Siužeto mistika

Romano veiksmas vyksta 1913 m. Gerbersdorfo kurorte (dabar – Sokolovsko miestas Žemutinėje Silezijoje). Būtent čia, kalnų papėdėje, veikia viena pirmųjų pasaulyje ir garsiausia Europoje specializuota sanatorija, skirta krūtinės ląstos ir gerklės ligoms gydyti.

Kūrinyje svarbų vaidmenį vaidina dvi vietos: svečių namai „Opitza“ ir atvira kurorto erdvė, akcentuojamas kontrastas tarp miestelio kultūros ir Gerbersdorfo gamtos, kuri romane tampa lygiaverte veikėja.

Į SPA centrą iš Lvivo atvyksta studentas Mečislovas Voiničius. Jaunuolis tikisi, kad naujoviški metodai ir krištolo skaidrumo oras sustabdys jį kankinančios tuberkuliozės progresavimą.

Vyrų pensione M. Voiničius susitinka su kitais pacientais – ligoniais iš Vienos, Karaliaučiaus, Breslaujos ir Berlyno. Vyrai pasineria į gydančios gamtos apžavus: ne tik į pažeistus plaučius traukia gryną Gerbersdorfo orą, bet ir naudojasi gamtos vaisiais – nuo ryto iki vakaro gurkšnoja vietinės gamybos grybų tinktūrą. Gurkšnis po gurkšnio – ir tampa nebeaišku, ar pacientai dar suvokia tikrovę, ar jau panyra į savas fantazijas, tačiau kilnodami taureles jie nenuilsdami aptarinėja svarbiausius pasaulio reikalus. Ar Europai gresia karas? Ar joje įsigali monarchija, ar demokratija? Ar egzistuoja demonai? Ar skaitant knygas galima pasakyti, kieno ranka parašytas tekstas: vyro ar moters?

Pasak literatūros kritikų, skaitant „Empūsijų“ galima atsekti, kaip brendo rašytojos požiūris minėtais klausimais.

Tačiau herojams rūpi ne tik šie klausimai. M. Voiničius klausosi siaubingų istorijų apie tragiškus įvykius kalnuotose sanatorijos apylinkėse. Viešnagės pradžioje nusižudo svečių namų šeimininko žmona. Pasirodo, staigios mirtys dažnos Gerbersdorfe – paslaptingos nelaimės čia nutinka kasmet.

M. Voiničių vis labiau žavi baimę keliančių nelaimingų atsitikimų paslaptys, tačiau jis ir pats dar nežino, kad jį jau užvaldė tamsiosios jėgos. Mistinę romano atmosferą sustiprina tai, kad pasakojama dviem balsais – trečiuoju asmeniu ir visažiniu daugiskaitos pirmojo asmens balsu.

Atpažįstamos paralelės

Kritikai pastebi, kad iš pirmo žvilgsnio O. Tokarczuk kūrinys primena vokiečių rašytojo Nobelio literatūros premijos laureato Thomo Manno „Užburtą kalną“. Tačiau pasigilinus matyti, kad „Empūsijuje“ esama aliuzijų ne tik į garsius Europos literatūros kūrinius, bet ir į ankstesnes šios autorės knygas.

Romane susikerta lyčių lygybės, moteriškumo, vyriškumo, kūno išaukštinimo ir paniekinimo, ekologijos, efemeriško tikrovės suvokimo ir paslaptingų laiko dimensijų temos. Pasak literatūros kritikų, skaitant „Empūsijų“ galima atsekti, kaip brendo rašytojos požiūris minėtais klausimais.

Mitologinės ir kitokios paralelės prasideda jau nuo romano pavadinimo. Autorė čia į vieną žodį sujungė dvi antikines sąvokas. Tai mitologinė pabaisa empūsė, naktimis palikdavusi Hadą ir, įgavusi įvairių formų, imdavusi vilioti keliautojus, kad vėliau nužudytų, ir draugiškas pasisėdėjimą su alkoholiu ‒ simposija.  Antikinėse filosofų puotose su maistu, gėrimais ir pokalbiais moterys, net laisvosios pilietės, negalėjo dalyvauti diskusijose lygiomis teisėmis su vyrais – jos galėjo tik linksminti vyrus.

Priešnuodis mizoginijai

O. Tokarczuk šiame romane atskleidžia skaitytojams tiesą apie pasaulį, kurio mes arba nepastebime, arba nenorime pripažinti, kad jis egzistuoja. Šis romanas turi daugybę sluoksnių, tačiau net ir atidžiai skaitant juos visus iš karto sunku pamatyti. Svarbiausia knygoje rasti ką nors sau, apmąstyti sudominusią mintį, pritaikyti ją sau ir taip žvilgtelėti į save modernybės veidrodyje.

„Įsiskaitę į „Empūsiją“ pamatysite, kad yra tekstų, rimtų, spausdintų, perleidžiamų, kurie mums gerai išaiškina, kodėl moterys nefilosofuoja, nes jos, matote, turinčios mažesnes smegenis, esančios atsilikusios arba tik tam tikra žmogaus imitacija ir t. t. Kai pandemijos metu likusi viena kaime sėdau rašyti „Empūsiją“, būdama brandi moteris, atradau, kaip visi kultūros tekstai yra persunkti mizoginijos (t. y. neapykantos moterims) ir kaip mes visiškai nepastebime, kokių nuodingų tekstų duodame skaityti savo vaikams“, – pristatydama savo knygą sako O. Tokarczuk.

