Pasigedo tvorelių

Portalo kauno.diena.lt skaitytojai atkreipė dėmesį į tai, jog naujai sutvarkytoje Nemuno krantinėje neliko jokių atitvarų, kurie apsaugotų pėsčiuosius ar dviratininkus nuo galimybės įkristi į upę.

„Labai keistai atrodo, kai visas gatves tvorelėmis apdėliojo, kad tik pėstieji į gatvę neįžengtų, o čia nėra jokios apsaugos priemonės, kad žmonės stačia galva į Nemuną neįkristų. Prieš krantinės rekonstrukciją, čia buvo tvorelės, o dabar baisoka, nes takas skirtas ir pėstiesiems, ir dviratininkams, todėl labai realu, jog kažkurie neprasilenks ir nulėks į vandenį“, – savo pastebėjimais pasidalijo kaunietė Elvyra.

Ji tikino, jog Nemuno krantinėje nėra jokių žymių, jog būtų planuojama įrengti apsaugines tvoreles. Anot moters, dabar tėra tik asfalto kelias ir betoniniai krantinės šlaitai, nuo kurių – vos vienas neatsargus žingsnis iki vandens.

Atitvarų nebus

Miesto atstovai tikino, kad ir kituose Europos miestuose krantinėse atsisakoma tvorelių, todėl ir Kaune kol kas jokių papildomų apsaugos priemonių nėra numatyta.

„Kaip ir daugelyje Europos miestų ar Vilniuje, krantinės paprastai būna be atitvarų. Kol kas taip ir planuojame palikti, tačiau situaciją stebėsime, įsiklausysime į kauniečių nuomonę ir jeigu matysime poreikį, ieškosime vizualiai patrauklaus atitvarų sprendimo“, – komentavo Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Realu, jog kažkurie neprasilenks ir nulėks į vandenį.

Portalas kauno.diena.lt primena, jog Nemuno krantinės tvarkymo darbai gerokai užsitęsė ir problemų buvo kilę daugiau. Štai iš pradžių darbus pakoregavo tai, jog nuėmus viršutinę dangą pasimatė, kad vanduo išplovė pamatus labiau, nei buvo manyta. Toliau darbus užvilkino rangovai.

„Vadovaujantis Sutartimi su bendrove „Kamesta“, Nemuno krantinės remonto darbai turėjo būti baigti iki 2019 m. liepos 10 d. Rangovas Užsakovui šiuos darbus perdavė 2019 m. rugpjūčio 22 d. Kadangi darbų atlikimo terminas vėlavo 42 dienas, Užsakovas už šias uždelstas dienas priskaičiavo beveik 10,9 tūkst. eurų delspinigių“, – informavo A.Pakalniškis.

Susižalojo moteris

Kol miestas dar svarsto, ar Nemuno krantinėje reikalingos apsaugos priemonės, skiriančios taką nuo vandens, portalas kauno.diena.lt primena, jog jau buvo įvykusi nelaimė, kuomet moteris nukrito į vandenį ir susižalojo.

Viskas vyko vasaros viduryje. Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovai buvo informavę, jog liepos 13-osios pavakarę buvo gautas pranešimas, jog Kaune, Karaliaus Mindaugo prospekto pakrantėje įkrito 1976-ais metais gimusi moteris. Ji Nemuno krantinėje važiavo dviračiu ir nukrito į vandenį. Gelbstint nelaimėlę buvo panaudotos ištraukiamosios kopėčios.

Iš upės ištraukta moteris buvo perduota medikams, tad kyla klausimas, kiek dar reikės susižalojusių žmonių tam, jog būtų įrengtos apsauginės tvorelės.

Paneigė įtarimus

"Žmonės gal jau ir pamiršo šitą temą, bet klausimas liko be atsakymo", – situaciją po daugiau nei metų viešų Seimo nario pareiškimų ir teismo proceso apibūdino G.Urbonas.

R.Juknevičienės brolis neslėpė, kad panaši informacija buvo skleidžiama ir anksčiau, tačiau vyras laikėsi neutralios pozicijos, suprasdamas, kad realiai puolamas ne jis, o sesuo. Kai M.Puidokas ėmė ir vėl eskaluoti pseudoryšių su Rusija temą Seime, G.Urbonui trūko kantrybė ir jis kreipėsi į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo.

Teismo procesas dar nesibaigęs ir sprendimas nepriimtas, tačiau dėl vieno dalyko G.Urbonas jau ramus – Valstybės saugumo departamento (VSD) atsakymas jo rankose. "VSD nedisponuoja žvalgybos informacija apie G.Urbono ryšius su Rusijos federalinėmis institucijomis", – juodu ant balto išklota VSD vadovo Dariaus Jauniškio atsakyme.

G.Urbonas atviravo nesitikėjęs, kad bus taip sunku apginti savo garbę. Mūsų teisinės sistemos ypatumas tas, kad ne abejones iškelianti pusė įrodinėja kito asmens kaltumą ar galimas sąsajas, o puolamasis turi įrodyti, kad yra priešingai.

Tarp girnų atsidūręs G.Urbonas kreipėsi į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo.

"Tik pagalvokite, kokią tribūną turi Seimo narys. Jis bet kada gali savo mintis išlieti Seimo posėdyje, bet kada pasisakyti. Jis bus išgirstas. O kokią tribūną turi paprastas žmogus? Kaip pasisakyti ir būti išgirstam? Supila kibirą pamazgų, o paneigia mažu lašeliu arba visai nesivargina to daryti", – stebėjosi G.Urbonas.

Praėjusią vasarą Seimo narys M.Puidokas ir dar dešimt parlamentarų surašė klausimus VSD, tarp kurių buvo ir apie R.Juknevičienės brolį. Seimo narys žiniasklaidai išplatino pranešimą: "Nauji klausimai R.Juknevičienei dėl brolio verslo neaiškių ryšių su Rusijos saugumui lojaliais asmenimis.

Seimo narės Rasos Juknevičienės audringa reakcija dėl Seimo narių grupės demokratiško paklausimo Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriui D.Jauniškiui apie jos brolio G. Urbono verslo ryšius Rusijoje ir NVS šalyse kelia vis daugiau įtarimų, kad įtakinga politikė baiminasi, jog gavus atsakymus gali paaiškėti nemaloni tiesa", – rašoma 2018 m. rugpjūčio 22 d. pranešime.

M.Puidokui buvo neaišku, "kodėl Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas nebuvo informuotas apie G.Urbono, kaip galimo Rusijos federalinių institucijų įgaliojimus turinčio asmens, veiklą Lietuvoje ir galimą įtaką Seimo NSGK pirmininko pavaduotojai R.Juknevičienei".

Formalus atsirašinėjimas

Šalies saugumui esą pavojingą asmenį iškėlęs į viešumą Seimo narys M.Puidokas pritilo, kai G.Urbonas kreipėsi į teismą ir apie tai informavo ir Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį: "Seimo nario M.Puidoko paskleisti duomenys žemina mano garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės, yra melagingi ir šmeižikiški, todėl turi būti paneigti.

Aš kreipiausi į teismą, reikalaudamas teismo tvarka paneigti Seimo nario M.Puidoko paskleistus šiuos duomenis, žeminančius mano garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės. Šiuo pasiūlymu aš kreipiuosi į Seimo narį M.Puidoką, ragindamas jį savo gera valia paneigti paskleistas mano garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias. Tokiu atveju aš savo ieškinį iš teismo atsiimsiu."

Tik pagalvokite, kokią tribūną turi Seimo narys. Jis bet kada gali savo mintis išlieti Seimo posėdyje, bet kada pasisakyti.

Į šį G.Urbono pasiūlymą nereaguota. "Rašėme daugybę raštų. Pranckiečiui, Bakui, VSD, bet visi atsirašinėjo ir stumdė vieni nuo kitų", – politikų ir institucijų požiūrį dėstė G.Urbonas. Formaliu atsirašinėjimu Seimo pirmininkas paragino kreiptis į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą (NSGK).

G.Urbonas taip ir padarė. Prašymas buvo pateiktas NSGK komiteto pirmininkui Vytautui Bakui. G.Urbonas prašė pateikti komiteto tyrimo grupės išvadą, padarytą remiantis VSD išduota pažyma. Deja, V.Bakas pasiuntė G.Urboną pas VSD, nes dokumentą apie galimus ryšius su Rusijos federalinėmis tarnybomis parengė būtent VSD. Suprask, jie tegu ir kalba.

G.Urbono argumentai, kad Seimo nario, kaip ir bet kurio asmens, saviraiškos laisvė yra gerbtina, tačiau turi turėti savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisė, neveikė.

Trečią kartą pateikti VSD pažymos turinį G.Urbonas paprašė šių metų pavasarį. Tačiau ir vėl buvo perlietas šaltu vandeniu. NSGK pirmininkas V.Bakas priminė, kad VSD pateikta informacija buvo svarstoma uždarame NSGK posėdyje. "Seimo ir Seimo kanceliarijos uždarų posėdžių protokolai, stenogramos, garso įrašai yra nevieši, neskelbiami ir saugomi teisės aktų numatyta tvarka", – G.Urboną informavo komiteto pirmininkas V.Bakas.

Politinė atsakomybė

Paskutinis NSGK atsakymas leido daryti išvadą, kad viešai transliuota kompromituojanti G.Urboną informacija nebus viešai nei paneigta, nei patvirtinta. G.Urbonui ir jam teismuose atstovaujantiems teisininkams prireikė metų, kol pasiekė, kad šmeižikiška informacija būtų paneigta.

Tačiau tai nereiškia, kad Seimo narių primestus ryšius su Rusija neigiančią informaciją VSD išdavė maloniai šypsodamasi, kai G.Urbonas pasibedė į įstaigos duris. VSD taip pat neskubėjo pateikti turimos informacijos.

"Informuojame, kad Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymas nenumato galimybės teikti privatiems asmenims žvalgybos informacijos", – rašoma VSD direktoriaus pavaduotojo Vaidoto Mažeikos pateiktame atsakyme G.Urbonui.

Susidaro įspūdis, kad savo garbę siekiančiam apginti žmogui daromos visos įmanomos kliūtys ir siekiama nuslėpti tai, ką VSD turi savo tamsiuose žvalgybiniuose segtuvuose. NSGK tyli, nes posėdis buvo neviešas, VSD su fiziniais asmenimis savo lobiais nesidalija, o teismas nori kreipiasi į VSD, nori ne.

Metai vertėsi į antrą pusę, tačiau pirminį teismo nenorą iš karto kreiptis į VSD dėl pažymos turinio paviešinimo paklibino VSD paaiškinimas, kad prašomus duomenis jie pateiktų bylą nagrinėjančiam teismui, gavę jo prašymą.

G.Urbonas skaičiuoja, jog prireikė metų, kad vienintelis sakinys – "VSD nedisponuoja žvalgybos informacija apie G.Urbono ryšius su Rusijos federalinėmis institucijomis" – taptų viešas.

"Politikai neturėtų pulti paprasto žmogaus. Tarpusavyje tegu jie riejasi, kapojasi, kaip Tailande, daužo kėdes, tačiau turėtų jausti atsakomybę kalbėdami apie paprastą žmogų. Labai greitai klijuojamos KGB etiketės, būti ir nebūti turtai, nuodėmės", –  asmeninę pergalę G.Urbonas jau pasiekė, tačiau teismas sprendimo dar nepriėmė.

M.Puidokas – melagis?

Ką per metus nuveikė Seimo narys M.Puidokas, taip siekęs išsiaiškinti G.Urbono ryšius su Rusijos federalinėmis tarnybomis ir galimą jų įtaką R.Juknevičienei? "Mano pozicija tokia, kad kiekvienas pilietis, ypač Seimo narys, privalo ginti visuomeninį interesą, ir neaiškumai, kurie iškyla visuomenei dėl vieno ar kito klausimo, būtų išsklaidyti ir į klausimus būtų pateikti aiškūs atsakymai. Klausimai nėra kaltinimai. Klausimai yra siekis gauti į juos atsakymus", – "Kauno dienai" bandė aiškinti M.Puidokas.

M.Puidokas sutiko, kad iki šiol viešumon iškeltos abejonės liko neišsklaidytos, atsakymai taip ir nepateikti, tačiau prisidengė teisminiu procesu, dėl kurio pripažino galintis tik labai ribotai komentuoti situaciją. Kartu M.Puidokas tarsi ir pripažino, kad neatliko pareigos "ginti visuomeninį interesą". "Klausimai buvo užduoti Valstybės saugumo departamentui ir jo vadovui, bet dėl įstatyminių įslaptinimo aplinkybių VSD vadovas Seimo posėdžių salėje viešai atsakyti negalėjo", – dėstė M.Puidokas.

M.Puidokas pasitaškė kompromituojančiais pareiškimais apie R.Juknevičienės brolį ir pritilo nepateikęs visuomenei atsakymų.

Seimo narys tęsė, kad tikisi, jog šis R.Juknevičienės ir G.Urbono klausimas bus svarstomas kituose tyrimuose. Tačiau vargu ar yra garantija, kad būsimų tyrimų išvados bus viešinamos. G.Urbono situacija iliustruoja kiek kitokį rezultatą – klausimai iškeliami garsiai, o atsakymai nuleidžiami tylomis.

"Tuo metu buvau valdančiosios daugumos Seime narys ir tikėjausi, kad, vykstant tyrimui, į tuos klausimus bus atsakyta. Dabar, kai nesu valdančiosios daugumos Seime narys, pasiekti, kad į tuos klausimus būtų atsakyta, yra sunkiau", – dar kartą pažadą "ginti visuomeninį interesą" pamiršo M.Puidokas.

