Šiuo metu O. Dautartaitė Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“ įkūnija močiutę Rožę, padedančią sunkiai sergančiam berniukui naujai pamatyti pasaulį. Per 70 vaidmenų sukūrusi aktorė tikina, kad ponios Rožės vaidmuo jai yra ypač brangus.
– Miela Olita, šiuo metu kuriate ponios Rožės vaidmenį Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“, kurį vasario 21 d. galėsime pamatyti Kauno valstybiniame lėlių teatre. Tai jautrus spektaklis, pasakojantis apie sunkiai sergantį berniuką, užmezgusį ypatingą ryšį su ponia Rože, ateinančia aplankyti sergančių vaikų ligoninėje. Kuo jums artimas šis spektaklis ir jame analizuojamos temos?
– Šį Erico-Emmanuelio Schmitto nedidelės apimties romaną prieš kelerius metus su džiaugsmu skaičiau Marijos radijo „Atokvėpio valandėlės“ laidoje ir sulaukiau klausytojų padėkos. Autoriaus atskleista berniuko Oskaro istorija ir joje gvildenamos temos yra tokios paveikios žmogui, kad pasinerti į jos gelmes – neapsakoma dovana. Pagal šį romaną pastatytas spektaklis suteikia galimybę savo kuriamu personažu scenoje atverti šviesą, džiaugsmą, viltį, tikėjimą. Visa tai nešti į gyvenimą ne taip jau paprasta. Vis dėlto spektaklyje analizuojamos temos ir pati jo idėja pripildo tavo dvasinį pasaulį, suteikia ryžto ir valios, pasiaukojimo, gebėjimo atjausti, suprasti vienišą nelaimingą žmogų. Šis spektaklis ir jame plazdenanti dvasia suteikia paskatą ir vidinės stiprybės tiek vaidinantiems aktoriams, tiek žiūrovams. Tokia spektaklio vertybė, tuo jis artimas man.
Personažas: „Šis vaidmuo man brangus iki perveriančio šviesaus graudumo“, – tikina spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“ močiutę Rožę įkūnijanti O. Dautartaitė. / L. Kulikausko, O. Dautartaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Per 60 savo kūrybos veiklos metų sukūrėte gausybę vaidmenų. Kokią vietą tarp jų užima ponios Rožės vaidmuo?
– Apie ponią Rožę, Oskaro vadinamą močiute Rože, galėčiau kalbėti ir kalbėti. Šis vaidmuo man brangus iki perveriančio šviesaus graudumo. Per vieną repeticiją, apsikabinusi Oskarą įkūnijančio Jogailos Šimkaus kaklą, prapliupau ašarų srautu, kad baigsis repeticijų periodas ir nebeturėsime to širdžių ryšio, emocinio artumo, ieškant tiesos, tikrumo, atradimo ir neradimo.
Aktorius J. Šimkus – jaunesnis nei mano anūkas, yra talentingas, be galo nuoširdus ir šiltas, spinduliuojantis meilę žmogus. Daugelį scenų repetavome tik dviese. Režisierius iš Sakartvelo Badri Ceredianis sėdi salėje, nusako mizanscenas ir vidines personažų užduotis, atidžiai stebi, pasitikėdamas mumis, ir leidžia laisvai veikti. Pastabas jis duoda atsargiai, nė sykio nėra pakėlęs balso: „Viskas normalno, po biškį, po biškį.“
Mane ir mano įkūnijamą Rožę supa jauni, veržlūs, drąsūs, gabūs aktoriai. Teatre iki premjeros labai svarbi repeticijas gaubianti atmosfera, nuotaika, kuri kūrėsi tarsi savaime. Šis ponios Rožės vaidmuo išskirtinis dieviškai žmogiškų savybių gausa. Gebėjimas įskiepyti onkologinėje ligoninėje gulinčiam berniukui besąlygišką pasitikėjimą Dievu yra ypatinga duotybė. Reikia išminties, šmaikštumo, vaizduotės ir įtaigos. Abu su Oskaru patikėjome mūsų nepaprasta draugyste, bendryste, atvirumu. Prieš kiekvieną spektaklį visi aktoriai ir režisierius sustodavome į ratą prie scenos, sukalbėdavome maldą, apsikabindavome ir linkėdavome vienas kitam sceninio išsipildymo.
