„Įvairovė irgi turi savo ribas. Šiandien sukuriama tiek filmų, kad jiems nebeužtenka erdvės, auditorijos. Jie lieka nepastebėti. Jeigu kino industrija vystysis tokiais tempais, jos laukia svarbus lūžis“, – sako aktorė ir režisierė Oona Mekas, viešnagės Vilniuje metu pristačiusi vaidybinį filmą „Lošėjas“.

O. Mekas darbas Igno Jonyno režisuotame ilgo metro vaidybiniame filme „Lošėjas“ – pirmasis toks didelis aktorės vaidmuo. Iki tol aktorė filmavosi trumpo metro filmuose, taip pat televizijos reklamose. Lietuvoje geriausiai pažįstama kaip aktorė O. Mekas taip pat rašo scenarijus, prodiusuoja ir režisuoja kino filmus. Praėjusiais metais pasirodė jos režisuotas trumpo metro filmas „Miegantis vyras“.

- „Kino pavasaryje“ pristatėte filmą „Lošėjas“. Tai Jūsų pirmas pagrindinis vaidmuo ilgo metro vaidybiniame filme. Gana sunku kalbėti apie filmą detaliai, nes premjera Lietuvoje dar neįvyko, bet žvelgiant bendrai, Jūs labai pozityviai atsiliepiate apie darbą kuriant filmą ir sakote, kad dirbote su labai profesionalia komanda. Tad pasidalykite patirtimi.

- Darbo „Lošėjuje“ ėmiausi be jokių lūkesčių, gerų ar blogų išankstinių nuostatų – būtent taip aš mėgstu dirbti. Jei iš anksto keli didelius lūkesčius, gali greitai nusivilti.

Iki „Lošėjo“ neteko dirbti su tarptautine komanda. Nors Lietuva nedidelė šalis, sukuriama nedaug filmų, bet supratau, kad ši komanda išties profesionali ir galėtų dirbti bet kur. Tikiuosi, kad žmonės, pamatę „Lošėją“, supras, kad padirbėta gerai, pradedant režisūra ir baigiant makiažu.

- Kai perskaitėte „Lošėjo“ scenarijų, kas Jus patraukė, kodėl nusprendėte vaidinti šiame filme, na, ir dirbti, sakykime, ne visai patogiomis sąlygomis? Turiu galvoje užsienio kalbą, svetimą aplinką.

- Taip, užsienio šalis, bet ji man nebuvo visiškai svetima. Ir anksčiau palaikiau ryšius su čia gyvenančiais giminaičiais, sprendžiau pilietybės klausimus.

Perskaičiau scenarijų ir man labai patiko pati istorija, mano personažas, taip pat kine man labai svarbūs dialogai. Teko susidurti su tiek daug blogai parašytų scenarijų, kad pamačiusi tvarkingą „Lošėjo“ scenarijų susižavėjau sumanymu.

Dar vienas iššūkis – lietuvių kalba. Aišku, ji nebuvo visiškai nauja, sakykime, būtų visai kitaip, jei prieš kameras tektų kalbėti rumuniškai. Lietuvių kalbą girdėjau savo aplinkoje, tik gaila, kad neišmokau jos dar būdama vaikas. Kai filmavausi ir intensyviai dirbau su tarimą padėjusiu tobulinti mokytoju, pradėjau suprasti, ką kalba aplinkiniai. Bet dabar, kai praėjo dveji metai, pamiršau, ko buvau išmokusi.

- „Lošėjo“ režisierius Ignas Jonynas viename interviu svarstė apie filmo temos universalumą: ar filmas išreiškia universalias idėjas, ar vis dėlto yra gana stipriai susijęs su Rytų Europos regiono patirtimi ir auditorijai, nežinančiai tos patirties, gali būti sunkiau suprantamas. Kadangi gyvenate ne Lietuvoje, galite pažvelgti objektyviau. Kokia Jūsų nuomonė?

- Mano šaknys čia, tad Lietuvos istoriją, kontekstą žinau geriau nei dauguma užsieniečių, kurie galbūt žiūrės šį filmą. Manau, kad išsilavinusiai auditorijai filmo tema pasirodys universali, o nieko nežinantys apie Lietuvą, jos istorinį kontekstą žiūrovai gal ir nesupras istorinių niuansų. Bet filme labai svarbios bendros temos, tarkime, dviejų žmonių santykiai. Scenarijaus autoriai stengėsi, kad filmas nebūtų vienaplanis, pasakojantis paprastą holivudinę istoriją.

