-
Mažoje Elijos širdelėje – kovotojos dvasia 9
Graži pradžia
"Jei galite, paskambinkite po valandos. Tik ką grįžome iš Kauno, todėl norime bent jau nusirengti ir pavakarieniauti", – balsas telefono ragelyje veikė raminančiai, nors Eglės ir nepažinojau. Tik virtualiojoje erdvėje buvau mačiusi jos šypseną, prie krūtinės glaudžiant dukrytę Eliją.
Smalsumo dėlei dirstelėjau į mergytės vardo šaknis. Pasirodo, iš hebrajų kalbos kilęs Elijos vardas reiškia: Viešpats yra mano valdovas. Panašiai taip į savo vienturtę žiūrėjo ir Eglė. Tiesa, jos žvilgsnyje buvo kur kas daugiau – nežemiška meilė, susipynusi su rūpesčiu, viltimi ir begaliniu tikėjimu. Esu dviejų dukrų mama, žinau, kad jos – mano tvirtovė, todėl įžūliai brautis į Eglės rūmus nenorėjau. Pokalbiui leidau tekėti sava vaga. Taip žodis po žodžio iš jos lūpų išgirdau stiprios moters istoriją, prie kurios eigos gali prisidėti kiekvienas mūsų.
Pirmiausia moteris mintimis grįžo į savo nėštumą, kuris buvo lengvas ir sklandus, tarsi iš mokomojo vadovėlio. Vaisius vystėsi gerai, Eglė buvo kupina jėgų, todėl priežasčių nerimauti nebuvo. Moteriai skaičiuojant paskutinį nėštumo mėnesį, įprastinės apžiūros metu gydytoja užfiksavo, kad vaisiaus vandenų mažoka, todėl būsimą mamą išsiuntė į ligoninę. Ten buvo nutarta skatinti gimdymą. Kaip ir devynių mėnesių laukimas, 2017-ųjų sausio 13 d. Elijos atėjimas į pasaulį buvo greitas, sklandus. Nei gimdyvė, nei naujagimė komplikacijų nepatyrė, todėl po privalomų dienų Eglė su mažyle grįžo namo, kur ėmė rašyti judviejų istoriją. Kaip netrukus paaiškėjo, pagal kitokį, nei tikisi kiekviena mama, scenarijų.
Elija yra pati didžiausia savo mamos įkvėpėja ir ramybės skleidėja. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Mėnesiai su įtvaru
Pirmuosius mėnesius mergaitė augo taip, kaip ir kiti jos bendraamžiai. Gugavo, šypsniu sveikino mamą ir ją supančią aplinką. Anot Eglės, į namus Elija atnešė daug meilės, šilumos, šviesos ir mažų rūpesčių. Pastarieji prasidėjo tada, kai mergaitei buvo du mėnesiai. Po apsilankymo pas ortopedą jai buvo diagnozuota dešiniojo klubo displazija – patologija, kai klubo sąnario vystymasis atsilieka nuo normos dėl įgimtų sąnario pakitimų ar tam tikrų pogimdyminių sąlygų. Pagrindinė problema – šlaunikaulio galvos nestabilumas sąnario duobėje, nenormali šlaunikaulio galvos ir sąnarinės duobės forma. Patologija dažniausiai gydoma specialiais dirželiais arba ortopedinėmis pagalvėmis. Nors mamai buvo neramu, kaip toks mažas kūdikis su įtvarais išbus du mėnesius, gydytoja ramino.
"Sakė, kad laikas greit prabėgs, viskas susitvarkys, o patirti nepatogumai liks užmarštyje. Deja, dviejų mėnesių nepakako. Prireikė dar tiek pat", – Eglė pasakojo, kad įtvarais suvaržytų kojų judesius mergaitė kompensavo rankomis.
Būdama gultuke siekė virš galvytės kybančių žaislų ir tarsi bandė juos prakalbinti.
