Tikra sensacija

Sekmadienį naujame vietos valdžios politiniame žemėlapyje didžiausia sensacija – Vilniaus rajone po beveik trijų dešimtmečių šios savivaldybės meras – ne Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovas.

Kaip skelbia Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), 526 balsų (skaičiuojant nuo galiojančių biuletenių 1,1 proc.) skirtumu laimėjo socialdemokratų atstovas Robert Duchnevič. Pagal tai, kuriose apylinkėse jis sulaukė daugiausia palaikymo, akivaizdu, kad pokyčius labiausiai nulėmė ne LLRA-KŠS elektorato preferencijų, o demografiniai pokyčiai – šalia sostinės kylančių kvartaliukų naujakuriai. Tačiau, kaip seksis naujam merui, kai taryboje aštuoniolika mandatų iš 31 turi LLRA-KŠS, bus matyti.

„LLRA-KŠS rezultatai Vilniaus rajone įgavę simbolinę prasmę: jie gali prarasti monopoliją Vilniaus krašte, nebegali jaustis taip ramiai ir užtikrintai kaip anksčiau“, – pabrėžia Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius.

Pokyčiai ir Vilniuje: po dvylikos metų pertraukos prestižiškiausias – sostinės mero regalijas susigrąžino Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Jų kandidatas, dabartinis vicemeras Valdas Benkunskas, gavęs 52 proc. balsų, įveikė jau triskart meru buvusį ir dabar jau triskart antrame ture rinkimus pralaimėjusį „Laisvės ir teisingumo“ (LT) kandidatą – Artūrą Zuoką.

Konservatoriai Vilniaus taryboje turės net devyniolika mandatų iš 51, net dešimčia daugiau, nei laimėjo prieš ketverius metus, kai triumfavo Remigijaus Šimašiaus vedamas komitetas, vėliau tapęs nauja Laisvės partija (LP). Tačiau šiai partijai vilniečiai dabar tesuteikė devynis mandatus vietoj 2019 m. laimėtų septyniolikos. Vienur gatvių siaurinimas, kitur jų pavertimas net vidurnaktį šurmuliuojančiais restoranais po atviru dangumi ir kitos idee fixe gerokai supykdė vilniečius.

Nors konservatoriai savo pergalę sostinėje vadina istorine, rasti konsensusą taryboje gali būti nelengva: joje net šešios gana skirtingos  partijos, be minėtųjų, dar ir LLRA-KŠS, LSDP, dar vienas netikėtumas – tris mandatus laimėjęs Nacionalinis susivienijimas (NS).

Valdžios kryptis keičiasi ir Klaipėdoje. Liberaliosios politinės jėgos savo tvirtovę prarado. Pergalę švenčia politinis komitetas „Ištikimi Klaipėdai“ ir meru išrinktas jų lyderis Arvydas Vaitkus (praėjusiuose rinkimuose kandidatavęs kaip LVŽS atstovas). Ligšiolinę miesto galvą Vytautą Grubliauską – iš liberalo, paskui komiteto atstovo persimainiusį į socialdemokratą – mero rinkimuose parėmė vos 7,5 proc. klaipėdiečių ir jis liko penktas.

Amžini merai

Rinkimų rezultatai šiose trijose savivaldybėse vadinami istoriniais, o Vilniaus rajone – net sensacingais. Vis dėlto 38 savivaldybėse iš 60-ies valdžia nesikeičia: čia perrinkti tie patys merai, daugelyje liks vyrauti ir tos pačios politinės jėgos. Šių rinkimų rekordas – jau pirmame ture perrinkti 26 merai (praėjusiuose rinkimuose – devyniolika), vadinasi, didelės konkurencijos jie nė neturėjo. Beje, tarp 26 išrinktų jau pirmame ture – nė vieno naujoko, visi ligšioliniai merai.

Savo bastionuose išsilaikė septintai kadencijai perrinktas su komitetu kandidavęs Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, Rietave – Liberalų sąjūdžio (LS) atstovas Antanas Černeckis, liko poste ir nuo 1990 m. tik su trumpa pertrauka Pasvaliui vadovaujantis konservatorius Gintautas Gegužinskas, bet jam prireikė antrojo turo.

Tiesa, pagal naują teisinį reguliavimą amžinų merų neliks – jie galės valdyti tris kadencijas. Tačiau įstatymai atgaline tvarka negalioja, tad tai įsigalios tik dar po trijų kadencijų, t. y. po dvylikos metų.

„Tiek daug perrinktų merų parodo, kad kai kuriose savivaldybėse gyventojai patenkinti, kaip yra tvarkomasi. Filosofinis klausimas: kodėl nei kai kurių jų problemos su teisėsauga, nei buvimas žurnalistinių tyrimų nuolatiniais objektais nepakenkia, kad jie būtų išrinkti. Matyt, atsiranda nebylus konsensusas – žmonės mato, kad gal ne visada  dedasi gražūs dalykai, bet mato ir tai, kaip atrodo miestas: nuvalyti šaligatviai, yra stadionas, gerėja kiti konkretūs dalykai, ir tai nusveria“, – mano M. Baltrukevičius.

Vis dėlto, neabejoja jis, nenugalimų nėra: įsitvirtinę merai nėra neįveikiami, tik jie įveikiami sunkiai: „Galima hipotetiškai svarstyti: jei Ingrida Šimonytė kandidatuotų į Kauno merus, manau, jai būtų šansų laimėti. Tačiau tokiu atveju partijai tokį kandidatą reikėtų atlaisvinti nuo svarbių pareigų. Atsiranda ir reputacijos klausimų, jei partijos lyderis kandidatuoja ir pralaimi. Tad ir pasirenkamas racionalesnis variantas: vienur – olimpinis principas dalyvauti, o kitur atsakingai kovojama dėl posto.“

Beje, šių rinkimų kovoje krito du amžinais vadinti merai: 20 metų Utenai vadovavęs socialdemokratas Alvydas Katinas nepateko nė į antrą turą, o Alytaus rajone per du dešimtmečius su pertrauka, kai buvo išrinktas į Seimą, meravęs konservatorius Algirdas Vrubliauskas nusileido demokratei Rasai Vitkauskienei.

Kas realiai valdys

Rinkėjams baigus dalyti merų postus, galutinai aiškėja, kas iš tikrųjų valdys savivaldybes. M. Baltrukevičius primena, kad, įvedus tiesioginius merų rinkimus, viena pagrindinių baimių buvo, kad meras bus sau, dauguma – sau, darbas bus neefektyvus, nesibaigs rietenos. Kai kur pasitaikė visko, net buvo kilęs ir tiesioginio valdymo pavojus, bet tokių buvo mažai. Politologas pastebi, kad daug kur merą iškėlusi partija, jei ne pirmoje vietoje, tai bent antroje ar trečioje. Vis dėlto, pasak jo, absoliuti galia dažnai veda į situaciją, kai apribojamos opozicijos teisės, tad geriausia būtų – ir efektyviai veikianti dauguma, ir stipri opozicija.

Rinkimų rezultatai rodo, kad nemažai savivaldybių kuri nors politinė jėga turi ir daugumą mandatų, ir mero postą, dažnu atveju ta pati partija ar komitetas vyravo ir ligšiolinę kadenciją ar net kelias. Prieš ketverius metus tokios vienvaldystės buvo mažiau. Socialdemokratai galės šeimininkauti devyniose savivaldybėse, politiniai komitetai – penkiose, kitos partijos vyraus dviejose ar vienoje.

Akivaizdu, kad, nors bendromis tiek valdančiųjų, tiek ir opozicinių partijų pastangomis apsunkinus komitetų steigimą ir tolesnį jų veikimą pavyko pasiekti, kad šįsyk rinkimuose jų varžėsi triskart mažiau, per visą Lietuvą jie gavo perpus balsų nei 2019 m. (atitinkamai 13,8 ir 26,8 proc.), bet ten, kur buvo stiprūs, pozicijų neprarado. Jie laimėjo vienuolika merų postų (2019 m. – dvylika) ir valdys keturis iš penkių didžiųjų miestų. Daugiau merų turės tik socialdemokratai.

LSDP triumfas

LSDP – šių rinkimų lyderė pagal visus parametrus: ji gavo didžiausią dalį balsų (17,5 proc., 4,3 proc. punktais daugiau nei 2019 m.), daugiausia ir net 100 daugiau nei prieš ketverius metus tarybų narių mandatų ir visose be išimties savivaldybėse, daugiausia merų postų – septyniolika (2019 m. – penkiolika), iš jų dešimt jau pirmame ture, o tai rodo itin tvirtas jų pozicijas, devyniose iš 60-ies savivaldybių LSDP turi daugumą.

Lyderiai: LSDP triumfavo pagal visus parametrus: gavo didžiausią dalį balsų – 17,5 proc.,  daugiausia – septyniolika merų postų, daugiausia tarybų narių mandatų ir turės atstovų visose, o devyniose – ir daugumą, ir merą. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Socialdemokratai mėgaujasi didžiausiu vietos valdžios pyrago gabalu, bet be vyšnaičių – didžiųjų miestų merų postų. „Akivaizdu, kad šie vietos rinkimai LSDP sėkmingesni nei 2019 m. Ne tik tikrai solidžiu merų ir tarybų narių skaičiumi – labai svarbu, kad partija visose savivaldybėse pakliuvo į tarybas. Didmiesčiuose ir dabar rezultatai gal neįspūdingi, bet naują kadenciją jų bus ir tarybose, to praėjusiuose rinkimuos nepavyko pasiekti“, – vertina M. Baltrukevičius.

Vis dėlto LSDP dar nesusigrąžino iki nuo jos atskylant Socialdemokratų darbo partijai turėtų pozicijų, kai vietos rinkimuose laimėdavo apie penktadalį rinkėjų balsų.

TS-LKD praradimai

Geidžiamiausia vyšnaite – pergale sostinėje besidžiuojantys konservatoriai kitais rezultatais pasidžiaugti negali: nors pagal gautų balsų skaičių (16,2 proc.) yra antri (su panašiai tiek pat prieš ketverius metus buvo pirmi), bet laimėjo vos penkis merų postus (prieš ketverius metus – vienuolika), ir pagal tai juos aplenkė ne tik LSDP, bet ir komitetai, LS, LVŽS. Konservatoriams tai pats menkiausias merų postų kraitis per pastaruosius beveik du dešimtmečius.

„TS-LKD pasuko vertybiškai liberaliu keliu. Nematau priežasčių, kodėl ateityje turėtų susvyruoti jų pozicijos didesniuose miestuose, bet regionuose, jei ne silpnės, tai bent jau negerės. TS-LKD Raseinių skyriaus istorija, kai jos nariai pareiškė atsiribojantys nuo partijos elito sostinėje, parodė, kad priklausymas konservatoriams gali tapti problema regionų politikams“, – pastebi M. Baltrukevičius.

