Išskyrė smurtas

Žiedūnė Šeimos krizių centre su trejų metų sūneliu gyvena jau daugiau nei metus. Šiandien jos diena prasideda berniuką nuvedant į darželį, po to moteris eina į darbą, baigusi vėl bėga pasiimti vaikučio – ir namo, į Šeimos krizių centrą.

Dar ne taip seniai jauna moteris vaikelį sūpavo kartu su draugu nuomojamame bute. Gyvenimas nebuvo saldus. Vieninteliu šeimos maitintoju buvęs draugas gėrė, vaiką auginusiai ir tuo metu nedirbusiai Žiedūnei neretai prikaišiodavo esant išlaikytine.

Yra ir kategoriškai nepriimančių pagalbos, tačiau jų likimas neretai susiklosto liūdnai.

Žiedūnė neslepia paramos ar patarimo neturėjusi kieno paklausti. Tėtis miręs, o mama sunkiai tvarkosi su savo priklausomybe nuo alkoholio. Žiedūnės atvejį galima būtų vadinti kone klasikiniu. Kuo toliau draugas gėrė, tuo darėsi agresyvesnis. "Kai antrą kartą pakėlė prieš mane ranką, iškviečiau policiją. Tada namie buvo ir vaikelis. Buvo pranešta Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Pakvietė pasikalbėti", – gyvenimą pakeitusią dieną prisimena Žiedūnė.

Tarnyboje jauna moteris neslėpė, kad, net ir norėdama pakeisti situaciją, neturi, kur išeiti, be to, dar ir nedirba. Tada Žiedūnė pirmą kartą išgirdo, kad yra galimybė laikinai apsigyventi Šeimos krizių centre. Su mažyliu ant rankų ji paliko draugo namus ir dabar jau neabejoja, kad grįžti atgal, į tokį gyvenimą, kokį gyveno su berniuko tėvu, nė už ką nenorėtų.

Buvę vaikų globos namai tapo Šeimos krizių centru. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Suprato skirtumą

Praėjusį rudenį Žiedūnės sūnus ėmė lankyti darželį, todėl moteriai atsirado galimybė dirbti. Ji susirado darbą ir jau nedrąsiai svajoja apie būsto nuomą.

"Aš čia sustiprėjau, ėmiau pasitikėti savimi, – pokyčius, gyvenant Šeimos krizių centre, mini Žiedūnė. – Pati viena daug ko nebūčiau padariusi. Bendravau su psichologais, socialiniais darbuotojai, išmokau tokių dalykų, apie kuriuos net nebuvau pagalvojusi, labai pravertė tėvystės įgūdžių kursai."

Padedama centro darbuotojų ir teisininkų, moteris susitvarkė dokumentus dėl alimentų išieškojimo iš berniuko tėčio. "Aš būčiau nežinojusi, ką daryti", – neslėpė Žiedūnė, vos aštuoniolikos palikusi tėvų namus ir netrukus apsigyvenusi su sūnaus tėvu.

Būtent gyvenimas Šeimos krizių centre atvėrė jaunai moteriai akis – galima ir kitaip gyventi. "Kai draugas grįždavo išgėręs, gąsdindavo sūnų. Vaikui nebuvo saugu ten gyventi", – Žiedūnė mato labai aiškų kontrastą tarp gyvenimo jaučiant nuolatinę įtampą, kuo gi baigsis ši diena, ir ramybės žinant, kad niekas girtas nepuls priekaištauti, mosuoti kumščiais.

"Centro tvarka ir taisyklės manęs negąsdina. Tvarkytis ir taip mokėjau, o čia labai draugiška aplinka, noriai visi padeda, nebaisu paklausti, kartais darbuotojai tiesiog šiaip užkalbina, pasišneka. Per Kalėdas gavome dovanų ir mes, ir vaikai. Praėjusią vasarą buvo suorganizuota kelionė į Palangą", – Žiedūnė mini patirtis, kurios iki gyvenimo Šeimos krizių centre jai buvo svetimos.