Pasak autorės, romane daug pykčio, keršto, baisių ir juokingų personažų, komiškų situacijų. „Juokitės iš „Empūsijaus“, labai prašom! Knyga siūlo ir tam tikrų sprendimų, bet daugiau nieko negaliu atskleisti“, – sako feministinėmis pažiūromis pagarsėjusi žodžio meistrė.

Rašytoja prisimena, kaip paauglystėje ji pradėjo skaityti, tiesiog pašėlusiai, ir knygose nerado to veidrodžio, kuriame galėtų pamatyti savo, gimusios biologine moterimi, žmogiškąją tapatybę. Todėl turėjusi formuotis savitu būdu, perskaitytose knygose rasdama svarbius sau dalykus.

„Ši knyga yra parašyta iš to pirmavaizdžio – uždavinio, kurį kelia paauglei mergaitei visa klasikinė literatūra. T. Manno „Užburtas kalnas“ man yra atspirties knyga, suteikusi didžiulį malonumą. Tačiau neinterpretuoju jos tiesmukai. Noriu parodyti visą moters ar mergaitės, skaitančios „Užburtą kalną“, psichologiją, nes į didžiulį literatūros pasaulį įžengiančios paauglės laukia milžiniška intelektualinė ir psichologinė pastanga – įeiti į pasaulį, kuris yra žodžiais užrašyta žmonių rūšies atmintis“, – sako O. Tokarczuk.

„Dirbau prie šio romano kaip apsėsta – tema buvo tokia patraukli, kad prarijo visą mano intelektinį dėmesį, buvau tarsi „iškirpta“ iš normalaus gyvenimo. Skaičiau tik knygas, susijusias su XVIII a., domėjausi tik to laikotarpio daile, klausiausi Apšvietos amžiaus muzikos. Bet dabar galiu sušukti: šlovė apsėdimui, nes jis suteikia energijos įsigilinti į reikalingą temą“, – viename interviu yra sakiusi O. Tokarczuk.

Aštuonerius metus kurto romano paantraštė, imituojanti kūrinyje aprašomos epochos retoriką, skelbia: „DIDŽIOJI KELIONĖ per septynias sienas, penkias kalbas ir tris dideles religijas, neskaičiuojant tų mažų. MIRUSIŲJŲ papasakota, o AUTORĖS papildyta KONJEKTŪROS metodu, semiantis iš įvairių KNYGŲ, taip pat iš VAIZDUOTĖS, kuri yra žmogui didžiausia natūros DOVANA. Protingiems prisiminti, tėvynainiams pagalvoti, neišmanėliams pasimokyti, o melancholikams prasiblaškyti.“ Ši daugiabriaunė knyga mums atveria spalvingo XVIII amžiaus antrąją pusę. 1752 metai. Į Rohatyną Podolėje atvyksta kašteliono Kosakovskio žmona Kotryna ir ją lydinti poetė Elżbieta Družbacka. Vienas į viešnių garbei surengtą vakarienę pakviestų svečių – vietos klebonas Benediktas Chmeliovskis, pirmosios lenkų enciklopedijos autorius. Kunigas ir poetė, du knygas dievinantys asmenys, greitai randa bendrą kalbą. Ateityje jie dar daug ką aptarinės, bet jų pokalbiai vyks laiškais.

Šiek tiek vėliau į Podolę atvyksta jaunas, išvaizdus, charizmatiškas žydas vizionierius Jokūbas Leibovičius Frankas. Paslaptingo, iš tolimosios Smirnos (dabar Izmiras, Turkija) atkeliavusio jaunuolio skelbiamos idėjos labai greitai supriešina vietos žydus: vieniems jis – eretikas, kitiems – mesijas, apie kurį susiburia ištikimas mokinių būrys.

Beveik aštuoni šimtai puslapių, kelios dešimtys siužeto linijų ir personažų – tai pritrenkiantis literatūrinis sumanymas, mistinis pasakojimas apie pačią istoriją, tautų likimus lemiančius jos vingius. Šioje knygoje autorė ne tik nepaprastai kruopščiai pristato senosios Lenkijos laikus, to meto architektūrą, aprangą, skonius, kvapus ir žmonių santykius, bet ir atskleidžia sudėtingą dvasinę tikrovę – tris viena šalia kitos egzistavusias religijas: krikščionybę, judaizmą ir islamą. Pasakodama apie praeitį, XVIII amžių, autorė ieško atsakymų į klausimus, kaip susiformavo šių dienų Rytų ir Vidurio Europos veidas. Autorė savo knygą baigia tokiais žodžiais: istorija – tai nuolatinis mėginimas suprasti tai, kas įvyko, ir tai, kas galėjo įvykti.