– Spektaklio herojus Oskaras, susidurdamas su sunkumais ir džiaugsmais, pamažu suvokia svarbiausius egzistencijos dalykus šiame pasaulyje. Jūsų nuomone, ko galime pasimokyti iš šio spektaklio? Kaip jis gali mus išmokyti įveikti ir priimti kasdienius iššūkius?
– Šiame karų, nekaltų žmonių, kūdikių, moterų ir senolių žiauriausio naikinimo ir niekinimo pasaulyje savo sankloda spektaklis „Oskaras ir ponia Rožė“ yra jautriai šviesus. Mažas berniukas net mirties akivaizdoje spinduliuoja meilę ir pasitikėjimą Dievu. Močiutė Rožė guodžia, nuskaidrina paskutinių Oskaro dienų kiekvieną akimirką šioje žemėje. Va taip spektaklis ir moko įveikti ir priimti savo dalią, pasikalbant, pasitikint ir atiduodant ją Dievui. Tikėti ir pasitikėti. Matyti šalia vienišą, kenčiantį. Atjausti ir kiek galima padėti. Nelengva? Taip, nelengva. Tačiau tam ir siųstas žmogus į pasaulį. Dėl to ir duotas teatras. Jis gali apvalyti sielą, nuplauti mūsų apskretimus, nejautrą. Tam sugalvotas menas, muzika, poezija. Dievas, sukūręs pasaulį, davė žmogui talentą ir galimybę turtinti jį.
L. Kulikausko, O. Dautartaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Savo karjerą pradėjote nuo Kauno lėlių teatro, kuriame vasario 21-ąją atliksite ponios Rožės vaidmenį. Kokie jausmai kyla vėl grįžtant į savo pirmąją sceną?
– Į spektaklį kviesiu tuos dar, ačiū Dievui, gyvus aktorius, kuriuos prieš 60 metų radau atėjusi į teatrą. Sutikite, ne taip jau dažnai tai pasitaiko. Jie – garbūs meistrai, kūrę lėlių teatrą drauge su režisieriumi, sumanytoju, šviesaus atminimo Stasiu Ratkevičiumi. Dvylika metų aš vaidinau kartu. Kitus čia esančius matau lėlių teatro scenoje. Esu kviečiama į premjeras, teatro sukaktis, jubiliejus. Jaudulys, vidinis virpulys apima vien pagalvojus, kad laukia susitikimas su žiūrovais mano pirmajame teatre. Na, ir atsakomybė už spektaklį ir save, savo Rožę.
– Esate vaidinusi ir vaikams, ir suaugusiesiems skirtuose spektakliuose, Šiauliuose buvote įkūrusi vaikų lėlių teatrą. Jūsų nuomone, sudėtingiau vaidinti suaugusiesiems ar mažiesiems? Kurie žiūrovai reiklesni?
– Neretai vaikams vaidinantys aktoriai teigia, kad šie žiūrovai labai reiklūs, jiems nesumeluosi, turi būti tikras, vaidinti įtikinamai. Tačiau kur gali būti neįtaigus, netikras? Vaidindamas suaugusiesiems? Visi žiūrovai, atėję į teatrą, laukia tiesos scenoje, gyvo paveikumo. Jei moki, meluok išsirietęs, bet priversk patikėti scenine įtaiga, santykine teatro tiesa. Čia ir dabar.
Gebėjimas įskiepyti onkologinėje ligoninėje gulinčiam berniukui besąlygišką pasitikėjimą Dievu yra ypatinga duotybė. Reikia išminties, šmaikštumo, vaizduotės ir įtaigos.
Teatro menas yra toks, kuris neišlieka, – nei užrašytas, nei nufilmuotas, nei papasakotas. Gyvas, įtaigus spektaklis atsiranda tik sukūrus bendrą aktoriaus ir žiūrovo bioenergetikos lauką šios akimirkos šviesoje. Kalbant apie lėlių teatrą, jis labai mėgstamas vaikų. Tačiau privalai sutverti tokį lėlių spektaklį, kad žiūrovas patikėtų lėlių gyvumu, jų galia. Lėlių teatre yra labai svarbi dailininko kūrėjo pozicija, jis turi sukurti lėles iš pagaliukų, šiaudų, skudurėlių, daiktų, kad aktoriaus rankose jos atgytų, būtų paveikios žiūrovui savo vyksmu už širmos ir priešais širmą.
– Teatro scenoje stovite jau šešis dešimtmečius. Per šį laiką teatro reiškinys ne vieną kartą kito, vystėsi. Kokių pokyčių matote Lietuvos teatre? Kaip žvelgėte į aktorystę savo kelio pradžioje ir žvelgiate dabar?