Bendrose erdvėse įrengta poilsio zona, virtuvė, vaikų žaidimų kambarys. (Šeimo krizių centro nuotr.)

Įvairios situacijos

Šiuo metu Šeimos krizių centre gyvena devynios šeimos. Visos jos apgyvendintos po vaiko teisių apsaugos specialistų įsikišimo, kai vaikams buvo nustatyta laikinoji priežiūra su įstatyminiu globėju.

"Iš esmės šeimai suteikiame galimybę pasiekti, kad ateityje ji galėtų auginti vaiką savarankiškai", – trumpai Šeimos krizių centro veiklą pristatė Kauno savivaldybės socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus vedėja Neringa Gudėnaitė.

Šeimos krizių centras yra kaip vienas iš laikinojo apgyvendinimo Kaune padalinių, nes čia prieglobstį randa ne tik į Vaiko teisių apsaugos tarnybos akiratį patekusios šeimos.

"Krizinės situacijos, kai šeimos apgyvendinamos centre, gali būti labai įvairios. Buvo atvejų, kai sudegė ar sugriuvo žmonių namai ir šeimos neturėjo, kur gyventi, todėl atsidūrė mūsų krizių centre", – pasakojo N.Gudėnaitė.

Šeimos krizių centre šeimai suteikiamas atskiras kambarys. Jei šeimoje daugiau vaikų, o tarp jų yra paauglių, sprendžiama dėl atskiro kambario jiems. Šeima naudojasi bendromis erdvėmis, virtuve, vaikams įrengtas atskiras žaidimų kambarys.

Pastogė suteikiama ir nustačius smurto artimoje aplinkoje atvejų, kai, tarkime, mama su vaiku neturi kur kitur apsigyventi, panašiai, kaip atsitiko Žiedūnei. Taip pat – netikėtai nutrūkus nuomos sutarčiai, kai mamai su vaiku susiklosto sudėtingos aplinkybės.

"Iš viso yra aštuoniolika kambarių ir 49 vietos. Dabar privalome turėti karščiavimo ir karantinavimo patalpas, todėl karantino metu vietų yra mažiau. Dėl COVID-19 paskelbto karantino naujai šeimai sudaromos sąlygos būti tam tikrą laiką atskirai nuo kitų", – pandemijos nulemtus pokyčius mini vedėja.

Gyvenantiems šeimos krizių centre kasdien matuojama temperatūra, jie aprūpinami kaukėmis, dezinfekcijos priemonėmis. Centro darbuotojai susiskirstę – dalis dirba nuotoliniu būdu, kiti – gyvai. Taip siekiama, kad centras neliktų be darbuotojų, jei kažkas užsikrėstų koronavirusu.

Pagalbos planas

Šiuo metu centre gyvenančios šeimos čia pateko dėl vaikui skirtos laikinosios priežiūros. Klaidinga būtų įsivaizduoti, kad po valdišku sparnu atsidūrusios šeimos čia išgyvena savotiškas atostogas. Priešingai, centro darbuotojai ne tik stebi, tačiau ir padeda centre atsidūrusiai mamai, tėčiui ar visai šeimai pasiekti, kad po skirtos priežiūros visi kartu galėtų grįžti namo.

"Kiek laiko šeima gyvens centre, nustato savivaldybė. Sprendžiama pagal poreikį, kitąkart jis trunka ir metus. Kai nustatoma vaiko laikinoji priežiūra, taikoma atvejo vadyba – sudaromas pagalbos planas šeimai, būna to atvejo peržiūra, jei prireikia, pasitelkiami ir kiti specialistai. Pagalbos planas gali būti koreguojamas, nes tai individualus darbas pagal kiekvienos šeimos problemas ir poreikius. Jau vykstant procesui gali būti priimti papildomi sprendimai, koreguojama, kuria linkme tęsti pagalbą, žiūrima, kaip padėti šeimai įgyti savarankiškumo", – gyvenimo Šeimos krizių centre specifika dalijosi N.Gudėnaitė.

