso 3 072 žmonės). Visi jie buvo partizanų giminaičiai arba kovotojų rėmėjų ir ryšininkų šeimos.

Didžiausias trėmimas kartu su propagandine kampanija, kurios tikslas buvo paaiškinti kaimo gyventojams, kad "buožijos iškeldinimas – tai priemonė, garantuosianti dirbančių valstiečių saugumą ir pagerinsianti kolūkių kūrimo procesą", vyko 1951 m. spalio 2–3 d.

Nežinia: tremiami žmonės suvaryti į surinkimo punktą buvusioje Juknaičių parapijos bažnyčioje. Tauragės r., 1951 m. lapkričio mėn. / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Trėmimo operacijai vadovavo LSSR valstybės saugumo ministras Piotras Kapralovas ir SSRS MGB įgaliotinis Jakovas Jedunovas. Joje dalyvavo 3 818 MGB pareigūnų, 11 270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų ir 8 000 sovietinių partinių aktyvistų. Šis kontingentas sudarė per 3 000 operatyvinių grupių, tiesiogiai vykdžiusių trėmimus.

Kiekvieną grupę sudarė viršininkas (MGB operatyvinis darbuotojas), du stribai, du MGB kariuomenės kariai ir sovietų partiniai aktyvistai. Kaip teigia parodos autoriai, viena grupė galėjo dalyvauti tremiant nuo vienos iki trijų šeimų (atsižvelgiant į šeimos narių skaičių, atstumą nuo gyvenamosios vietos iki geležinkelio stoties ir pan.). Operatyvinės grupės pagal iš anksto parengtus sąrašus turėjo atlikti vadinamąjį šeimos pakėlimą: blokuoti tremiamųjų ūkį, neleisti pabėgti šeimos nariams, patikrinti, ar visi sąrašuose įrašyti žmonės yra namuose, ar teisingai užrašyti jų asmens duomenys ir pan., susodinti šeimą į transporto priemonę ir konvojuoti į surinkimo punktą – geležinkelio stotį, kur stovėjo paruošti vagonai. Čia grupės viršininkas perduodavo tremtinius ešelono viršininkui, atsakingam už tremtinių nugabenimą į paskirties stotį.

Turtas – kolūkiams

1951 m. spalio 4 d. MGB pareigūnų pažymoje konstatuojama, kad trėmimo operacijos metu buvo suformuota 16 ešelonų: dešimt – į Krasnojarsko kraštą, šeši – į Tomsko sritį. Iš viso ištremtos 4 143 šeimos – 16 150 žmonių, iš jų – 5 278 vaikai.

Darbas: 1951 m. tremtinės, tvarkančios geležinkelio bėgius miško kirtavietėje. Tunguskij Boras, Asino r., Tomsko sr., 1954–1956 m. / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Net ir tokios tragiškos tematikos fotografijose įamžinta mūsų žmonių šviesa – gilūs žvilgsniai, kuklios kasdienės pramogos, išgyvenimo laimė.

Ištremiami visam gyvenimui žmonės galėjo su savimi paimti 1 500 kg reikalingų daiktų ir darbo įrankių. Tuo pat metu ūkyje pasilikę aktyvistai aprašydavo žmonių užgyventą konfiskuojamą turtą: gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, baldus ir kitus namų apyvokos daiktus, padargus ir gyvulius – viskas per kelias valandas virto kolūkine nuosavybe.

1951 m. lapkričio 30 d. įvyko dar vienas trėmimas – keliasdešimt ūkininkų šeimų išvežta į Altajaus kraštą Bijsko rajoną.

Visų šių trėmimų tikslas buvo kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją ir silpninti kovojančių partizanų rėmėjų gretas.

Atminties keliu

Šiai skausmingai tautos naikinimo operacijai atminti surengtą virtualiąją parodą galima aplankyti adresu https://bit.ly/3uucGTD.

Projekte panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus ir centro istorikų publikuota medžiaga.

Virtualiąją parodą sudaro šešios dalys: "Juos ištrėmė 1951 m. rudenį", "Darbas tremtyje", "Tremties metų kasdienybė", "Sibiro mokykla", "Netektys" ir "Sugrįžimas", iliustruotos archyviniais dokumentais, ištremtųjų nuotraukomis ir asmeniniais dokumentais, tremtinių dienoraščių ištraukomis.