Kitų ligonių patirtys rodo, kad panašių procedūrų kompleksas gali pagerinti ir Elijos gyvenimo kokybę.
Nustatyta ligų puokštė
Pusės metukų sukaktis buvo pažymėta laisve nuo įtvarų. Tiesa, po keturių mėnesių suvaržymų, apėmusių kojų ir nugaros sritį, mažylė negalėjo nei verstis, nei sėdėti. Specialistai rekomendavo lavinti mergaitę, lankyti mankštas ir masažus. Šie, kaip pamena Eglė, Elijai sukeldavo itin nemalonių pojūčių. Ji įsitempdavo ir verkdavo.
"Specialistė tokio dukros elgesio nesureikšmino ir toliau tęsė procedūras. Žinoma, man, kaip mamai, buvo labai skaudu girdėti ir matyti Elijos ašaras, tačiau pasitikėjau specialiste", – po dešimties masažų kurso dukros būklė, pasak Eglės, nepagerėjo.
Priešingai, ji pastebėjo, kad mergaitė ėmė kitaip elgtis. Tapo jautresnė prisilietimams, dirglesnė aplinkai, greičiau susigraudindavo. Praėjus savaitei po šešių mėnesių kūdikiams rekomenduojamų skiepų, mažylė kardinaliai pasikeitė – nebepalaikė akių kontakto, nustojo guguoti, pradėjo drebėti rankytės. Elijai tapo nebeįdomūs ir jos žaislai.
Didžiausia Eglė svajonė, prie kurios išsipildymo gali prisidėti kiekvienas, – reabilitacijos centrai Slovakijoje arba Lenkijoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)
"Pradėjome lankyti kineziterapijos užsiėmimus raidai vystyti. Vieno tokio užsiėmimo metu kineziterapeutė pastebėjo, kad judesio metu atsilieka Elijos akytės. Patarė kreiptis pas neurologus. Tada supratau, kad kažkas mano mergytei kažkas negerai", – žodžiai, kuriuos netrukus išgirdo iš gydytojo neurologo, mamos nuojautą patvirtino.
Atlikus smegenų magnetinį rezonansą ir pakartotinį encefalogramos tyrimą, Elijai buvo diagnozuotas didžiosios smegenų jungties nebuvimas, regos nervo subatrofija. Medikai mergaitei patvirtino epilepsiją, spazminį cerebrinį paralyžių ir mikrocefaliją.
Rado privačią kliniką
Išgirdus ne vieną, o bent kelias dukros diagnozes, Eglei žemė slydo iš po kojų. Moteris nežinojo, ko imtis ir ko tikėtis iš ateities. Gydyti epilepsijai buvo paskirti hormoniniai vaistai ir reabilitacijos. Nors mergaitei dingo infatiliniai spazmai, jokio kito pagerėjimo mama nematė. Negana to, hormoniniai vaistai taip nualino imuninę sistemą, kad dėl plaučių uždegimo mergaitė buvo skubiai išgabenta į intensyviosios terapijos skyrių. Ir nors iš minėtos ligos greit išsivadavo, bendra Elijos būklė prastėjo.
"Susilpnėjo galvytės kontrolė, ji tapo labiau mieguista, neįgijo naujų įgūdžių. Be to, atsirado nauji epilepsijos priepuoliai", – anot Eglės, buvo dienų, kai ji suskaičiuodavo apie 40 priepuolių. Situacijoje, kurią ne vienas mūsų pavadintume beviltiška, Eglė nenuleido rankų. Ieškojo būdų, kaip padėti savo mylimiausiajai. Mama mergaitę ėmė vežioti pas logopedę, kineziterapeutę ir ergoterapeutą. Lankėmės sanatorijose.
"Išbandėme ir akupunktūrą. Patebėjau, kad po jos dukrai būdavo kiek lengviau", – momentiniai pagerėjimai Eglę mažai guodė.