Kiek sustiprino savo pozicijas vietos valdžioje liberalai: laimėjo devynis merų mandatus (2019 m. – septynis), balsų atitinkamai 6,7 ir 5,9 proc. Tačiau Vilniuje ir Kaune jie liko už brūkšnio. Klaipėdos mieste LS pavyko iškovoti tris mandatus, tačiau juk kažkada tai buvo liberalų tvirtovė.

Kitos liberalios pakraipos partijos – „laisviečių“ rezultatai kuklūs: 3,6 proc. balsų ir nė vieno mero. M. Baltrukevičiaus vertinimu, sugebėjusi iškelti tik penkiolika sąrašų iš 60-ies galimų, LP parodė, kad nuo savo įsisteigimo 2019 m. nesugebėjo sukurti veiksmingo skyrių tinklo, maža to, kai kur ji nekėlė sąrašo ar kandidato į merus net ten, kur turi skyrius.

Perpus: geidžiamiausia pergale sostinėje didžiuojasi Gabrieliaus Landsbergio vadovaujama TS-LKD, tačiau kitais rezultatais pasidžiaugti negali – laimėjo vos penkis merų postus, o 2019 m. – vienuolika. Tai menkiausias merų postų kraitis per beveik du dešimtmečius. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Valstiečiai vs demokratai

Kaip ir praėjusiuose rinkimuose, pagal balsų dalį ketvirta liko Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) su 9,2 proc. balsų (2019 m. – 11,2 proc.). Prieš ketverius metus ji buvo iškovojusi šešis merų postus, dabar aštuonis.

„Valstiečiams“ pavyko pranokti rinkimuose debiutavusią vos prieš metus su trupučiu įsisteigusią Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“, į kurią susibūrė nemažai jų buvusių partijos narių. Demokratai – šešti su 6,7 proc. balsų, jie turės penkis merus, tris – ligšiolinius, persiviliotus iš kitų partijų.

M. Baltrukevičiaus vertinimu, kaip nauja politinė jėga demokratai debiutiniuose savivaldybių rinkimuose pasirodė puikiai, jų atstovai dirbs 36-iose savivaldybėse. Juolab šie rinkimai nedėkingi naujoms partijoms, čia svarbus įdirbis, reikia turėti komandų kiekvienoje savivaldybėje, tad senos partijos turi privalumų.

Žmonės mato, kad gal ne visada dedasi gražūs dalykai, bet mato ir tai, kaip atrodo miestas: nuvalyti šaligatviai, yra stadionas, gerėja kiti konkretūs dalykai, ir tai nusveria.

Autsaiderių viltys

Vos kiek per 5 proc. balsų pavyko surinkti LT, Darbo partijai (DP) ir LLRA-KŠS.

LT turės du merus. Pasak M. Baltrukevičiaus, ši partija nustebino Klaipėdoje: Remigijus Žemaitaitis atvedė jos sąrašą į antrą vietą Klaipėdos miesto taryboje, o jis pats buvo arti antrojo rinkimų turo. „Vis dėlto, jei atspirties tašku imtume A. Zuoko partijos rezultatą, jis panašus kaip ir prieš ketverius metus. Tačiau juk prie šios partijos prisijungė ir dabar nebeegzistuojančios TT narių. Ši partija turėjo kelis merus, bet nė vienas jų į jungtinę partiją taip ir neatėjo“, – primena politologas.

„Darbiečių“ rezultatas, jo vertinimu, 2019 m. savivaldos rinkimuose buvo labai prastas (5,1 proc., vienas meras), dabar – dar prastesnis (3,7 proc., nė vieno mero), daugelyje didžiųjų miestų partijos sąrašas liko paskutinis ar priešpaskutinis.

Kitos partijos pelnė mažiau nei 5 proc. balsų.

Viltys dėl Seimo

2023 m. savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose triumfavusios LSDP lyderė Vilija Blinkevičiūtė pareiškė, kad tai – generalinė repeticija prieš kitąmet vyksiančius Seimo rinkimus.

Tačiau M. Baltrukevičius primena: ir 2019 m. savivaldos rinkimuose socialdemokratai pasirodė gerai, turėjo daugiausia merų ir tiek pat kiek konservatoriai mandatų, tačiau kitais metais renkant Seimą jų rezultatas, švelniai tariant, buvo kuklus, daugiamandatėje apygardoje jie liko ketvirti.

„Seimo rinkimai turi kitokią specifiką. 2024 m. socialdemokratų lauks žymiai didesnė konkurencija su demokratais“, – prognozuoja politologas.

Kas galėtų būti jų favoritai? Jo nuomone, pirmą vietą per daug sureikšminame – esminis dalykas, kuri partija turės geriausias galimybes formuoti valdančiąją daugumą. Pagal šios dienos situaciją vertinant konservatorių partnerių liberalų ir „laisviečių“ dabartines pozicijas, M. Baltrukevičiaus prognozėmis, vis dėlto socialdemokratai ir demokratai turėtų daugiausia galimybių būti koalicijos branduoliu.

Demokratai, nors vietos rinkimuose nepranoko „valstiečių“, jo manymu, nacionaliniuose rinkimuose juos turėtų aplenkti, bet gali būti, kad didelio atotrūkio tarp šių partijų nebus. Daug kas priklausys nuo to, kaip demokratams pavyks paskleisti žinutę, ką jie žada rinkėjams ir kas bus jų kandidatas į premjerus.

„Vis dėlto, manau, pagrindinė demokratų kova vyks ne su „valstiečiais“, o su socialdemokratais ir konservatoriais. Pesimistiškesnio scenarijaus atveju jie peržengs 5 proc. kartelę ir gaus panašų rinkėjų palaikymą kaip LVŽS“, – mano M. Baltrukevičius.

Ar „laisviečių“ sėkmė 2020 m. bus vienkartinė? Politologas mano, kad LP į kampą stumia ir tai, kad jų pagrindinės idėjos tokios, apie kurias žmonės turi savo nuomonę, – teigiamą arba neigiamą, bet ši partija ne vidurio, o stipriai poliarizuojantis pasirinkimas: „2020 m. Seimo rinkimuose veikė naujumo faktorius, žmonėms patinka neišbandyta alternatyva. Tačiau 2024 m. LP bus valdančiosios daugumos partija, ir antrą kartą šviežumo efektu negali pasinaudoti. Savo itin liberalų elektoratą ji išlaikys, bet atviras klausimas, ar jo užteks peržengti 5 proc. barjerą.“

Kitų partijų galimybes rinkimuose politologas vertina kukliai. Štai, pasak jo, DP ilgą laiką buvo Viktoras Uspaskichas ir kompanija, bet dabar jis nebesuinteresuotas dalyvauti politikoje ir nematyti jokių indikacijų, kad ir vėl reanimuotų šią partiją. Tad Seimo rinkimuose kitąmet į DP vargu ar bus galima žiūrėti kaip į rimtą žaidėją.

„LLRA-KŠS 2020 m. Seimo rinkimuose pritrūko balsų peržengti 5 proc. kartelę, greičiausiai ir kitąmet parlamento rinkimuose rezultatas bus panašus, nes sunku rasti idėjų, kodėl žmonės turėtų už juos balsuoti gausiau nei prieš ketverius metus“, – mano M. Baltrukevičius. Pasak jo, LT laikosi ant kelių asmenybių, Seimo rinkimuose to gali būti per mažai.

Tačiau iki jų – dar pusantrų metų. 2023 m. savivaldybių ir merų rinkimai, ko gero, visų pirma bus prisimenami dėl šešių sensacijų ar akibrokštų. Pirma, LLRA-KŠS prarado monopolį Vilniaus rajone, antra, liberaliosios jėgos neteko Klaipėdos, trečia, Vilnių valdyti grįžo konservatoriai. Šie rinkimai bus prisimenami kaip tie, kur partijos bandė eliminuoti komitetus ir kiekybiškai tai pavyko, bet buvę stipriausi varžovai vis tiek sutriuškino visas partijas, išskyrus LSDP.

Dar du išskirtini atvejai. Vienas – gėdingas, kai į antrą merų rinkimų turą išėję kandidatai dviejose savivaldybėse – Visagine ir Anykščiuose buvo išmesti iš kovos, paskui vėl sugrąžinti, vienoje – jau net prasidėjus išankstiniam balsavimui. Ko gero, dar ilgai bus aiškinamasi, ar čia teismų, VRK, ar teisinio reguliavimo riktas, o gal net reikėtų rinkimus rengti iš naujo.

Kitas atvejis – teikiantis viltį: balsavo beveik 49 proc. rinkėjų, ir tai aktyviausi savivaldos ir merų rinkimai per pastaruosius 20 metų.

Įtariamųjų puokštė

Neabejotinai – tai yra viena didžiausių nemokumo administratorių korupcijos bylų per nepriklausomybės laikotarpį. Valstybės tarnautojams prilygintini asmenys – bankroto (nemokumo) administratoriai, kaip įtariama, galėjo piktnaudžiauti tarnyba, siekdami asmeninės naudos sau ar su jais susijusioms įmonėms. Vykdydami įvairių įmonių bankroto administravimo procedūras, dirbtinai sumažindavo administruojamo turto vertes ir patys jį įsigydavo, taip padarydami didelę žalą kreditoriams.

Bankroto administratoriai galimai reikalaudavo kyšių ir priimdavo juos iš suinteresuotų asmenų už tai, kad vilkintų bankroto procedūras, nekonstatuotų tyčinio bankroto, sudarytų sąlygas bankrutuojančių įmonių turtui žemesne nei rinkos verte ar panašiai įsigyti.

Praėjus daugiau nei mėnesiui nuo pirmojo pranešimo apie STT vykdomą ikiteisminį tyrimą, Generalinė prokuratūra plačiau jo nekomentuoja.

„Ikiteisminis tyrimas vyksta intensyviai, atliekami suplanuoti procesiniai veiksmai. Siekiant nepakenkti vykstančiam tyrimui, šiuo metu daugiau informacijos paskelbti negalime“, – „Kauno dienai“ teigė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rita Stundienė.

Ji patikslino, kad šiuo metu įtarimai pareikšti 20 asmenų, vienu daugiau, nei buvo skelbta prieš mėnesį. Tik nepatikslino kuriai įtariamųjų grupei – bankroto administratorių, bankrutuojančių įmonių atstovų ar advokatų priklauso dar vienas įtariamasis. Anksčiau skelbta, kad įtarimai pareikšti aštuoniems bankroto (nemokumo) administratoriams ir vienuolikai kitų asmenų (bankrutuojančių įmonių vadovams ir atstovams, kreditoriams). Tarp įtariamųjų yra ir du advokatai. Tiriami atvejai visoje Lietuvoje.