Jis nesureikšmino priminimo, kad į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo kreipėsi G.Urbonas, o pats Seimo narys lyg ir nesistengė, kad į jo pateiktus klausimus jam būtų atsakyta.

"Aš nei teismas, į kurį kreipėsi Urbonas, nei VSD. Jūs puikiai suprantate, kad jei aš ką nors pakomentuosiu, tai bus panaudota prieš mane teisme. Dėl kiekvieno mano pasisakymo, nesvarbu, kurioje žiniasklaidos priemonėje, buvo įtraukta į bylą, tai ir šio pokalbio medžiaga gali būti įtraukta į bylą. Nenoriu apsunkinti savo advokato darbo ir noriu sulaukti, kai bus priimti sprendimai", – M.Puidokas vengė tiesiai atsakyti apie savo paties pastangas apšviesti visuomenę.

Moteris pasakojo, kad su draugu į šią parduotuvę užsuko šiek tiek po 14 val. „Priėjome prie konsultanto paprašyti pagalbos, o jis mums atsakė: „Savitarna“. Sekundę sustingome, nes galvojome, kad to negali būti“, – kaunietė pasakojo, kad prie darbuotojo priėjo dar kartą pasitikslinti, ar gerai suprato, tačiau atsakymas buvo toks pats.

Sutrikę pirkėjai, kurie čia ieškojo detalės automobiliui, nuėjo prie kasų išsiaiškinti dėl nemalonaus incidento. Kaip pasakoja pašnekovė, buvo pasiūlyta išsikviesti parduotuvės vadovę. Su ja kartu parduotuvės lankytojai nuėjo prie konsultanto.

„Ir tada prasidėjo cirkai. Darbuotojas ne tik pradėjo stumdytis, bet ir įžeidinėjo, sakė, kad „užmuš“, „sudaužys“ ir t.t. Jis mano draugą kvietė eiti išsiaiškinti santykių į lauką ir dar jį stumtelėjo“, – pasakojo moteris, kuri dalį incidento ir nufilmavo.

Anot kaunietės, vaizdo įraše matoma, kaip įsikarščiavusį konsultantą ramina parduotuvės vadovė.

Statybinių prekių parduotuvės „Ermitažas“ atstovė Laima Skirienė portalui teigė, kad pirmadienį bus peržiūrėtas visas incidento vaizdo įrašas, surinkti pasiaiškinimai tiek iš darbuotojo, tiek iš tuomet dirbusio personalo, kad susidarytų bendras šios nemalonios situacijos vaizdas.

„Faktas, kad čia buvo neeilinė situacija. Klientų labai atsiprašome dėl šio nekokybiško ir nemandagaus aptarnavimo. Visiems darbuotojams priminsime, kokie yra klientų aptarnavimo standartai, kad panašių situacijų nepasikartotų“, – teigė parduotuvės atstovė.

Gimę "netinkamoje" šeimoje

Skaitant dokumentus, liudijančius apie ilgus metus Šveicarijoje gyvavusią administracinės priežiūros sistemą, kūnu nubėga šiurpuliukai. Nuo XIX a. iki pat 1981-ųjų šalyje skiepijant visuotinai priimtas vertybes, kovojant su skurdu pasitelktos drastiškos priemonės: iš tėvų atimami vaikai, o jaunuoliai, suaugusieji be teismo uždaromi į specialiąsias įstaigas ar prievarta įdarbinami.

Kaip teigia istorikė Loretta Selias, iki pat  XX a. vidurio didelė dalis šalies gyventojų gyveno santykiniame ar absoliučiame skurde. Paremti neturtingas šeimas valstybei buvo sunku tiek finansine, tiek organizacine prasme. Išeitis siūlėsi pati – stingant galimybių padėti visai šeimai, nuspręsta pagelbėti bent jau vaikams. Realybė tokia:  tokie vaikai buvo siunčiami arba į globėjų šeimas, arba į specialiąsias įstaigas.

Rizikos zonoje atsidurdavo kiekvienas iš nesantuokinio ryšio gimęs vaikas, išsiskyrusių šeimų, blogų socialinių įpročių turinčių ar skurde gyvenančių tėvų atžala, germanakalbėse šalyse bei dalyje Prancūzijos paplitusios klajoklių  jenišų bendruomenės nariai, nėščios paauglės.

Dalies šių vaikų atsisakydavo ir patys tėvai: vargingai gyvenantys valstiečiai paprasčiausiai atiduodavo atžalas turtingesniems ar darbo rankų stokojantiems kaimynams. Užsienyje pavyzdine vadintoje Šveicarijoje toks problemos sprendimas norma laikytas net ir antrojoje XX a. pusėje.

Svarbiausia – dirbti

"Metodikos požiūriu viskas taip pat buvo labai paprasta: buvo manoma, kad vaikai turi išmokti dirbti, kad tingumas ir tuštybė yra viso pasaulio blogio priežastis. Manyta, kad išmokę dirbti, laikydami darbą besąlygine vertybe, tokie vaikai ilgainiui nebus našta valstybei", – apie gražią teoriją ir liūdną jos praktinį įgyvendinimą kalba L.Selias.

Tokiu būdu dešimtys tūkstančių jaunųjų šveicarų virto vadinamaisiais dirbančiais vaikais. Jei nepilnamečių darbas gamybos įmonėse Šveicarijoje buvo uždraustas dar XIX a., įdarbinti juos žemės ūkyje niekas nedraudė.

Sudėtingomis kalnų sąlygomis gyvenantiems ūkininkams nebuvo lengva išlaikyti gyvulius, rūpintis pašaru, tačiau dalį šios naštos jie lengva ranka užkraudavo ūmai našlaičiais tapusiems svetimiems vaikams. Apie psichologinę pagalbą, galimybę lavintis globotiniai nė nesvajojo. Neretas jų patirdavo ir smurtą bei seksualinę prievartą, o visuomenėje buvo laikomi antrarūšiais.

"Kai vaikas atsidurdavo socialinės rūpybos institucijose, jo ryšiai su šeima nutrūkdavo. Tėvai dažnai negalėjo net aplankyti globėjų šeimose apgyvendintų vaikų. Septintajame dešimtmetyje socialinės globos institucijų kontrolė ir priežiūra nebuvo tokia, kokia turėjo būti netgi pagal tuomečius įstatymus", – pastebi L.Selias.

Manyta, kad vaikai turi išmokti dirbti, kad tingumas ir tuštybė yra viso pasaulio blogio priežastis.

Tokiomis sąlygomis užaugo ir Clément'as Wieilly. Iš motinos jis buvo atimtas, kai buvo vos trejų. Dvejus metus praleidęs vaikų namuose, berniukas atsidūrė pas vieną ūkininką. Sunkus darbas ir vienatvė nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, kasdien, visą vaikystę, – tai, kad jo toks gyvenimas ir milžiniška psichologinė trauma nesugžniuždė, – veikiau išimtis. Šiandien 63-ejų vyras – vienas asociacijos "Agir pour la dignité", renkančios samdiniais paverstų vaikų pasakojimus, aktyvistų.

Prigimtinė nuodėmė

Išimtis iš taisyklės – ir ekonomikos profesorius Rolandas Begertas, visą gyvenimą bandąs suprasti, kas kaltas dėl jo likimo. Ieškodamas atsakymo 2008 m. jis išleido bestseleriu tapusią atsiminimų knygą "Lange Jahre fremd" ("Svetimas ilgus metus").

Jis gimė 1937 m. tokiai pat administracinės priežiūros sistemos aukai – vaikų namuose užaugusiai jenišų kilmės motinai, kurią girtuoklis R.Begerto tėvas paliko dar prieš sūnaus gimimą. Praėjus trims savaitėms po berniuko gimimo, motina jį ir nė dvejų neturintį vyresnį sūnų atidavė valstybės globai.

Pirmuosius dvylika metų R.Begertas praleido katalikų prieglaudoje. Valstybei tai nieko nekainavo: vienuolynas išsilaikė iš aukų. Pastarųjų stigo, todėl visi 280 vaikų, kuriuos prižiūrėjo dvi dešimtys vienuolių, dirbo be atostogų ir poilsio dienų.

Vyresnio amžiaus įnamių fizinis ir seksualinis smurtas buvo kasdienybė: R.Begertas sako manęs, kad tai – neatsiejama augimo proceso dalis. "Vienuolės žinojo apie visa tai, bet nesuprato šio reiškinio priežasčių, nei kaip su juo kovoti", – vėliau pasakos profesorius.

Vieną dieną, nė neįspėtas, jis buvo perkeltas į valstiečių šeimą. "Žinoma, man trūko šilumos, bet bent jau žmonės čia gerbė vienas kitą. Valstybė už mane šeimai mokėjo 30 frankų per mėnesį, o mano naujieji giminaičiai gavo nemokamą darbo jėgą. Kaip tada veikė ši sistema! Tai buvo laikoma norma", – vėliau šveicarų žurnalistams pasakojo vyras.

Net ir sunkiai dirbdamas, paauglys lankė mokyklą ir labai gerai mokėsi. Berniuko mokytojai stengėsi padėti jam įgyti vidurinį išsilavinimą, tačiau globėjai ir vietinis socialinių reikalų inspektorius nenorėjo apie tai nė girdėti. Sulaukęs šešiolikos metų R.Begertas buvo priverstas mokytis metalo apdirbėjo amato.

Atimti iš tėvų, užauginti globos namuose, atiduoti sunkiai dirbti į valstiečiių ūkius – tokiu keliu turėjo eiti visi valstybės "auklėjami" vaikai, nepriklausomai nuo jų gebėjimų ir norų. (Kadras iš filmo "Parduotas vaikis")

Iki pat 22-ejų, net ir dirbdamas, jis gaudavo ne algą, o menkus kišenpinigius – kaip vėliau paaiškėjo, toks buvęs globėjo ir kambarį jam išnuomojusių žmonių susitarimas. Pašlijus sveikatai, vyras suprato turįs keisti gyvenimą. Tik dėl savo ypatingų gabumų ir valios, sulaukęs 28-erių, įstojo į vakarinę gimnaziją. Būdamas 31-ų tapo Berno universiteto studentu – mokėsi ekonomikos ir teisės. Vėliau tapo ekonomikos profesoriumi, tris dešimtmečius dirbo mokytoju.

Tobuli per prievartą

Valstybinio "auklėjimo" aukomis tapo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Pakakdavo pranešimo, kad žmogus nėra linkęs dirbti, įprato užsukti į vietos užeigą išlenkti alaus bokalo, kad vyras ar moteris yra pernelyg lengvabūdžiai, neturi socialinių įgūdžių, kad prasiskolinusi pora vis keičia gyvenamąją vietą ar yra tiesiog įtartinai keisti. Toks pat likimas laukdavo karinės tarnybos vengusių jaunuolių.

Įskundus kaimynams, darbdaviams šie žmonės būdavo sulaikomi, be teismo uždaromi specialiosios paskirties įstaigose, apgyvendinami priverstinio darbo stovyklose, neretai – ir priverstinai sterilizuojami.

Teisiškai internavimas pagal kantono teisę ar civilinį kodeksą nebuvo laikomos bausmėmis – tai vadinta auklėjimo ar perauklėjimo priemonėmis. Tačiau šiandien jos vertinamos kaip neadekvačios, akivaizdžiai pažeidusios piliečių konstitucines teises: asmens teisės ir laisvės būdavo apribojamos be teismo sprendimo, ne už kažkokius padarytus nusikaltimus, bet už pasirinktą neįprastą gyvenimo būdą, neturtą, silpnybes.

Administracinės priežiūros sistemos tinklas buvo apraizgęs visą šalį: skaičiuojama, kad visoje šalyje būta 650 su ja susijusių įstaigų. Prievarta įdarbinti asmenys dirbo žemės ūkyje, krovė kapitalą pramonės įmonėms, aptarnavo medicinos įstaigas.

Niekas nenorėjo kalbėti

Apie tikrąją šio visuomenės valymo nuo nedorųjų pusę sužinota tik pačių aukų dėka, tačiau plačių diskusijų tema tapo tik praėjus daugybei metų.

1974 m. žurnalistas Arthuras Honeggeris išleido sensacingą autobiografinį romaną, tačiau administracinės priežiūros mechanizmas sustabdytas tik 1981-aisiais. Praėjus septyneriems metams po to, kai Šveicarija ratifikavo Europos žmogaus teisių ir laisvių konvenciją, priimti atitinkamų teisės aktų pakeitimai, reglamentuojantys tam tikrų kategorijų žmonių perkėlimo į valstybines socialinės įstaigas sąlygas. Tačiau dirbančių vaikų ir valstybės auklėtinių tema dar buvo tabu.

1991 m. istorikas Marco Leuenbergeris, kurio tėvas buvo vienas iš dirbančių vaikų, paskelbė pirmąjį išsamų istorinį tyrimą apie šią ydingą žmonių "auklėjimo" praktiką Berno kantone.

Amžių sandūroje Šveicarijos žiniasklaidoje pasipylė pasakojimų apie tokių valstybės globotinių ir perauklėtųjų likimus. Paviešintos tragiškos istorijos pagaliau neliko be atgarsio: radosi parlamentarų, reikalaujančių atlikti išsamų dirbančių vaikų situacijos tyrimą, prabilta apie būtinybę kompensuoti jiems padarytą moralinę, materialinę bei fizinę žalą.