Galbūt skaitytojus nustebins ir atvirkštinė knygos puslapių numeracija, kurią O. Tokarczuk paaiškina taip: „Kitokia, atvirkštine, puslapių numeracija šioje knygoje norėta atiduoti pagarbą hebrajiškiems raštams, taip pat priminti, kad kiekviena tvarka yra įpratimo reikalas.“

Pasak rašytojos, kad skaitytum knygas, reikia turėti tam tikrą kompetenciją, jautrumą, kultūros pažinimą. „Knygos, kurias rašome, egzistuoja tam tikroje erdvėje, visada su kuo nors susijusios. Netikiu, kad ateis žmogus, kuris visiškai nieko nežino, ir staiga pasiners į literatūrą, patirs katarsį. Rašau savo knygas protingiems žmonėms, kurie mąsto, kurie jaučia, kurie yra jautrūs. Manau, kad mano skaitytojai panašūs į mane. Rašau saviškiams“, – teigia O. Tokarczuk.

O. Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, Nobelio literatūros premijos laureatė. 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“. O. Tokarczuk – pirmoji rašytoja iš Lenkijos, pelniusi šiuos laurus. Antrą kartą autorė „Man Booker International Prize“ premijai buvo pristatyta 2019 m. už romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Kūrinys pateko į trumpąjį premijos sąrašą.

Epas „Jokūbo knygos“ rašytojai atnešė prestižinį lenkų literatūros apdovanojimą „Nikė“ (2015) ir neabejotinai prisidėjo prie sprendimo paskirti rašytojai Nobelio literatūros premiją. Švedijos akademija, argumentuodama, kodėl 2018 m. Nobelio premiją paskyrė O. Tokarczuk, šį istorinį jos romaną apibūdino kaip rašytojos opus magnum.

Lenkai, kaip ir ukrainiečiai, jaučia, kad Rusija kelia grėsmę laisvajam pasauliui.

O. Tokarczuk, laikoma talentingiausia savo kartos lenkų rašytoja, tai pareiškė kalbėdama Tarptautiniame rašytojų festivalyje Jeruzalėje.

„Lenkai, kaip ir ukrainiečiai, jaučia, kad Rusija kelia grėsmę laisvajam pasauliui“, – sakė O. Tokarczuk ir pridūrė, kad Lenkijos vyriausybė daugelį metų kalbėjo apie Rusijos agresijos keliamą pavojų.

Ukrainos vakarinė kaimynė Lenkija nuo vasario galo, kai rusų pajėgos užpuolė Ukrainą, priėmė per 3 mln. ukrainiečių karo pabėgėlių. Varšuva aktyviai ragina griežtinti sankcijas Rusijai.

„Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad šis karas bus toks žiaurus, toks anachroniškas. Šis karas primena siaubingus Antrojo pasaulinio karo vaizdus“, – sakė O. Tokarczuk.

O. Tokarczuk Nobelio literatūros premiją pelnė 2018 metais už 900 puslapių romaną „Jokūbo knygos“ (Księgi Jakubowe), pasakojantį apie XVIII amžiuje Lenkijoje gyvavusi mažai žinomą žydų frankizmo judėjimą.

Sukurti ir aprašyti pasaulį

Iš naujo perleisdama Vyturio Jaručio iš lenkų kalbos išverstą kūrinį Rašytojų sąjungos leidykla primena: ši Nobelio premijos laureatės knyga ne tik Lenkijoje buvo skaitytojų pripažinta geriausia metų knyga, bet ir pagarsėjo visoje Europoje – buvo išversta į prancūzų, danų, olandų, vokiečių, ispanų, italų ir kitas kalbas.

"Kiek pamenu, visuomet norėjau parašyti tokią knygą, kaip ši. Sukurti ir aprašyti pasaulį. Tai – istorija pasaulio, kuris, kaip ir visa, kas gyva, gimsta, vystosi ir miršta. Iš jos supratau, kad kiekviena istorija yra tik laiko priemonė ir kad iš esmės laikui ji visai nereikalinga", – yra sakiusi O.Tokarczuk.

"Praamžiai ir kiti laikai" – tai fragmentiškas romanas apie destruktyvią laiko galią. Jis pasakoja apie išgalvotą Praamžių kaimą, kurio nerasime jokiame žemėlapyje, ir jo mįslingus gyventojus. 84 romano skyreliai – tai laikai, primenantys kaleidoskopą, kuriame realizmas susipina su magija.

Esmės paieškos

Nors laiko tema yra dažna ir randama daugybėje kūrinių, O.Tokarczuk žengia kur kas toliau nei dauguma laiko temą nagrinėjusių kūrėjų.

Rašytoja kalba ir apie laiko pajautą augaluose bei gyvūnuose – toje gyvybėje, kuri apie laiką šnekėti ir jo apmąstyti negali, tačiau neginčijamai vienaip ar kitaip nuo jo yra priklausomi. Dar įdomiau laiko egzistavimą suvokti daiktuose.