Skundas prokurorams

Jokia logika nepaaiškinamų bankrotų procedūrų būta ir anksčiau, tačiau teisėsaugos dėmesio tie procesai arba nesulaukė, arba tyrimai buvo nutraukti. Dienraščiai „Kauno diena“ ir „Klaipėda“ ne kartą rašė apie Palangos istorinėje dalyje esančio viešbučio „Pajūris“ varžytinių žaidimus.

Prieš trejus metus pareiškimą apie įtarimus nusikalstama veika, susijusia su didelės vertė nekilnojamuoju turtu, buvo gavusi ir Generalinė prokuratūra. Daug aistrų keliančio buvusio viešbučio „Pajūris“, esančio J. Basanavičiaus g. 9, 9A, pastatų valdytojas buvo bankrutuojanti įmonė „Bofora“, kuri pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo šį objektą iš vėliau bankrutavusios bendrovės „Optimalus turto valdymas“.

Už šitą patrauklų nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo uždėtas Generalinės prokuratūros areštas, atsakė įmonės „Bofora“ bankroto administratorius Stasys Poškus.

Į Generalinę prokuratūrą kreipęsis asmuo skunde teigė, esą buvo susitarta su kai kuriais bendrovės Šiaulių banko atstovais, kad „pastarieji kreditorių susirinkime nubalsuos už 1 155 583,87 euro dydžio plius palūkanos reikalavimo teisės pardavimą už 10 000 eurų kainą“.

Bankas, nežinia kodėl, atsisakė turto įkeitimo, dėl to buvo išregistruota hipoteka, o bankas ėmė nebepretenduoti į turto realizavimo pajamas. Tada buvo suorganizuotas neva viešas turto reikalavimo teisės pardavimas, kurio metu iš pradžių reikalavimo teisė buvo siūloma parduoti brangiai, o neatsiradus pirkėjui organizuoti pakartotiniai pardavimai už mažesnę kainą.

Dėl iškreiptos atrankos sistemos dalis bankroto administratorių juokauja patys esantys itin didelėje bankroto rizikoje.

Detalės neįtikino

Paprastai tokiuose sandoriuose ne antraeilis vaidmuo tenka iš pirmo žvilgsnio su niekuo nesusijusiam, lengvabūdiškai atrodančiam šešėliui.

Skunde taip pat teigta, kad viešas reikalavimo teisės pardavimo procesas buvo surežisuotas: „Į skelbimą atsiliepė fizinis asmuo K. T., sutikęs už reikalavimo teisę mokėti minimalią 10 tūkst. eurų kainą, galbūt dėl akių dalyvavo kiti asmenys, kurie atsisakė savo pasiūlymų.“

Pareiškime dėstyti įtarimai, kad minėtas fizinis asmuo viso labo yra tik statytinis, reikalavimo teisę įgijęs svetimai naudai.

Tyrimas dėl galbūt nusikalstamos veikos, susijusios su didelės vertės nekilnojamuoju turtu – Palangos istorinėje dalyje esančiu „Pajūriu“, perduotas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (FNTT).

Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo tarnyba, buvo apklausti su viešbučio reikalais susiję asmenys, o bankroto administratoriui S. Poškui suteiktas specialiojo liudytojo statusas, tačiau ikiteisminis tyrimas 2019 m. balandžio 29 d. buvo tyliai nutrauktas.

Tyrimas baigėsi niekuo, o 2019-aisiais rugsėjo 18 d. skandalais apipintas viešbutis „Pajūris“ buvo parduotas. Už šį nekilnojamojo turto objektą paklota 1,71 mln. eurų, nors faktiškai buvo įsigytas už 10 tūkst. eurų.

Nesąžininga konkurencija

Grįžkime į šiandieną. Įtarimus išgirdusių bankroto administratorių veikla sustabdyta. Tai viena griežtesnių poveikio priemonių, taikoma nemokumo administratoriams. Jau kita dieną, kai buvo paskelbta apie skandalingąjį administratorių korupcijos tyrimą, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos interneto puslapyje vienas po kito paskelbti ir administratoriai, kurių veikla sustabdyta teismo sprendimu.

Paprastai tokį sprendimą priima ne teismas, kaip pastaruoju atveju, o Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos vadovas. Neoficialiais duomenimis, visi tie asmenys veikiausiai susiję su STT atliekamu tyrimu.

Bankroto administratorių veikla ir anksčiau kėlė nemažai diskusijų dėl galimos nesąžiningos konkurencijos, tačiau tai, atrodo, buvo įdomiau žiniasklaidai. Nuo 2015 m. bankroto administratoriai atrenkami naudojantis kompiuterine programa, kuri turėjo užtikrinti skaidrumą, paskirstant darbo krūvius.

Atrodo, kad net ir 2020 m. įvesti atitinkami atrankos pakeitimai, kai administratoriai turėjo pasirinkti, ar dirbs kaip fiziniai asmenys, ar kaip juridiniai, paliko landų manipuliacijoms.

Kol nebuvo specialios kompiuterinės bankroto administratorių atrankos programos, juos parinkdavo teismai, o siūlydavo bankrutuojančios kompanijos kreditoriai ar kiti bankrotą inicijuojantys asmenys. Neretai kreditoriai nesutardavo dėl teismo paskirto administratoriaus, skųsdavo paskyrimą, todėl kildavo naujų teisinių ginčų ir procesai užsitęsdavo.

Kompiuterinė bankroto administratorių paskirstymo programa turėjo išspręsti anksčiau kildavusius nesutarimus. Darbo krūvių suvienodinimas buvo dar viena siekiamybė, diegiant kompiuterinę atrankos programą. Tačiau, atrodo, taip neįvyko.

Skaičiuojama, kad 13 proc. dirbančių administratorių administravo 70 proc. visų bankrotų. Aritmetika paprasta – 30 proc. bankrotų dalijosi likę 87 proc. administratorių.

Sprendimas: tikimasi eliminuoti galimybes dirbtinai gerinti juridinio asmens krūvio rodiklį, pasitelkiant nulinukus. „Shutterstock“ nuotr.

Manipuliavimas krūviais

Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos duomenimis, Lietuvoje dirba 600 bankroto nemokumo administratorių. 300 yra pasirinkę dirbti kaip juridiniai asmenys ir tiek pat kaip fiziniai.

Kaip atrenkami bankroto administratoriai prižiūrėti vienos ar kitos įmonės bankrotus? Jie prisijungia prie sistemos, peržiūri sąrašą įmonių, kurioms keliama bankroto byla, ir pateikia sutikimą. Atrenkamas tas administratorius, kurio tinkamas koeficientas, tuo momentu yra nedidelis darbo krūvis.

Tačiau pasitaiko ir tokių keistumų, kai, tarkime, vieną dieną vieno administratoriaus darbo krūvis yra 21, kitą dieną yra 0, o pagal nemokumo tarnybos skelbiamus duomenis tas administratorius vykdo devynias bankroto procedūras.

Dienraštį yra pasiekę ir tokių bankroto administratorių bendruomenės pastebėjimų, kad, prieš patenkant į sistemą bankrutuojančiai įmonei, kuri nėra visiškai tuščia (t. y. dar turi šiokio tokio turto), iki tol pakankamus darbo krūvius turintys kolegos staiga tampa mažai apkrauti darbais arba iš viso neturi tuo metu administruojamų bankroto procesų.

Regis, sunkiai tikėtina, kad per savaitę ar dvi imtų ir užbaigtų bankroto procedūrą, kai ne itin didelės įmonės bankroto procesas užtrunka paprastai apie pusantrų metų.

Perleido ir susigrąžino

„Kauno diena“ rašė apie keistus kompiuterinės bankroto administratorių paskirstymo programos viražus. Kaip iliustracija buvo pateiktas jau minėtos bendrovės „Bofora“ bankrotas.

Kompiuterinė programa „Boforos“ bankroto administratoriumi atrinko tokias paslaugas teikiančios bendrovės „Valeksa“ direktorių, taip pat jau minėtą, S. Poškų kaip fizinį bankroto administratorių. Atrankos dieną iš visų norinčių administruoti „Boforos“ bankrotą, S. Poškaus atrankos koeficientas buvo didžiausias.

Bankroto administratoriaus atrankos koeficientas priklauso nuo jam leistino administruoti įmonių skaičiaus, nuo faktiškai administruojamų įmonių skaičiaus atrankos momentu, nuo bankroto administratoriaus patirties ir darbo kokybės, bankrutuojančios įmonės dydžio.

Šių keturių kriterijų visuma leidžia surinkti atitinkamą balų skaičių arba koeficientą. Bendrovės „Bofora“ bankroto administratoriaus parinkties dieną S. Poškaus koeficientas siekė 80. Kitų pretendentų koeficientas buvo žemesnis.

Tokį skaičių lėmė tai, kad administratorius turi aukštą darbo patirties ir kokybės įvertinimą, pagal kurį gali administruoti dideles bankrutuojančias įmones, o atrankos metu neturėjo nė vienos įmonės, kurios bankroto administravimu būtų užsiėmęs.

Tačiau analizė atskleidė, kad S. Poškus, prieš tapdamas „Boforos“ bankroto administratoriumi, administravo šešiolika įmonių. Tačiau, kaip bendrovės „Valeksa“ direktorius, jis tai daryti pavedė kitam įmonės darbuotojui. Paprastai kalbant, S. Poškus liko be darbo. Nebuvo jokių kliūčių imtis naujo bankroto.

S. Poškus pateikė sutikimą administruoti „Boforos“ bankrotą ir buvo paskirtas. Tačiau žymiai įdomiau dėliojasi S. Poškaus užimtumas, jam ėmus administruoti „Boforą“, – prieš tai kitam administratoriui įgaliotus administruoti įmonių bankrotus jis palaipsniui susigrąžino atgal. Didelis darbo krūvis jam būtų sukliudęs tapti „Boforos“ administratoriumi.

Eliminuos nulinukus

Dėl iškreiptos atrankos sistemos dalis bankroto administratorių juokauja patys esantys itin didelėje bankroto rizikoje. Atsitiktine tvarka pasirinkta bankroto administravimo įmonė nurodo, kad turi šešiolika darbuotojų ir atitinkamai jos darbo krūvis dalijamas iš šio skaičiaus, nors dažnas darbuotojas neadministruoja nė vienos įmonės ir dirba vos kelias valandas per savaitę. Didesnis darbuotojų skaičius užtikrina, kad atrankos sistemoje ši įmonė turi daugiau šansų.