– Peržvelgusi praėjusių metų teatre gausybę, puikiai matau, kad kiekvienas dešimtmetis ar net penkmetis scenos mene yra ištisa epocha savo dramaturgija, forma, techninėmis galimybėmis. Gerai, kad teatras vystosi ir kinta, tačiau ne visada tai vyksta į gerąją pusę. Prasmė, mintis, emocinis išgyvenimas, spektaklio šerdis turi išlikti. Mano giliu įsitikinimu, tokia teatro misija. Dažnai šiuolaikiniuose spektakliuose to pasigendu. Žinoma, ne visus spektaklius žiūriu. Nebenoriu spektaklio, kuris niekinis, negatyvus, neišjaustas, dažnai patologinis, fiziologine nuogybe ar banalybe prisišaukiantis žiūrovą.
Vis dėlto nesu teatrologė, kad galėčiau argumentuotai apibūdinti teatro kaitą, vystymąsi. Esu aktorė. Dirbau su tokiais grandais režisieriais, kaip priėmusi mane į Šiaulių dramos teatrą a. a. Aurelija Ragauskaitė, Saulius Varnas, Gytis Padegimas, Rygos jaunimo teatro režisierius Ugis Brikmanis, lenkų kino ir teatro režisierius Krzysztofas Zanussis. Daugelis jų ugdė mane scenai, formavo skonį, supratimą, dvasinį maksimalizmą su fizine personažo jungtimi. Būdavo, kad pavykdavo. Lenkiuosi jums, su kuriais buvau ir tebesu. Scenos partneriams noriu išpažinti meilę, ypač tiems, esantiems danguose.
Į aktorystę kelio pradžioje ir dabar žvelgiu vienodai. Vaidinti visada norėjau ir dabar tebenoriu – pas režisierių, žinantį kokia teatrine kalba, tonacija kalbėti, kaip atskleisti aktorių, ištraukti iš jo reikalingą emociją ar humorą ir sujungti su spektaklio forma. Pastarąjį tokį įtaigų spektaklį mačiau Panevėžio Juozo Miltinio teatre – tai puikaus režisieriaus ir dramaturgo Aleksandro Špilevojaus „Sala, kurios nėra“. Iki šiol su jauduliu matau ir atkuriu šį spektaklį vaizduotėje. Aktorius Stasys Petronaitis yra citavęs Vašingtone ir Niujorke vaidinusią Unę Babickaitę-Graičiūnienę: „Kad pateisintum gyvenimą, reikia taip pat įnešti savo duoklę į Grožį, Gėrį, į žmonijos progresą, nuolat siekiant asmeniško tobulumo.“ Tokią duoklę turėtų atiduoti ir teatras.
L. Kulikausko, O. Dautartaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Antrąja jūsų scena tapo Šiaulių dramos teatras. Šiame mieste praleidote virš 30 metų, vis dėlto vėliau sugrįžote į gimtąjį Kauną. Ko labiausiai pasiilgstate iš gyvenimo Šiauliuose ir kas jums mieliausia Kaune?
– Pasiilgstu žmonių, draugų, teatro su nubrūžintomis scenos grindimis, kolegų, grimo kambario staliuko ir šalia sėdėjusių. Pėsčiųjų bulvaro, vadinamo Brodvėjumi, senųjų kapinių ir šalimais dailininkų kūrybinių dirbtuvių. Su jais glaudžiai bendravome, maitinome sielą parodomis, siausdavome. O kur dar paskaitos Šiaulių universitete! Dirbti su jaunais, ištroškusiais teatro pažinimo studentais buvo atgaiva ir džiaugsmas. Nedidelio miesto įvairių žmonių buvęs bendrumas išlikęs iki dabar, nors jau praėjo šešiolika metų. Šiaulių dramos teatras mane kviečia (kaip ir Kauno lėlių) į premjeras, aktorių sukaktuvių vakarus, įvairius jubiliejus. Važiuoju drauge gedėti ir palaidoti teatro žmonių. Dieve, tad kaip nesiilgėsi tų jaunų dienų, darbų, akimirkų, mažojo anūko Balio. Ir to, ko nebebus ir negrįš. Nemoku paleisti, nes „ilgesys – ta giesmė“.
