„Mes esame pusbroliai, todėl ir esame pažįstami“, – staiga atskleidė grupės nariai, paklausti apie jųdviejų bičiulystę – „Niekada to neafišavome, bet ir neslėpėme. Vaikystėje nebuvome labai geri, bet nebuvom ir labai „chuliganavoti“. Taip, augant dužo ne vienas langas. Tai buvo arba statybos, arba kokie sandėliai...“, – prisimena Maksas. „Bet tas langų daužymas turėjo prasmę – išsikrauti, išleisti blogą energiją, o taip pat pabėgioti nuo sargo juk buvo geriausias žaidimas“, – pridūrė Olegas.

„Taip elgėmės, nes tiesiog buvo tokie laikai. Pavyzdžiui, man septyneri, su draugais norime kažką veikti, o veikti nėra ką. Šalia statybos, kuriose pilna didžiulių putplasčio gabalų... Na, ir mums kilo mintis, jog reikia iš jų daryti laivus ir leisti į Neries upę. Sėdim, drožinėjam ir staiga apsidairau, kad draugų aplink nebėra – staiga mane pačiupo sargas ir nusivedė į būdelę, turėjau reikalų su policija. Vėliau buvo sprogdinimai ir visokios savadarbės bombos paauglystėje“, – prisimena O. Aleksejevas.

„Scenos chuliganais“ vadinami „Biplan“ prieš metus save pristatė naujame amplua – parengė džiazinę programą kartu su grupės „69 Danguje“ nare K. Krysko. Visgi, dėl pandemijos iš pavasario į rudenį nukelti koncertai galiausiai ir vėl buvo atšaukti įvykus vos trims turo koncertams. Vasarį grupė nutarė išleisti vieno iš šių koncertų įrašą albumo ir vinilinės plokštelės formatu su pavadinimu „Džiaze tik merginos. Live“.

„Albumą su tokiu pavadinimu išleidome dar 2000 metais, bet tada jis su džiazu nieko bendro neturėjo – tiesiog mėgom keistus pavadinimus. Neseniai prie mūsų grupės prisijungė du nauji žmonės, kurie atėjo iš džiazo pasaulio, todėl nutarėm pabandyti šiek tiek pasinerti į džiazo vandenis. Taip pat labai džiaugiamės, kad prie mūsų džiazo programos prisidėjo ir Karina Krysko“, – pasakojo Olegas.

„Šis albumas yra koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje gyvo garso įrašas per mano gimimo dieną. Taip pat išleidome ir 150 kopijų vinilinės plokštelės formatu, kurioje, beje, yra mažiau dainų, nes visos į vinilą netilpo. Labai laukiame, kai vėl galėsime rengti koncertus. Jūs net neįsivaizduojate, kaip mums norisi ir vėl pagroti šią džiazo programą – net rankos dreba, kaip norisi“, – teigė O. Aleksejevas.

Jau 26 metus gyvuojantys „Biplan“ tapo ne tik viena grojamiausių visų laikų grupių Lietuvos radijo stotyse, bet sulaukė nemažai dėmesio ir užsienyje: daug gastroliavo, dainavo angliškai, rusiškai, ukrainietiškai ir baltarusiškai. Viena įsimintiniausių gastrolių atlikėjams išlieka kelionė į Kosovo sostinę.

„Kelionė į Prištiną – viena iš įsimintiniausių. Visiškas kosmosas. Neaišku kas mus ten iš viso pakvietė ir kodėl pakvietė... Atvažiavom į Kosovą su tokiais nuotykiais, kad iš to būtų galima parašyti knygą arba filmą pastatyti. Ten dar buvo pokarinis laikotarpis, užminuoti laukai... Einame pasivaikščioti į kalnus, o mus stabdo kareiviai ir sako: „galite eiti, bet jokiu būdu nenusukite nuo kelio, nes ten gali būti minų“. Skridom iš Vilniaus į Prahą, kur praleidom visą naktį, kai tuo metu ten buvo didžiulis potvynis. Iš Prahos į Sofiją, kur buvo užminuotas oro uostas. Autobusu važiavom į Makedoniją, o iš ten – į Kosovą. Pakeliui automatais ginkluoti kareiviai visus išlaipino iš autobuso, liepė parodyti, ką vežame ir, pamatę, kad turim gitaras, sako „ką grojat?“. Sakom „roką, į festivalį važiuojam“. O kareivis piktu veidu sako „nekenčiu roko“, – prisiminė Maksas ir Olegas.