Kitaip tariant, programai užtenka dirbančios sielos – faktinio darbuotojų užimtumo programa nevertina. Dėl to dalis administratorių galimai prekiauja licencija – įsidarbina į dešimtis įmonių ir gauna užmokestį vien už tai, kad teoriškai mažina įmonės užimtumą.

Tokie administratoriai, kurie formaliai dirba ne vienoje įmonėje, tačiau realiai neadministruoja nė vienos įmonės, kitų administratorių ir institucijų atstovų dažnai vadinami tiesiog nulinukais.

Vasario pabaigoje Vyriausybė sprendė, ar pritarti nemokumo įstatymo įgyvendinimo pakeitimams. Nutarta, kad nuo liepos 1 d. įsigalios pakeitimai – atnaujinta programa turėtų išspręsti vadinamųjų nulinukų problemą.

Tikimasi, kad bus eliminuota galimybė, kai vienas ir tas pats nemokumo administratorius galėjo manipuliuoti darbo krūviais: kaip fizinis asmuo galėjo turėti darbo krūvį, žymiai viršijantį nulinę reikšmę, o dirbdamas bankroto administratoriaus bendrovėje galėjo deklaruoti, kad esą neturi darbo krūvio. Tai iki šiol jis galėjo daryti ne vienoje bendrovėje.

Įsigaliojus naujai tvarkai, paprastai tariant, nemokumo administratorius visus administruojamus bankrotus nešiosis su savimi, kad ir kur jis eitų dirbti. Atitinkamai įvestas ir skaičiavimas, siekiant apriboti administratorių pomėgį dirbti keliose bendrovėse.

Fizinių asmenų nemokumo administratorių, neadministruojančių nei vieno nemokumo proceso, tačiau gerinančių juridinio asmens nemokumo administratoriaus darbo krūvio reikšmę, neliks, nes atnaujintas darbo krūvio skaičiavimo principas eliminavo galimybes dirbtinai gerinti juridinio asmens krūvio rodiklį pasitelkiant nulinukus.

Girtaujančio tėvo smurtas

Pasakodamas apie savo vaikystę ir namus, kuriuose augo, Marius neprisimena jokių laimingų akimirkų – tik tėvo išgertuves ir patirtą smurtą, muštynes. Laimingas jis jautėsi tik pas močiutę kaime.

„Namuose tėvas labai dažnai gėrė ir visą laiką smurtavo tiek prieš mane, tiek prieš mamą. Išskirdavo tik vyresnę seserį: nežinau, kodėl, bet nepamenu, kad būtų ją mušęs. Smurtas man buvo tapęs norma – eidamas į mokyklą kiekvieną dieną vis ką nors primušdavau. Į atmintį įstrigę tai, kad gindavau paneles. Jei kas nors jas mokykloje užgaudavo, tučtuojau puldavau muštis. Kaip dabar suprantu, turbūt todėl, kad prieš akis vis iškildavo vaizdas, kai tėvas muša mamą. Buvau greitai užsiplieskiantis, agresyvus ir smurtaujantis vaikas. Mano psichika tikrai buvo pakrikusi“, – atviravo pašnekovas.

Kai vaikystėje pamatydavo kokią nors laimingą šeimą, Marius neslėpė manydavęs, kad visi tie žmonės meluoja ir apsimetinėja esantys laimingi, nes savo tėvų šeimoje jis matė kardinaliai kitokius tarpusavio santykius. „Prisimenu, kai man buvo ketveri, grįžęs iš darbo tėvas girtas sėdėjo ant sofos, o aš priėjau norėdamas apkabinti, bet jis iš visų jėgų trenkė man į veidą. Kambaryje buvo fotelis su ratukais – tiesiog palindau po juo ir kūkčiojau nebenorėdamas išlįsti, nors mama mane ir bandė iš ten iškrapštyti“, – mintimis į dar ankstesnį savo gyvenimo periodą nuklydo vyras.

Marius nevažiuodavo į klasės ekskursijas, neturi jis ir bendrų nuotraukų su bendraklasiais. Visa tai esą dėl to, kad šeimos finansinės galimybės buvo menkos, bent taip teigdavo tėvai. Be to, jiems, matyt, tuomet atrodė, kad jam to nereikia. Marius sakė, kad iki šiol dėl to jaučia nuoskaudą, nes tėvai, neskyrę pinigų jo ekskursijoms su klase, vis dėlto turėdavo lėšų į namus pasikviesti draugų, surengti vakarėlį ir išgerti. Jis pridūrė, kad šeimoje priklausomybę nuo alkoholio turėjo tik jo tėvas, mama esą išgerdavo tik retkarčiais.

„Kai buvau septynerių, tėvai mane pagavo rūkantį, mušė ir klausė, ar dar taip darysiu. Sakiau, kad nedarysiu, bet jau tada galvojau, kad padarysiu kažką dar blogiau – kerštausiu. Žiūrėjau vaikiškomis akimis ir nesupratau, kodėl mane muša, – abu mano tėvai rūkė, bet nepaaiškino, kodėl rūkyti yra blogai“, – prisiminė pašnekovas.

Žiūrėjau vaikiškomis akimis ir nesupratau, kodėl mane muša, – abu mano tėvai rūkė, bet nepaaiškino, kodėl rūkyti yra blogai.

Tiesa, vėliau, matydami ir kitus jau ryškėjančius augančio sūnaus klystkelius, tėvai nuolat kartodavo: „Visi vaikai kaip vaikai, o tu?“

„Turiu mamai atsakymą į šį klausimą. Jūs mane atskyrėte nuo visų vaikų, ekskursijų, normalaus bendravimo ir paskui reikalavote, kad būčiau kaip visi. Nebebuvau – radau sau kitą šeimą, kitus draugus“, – sakė jis.

Vyresniųjų dėmesys

Laiką su draugais iš kitų girtaujančių ar itin griežto auklėjimo šeimų jis leisdavo rūsiuose arba laiptinėse, nes namo eiti nenorėdavo. Tarp jo draugų buvo ir vyresnių.

„Visi matė, kad aš – blogiukas, mušeika, „pažiba“, dėl kurios skambėdavo visa mokykla. Taip mokykloje ir susipažinau su vyresniaisiais. Turėjome rūsį, kuriame rinkdavosi įvairios kompanijos, klausydavomės muzikos, išgerdavome. Tada man buvo devyneri metai, bet jau turėjau pravardę – Brigadnas. Man, vaikui, tai buvo didžiulis įvertinimas, nes buvau pastebėtas. Jei eidavau vagiliauti, vyresni draugai mane pagirdavo. Taip sulaukdavau dėmesio ir visus tuos žmones vadinau savo šeima. Jie man buvo svarbesni už mamą ar tėvą“, – prisiminė pašnekovas.

Sulaukęs vyresnių draugų pripažinimo, M. Aleksiukas matydavo, kad dėl to kiti vaikai jo prisibijo. Jis neslėpė eidavęs į mokyklą vien tam, kad pasipinigautų – atimtų kišenpinigius iš kitų mokinių, nes pats jų niekada negaudavo. „Vaikai pradėjo skųstis, matė ir visi mokytojai. Į nepilnamečių inspektorės akiratį pakliuvau devynerių metų, bet kadangi tada dar nebuvau sulaukęs keturiolikos, nubausti manęs negalėdavo“, – pasakojo jis.

Marius užsiminė, kad tuo metu tėvai jam jau siūlė lankyti norimus užsiėmimus. Tačiau, kaip sakė jis, buvo per vėlu – lengvai gaunamų pinigų pagunda nurungė tėvų pastangas įsiūlyti jam kokią nors laisvalaikio veiklą.

Vėliau, 2000 metais, pasakojo vilnietis, jis kartu su visa tuomečių draugų kompanija nėrė į narkotikų, tarp kurių buvo ir heroinas, liūną. „Vienas iš draugų jau buvo pabandęs. Jis ir pasiūlė, nors iki tol nemėgome žmonių, kurie turi priklausomybę nuo narkotikų, ir sakėme, kad patys niekada nebandysime vartoti. Tačiau, kai pasiūlė, visi sutikome, susimetėme ir pabandėme“, – kalbėjo vyras.

Nors būta tokių, kurie po pusmečio esą nustojo svaigintis, vis dėlto kiti – tarp jų buvo ir jis, įniko ilgam, o kai kurie dėl to net mirė.

Atviras: vyras neslepia savo gyvenimo istorijos – priešingai, nori skleisti žinutę, kad vaikus auginantys tėvai atsigręžtų į auklėjimą ir stebėtų, kaip elgiasi su savo atžalomis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmasis įkalinimas

Pinigų atiminėjimas iš vaikų mokykloje ir sunkiųjų narkotikų vartojimas nuo trylikos metų buvo Mariaus gyvenimo tarpsnis, nuo kurio prasidėjo kelias į nusikalstamą pasaulį. Kaip pasakojo jis, už tai, kad iš jaunuolio atėmė mobilųjį telefoną, būdamas keturiolikos metų dviem paroms atsidūrė areštinėje, o vėliau, jau penkiolikos, už nusikaltimą teko mėnesį atlikti arešto bausmę.

„Dėl tokio savo charakterio ir sužalotos psichikos mintyse vis kartojau, kad esu pasiruošęs viskam. Tada taip mąsčiau. Kalėjime esi tik pats už save – giniesi savomis rankomis. Jei ginsiesi ir kažką sužalosi – padarysi naują nusikaltimą. Iš to ir kyla baimė, nes nebežinai, kaip viskas toliau pasisuks. Dėl savęs taip nebijojau, nes viduje buvo nusistatymas gintis iki galo ir išlikti normaliam, kad kalėjime niekas nenuskriaustų ir nieko nepadarytų“, – jausmus, užklupusius pirmąkart atsidūrus įkalinimo įstaigoje, prisiminė M. Aleksiukas.

Dėl tokio savo charakterio ir sužalotos psichikos mintyse vis kartojau, kad esu pasiruošęs viskam.

Kamera jis tuomet dalijosi su kitu nepilnamečiu. Tačiau maždaug po penkiolikos dienų liko vienas.