Moteris suvokė, kad reikia rimtesnio gydymo. Taip Eglės akiratyje atsirado privati Kauno klinika, kurioje dirba viena stipriausių kineziterapeučių ir kitų Elijai labai reikalingų specialistų.
Lūžis – penktieji metai
Keturis, o nuo sausio ir penkis kartus iš Birštono moteris važiuoja į kliniką Kaune, kur mergaitei taikomos mankštos, vyksta susitikimai su logopede, ergoterapijos užsiėmimai, neurotreniruotės. Pastarųjų, anot Eglės, Elijai rekomenduojama 150 per metus.
"Kitų ligonių patirtys rodo, kad panašių procedūrų kompleksas gali pagerinti ir Elijos gyvenimo kokybę", – nors dukra kol kas savarankiškai nesėdi, nevaikšto ir nekalba, mama džiaugėsi terapijų nauda ir mažais dukros pasiekimais.
Tai ją esą varo į priekį. O jei akimirką ir pasiduoda emocijoms, dirstelėjusi į mažąją kovotoją, save sugėdina.
"Patikėkite, tai, ką ji kiekvieną daro klinikoje, atima labai daug jėgų. Elija puikiai toleruoja mankštas, labai stengiasi, tačiau kūnas ne visada lengvai pasiduoda terapijoms. Reikia nuolatinio ir atkaklaus darbo. Todėl gydymas negali trukti ilgiau nei tris mėnesius. Po jo reikalinga maždaug mėnesio pertrauka. Žinoma, yra dvi to atokvėpio pusės. Mergaitė pailsi ir grįžta su naujomis jėgomis, tačiau per tą laiką kažkas vėl labiau sušlubuoja", – kalbėjo Eglė.
Vilmanto Raupelio nuotr.
Šie metai Elijai lemtingi, mat didžiausių pokyčių, specialistų teigimu, galima pasiekti iki penkerių. Todėl po trumpų atostogų, kurias Eglė svajoja praleisti prie jūros, Elijai būtina tęsti gydymo kursą, kuris klinikoje Kaune kainuoja apie 600 eurų per mėnesį. Dėl dukros ligų dirbti negalinčiai moteriai tokia suma yra ganėtinai didelė. Yra dar viena, gerokai daugiau išlaidų reikalaujanti, tačiau ir daugiau vilčių teikianti alternatyva.
"Svajojame nuvykti į Slovakijoje arba Lenkijoje esančius stiprius reabilitacijos centrus, kuriuose, manau, Elijai būtų suteikta visa reikalinga pagalba", – Eglė iš anksto dėkojo visiems, kurie prisidės prie judviejų svajonės.
Nori pamatyti delfinus
Kaip dabar atrodo Eglės diena? Moteris neslėpė gyvenanti ritmu, kurį diktuoja dukra Elija.
"Ryte keliamės, pusryčiaujame, tada važiuojame į Kauną. Namo grįžtame popiet. Valgome, miegame, tada žaidžiame, mankštinamės ant gimnastikos kamuolio, nes Elijai jis labai patinka, arba darome specialistų paskirtus namų darbus. 21 val. dukrytė eina miegoti", – vieniša mama džiaugėsi, kad mergaitės sapnai būna saldūs.
Dažniausiai ji ramiai išmiega iki pat ryto, todėl Eglė gali bent kelias minutes skirti sau. Tuomet jos rankose atsiduria gera knyga ar nedideli svareliai.
Vis dėlto kur kas dažniau mamos delnuose – dainuojančios knygelės ir lavinamieji žaislai, kuriuos ji liečia kartu su Elija.
"Mėgstamiausių žaisliukų dukrytė neturi, nes, kaip minėjau, pati jų negali paimti. Geriausias jos draugas ir žaislas esu aš. O ji man – įkvėpėja ir ramybės skleidėja. Visi taip sako, kurie bent kartą ją pamato", – prieš baigdama pokalbį Eglė prasitarė apie vaikiškas dukros silpnybes. Ledai, šokoladas ir… delfinai.