Jau teko susidurti su mačiusiųjų reakcijomis. Daug kas sako, kad filmas labai slegiantis. Žiūrovai po seansų festivaliuose klausė – ar iš tiesų Lietuvoje taip yra? Bet tai yra tik viena istorija. Vilnius – didelis miestas, tad, kaip ir kiekviena visuomenė, [jo visuomenė] įvairi.

„Lošėjo“ scenaristai pasirinko parodyti, kuo gyvena visuomenė iš socialistinės tapusi kapitalistine. Man atrodo, kad dabar, kai tokie dalykai vyksta Ukrainoje, labai svarbu, kad yra tokių filmų. Nors „Lošėjas“ ir nėra politinis filmas, bet atskleidžia buvusios suvaržytos visuomenės virsmus, problemas.

- Turbūt, kai viešite Lietuvoje, dažnai esate klausinėjama apie tėtį – Joną Meką. Galbūt „Lošėjas“ keičia situaciją – turiu galvoje, kad mūsų auditorija Jus geriau pažįsta?

- Taip, ir man tai patinka. Kai manęs nuolat klausinėja to paties, kartojuosi, sudėtinga pasakyti ką nors naujo. Aišku, neturėčiau stebėtis, kodėl manęs tiek daug klausinėja apie jį, juk jis čia toks mylimas ir gerbiamas. Aš jį taip pat labai gerbiu, bet irgi esu menininkė, kuriu savo darbus, kuriais jis taip pat didžiuojasi.

- Vis dėlto norėčiau šio to paklausti apie Jus abu. Ar dažnai kalbatės, diskutuojate apie kiną, kūrybą? Ar tėčio nuomonė Jums svarbi?

- Apie kiną kalbėdavomės, kai buvau jaunesnė, paauglė. Tačiau tai man atsibodo, ir taip žinau, ką jis pasakys, o jis žino, ką manau aš, tad mums nereikia apie tai kalbėtis. Kai mokiausi, stengiausi viską stebėti ir išklausinėti, o šiandien su tėčiu kalbamės apie kitus dalykus – gyvenimą, tai, kas vyksta pasaulyje. Nors gyvename gana toli vienas nuo kito: jis – Niujorke, aš – Los Andžele, sutariame gerai.

- Na, ir Jūsų darbo braižas labai skirtingas.

- Pernai ar prieš dvejus metus jis sukūrė, kaip pats sako, filmą su aiškiu pasakojimu. Bet tas filmas – vis vien labai eksperimentinis, jame nerasime tradicinės istorijos. Tuo metu mano filmai šia prasme yra kur kas labiau tradiciniai, turintys aiškų pasakojimą. Nors jie irgi gerokai skiriasi nuo to, kas kuriama Holivude. Bet nenoriu kritikuoti Holivudo, kiekvienas kūrinys turi savo vietą.

Tiesiog šiuo metu Holivudas manęs nedomina, tačiau niekada nežinai... Gal po 20 metų režisuosiu kokią romantinę komediją su Hughu Grantu. Aišku, tokiu atveju scenarijus turėtų būti puikus, nes man labai svarbu geras scenarijus. Rinkdamasi, ką režisuoti, įdėmiai svarstau, ar scenarijuje išdėstyta istorija verta darbo, ar žiūrovai ką nors gaus iš to. Tiesa, scenarijus – dar vienas skirtumas tarp manęs ir tėčio. Man labai svarbu scenarijus, o tėtis dirba be jo.

- Lietuvių auditorijai turbūt geriausiai esate pažįstama kaip aktorė, bet taip pat rašote scenarijus, režisuojate, prodiusuojate filmus. Kaip pavyksta suderinti tiek daug skirtingų sričių?

- Geras klausimas, nežinau, kaip tai sugebu. Visada norėjau būti režisiere, o ne aktore. Kai man buvo šešiolika ar septyniolika, aplinkiniai sakė – būsi aktorė, o aš atsakydavau, kad ne – būsiu režisierė. Norėjau būti atsakinga, man patinka justi kūrybinę kontrolę, o kai esi aktorius, jos neturi, tiesiog susikoncentruoji į vieną užduotį.