"Žmonės mano, kad jų gyvenimas daug intensyvesnis nei gyvūnų ar augalų, o juo labiau – daiktų. Gyvūnai nujaučia, kad gyvena intensyviau už augalus ir daiktus. Augalai sapnuoja, kad gyvena intensyviau nei daiktai. O daiktai tiesiog būna, ir tas buvimas yra labiau gyvenimas nei kas nors kita. <...> Daiktai – tai būtys, skendinčios kitoje tikrovėje – ten, kur nėra nei laiko, nei judėjimo. Mes matome juos tik iš paviršiaus. Tai, ko nematome, skendi kur kitur ir slepia kiekvieno materialaus daikto reikšmę ir prasmę. Tarkim, kad ir kavos malūnėlio, – rašo O.Tokarczuk. – Malūnėlis – tai toks materijos gabalėlis, kuriam įkvėpta malimo idėja. Malūnėliai mala ir todėl egzistuoja. Tačiau niekas nežino, ką malūnėlis reiškia apskritai. Niekas nežino, ką viskas reiškia apskritai. Gal malūnėlis yra dalelė kokio nors visuotinio, fundamentalaus virsmo dėsnio, be kurio šis pasaulis negalėtų egzistuoti arba būtų visai kitoks. Galbūt kavos malūnėliai yra tikrybės ašis, apie kurią viskas sukasi ir vystosi, gal jie pasauliui svarbesni už žmones. O gal net tas vienintelis Misios malūnėlis yra pagrindas, ant kurio laikosi visa tai, kas vadinama Praamžiais."

Aukštojo meno dovanos

Ir kritikai, ir skaitytojai žavisi O.Tokarczuk kūrybos intelektualumu, gebėjimu atskleisti filosofines gelmes, vadindami tai magiškuoju realizmu, jos knygos išsiskiria ištobulintu pasakojimo menu, paprasta, skaidria kalba, poetiškais aprašymais, gebėjimu pažvelgti į vaizduojamus dalykus iš amžinybės perspektyvos. Tikrus įvykius derindama su išgalvotais, su mitais ir sapnais, rašytoja tiesiog prikausto skaitytojo dėmesį.

Nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti rašytoja – aktyvi literatūros pasaulio dalyvė. Jos kūrybos aruoduose gausu ir daugiau pripažintų kūrinių. 2018 m. už romaną "Bėgūnai" O.Tokarczuk yra pelniusi vieną svarbiausių literatūros pasaulyje apdovanojimų – "Man Booker International Prize". 2019 m. į "Man Booker International Prize" trumpąjį finalininkų sąrašą buvo įtrauktas ir kitas autorės romanas "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus".

2020 m. lietuviškai pasirodė antrasis knygos "Dienos namai, nakties namai" leidimas. Šiemet Rašytojų sąjungos leidykla dar planuoja išleisti O.Tokarczuk istorinį romaną "Jokūbo knygos" ir naują esė rinkinį "Jautrus pasakotojas".

Šis romanas, Lenkijoje išleistas daugiau nei prieš dešimtmetį, ypač aktualus šiandien. Pasak O.Tokarczuk knygų vertėjo Vyturio Jaručio, kūrinys "šiurpiai pranašiškai apibūdina mūsų šiandieninį pasaulį".

Romane išryškėja detektyvinė linija. "Nuostabiai keistas, legendą primenantis detektyvas... Tai filosofinė paslapčių kupina pasaka apie gyvenimą ir mirtį. Šias paslaptis, jei priglaustumėte prie žemės ausį, pajaustumėte glūdint savo kauluose", – taip apie knygą atsiliepė "New York Times Book Review".

Kaip teigia V.Jarutis, "tai bene vienintelis, bent jau retas, Olgos kūrinys, kurį galima būtų padėti į aiškaus žanro – detektyvinio romano lentyną". Tačiau detektyvinė istorija čia nėra svarbiausia. Pati O.Tokarczuk yra sakiusi, kad jai rūpėjo atskleisti žmogaus, gyvenančio pasaulyje, kuriame įstatymai nesutampa su moraliniais įsitikinimais, problemą. Tai pasakojimas apie kovą už savo viziją pasaulyje, kuris "numetė žiedlapius". Itin svarbi romane tampa gyvūnų teisių tema. "Mes turime pasaulėžiūrą, o Gyvūnai turi pasaulėjautą", – sako pagrindinė romano veikėja, keistuolė Janina Dušejko, kuriai medžioklė ir brakonieriavimas niekuo nesiskiria.

O.Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, 2018-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatė. 2018 m. už romaną "Bėgūnai" ji pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – "Man Booker International Prize". Antrą kartą autorė šiai premijai buvo pristatyta 2019 m. už romaną "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus". Kūrinys pateko į trumpąjį premijos sąrašą.

Pokalbis su V.Jaručiu – apie O.Tokarczuk kūrybą, romaną "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus", pažintį su šia rašytoja, vertėjo darbą ir lenkų literatūrą.

– Kaip atradote O.Tokarczuk kūrybą?

– Gana banali istorija. Kai O.Tokarczuk tapo literatūriniu atradimu savo tėvynėje, o tai įvyko prieš gerą ketvirtį amžiaus, ją atrasti buvo nesunku, ypač tiems, kurie bent kiek domėjosi lenkų kultūra ar bent įsivaizdavo, kad ja domisi. Ryškiai sušvitusi Lenkijoje, ji tapo neblogai matoma ir iš toli. Tada į rankas pateko jos, regis, jau trečioji knyga "Praamžiai ir kiti laikai" ir... užbūrė. Toks tatai buvo atradimas.