Pasirodo, ne mažiau nei mamos balsas Eliją ramina ir gerų emocijų suteikia įrašai su šių jūrų žinduolių garsais. Eglė vylėsi, kad kitąmet jai pavyks suorganizuoti pasimatymą su jūrų gražuoliais ir galbūt net išbandyti gydančią terapiją. Mokslininkai teigia, kad delfinai puikiai jaučia žmogaus nuotaikas, supranta gestus, todėl jų terapija apibūdinama kaip itin veiksminga sveikatos sutrikimų turintiems vaikams. Vien šio gyvūno prisilietimas žmogų veikia ypatingai ir žadina teigiamas emocijas.
Vytauto Petriko nuotr.
"Šiemet jau nespėsime, nes labai didelės eilės. Bet kitąmet, tikiu, mums pavyks", – savo šypsena ir akių spindesiu Eglė tarsi iliustravo "Keistuolių teatro" dainos "Už girių, už kalnų" žodžius: "Neliūdėk, jei būna sunku. Išsipildo svajonės laiku. Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti."
Padeda nelaimėje
Labdaros ir paramos fondas "Rūpestinga širdelė" padeda šeimoms, kurios augina sunkiai sergančius ar neįgalius vaikus. Dėka geradarių ir fondo surinkta parama skiriama vaiko būtiniems poreikiams patenkinti, t.y. apmokamos jo kasdienės paslaugos, tokios kaip kineziterapijos, ergoterapijos, logoterapijos užsiėmimai. Parama skiriama medicininėmis, higienos priemonėmis, vitaminais ir papildais.
"Labdaros ir paramos fondas organizuoja sergančiųjų išvykas į "Olinek" reabilitacijos centrą Lenkijoje. Lietuvoje kol kas nėra tokio lygio reabilitacijos centro, renkamės arčiausiai esantį, kuriame dirba kompetentingi specialistai. Kiekvienas atvejis skirtingas, todėl visada palaikome nuoširdų santykį su globojamomis šeimom, kad jos drąsiai galėtų kreiptis pagalbos", – Labdaros ir paramos fondo "Rūpestinga širdelė" projektų vadovė Gabrielė Vaitekūnaitė kvietė ir kitas šeimas, kurių pečius yra užgulę tokie sunkūs išbandymai, nebijoti ir kreiptis, jei tik yra reikalinga pagalba. "Rūpestingos širdelės" bendruomenė, anot projektų vadovės, auga ir noriai padeda likimo nuskriaustiems žmonėms.
Galite padėti Elijai ir jos mamai
A/S LT807300010144236452
Gavėjas: "Rūpestinga širdelė"
PASKIRTIS: Parama Elijai
"Swedbank" AB
Banko kodas 73000
Paypal:https://www.paypal.com/donatehosted_button_id=LURRUWNCMFWGS
Siųsti SMS numeriu 1670, įrašant žodį AUKA (SMS kaina 5 eurai)
-
Po baisios avarijos jaunas vyras beveik nieko nebemato: artimųjų viltis – užsienio medikai 15
Kalbėdama apie šiandieninę savo vyro būklę, Artūro žmona Irma atvira – šiandien ji gali pasidžiaugti medikų ir savo pačios įdėto darbo rezultatais. Jaunas vyras vėl vaikšto, kalba, valgo, tačiau nuolatinė žmonos pagalba – kasdieninė Artūro pakeleivė, nes viena akimi jis visiškai nemato, o kita reaguoja tik į šviesą.
Nuoširdžiame pokalbyje jauna moteris neslepia – nors Artūras dešiniąja akimi prasčiau matė nuo vaikystės, tai jam nesutrukdė atskleisti savo gabumų dirbant programuotoju, o laisvalaikiu kartu su draugais šiltuoju metų laiku važinėtis motociklu. Tačiau praėjusių metų birželiui ritantis į antrą pusę įvykusi nelaimė apvertė viską aukštyn kojomis, palikdama nežinią dėl ateities.