Šeimo krizių centro nuotr.

Kartais tik apgyvendinus mamą su vaiku Šeimos krizių centre paaiškėja, kad ji ilgą laiką patyrė smurtą, todėl nevengė ir alkoholio. Kitos čia apgyvendintos moterys pačios užaugusios krizinėse šeimose ir joms atrodė, kad taip ir reikia gyventi. Jos niekada nebuvo mačiusios kitokio šeimos modelio – be alkoholio, be smurto, švarioje aplinkoje.

Elementarūs įgūdžiai

Šeimos krizių centro vadovė N.Gudėnaitė pabrėžė, kad čia atsidūrę žmonės gyvena jiems įprastą gyvenimą.  Skirtumas tik tas, kad gyvena centre ir yra prižiūrimi. Ir, žinoma, čia galioja centro tvarka ir vidaus taisyklės, kurių privaloma laikytis.

N.Gudėnaitė pastebi, kad kiekvienas atvejis individualus, todėl darbuotojams reikia pasitelkti ir kūrybiškumą, kad įgautų  pasitikėjimą ir įtikintų priimti pagalbą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

"Aišku, būna ir piktumų, nes kai žmogus ilgai gyvena kitaip, jam sunku priimti naujas taisykles, – neslepia vadovė. – Kartais mūsų darbuotojai kartu su čia gyvenančiomis šeimomis eina tvarkyti kambarių, kad žmonės pamatytų ir suprastų, kaip tai yra daroma ir kaip atrodo tvarka kambaryje. Jiems atrodo, kad vienaip yra tvarkinga, o mūsų darbuotojai parodo, kaip iš tiesų galima susitvarkyti. Jei kažkas neišeina, mes visada padedame."

Centre vyksta tėvystės įgūdžių užsiėmimai. Nemažai rūpesčių kyla dėl vaikų maitinimo. Kartais būna akivaizdu, kad vaikas jau yra tokio amžiaus, kai gali maitintis visavertiškai, o jis dar maitinamas tik mišinukais. Darbuotojos moko, rodo, kaip pagaminti vaikui tinkamą maistą.

"Yra tokių, kurios priima pagalbą ir nori išmokti, tobulėti, o yra ir nepriimančių. Su pastarosiomis šeimomis bendrauja psichologai, socialiniai darbuotojai. Yra ir kategoriškai nepriimančių pagalbos, tačiau jų likimas neretai susiklosto liūdnai", – pastebi N.Gudėnaitė.

Kai žmogus pats ateina pagalbos, jo požiūris į centro vidaus tvarką, darbuotojus, teikiamą pagalbą yra visai kitoks. Kai šeima ar kažkuris vienas iš tėvų čia apgyvendinamas dėl to, kad vaikui nustatyta laikinoji priežiūra, pasitaiko visko.

Smurtas ir alkoholis

Šeimos krizių centras bendradarbiauja ir su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis – Kauno apskrities moterų krizių centru, Priklausomybių ligų centru. Esant poreikiui, tarpininkaujama dėl kitų reabilitacijos centrų pagalbos mamai ar tėčiui.

"Jei negalime patys suteikti kažkokių paslaugų ar pagalbos, bendradarbiaujame su kitomis organizacijomis. Ieškome būdų ir galimybių per kitas organizacijas. Pagrindinės problemos yra smurtas ir alkoholio vartojimas. Tada vaikui aplinka tampa nesaugi, jis neprižiūrimas", – čia atsidūrusiųjų gyvenimo vingius minėjo vadovė.

Jau anksčiau Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai pastebėjo, kad keičiasi žmonių požiūris, pamažu imama suvokti, jog tarnybos įsikišimas ne visada reiškia kategorišką sprendimą išdraskyti šeimą, o priešingai – į krizinę situaciją atsidūrusiai šeimai teikiama pagalba.