Kodėl „Biplan“ nariai nekenčia jiems daug populiarumo atnešusios dainos „Anzelmutė“, kokiai kitai lietuvių grupei simpatizuoja patys ir kaip grupės nariai 400 žmonių akivaizdoje sveikino Maksą su gimtadieniu – sužinosite pirmadienį, 21.45 val. laidoje „Mano pramogos VEIDAI“ tik per DELFI TV.

Beveik prieš dešimtmetį Olegas sakosi atradęs ir dar vieną naują hobį – fotografiją, kuri, prisipažįsta, nėra visiškai tradicinė ir labiau primena tapybą.

– Karantino laikotarpiu daugelis laisvų menininkų būrėsi į feisbuko grupes, kur virtualiu būdu eksponavo savo darbus. Taip "Neatšauktuose atidarymuose" netyčia užtikau ir jus, pristatantį be galo įdomias nuotraukas.

– Fotografija man visada patiko, ja domėjausi, bet pats pradėjau rimčiau fotografuoti gal tik prieš kokį dešimtmetį. Kita vertus, potraukį vaizdui turėjau jau nuo mažens. Kiek save pamenu, man visada patiko vartyti žurnalus – nebūtinai fotografijos, bet, tarkim, ir madų. Juk ten būdavo tiek daug gražių nuotraukų. Atėjęs pas ką nors į svečius irgi būtinai susirasdavau kokį fotoalbumą ir nulindęs kur tyliai į kampą vartydavau.

– Minėjote, kad prieš gerą dešimtmetį susidomėjote lomografija? Kas tai?

Menininkas, fotografuojantis lomofotoaparatu, privalo būti laisvas, nesuvaržytas jokių tradicijų, nes tik taip jo darbai bus originalūs.

– Tai tokia fotografijos kryptis. Sužinojau apie ją internete. Toji lomografija turi ir tam tikrą filosofiją, t.y. fotografuoti gali beveik nežiūrėdamas į fotoaparato taikiklį, mat įdomiausia iš viso to – netikėtumo faktorius, kurį vėliau išvysi nuotraukose. Beje, dar viena įdomi detalė – fotografuojama tokiais senais sovietiniais juostiniais fotoaparatais. Tai tarsi atsakas į šiuolaikinį fotografavimą, kai viskas turi būti ryšku, tobula, instragramiškai patrauklu. Lomografija žavi ne savo kokybe ar tobula kompozicija, bet jausmu ir istorija, kuri gimsta žiūrint į nuotrauką. Menininkas, fotografuojantis lomofotoaparatu, privalo būti laisvas, nesuvaržytas jokių tradicijų, nes tik taip jo darbai bus originalūs.

– O iš kur imate tuos senus sovietinius fotoaparatus?

– Kai tik susidomėjau lomografija, ėmiau lankytis visokiuose blusturgiuose ir pirkti juos. Kadangi buvo nebrangūs, nė nepastebėjau, kaip prisikolekcionavau jų gal trisdešimt. Ne, juos rinkti nėra hobis. Man būdavo įdomu, kaip kiekvienas iš jų fotografuoja: juk kaskart nuotraukose būdavo matyti vis skirtingi efektai. Užsienyje yra net internetinė parduotuvė lomography.com, kur galima nusipirkti visų tų rusiškų juostinių fotoaparatų dublikatų.

– Papasakokite daugiau apie šitą fotografavimo būdą – nesu apie jį girdėjusi. Kadras ant kadro – atrodo lyg fotomontažas?

– Tokia technika vadinama dviguba ekspozicija. Iš pradžių dariau ją minėtais fotoaparatais, paskui tiesiog atradau neblogą programėlę telefone, kuri leido tą patį atlikti telefonu. Toje programėlėje ėmiau dėti kadrą ant kadro ir auginti tai, ką jūs per karantiną ir matėte "Neatšauktuose atidarymuose".

– Ar dvigubos ekspozicijos kadrus jūs derinate vieną prie kito?