Artūras ir Irma/Asmeninio archyvo nuotr.
Pranešė apie nelaimę
„Tai buvo įprastas vasaros vakaras, kai vyras išvažiavo pasivažinėti motociklu su draugais, o aš išėjau pasivaikščioti su mūsų šuniukais. Bevaikščiodama pamačiau, kad skambina Artūro draugas, kurį žinojau, bet asmeniškai nepažinojau, todėl iš karto pamaniau, kad kažkas tikrai negerai, nes jis be reikalo man neskambintų...“ – pasakojo mintimis į lemtingą dieną sugrįžusi Irma.
Nuojauta moters tądien neapgavo – telefono ragelyje ji išgirdo, kad nutiko nelaimė – Artūras važiuodamas motociklu susidūrė su link degalinės pasukusiu automobiliu. Pasak pašnekovės, transporto priemonė jos vyro motociklo esą nepraleido ir jis rėžėsi į automobilio priekį.
„Paklausiau, ar labai blogai? Sako: „Labai blogai – medikai kovoja dėl jo gyvybės“. Po šių žodžių su šuniukais aš greitai parbėgau namo, sėdau į mašiną ir nulėkiau į įvykio vietą. Mano vyras buvo gaivinamas medikų automobilyje. Man neleido jo pamatyti. Aš išvydau tik Artūro motociklo liekanas, šalmą ant žemės ir labai daug kraujo...“, – atviravo pašnekovė pridurdama, kad nuo pamatytų vaizdų ją ištiko šokas, todėl dar ir šiandien sunku prisiminti, kas tądien tiksliai dėjosi patekus į gyvenimą aukštyn kojomis apvertusio įvykio sūkurį.
Dvi paros nežinomybės
Po kelių akimirkų greitosios medicinos pagalbos automobilis pajudėjo link Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės. Paskui jį savo automobiliais išvažiavo ir Irma bei Artūro draugai. Stabtelėjus prie gydymo įstaigos, pasakojo moteris, žinių apie vyro sveikatos būklę teko palūkėti apie dvi valandas, kurios tąkart atrodė ilgos tarsi amžinybė.
„Išėję medikai pasakė: „Kovojame, darome viską, kas įmanoma, bet po tokios traumos, kokią patyrė jis, maža tikimybė, kad vyras išgyvens“. Patarė mums važiuoti namo, nes dėl koronaviruso situacijos į vidų patekti nebuvo galima, ir pasakė kas kažkiek laiko skambinti į ligoninę telefonu bei teirautis. Kas porą valandų visą naktį skambinėjau medikams...“ – pasakojo ji.
Toks nuolatinis Irmos domėjimasis vyro būkle, neslepia moteris, ne viso gydymo įstaigos personalo buvo sutiktas palankiai – iš kai kurių ragelį pakėlusių žmonių lūpų esą teko išgirsti ir pyktelėjusį toną su tarsi už ištartų žodžių slypinčia mintimi, kad reikės ruoštis laidotuvėms. „Vienas netgi pasakė: „Įdėk želatiną į puodynę ir iš visų jėgų išplak – taip dabar atrodo Artūro smegenys“. Įsivaizduokite, ką aš jaučiau... Dvi naktys, kol negalėjau pamatyti savo vyro, prilygo košmarui...“, – atviravo moteris.
Kaip vėliau sužinota, sakė Irma, per avariją nuo smūgio jos vyrui lūžo dubuo, riešai. Jis patyrė ir galvos smegenų traumą, todėl buvo atlikta ne viena gyvybiškai svarbi operacija. Tarp jų ir – galvos. Pasak moters, medikams teko išimti sutrupėjusį kairėje kaukolės pusėje esantį kaulą, kad netintų smegenys.
Artūras/Asmeninio archyvo nuotr.