"Prioritetas – suteikti tokias paslaugas ir patarimus, kad vaikas galėtų augti šeimoje, o ne būtų atskirtas. Turime labai gražių pavyzdžių. Gyveno tėvas su dviem vaikais, tai daugeliui mamyčių reikėtų pasimokyti, kaip jis stengėsi", – laimingų pabaigų teikiamu džiaugsmu dalijosi N.Gudėnaitė.

Anot vedėjos, neabejotinai maloniau dirbti su šeimomis, kai žmonės nuoširdžiai supranta klydę ir priima visą teikiamą pagalbą, patys prašo parodyti, padėti. "Bet būna ir tokių situacijų, kad mūsų pagalbos nepriima. Būna nusistatę priešiškai, kaltina visus aplinkui, nes mano, kad jie viską moka, sugeba ir tik mes nesuprantame", – skirtumus mini N.Gudėnaitė.

Bendravau su psichologais, socialiniais darbuotojai, išmokau tokių dalykų, apie kuriuos net nebuvau pagalvojusi.

Laikas pokyčiams

Nėra vieno recepto visoms paslydusioms šeimoms. N.Gudėnaitė šypteli, kad kiekvienas atvejis – individualus ir darbuotojui reikia pasitelkti kūrybiškumą, kaip su viena ar kita šeima dirbti, kaip prieiti, įgauti jų pasitikėjimą, įtikinti, kad priimtų pagalbą.

"Tačiau kiekviena nauja šeima turi išgirsti, kad mes norime jai ir vaikui padėti, jog visi jie būtų kartu. Jei mama turi tikslą būti kartu su vaiku, jį auginti, to ir siekia. Nereipdama dėmesio į kitas, priešiškai nusiteikusias šeimas", – pastebi N.Gudėnaitė.

Laikino apgyvendinimo skyriaus vedėja šypteli prisiminusi dar kelis karantino nulemtus niuansus – centre yra vaikų, kurie čia gyvena ir mokosi nuotoliniu būdu. Iššūkių netrūksta visiems. Ne kiekviena mama savo vaikui galėjo padėti susitvarkyti su nuotolinio mokymosi rūpesčiais, tad centro darbuotojams teko patirti ir nuotolinio ugdymo keliamas problemas. Darbuotojai kartais ir pakelia vaikus, ir padeda prisijungti, žiūri tvarkaraščius, lankomumą ar net dalyvauja pamokose.

Pasitikėjimas atsiranda pamažu. Centro darbuotojai stebi palaipsniui besikeičiančią šeimą, jos socialinių įgūdžių tobulėjimą, atsirandančią atsakomybę.

"Juk šis laikotarpis, kai šeima ar mama su vaiku gyvena centre, tam ir yra, kad vaikas ne iš karto būtų paimtas iš šeimos, o dar būtų pamėginama įkvėpti mamą ar šeimą tobulėti ir suprasti, kokias darė klaidas, bei stengtis jų nekartoti", – akcentavo N.Gudėnaitė.

1809 linijoje dirbantys psichologai gali padėti nusiraminti, o jeigu reikia, ir suvaldyti pyktį, kai situacija šeimoje yra įtempta.

Visose linijose emocinę paramą teikia specialiai tam paruošti savanoriai ir psichologai. SAM nurodo, kad nuo balandžio, kada linija pradėjo darbą, iki šios dienos šiuo trumpuoju telefonu jau kreipėsi daugiau nei 9 tūkst. žmonių, per dieną sulaukiama nuo 30 iki 80 skambučių.

SAM skatina visuomenę nebijoti ieškoti pagalbos ir primena, kokios šiuo metu yra ir kitos psichologinės pagalbos galimybės bei kur galima kreiptis į specialistus.

Nuo 2020 metų birželio Lietuvoje darbą pradėjo psichologinės pagalbos platforma pagalbasau.lt. Ši internetinė platforma leidžia šalies gyventojams sužinoti daug vertingos informacijos apie psichikos sveikatą bei greitai rasti reikiamą pagalbą.