Kaunas – mano gimtinė. Mano pasaulio miestas. Mano Šančiai. Buvusi dulkėta Kranto alėjos gatvelė šalia vingiuojančio Nemuno. Čia buvau parvežta tik gimusi iš ligoninės. Čia prabėgo vaikystė, čia – pradinė ir vidurinė mokykla. Grįžau į tuos pačius Šančius, buvusias raudono mūro kareivines. Pro jų ketvirtą aukštą matau už Nemuno Napoleono kalną. Kaune – ir Marijos radijas. Į jį einu savanoriauti prie mikrofono. Įrašinėju įstabius dykumų vienuolių, teosofinius tekstus ir lietuvių rašytojų knygas. Maironio lietuvių literatūros ir kituose muziejuose, bibliotekose su poetais, prozininkais dalyvauju knygų pristatymuose, kūrybos vakaruose. Einu į teatrus, parodas, filharmoniją. Sekmadienio šv. Mišios Vytauto, Prisikėlimo, Šančių (kur mane mažą vesdavosi mane auginusi teta Elzbieta) bažnyčiose. Neišsakysi...
Šiaip, kaip pasakytų Gytis Padegimas, ne viskas jau taip sklandu ir vienas gerumas. Kankina nusipelnyta nemiga. Esu priversta vartoti vaistus. Netausojau savęs, kol buvau jaunesnė, visur turėjo būti manęs pilna. Kai pašlyja sveikata, būna prasta nuotaika, nesinori niekur eiti, dalyvauti. Tačiau praeina ir vėl eini. Šiauši, kol kviečia, kol esi reikalingas. Padeda malda, išprašyta Dievo malonė. Man svarbu išeiti į pasaulį. Į Kauną. Į mano Kauną.
L. Kulikausko, O. Dautartaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Nors pernai atšventėte 80-metį, jūsų gyvenimas – aktyvus. Vaidinate teatre, dalyvaujate kultūros renginiuose, važiuojate į piligrimines keliones. Atskleiskite savo energijos ir jaunatviškumo paslaptį.
– Galvoju, kad Dievas mane apdovanojo ir padovanojo. Mano mama mirė, kai buvau pusantrų. Tėvas, atsidūręs Vokietijos pabėgėlių stovykloje, nusikraustė į Ameriką. Mane augino giminėlės. Gal Dievuliui pagailo našlaitėlės ir numetė man tokią dalią. Meilė teatrui – taip! Buvau ir likau smalsi, norinti būti gyvenimo, veiklos verpetuose. Tik tada gera būsena, kai veikiu tai, kas man duota, kai pasiseka. Kai vaidinu, skaitau. Kai esu vienokiu ar kitokiu būdu prieš žiūrovus. Kai jie mane mato, girdi. Priima. Kartais, pasigirsiu, gėrisi. Tada būnu pilna gyvasties.
Dar prieš ketverius metus buvau Kalifornijoje, kur su lietuvių bendruomene tvėrėme šeštąjį spektaklį apie Vaižgantą, bet sutrukdė pandemija. Jis ir liko toli už kalnų neišsipildęs. Piligriminės kelionės, kurių buvo apie 20, teikia daug dvasinių jėgų, gerumėlio ilgam. Praėjusį spalį su piligrimais turėjome būti Šventojoje Žemėje. Neleido nelemtas karas. Tegu jis tik pasibaigia, nežūsta žmonės.
Su jaunatviškumu reikia pabaigti. Ne tas vaizdas, ne ta sveikata. Dauguma man sako: pristabdyk arklius. Ką aš žinau, kaip juos pristabdyti?! Jie dar lekia. Tačiau vienąkart sustos. Būtų labai smagu, kad dar kiek pašuoliuotų.
Iššūkis visam kolektyvui
Deividas Rajunčius, Telšių Žemaitės dramos teatro direktorius
E. Dačkevičienės nuotr.
Atsižvelgdamas į Telšių Žemaitės dramos teatro repertuarą ir šiandienes aktualijas, supratau, kad laikas ir vieta E.-E. Schmitto kūrinį „Oskaras ir ponia Rožė“ pristatyti visuomenei. Ši mintis man užgimė dar aktorinių studijų metais, kai Šiauliuose pirmą kartą pamačiau režisieriaus Cezario Graužinio atvežtą pastatymą. Svajojau, kad vieną dieną pats turėsiu galimybę formuoti teatro repertuarą ir šią ypatingą kūrinį pristatyti vadovaujamo teatro scenoje.