– Penktą kartą istorijoje lenkų rašytojas gavo Nobelio literatūros premiją. Ar jus nustebino, kad ji paskirta būtent O.Tokarczuk?

– Ir taip, ir ne. Tiems, kurie mėgsta Olgos kūrybą, sakyčiau, jos sirgaliams, jau seniai atrodė, kad ji verta pasaulinio pripažinimo. Tačiau mažos šalies, mažos kalbos rašytojui labai sunku išplaukti į platesnius kurios nors iš "linqua franca" vandenis. Kai amerikietė vertėja Jennifer Croft galop padovanojo kone trečdaliui planetos Olgos Tokarczuk romano "Bėgūnai" vertimą į anglų kalbą, įvertinimo ilgai laukti nereikėjo – 2018 m. autorė kartu su vertėja pasidalijo "The Man Booker International Prize". Vertimai į kitas kalbas ėmė augti kaip ant mielių. Tada pasaulis išties atrado savitą, originalią, o šiandien dar kaip tyčia ir kaip niekad aktualią rašytoją, ir imta vienur kitur kuždėtis apie Nobelį. Man pačiam atrodo, kad daug lėmė ir švediškai išėjęs O.Tokarczuk neabejotinai svarbiausias kūrinys – romanas "Jokūbo knygos".

Mažos šalies, mažos kalbos rašytojui labai sunku išplaukti į platesnius kurios nors iš "linqua franca" vandenis.

– Kuo jums artima O.Tokarczuk kūryba? Kokie rašytojos kūriniai jums paliko didžiausią įspūdį?

– Jau seniai įsitikinau, kad bergždžias darbas yra gilintis, kuo man artima O.Tokarczuk kūryba... Artimumas suponuoja intymumą, sritį, kurioje dažniausiai viskas perdėm iracionalu, sunkiai paaiškinama. Tiesiog yra kūrinių, kurie veikia lyg iliuzionisto pasirodymas – stebeiliji išsižiojęs, pamiršęs viską pasaulyje. Ir nežinai, tiesą sakant, kodėl... Kas tokio yra tuose "Praamžiuose ir kituose laikuose"? Arba "Jokūbo knygose"? Arba "Dienos namuose, nakties namuose"?..

– Kuo ypatingas romanas "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus"? Kuo jis skiriasi nuo kitų O.Tokarczuk kūrinių?

– Ypatingas jis galbūt tuo, kad tai bene vienintelis, bent jau retas, Olgos kūrinys, kurį galima būtų padėti į aiškaus žanro ‒ detektyvinio romano lentyną. Nors tai tik išorinė ypatybė.

– Šiuo romanu paremtas lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmas "Pėdsakas", kuris buvo rodomas ir Lietuvoje. Galbūt jums teko jį pamatyti? Ar apskritai domitės lenkų kinu?

– Taip, teko. Ne tik pamatyti, bet ir išversti filmo dialogus. Dviejų savo reikalo meistrių darbo vaisius – vaizdo formą įgijęs pasakojimas, kuris parodo, kokią galią turi kinas, kaip subtiliai jis sugeba iškelti, išryškinti, išaukštinti detales, kurios, skaitant knygą, dažnai pasislepia už teksto. Taip kūriniai – filmas ir knyga – papildo vienas kitą.

Nepasakyčiau, kad labai domiuosi lenkų kinu, veikiau jį mėgstu ir labai vertinu. Tai Lenkijos kultūros eksporto pasididžiavimas. Nors, ačiū Dievui, nekuriamas eksportui. Apskritai lenkų kinas turi daug dorybių, beveik tiek pat, kiek mūsiškis nedorybių.

Olga Tokarczuk. Scanpix nuotr.

– Romano pavadinimu tapo anglų poeto Williamo Blake'o žodžiai. Kaip, jūsų manymu, pavadinimas atspindi romano idėją?

– Šitas klausimas man visąlaik neduoda ramybės. Pati autorė viename pokalbių pripažino, kad savo knygą ji galėtų pavadinti apokaliptine: "išprotėjusio poeto" vizija turėtų perspėti – atmink, kad gamta tau atkeršys ir tavo kaulai kada nors atsidurs tame pragare, kurį pats sukūrei.

"Išprotėjusio poeto" vizija turėtų perspėti – atmink, kad gamta tau atkeršys ir tavo kaulai kada nors atsidurs tame pragare, kurį pats sukūrei.

– Kūrinyje per medžioklės ir brakonieriavimo temą iškyla įstatymo bei moralės priešprieša. Kuo šis romanas gali būti aktualus šiuolaikinei visuomenei? Ar iš tiesų "pasaulis numetė žiedlapius", kaip sako pagrindinė veikėja?

– Taip, "(...) kuo skiriasi "brakonieriauti" ir "medžioti". Ir viena, ir kita yra žudymas. Pirmasis slaptas ir neteisėtas; antrasis atviras ir įstatymiškas." Tai žodžiai iš pagrindinės herojės monologo. Bet filosofuoti toliau apie įstatymą ir moralę turbūt paliekama skaitytojui, autorė to nedaro. Nors paskatinimas susimąstyti akivaizdus.

Romanas, rašytas daugiau kaip prieš dešimt metų, šiurpiai pranašiškai apibūdina mūsų šiandieninį pasaulį – ar pandemija nėra gamtos kerštas?