– Būna visaip. Dažniausiai ne, nes tie netyčiniai kadrai patys žaviausi. Labiausiai šitaip fotografuojant man patinka tai, kad, žvilgterėjus į nuotrauką, dar lieka pakankamai vietos žmogaus fantazijai. Tie du kadrai susipina taip, kad ilgiau į juos žiūrint gimsta ištisos istorijos. Jas aš irgi kuriu. Tiesa, feisbuke. Rašau tokias trumpas miniatiūras iš kasdienių savo pastebėjimų. Kartais jose draugai atpažįsta save, o kartais prašo, kad nieko apie juos nerašyčiau. Vieni juokiasi, kiti bijo. Visi tie kūrinėliai pateikti per humoro prizmę. Juos galite rasti mano feisbuko paskyroje olegas.sejev.

– Nesate profesionalas ir sakote, kad fotografavimas daugiau jūsų hobis. Ką apie tai mano kiti grupės "Biplan" nariai?

– Juokiasi, kad vis lakstau su fotoaparatu. Kartais ir jie į tas dvigubas nuotraukas patenka. Didelių ambicijų į jų meninę vertę nededu, nors esu sulaukęs tikrai gerų įvertinimų ir iš profesionalų. Parodos rengti kol kas neketinu. Tiesiog gyvenu šia diena ir mėgaujuosi fotografavimu. Beje, pamenu, kai tik įkėliau nuotraukas į "Neatšauktus atidarymus" feisbuke, žmonės sujudo, sukruto. Smagu buvo stebėti jų reakciją. Lomografijos tąkart sulaukė nemažai susidomėjimo, o vieną darbą kažkas net įsigijo.

– Gal man vienai taip atrodo, bet tos jūsų nuotraukos – tarsi tapyti darbai. Gal slapta tapote?

– Tai vis dėl dvigubos ekspozicijos… Veikimo principas toks: vieną kadrą nufotografuoji, tuomet atsuki juostelę atgal ir vėl fotografuoji. Pavyzdžiui, kai buvau Maljorkoje, prifotografavau visą juostelę karštų, vasarinių Maljorkos vaizdų. Grįžęs į Vilnių juostelę atsukau atgal ir fotografavau savo gimtąjį miestą jau žiemos fone. Išėjo labai įdomus mišinys – vasara Maljorkoje ir žiema Vilniuje.

– Tai vis tik neprisipažinsite, kad rytais, kai grupės "Biplan" nariai dar saldžiai miega, imate teptuką į rankas ir tapote?

Pastaruoju metu patinka biografijos. Mane žavi, kas tikra, neišgalvota.

– Mielai tai daryčiau, bet nemoku. Niekada nemokėjau. Galbūt dėl to ir pasirinkau tą lomografiją, kad ji primena tapybą. Bandžiau piešti ir aš. Net kursus kažkada lankiau. Tai praktinių žinių pritrūkau, tai smulkioji motorika nuvylė.

– Girdėjau, kad mėgstate ir knygas skaityti. Kokio žanro literatūrai teikiate pirmenybę?

– Pastaruoju metu patinka biografijos. Mane žavi, kas tikra, neišgalvota. Niekada nemėgau nei fantastikos, nei pasakų. Tiesa, anksčiau labai patiko romanai. Paskutinė skaityta biografija – grupės "Rolling Stones" gitaristo Keito Ričardso knyga apie save. "Rolling Stones" nebuvo mano mylimiausia grupė, bet teko girdėti, kad Keitas – be galo įdomi asmenybė. Tai supratau ir perskaitęs knygą. Mėgstu skaityti net apie tuos žmones, kurių visai nepažįstu. Tas pats ir kalbant apie biografinius filmus. Na ir kas, kad aš apie tą menininką pirmąsyk girdžiu: pasižiūriu filmą ir pradedu domėtis jo darbais.

– Na, gerai, palikime menus ramybėje ir pagalvokime, kas dar jus žavi iš grynai vyriškų laisvalaikio užsiėmimų? Gal futbolas?

– O taip. Dar – motociklai, automobiliai. Bet ne mechaniniai jų reikalai, o pats važinėjimasis. Nebūtinai greitas. Nors mėgstu ir prasilėkti. Man gastrolės, kai reikia važiuoti į priešingą Lietuvos galą, – tikrai ne problema.