Aišku, aktoriaus darbas tuo ir žavus, kad pamiršti viską aplink ir susitelki į vieną dalyką – kaip kuo geriau papasakoti istoriją. Tuo metu režisieriaus darbe mane žavi tas kompleksiškumas – vienu metu galvoju apie viską. Dirbu su puikiais žmonėmis, todėl kartais sugebu sujungti šias skirtingas patirtis.

- Esate minėjusi, kad žavitės režisierių Roberto Redfordo ir Clinto Eastwoodo darbais, ir taip pat pažymėjote, kad abu šie režisieriai visų pirma savo karjerą pradėjo kaip aktoriai. Jūsų patirtis panaši, tad kokius privalumus matote režisieriaus, kuris turi ir aktoriaus patirtį, darbe? Kita vertus, yra režisierių, kurie sako priešingai, kad aktorius niekada nebus geras režisierius. Ką apie tai manote?

- Nepamenu, kada tai sakiau, bet tai tiesa. R. Redfordas – puikus režisierius. Jis visada išlaiko ryšį su aktoriumi. Man atrodo, kad šią savybę jis atsinešė iš aktorystės, nes aktoriui žmogiškumas labai svarbi vertybė, o ar tai visada svarbu režisieriams, nežinau. Priklauso nuo to, kur jie mokėsi, su kokiais aktoriais tenka dirbti. Kai kurie režisieriai susikoncentruoja į istoriją, svarbiausia tampa papasakoti ją ir tuomet aktorius nėra toks svarbus. Būtent todėl ir matome tiek siaubingų filmų, kur aktorių vaidyba labai prasta.

Kine man yra du patys blogiausi dalykai: blogas garsas ir bloga vaidyba. Ir tai priklauso ne tik nuo aktoriaus, bet ir nuo režisieriaus. Pavyzdžiui, jūsų minėtas režisierius C. Eastwoodas turi savitą, labai subtilią darbo formą – jam labai svarbu ramybė, tyla. Girdėjau, kad bendraudamas filmavimo aikštelėje jis būna labai ramus, beveik šnabžda ir todėl atmosfera esą labai jauki. Tai aš jaučiu ir jo filmuose, kurie labai ramūs ir taikūs. Nežinau, ar aš, kaip režisierė, esu tokia rami.

- JAV kino industrija – didžiulė. Kalbu ne tik apie komercinį, bet taip pat autorinį, eksperimentinį kiną. Turbūt sunku atkreipti dėmesį tokioje aplinkoje. O galbūt yra ir privalumų? Kokia Jūsų patirtis?

- Manau, yra ir gerų, ir blogų dalykų. Kalbant apie „Lošėją“, Lietuvoje sukuriama nedaug filmų ir kiekvienas jų tampa svarbiu įvykiu, ir taip mes darome įtaką šalies kinui. O Jungtinėse Amerikos Valstijose sukuriama tiek daug filmų, kad nemažai jų taip ir lieka nepastebėti. Labai daug kas priklauso nuo pinigų ir reklamos. Tas pats ir su apdovanojimais, jei neinvestuoji į filmo reklamą, labai gali būti, kad jis ir liks nepastebėtas.

Aišku, filmo garantas – garsūs vardai. Kiek kartų matėte tikrai prastą, beviltišką, tačiau labai populiarų filmą. Ir jis toks tik todėl, kad jame vaidina vienas ar keli labai garsūs aktoriai, kurie ir uždirba tuos pinigus.

- Kaip Jūs, kaip kūrėja, jaučiatės dirbdama tokioje aplinkoje?

- Turi kovoti už savo idėją ir nenusileisti, jausti savo vertę. Sakykime, aš niekada nedirbsiu su prodiuseriu tik todėl, kad jis duos pinigų mano filmui, bet pakeis mano sumanymą. Man nėra svarbu bet kokiu atveju sukurti filmą, man svarbu sukurti savo filmą, kad liktų mano istorija. Tai nereiškia, kad ignoruoju kitų nuomones, daug kas skaito mano scenarijų. Bet, tarkime, jei keturi žmonės perskaito scenarijų ir trims iš jų tas scenarijus patinka, tačiau jie neturi pinigų, o vienas žmogus, kuris turi pinigų, pasiūlo bendradarbiauti, bet liepia pakeisti tą ir tą, bet man jo pasiūlymas nepriimtinas – atsisakysiu. Aš ieškau žmonių, kurie tiki tavim ir tu jais pasitiki.