– Romane kalbama apie W.Blake'o poezijos vertimus. "Man tai truputį priminė loginį žaidimą, sudėtingą žodžių dėlionę, scrabble'ą", – teigia pagrindinė veikėja. Kas jums yra vertimas?

– Nežinau, ar autorė, įpindama į pasakojimą motyvą apie vertimo meną, galvojo apie vertėjus ir jų darbą, bet skaitant, o juolab verčiant šį romaną man buvo malonu jausti tam tikrą profesinę giminystę su knygos personažais ‒ ponia Dušejko ir jos buvusiu mokiniu Dionizu. Taigi, viskas yra vertimas, tiesą sakant, net lietuvių kalba yra vertimas...

– O.Tokarczuk žinoma ne tik kaip rašytoja, bet ir kaip maištaujanti intelektualė, įvairių ekologinių, demokratinių kampanijų dalyvė. Kaip manote, kiek šio maišto atsiskleidžia jos kūriniuose?

– Man neatrodo, kad kažkokio tiesioginio maišto esama jos kūryboje. Yra netgi priešingai – kaip tik dalis visuomenės maištauja prieš jos kūrybą, ypač agresyviai tai daro dabartinės Lenkijos valdžios atstovai ir jos elektoratas. Po Nobelio premijos paskelbimo keletą dienų tylėjęs Lenkijos kultūros ministras galop prisipažino, kad nėra skaitęs Olgos kūrybos, ir pareiškė tai be jokio apgailestavimo, tarsi didžiuodamasis.

– Rašytoją pažįstate ne tik iš jos kūrybos, bet ir asmeniškai. Kokią nuomonę apie ją susidarėte? Kiek rašytojui ir vertėjui svarbu užmegzti ir palaikyti ryšį?

– Kartais vertėjui geriau nepažinoti rašytojo, nes gali pasirodyti, kad tai nemalonus, arogantiškas tipas, kuris kartoja, kad jam "patinka vertėjai, kurie nelenda su savo kvailais klausimais". Laimė, Olga yra visiška priešingybė tokiam tipui. Ji neužsidariusi dramblio kaulo bokšte, nesišneka su sferomis ir neskraido padebesiais. Nors atrodo smulkutė, trapi ir labai švelni, ji vis dėlto yra labai kieta rašytoja, tvirtai žinanti, kad gyvena realiame pasaulyje, kenčianti jo trūkumus kaip ir visi kiti.

Su savo vertėjais Olga labai artimai draugauja; yra net susikūrusi pasaulinė jos vertėjų bendruomenė "Okna" (lenk. "Langai"), kurioje ir pati aktyviai dalyvauja bei palaiko.

– Kas, jūsų manymu, svarbu renkantis vertėjo darbą?

– Bala žino, kas svarbu... Gal svarbus yra noras dalytis, skleisti savo tikėjimą kalba, būti to tikėjimo misionieriumi, suvokti save kaip visiškai nusižeminusį, nuolankų kalbos tarną. Nors skamba patetiškai, bet be tokio noro neįsivaizduoju vertimo. Vienas puikus poezijos vertėjas, paklaustas, kas jį paskatino versti poeziją, atsakė, kad kartą perskaitė tokį nuostabų eilėraštį, jog čia pat panoro išversti jį savo merginai, nesuprantančiai originalo kalbos.

– Kokius O.Tokarczuk kūrinius šiuo metu verčiate ar planuojate versti?

– Ant darbo stalo šiandien guli "Jokūbo knygos" ‒ talmudas, bemaž 1 000 puslapių. Tikiuosi, jį kada nors įveiksiu...

– Kokie lenkų rašytojai jums imponuoja kaip skaitytojui?

– Įspūdis tikriausiai visada yra laiko, amžiaus ir aplinkybių funkcija. Buvo laikas, tiesa, labai seniai, kai man imponavo Henriko Senkevičiaus "Quo vadis" arba, tarkim, Marijos Rodzevičuvnos "Miško žmonių vasara", kukli, bet nuostabi knygelė, nors šiandien turbūt vargu ar vieną ir kitą skaityčiau. Imponavo, be abejo, Stanislovas Lemas, vėliau Jerzy Pilchas, Wiesławas Myśliwskis, nekalbant apie "lietuvį" Česlovą Milošą ar "pranciškoniškąją" Wisławą Szymborską.

(Numirti – šitaip nesielgiama su katinu.

Nes ką gi katinui beveikti

Tuščiam bute (...)

iš "Katinas tuščiam bute", vertė Tomas Venclova).

Miniu čia labiau tuos, kurie Lietuvoje yra žinomi ar bent jau girdėti.

Penktadienį tviteryje O. Tokarczuk parašė, kad nors vertina siekį ją pagerbti, ji negali priimti Žemutinės Silezijos vaivadijos garbės pilietės vardo.

Rašytoja paaiškino, kad tai, jog gautų šį titulą drauge su vyskupu Ignacy Decu (Ignacu Decu), pabrėžtų „skausmingą nesantaiką“ dėl LGBT teisių Lenkijoje.

„Užuot būdama džiaugsminga bendruomeniškumo jausmo švente, tai yra ryški skausmingos nesantaikos mūsų visuomenėje iliustracija“, – sakė ji.