„Kalint su nepilnamečiais kalėjimo taisyklių – labai daug. Vieną kartą nešiau šiukšles  be šlepečių – ėjau su kojinėmis. Dėl to galėjau pakliūti į „nuskriaustųjų“ kastą („nuskriaustieji“ – žemiausia kasta kalėjime, atstumtieji, kurie yra ignoruojami – aut. past.). Jei, pavyzdžiui, aš su savo puodeliu prisiliesiu prie puodelio to žmogaus, kuris priklauso „nuskriaustiesiems“, tada ir aš toks tapsiu. Su „nuskriaustaisiais“ negalima sveikintis, nieko iš jų imti. Negalima valgyti dešros, nes ji panaši į lytinį organą, ar sausainių „Gaidelis“. Prieš valgant reikia nulaužti sausainio dalį, kurioje yra galva. Taip pat, jei kas nors nukrenta, negalima pakelti. Pareigūnui paliepus: „Rankas ant sienos!“ – sakydavau, kad negaliu. Kai paklausdavo, kodėl, atsakydavau rusiškai  – „Pamoina“, kad nešvaru ir dėl to negaliu uždėti rankų. Kad pavyktų išgyventi ir netapti „nuskriaustuoju“, reikėjo padaryti labai daug“, – pasakojo Marius.

Laisvėje neužsibūdavo

Išėjęs į laisvę pašnekovas neslėpė – vėl pradėjo vartoti narkotines medžiagas, nes pabuvojęs kalėjime jautėsi kietas. Kad gautų tam pinigų – toliau vagiliavo.

„Daug nieko negalvojau – buvau priklausomas asmuo ir svajojau apie dieną, kai išeisiu ir pavartosiu. Tučtuojau pasidėjau visus daiktus į saugyklą parduotuvėje ir nuvažiavau tiesiai į tada buvusį taborą Vilniuje. Apsvaigau ir grįžau namo. Mama verkė, nes laukė, jaudinosi – atidarė duris, o aš vėl stovėjau „miręs“. Man buvo skaudu, kad taip padariau, bet tuo metu kitaip negalėjau, nemokėjau“, – prisiminė vyras.

Pašnekovas sakė laisvėje gyvenęs vadovaudamasis vadinamosiomis kalėjimo taisyklėmis, kurias išmoko būdamas įkalinimo įstaigoje.

„Negalėjau dirbti, nes dirbti, atseit, irgi žema. Gyvenau vagių pasaulyje. Kalėjimo romantika tuo metu mane užbūrė, darė įtaką ir atrodė kažkas baisiai kieto ir smagaus. Nors buvau nieko pasiekęs apdriskęs nevykėlis – tik kalėjimas ir narkotikai, bet turėjau didžiulį ego – aukštinau save prieš visus kitus žmones. Klijuodavau jiems etiketes ir būdamas laisvėje. Jei žmogus galėdavo pasiskųsti policijai, sakydavau, kad jis – ožys ir pan. Žmonės juk negyvena tuo. Dabar ir man pačiam juokinga, bet tada taip atrodė“, – teigė M. Aleksiukas ir pridūrė, kad tada net galimybė vėl patekti į įkalinimo įstaigą jam neatrodė baisi.

Būdamas septyniolikos septyniems mėnesiams vilnietis antrąkart pateko į įkalinimo įstaigą – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus. Kaip jis pasakojo, už tai, kad pareigūnai kišenėse rado raminamųjų vaistų, kurių paauglys buvo įsigijęs be recepto. Vėliau, jau būdamas pilnametis, pavogęs iš parduotuvės dvylika blokų cigarečių, atsidūrė Pravieniškių 3-iuosiuose pataisos namuose ir praleido ten apie aštuonis mėnesius.

„Ten jau nebe nepilnamečiai, o suaugę žmonės – nėra tokių nenormalumų, kur kitą kalinį gali pažeminti už tai, kad, pavyzdžiui, šlepečių neapsiavė ar atsistojo basas ant žemės. Gyvenimas ten panašus kaip bendrabutyje – susiburdavome į ratelį su keliais kitais kaliniais ir kartu gamindavomės maistą, žaisdavome „Domino“ ar krepšinį“, – vardijo Marius.

Atlikęs bausmę, laisvėje jis išbuvo neilgai – po trijų mėnesių vėl grįžo į įkalinimo įstaigą už naują vagystę. Išėjęs į laisvę jis prisipažino ir toliau vartodavęs narkotines medžiagas. Kol vėl patekdavo į kalėjimą ilgesniam laikui, protarpiais už nedideles vagystes arba narkotinių medžiagų turėjimą, gaudavo tam tikrą skaičių parų arešto.

„2010 m. patekau į Alytaus pataisos namus. Tą kartą mano draugas pavogė dviratį ir kartu jį pardavėme. Mus sulaikė. Teisme nepatikėjo, kad aš niekuo dėtas – sužaidė mano biografija. Draugas gavo 90 parų arešto, o aš – keturis mėnesius kalėjimo“, – sakė pašnekovas.

„Kai vykdavo teismai, aš visą laiką teismo prašydavau, kad paskirtų man gydymąsi priklausomybių centre, bet tokios galimybės niekada negavau“, – teigė jis.

„Paskutinį kartą, kai padariau nusikaltimą, pats nuvažiavau į reabilitacijos įstaigą Ukmergėje. Prabuvęs ten apie pusantro mėnesio, atvykau į teismą. Gavau dešimties mėnesių lygtinę bausmę, jei nesigydysiu, bet paliko galimybę gydytis toliau“, – pridūrė M. Aleksiukas.

Ryžtas: Marius pasakoja, kad kelias į pokyčius buvo sunkus. Asmeninio archyvo nuotr.

Lemiamas žingsnis

Paklaustas, ar tuomet į reabilitacijos įstaigą vyko tik dėl to, kad išvengtų įkalinimo, vilnietis prisipažino, kad viena iš priežasčių buvo ši, tačiau tokį sprendimą lydėjo ir smalsumas, kad galbūt pavyks išgyti nuo priklausomybės.

„Reabilitacija man tada nepadėjo. Išėjau po pusmečio, o turėjau gydytis dešimt mėnesių. Tada nuvykau į Respublikinį priklausomybės ligų centrą Vilniuje. Čia pamačiau, kad darbuotojai yra empatiški, jiems rūpi padėti. Buvo rengiami grupiniai užsiėmimai, spręsdavome problemas. Skaičiau tokias psichologines knygas kaip „Toksiški tėvai“, „Kūnas mena viską“. Suvokiau, kad pavargau. Mano viduje visada degė ugnelė, kad kažkada man pavyks ir gyvenimas pasikeis“, – atviravo vyras.

Supratęs, kad ne visi žmonės yra blogi, kaip anksčiau atrodė, prieš pusantrų metų Marius nusprendė nueiti į gyvūnų prieglaudą, kurioje savanoriavo apie pusmetį. „Kelias į pokyčius man buvo sunkus. Prieš dvejus metus mane kamavo panikos atakos, bet kai apsilankiau pas psichologus, psichoterapeutus, panikos atakų nebeliko. Dvejus metus nebevartoju narkotinių medžiagų, išėjau iš senojo draugų rato, pradėjau sportuoti, mečiau rūkyti. Kaune paramos fonde „Rigra“, kur teikiama pagalba priklausomybių turintiems žmonėms, organizavau projektus, kitas naudingas veiklas“, – pasakojo pašnekovas.

Pragyvenimui Marius dabar užsidirba dirbdamas kurjeriu – turi dviratį ir paspirtuką, bet lanko kursus, kad gautų automobilio vairuotojo pažymėjimą. Taip pat baigė įrašų montavimo ir grafikos dizaino kursus.

Jis pabrėžė nemanantis, kad gimė nusikaltėliu, nes nusikaltimai, kuriuos jis darė, esą buvo tam, kad gautų pinigų narkotinėms medžiagoms. „Kai tik nustoji vartoti narkotikus, nebėra poreikio vogti, nes nebereikia gauti krūvos pinigų čia ir dabar. Anksčiau grįždavo mintys, kad reikia apsvaigti, o dabar tokių minčių galvoje neatsiranda. Jei anksčiau, išgėręs alkoholio, norėdavau vartoti narkotikus, dabar to nėra. Mano kalbėjimas taip pat labai pasikeitė. Anksčiau būdavo tik keli jungtukai ir krūva keiksmažodžių“, – tarstelėjo M. Aleksiukas.

Nuo tų, su kuriais jis susipažįsta, vyras sakė neslepiantis savo gyvenimo istorijos – priešingai, nori nešti žinutę, kad vaikus auginantys tėvai atsigręžtų į auklėjimą ir stebėtų, kaip elgiasi su savo vaikais. Priežastys, kodėl žmonės pradeda vartoti narkotikus, pasak jo, slypi ankstyvame amžiuje ir jame patirtose gyvenimiškose situacijose, kurias vaikas mato artimoje aplinkoje.

Kaltės jausmas, kurį jausdavau, nes dėl visko kaltindavau save, dažnai žmonėms neleidžia išlipti iš priklausomybės nuo narkotikų.

„Kaltės jausmas, kurį jausdavau, nes dėl visko kaltindavau save, dažnai žmonėms neleidžia išlipti iš priklausomybės nuo narkotikų. Tai – žlugdantis ir žudantis jausmas, kurį sunku pakelti. Norėčiau, kad žmonės taip nesijaustų, nes ne vien jie yra blogi, aplinka taip pat labai daug lemia“, – pabrėžė vyras.

Marius prasitarė, kad jo girtavęs ir smurtavęs tėvas jau miręs. Paklaustas, ar jaučia jam pyktį, ar kitus negatyvius jausmus dėl praeities išgyvenimų, pašnekovas sakė pykčio nebejaučiantis.

„Suprantu, kad tėvai auklėjo, kaip mokėjo. Jei nebūčiau pasikeitęs ir likęs toks, koks buvau, ir pats turėčiau vaiką, būtų siaubinga, nes lipdyčiau antrą tokį nesuprantantį kvailį, koks buvau pats. Pasiryžimas turėti vaiką – labai svarbus ir apgalvotas žingsnis. Reikia įvertinti, ar jį augindami tėvai sugebės auklėdami skiepyti normalius dalykus, ar ne“, – samprotavo jis.

Padeda nepilnamečiams

Dabar Marius sakė savanoriaujantis organizacijoje „Prirašytos rankos“, siekiančioje mažinti pakartotinį nusikalstamumą ir socialinę atskirtį tarp asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, ir likusios visuomenės dalies.

„Planų turime didelių. Tai – nauja organizacija, kuri po truputį skinasi kelią. Sulaukiame skambučių iš pataisos namų – klausia, kada atvažiuosime. Tampame reikalingi. Neseniai gavome padėką iš departamento. Gal kažkada iniciatyva išsiplės taip, kad ir patalpas gausime, ir galėsime žmonėms padėti daugiau, kad jie, išėję iš įkalinimo įstaigos, pas mus ateitų. Dabar neturime patalpų – esame tiesiog savanorių komanda, kuri atvažiuoja ir daro kažką vietoje. Galimybių teikti pagalbą už įkalinimo įstaigos sienų neturime“, – pasakojo pašnekovas.