- O tai sunku?

- Labai, labai sunku. Praleidi 4–5 metus siūlydamas scenarijų skirtingiems žmonėms, ieškodamas pinigų. Tai reikalauja daug energijos: tu ieškai, ieškai ir blogiausia – pastumi į šoną arba nusileidi, padarai kompromisą ir įtrauki tai, kas tau nepriimtina. Labai dažnai tenka imtis kompromisų, kad filmas būtų sukurtas.

Prodiuseris prisijungdamas prie filmo atsineša pinigus. Sakykime, kartais tu priklausai nuo prodiuserio, kuris nori, kad būtent tas konkretus aktorius vaidintų pagrindinį vaidmenį, o tu manai, kad tas aktorius nėra tinkamas tam vaidmeniui. Tačiau kartais tiesiog pavargsti ieškoti ir priimi kompromisą, tikėdamasis, kad jis suveiks. Apskritai galvoju, kiek yra filmų, kurių kūrėjai galėtų pasakyti, kad jiems neteko priimti kompromisų.

- Kinas, be abejo, yra labai įvairi ir kompleksiška sfera, su daugybe idėjų, menininkų, bet žvelgiant bendrai, kas vyksta kine šiandien, kokius įdomius procesus pastebite arba ko pasigendate?

- JAV viskas skaitmenizuota, kine įrengti skaitmeniniai projektoriai ir mažesni kino teatrai tiesiog nyksta, nes negali įsigyti naujausios technikos, o filmų platintojai parengia tik moderniai aparatūrai pritaikytas filmų kopijas. Todėl mažesniuose kino teatruose negali parodyti naujausių, tų, vadinkime, didelių filmų.

Dar man įdomus sugrįžimas prie nespalvoto kino. Kai kartą viešint Lietuvoje manęs paklausė, ką manau, apie tokio kino renesansą, nustebau išgirdusi tokį klausimą, nes man tai neatrodė jokia išskirtinė tendencija, buvau mačiusi tik „Artistą“. Bet dabar suprantu, kad pastaruoju metu tikrai sukuriama daugiau nespalvotų filmų, pavyzdžiui, praėjusių metų „Nebraska“. Taip, toks judėjimas įdomus, tačiau nežinau, kiek tai galima vadinti atradimu, veikiau sugrįžimas prie naujai atrasto seno. Galvoju, kiek tai yra mada? Nemėgstu madų, todėl į jas žvelgiu atsargiai.

Dar pastebiu, kad labai daug filmų žmonės kuria be aiškaus iš anksto parašyto scenarijaus. Aš, kaip aktorė, labai mėgstu scenarijus. Aišku, nenoriu absoliutinti, kai kurie talentingi menininkai tikrai gerai improvizuoja, yra aktorių, kurių įspūdingos karjeros nužymėtos būtent tokių vaidmenų. Bet aš labai mėgstu pagal gerą, aiškų ir tvarkingą scenarijų sukurtus filmus, tarkime, kurtus 8-ame dešimtmetyje. Alas Pacino, Dustinas Hoffmanas, jau minėti C. Eastwodas ar R. Redfordas – visi jie vaidino geruose filmuose su gerais scenarijais.

- Turbūt šiandien galime kalbėti apie didžiulę kino įvairovę ir prieinamumą.

- Taip, bet manau, kad tos įvairovės per daug. Kokybiška įvairovė – puiku, bet šiandien visiems sukuriamiems filmams neužtenka erdvės, auditorijos. Galvoju, kaip situacija vystysis toliau, kai dar daugiau žmonių kurs filmus, man atrodo, kad turi įvykti lūžis. Aišku, įvairovė gerai, tačiau labai svarbu kokybė. Šiandien labai daug video matome „YouTube“ ar kituose kanaluose, bet ar viskas ten yra kinas? Vienas režisierius yra įdomiai akcentavęs skirtumą tarp filmo ir kino. Esą filmą gali sukurti bet kas, bet toli gražu ne kiekvienas filmas tampa kinu.