„Nenoriu tapti tokių veiksmų objektu ir elementu šiame žaidime“, – sakė 2018 metų Nobelio premijos laureatė O. Tokarczuk, tvirta LGBT bendruomenės rėmėja.

I. Decas nekart vadino LGBT teisių judėjimą grėsme Katalikų bažnyčiai ir Lenkijai.

Vietos valdžios atstovai iš Lenkijos centristinės opozicinės Piliečių koalicijos nominavo O. Tokarczuk regiono garbės pilietės titului, o dešiniojo sparno partijos „Įstatymas ir teisingumas“ atstovai iškėlė I. Deco kandidatūrą.

Homofobija tebėra labai gaji šioje katalikiškoje šalyje, kurios dešinioji vyriausybė ne kartą vartojo prieš LGBT nukreiptą retoriką, skambėjusią ir vasarą įvykusių prezidentų rinkimų kampanijos metu.

Prezidentas Andrzejus Duda (Andžejus Duda), perrinktas liepos mėnesį, per savo kampaniją lygino „LGBT ideologiją“ su komunizmu.

Keli Lenkijos regionai pasiskelbė esantys „zonomis be LGBT ideologijos“.

Dėl tokios oficialios pozicijos Europos Komisija liepą atmetė šešių Lenkijos miestų paraiškas gauti nuo subsidijų pagal Europos Sąjungos programą, skatinančią kultūrinį bendradarbiavimą tarp vadinamųjų miestų dvynių skirtingose valstybėse narėse.

„Kalbame iš solidarumo su aktyvistais ir jų sąjungininkais, kurie yra sulaikomi, bauginami ir patiria žiaurų elgesį“, – sakoma laiške, adresuotame Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen (Urzulai von der Lajen).

„Homofobinė agresija Lenkijoje auga, nes ją toleruoja valdančioji partija, kuri pasirinko seksualines mažumas kaip atpirkimo ožį, neatsižvelgdama į piliečių saugumą ir gerovę“, – sakoma laiške, paminint valdančiąją partiją „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS).

Laišką, kurį išspausdino Lenkijos laikraštis „Gazeta Wyborcza“, Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ ir kiti leidiniai, be kita ko pasirašė aktoriai Edas Harrisas (Edas Harisas) bei Jamesas Nortonas (Džeimsas Nortonas) ir rašytojai Paulas Austeris (Polas Osteris), Johnas M. Coetzee (Džonas M. Kutzė), Ianas McEwanas (Ijanas Makevanas) bei Leila Slimani.

Tekste buvo minimas rugpjūčio 7 dieną Varšuvoje vykęs protestas prieš LGBT teisių aktyvistės, žinomos kaip Margot (Margo), areštą. Per tą demonstraciją kilusių susirėmimų su policija metu buvo sulaikyti dešimtys žmonių.

Jame sakoma, kad Margot yra „politinė kalinė“, nes ji kaltinama sunkvežimio, ant kurio buvo homofobinių šūkių, nuniokojimu. Laiške teigiama, kad tai yra dalis „gerai finansuojamos neapykantos kampanijos“.

„Mes raginame Lenkijos vyriausybę liautis taikiusis į seksualines mažumas, nutraukti homofobiją skleidžiančių organizacijų rėmimą ir patraukti atsakomybėn asmenis, atsakingus už neteisėtus ir smurtinius 2020 metų rugpjūčio 7 dienos areštus“, – pabrėžiama laiške.

LGBT teisės Lenkijoje pastaraisiais metais, valdant partijai PiS, tapo itin opiu klausimu. PiS agituoja prieš tai, ką vadina „LGBT ideologija“ ir lygina tai su tam tikra komunizmo forma.

Keli Lenkijos regionai pasiskelbė esantys „zonomis be LGBT ideologijos“.

Dėl tokios oficialios pozicijos praeitą mėnesį buvo atmestos šešių Lenkijos miestų paraiškos gauti subsidijų pagal Europos Sąjungos programą, skatinančią kultūrinį bendradarbiavimą tarp vadinamųjų miestų dvynių skirtingose valstybėse narėse.

Knygoje „Dienos namai, nakties namai“ – šimtai istorijų, tarsi pakibusių tarp tikrovės ir mito, tarp praeities ir dabarties, tarp dienos darbų ir nakties kerų. Pietvakarių Lenkijos provincijoje, Valbžycho apylinkėse, galima rasti visko: senutę perukų meistrę, pakaruoklį, netašytą kaimyną, viduramžių šventąją barzdotu Kristaus veidu, vienuolį, troškusį būti moterimi, aiškiaregį miestelio keistuolį, istorijos mokytoją vilkolakį, sapnus iš interneto arba netikėtą mintį, kad kiekvieną akimirką pusė pasaulio miega.

Pasak autorės, prieštaringame dabarties pasaulyje svarbiausia tiesiog eiti savo keliu ir neprarasti artumo kitiems jausmo ir neieškoti laimės bet kokia kaina. Juk laimė – čia pat, kasdienybėje: mažytėse kelionėse į gretimą miestelį apsipirkti, atsitiktinai perskaitytame turistiniame lankstinuke ar net tame paslaptingame balse, kurį sapnuodama girdi niekuo neišsiskirianti banko tarnautoja.