Simbolis: savadarbė Lietuvos trispalvė, kuri 1951 m. nežinomo tremtinio buvo išvežta į Sibirą ir sugrąžinta atgal į Lietuvą. / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Apsnigtos žieminės, kuriose glaudėsi savo gimtųjų namų netekę tremtiniai, ar ties vaikelio karsteliu sustingusios šeimos nuotraukos sukrečia. Vis dėlto net ir tokios lietuvių tautai tragiškos tematikos fotografijose įamžinta mūsų žmonių šviesa – gilūs žvilgsniai, kuklios kasdienės pramogos, santūrūs veidai darbo vietose, išgyvenimo laimė.

Parodos lankytojų negali nesukrėsti dokumentai, kuriuose pranešama apie pasmerktųjų bandymus pabėgti ar pažįstamiems slapta perduoti ir taip nuo tremties išgelbėti kūdikius, pakeliui į Sibirą gimusius vaikus.

Parodoje – unikalios nuotraukos, kuriose įamžinti nedrąsios vilties vedami į Lietuvą grįžtantys lietuviai. Atsisveikindami su tremties broliais ir seserimis, jie leidžiasi ašaromis nulaistytu keliu į vakarus, į gimtinę. Kas vežinas Sibire gimusia atžala, kas – išsaugota savadarbe trispalve, jie kyla į tolimą kelionę nė nenutuokdami, koks skausmingas jų laukia susitikimas su gimtine, su svetimiems žmonėms atiduotais namais.

Kaip spaudos konferencijoje popiežiaus vizitui pristatyti sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Šventasis Tėvas melsis Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje įrengtoje vyskupų kameroje ir keliose kitose patalpose, kur buvo vykdomos egzekucijos prieš sistemai neįtinkančius žmones.

„Čia buvo kalintas ir kankintas sovietmečiu prieš bažnyčios persekiojimą pasisakęs vyskupas Vincentas Borisevičius, palaimintuoju paskelbtas vyskupas Teofilius Matulionis, arkivyskupo Mečislovas Reinys, vyskupas Pranciškus Ramanauskas“, - priminė arkivyskupas G. Grušas.

Gyvas persekiojimų dėl tikėjimo liudytojas, Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjas, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, ilgus mėnesius KGB kalėjime tardytas 1983 metais, taip pat vienas iš Lietuvos laisvės lygos įkūrėjų pranciškonas kunigas Julius Sasnauskas.

Kun. J. Sasnauskas, vos sulaukęs 21 metų, buvo nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo bausme, papildomai skiriant penkerius metus tremties, iš pradžių kalintas KGB kalėjime Vilniuje, vėliau ištremtas į Tomsko sritį. Iš tremties paleistas tik 1986-ųjų birželį. Ir tai tik keli iš pavyzdžių, kaip buvo persekiojami sistemai neįtinkantys dvasininkai ir pasauliečiai sovietmečiu.

Iš eksponuojamų daugiau kaip 20 kalėjimo kamerų popiežius Pranciškus apsilankys trijose: 9-oje, 11-oje ir šaudymo kameroje.

9-oji kamera pasirinkta pagerbti monsinjorą Alfonsą Svarinską - 5 kartus teistą, 3 kartus kalintą, lageriuose praleidusį daugiau kaip 20 metų. KGB savo bylose jam buvo suteikusi slapyvardį „Nepataisomas“.

1988 m. liepą kun. A. Svarinskas į laisvę paleistas po asmeninio JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymo. Kun. A. Svarinską 11 kartų buvo priėmęs šventasis popiežius Jonas Paulius II.

11 kameroje popiežius Pranciškus uždegs žvakę savo dovanotoje žvakidėje, taip paminėdamas KGB kalėjime kankintų keturių Lietuvos vyskupų atminimą: palaimintojo arkivyskupo T. Matulionio, du kartus kalinto sovietų Rusijoje, vėliau, 1948 m., okupuotoje Lietuvoje nuteisto dar 10 metų lagerio, o pernai už viso gyvenimo kankinystę paskelbto palaimintuoju; Telšių vyskupo V. Borisevičiaus, 1946 m. sušaudyto čia, Vilniaus KGB kalėjime; buvusio užsienio reikalų ministro, arkivyskupo M. Reinio, 1953 m. mirusio Vladimiro kalėjime; Telšių vyskupo P. Ramanausko, 1947 m. nuteisto 10 metų lagerio.