Pagalbasau.lt svetainėje, atsakius į pateikiamus klausimus, galima įsivertinti savo emocinę būseną, o interaktyviame žemėlapyje galima rasti išsamią informaciją apie pagalbos sistemą Lietuvoje – pagalbą teikiančių įstaigų adresus, kontaktinius duomenis ir teikiamas paslaugas.

Nuo 2020 metų rudens Visuomenės sveikatos biuruose pradėtos teikti nemokamos paslaugos: streso valdymo, emocijų atpažinimo ir valdymo grupiniai užsiėmimai; savitarpio pagalbos grupių užsiėmimai (įvairiomis temomis); psichologinės konsultacijos grupėse, individualios psichologo konsultacijos asmenims, kuriems pasireiškia psichikos sveikatos rizikos veiksniai dėl sudėtingų gyvenimiškų situacijų (iki 5 vienam asmeniui).

Gyventojai, patiriantys koronaviruso pandemijos sukeltą stresą, nerimą bei išgyvenantys kitas sudėtingas gyvenimiškas situacijas, gali kreiptis į Visuomenės sveikatos biurus. Norint gauti šią nemokamą psichologinę pagalbą, nereikia specialaus gydytojo siuntimo, reikia tik skambinti į artimiausią Visuomenės sveikatos biurą, užsiregistruoti ir atvykti sutartu laiku arba paslaugą gauti nuotoliniu būdu.

Išlieka galimybė gyventojams kreiptis į psichikos sveikatos centrą, prie kurio yra prisiregistravę arba priregistruoti šeimos gydytojo paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Šiuose centruose paslaugas teikia specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas psichiatras, vaikų ir paauglių psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas, socialinis darbuotojas ir medicinos psichologas. SAM primena, kad kreipiantis į Psichikos sveikatos centrą, gydytojo siuntimas nereikalingas. Paslaugas galima gauti nuotoliniu būdu.

Sveikatos apsaugos ministerija ragina gyventojus susidūrus su psichologinėmis problemomis nebijoti kreiptis pagalbos.

Stebuklai – specialistų rankose

Praėjusį penktadienį Klaipėdos universitete ketvirtą kartą vykusioje konferencijoje netrūko garbingų svečių. Pasak renginio organizatorių – Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų ir Klaipėdos universiteto vadovų – dalyvių gausa tik patvirtina, kad konferencija apie kompleksinės integruotos pagalbos inovacijas ir perspektyvas raidos sutrikimų turinčiam vaikui ir šeimai – itin aktuali ir opi.

Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namai turi bene didžiausią patirtį, dirbant su tokiais vaikais. Pastaruosius kelerius metus įstaiga vis daugiau dėmesio ir pastangų skiria ne tik be tėvų globos likusiems vaikams, bet ir šeimoms, auginančioms įvairių raidos sutrikimų ar negalią turinčius vaikus.

Specialiųjų poreikių vaikų pasirodymas renginio pradžioje tik įrodė, kiek daug galima pasiekti atsidavusių specialistų pastangomis. Nuotaikingas šių vaikų pasirodymas niekuo nesiskyrė nuo kitų bendraamžių.

Klaipėdos regionas yra gana gerai išvystęs šias paslaugas. Šioje srityje dirbančių specialistų entuziazmas įkvepia ir žavi.

"Specialistų meilė, supratingumas, kompetencijos gimdo stebuklus. Jie randa tą stebuklingą raktelį į ypatingų vaikų širdis", – kreipdamasi į susirinkusiuosius po vaikų pasirodymo sakė A.Nikolajevienė.

Akcentuoja pagalbą

Viena iš renginio organizatorių A.Nikolajevienė akcentavo pagalbos svarbą ne tik vaikams bet ir šeimoms, auginančioms įvairių raidos sutrikimų turinčius vaikus.