Įskundus kaimynams, darbdaviams šie žmonės būdavo sulaikomi, be teismo uždaromi specialiosios paskirties įstaigose, apgyvendinami priverstinio darbo stovyklose.

2010 m. tuometė teisingumo ministrė Eveline Widmer-Schlumpf oficialiai atsiprašė visų administracinio internavimo aukų, tačiau iniciatyvos ilgą laiką niekas neskubėjo imtis. Bažnyčia, vietos bendruomenės, kantonų valdžia, Šveicarijos ūkininkų organizacijos, – niekas nenorėjo prisiimti nei moralinės, nei finansinės naštos, pradėti mokslinio, teisinio įvertinimo proceso.

Aukų – dešimtys tūkstančių

Kiek asmenų tapo tokios administracinės priežiūros aukomis, nėra žinoma. Kai kurie šaltiniai kalba apie šimtus tūkstančių. Istoriko M.Leuenbergerio duomenimis, iki Pirmojo pasaulinio karo vien Berno kantone globota 10 proc. vaikų iki 14 metų. Tačiau ne ką mažiau šiurpūs ir šimtmečiu vėliau užfiksuoti duomenys. Skaičiuojama, kad šiandien Šveicarijoje gyvena dešimtys tūkstančių šį pragarą išgyvenusių žmonių: apie 85 tūkst.

Viešą atsiprašymą valstybės vardu jie išgirdo tik 2013-aisiais: tuometė Šveicarijos teisingumo ministrė Simonetta Sommaruga elgesį su jais pavadino žmogaus orumą žeminančiu.

Valstybinio auklėjimo aukos šiandien gali pretenduoti į piniginę kompensaciją. Tiesa, kritikų teigimu, ši suma yra neadekvačiai menka – 25 tūkst. Šveicarijos frankų (apie 23,3 tūkst. eurų). Juolab kad dauguma "perauklėjamųjų", net jei nebuvo suluošinti fiziškai ar įveikė psichologines traumas, neturėjo bent teorinės galimybės įgyti išsilavinimą, jie buvo stigmatizuojami, todėl dirbo prastai mokamą darbą, todėl ir šiandien gyvena nepritekliuje. Retam pavyko įveikti vaikystėje ar paauglystėje patirtas psichologines traumas – besąlygišką meilę darbui skiepijusi valstybė nepadėjo subręsti emociškai, užaugus be meilės, jiems buvo sunku megzti santykius.

Esama skaičiavimų, kad per visą dirbančių vaikų išnaudojimo istoriją šie nelaimėliai sukūrė produkcijos, kurios vertė gali siekti iki 65 mlrd. Šveicarijos frankų.

Šiurpdama nuo vis naujų paviešinamų istorijų Šveicarija ieško ir daugiau būdų, kuriais galėtų bent iš dalies kompensuoti šiems žmonėms patirtą skriaudą. Pvz., siūloma jiems skirti rentą, atleisti nuo mokesčių ar padengti išlaidas medicinos reikmėms.

Brandinama ir idėja Berne įsteigti "Kitokios Šveicarijos namus" – instituciją, kurioje "perauklėjimo" sistemos aukos prievartą rastų būtiną pagalbą siekiant išsimokslinimo ar norint dalyvauti diskusijose apie patirtas represijas.

Tačiau iki šiol svarbiausią darbą nuveikė 2014-aisiais įsteigta ir rugsėjo pradžioje savo išvadas pateikusi Nepriklausomų ekspertų komisija. Joje suburti istorikai, teisininkai, psichiatrai ir socialinio darbo specialistai rinko duomenis apie prievartinio perauklėjimo aukas.

Apie skaudžius tik dabar atverstus Šveicarijos istorijos puslapius pasakoja ir kilnojamoji paroda, šią vasarą apkeliavusi visą šalį, sukurtas ne vienas dokumentinis filmas. Ne visos valstybinio "perauklėjimo" aukos išdrįso kalbėti viešai, tačiau prabilusios neslepia: vaikystės, jaunystės, atimtų galimybių nekompensuos jokie pinigai. Vienintelė kompensacija – tai, kad pagaliau galima atsikratyti paslapties naštos.

Kauno policija skelbia, kad pranešimas apie įvykį Karčiupio kaimo Kertupio gatvėje gautas dar prieš vidurnaktį. Pasak pareigūnų, namuose neblaivi (1,23 prom. alkoholio) 55-erių moteris smurtavo prieš nepilnametę.

Nedelsiant į šiuo namus buvo išsiųstas pareigūnų ekipažas, tačiau patekti į galimai muštynių arena tapusį butą nebuvo taip paprasta. Prireikė ir ugniagesių pagalbos.

Pastarieji pranešimą gavo 20 minučių po vidurnakčio. Atvykus ištraukiamosiomis kopėčiomis pasiektas pirmame aukšte esantis langas, jį atidarius patekta į vidų.

Pirminiais tarnybų duomenimis, 17-metė galėjo būti mušta laidu, jai galimai praskelta galva.

Pareigūnai sulaikė moterį, smurtavusią prieš nepilnametę globotinę. Moteris uždaryta į areštinę.

Neatlaikė nervai?

Mergaitė globotinė – 17-likos metų. Jie būna maištingi. Perversmas vyksta. Neaišku, ką ji ten išdirbinėjo. Galėjo neatlaikyti nervai.

Rumšiškių seniūnė Eugenija Genevičienė portalui kauno.diena.lt teigė žinanti vieną globėją minėtame kaime. „Amžius atitinka“, – sakė seniūnė. Asmeniškai globėjos ji nepažįstanti, tačiau jai buvo sunku patikėti, kad minėta moteris galėtų taip pasielgti. Be to, iki šiol iki seniūnijos nebuvo atėję jokių signalų, jokių oficialių ir neoficialių skundų, leidžiančių suabejoti moters tinkamumu globoti vaikus.

E. Genevičienė pasitikslino, ar globėja tikrai buvo neblaivi. Sužinojusi, kad buvo nustatytas 1,23 prom. girtumas, seniūnė nebeturėjo, ką pridurti. Tiesa, prieš tai ji garsiai svarstė, kad pirminė informacija ne visuomet pasitvirtina, kad neretai nėra nekaltos abi konflikto pusės. „Mergaitė globotinė – 17-likos metų. Jie būna maištingi. Perversmas vyksta. Neaišku, ką ji ten išdirbinėjo. Galėjo neatlaikyti nervai“, – sakė E. Genevičienė.

Ji sakė, kad informacijos apie globėją daugiau galėtų pateikti Vaiko teisių apsaugos specialistai, jie, o ne seniūnija seka situaciją šeimose.

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Vija Kudzienė portalui kauno.diena.lt  teigė, kad nepilnametė šiuo metu yra šeimos namuose (globos namuose).

„Mergaitė pateikė žmonių, su kuriais yra susijusi emociniais ryšiais ir su kuriais norėtų gyventi sąrašą. Jos apgyvendinimo klausimas sprendžiamas“, – teigė specialistė.

Sulaikyta globėja, anot specialistės, teturėjo šią vieną globotinę, tačiau su šeima yra užauginusi dar vieną. Mergaite ji rūpinosi nuo tada, kai ši būdama vos dvejų metukų apsigyveno šioje šeimoje. Pastaruoju metu paaugle rūpinosi ji viena.

Skundėsi ir pati globėja

Šiemet liepą į Vaiko teisių apsaugos specialistus kreipėsi pati globotoja dėl bendravimo su mergaite sunkumų. „Po pokalbio tiek su globėja, tiek su globojama mergaite, buvo nustatinėjamas grėsmės vaikui lygis, tačiau grėsmė nenustatyta“, – sakė V. Kudzienė.

Rugpjūčio pabaigoje gautas pranešimas iš policijos, kad globotoja kreipėsi į policiją dėl paauglės elgesio, tačiau atvykus pareigūnams pasirodė, kad moteris neblaivi, buvo nustatytas pirmasis grėsmės vaikui lygis ir mergaitė apgyvendinta VšĮ Paparčių šv. Juozapo šeimos namuose.

„Rugsėjo mėnesio pradžioje mergaitė susitaikė su globėja ir pareiškė norą grįžti gyventi pas ją“, – tęsė V. Kudzienė.

Ant mergaitės kūno matomos smurto žymės.

Ant mergaitės kūno – smurto žymės

Šiandien, po naktinių įvykių, V. Kudzienės duomenimis, nustatytas antrasis grėsmės vaikui lygis. 

„Ant mergaitės kūno matomos smurto žymės. Plačiau apie sveikatos sutrikdymą galėtų pakomentuoti gydymo įstaigos arba policijos atstovai“, – teigė V. Kudzienė.

Kauno apygardos prokuratūros atstovė Izabelė Bočkienė portalui kauno.diena.lt teigė, kad įtarimai kol kas niekam nepareikšti. Tačiau tai bus padaryta artimiausiu metu. 

„Įvykis tiriamas, mergaitė šiuo metu yra globos namuose. Kitos savaitės pradžioje turėtų įvykti nepilnametės apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją“, – komentavo prokuratūros atstovė.

Apie tai, kaip keisis Kauno konservatorių skyrius, kokie lyderiai ves partiją ateinančiuose Seimo rinkimuose bei apie dabartines valstybės problemas "Kauno dienos" kalbasi su TS-LKD partijos vadovu Gabrieliumi Landsbergiu.

– Ar partija jau pradėjo ruoštis ateinantiems Seimo rinkimams?

– Taip. Kaip tik geras pavyzdys yra Jurgita Šiugždinienė, kuri vadovauja programos rengimo grupei. Ir tai yra, ko gero, pagrindinis procesas, kuris partijoje dabar vyksta. Prieš galvojant šūkius, reklamas, mes rašome programą. Ne viskas nuo 2016 metų keičiasi, kai kurios idėjos, kurios jau buvo pristatytos, yra tinkamos ir pritaikomos dabar. Kai kurios aplinkybės reikalauja naujo požiūrio.

– Esate išrinktas Žaliakalnio apygardoje. Dabar, artėjant rinkimams, ar rinkėjai jus patį dažniau matys Kaune?

– Kaip partijos pirmininkas, aš turiu didelį iššūkį atstovauti visą partiją. Šis klausimas skamba visur, kur tik aš važiuoju. Aš stengiuosi būti tiek, kiek leidžia laikas ir Kaunui mano pažadas išlieka.

– Tiek praėję Seimo, tiek savivaldos rinkimai konservatoriams Kaune buvo labai nesėkmingi. Žadate daryti radikalius pokyčius Kauno skyriuje?

– Seimo rinkimai buvo tikrai toks šaltas dušas partijai. Bet pastarieji įvykiai tiek Prezidento, tiek Europos Parlamento rinkimai parodė, kad yra labai daug žmonių Kaune, kurie pasitiki Tėvynės Sąjunga. Ingridos Šimonytės atveju, buvo asmenybė, kuria galima pasikliauti ir pasitikėti. Tuomet grįžta pasitikėjimas ir partija.

Todėl pokyčių Kaune tikrai bus ir skyrius gali būti kitoks, nei jis buvo paskutinius keturis metus. Labai tikiuosi, kad Kauno skyrius po kelių mėnesių, kai rinks vadovą, pasitikės Jurgita Šiugždiniene ir ji taps Kauno vedle į kitų metų rinkimus.

Taip pat po ilgų diskusijų štabe, mes Kauno vienmandatininkų tvirtinimą išėmėme iš bendro partijos taisyklių rato. Kai visoje Lietuvoje mes kandidatus tvirtiname įprastine tvarka, bendradarbiaujame su skyriais ir išsirenkame žmones, Kaune esame nusprendę ieškoti žmonių, kurie skambėtų ir būtų verti kauniečių pasitikėjimo.

Kaune esame nusprendę ieškoti žmonių, kurie skambėtų ir būtų verti kauniečių pasitikėjimo.

– Maždaug tokio kaip Liudas Mažylis, kuris išrinktas į Europos Parlamentą?

– Jis yra labai geras pavyzdys. Bet yra ir daugiau žmonių, kurie yra mūsų partijos nariai, tačiau mažiau rodėsi ir reiškėsi kaip politikai. Kad ir Jurgita Šiugždinienė yra mūsų partijos narė nuo pat pradžios ir studentai ją daugiau matė kaip akademikę, o politinė pusė buvo primiršta.

Partija –  tai nėra vien tie žmonės, kuriuos matome 20–30 metų. Partija – tai labai didelė bendruomenė, kur žmonės yra ir versle, ir švietime, sporte ir pan. Todėl noriu atrasti tuos žmones ir juos padrąsinti, pakviesti dalyvauti.

– O kas Seimo rinkimuose ves visus konservatorius – jūs ar Ingrida Šimonytė?

– Po Prezidento rinkimų mano kvietimas Ingridai buvo susijęs su tuo, kad ji parodė didžiulį potencialą ir surinko 450 tūkst. balsų. To pritrūko laimėti Prezidento rinkimus, bet tos energijos, kurią ji turi, reikia neiššvaistyti. Pasiūliau Ingridai galimybę ateinančiuose Seimo rinkimuose vesti mūsų sąrašą. Manau, kad ji galėtų ne tik vesti sąrašą, bet ir į jį pasiūlyti žmonių, kurie su ja ėjo ir rėmė. Kol kas mes laukiame jos apsisprendimo.