Išvakarėse dovanota popiežiaus žvakidė bus pritvirtinta tarp palaimintojo Teofiliaus Matulionio ir vysk. Vincento Borisevičiaus fotografijų.

Popiežiaus apsilankymas šaudymo kameroje nebus filmuojamas, į egzekucijų vykdymo vietą Šventąjį Tėvą lydės tik arkivyskupas G. Grušas. Paskutinės žemiško gyvenimo akimirkos krikščionių religijoje laikomos labai svarbiu ir asmenišku momentu, todėl šioje kameroje sudaromos sąlygos ypatingam popiežiaus susikaupimui.

Vilniaus KGB kalėjimo šaudymo kameroje buvo nužudyta daugiau kaip tūkstantis žmonių, tarp jų vyskupas Vincentas Borisevičius (nušautas), kunigas Pranas Gustaitis (užmuštas aštriu daiktu), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Maždaug pusvalandžio trukmės ekskursijoje po buvusį KGB kalėjimą Šventąjį Tėvą lydės dabartinis Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas G. Grušas ir buvęs šio kalėjimo kalinys, arkivyskupas S. Tamkevičius.

Šventojo Tėvo apsilankymą buvusiame KGB kalėjime filmuos LRT televizija, šie vaizdai tiesiogiai bus perduodami visam pasauliui.

Popiežius išeis per muziejaus kiemą, kuriame eksponuojama paroda, skirta palaimintajam arkivyskupui T. Matulioniui.

ELTA primena, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui priklausantis muziejus yra vienas labiausiai lankomų Lietuvoje: per metus čia atvyksta apie 100 tūkst. lankytojų, vasarą apie 90 nuošimčių lankytojų sudaro užsieniečiai.

Pastatui, kuriame įkurtas muziejus, daugiau nei 100 metų, jo istorija atspindi kruviną ir tragišką paskutinio šimtmečio Lietuvos istoriją.

XIX amžiaus pabaigoje, Rusijai ištrynus okupuotą Lietuvą iš žemėlapio, pastatas buvo statomas kaip Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismo rūmai. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915-1918 m., čia veikė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pastate trumpam įsikūrė Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas, bet po kelių mėnesių Vilnių okupavus bolševikinei Rusijai pastate jau šeimininkavo bolševikinės vyriausybės komisarai ir revoliucinis tribunolas. 1920 m. Vilnių užėmus Lenkijai iki 1939 m. čia veikė lenkų valdžios Vilniaus vaivadijos teismai.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, teismo rūmų pastate prasidėjo juodžiausias laikotarpis - įsikūrė sovietų represinės institucijos, pastato pusrūsyje įrengtas kalėjimas, tardymo izoliatoriai. Iš čia buvo organizuojamos masinės represijos - suimami, žudomi, tremiami piliečiai. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiams čia įkūrė slaptosios saugumo policijos (gestapo) ir SD būstinę, kalėjimą. Trečią kartą sovietams užėmus Vilnių į pastatą vėl grįžo sovietų represinis KGB (NKGB, MGB) padalinys ir vidaus kalėjimas.

Išvykęs iš muziejaus popiežius aplankys šalia esantį paminklą sovietinės okupacijos aukoms atminti ir kartu su Lukiškių aikštėje susirinkusiais žmonėmis melsis už kalėjusius ir žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Šis lauko riedulių paminklas pastatytas ir pašventintas 1994 m. birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pastangomis. Lauko akmenis paminklo statybai iš visos Lietuvos suvežė politiniai kaliniai ir tremtiniai.

Rugpjūčio 23 d., Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dieną, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus (Aukų g. 2A, Vilnius) ir Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas (Žirmūnų g. 1N) kviečia nuo 10 iki 18 val. nemokamai aplankyti ekspozicijas.

18 val. Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje įvyks Tautvilo Povilionio skulptūrų parodos „Kamerinė skulptūra“ atidarymas.