Tėvus, susilaukusius raidos sutrikimų turinčio vaiko, dažnai kamuoja tokie jausmai kaip kaltė, gėda, ką pagalvos ar kaip priims aplinkiniai. Tik specialistų pagalba gali padėti šeimai įveikti šiuos išgyvenimus.

Pabrėžiama, kad tėveliams dėl vaikučių būtina kreiptis pagalbos į specialistus kuo anksčiau, neuždelsti. Nesivadovauti nuostata, kad vaikas išaugs. Ankstyvame amžiuje savaitės ir mėnesiai – labai svarbūs.

Tik įvairių sričių specialistų profesionalumas ir ankstyva diagnostika leidžia pasiekti puikių rezultatų ikimokykliniame amžiuje.

Pasak A.Nikolajevienės, turėtume akcentuoti ne didėjantį sutrikimų skaičių ar patį sutrikimą, o kaip svarbu jį laiku nustatyti ir laiku pradėti teikti vaikui ir šeimai pagalbą, kad juos geriau suprastų ir priimtų visuomenė.

Klaipėdos universiteto rektorius Artūras Razbadauskas pasidžiaugė, kad per ketverius metus konferencija gerokai išaugo – praėjusį penktadienį į tarptautinį renginį susirinko specialistai iš visos Lietuvos.

Ne kartą kūdikių namuose lankęsis Klaipėdos miesto mero pavaduotojas Arūnas Barbšys pastebėjo, kad anksčiau sutrikimų turinčius vaikus auginančios šeimos buvo tarsi nematomos. Dabar situacija keičiasi. Pasak mero pavaduotojo, tokios šeimos turėtų būti labiau matomos ir sulaukti daugiau pagalbos.

Statistika: sutrikimų daugėja

Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamento Specializuotos sveikatos priežiūros skyriaus patarėja Anželika Balčiūnienė teigė, kad įvairių sutrikimų turinčių vaikų skaičius kasmet didėja, ypač tarp berniukų. Tai patvirtina vaikų ligotumo įvairiapusiais raidos sutrikimais Lietuvoje statistika per pastaruosius ketverius metus.

"Tai ne epidemija, o gerėjančios diagnostikos ir specialistų pastangų rezultatas. Žinant tam tikrus rizikos veiksnius, vaikai kuo anksčiau turi būti nukreipiami specialistų konsultacijoms", – sakė vaikų gydytojos išsilavinimą turinti ministerijos atstovė.

Pagal gyvenamąją vietą raidos sutrikimų turinčių vaikų daugiau gyvena didžiųjų miestų savivaldybėse, tarp jų ir Klaipėdos. Manoma, kad tokiai statistikai įtakos greičiausiai turi labiau prieinama specialistų pagalba.

"Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais tikrinant jo sveikatą tėvai pas gydytojus vaikšto kaip į darbą. Gydytojas ne be reikalo klausinėja, ar vaikas šypsosi, ar nulaiko galvytę. Jeigu nors vienas punktas pagal psichomotorinės raidos visuotinį vertinimą neatitinka normos, rekomenduojama vaiką nukreipti ankstyvosios raidos specialisto konsultacijai ir tai turi būti padaryta kuo anksčiau", – apie Lietuvoje egzistuojančią tvarką paaiškino A.Balčiūnienė.

Žavi klaipėdiečių entuziazmas

Lietuvoje šiuo metu stacionarią pagalbą raidos sutrikimų turintiems vaikams teikia 2 centrai ir apie 50 ambulatorinių įstaigų (Klaipėdoje tokių esama 4). Pasak ministerijos atstovės, kitąmet planuojama atlikti visų šių įstaigų teikiamų paslaugų patikrinimą.

"Norime ne bausti, o įvertinti, kokia pagalba teikiama ir kaip dar efektyviau būtų galima padėti raidos sutrikimų turinčių vaikų šeimoms", – paaiškino A.Balčiūnienė.