Rašytoja pernai spalį tapusi 2018 m. Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip savito sąmojo ir ypatingos vaizduotės kūrėja, savo knygose nebijanti nagrinėti sudėtingų temų. Ji yra išleidusi septyniolika knygų: poezijos, apsakymų, esė, filmų scenarijų, dvi iš jų – „Bėgūnai“ (Lenkijoje išleista 2007 m.) ir septynerius metus rašytas monumentalus veikalas „Jokūbo knygos“ (2014 m.) apdovanotos svarbiausia Lenkijos literatūros premija „Nike“. 2018-aisiais už romaną „Bėgūnai“ O. Tokarczuk pirmoji iš lenkų rašytojų pelnė ir vieną svarbiausių tarptautinių literatūros apdovanojimų – „Man Booker“ premiją, o 2019 m. į šios premijos finalininkų sąrašą įtrauktas kitas autorės romanas – „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, kuris neilgai trukus bus išleistas lietuviškai.

Rašytoja, mėgstama ir skaitytojų, ir literatūros kritikų, yra populiarumo ir gero skonio, žinių ir rašymo meistriškumo, filosofinės gelmės ir pasakojimo meno fenomenas. Varšuvos universitete baigusi psichologiją, ji dirbo kambarine Londono viešbutyje, psichoterapeute Vroclave ir Valbžyche, kol galiausiai atsidėjo tik rašymui. C. G. Jungu besižavinti magiškojo realizmo meistrė teigia, kad romanų rašymas – „suaugusiojo pasakų sekimas pačiam sau. Kaip tai daro prieš užmigdami vaikai. Jų kalbėjimas tuomet klaidžioja tarp sapno ir tikrovės, jie ir kalba tiesą, ir fantazuoja“.

O.Tokarczuk gimė 1962 m. Sulechuve, Vakarų Lenkijoje, mokytojų – išeivių iš Ukrainos – šeimoje. Rašytoja debiutavo 1979-aisiais žurnale išspausdintu apsakymu. Pirmasis jos romanas „Knygos žmonių kelionė“ pasirodė 1993 m., po dvejų metų išleistas „E. E.“, o plačiausiai ją išgarsino knyga „Praamžiai ir kiti laikai“ – apie mistinį kaimą Lenkijos vidury, jo archetipinį mikrokosmosą, kuriame susikaupę visi žmogui pažįstami džiaugsmai ir liūdesiai.

2019 metų Nobelio medicinos, fizikos, chemijos, literatūros ir ekonomikos laureatai pagerbti per ceremoniją koncertų salėje Stokholme. Premijų įteikimo ceremoniją boikotavo Albanija ir Kosovas, abi šalys pasmerkė sprendimą 2019 metų Nobelio literatūros premiją skirti austrų rašytojui Peteriui Handkei, kuris neigia bosnių genocidą.

Kaip praneša agentūra „Reuters“, dar prieš ceremonijos, vykusios minint Žmogaus teisių dieną, pradžią Kosovo užsienio reikalų ministras Behgjetas Pacolli teigė, kad „šiandiena yra gėdinga diena Europai ir žmonijai“.

77 metų P. Handkei įteikta Nobelio literatūros premija, nepaisant atviros jo paramos buvusiam Serbijos lyderiui Slobodanui Miloševičiui, kuris 2006 metais mirė Hagoje, kur turėjo stoti prieš teismą dėl įvykdytų karo nusikaltimų.

Apdovanojimų ceremoniją boikotavo ir kelios kitos šalys, tarp kurių Turkija ir Kroatija. Turkijos, Albanijos, Kosovo ir Kroatijos pasiuntiniai Švedijoje nedalyvavo Nobelio premijų įteikimo ceremonijoje Stokholme. Daugybė žmonių išėjo protestuoti į gatves.

Šiais metais taip pat buvo apdovanota 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureatė – lenkų rašytoja ir poetė Olga Tokarczuk, kadangi pernai nebuvo teikiama ši premija.

Nobelio fizikos premija įteikta Kanados ir JAV piliečiui Jamesui Peeblesui ir šveicarams Micheliui Mayorui ir Didier Quelozui. Šiųmetę Nobelio chemijos premiją dalijasi amerikietis Johnas B. Goodenoughas, britas M. Stanley'is Whittinghamas ir japonas Akira Yoshino.

Nobelio medicinos premijos laureatais tapo amerikiečiai Williamas G. Kaelinas jaunesnysis ir Greggas L. Semenza bei britas seras Peteris J. Ratcliffe‘as. Nobelio ekonomikos premijos laureatais tapo indų ir amerikiečių mokslininkas Abhijitas Banerjee, prancūzė Esther Duflo ir amerikietis Michaelas Kremeris.

Apdovanojimus įteikė Švedijos karalius Carlas Gustafas. Po ceremonijos Stokholmo rotušėje surengtas banketas, kur laureatai vakarieniavo su Švedijos karališkosios šeimos nariais.

Per atskirą ceremoniją Norvegijoje Etiopijos premjerui Abiy Ahmedui įteikta 2019 metų Nobelio taikos premija.