– Ar šią vasarą su grupe "Biplan" turite daug gastrolių?

– Nemažai. Stengiamės atsigriebti už karantininį laiką. Esame išsiilgę grojimo ir kiekvieną koncertą kuriame kaip šventę – tiek sau, tiek žiūrovams.

 Energingesnę kūrinio nuotaiką atspindi ir pavadinimas – „Nuo nulio iki mėnulio (Happy versija)“.

„Tai viena svarbiausių dainų iš mūsų naujo albumo. Norėjome sukurti dainą, kuri padėtų kovoti prieš vaikų patyčias. Šio kūrinio tema gana rimta, tačiau žinutė, kurią norėjome perteikti, yra pozityvi – apie tai, kad viskas įmanoma, jei tiki savimi. Nauja versija atspindi šią energiją ir laisvę būti savimi nepaisant nieko,“ – sako grupės nariai Maksas Melmanas ir Olegas Aleksejevas.

Šį pavasarį išleidus dainos singlą, prieš patyčias nukreiptas kūrinys „Nuo nulio iki mėnulio“ iš karto tapo prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos socialinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ himnu. O naujoji dainos „Nuo nulio iki mėnulio“ versija pirmą kartą buvo atlikta rugpjūčio 20 dieną Vilniuje „Vasaros terasoje“ vykusiame „Biplan“ koncerte.

„Nuo nulio iki mėnulio (Happy versija)“ bus įtraukta į šiemet pasirodysiančią albumo „Nuo nulio iki mėnulio“ vinilo plokštelę. Tai bus jau trečiasis „Biplan“ vinilas – šiuo formatu yra išleisti albumai „Visi keliai veda prie jūros“ (2015 metais) ir „Braškės“ (2018 metais).

Kitą penktadienį, spalio 18 dieną, „Nuo nulio iki mėnulio (Happy versija)“ pasirodys visose skaitmeninėse platformose, tačiau „YouTube“ platformoje šį kūrinį galima rasti jau dabar. Mėnulio paviršiaus ir kraterių vizualikos įkvėptą klipą režisavo Danielius Buckus, pernai sukūręs klipą „Biplan“ dainai „Meilė nesibaigia“.

Atlikėjas, vairuodamas savo motociklą, pateko į eismo įvykį, kuriame, bandydamas išvengti susidūrimo su automobiliu, vertėsi per jo kapotą.

O. Aleksejevas teigia, kad jaučiasi lyg švęstu antrą savo gimtadienį, todėl socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo sukrečiančia istorija, kuria nori priminti, jog kelyje vairuoti reikėtų itin atidžiai.

„Klasika. Trylikta diena, Juodasis kelias, iš šalutinio išvažiuoja mašina, vairuotojas nepastebi manęs važiuojančio mocu pagrindiniu keliu, aš per stabdžius, to neužtenka, darau salto per mašinos kapotą, matau mašinoje sėdintį jauną vyrą, jo mažą vaiką ant galinės sėdynės, tada nusileidžiu užpakaliu ant asfalto, motociklas guli šalia“, – feisbuke rašė vyras.

Tolimesnę įvykių eigą, kaip teigia pats „Biplan“ narys, jis prisimena miglotai.

„Po to aš jau guliu ant pievelės su iš kažkur atsiradusia cigarete rankose. Aplink žmonės, kažkas kviečia greituškę, policiją, kažkas teiraujasi, ar sveikas, ar nesulūžęs. Sakau, viskas gerai, tik užpakalį skauda. Po to atlekia greituškė, iššoka gydytojai, kur vairuotojas, klausia. Sakau, aš vairuotojas, jau stovėdamas su cyza burnoje“, – tęsė O. Aleksejevas.

Nepaisant galimos tragiškos baigties, muzikantui netrūko šmaikštumo.

„Aš tikrai tarsi iš naujo gimęs, tik užpakalį skauda, moco gaila, o ir šalmas nubrozdintas. Dar ir į repeticiją pavėlavau“, – teigė vyras.

Istorijos pabaigoje Olegas patikino, kad jaučiasi gerai, todėl ne tik pakvietė į sostinėje vyksiantį koncertą, bet ir pasigyrė nauja šukuosena, visiems primindamas apie saugų vairavimą.