Pasiteiravus, kas atvedė jį į savanorystę, Marius sakė norėjęs kažkam priklausyti ir būti naudingas. „Supratęs, ką su manimi padarė, kai buvau mažas vaikas, ir koks žmogus dėl to išaugau ir kaip gyvenau, išsigandau – mane apėmė siaubas. Su iniciatyva „Prirašytos rankos“ pasirinkau savanoriauti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Kadangi ten nepilnamečiai jaunuoliai, pokytis labiau įmanomas nei ten, kur kali vyresnio amžiaus žmonės. Atvažiuojame šeštadieniais ir vedame anglų kalbos pamokas, psichologinius užsiėmimus, piešiame, žaidžiame žaidimus“, – vardijo vyras.

Paklaustas, ar žvelgdamas į dabartinius nepilnamečius jis atpažįsta save, M. Aleksiukas teigė, kad ne, nes ši įstaiga yra labai pasikeitusi. Čia tėra tik 20 jaunuolių, o tada, kai ten buvo atsidūręs jis pats, tokių buvo apie 400.

„Labai noriu, kad šie nepilnamečiai nebepakliūtų į kitas įkalinimo įstaigas. Ten jie visiškai susigadintų gyvenimą. Iniciatyvą „Prirašytos rankos“ jaunuoliai noriai priima – jie su mumis mandagiai ir labai šiltai bendrauja. Negaliu nuspėti, kaip jie elgiasi, kai mūsų nebūna, bet iš to, ką girdžiu, žinau, kad jie nesielgia labai negerai. Dėl to džiaugiuosi“, – sakė vilnietis.

„Laba diena“, – lietuviškai sveikinasi Rusijos ir Ukrainos karo veteranas, publicistas, biologijos mokslų daktaras Jevhenas Dykyjus. Keletą lietuviškų žodžių jis išmoko dar 1991 m., kai, būdamas vos septyniolikos, atvažiavo padėti mums ginti savo laisvę, buvo užsieniečių dalinio Lietuvos savanorių pajėgų vadu.

Nuo penkiolikos įsitraukęs į Ukrainos nacionalinį išsivadavimo iš sovietinės okupacijos judėjimą, 2004-aisiais gynęs demokratiją Ukrainoje Oranžinės revoliucijos metu, šiandien jis ne fronte, o padeda jame kovojantiesiems iš užnugario tik todėl, kad 2014-aisiais, vadovaudamas Aidaro bataliono kuopai, patyrė traumą ir dėl neįgalumo buvo demobilizuotas.

Interviu „Kauno dienai“ jis pasakojo, kaip užnugaryje karas tapo rutina, kodėl ukrainiečiai negali pykti ant Vakarų dėl per lėtos pagalbos, bet kodėl jos reikia ne tik Ukrainai, bet ir visam pasauliui, kas lems, kada baigsis karas, ir kokia bus Ukraina po jo.

Vakarai turi suvokti, kad Rusija dabar sąmoningai bando užtęsti konfliktą bent dvejiems trejiems metams, ir bus katastrofa, jei jiems duosime tą laiką.

Užnugaryje – rutina

– Kaip šiandien atrodo jūsų kasdienybė? Ar galima priprasti prie karo, ar gali jis tapti rutina?

– Žmogus pripranta prie visko, prie karo taip pat. Bent jau tiems, kurie esame užnugaryje, tai tikrai tapo rutina. Į nuolatines oro pavojaus sirenas kai kas reaguoja, eina į slėptuves, organizuotai žmones išveda iš mokyklų ar poliklinikų.

Tačiau dauguma, taip pat ir aš, elgiasi su lengvu fatalizmu, kad tikimybė, jog pataikys konkrečiai į tavo namą, nedidelė, ir net nenutraukia savo įprastinės veiklos. Išmaniuosiuose telefonuose turime programėles, kuriomis įspėjama apie oro pavojų, galime matyti žemėlapius, kuriose vietose pavojus skelbiamas.

Po eilinės raketų atakos atjungiama elektra, nes dauguma smūgių nutaikyti būtent į elektrines ir elektros perdavimo tinklus. Atjungimai būna dviejų tipų. Apie vienus įspėjama iš anksto ir pripratome pagal tai priderinti savo planus, prieš juos įkrauti visus elektros įrenginius.

Tačiau, jei būna labai stiprus smūgis elektros sistemai, vyksta neplaniniai atjungimai. Pripratome ir prie jų: kas finansiškai galėjo sau tai leisti, įsigijo įvairių akumuliatorių, o kad elektrą turėtų visą laiką, dalis nusipirko benzininių generatorių. Šios prekės dabar vienos iš paklausiausių šalyje. Kai atjungia elektrą, einant mieste įspūdis, kad esi bičių avilyje, nes visur ūžia maži akumuliatoriai.

Biografija: J. Dykyjus dalyvavo tame, ką Vladimiras Putinas vadina pačia baisiausia geopolitine XX a. katastrofa, – Sovietų Sąjungos, tautų kalėjimo, žlugimo visuose etapuose, ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Pavyzdžiui, vandens tiekimo stotims jų reikia 100–200 kW galingumo. Daug senų surenka ir atveža iš Vakarų Europos, čia jie naudojami mokyklose, ligoninėse, kitai kritinei infrastruktūrai, kuri turi veikti visą laiką.

Kam svarbu visą laiką turėti interneto ryšį, perka „Starlink“. Ir aš turiu visą rinkinį: balkone – benzininis generatorius, bute – du akumuliatoriai, o ant namo stogo – „Starlink“ antena, nes dėl darbo man reikia visuomet turėti ryšį.

Žmonės pripranta prie visko, bet jie ne beviltiškai nusivylę, o apimti tokio sportinio pykčio – negi Rusija rimtai mano, kad išgąsdins? Paprastai po kiekvienos raketų atakos padidėja įnašai, kuriuos žmonės aukoja savanorių organizacijoms, kariuomenei. Kiekviena ataka primena, kad karas dar nesibaigė, ir tie, kas nėra fronte, turi padėti kariuomenei.

Su jumis kalbu ne iš fronto, o iš užnugario, nes 2014-aisiais kare patyriau traumą, buvau demobilizuotas dėl neįgalumo. Tad dabar, kuo galiu, padedu fronte kariaujantiems kariams, savanoriams. Vien Kyjive per pirmą karo parą 28 tūkst. civilių atėjo ginti savo šalies. Tereikėjo parodyti pasą ir jie gavo ginklą, o po poros valandų jau saugojo Kyjivo prieigas. Būtent tai ir tapo netikėtumu rusams – juos pasitiko tam neapmokyti, blogai organizuoti eiliniai žmonės, bet, svarbiausia, jie sulaikė rusus, kol susiorganizavo gynybai kariuomenė. Tai padarė didelę įtaką karo eigai. Charkive, Sumuose, Černihive parą atsilaikė paprasti miestiečiai. Chersone, deja, tai nepavyko: ten irgi buvo miestiečių gynyba, bet beveik visi žuvo  ir miestas atiteko rusams, paskui teko jį vaduoti.

– Ar karo metu įmanoma tęsti jūsų įprastą mokslinį darbą?

– Kadangi negaliu kariauti fronte, toliau tęsiu savo darbą, esu Ukrainos nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktorius. Nors dėl karo teko sumažinti biudžetą, esu atsakingas, kad tęstų darbą vienintelė Ukrainos poliarinė stotis Antarktyje ir mūsų tiriamojo mokslo flagmanas – ledlaužis.

Dirbame įprastą darbą, bet iš namų, nes likome be biuro, kai pernai spalį rusų raketa pataikė visai šalia jo. Laimė, buvo 8 val. ryto, dar nieko nebuvo darbe.

Delsimas kainuoja gyvybių

– Vakarai vis kartoja, kad jūs ginate ne tik savo, bet ir mūsų laisvę. Ar ukrainiečiai nenusivylę Vakarais, kad šie vėluoja tiekti ginklų, priimti narystės NATO sprendimų?

– Kaip Vakarai priima sprendimus, tai labai blogai. Tačiau suprantame, kad Vakarai skirtingi: Lietuva, Estija, Latvija padarė ne tik tai, ką galėjo, bet net daugiau, daug padeda ir Lenkija, Didžioji Britanija. Deja, nemažai kitų šalių tai daro lėtai ir vengia daug padėti bijodamos Rusijos. Norėtųsi greitesnės ir efektyvesnės pagalbos.

Tačiau, kai pas mus prasideda kalbos, kad štai Vakarai ne taip padeda, tenka priminti, kad jie mums nieko neskolingi. Mes patys kalti, kad dėl savo kvailos politikos neįstojome į ES ir NATO, kaip tai padarė Baltijos šalys. Mes tuo metu patys sau rinkome į valdžią buvusius komunistus, patys žaidėme vadinamąją multivektorinę politiką tarp Vakarų ir Rusijos.

Turėjome 30 metų nepriklausomybės, kad pasirengtume karui ir sukurtume savo kariuomenę. Iki 2014 m. apskritai jos neturėjome, ji buvo tik popieriuje. Prisimenu 2014 m., kai prasidėjo karas, atidarėme sandėlius ir nė vienas tankas nevažiuoja, jie surūdiję, kažkas pardavė jų akumuliatorius. Savanorių pastangomis seną techniką prikėlėme ir po dviejų trijų mėnesių ji pasiekdavo frontą, nors turėjo pasiekti per valandą.

Kažkodėl manėme, kad niekada nekariausime, bet 2014-ieji šiek tiek papylė šalto vandens ant galvos. Tačiau net per vėlesnius aštuonerius metus iš esmės pasirengėme tik tokiam karui, koks buvo 2014-aisiais, o paskui staiga nustebome, kodėl 2022 m. prasidėjo visai kitokio masto karas. Nenusipirkome ir nepasigaminome sau ginklų ir ramiai kentėjome, kai Rusijos diversantai penkerius metus sprogdino mūsų ginkluotės sandėlius. Rusija rengėsi šiam karui, o mes ne.

Maža to, paskutinius keturis mėnesius iki karo, kai Vakarų žvalgybos jau tiesiai įspėjo apie galimą Rusijos agresiją, žiniasklaida spausdino žemėlapius, iš kur kiek puls, mūsų valdžia, tik likus parai iki karo pradžios, patikėjo, kad tai ne baisus sapnas. Taip vietoj keturių mėnesių mes agresijai rengėmės 24 valandas. Paskui kažkaip neišeina kaltinti Vakarų, nes mes patys kalti, kad dabar 100 proc. priklausomi nuo mūsų sąjungininkų ginkluotės tiekimo.

