„Visą nėštumą išgyvenau vien neigiamas emocijas – buvo bloga, skaudėjo visą kūną, tino rankos, kojos, atrodė, kad jaučiau kiekvieną savo mažutėje pilvo kišenėje sukištą ir supresuotą organą, skrandžio rūgštys neleido nei valgyt, nei miegot, nei galvot. Bendrauti praktiškai negalėjau su niekuo, nes... negalėjau valgyti. Nei į kavinę susitikti, nei vakare su draugais, nei savaitgalį pasidžiaugti mano mylimu rudeniu, kepant obuolių pyragą – kiekviena diena kaip per ašmenis, su griežčiausia ir ilgiausia itin prėsko maisto dieta, subadytais pirštais ir krūva insulino nakčiai ir dienai. Izoliuota nuo bendravimo ir viena savo kūno agonijoje, kol žmonėms aplink gyvenimas teka įprasta vaga. 

Kentėjo kiekviena kūno ląstelė ir taip stūmiau dienas. Daug ašarų, daug pykčio, daug nevilties. Kalbančius apie „magiškąjį laukimą“ norėjau padegti. Atsimenu, kad tada galvojau, kokiose iškrypusiose fantazijose galima iš viso sugalvoti drausti nėštumo nutraukimą ir versti moterį atidirbti šituo inkubatoriumi? Kaip turėtų jaustis moteris mano kūne, bet nenorinti, nepageidaujanti susilaukti vaiko? Kam aš pasiryžčiau, jei tokiu inkubatoriumi kokia nors žemiškoji valdžia verstų dirbti mane? 

Kiekvienos patirtis skirtinga – kažkam kankinantis nėštumas, kažkam traumuojanti gimdymo patirtis, kai kam itin sunkus metas jau vaikui gimus. O kai kam gal ir viskas iškart. Ir nieko nuostabaus – to, ką patiria moters kūnas, o su juo kartu ir sąmonė, aprašyti ir nusakyti niekada nebus įmanoma. Dėl transformacijos masto ir dėl kiekvienos patirties individualumo. Per amžių amžius jų milijardai, ir nei viena yra nesulyginama.

Tačiau šiandien jau žinome, kad depresija po gimdymo yra dažnas reiškinys. Dar žinome, kad prasideda ji kažkam per pirmąjį mėnesį, kai kam po pusmečio, o kai kam – net per pirmus trejus metus po vaiko gimimo. Jei jau esi turėjusi depresiją, esi jauno amžiaus, nėštumas nebuvo planuotas ar lauktas, jau turi vaikų ir/ar net ne vieną, susilaukei dvynukų, esi vieniša mama ar komplikuoti santykiai su antrąja puse, sulauki mažai pagalbos iš aplinkinių žmonių – depresijos rizika yra aukštesnė. Bet net jei neatitinki nei vieno iš šių punktų, nuo depresijos po gimdymo nesi apsaugota.

Nieko nebenori, nejauti ryšio su vaiku, gal apskritai nieko nebejauti, esi apatiška, sunku susikaupti, nebemiegi, nebenori, kad ateitų rytas, nebematai išeities nei sau, nei vaikui, nei pasauliui – tai reiškia, kad tavo sąmonė perkaito ir susirgo. Ji dabar generuoja tau dezinformaciją. Tavo pasaulio vaizdas atrodo tikras, bet toks nėra, jis yra tavo sergančios sąmonės sukurtas. 

Ir tu turi teisę sirgti! Тaip, perskaitei teisingai. Tu turi teisę sirgti depresija! Nes tu išgyvenai milžinišką, neaprėpiamą kūnišką ir dvasinę transformaciją.

Ir tu turi teisę sirgti! Тaip, perskaitei teisingai. Tu turi teisę sirgti depresija! Nes tu išgyvenai milžinišką, neaprėpiamą kūnišką ir dvasinę transformaciją. Tavo organizmo resursai yra riboti ir juos išeikvojus sirgti yra normalu. Bet yra ir geroji žinia – sąmonė, kaip ir nubrozdinta, net lūžusi, ar net sutrupinta ranka, gali pasveikti. Tavo sąmonė ir tavo kūnas neįtikėtinai galingi ir sukurti įveikti milžiniškus šokus – išgyventi šūvius, pjūvius, kovoti su infekcijomis, visokiu maru ir badu, ir NET SUKURTI ŽMOGŲ. Tu esi galinga, tik gal dabar šiek tiek tai pamiršai.

Ligos nutinka, ir nuo ligų pasveikstama. Ligos nepadaro tavęs blogu žmogumi, ar tuo labiau bloga mama. Pasakyk kaip jautiesi artimam žmogui ar paskambinusi į pagalbos liniją. Mamos linija, Tėvų linija tel nr. 8 800 900 12, Krizių įveikimo centras tel nr. +370 640 51555, Psichikos sveikatos centras. 

Na, o ką daryti aplinkiniams? Puoselėti mamą: ar saugi? Ar visavertiškai pavalgiusi? Ar pailsėjusi ir pamiegojusi? Ar skiria laiko sau? Ar reikia pagalbos nors vienam ir išvardintų punktų įvykti? Tai geriausia psichikos sunkumų prevencija, o kartais net gelbsti gyvybę. Ir net ne vieną. Šiandien minima Savižudybių prevencijos diena“, – rašė Seimo narė.