Dabar dėl to, kas vadovaus pačiai partijai. Mes turime ganėtinai griežtas taisykles. Yra partijos rinkimai, vykdomas visuotinis balsavimas. Po kitų metų Seimo rinkimų, ko gero, lapkričio mėnesį, visi nariai bus kviečiami balsuoti. Ką jie matys partijos vadovu, už tą ir balsuos.

– Gal žinote, ar pati Ingrida svarsto apie stojimą į partiją?

– Geriausia būtų šį klausimą užduoti jai. Aš pakviečiau ir suteikiau jai erdvės priimti sprendimą. Jei ji nuspręs įstoti į partiją, mes visi labai džiaugsimės.

– Pakalbėkime valstybės valdymo klausimais. Ar pritariate prezidento Gitano Nausėdos išsakytai gerovės valstybės idėjai bei siūlymą perskirstyti 100 mln. eurų?

– Prezidentas ieško atsakymo į klausimą, kas yra gerovės valstybė. Uždavinys aiškus, tačiau kyla klausimų, kaip jį išspręsti. Manau, kad šie klausimai apie gerovės valstybę užduoti labai laiku. Prezidento patarėjai, pristatydami tai Seime, teigė, kad reikia žiūrėti į tai, kas yra skurdžiausi Lietuvoje ir pradėti didinti pajamas tiems, kurie gauna mažiausiai.

Ekspertai kalba, kad gerovės valstybė yra kuriama suteikiant daugiau galimybių žmonėms. Štai žmonės, gyvendami Vilniuje ar Kaune, turi didesnes galimybes gauti geresnį išsilavinimą, nes turi daugiau galimybių rinktis, yra bendruomenės, kurios jiems padeda, įvairūs užsiėmimai, bet tokią privilegiją turi tik didieji miestai. Regionuose galimybės yra gerokai mažesnės. Net elementariausios jungtinės klasės, kai kartu mokosi ir penktokai, ir aštuntokai. Tad yra manančių, kad pirmiau reikėtų ištaisyti tokius netikslumus. Manau, kad esame kelio pradžioje į atsakymą, ko mes iš tikrųjų siekiam.

Aišku, yra klausimas, kiek papildomai pinigų reikia tam skirti ir iš kur juos paimti. Prezidentas iškėlė keletą minčių apie galimą papildomą ūkininkų kuro apmokestinimą, tačiau aš sunkiai įsivaizduoju kaip toks pasiūlymas praeitų pro Seimo ūkininkų pasipriešinimą, juk didžiausioje frakcijoje jų yra nemažai. Diskutuotina ar tas 100 mln. išsprendžia problemas, ar tik pradeda jas spręsti. Palaikau diskusiją, esame pasiruošę joje dalyvauti. Tik šiek tiek nuogąstauju, kad ta diskusija toli nenueis, nes artėja rinkimai.

– Jeigu jau užsiminėte apie švietimą, kaip vertinate prof. Romo Lazutkos išsakytą mintį, kad nėra sąžininga mokinio krepšelį leisti perkelti į privačias mokyklas?

– Šiuo klausimu aš turiu deklaruotą interesų konfliktą ir bet koks mano atsakymas gali pasirodyti arba labai nenuoširdus, arba pažeidžiantis interesus. Profesorių labai gerbiu ir dažnai esu linkęs išgirsti, ką jis sako.

– Tiek jūs, tiek kai kurie partiečiai labai aršiai pasisakė apie sveikatos ministro Aurelijaus Verygos pasirinktą būdą palaikyti su onkologine liga kovojantį premjerą. Ar tokie pasisakymai neprasilenkia su krikščioniškosiomis vertybėmis? Ar šių vertybių partija laikosi?

– Mano kolegos pasisakymas buvo nekorektiškas. Matydamas visą kontekstą, ko gero, galiu sakyti, kad tokio ministro sprendimo iš viso nereikėjo vertinti. Žmonės pasirenka kaip jie nori solidarizuotis. Ar tai prasilenkia su vertybėmis? Gal tada visas gyvenimas prasilenktų su vertybėmis. Nereikia pamiršti, kad visi esame žmonės ir darome klaidų. Ne kur kitur, o tose pačiose krikščioniškose vertybėse yra parašyta, jog atleidimas taip pat yra vertybė.

Bendrai kalbant apie mūsų partiją reikia prisiminti, iš kur ji atsiradusi, kokias vertybes puoselėja. Pats aiškiai suvokiu, kad esame partija, gimusi iš valstybės idėjos. Didelė dalis žmonių, kurie kūrė mūsų partiją, kūrė kartu ir valstybę. Konservatoriška priesaika yra saugoti tai, ką gavai, ir perduoti nesužalotą tiems, kurie ateis po tavęs. Tai, ką mes gavome, yra valstybė ir atsakingas požiūris į jos valdymą. Konservatorius visada turi atsakyti į klausimą, ką jis saugo.

– Bet jei laikote save partija, kuri turi gilias vertybes, galbūt verta už jas tvirčiau pakovoti? Štai kai Vilniaus meras Remigijus Šimašius liepė nuimti karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą, iš konservatorių sulaukė kritikos, tačiau vis tiek partija sostinėje liko dirbti koalicijoje.

– Manau, kad yra daug daugiau klausimų, nei vien lentos nuėmimas. Jei koalicija griūtų dėl lentos, tai nebūtų principinga, tai būtų lengvabūdiška, o konservatoriai nėra lengvabūdiški, jie laikosi įsipareigojimų. Sugriauti įsipareigojimus labai lengva, bet būdamas koalicijoje jauti atsakomybę žmonėms. Mes siūlėme greitus sprendimus, kurie galėjo stabilizuoti padėtį po mero padarytos labai didelės klaidos.

Kuomet jis manė, kad kuria istorinį teisingumą, tačiau sukėlė dar didesnę priešpriešą ir dar didesnį neteisybės jausmą, nei jis buvo iki tol, mes partijos vardu kreipėmės į merą grąžinti lentą bibliotekai, kad ši pati galėtų nuspręsti, kur ją gali eksponuoti. Deja, įsiklausyta nebuvo, tad dabar ta lenta sudaužyta, suklijuota, dulkėmis apsitraukusi ir numesta kur nors rūsyje. Dabar pakabinta nauja lenta, diskusijos tęsiasi ar tai padaryta teisėtai. Tikiuosi, kad užteks išminties dar kartą jos nenukabinti.

– Ar iš jūsų partijos gretų pasitraukusio Rimanto Jono Dagio kuriamas naujas konservatoriškas politinis judėjimas nepaskatins partijos skilimo?

– Reikia paminėti pono Dagio politinę istoriją. Jis buvo socialdemokratas, su keliais žmonėmis vėliau išėjo, įkūrė politinį judėjimą, jam sužlugus atėjo į mūsų bendruomenę, dabar vėl mėgina kurti kažką naujo. Gal tai yra toks žmogaus veikimo modelis – ieškoti sau vietos po saule.

Manęs neapleidžia nuojauta, kad tai gali būti tam tikras "valstiečių" projektas. "Valstiečių" saulė - jau vakarop. Tą ypatingai parodė ir pastarieji trys rinkimai. Manau, kad tiek regione, tiek mieste jie nebeįkvėpia. Tuomet mes matome vieną įtakingų "valstiečių" lyderių patarėją, poną Vytautą Sinicą, kuris yra tarp administruojančių partijos steigimą. Kol kas tai tik nuojauta, pažiūrėsime ar tai nėra tam tikras gelbėjimosi ratas ir pripučiama valtis keliems "valstiečiams", prisidengus krikščioniška vėliava, iššokti iš skęstančio laivo ir nauju laiveliu pabandyti plaukti kitu keliu. Laikas parodys, gal tai ir nepasitvirtins.

– Tačiau ar naujai susikūrusi partija, turinti krikščioniškąsias vertybes, neatims dalies rinkėjų iš TS-LKD partijos? Ar nebus taip, kad dalis jūsų partijos narių taip pat bus pervilioti?

– Kol kas tokios rizikos nematau. Partijos skilimo tikrai dėl to nebus.

Paaiškėjo, kad verslininkas pagal testamentą turtą lygiomis dalimis paliko savo antrajai žmonai ir broliui. Pirmoji sutuoktinė viešai puolė guostis, kad iš jos ir sūnaus atimtas turtas.

"Atimu paveldėjimą iš Roko Karpio", – toks griežtas sakinys buvo įrašytas velionio testamente, greičiausia nulemsiantis, kad kitų metų pradžioje keturiasdešimtmetį švęsiantis jo sūnus liks prie suskilusios geldos.

"Kauno dienos" surinkti duomenys atskleidė, kad tokį sprendimą verslininkas priėmė neatsitiktinai.

Pasinaudojo suklastotu pasu

Priežastis, kodėl R.Karpavičius atėmė paveldėjimą iš sūnaus, velionis nusinešė į kapus. Šiandien galima pagrįstai įtarti, kad viena esminių priežasčių galėjo būti konfliktai su sūnumi bei jo ryšiai su nusikaltėliais. Įtariama, kad būtent dėl kriminalinės veiklos Rokas pasikeitė pavardę – iš Karpavičiaus virto Karpiu.

R.Karpis dar 1999 m. buvo sulaikytas Naujojoje Zelandijoje už kokaino kontrabandą. Po dvejų metų, vykstant bylos teisminiam nagrinėjimui, vyras buvo paleistas už 100 tūkst. Naujosios Zelandijos dolerių (apie 19 tūkst. eurų) užstatą. Pasinaudodamas suklastotu pasu, jis iš Naujosios Zelandijos išvyko į Europą.

Netrukus Naujosios Zelandijos policija gavo kolegų iš Ispanijos užklausą, kurioje teirautasi apie Islandijos pilietį, iš kurio buvo konfiskuota 541 tūkst. Naujosios Zelandijos dolerių (360 tūkst. eurų).

Manytina, kad šie pinigai galėjo būti skirti R.Karpiui. Ispanijos teisėsauga lietuvį įtarė narkotikų platinimu, pinigų plovimu, dokumentų klastojimu ir kita nusikalstama veika. Tačiau įrodymai taip ir nebuvo surinkti, vyras paleistas.

Skolos negrąžino

R.Karpiui ilgą laiką pavyko sėkmingai slapstytis.

Teismo dokumentai teigia, kad maždaug 2009 m. vyras pristigo lėšų. Kreipėsi į tėvą, tačiau šis asmeninių skolinti nepanoro – buvo sudaryta paskolos sutartis su bendrove "Marijampolės pieno konservai".

Iš pradžių R.Karpis paskolos dalį grąžino, tačiau vėliau skolos nebemokėjo. Tada "Marijampolės pieno konservai" kreipėsi į teismą. 2010 m. gegužę Klaipėdos apygardos teismas iš dalies tenkino bendrovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo R.Karpiui priklausantį turtą, neviršijant 226 533,29 litų sumos. Taip pat buvo uždrausta šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę.

Po mėnesio tas pats teismas sprendimu už akių – R.Karpis į posėdį neatvyko – patenkino bendrovės ieškinį ir nusprendė priteisti ieškovei iš R.Karpio veik 197 tūkst. litų skolos, per 8,5 tūkst. litų palūkanų, per 21 tūkst. litų netesybų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ši skola taip ir buvo negrąžinta. Beje, R.Karpavičius 2010 m., kai vyko teismai, vienam iš dienraščių teigė pusę metų nesimatęs su sūnumi.

Šiais metais R.Karpiui buvo pareikšti įtarimai dėl vagystės iš tėvo namų. (nzherald.co.nz nuotr.)

Operacija "Espy"

2008 m. pradžioje Australijos policija sulaikė iš Lietuvos į Sidnėjų siųstas granitines skulptūras ir jose aptiko 28 kg amfetamino. Šioje istorijoje – klaipėdiečio Ato T. pėdsakai, o pastarasis yra R.Karpio pusbrolis.

Vaikinas teigė, kad 2005 m. gruodį, restorane švenčiant Naujuosius metus, prie jo priėjo nepažįstamas vyras, kuris pasiūlė kokaino. Paskui Ato buvo pareikalauta arba sumokėti 30 tūkst. eurų, arba skolą atidirbti. Jam buvo pasiūlyta vykti į Australiją, kur narkotikų siuntą turėtų perduoti vietos platintojams.

2007 m. pradžioje klaipėdietis nuvyko į Australiją, kur netrukus Davido Brato vardu buvo atgabentos granitinės skulptūros, sveriančios 695 kg. Atas išnuomojo sandėlį Sidnėjuje, kur ir buvo nugabentas krovinys. Padarytos skylės granite, o Atas ištraukė skulptūrose paslėptus narkotikus – ekstazio tabletes. Kontrabanda buvo perduota vietos nusikaltėliams.

Po šios kelionės į Australiją Atui teko vykti antrąkart po mėnesio – mat ne visi narkotikai iš skulptūrų buvo išimti. Kaip ir pirmąkart, kelionė baigėsi sėkmingai.

Tačiau policijos pareigūnai niekam nebereikalingose skulptūrose atsitiktinai aptiko 55 g narkotikų – Australijos gatvėse toks amfetamino kiekis kainuoja maždaug 23 tūkst. eurų. Buvo pradėta operacija "Espy" ("Sekti").