Žinoma, skaudu matyti, kaip lėtai priimami sprendimai. Vakarai vis dar pasimauna ant rusiškų pasakų kabliuko. Rusija šantažuoja Vakarus keliomis viena kitai prieštaraujančiomis žinutėmis. Viena – kad Rusijos neįmanoma nugalėti, nes ji didelė, todėl beprasmiška Ukrainai duoti ginklų, ją reikia sodinti prie derybų stalo. Antra – Rusiją galima nugalėti, bet paskutiniu momentu ji padarys kažką baisaus, pavyzdžiui, panaudos branduolinį ginklą. Ir pagaliau trečia – galima nugalėti Rusiją ir gal ji nepanaudotų branduolinio ginklo, bet tada Rusijoje prasidės kažkas baisaus: ateis dar baisesnis putinas, kuris valdys branduolinį mygtuką, arba Rusija subyrės (tai mes, ukrainiečiai, laikytume puikiu rezultatu po šio karo), susidarys 40 ar 50 naujų mažų diktatūrų, o kiekviena turės po savo kadyrovą ir po branduolinę bombą. Vienur auditoriją randa viena, kitur – kita žinutė, bet galų gale nustatomos raudonosios linijos, ko galima duoti ukrainiečiams, o ko ne.

Paskutinius mėnesius prieš karą ir pirmas karo savaites mums davė ginklų, tinkamų partizaniniam pasipriešinimui. Tik kai sumušėme Rusijos kariuomenę prie Kyjivo, Vakarai patikėjo, kad tai bus dviejų reguliarių kariuomenių karas, ir pradėjo tiekti  ginklų. Tiesa, iš pradžių sovietinės gamybos, kurių buvo likę Vakarų valstybių sandėliuose, ir tik kai jie baigėsi, pradėjome gauti NATO standarto ginklų.

Dabar beldžiamės į kitas duris. Rusijos raketos atskrieja į bet kurią Ukrainos vietą, o iš mums perduotų tolimiausios pasiekia vos 80 km, kai reikėtų 300 km. Pusę metų prašėme NATO tankų. Sausį pagaliau buvo priimtas toks sprendimas, bet paaiškėjo, kad sandėliuose jų ne tiek daug.

Deja, ir dėl politinių sprendimų vėlavimo, ir dėl techninių problemų mes mokame žmonių gyvybėmis. Vakarai prisideda prie mūsų pergalės, bet pinigais, o mes mokame gyvybėmis. Politinis delsimas jau turėjo įtakos karo eigai: karas jau galėjo arba baigtis, arba eiti į pabaigą, jei sprendimai dėl tankų ir šarvuočių būtų priimti ne šį sausį, o pernai birželį, ir jie būtų atgabenti bent jau rudenį. Galėjome sumušti Rusijos kariuomenę, kol ten neįvyko masinė mobilizacija.

Būtent dėl ginklų ir technikos stygiaus Vakarai davė Rusijai laiko ją įvykdyti. Dabar frontas pasipildė 350 tūkst. naujų rusų mobilizuotųjų. Jie prasti kariai, nieko nemoka, nemotyvuoti, todėl dabar rusų situacija daug sudėtingesnė, nei buvo rudenį. Deja, tik dabar Vakarai pribrendo sprendimams, kurių maksimali nauda būtų buvusi, jei jie būtų buvę priimti pernai vasarą. Tačiau yra kaip yra, turime laimėti karą realiame pasaulyje.

– Ar suteikė daugiau vilčių praėjusią savaitę vykusi Miuncheno saugumo konferencija?

– Ji davė kai kurių teigiamų signalų. Pirmą kartą pradėta kalbėti apie ateities pasaulio kontūrus be Rusijos įtakos. Mes jau seniai kalbame, kad Rusija tapo šalimi, nuo kurios visi nusisuko, ji nori būti didesnė Šiaurės Korėjos versija. Gaila, bet toks rusų pasirinkimas, ir mes negalime jų paveikti, tik nuo jų apsiginti ir juos izoliuoti. Ne mūsų reikalas juos gydyti, mes – ne psichiatrai.

Kas vyksta dabar, tapo įmanoma, nes Vakarai nesureagavo į Rusijos agresiją prieš Sakartvelą 2008 m., į agresiją Ukrainoje 2014 m., ir ji nutarė, kad jei jai atleido už Abchaziją, Osetiją, Krymą, Donbasą, atleis ir už visą Ukrainą. Vakarai padėjo rusams užsiauginti raumenis, ir dar už pinigus, kuriuos Vakarai jiems mokėjo už naftą ir dujas. Statistika rodo, kad net per pastaruosius karo metus, nepaisant sankcijų, Vakarai agresorei už jas sumokėjo daugiau, nei skyrė pagalbai Ukrainai.

Deja, supratimas, kad Rusija dabar nepasikeis, ją galima tik izoliuoti, Vakaruose ateina gerokai lėčiau, nei norėtųsi. Miuncheno konferencijoje pagaliau tai nuskambėjo viešai, ir ne tik iš ukrainiečių, Baltijos šalių  ir Lenkijos, bet jau ir iš senųjų Vakarų politikų.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Nors visi sako, kad vasario 24-ąją bus metai, kai prasidėjo karas, bet kaip tada pavadinti tai, kas vyksta Ukrainoje nuo 2014-ųjų?

– Teisingai, Ukrainos ir Rusijos karas prasidėjo 2014 m. vasario 20 d., tik anuomet jis buvo lokalizuotas, vyko vadinamasis mažo intensyvumo karas, bet vis tiek karas.

Dabar vyksta to paties karo tąsa. Tačiau dabar visai kitas jo mastas. Nuo 2015-ųjų iki 2022-ųjų vasario 24 d. per metus kare prarasdavome maždaug tiek žmonių gyvybių, kiek dabar per dieną. Todėl visam pasauliui atrodo, kad karas prasidėjo pernai vasario 24 d., nes iki tol tai buvo labai mažo masto karinis konfliktas, nors teisinė jo esmė visai ta pati – niekuo nepateisinama įžūli Rusijos agresija prieš nepriklausomą valstybę. Tik kai karas perėjo į tokią fazę, kai tapo didžiausiu karu Europoje po Antrojo pasaulinio, toks mastas privertė pasaulį kiek prabusti.

Tikėjimas ateitimi

– Nuo penkiolikos kovojate už Ukrainos nepriklausomybę, 2014 m. kovėtės su ginklu rankose. Padėjote ir mums ginti Seimą, į Čečėniją, kai ji gynėsi nuo Rusijos agresijos, vežėte humanitarinę pagalbą. Ukrainos kelias į Europą ilgesnis nei mūsų. Vis dėlto, kaip prognozuojate Ukrainos ateitį po karo: ar bus atstatyti sugriauti miestai, ar grįš ukrainiečiai, jau pradėję naują gyvenimą Europos šalyse?

– Didžiuojuosi, kad dalyvavau ten, ką Vladimiras Putinas vadina pačia baisiausia geopolitine XX a. katastrofa, – Sovietų Sąjungos, tautų kalėjimo, žlugimo visuose etapuose, ne tik mūsų išsivadavimo judėjime, bet ir truputį jūsų.

Dabar ukrainiečiai kol kas atsilaiko, nes vyrauja labai optimistiškos nuotaikos, kas bus po karo. Labai gali būti, kad realybė tas viltis nuleis ant žemės, bet dabar labai svarbu turėti vilties ir, svarbiausia, laimėti. Paskui tikimės greitai įstoti į ES ir NATO. NATO suteiks garantiją, kad daugiau toks karas nepasikartos, o iš ES tikimės, kad ji dalyvaus atkuriant Ukrainą, bus skiriamos didelės lėšos pasirengti stojimui, sumažinti skirtumus su ES narėmis.

Kad ne ES mokesčių mokėtojai mokėtų už tai, ką sunaikins Rusija, tikimės, jog ji bus priversta mokėti reparacijas, o jei ne, Vakarai sutiks ne tik užšaldyti, bet ir konfiskuoti Vakaruose esančius rusiškus pinigus, kurių ten šimtai milijardų, ir juos skirti tam, ką rusai Ukrainoje sunaikino, atkurti.

Deja, supratimas, kad Rusija dabar nepasikeis, ją galima tik izoliuoti, Vakaruose ateina gerokai lėčiau, nei norėtųsi.

Vienas sunkiausių klausimų, kiek ukrainiečių, kurie pabėgo nuo karo, grįš namo. Išvažiavo daugiau kaip 9 mln., ir reikia būti realistais, kad grįš ne visi. Kiek, priklauso nuo dviejų aplinkybių. Visų pirma, kiek truks karas: jei baigsis šiemet, mano manymu, grįš daugiau kaip pusė, o gal ir daugiau, o jei tęsis dar dvejus trejus metus, žmonės įsitvirtins svetur ir kuo toliau, tuo sunkiau jiems bus grįžti.

Grįžimas priklausys ir nuo kitos aplinkybės: jei į Ukrainą ateis didelis srautas investicijų ir reparacijų, atsiras daug gerai apmokamų darbo vietų, didelių galimybių, tada grįš daugiau žmonių. Tačiau pirma reikia laimėti karą.

– Sakėte, kad karas jau galėjo baigtis ar eiti į pabaigą, jei Vakarai būtų padėję anksčiau. Vis dėlto, jūsų prognozėmis, kiek dar liko iki Ukrainos pergalės?

– Sunku dabar pasakyti, nes Rusija pridėjo daug, negalima pavadinti kitaip, patrankų mėsos. Rusija tęsia mobilizaciją, todėl ir mums teko pratęsti saviškę. Tačiau Rusijoje – 140 mln. gyventojų, o Ukrainoje iki karo buvo 40 mln.

Būtų labai blogai, jei viskas susivestų tik į karių skaičių, todėl labai reikalingas techninis pranašumas, o tai mums gali duoti Vakarai. Juolab Rusijoje jau prasidėjo problemos dėl ginkluotės. Jau sudeginome daugiau kaip pusę jų iki karo turėtų tankų. Jų karo pramonė paralyžiuota, nes ji priklausė nuo iš Vakarų gaunamų detalių, o jų srautas pagaliau sustabdytas. Jei dabar Vakarai mums duotų pakankamai ginklų, net ir esant tokiam dideliam patrankų mėsos skaičiui, galėtume perlaužti karo eigą ir nuo gynybos pereiti prie okupuotų teritorijų išvadavimo. Jei neduos, karas tęsis kaip dabar  Bachmute, kur kariauja karys prieš karį.