Siuntė ženklus
Po minėtų dviejų parų Irma, nors ir trumpai, tačiau turėjo galimybę pamatyti Artūrą reanimacijoje. 26-erių vyras buvo paniręs į komą, o jo gyvybę palaikė aparatai, kuriems gelbstint jis ne tik kvėpavo, bet ir buvo maitinamas. Pusantro mėnesio kone kasdien tokios būklės savo vyrą lankydavusi Irma pasakojo su sutuoktiniu kalbėdavusi tikėdama, kad jis ją girdi, ir kada nors vis tiek pabus.
„Kalbėdavau, leisdavau jam muziką, podcastus – dariau visa tai, kas, žinau, kad jam patiktų. Vieni medikai iš manęs juokėsi, sakydami: „Ką tu čia darai? Jis vis tiek tavęs negirdi“, o kiti – palaikė“, – tarstelėjo vilnietė.
Vienas netgi pasakė: „Įdėk želatiną į puodynę ir iš visų jėgų išplak – taip dabar atrodo Artūro smegenys.“
Šis laikas, praleistas ligoninėje dedant didžiules pastangas, davė rezultatą – jaunas vyras pamažu pradėjo rodyti ženklus – atmerkė dešinę akį, laikant suspausdavo Irmos ranką, paglostydavo, reaguodavo į jos žodžius, tačiau neatsakydavo. Visa tai, Irma sakė net nufilmavusi vien tam, kad tuo, kokie teigiami pokyčiai vyksta, patikėtų aplinkiniai.
Beveik visiškai apako
Maždaug po dviejų mėnesių iš Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Artūras buvo pervežtas į slaugos ligoninę. Čia jis, sakė pašnekovė, po truputį pradėjo atsibusti iš komos. „Kaip ir kiekvieną rytą atėjusi jo aplankyti pasakiau: „Labas, Artūrai“. O jis man sako: „Labas“. Maniau, kad man vaidenasi...“ – prisiminusi šią akimirką jaudulio neslėpė moteris.
Nuo tada juodu kartu visko mokėsi iš naujo – žengti pirmuosius žingsnius, kalbėti, valgyti, atsigerti... Po ilgo laiko jaunas vyras atmerkė ir kairiąją akį, tačiau jei dešinioji reagavo į šviesą, – su kairiąja Artūras dėl pažeisto akies nervo nematė visiškai nieko.
Po daugiau nei trijų mėnesių iš slaugos ligoninės vilnietis buvo pervežtas atgal į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę tam, kad praėjus rizikai, pasak Irmos, būtų įstatytas anksčiau išimto sutrupėjusio veido kaulo implantas.
Praėjus dešimčiai dienų po minėtos operacijos Irma su sutuoktiniu sugrįžo į namus. Čia jų kasdienybe tapo kineziterapeutai ir masažistai. Daug ko, sako moteris, iš šių specialistų, kad padėtų savo vyrui, ji mokėsi pati.
„Labai daug su juo dirbau diena iš dienos. Šiandien Artūras pats vaikšto, valgo, aišku, pilnai savimi pasirūpinti negali, nes nemato – reikia pagalbos. Jo atmintis sugrįžusi taip pat ne visiškai – tik apie 30 procentų. Vyras neprisimena didžiosios dalies praeities įvykių, sutrikusi ir trumpalaikė jo atmintis. Jei susitinkame su draugais arba jie paskambina telefonu, Artūras juos atpažįsta iš balso. Esu tikra, tai koks mano vyras yra dabar, man pavyko pasiekti savo atkakliu darbu jaučiant nuolatinį artimųjų, ypač mano mamos, palaikymą. Slaugos ligoninėje teko girdėti, kad jei atvežami tokios būklės žmonės, koks buvo Artūras, dažnai net artimieji nuo jų nusisuka, praradę viltį, kad bus geriau...“ – atviravo Irma, po nutikusios nelaimės nepabūgusi iššūkių.