Anksčiau raidos sutrikimų turinčiais vaikais buvo rūpinamasi iki 4 metų. Atsižvelgiant į tėvų poreikius, planuojami teisės aktų pakeitimai, kad tokiais vaikais būtų rūpinamasi iki pilnametystės.

Paklausta, ar Lietuvoje "sutrikusius" vaikus auginančioms šeimoms pakanka pagalbos, ministerijos atstovė taip pakomentavo: "Pakankamai ar nepakankamai yra subjektyvu. Pagalbos tokioms šeimoms niekada nebus per daug. Dabar pagalba tokioms šeimos yra, prieinamumas neblogas. Susiduriame su situacija, kad kartais tiesiog trūksta informacijos. Dar sulaukiame pavienių skambučių dėl paslaugų prieinamumo konkrečioje savivaldybėje. Dirbame ta kryptimi, esame nusimatę nemažai priemonių, kad kuo daugiau tėvų ir specialistų pasiektų reikiama informacija."

A.Balčiūnienės manymu, situacija Klaipėdos regione dėl pagalbos sutrikimų turintiems vaikams yra tikrai nebloga.

"Klaipėdos regionas yra gana gerai išvystęs šias paslaugas. Šioje srityje dirbančių specialistų entuziazmas įkvepia ir žavi. Norisi jiems pagelbėti ir netrukdyti dirbti", – pridūrė ministerijos atstovė.

Sąmoningo dėmesingumo nauda

Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus medicinos psichologė ir kognityvinės elgesio terapijos praktikė Milda Cibulskytė pasakojo, kaip galima padėti vaikams, turintiems aktyvumo ir dėmesio sutrikimų.

Psichologė tokiems vaikams ir suaugusiems rekomenduoja ugdyti sąmoningą dėmesingumą. Ji sutiko, kad net suaugusiems tai – ne visada lengva užduotis. Nustatyta, kad suaugęs žmogus per dieną tik 30 procentų būna "čia ir dabar", visą kitą laiką – praeityje arba ateityje.

Tačiau, kaip rodo specialistės praktika, nieko nėra neįmanoma. Konferencijos dalyviams ji praktiškai, pasitelkdama vaizdines priemones ir net razinas, parodė, kaip galima ugdyti vaikų ir suaugusiųjų sąmoningumą.

"Nuo labai anksti svarbu mokyti vaikus sutelkti dėmesį ir stengtis išlaikyti jį kuo ilgiau", – patarė M.Cibulskytė.

Pagalba – kuo anksčiau

Psichologė atkreipė dėmesį, kad tėvai kartais iki mokyklos linkę ignoruoti bei nepastebėti vaiko raidos sutrikimų, vertindami tai kaip charakterio bruožus ar vildamiesi, kad augant tam tikros bėdos išsispręs savaime.

Pasak specialistės, raidos sutrikimų turinčiam vaikui būtina kuo anksčiau suteikti pagalbą: kuo ilgiau delsiama, tuo labiau daugėja problemų: nuo socialinių, bendravimo iki psichotropinių medžiagų vartojimo.

Neignoruoti vaiko raidos sutrikimų ir kuo anksčiau ieškoti pagalbos rekomendavo daugelis konferencijos lektorių.

Konferencijoje pranešimus įvairiomis aktualiomis temomis skaitė 18 lektorių. Dalyviai galėjo susipažinti ir net praktiškai išbandyti sensorines priemones vaikams su motorikos sutrikimais, išgirsti naujausias žinias apie autizmą, sensorinės integracijos vertinimo metodikas, technologijų įtaką ankstyvajai raidai, aptarė visuomenės požiūrio į negalią plotmes, delfinų terapijos ir hipoterapijos taikymą vaikams, turintiems raidos sutrikimų, apkalbėjo, su kokiais sunkumais susiduriama teikiant pagalbą ir kt.

„Mažylių tėvams patogiau pasikalbėti, kai jie dieną miega, o dirbantys galės ramiai paskambinti pietų pertraukos metu“, – sako „Tėvų linijos“ vadovė, Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė.