Šią svajonę pavyko realizuoti pasitelkus mūsų teatre dirbantį kartvelų kilmės režisierių B. Ceredianį, kuris buvo susipažinęs su šia medžiaga anksčiau ir drąsiai sutiko imtis šio kūrybinio darbo. Žinoma, iššūkis buvo ir visam kolektyvui, nes mėgėjiškame teatre dar ryškiau pradėjo skleistis profesionalaus teatro žiedas.
Drauge su režisieriumi Badri ir aktore Margarita Bladženauskaite LMTA Klaipėdos fakultetuose turėjome galimybę stebėti režisieriaus Valentino Masalskio aktorinio meistriškumo studijų baigiamuosius darbus ir po kelių susitikimų su jaunais, bebaigiančiais studijas aktoriais užmezgėme gražų ryšį, besitęsiantį iki šios dienos. Keturi jauni aktoriai papildė Telšių Žemaitės dramos teatro kolektyvą, o jų grupės draugė, muzikos pasaulyje puikiai žinoma atlikėja Vilija Matačiūnaitė taip pat sutiko būti mūsų spektaklio dalimi – ne tik aktore, bet spektaklio kompozitore. Scenografą taip pat pakvietėme iš Klaipėdos – tai VDA Klaipėdos fakulteto docentas dr. Tomas Kiaukas.
2023 m. rudenį kūrybos procesas prasidėjo, bet svarbiausia jo dalis liko neaiški – tai kas gi taps ponia Rože? Mano ankstesnės patirtys ir studijų metų prisiminimai neleido pamiršti aktorės O. Dautartaitės. Jos kuriamų personažų įtaiga, sceninė tiesa ir asmeninės charakterio savybės labiausiai atitiko tiek mano paties, tiek režisieriaus ir kūrybinės komandos šio personažo matymą – Olita spektaklyje tapo močiute Rože.
Spektaklio premjera įvyko 2023 m. gruodžio 8 d. Parodyti keli premjeriniai spektakliai, surenkantys pilnas sales Žemaitės dramos teatre, yra ypač paklausūs ne tik regione, bet ir už jo ribų. Spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“ apsilankė JE Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, JE Kauno vyskupas Saulius Bužauskas.
Koks netikėtas derinys: teatras ir malda!
Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas
J. Kamensko nuotr.
Daugelis teatro žiūrovų ilgisi siužeto, kuris kviestų svarstyti pačius svarbiausius gyvenimo klausimus. Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklis „Oskaras ir ponia Rožė“ kaip tik padeda įsijausti ir išgyventi santykių tarp skirtingų žmonių kartų dinamiką, draugystės, romantiškos meilės, tikėjimo, kančios prasmės, mirties ir gyvenimo džiaugsmo temas.
„Oskaras ir ponia Rožė“ – visame pasaulyje žinomas prancūzų filosofo, rašytojo ir dramaturgo E.-E. Schmitto romanas, parašytas 2002 m. Tai filosofinė parabolė apie žmogaus gyvenimą ir mirtį. Romano siužetas pasakoja apie berniuką Oskarą, kuris kovoja su nepagydoma liga. Sunkiai sirgdamas Oskaras užmezga draugystę su paprasta pagyvenusia ligoninės darbuotoja, pravarde Rožinė ponia, kuri ir padeda berniukui naujai pamatyti pasaulį, įžvelgti žmogaus egzistencijos unikalumą, gelmę ir įvairiapusiškumą. Oskaro realybė susipina su vaikiška fantazija. Jaunuolis, patirdamas įvairių emocijų, susidurdamas su sunkumais ir džiaugsmais, pamažu suvokia svarbiausius egzistencijos dalykus šiame pasaulyje.
Spektaklyje aktoriaus J. Šimkaus sukurtas Oskaro personažas primena šio jaunuolio mokytojo aktoriaus ir režisieriaus V. Masalskio braižą. Spektaklio žiūrovams šis personažas tikriausiai sukelia įvairių jausmų. Gaila jaunuolio, kuris sunkiai serga, liūdna, kad jis taip užsidaręs ir kad jo niekas nesupranta. Nujaučiama prie berniuko sėlinanti mirtis žiūrovui gali išgąsdinti sunkiais išgyvenimais. Kaip režisierius tai parodys? Sunkiai sirgusio berniuko Oskaro iškeliavimas amžinybėn – paprastas, skaidrus, šviesus ir lengvas. Liga, mylinti širdis paruošia iškeliavimui. Kai susitaikoma, atleidžiama ir išgyvenama meilė – misija tikrai puikiai atlikta, mirtis jau nebaisi. Žmogus pasirengęs eiti į gyvenimą, kuriame nebus ligų ir kančios. Amžinybėje nėra trūkumo ir blogio, nes šviesoje nėra tamsos.