Reikalinga pagalba
Šiuo metu Artūras gydomas Palangos reabilitacijos ligoninėje, o prieš dvi savaites jam, pasakojo Irma, teko lankytis Šveicarijoje įsikūrusioje klinikoje, kurios medikai jaunai šeimai įkvėpė vilties, kad Artūras vėl gali pradėti matyti viena akimi. „Kai kurių akies dalių transplantacijai reikia donoro – laukiame eilėje. Operacija kainuoja 30 tūkst. eurų“, – tarstelėjo moteris, užsimindama, kad nors Lietuvoje teko minti ne vienos gydymo įstaigos slenksčius, apie galimybę, kad jaunas vyras vėl matys, išgirsti esą, deja, neteko.
Pašnekovė atvira – dešiniąja akimi Artūras prasčiau matė jau nuo vaikystės, tačiau būtent jos regą užsienio medikai bandytų atstatyti, nes akis tebereaguoja į šviesą. Irma viliasi, kad galbūt ateityje pavyks atgaivinti matymą ir kairiąja akimi, nes jau šiuo metu esą vykdomi tokių atvejų kaip Artūro eksperimentai, – tokius žodžius moteris sakė išgirdusi iš užsienio gydytojų.
„Artūras – tvirtas vyras, jis pats išmoko programavimo, prieš nelaimę dirbo su užsienio kompanijomis, turėjo daug planų, tikslų, o vieną dieną ėmė ir viskas dingo. Jei jis vėl matytų, esu tikra, tai padėtų jam greičiau sugrįžti į pilnavertį gyvenimą. Visur esu kartu – važinėjame į reabilitacijas. Be visa ko vyrui reikia atstatyti ir veido raumenis, sustiprinti jo fizinę būklę, nes būta daug lūžių. Kiekvieną dieną jį visur vežioju“, – pasakojo Irma.
Moteris neslėpė – tam, kad Artūras vėl sustiprėtų, vien valstybės kompensuojamų reabilitacijų nepakanka, tad tenka investuoti asmenines lėšas, finansiškai padeda ir artimieji. Tačiau surinkti minėtą 30 tūkst. eurų sumą, kurios reikia akies operacijai užsienyje jaunai šeimai savo jėgomis sukaupti būtų vargiai įmanoma. Tad moteris viliasi, kad viltį jos vyrui vėl pamatyti dienos šviesą ir artimųjų veidus padovanos geros valios žmonės.
Artūras ir Irma/Asmeninio archyvo nuotr.
Įvardijo avarijos aplinkybes
Kalbėdami apie Artūro gyvenimą kardinaliai pakeitusią nelaimę Vilniaus apskrities pareigūnai sakė pranešimo apie įvykį, Vilniuje, Kalvarijų-Žvalgų gatvių sankryžoje, sulaukę 2020 metų birželio 26 d. 20.04 val.
Čia automobilis „Škoda“, vairuojamas vyro, gimusio 1992 metais, sukdamas į kairę nepraleido tiesiai priešpriešiniu eismu važiavusio motociklo „Kawasaki“ ir partrenkė motociklininką, gimusį 1995 metais.
Per eismo įvykį nukentėjo automobilio vairuotojas. Jis buvo pristatytas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, tačiau suteikus medicininę pagalbą, išleistas gydytis ambulatoriškai. O politraumą patyręs motociklininkas paguldytas į minėtos ligoninės reanimaciją.
Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 281 str. 3 d. dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo. Motociklininkas byloje yra įvardytas kaip nukentėjusysis.
Norintys ir galintys prisidėti prie Artūro gydymo gali tai padaryti:
Gavėjas: ARTŪR SUBOTKEVIČ LABDAROS IR PARAMOS FONDAS
Kodas: 305700041
Bankas: Swedbank
Sąsk. nr.: LT037300010166733205
PayPal: paypal.me/artursubotkevic, irmasubo@gmail.com
Mokėjimo paskirtis: Parama Artūro gydymui