Tikimasi, kad tokiu būdu nemokamos anoniminės psichologų pagalbos visoje Lietuvoje sulauks daugiau tėvų, globėjų ir senelių.

Pasak psichologės, „Tėvų linijos“ poreikis – labai didelis, ne į visus skambučius atsiliepiama.

„Tėvai nori pasitarti, kaip reaguoti į vaikų elgesį, kaip susivaldyti ir bendrauti su atžalomis, kad būtų išlaikyti geri santykiai. Tačiau dėl riboto „Tėvų linijos“ darbo laiko į daugiau kaip pusė skambučių nebuvo atsiliepta“, – teigia Jūratė Baltuškienė.

Taip pat į „Tėvų liniją“ galima skambinti ir vakarais nuo 17 iki 21 valandos. Konsultacijos yra anoniminės.

Pristatyta dingusių vaikų karštoji pagalbos linija 116000. Skambinantieji šiuo numeriu galės ne tik pranešti apie dingusį vaiką, bet ir tikėtis psichologinės pagalbos. Numeriu galės skambinti ir patys vaikai. Karštoji linija Lietuvoje veiks nuo vasario.

Šiuo metu ji veikia beveik visoje Europos Sąjungoje, taip pat Albanijoje ir Serbijoje. Pernai iki spalio Lietuvoje buvo paskelbta dingusiais daugiau nei 2100 žmonių, iš kurių beveik pusė – nepilnamečiai.

„Vaikui dingus svarbiausios pranešimui yra pirmos dvi valandos. Reikia, kad tėvai nedelstų, kad iš karto skambintų arba į policiją, arba 116000. Vaikų bėgimas iš namų ir iš globos įstaigų yra didžiausia problema, nes 43 proc. visų dingusių sudaro vaikai, kurie bėga iš namų, ir 90 proc. jų patenka į prekybą žmonėmis, į seksualinį išnaudojimą, įtraukiami į kriminalines veiklas“, – sako „Dingusių žmonių šeimos paramos centro“ direktorė Natalja Kurčinskaja.

„Su šia linija vėluojame. Jau ne kartą sulaukėme kritikos ir iš ES, nes iniciatyva šiai linijai atsirado 2007 m. ir nuo 2009 m. ji funkcionuoja ES valstybėse“, – teigia  Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

„Natūralu, kad į skambučius numeriu 116000 atsakys Bendrasis pagalbos centras. Jis bus pirmąją grandimi ir, jei tai bus pranešimas apie dingusį vaiką, procedūra bus, kaip ir gavus pranešimą numeriu 112. Jei bus emocinės paramos poreikis, konsultacijų ar pagalbos atliekant tyrimą, BPC sujungs su specialiais  dingusių asmenų paramos centro operatoriais, kurie toliau konsultuos skambinantį įvairiais klausimais nuo tyrimo eigos iki kontaktų su užsienio šalim“, – pasakoja Bendrojo pagalbos centro viršininko pavaduotojas Tadas Maroščikas.

Ketvirtadienį bus pristatyta dingusių vaikų karštoji pagalbos linija 116 000. Karštoji linija Lietuvoje veikti turėtų pradėti nuo vasario. Šiuo metu ji veikia beveik visoje Europos Sąjungoje – 26-iose bendrijos narėse, taip pat Albanijoje ir Serbijoje.

Šis pagalbos numeris – pagalba tėvams, ypač keliaujantiems su vaikais, kad galėtų imtis neatidėliotinų veiksmų dingus vaikui. Numeriu galės skambinti ir patys vaikai.

Nemokama linija veiks visą parą, visomis savaitės dienomis. Išmokyti specialistai padės susisiekti su policija, teiks emocinę paramą, taip pat informaciją, ko imtis dingus vaikui.

Kriminalinės policijos biuro duomenimis, 2012-aisiais ieškota beveik 3000 dingusių asmenų, iš jų apie pusė – nepilnamečiai.