2008 m. sausį Atas vėl skrido į Australiją, kur atgabentos tam pačiam D.Bratui skirtos 497 kg sveriančios granitinės skulptūros. Klaipėdietis jas nugabeno į tą patį sandėlį. Tačiau šįkart narkotikų pasiimti nepavyko – policija buvo paruošusi pasalą. Vos vienai iš skulptūrų buvo nupjauta galva, į sandėlį įsiveržė teisėsaugos pareigūnai. Paaiškėjo, kad skulptūrų viduje buvo net 27 kg amfetamino. Tyrimo metu nustatyta, kad visi konteineriai su skulptūromis buvo siųsti iš Lietuvos to paties siuntėjo, turėjusio vienodą telefono numerį, tą pačią banko sąskaitą. Vėliau tyrimo metu nustatyta, kad tai būta raseiniškio Nerijaus Kazlausko, teisto už mašinų vagystes.

Atas buvo nuteistas 11 m. nelaisvės, tačiau už gerą elgesį 2013 m. pradžioje paleistas į laisvę.

Operacija "Keyboard"

Į Australiją gabentos granitinės skulptūros su narkotikais pateko ir į Naujosios Zelandijos kriminalinės žvalgybos akiratį. Išaiškėjo, kad jos net keturis kartus – 2006 ir 2007 m. buvo siųstos ir į Oklandą. Siuntėjas – tas pats raseiniškis N.Kazlauskas.

"Atimu paveldėjimą iš Roko Karpio", – toks griežtas sakinys buvo įrašytas velionio testamente.

Kriminalinė žvalgyba išsiaiškino, kad kroviniai su granitu iš Lietuvos keliavo ir į Naująją Zelandiją. Pastarosios šalies policija pradėjo operaciją, kodiniu pavadinimu "Keyboard" ("Klaviatūra").

Naujosios Zelandijos pareigūnai pradėjo stebėti vietinius organizuotus nusikaltėlius: klausėsi telefoninių pokalbių, sekė skambučius, elektroninius laiškais, stebėjo keliones į užsienį. Kriminalistai išsiaiškino, kad narkotikų kontrabandą organizuoja Oklande gyvenantis Ronaldas Terrence'as Brovnas ir Lietuvos pilietis R.Karpis, žiniasklaidoje pristatomas kaip jaunas narkotikų baronas, besimėgaujantis prabangiu gyvenimu.

R.Karpis į teisėsaugos pareigūnų akiratį iš naujo pateko gana atsitiktinai. Į Oklandą buvo atsiųsta knyga apie Harry Poterį, kurios nugarėlėje muitininkai aptiko LSD. Vietos kriminalistams ištyrus knygą paaiškėjo, kad ant jos viršelio – R.Karpio pirštų atspaudai.

Tada Naujosios Zelandijos policija dėl R.Karpio paieškos kreipėsi į Interpolą. Jam buvo skirta raudonoji korta paaiškėjus, kad jis ieškomas jau anksčiau Lietuvos policijos prašymu. Šis dokumentas yra skirtas asmeniui sulaikyti ir ekstradicijai. Iki tol paieška vyksta, tačiau duomenys apie ieškomą asmenį yra minimalūs. Tuo metu, išdavus raudoną kortą, Interpolui išsiųsti papildomi duomenys – nuotraukos, pirštų atspaudai, smulki informacija apie ieškomąjį. Tuo metu R.Karpis buvo vienas iš maždaug šimto lietuvių, ieškomų Interpolo, ir vienas iš maždaug dvidešimties, kuriems išduota raudonoji korta.

Narkotikų sindikato lyderiu tituluojamas R.T.Brovnas už narkotikų platinimą buvo nuteistas 11,5 m. laisvės atėmimo. Naktinio klubo Oklende ir šešių prabangių automobilių savininkas 2010 m. teisme prisipažino dėl ekstazio, metamfetamino ir LSD kontrabandos, taip pat dėl suklastoto paso panaudojimo. Šis dokumentas buvo panaudotas skrendant į susitikimą Ispanijoje su R.Karpiu.

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad lietuviai Martynas Cikas ir Irina Mejeraitė iš R.T.Brovno per kelis kartus gavo 823 tūkst. eurų grynaisiais. Šie pinigai, tikėtina, atiteko R.Karpiui, nes pastarasis ir M.Cikas – geri pažįstami.

Kaip minėta, su narkotikais Australijoje įkliuvęs klaipėdietis Atas – R.Karpio pusbrolis.

Įkliuvo Rygoje

Į Lietuvos policijos akiratį R.Karpis pakliuvo dar 1999 m. Tada jis bandė parduoti kokaino pirkėju apsimetusiam pareigūnui. Vyras buvo teisiamas, tačiau, pasinaudojęs suklastotu pasu, paspruko. Interpolo paskelbta paieška vaisių nedavė.

Tik 2011 m. gruodį Rygos tarptautiniame oro uoste Latvijos pasieniečiai sulaikė į Turkiją besiruošiantį skristi R.Karpį, bandantį prasinešti lagaminą su nedeklaruotais 200 tūkst. JAV dolerių.  Paaiškėjo, kad sulaikytojo ieško ir Interpolas.

Kelis mėnesius R.Karpavičius buvo laikomas už grotų Latvijoje. Advokatai skundėsi, kad jų klientas priverstas gyventi prastomis sąlygomis, be to, jo sulaikymas esąs neteisėtas. 2012 m. Latvijos teisėsauga nusprendė R.Karpį perduoti Naujosios Zelandijos pareigūnams.

Į Europą atvyko pareigūnų grupė, kuri turėjo išgabenti sulaikytą lietuvį. Tai buvo sudėtinga ekstradicijos operacija, trukusi apie 30 val.

Naujosios Zelandijos spauda rašė, kad šios ilgos kelionės metu jis nepratarė nė žodžio, greičiausia bijodamas, kad pokalbiai gali būti įrašinėjami ir visa tai bus prieš jį panaudota. Ekstradicijos metu Vokietijos, Londono bei Honkongo oro uostų pareigūnai nesutiko R.Karpio uždaryti į kameras, tad įtariamąjį teko saugoti ekstradiciją vykdantiems pareigūnams.

Šįkart Naujosios Zelandijos teisėsauga su R.Karpiu nedelsė. 2012 m. dviejų instancijų teismai lietuvį pripažino kaltu dėl narkotikų kontrabandos ir 2,25 mln. eurų išplovimo. Jis buvo nuteistas kalėti 11 m. ir 3 mėn. Tačiau už grotų praleido apie 4 metus. 2016-ųjų gruodžio 22 d. R.Karpavičius buvo santykinai paleistas ir deportuotas į Lietuvą.

Apvogė tėvą

Grįžęs į Lietuvą, R.Karpis greičiausia prisiminė iš tėvui priklausančios bendrovės gautą ir negrąžintą paskolą. 2017 m. kovą jis kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą prašydamas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones jo turtui ir piniginėms lėšoms. Motyvas – tėvo bendrovė praleido Civilinio proceso kodekse nustatytą terminą išieškojimui pradėti.

Tuo metu įmonė "Marijampolės pieno konservai" nurodė nepraradusi intereso išieškoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistą skolą su visomis palūkanomis ir delspinigiais iš R.Karpio. Bendrovė motyvavo, kad į antstolius laiku nesikreipė dėl objektyvių priežasčių: teismo sprendimui įsiteisėjus, skolininkas jau buvo išvykęs iš Lietuvos, o turto, į kurį būtų buvę galima nukreipti priteistos sumos išieškojimą, neturėjo. Be to, jam buvo paskelbta tarptautinė paieška, vėliau jis atliko bausmę užsienio kalėjime.

Nors bendrovė teigė, kad R.Karpis turto neturi, visgi buvo kitaip. Pasirodo, antstolis jau buvo suskubęs aprašyti R.Karpiui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines teises. Vien nekilnojamojo turto vertė 2010 m. sudarė 1,2 mln. litų. Atsakovui priklausančio turto areštas yra netgi kelis kartus didesnis nei ieškovei priteista suma. Tačiau bendrovė nebuvo pateikusi antstoliui dokumento vykdyti išieškojimą.

Klaipėdos apygardos teismas R.Karpio prašymo netenkino. Vyras šią nutartį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui. Pastarasis 2017 m. rugsėjo mėnesį panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį motyvuodamas, kad 2010 m. teismo sprendimas sprendimas byloje nevykdomas, todėl ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tampa nebeaktualus, nes išnyko šių priemonių taikymo pagrindas.

"Priešingu atveju, išieškotojui dėl vienų ar kitų priežasčių delsiant pradėti išieškojimą, laikinosios apsaugos priemonės savitiksliai galiotų neapibrėžtą laiko tarpą, o tai yra ne tik neproporcingas skolininko teisių suvaržymas, bet ir nesuderinamas su laikinųjų apsaugos priemonių paskirtimi – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą", – teigiama Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje. Taigi R.Karpis teismo pagalba atsikratė 64 tūkst. eurų skolos tėvui priklausančiai gamyklai.

Beje, bausmės atlikimo metu Roko šeimą išlaikė tėvas, tačiau grįžęs sūnus nebendravo su tėvu mažiausiai pusę metų, pasikeitė pavardę ir tapo Roku Karpiu.

Velionis daug kartų bandė paveikti sūnų rinktis dorą gyvenimą, siūlė net darbą konservų gamykloje.

Šiais metais R.Karpiui buvo pareikšti įtarimai dėl vagystės iš tėvo namų, jam skirta kardomoji priemonė – draudimas artintis ir bendrauti bei ieškoti ryšių su tėvu, jo broliu Henriku, Aiste Karpavičiene ir Aušra Mockuviene.

Aistė ir Raimondas Karpavičiai

Taigi galima spėti, kad, nepavykus atvesti į doros kelią, išbraukė iš testamento. Šiuo metu R.Karpis su šeima gyvena Anglijoje.

Tačiau tiesai, teisei ir teisingumui atstovaujančios tarnybos nieko blogo čia nemato. Kiek dar turto bus parduota, kol Ūkio banko byla pasieks teismą?

Palangiškių kelta versija, kad su V.Romanovo verslais sietas kurorto centre esantis viešbutis netrukus gali virsti apartamentų kompleksu, panašu, pildosi.

Kas taps milijoninio turto, minimo Ūkio banko baudžiamojoje byloje, savininku, turėtų paaiškėti kitą savaitę. Viešbutis varžytinėse parduodamas už 1,6 mln. eurų.

Skandalinga šio pastato istorija netrukus pasieks finišą.

Nei teismai, nei prokuratūra, nei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba nesugebėjo išnarplioti itin gudriai suregzto plano, nors į šias institucijas, dėstant įtarimus ir perspėjimus dėl turto perėmimo, buvo kreiptasi ne kartą.

Ikiteisminiai tyrimai būdavo pradedami ir nutraukiami, o į tarnybas besikreipusiems asmenims net neleista susipažinti su sprendimų motyvais.

Statys ketvirtą aukštą

Plataus masto Ūkio banko baudžiamojoje byloje minimas pastatas netrukus atiteks pirkėjui, o kai kuriems asmenims sukraus nemenką finansinį turtą.

J.Basanavičiaus gatvės 9 numeriu pažymėtame sklype yra keletas pastatų: buvęs viešbutis-restoranas, garažai, kiti statiniai, kavinė. Po pastatu suformuotas 31 aro valstybinės žemės sklypas.

Visas šis turtas, vertintojų teigimu, vertas 1,6 mln. eurų.

Varžytinėse parduodamas ne tik viešbučio pastatas, bet ir kavinė, kuri yra nugriauta, tačiau įregistruota atskiru adresu.

Viešbučio pastato būklė įvertinta kaip prasta, tačiau kainą į viršų kelia parengti rekonstrukcijos projektiniai pasiūlymai.

Norisi tikėti, kad turtas bus parduotas pirmose varžytinėse.

Peržvelgus varžytinėse skelbiamą informaciją, paaiškėja, kad trijų aukštų viešbučiui numatytas dar vienas, ketvirtasis aukštas.

Pastato fasadas projekto autorių yra sumodernintas, vadinamojoje mansardoje veikiausiai numatyta įrengti butus su grindis siekiančiais langais.

Projekto vizualizacija leidžia spėti, kad čia galėtų atsirasti nemažai apartamentų tipo kambarių su vaizdu į J.Basanavičiaus gatvę.

Pardavė už skolas

Viešbučio varžytines skelbia bankroto administratorius Stasys Poškus.

Šis vyras yra bankrotus vykdančios įmonės "Valeksa" direktorius.

Matyt, dėl itin laimingo sutapimo S.Poškus, kaip fizinis asmuo, tapo įmonės "Bofora", kuriai priklauso viešbutis, bankroto administratoriumi.

Bendrovė "Valeksa", atstovaujama S.Poškaus, lyg tyčia vykdė ir įmonės "Optimalus turto valdymas", kurios nuosavybė ilgą laiką buvo "Pajūris", bankroto procedūrą.

Ši bendrovė buvo su V.Romanovu siejamų įmonių dalis.

Sustabdžius Ūkio banko veiklą, dalį paskolų portfelio, vadinamąjį gerąjį banką, perėmė Šiaulių bankas. Tokiu būdu jis tapo didžiausiu šios įmonės kreditoriumi.

Šiaulių bankui buvo įkeistas ir viešbutis "Pajūris".

Įkeistą turtą vėliau įsigijo įmonė "Bofora". Jo įkeitimas bankui išliko, tik sandorio metu šiuo turtu buvo padengta įmonės "Optimalus turto valdymas" skola "Boforai", kuri vėliau S.Poškaus pastangomis galėtų būti sėkmingai anuliuota, o skolininke liktų pati "Bofora".