Įvairiais pavidalais apninkančią tamsą spektaklyje išsklaido ponia Rožė. Daugelio žiūrovų dėmesį neabejotinai patraukia charizmatiškoji O. Dautartaitė, talentingai atliekanti ponios Rožės vaidmenį. Šis vaidmuo puikiai atitinka aktorės charakterį, jos gebėjimą kūrybingai ir ryžtingai pasakyti tiesą apie gyvenime svarbius dalykus. Visą spektaklį žiūrovui yra puiki proga svarstyti, kaip vyresnio amžiaus žmogus geba rasti dialogą su jaunuoliu. Juk tai amžina per daugelį kartų besiritanti problema tarsi karšta bulvė, kurios neįmanoma nei nulaikyti, nei nulupti. Kelių kartų susikalbėjimo tema, pasirodo, sprendžiama švelnumu ir meile. Tai visi žinome, bet tiesiog pamirštame. O. Dautartaitė per ponios Rožės personažą akivaizdžiai tai primena kiekviename dialoge.
Daug kam sunkiai įmenamą mįslę – kaip suderinti reiklumą ir meilę – galima įminti stebint ponią Rožę. Ji sugeba žaismingai pristatyti sunkiai sergančiam vaikui likusią gyvenimo atkarpėlę kaip ilgai trunkančius metus, kuriuos reikia kuo naudingiau panaudoti. Ligoniui girdint liūdnas gydytojų prognozes, atrodo, belieka tik pykti, liūdėti, kaltinti, užsisklęsti, niekinti ir nekęsti. Solidi, gyvenimo audrų mačiusi ponia Rožė, kaip aukščiausio išsilavinimo, diplomuota psichologė, padeda nusiminusiam ir užsisklendusiam vaikui atverti širdį gyvenimui, išmoko džiaugtis kiekviena dovanota akimirka.
Spektaklis per papasakotą gyvenimo istoriją gali daug įtaigiau nei rimtos konferencijos pranešimai įdiegti žmonėms norą daugiau ir nuoširdžiau bendrauti su tais, kurie šalia mūsų. Visa tai – per vieno personažo žodžius, jausmus ir gestus. Štai ką gali mylinti širdis ir laki vaizduotė! Kiekviena močiutė, teta ir mama po šio spektaklio turėtų ką pagalvoti apie savo bendravimą su jaunaisiais šeimos nariais.
Ponia Rožė atrakina ne tik ligos ir tėvų užsklęstą Oskaro pasaulį, bet ir šaltas personalo širdis. Griežta, nejauki ligoninės sistema nepalieka vietos sentimentams. Slaugytojos, gydytoja atlieka savo darbą, bet tikriausiai į jį mažai įdeda širdies. Ryžtinga ponia Rožė peržengia struktūros ribas, sulaužo taisykles, nes labai myli žmones ir nori jiems padėti.
Negana to, ji skelbia tikėjimo žinią. Močiutė – drąsi ir gali kviesti remtis į Dievą. Kai mums kažko labai labai reikia ir niekaip negalime gauti, kai situacija atrodo visiškai beviltiška – kur kitur kreiptis, jei ne į Dievą? Jam išsakome visus gyvenimo klausimus, pretenzijas, santykius ir savo svajones. Sunkioje gyvenimo kryžkelėje, kaip ir karo fronte, apkasuose, gali stoti į akistatą su Dievu, kuris kitomis gyvenimo aplinkybėmis atrodo toli ir nieko negali pasakyti. Ponia Rožė su Oskaru labai išmaniai suranda būdą, kaip kalbėti apie kančios prasmę, surasti atsakymus ir kaip pradėti melstis. Koks netikėtas derinys: teatras ir malda! Scena ir Dievas. Žiūrovui tai proga sėdint patogiame krėsle kelti gyvenimo ir amžinybės klausimus. Tai puiki galimybė dalyvauti rekolekcijose – surinkti svarbias, kasdienybėje išbarstytas temas, surasti ieškomus atsakymus, nurimti ir neštis į savo kasdienybę daugiau vilties ir giedro džiaugsmo. To žmonės labai pasiilgę.