Po kurio laiko įmonei "Bofora" buvo iškelta bankroto byla, procesas nėra užbaigtas, o turtinių pretenzijų šiai bendrovei reiškė kreditoriai – tiek įmonė "Sėkmės industrija", tiek ir įmonės "Optimalus turto valdymas" teisių perėmėjas Kazimieras Triškus, teises į skolą įgijęs už simbolinius 10 tūkst. eurų.

Panašu, jog jo poziciją palaikė ir pats S.Poškus, nors kaip administratorius turėtų ginti visų kreditorių interesus.

Nutraukus tyrimą – mįslės

Būtent įmonės "Sėkmės industrijos" atstovai ne kartą kreipėsi į teisėsaugos institucijas, prašydami pradėti tyrimą dėl įtariamų manipuliacijų, siekiant perimti didelės vertės turtą.

Pernai gegužę Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Klaipėdos apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje, dėl piktnaudžiavimo tarnyba.

Buvo apklausti su viešbučio reikalais susiję asmenys, o bankroto administratoriui S.Poškui suteiktas specialiojo liudytojo statusas.

Tačiau tyrėjų, vadinusių bylą perspektyvia, pastangų nevainikavo rezultatai – ikiteisminis tyrimas šių metų balandžio 29 d. buvo tyliai nutrauktas.

Tiesa, įmonė "Sėkmės industrija" gavo pranešimą, kad nutraukiamas ikiteisminis tyrimas. Tačiau kodėl nutrauktas tyrimas, jos atstovai nežino.

Taip tvirtino šios bendrovės direktorius Valdas Rutkauskas, dar šių metų gegužę atsakęs į dienraščio klausimus.

– Priežasčių pakomentuoti negaliu, nes jų nežinau. Dėl mums nesuprantamos praktikos prokurorė atsiuntė tik trumpą informacinį pranešimą, tačiau nepateikė paties nutraukimą patvirtinančio dokumento – nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Keisčiausia, kad "Sėkmės industrija", būdama nukentėjusiąja šalimi, nėra informuojama nei apie ikiteisminio tyrimo nutraukimo motyvus, nei apie jos teisę skųsti tokius ikiteisminio tyrimo įstaigos sprendimus.

– Ar bent jau patys "Sėkmės industrijos" atstovai buvo apklausti šiame tyrime, žinojo apie jo eigą?

– Ne, apie ikiteisminio tyrimo eigą mums nieko nežinoma. Nebuvome kviečiami jokiai apklausai. Nors vėlgi įprasta praktika, kad pareiškėjas kviečiamas liudyti apie pareiškime išdėstytus faktus, jo paklausiama apie patirtą žalą, pasiteiraujama, ar ketina naudotis teise reikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, jeigu bus nustatyti kaltininkai. Panašu, kad mūsų medžiaga tiesiog "pragulėjo" pas tyrėją, o suėjus terminui ikiteisminis tyrimas nutrauktas", – tvirtino V.Rutkauskas.

– Kaip vertinate faktą, kad prokurorai panaikino areštą viešbučiui "Pajūris"?

– Pagal viešą informaciją, "Pajūrio" viešbutis buvo areštuotas ikiteisminiame tyrime, kuris vyksta dėl Ūkio banko bankroto ir V.Romanovo nusikalstamos veikos. Kaip visi žinome, V.Romanovas tebesislapsto Rusijoje, kur yra gavęs politinį prieglobstį, ir, aišku, neketina grįžti į Lietuvą. Lietuvos valstybė kaltinimų jam nepanaikinusi, tačiau susijusio turto areštą kažkodėl panaikina. Spėjame, kad tai bankroto administratoriaus aktyvaus darbo rezultatas, ir tai tik dar labiau sustiprina mūsų turimus įtarimus, kad bankroto administratorius siekia kuo greičiau parduoti brangų turtą, kurio rinkos vertė, mūsų manymu, siektų apie 1,5 mln Eur. Ypač kai pretendentas į turto realizacijos pajamas tokią teisę įgijo už simbolinę 10 tūkst. Eur sumą ir teisėsaugos bei kitoms institucijoms nekyla abejonių dėl tokio sandorio teisėtumo. Natūraliai kyla klausimas, ar procedūros skaidrios ir kas slepiasi už teises į turtą J.Basanavičiaus gatvėje įsigijusio asmens? Gal tai tas pats V.Romanovas?

Viešbučio "Pajūris" pastatą sudaro 1,7 tūkst. kvadratinių metrų. Kadangi už apleistą ir apgriuvusį statinį prašoma 1,6 mln. eurų, išeitų, kad kvadratinis šio objekto metras įvertintas 941 euru.

Mokėjo grašius

Nors šiuo metu Ūkio banko byla dar vis narpliojama, nėra jokių garantijų, jog su V.Romanovo verslais sietas brangus turtas laikui bėgant neišslys į svetimas rankas.

Būtent dėl to šiam viešbučiui Generalinė prokuratūra ir taikė areštą.

Netikėtai 2016 m. be jokių papildomų reikalavimų ir sąlygų Šiaulių bankas atsisakė turto įkeitimo, buvo panaikinta hipoteka.

Nesuprantama kodėl šį pavasarį areštą turtui  panaikino ir Generalinė prokuratūra.

Tai reiškė, jog viešbutį galima parduoti.

Nuostabą kelia ir tai, kad bankrutuojančiai įmonei "Optimalus turto valdymas" pardavinėjant savo turtą, taip pat ir reikalavimo teisę į "Boforos" skolą, niekam neužkliuvo bankroto administratoriaus iniciatyva 1,155 mln. dydžio reikalavimo teisę parduoti vos už 10 tūkst. eurų.

Tuomet šiame mįslingame sandoryje išniro dar vieno veikėjo pavardė.

Faktišku šio turto valdytoju tapo K.Triškus, kurio vardu registruotų įmonių ar kompanijų viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose nepavyko aptikti.

Galima rasti tik faktą, kad K.Triškų ir V.Romanovą sieja bendras pomėgis – futbolas: K.Triškus skelbiamas kaip Sekmadienio futbolo lygoje žaidžiančios futbolo komandos "Katastrofa" žaidėjas.

Slypi ir Mongolo šešėlis?

Kaip Palangos centre esantis viešbutis atsidūrė V.Romanovo rankose? Už kokią sumą pastatas anksčiau buvo parduodamas?

Į šį klausimą atsakyti galėtų tik pats V.Romanovas.

Vienas šaltinis dienraščiui liudijo, esą praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje viešbutį per tarpininkus galėjo valdyti asmenys, susiję su nusikalstama Kauno "daktarų" grupuote ir jos tuomečiu lyderiu Rimantu Ganusausku, pravarde Mongolas.

Galbūt tai paaiškina faktą, kad viešbutyje ir šalia jo nuolat šmirinėjo asmenys iš kriminalinio pasaulio.

Šaltinis dienraščiui pasakojo, kad 1992 ar 1993 m. vienam Kauno verslininkui Mongolas siūlė pirkti "Pajūrį" už tuomet pasakišką sumą – 120 tūkst. JAV dolerių.

Tačiau verslininkas atsisakė, nenorėdamas turėti ryšių su nusikaltėlių klanu.

Kaip žinoma, R.Ganusauskas išties užsiėmė nuo sovietmečio likusio viešojo turto privatizacijos reikalais. Dažniausiai jis ir jo sėbrai tarpininkaudavo nekilnojamojo turto aukcionuose.

Anuomet buvo kalbama, kad be Mongolo žinios ką nors juose įsigyti yra tiesiog neįmanoma.

Dar vienas iškalbingas faktas. Viename savo straipsnių Dailius Dargis rašo, kad ne kartą televizijos laidose buvo transliuota vaizdo medžiaga, kurioje įamžinti vaizdai iš 1992 m. gegužės 25 d. vykusio "daktarams" priklausiusio restorano "Vilija" atidarymo pobūvio.

Su "Pajūrio" viešbučiu anksčiau sietas ir R.Ganusauskas (antras iš dešinės), kuris pagarsėjo tuo, kad į Lietuvą padainuoti jam ir jo sėbrams pasikvietė vokiečių popgrupės "Boney M" atlikėjas.

Šiame reportaže prie vieno stalo su garsiausiais to laiko kriminalinio pasaulio atstovais užfiksuotas ir V.Romanovas.

D.Dargis pasakojo, jog 1992 m. skandalingasis bankininkas dalyvavo ir R.Ganusausko vestuvėse. Vaizdo juostoje net užfiksuota, kaip V.Romanovas vestuvių puotoje, vykusioje "Metropolyje", šoka vienas, be partnerės.

Visa tai byloja, kad bankininkas turėjo ryšių su "daktarais" ir tuomet jų gaujoje dominavusiu R.Ganusausku.

Pirkėjas tikrai atsiras

Paklaustas, ar jau ką nors sudomino objektas patrauklioje Palangos vietoje, viešbučio "Pajūris" varžytinių rengėjas, bankroto administratorius S.Poškus patikino, kad pirkėjas šiam pastatui tikrai atsiras.

"Parduodamu bankrutuojančios įmonės "Bofora" nekilnojamuoju turtu, esančiu J.Basanavičiaus gatvėje, yra domimasi. Dėl informacijos apie parduodamą turtą su bankroto administratoriumi buvo susisiekęs ne vienas interesantas. Taip pat pažymime, jog šio turto varžytinės vyksta elektroniniu būdu interneto svetainėje. Šios interneto svetainės tvarkytojas yra Registrų centras, kuris, pasibaigus varžytinėms, informuos bankroto administratorių apie varžytinių rezultatus. Varžytinių metu bankroto administratoriui nėra teikiama informacija, kokie asmenys sumokėjo varžytinių dalyvio mokestį ir dalyvauja varžytinėse", – aiškino S.Poškus.

Jis užsiminė, jog tikisi sėkmingo sandorio.

"Norisi tikėti, kad turtas bus parduotas pirmose varžytinėse", – vylėsi S.Poškus.

Priestatų negriovė

Šis objektas pardavinėjamas su visais priestatais, kuriuos Palangos savivaldybė nurodė nugriauti kaip neteisėtus.

Viešbučio pastatas yra "aplipęs" įvairiausiais statiniais, kuriuose įsikūrusios kavinės, prekyvietės, pramogų įmonės.

Nelegalūs statiniai turėjo būti nugriauti iki liepos 1-osios.

Rašytinis pritarimas laikinų statinių statybai buvo išduotas 2013 m. liepos pabaigoje, nes statinio projekte buvo nurodyta, kad po trejų metų laikinas statinys be ginčų bus išardytas.

Tačiau tai nebuvo padaryta, verslininkai iki šiol gauna pelno iš čia vykdomos veiklos.

Iškėlė keturias bylas

Kai tik Palangos savivaldybė šią vasarą kreipėsi į teismą, įmonė "Bofora" teismams pateikė keturis ieškinius, dėl kurių buvo pradėtos keturios bylos.

"Visos jos – dėl laikinųjų prekybos statinių išsaugojimo. Panašu, siekiama vienintelio tikslo, kad ir toliau galėtų vilkinti procesą bei vykdyti prekybą iš nelegalių statinių", – atsiliepime teismui pažymėjo Palangos savivaldybės administracijos Juridinio ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Korsakas.

Vienu iš keturių pareiškimų teismui verslininkai siekia gauti leidimą statyti statinius vienu metru arčiau iki valstybinės žemės ribos.

Tačiau Palangos savivaldybė nesutinka.

"Sklypas patenka į Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano teritoriją. Pagal detaliojo plano sprendinius nustatyta, kad sklype užstatymo tankis ir intensyvumas nedidinamas, atnaujinama istorinė sklypo riba. Sklype taikoma riboto paminklosauginio režimo zona", – rašte pažymi Palangos savivaldybė.

Kitas specialusis planas, galiojantis šiai teritorijai, taip pat pažymi, kad kvartale negalima didinti užstatymo tankumo.

Palangos savivaldybė primena ir trečiąjį argumentą. Dar 2015 m. buvo parengtas Laikinų statinių ir prekybos įrenginių vietų išdėstymo Palangos mieste specialusis planas.

Laikinų statinių statyba galima privačiuose sklypuose, jei neviršija leistino žemės sklypo užstatymo tankio, nustatyto teritorijų planavimo dokumente.

"Nei savivaldybės administracija, nei Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) negali duoti sutikimo, jei tai prieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, t. y. negali būti pritariama teisės aktų pažeidimams. Ieškovas neneigia, kad statinių statyba arčiau vieno metro ribos prieštarauja teritorijų planavimo dokumentams ir dėl to įmonė "Bofora" nesiginčija, tik naudoja savo du argumentus, esą ieškovas nesupranta NŽT ir savivaldybės administracijos raštų turinio bei antras argumentas, kad anksčiau buvo leista statyti laikinus prekybos statinius", – pabrėžė V.Korsakas.

Palangos savivaldybė teismo prašo keturias bylas sujungti į vieną, nes jose minimos tos pačios aplinkybės, ginčas vyksta dėl tų pačių esminių dalykų.

Įsisuks teismų karuselė

Bankroto administratorius S.Poškus, administruojantis bankrutuojančios įmonės "Bofora" turtą, įsitikinęs, esą savivaldybės reikalavimai griauti nelegalius statinius nėra sąžiningi.

"Palangos savivaldybė yra pateikusi ieškinį dėl laikinųjų statinių nugriovimo, įmonė "Bofora" ruošia atsiliepimą į šį ieškinį, teismo posėdis byloje dar nėra paskirtas. Bankroto administratoriaus nuomone, byla dėl statinių nugriovimo turėtų būti sustabdyta iki kol bus išnagrinėtos susijusios bylos, kuriose ginčijami nepagrįsti ir nesąžiningi Palangos miesto savivaldybės sprendimai dėl įpareigojimo nugriauti laikinuosius statinius bei atsisakymo pratęsti laikinųjų statinių naudojimo terminą. Manome, jog, nesulaukusi sprendimų minėtose bylose, Palangos miesto savivaldybė pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ir nesąžiningą ieškinį dėl laikinų statinių nugriovimo", – aiškino S.Poškus.

– Ar jau apsipratote su mintimi, kad dabar į jus žmonės kreipsis Jūsų Eminencija?

– Tas pirmas šokas jau praėjęs. Ramiai miegu. Bet dar tikrai neapsipratau. Kardinolas, Eminencija – ausiai dar kažkaip neįprastai skamba. Nežinau, kiek laiko prireiks, bet prireiks. Tikras kardinolas būsiu jau po konsistorijos (kardinolų susirinkimas – red. past.) Vatikane spalio 5 d. Iki tol – tik paskirtasis.

– Ką jums reiškia kardinolo titulas?

– Man labai daug reiškė kunigystė. Kai 1962 m. buvau įšventintas kunigu, tada atrodė labai daug. Dabar šita tarnystė… Sunku būtų net ir įvardyti. Kardinolo tarnystė – ištikimybė Bažnyčiai, ištikimybė evangelijai, ir ta raudona spalva simbolizuoja, kad iki kraujo, iki kankinystės, jeigu to reikėtų. Bet tokia ištikimybė – kiekvieno normalaus tikinčio kataliko, juo labiau – dvasiškio, tarnystė. O tas paaukštinimas… Jau turiu tiek metų, kad man visi tie paaukštinimai jau labai nedaug reiškia. Sulaukęs vyresnio amžiaus pastebėjau, kad vis dažniau mintimis planuoji susitikimą su Viešpačiu, tai tie visi dzinguliukai, spalvos pasitraukia į šoną.

Sulaukęs vyresnio amžiaus pastebėjau, kad vis dažniau mintimis planuoji susitikimą su Viešpačiu, tai tie visi dzinguliukai, spalvos pasitraukia į šoną.

– Turbūt ne vienas dvasininkas svajoja apie tokį titulą?

– Aš abejoju. Siekį tapti vyskupu suprantu. Gali jaustis, kad turi išminties, tikėjimo, reikalingų savybių, ir gali kunigui atrodyti, kad būdamas vyskupu pasitarnautų daugiau ir geriau. O jei kuris svajoja apie kardinolystę, tai jis – tik vėjo pamušalas, kuriam tik vėjai galvoje pučia. Tai tokia tarnystė, kurios normaliai dvasiškis pats neturėtų siekti. Jeigu paskiriamas, tai paskiriamas, bet...

– Prieš metus, kai Lietuvoje lankėsi popiežius Pranciškus, nemažai laiko praleidote su juo, bendravote, kartu lankėtės netgi toje KGB kalėjimo kameroje, kur jūs buvote kalinamas. Ar tai galėjo nulemti Šventojo Tėvo sprendimą? Ar buvo reikalingas kitų dvasininkų teikimas ir rekomendacijos?

– Iš tikrųjų bendravau labai mažai. KGB kameroje kartu buvome, bet net nešnekėjome. Jis žinojo, kokia tai kamera, ir aš buvau šalia tylus mažutėlis. Paskui šiek tiek pabendravau nunciatūroje, kai pasikvietė pasikalbėti jėzuitus. Tai tokia tradicija baigiant vizitą. Popiežius žinojo, kad kalėjau, esu vienas iš Jėzaus draugijos (jėzuitų) atstovų, tokiose kamerose kalėjusių, galėjo jam tai turėti įtakos apsisprendžiant skirti kardinolu. Iš tiesų net nežinau, kaip tai vyko. Skiriant vyskupu turi reikšmės bendras vyskupų sutarimas ir nuncijaus balsas. O skiriant kardinolu tai yra paties popiežiaus apsisprendimas. Gali jis nuncijaus ko nors paklausti, bet oficialios procedūros nėra.

– Ar keisis dienotvarkė, įsipareigojimai, santykiai tapus kardinolu?

– Turiu tokią šventą viltį, kad niekas per daug nesikeis. Tikrai aišku, kad gyvensiu Kaune. Jei Dievas duos sveikatos, tikrai važinėsiu dviračiu. Kaip iki šiol praleisdavau nemažai laiko rašydamas prie kompiuterio, ir toliau tai tęsiu. Nemanau, kad popiežius skirtų kokių nors konkrečių pareigų. Visus aktualius Bažnyčios klausimus sprendžia vyskupai – jauni ir turintys patirties. Ko gali popiežius laukti? Kad paskirtas naujas kardinolas būtų geras tikėjimo liudytojas. Manau, kad dabartinėje Bažnyčioje tai yra pats svarbiausias dalykas. Niekas nenori klausyti, kas ką šneka. Mobiliajame telefone žiūri kokias nors programėles, žaidžia žaidimus. Jei nori turėti realios įtakos, pats žmogaus gyvenimas turi būti pavyzdys. Toks tikėjimo liudytojas turi būti ir kardinolas. Ši tarnystė reikalauja tokios atsakomybės.

Kardinolui priskiriama simbolinė parapija Romos mieste. Po paskyrimo su ta parapija susitariama, ir naujas kardinolas aukoja ten šv.Mišias. Žinoma, būdamas Romoje, bet kada iš anksto suderinęs galėsiu ją aplankyti, aukoti šv.Mišias. Žodžiu, Lietuvos katalikų bažnyčia praturtėjo dar viena parapija.

Sigitas Tamkevičius

– Ta atsakomybė neatrodo jums per sunki?

– Su Dievo pagalba bandysiu būti toks, koks buvau. Jei Viešpats padės, bandysiu būti toks iki galo.

– Tapus kardinolu dvasininkui atsiveria galimybė būti išrinktam popiežiumi. Lietuva dabar turi du kardinolus – jus ir Audrį Juozą Bačkį. Ar tai reiškia, kad Lietuva turi šansų turėti popiežių lietuvį?

– Manau, kad tų vilčių faktiškai nėra. Lietuva yra per maža, kad Visuotinei Bažnyčiai kažką ypatingo duotų. Popiežius Pranciškus – iš Lotynų Amerikos, iš naujo krašto, kur Bažnyčia gyvena visai kitokiomis sąlygomis. O Lietuvos Bažnyčia labai panaši į visas kitas Europos valstybėse. Gana sekuliari visuomenė, ir visi iššūkiai panašūs. Žymiai daugiau vilčių, kad ateityje popiežių gali būti iš Afrikos, iš Okeanijos. Kita vertus, kandidatu į popiežius gali būti kardinolas iki 80 metų. Vyresni popiežiaus rinkimuose nedalyvauja.

– Kuris iš dabartinių pasaulio aukštųjų dvasininkų jums yra autoritetas, pavyzdys?

– Sunku įvardyti. Be jokių abejonių, man autoritetas buvo Jonas Paulius II. Dabartinis popiežius savo dėmesiu tiems, kurie yra maži, kurie kenčia, kurie yra kažkur pakraščiuose, iš tikro žavi. Jame matai tokį gyvą, autentišką evangelinį žvilgsnį į pasaulį. O savo aplinkoje žaviuosi visais kunigais, kurie tyliai kaip pelės, ištikimai ir gražiai, be reklamos atlieka savo pareigas, tarnauja ir save dalija žmonėms. Ten, kur daug visokio triukšmo, kyla mintis, kad gali būti daug žmogiško elemento.

– Kuris šventasis artimiausias jums, į kurį galbūt kreipiatės prašydamas užtarimo?

– Kai mokiausi seminarijoje, Kūdikėlio Jėzaus Teresė buvo išskirtinai artima. Pastaruoju metu man pačios artimiausios net ir nekanonizuotos asmenybės. Artimas man palaimintasis Teofilius, o salėje pas mus yra Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės portretai. Tai vis praeidamas pasakau: "Padėkit mums!" Teko išgyventi panašiai, ką jie išgyveno, todėl ir artimi.

– Ar ateityje turėsime naujų vyskupų, o gal ir kardinolų? Kasmet vis mažiau jaunuolių ateina į kunigų seminarijas. Tai Bažnyčios krizė ar sekuliarėjančios visuomenės pasekmė?

Didžiausią įtaką padarė vienas kunigas, kuris slapstėsi nuo enkavėdistų mano parapijoje ir kuris man buvo gero kunigo etalonas.

– 1969 m. mes, kunigai, rašėme pirmąjį dokumentą dėl to, kad sovietinė valdžia leistų į seminarija priimti ne penkis, o daugiau kandidatų – norinčiųjų tada buvo žymiai daugiau. Dabar suvaržymų nebėra, bet kandidatų drastiškai sumažėjo. Ši tendencija nenauja, tik pas mus ateina gal kiek pavėluotai, auga sekuliarizmas. Kaip tai pavadinti? Ar tai krizė? Bažnyčiai tai yra iššūkis. Auga jauna karta, ji mąsto: pinigai, karjera, lengvas ir malonus gyvenimas. Ten, kur sunku, kur reikia ko nors išsižadėti, dabartiniam jaunam žmogui yra sunku. Visuomenė tapo erotizuota, nuo mažens mintys kreipiamos tik į kūno, o ne sielos reikalus. Dauguma šeimų – mažos, o dažniausiai kunigo pašaukimas subręsdavo šiek tiek gausesnėse šeimose. Jeigu vaikas auga tokioje dabartinėje kultūroje ir iš savo šeimos dvasinių, tikėjimo dalykų negauna, kone stebuklas būtų tikėtis, kad ims ir staiga atsiras pašaukimas. Pagal prigimtį žmogus linkęs eiti pasroviui, ten, kur jam lengviau. Ir ši tendencija tik stiprėja. Žinoma, pasaulyje dabar daugėja atvejų, kai į kunigystę ateinama sulaukus vyresnio amžiaus, pamačius gyvenime šilto ir šalto. Kas be ko, prie pašaukimo mažėjimo šiandien gali prisidėti ir lytinio išnaudojimo ar priekabiavimo skandalai Bažnyčioje. Nepaisant to, kad tų priekabiavimų yra visur – ir šeimose, ir kitur, bet labiausiai nuskamba tarp dvasiškių. Ką galima priešpriešinti? Žodžiais mažai ką įtikinsi. Daugiausia gali pasakyti pavyzdys. Manęs neagitavo nei mama, nei tėvelis, nei koks nors kunigas. Didžiausią įtaką padarė vienas kunigas, kuris slapstėsi nuo enkavėdistų mano parapijoje ir kuris man buvo gero kunigo etalonas. Jei ne to kunigo pavyzdys, gal būčiau tapęs kunigu, o gal ir ne.

– Kauno arkivyskupijos tikintieji laukia naujo ganytojo – naujo arkivyskupo. Kada ir ko tikėtis?

– Jis tikrai bus. Turiu viltį, kad šiemet. Kandidatai pasiūlyti. Jei nėra degančio reikalo, Vatikano mašina neskubėdama juda. Greičiausiai tai bus vienas iš Lietuvoje pareigas jau einančių vyskupų arba vyskupų augziliarų.

– Sunku pamatuoti, kada žmogus jaučiasi laimingiausias. Ar buvo tokių momentų jūsų gyvenime?

– Vienas toks momentas buvo, kai mane įšventino subdiakonu – tada tokie šventimai būdavo dar prieš diakono šventimus. Buvo taip gera ir galvojau: viskas, KGB man jau nesutrukdys, jeigu iki šio momento to nepadarė. Tai jau beveik kaip kunigystė. Kitas labai įsimintinas momentas ir išgyventas jausmas, kai per Vatikano radiją išgirdau, kad Vakarus pasiekė 17 tūkst. memorandumas su parašais. (Suvienytųjų Nacijų (Jungtinių Tautų) organizacijos generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui nusiųstas 17 tūkst. tikinčiųjų pasirašytas "Lietuvos Romos katalikų memorandumas", kuriame reikalaujama tikėjimo laisvės, pabrėžtas tikinčiųjų persekiojimas Lietuvoje – red. past.). Tai buvo 1971-ųjų Velykos. O trečias turbūt pats laimingiausias momentas – kai grįžau iš Sibiro, Vilniaus geležinkelio stotyje išlipau iš vagono ir man įteikė Trispalvę. Būrys žmonių stovėjo su Trispalvėmis rankomis. Tai labiausiai įsirėžė į atmintį.

Pasiryžęs mirti dėl to, ką daro

Bičiulis, bendražygis, mokytojas, tėvas, pavyzdys ir atrama – taip paskirtąjį kardinolą S.Tamkevičių apibūdina jį gerai pažįstantieji.

Ginti sąžinės laisvę

Pažintį su S.Tamkevičiumi kun. Robertas Grigas vadina gyvenimo pažintimi. Vadina jį bičiuliu, bendražygiu, mokytoju, dabar jau – ir kardinolu.

"Susipažinau su tuo metu kunigu Sigitu Tamkevičiumi, kai buvau gal kokių 16–17 metų vaikinas, vidurinės mokyklos mokinys. Tuomet kunigas Sigitas dirbo Kybartuose. Kadangi buvau iš katalikiškos ir patriotiškos šeimos, gyvenusios pačiame Dzūkijos pakraštyje, Leipalingyje, jau buvome susipažinę su katalikiška taikiąja rezistencija, skaitėme pogrindžio spaudą, klausydavome, kaip dauguma lietuvių, užsienio radijo laidų, skirtų Lietuvai. Kunigo S.Tamkevičiaus, kaip ir kunigo J.Zdebskio, kunigo A.Svarinsko, kunigo J.Kaunecko pavardės jau buvo žinomos. Labai troškau su tuo žmogumi susipažinti. Kaip augančiam revoliucinių nuotaikų vaikiukui jis buvo mano idealas", – kruopščiai jaunystės dienų detales dėlioja kunigas Robertas.

Pasak jo, kunigai ir pasauliečiai, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai katalikiškąjį jaunimą tada būrė į Eucharistijos bičiulių judėjimą, rengdavo slaptus susitikimus, dažniausiai ten, kur dirbo drąsesni kunigai. "Su tokiu jaunimo būreliu patekau ir į Kybartus, kur kunigas Sigitas vesdavo ugningas rekolekcijas. Jo pamokslai, jeigu jie buvo tik neutraliomis tikėjimo temomis, išsiskyrė iš kitų. Jis kalbėdavo ir apie mums svarbias aktualijas – apie tikinčio jaunimo persekiojimą, apie tai, kad turėtume nesigėdyti esą lietuviai, pažinti savo istoriją. Gal nepasakydavo to tiesmukai, bet iš viso konteksto suprasdavome, kaip reikia ginti Lietuvos vidinę, moralinę laisvę, žmogaus teises, pačių sąžinės laisvę. Aišku, tai labai uždegdavo", – to meto dvasią mena pašnekovas.

Apsilankymai Kybartuose dažnėjo, o asmeniškai su kunigu Sigitu susipažinusį tuomet dar jaunuolį Robertą stebino dvasininko pasitikėjimas. "Esu dėkingas, nes visiems, kas domėjosi tikėjimo, pasipriešinimo okupacijai dalykais, kunigas Sigitas lengvai atverdavo ir savo namų – klebonijos duris. Turėjo turtingą biblioteką. Pasitikėjo, nors gal ir galėjo turėti pagrindo nepasitikėti. Buvo žinoma, kad sovietų saugumas gali užverbuoti tikintį jaunimą, priversti šnipinėti. Saugotis tiems mūsų rezistentams buvo ko, bet jis to per daug nepaisė, pasitikėdamas Dievu ir gana elementarią konspiraciją išmanydamas jis leisdavo naudotis savo biblioteka", – pasakojo pats antisovietiniu rezistentu tapęs R.Grigas.

Robertas Grigas

Išminties ženklas

Ar ta pažintis turėjo įtakos apsisprendimui rinktis kunigystę? R.Grigas sako, kad jau tuomet kildavę visokių pamąstymų, bet aiškaus apsisprendimo nebuvo.

"Tik sulaukęs brandesnio amžiaus nusprendžiau rinktis kunigystės kelią. Paradoksalu, bet daug mano bendraamžių iš tos maištaujančios rezistencinės aplinkos ragindavo: tu turi būti kunigu, Lietuvai reikia drąsių kunigų, kurie nebijotų sakyti teisybę. Tie argumentai veikė", – apie kelią į kunigystę pasakojo R.Grigas.

Anot jo, kunigas Sigitas neragino būti kunigu, ir tai R.Grigas vadina autoritetais laikytų kunigų pedagoginės ir psichologinės išminties ženklu.

Kunigas Robertas gerai pamena sovietinės ateistinės propagandos skleidžiamą mintį, esą einama į kunigus, nes galima nerūpestingai, lengvai ir turtingai gyventi, turėti statusą visuomenėje. Bendraudamas su S.Tamkevičiumi, Alfonsu Svarinsku, Juozu Zdebskiu jis sako labai aiškiai matęs, kad šiems kunigams kažkokie savanaudiški, materialiniai dalykai tikrai nerūpi.

"Jiems rūpi skleisti tikėjimą, jiems brangi Lietuvos laisvė. Mano kartos jaunų vaikinų ir merginų akyse kunigai Sigitas, Alfonsas buvo suimti ir nuteisti, kunigas Zdebskis du kartus kalėjo už vaikų katechizavimą. Tai mums buvo akivaizdus įrodymas, kad dėl to, kuo gyvena, ko moko, jie pasiryžę ir kalėti, ir netgi mirti. Ta gyvenimiška pozicija žavėjo, traukė, turėjo didelės įtakos", – įsitikinęs R.Grigas.

Ir vėliau, įstojęs į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti vokiečių kalbos ir literatūros, Robertas lankydavosi pas kunigą S.Tamkevičių – bendraudavo, sužinodavo taikios pogrindžio kovos naujienų, skolindavosi knygų studijoms, gaudavo nelegalios katalikiškos periodikos leidinių: "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką", "Aušrą", "Dievas ir Tėvynė", "Alma Mater".

"Nežinojome, kad kunigas Sigitas yra kronikos redaktorius. Suprantama, tuo jis nesigyrė, bet buvo aišku, kad pas jį galima gauti tos naujausios mūsų spaudos, filosofinių, rusų disidentų veikalų. Godumas skaityti ir sužinoti kažką naujo traukė ir suartino", – pasakojo R.Grigas, pats ėmęs platinti tarp bičiulių draudžiamą literatūrą.

"Ilgiau pabendravus susiformavo ir dvasinės pagarbos, sielovadinės pastoracijos ryšys. Mačiau, kad žmogus yra nuoširdus ir gyvena tuo, ką sako, ką daro", – bendrystės kelią apibūdino R.Grigas, žinią apie tai, kad S.Tamkevičius paskirtas kardinolu, sutikęs labai džiaugsmingai. "Būna kartais teisybė, t.y. tikrai pagerbimo nusipelnę žmonės įvertinami – ir ant žemės, ne vien Anapus", – savo feisbuko bičiuliams tą dieną parašė kunigas.

Matau tą patį kunigą Sigitą arkivyskupo, o dabar jau ir kardinolo tarnystėje.

Tas pats kunigas Sigitas

Kunigas Robertas supranta, kad žmogui užimant aukštesnes pareigas padidėja ir pasunkėja atsakomybė. "Bet aš pažinau jauną, linksmą, skambiai besijuokiantį kunigą Sigitą Kybartuose, ir dabar, kai matau jį dviračiu važiuojantį tais takeliais į Panemunę ar link Kačerginės, atrodo, kad jo pozicija, bendravimas su žmonėmis ir net išorinė išraiška labai nepasikeitė – matau tą patį kunigą Sigitą arkivyskupo, o dabar jau ir kardinolo tarnystėje", – tikina R.Grigas.

Paprašytas įvardyti keletą S.Tamkevičiaus bruožų, kurie jį labiausiai žavi, R.Grigas pirmiausia prabyla apie dvasinio autoriteto svarbą. "Kai sovietmečiu reikėjo atlaikyti tuos milicijos ar saugumiečių tardymus, dauguma ten patekusių jaunuolių patyrė didelį spaudimą, todėl didelė parama buvo skaidrus, iš jo vidaus trykštantis optimizmas – gyvo, tikro tikėjimo išraiška. Jo veido giedrumas, skambus juokas padrąsindavo kitus sunkumuose", – neabejoja pašnekovas.

Kaip išskirtinį nominuotojo kardinolo bruožą kunigas Robertas įvardijo gebėjimą paprastai bendrauti su žmonėmis. "Kai žmogus neprislegia savęs kažkokiomis aristokratiškomis manieromis, perdėtu reiklumu ar savo autoriteto svoriu, bet iš tiesų bendrauja paprastai, kaip žmogus su žmogumi. To reikėtų pasimokyti visiems, Lietuvoje užimantiems aukštas pareigas, politikams ir pareigūnams. Tai yra autentiško žmogiškumo ir krikščioniškumo požymis", – įsitikinęs R.Grigas.

"Laikau jį bičiuliu, savo artimu žmogumi, krikščioniško gyvenimo ir pasipriešinimo neteisybei, okupacijai mokytoju. Prisiminimų knygose pasakodamas apie saugumo persekiojimus, tardymus, kalinimą, vėliau – tremtį į Sibirą, žmogus lyg ir turėtų kuo pasigirti ar pasidžiaugti, nes ne kiekvienam savo Tėvynę ir tikėjimą mylinčiam žmogui tenka tiek padaryti. Kalbėdamas apie "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką", išvardija visus bendradarbius – ir kunigus, ir pasauliečius, kurie prisidėjo, nukentėjo ir buvo nuteisti, daugybę paprastų parapijiečių, kurie talkino tam darbui. "Ne aš, o daugybė laisvę ir tiesą mylinčių žmonių tai padarė", – sako jis.

Pasilenkti prie mažų

"Tėviškumas. Tu jauti nuolat tokį ramų, tėvišką buvimą greta. Solidaus ir neužgožiančio tėvo buvimą. Jis yra ir atrama, ir pagalba, palaikantis, padrąsinantis, pasitikintis", – vardija Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai diakonas Darius Chmieliauskas, kartu su nominuotuoju kardinolu S.Tamkevičiumi dirbantis jau 23-ejus metus.

1997 m. tuometis Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius D.Chmieliauską paskyrė pirmuoju Lietuvoje bažnytinės institucijos atstovu spaudai. Darius pripažįsta – tai buvo drąsus žingsnis. "Panašu, kad jis visada buvo ir yra drąsos vyras. To reikėjo ir dirbant pogrindyje visomis to meto sunkiomis aplinkybėmis, ir jau laisvos Lietuvos sąlygomis, – neabejoja D.Chmieliauskas, dvasininką pažinęs jau laisvoje Lietuvoje. – Reikėjo drąsos priimti sprendimus, imtis naujų dalykų, kuriuose neturi patirties, ir nežinai, kaip bus, kaip viskas pasibaigs."

Panašu, kad jis visada buvo ir yra drąsos vyras.

D.Chmieliauskas neabejoja – kardinolu paskirto vyskupo tikėjimo pamatai yra drąsa: "Kaip vyskupas ir maldos vyras, turintis jautrų ryšį su Dievu, pajaučia, kada jau gali žengti pirmyn, eina ir daro drąsiai, nors tai gali būti naujas ir netikėtas projektas."

Diakonas sako pastebinti S.Tamkevičiaus asmenyje ir veikloje tai, apie ką kalba popiežius Pranciškus. "Pranciškus ragina neužsidaryti savo zakristijose, savo kieme ir kalba apie misionierišką, išeinančią į gatvę, klystančią, pargriūvančią, bet vėl atsikeliančią Bažnyčią. Eiti, bandyti drąsiai, net jei nepasiseks – ne tragedija, bet nestovėti vietoje ir neužsidaryti. Gal atrodo, kad tai tik gražiai skamba, bet tokia pozicija reikalauja daug drąsos ir ryžto, tvirtumo, pasitikėjimo ir Dievu, ir žmonėmis. Kaip buvo sovietmečiu, pogrindyje, disidentinėje veikloje, taip ir dabar – iššūkiai yra kitokie, bet ne mažesni. S.Tamkevičiaus veide, asmenyje ir veikloje tai buvo ir yra matyti visą gyvenimą. Turbūt Pranciškus į tai ir atkreipė dėmesį, ir paskyrė kardinolu", – pastebėjo pašnekovas.

Paprašytas papasakoti kokį nors įsimintiną momentą iš bendrų darbo metų, D.Chmieliauskas tikino, kad tokių akimirkų būta labai daug.

"Pamenu, kaip ir dabar ruošiamės Šiluvos atlaidams, prieš 10-metį ruošėmės jubiliejinėms iškilmėms, ir, žinoma, labai rūpėjo, koks bus oras, nes daugybė žmonių susirenka po atviru dangumi. Mačiau, kaip jis su visiška ramybe veide sakė: "Viskas bus gerai." Nė mažiausios abejonės nekilo, kad gali būti kitaip – tokia kone ranka apčiuopiama žmogaus tikėjimo išraiška, toks tikėjimas, kuris gali išlaikyti einantį per vandenį. Tokie tikėjimo liudijimo momentai yra ypatingi, kai matai, kad žmogus tikrai tiki, tuo, ką daro, tuo, ką sako, ir tiki, kad Dievas tai laimins. Kaip katalikas gali melstis ir prašyti gero oro, bet tyliai savyje vis tiek drebi, o jis nė akimirkai nesuabejoja, kad dėl žmonių Dievas padarys viską, kas geriausia. Tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu išraiška labiausiai žavi", – sakė arkivyskupijos atstovas spaudai.

"Keičiasi sezonai, šildymas dar neįjungtas, o kabinete nežmoniškai šalta. Baigiantis dienai ir pasiguodėme, ir pasijuokėme, o ryte atėjęs į darbą randu kabinete jo atneštą elektrinį šildytuvą – įjungtas ir paliktas, kad šilčiau būtų. Sušildantis širdį iki ašarų gestas. Tėviškas rūpestis, nors kaip arkivyskupas juk turėjo daugybę pareigų. Matydavau, kaip išeina į Santaką melstis, o vaikai iš Senamiesčio dienos centro pribėga prie jo, džiūgauja, bendrauja kaip su seneliu – vaikų emocijos visada tikros. Tai jo gebėjimas pasilenkti prie mažų žmonių ir matyti mažus dalykus", – akimirkomis dalijosi D.Chmieliauskas.

Bekalbant jis vėl prisiminė pernykštį Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje ir paraginimą nepamiršti savo šaknų, savo praeities.