Vakarai turi suvokti, kad Rusija dabar sąmoningai bando užtęsti konfliktą bent dvejiems trejiems metams, ir bus katastrofa, jei jiems duosime tą laiką. Per jį jie ras, kaip apeiti sankcijas ir kitose šalyse pirkti detalių. Tai leis ir vėl užkurti savo karinę pramonę. Jie skelbs naujų mobilizacijų, nes resursai Rusijoje begaliniai, gali sušaukti kad ir 1 mln., tik dabar neturi kuo apginkluoti. Per kelerius metus jie padarys tai, ko nepadarė prieš 2022 m., nes apsiskaičiavo manydami, kad turi reikalų su silpnu priešininku.

Dabar pats baisiausias dalykas – ne tai, kad Rusija gali okupuoti Ukrainą, nes tai jau neįmanoma. Anksčiau rusams pergalę reiškė užimti visą Ukrainą, bet gavo į dantis. Dabar jiems pergalė būtų įšaldyti konfliktą pagal dabartinę fronto liniją, t. y. pasiimti 20 proc. teritorijos. Tokį Rusijos scenarijų vasario 24 d. planuoja paskelbti Kinija, anonsavusi, kad pateiks taikių pasiūlymų.

Tačiau iš tikrųjų tai būtų „taika“ mainais į mūsų teritoriją. Baisus būtų ne tik šis faktas. Gal tai būtų trumpas atokvėpis, nes nustotume kiekvieną dieną prarasti savo artimuosius, bet su užšaldytu konfliktu niekas mūsų nepriimtų į NATO ir ES, į Ukrainą neateitų jokių investicijų, o pasibaigus karo veiksmams sumažėtų Vakarų pagalba. Per kelis mėnesius, daugiausia metus ištiktų baisi ekonomikos krizė. Niekas iš karo pabėgėlių nerizikuotų grįžti suprasdami, kad tai ne taika, o tik paliaubos iki kito didelio karo. Tuo metu Rusija rengtųsi vėl pulti jau krizės susilpnintą Ukrainą.

Tai baisus scenarijus, todėl mes pasiryžę kovoti iki pergalės net prarandant žmonių gyvybes, nes mums reikia taikos ilgam, o ne paliaubų iki vėl ateinant rusams. Tam reikia, kad Rusija būtų sumušta ir nubausta. Turime išlaisvinti visas savo teritorijas, Rusija turi mokėti reparacijas, o karo nusikaltėliai turi būti nubausti. Tik tada ir visi kiti pasaulio diktatoriai suprastų, kad negalima užimti svetimų teritorijų. Jei Rusijai būtų paliktas bent Krymas, jau nekalbant apie kitas teritorijas, žinutė būtų, kad viskas leidžiama, tik reikia įvertinti savo kariuomenės pajėgumą, kiek gali užgrobti. Taip būtų įteisinta visai kita pasaulio tvarka, nei susiformavo XX a. pabaigoje.

Dabar Ukrainos teritorijoje sprendžiasi ne tik Ukrainos – pasaulio tvarkos likimas. Skirtingai nei rusai, niekada nesiveržėme vaidinti kažkokio supervaidmens žmonijos istorijoje, tik norėjome ramiai gyventi savo šalyje. Deja, mums to neleido ir dabar mūsų žemėje sprendžiamas pasaulio tvarkos klausimas.

– Ačiū, kad ginate savo ir mūsų laisvę.

– Kaip jūs, Lietuva, 1991-aisiais gynėte ir save, ir mus.

– Slava Ukraini.

– Heroyam Slava. Ir priduria lietuviškai: „Tegyvuoja Lietuva.“

Laikas uždaryti?

Kauno regiono mechaninio atliekų apdorojimo (MBA) gamykla veikia jau apie septynerius metus, tačiau Seimo narys įsitikinęs, kad tokio objekto nereikia ir dabar pats tinkamiausias laikas jį uždaryti.

„Dabar yra galimybė uždaryti, o poreikis buvo, ko gero, nuo pat atidarymo, nes MBA neįgyvendina tų tikslų, kurie buvo keliami. Jie ten išrūšiuoja gal 1–1,5 proc. visų atliekų, kurios keliauja perdirbti. Tai dabar, pasibaigus europinio projekto garantiniam laikui, galima kalbėti apie uždarymą“, – savo nuomonę dėstė V. Pranckietis.

„Kauno diena“ pasitikslino, kodėl šis klausimas nebuvo keliamas tuomet, kai V. Pranckietis buvo Seimo pirmininku. Pasak politiko, tada esą dar nebuvo pasibaigęs terminas, kiek privalo veikti europinius milijonus gavusi gamykla.

Kauno MBA – pagrindinė priemonė, padedanti laikytis įvestų apribojimų šalinamų atliekų kiekiui sąvartynuose.

„Tai net kvailas klausimas. Aš buvau Seimo pirmininku iki 2020-ųjų, o už europinius pinigus pastatytas objektas turėjo veikti iki 2020-ųjų“, – rėžė politikas.

Pasak V. Pranckiečio, uždaryti MBA reikia ir dėl sklindančių kvapų. Iš tiesų anksčiau „Kauno diena“ dažnai sulaukdavo skundų dėl nemalonių kvapų, tačiau dabar gyventojai jų beveik nebejaučia. Pasiteiravome, ar tikrai tai vis dar aktuali problema, ar tik pavieniai atvejai. Juk Kauno MBA papildomai investavo ir į kaminą, į kitas technologijas, mažinančias nemalonius kvapus. Politikas laikėsi pozicijos, kad kvapai esą niekur nedingo.

„Taip, jie pastatė tą kaminą ir jis aukštesnis, bet vasarą, kai pūsdavo vėjas, gyventojai vėl rašė apie smarvę. Buvo pasirinktas netinkamas projektas, kai reikėjo panaudoti pinigus“, – dėstė politikas ir, baigus pokalbį, atsiuntė vieno gyventojo skundą dėl kvapų. Tiesa, neaišku, iš kur tie kvapai sklinda: ar iš atliekų deginimo elektrinės, ar iš Kauno MBA.

Vis dėlto, nors V. Pranckietis politikoje – ne naujokas, uždaryti Kauno MBA užsimojo tik dabar. Ar tai nėra tik pigus triukas prieš artėjančius savivaldybių tarybų rinkimus?

Uždarymo vizija

Į Kauno atliekų rūšiavimo gamyklą investuota dešimtys mlijonų eurų. Kelis kartus tobulinta technologija, kad į aplinką patektų kuo mažiau kvapų, būtų pasiektas didesnis efektyvumas.

„Taip, į ją investuota, bet tai tuščiai besisukanti gamykla, kuri lyg ir turėtų dirbti, bet tik imituoja darbą. Šis objektas visai nenaudingas. Pinigai jau prarasti vos tik pastačius gamyklą. Jau tada buvo aišku, kad Vokietijoje tokias gamyklas uždaro, nes jos nepasiekia nustatytų tikslų“, – savo pozicijos laikėsi V. Pranckietis.

Vis dėlto uždarymo procese kol kas yra vienas didelis „bet“. Norint uždaryti Kauno MBA, gyventojai turi kone nepriekaištingai rūšiuoti atliekas, tačiau konteineriuose vis dar vyrauja chaosas, neatskirtos perdirbti tinkamos šiukšlės metamos į bendrus konteinerius, todėl MBA turi atskirti jas mechaniniu būdu.

Verdiktas: tiek ministerija, tiek miesto atstovai įsitikinę, kad Kauno MBA pasiteisino, o kai kurių atliekų rūšiavimas vis dar didėja. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

„Tas rūšiavimas gerokai pasistūmėjęs į priekį. Kauno rajone bus geriau rūšiuojamas ir stiklas“, – svarstė V. Pranckietis.

Svarbi grandis

Kauno miesto savivaldybė yra MBA dalininkė. Miesto atstovai patvirtino, kad Kauno MBA vis dar nepasiekia numatytų tikslų, tačiau ši gamykla vis tiek yra svarbi rūšiavimo grandis. Kai kurių atliekų rūšiavimas šioje gamykloje netgi didėja.

„Mechaninio rūšiavimo ir biologinio apdorojimo įrenginiai – labai svarbi atliekų tvarkymo sistemos modernizavimo dalis ne tik Kauno regione, bet ir visoje Lietuvoje. Kauno MBA – pagrindinė priemonė, padedanti laikytis įvestų apribojimų šalinamų atliekų kiekiui sąvartynuose.

Pagrindinis gamyklos tikslas buvo apdoroti biologinę dalį. Šiuos ribojimus nustato ne tik Lietuvos, bet ir ES teisės aktai. Šiuo metu privaloma užtikrinti, kad ne daugiau kaip 35 proc. biologiškai skaidžių atliekų būtų šalinamos sąvartynuose. Kauno MBA 2021 m. iš sąvartynų pašalino 10,59 proc. biologiškai skaidžių atliekų“, – dienraščiui padėtį komentavo Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė.

Ji pažymėjo, kad MBA pagamintas techninis kompostas yra naudojamas sąvartyno perdengimams įrengti – taip tausojami gamtiniai ištekliai: neeikvojamos tokios naudingosios iškasenos kaip žvyras ar molis.

„Kauno MBA projektuota ir statyta biologiškai skaidžioms atliekoms atskirti ir apdoroti. Tačiau iš bendro atliekų srauto atskiriamos perdirbti tinkamos antrinės žaliavos ir pakuotės.

Vis dėlto, nepaisant, kad Kauno MBA planuota tuo metu, kai Lietuvoje dar nebuvo įdiegta užstato sistema, Kauno MBA antrinių žaliavų išrūšiuojama kasmet vis daugiau. Tai galima paaiškinti efektyvesniu veiklos procesų organizavimu. Pavyzdžiui, per 2022 m. ištraukta per 40 mln. vienetų PET buteliukų, kurie nepateko į taromatus“, – MBA rezultatus vardijo R. Savickienė.

Specialistė aiškino, kad antrinėms žaliavoms perdirbti taip pat yra numatyti ES ir Lietuvos teisės aktų reikalavimai. Pagal juos turi būti perdirbama, pakartotinai ar kitaip panaudojama (pavyzdžiui, energijai gauti) ne mažiau kaip 65 proc. komunalinių atliekų. Kauno regione 2021 m. perdirbta ar kitaip panaudota (energijai gauti) 90 proc. komunalinių atliekų.

Kol kas tik kalbos

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas patvirtino, kad su V. Pranckiečiu buvo aptariama Kauno MBA uždarymo tema, tačiau, pasak ministro, dar tikrai neteikiami jokie planai; norint uždaryti tokį objektą, pirmiausia reikia gerinti gyventojų rūšiavimo įgūdžius.

„Atliekų tvarkymą Kaune ir regione organizuoja savivaldybės. Jos pasirenka atliekų tvarkymo technologijas ir surinkimo tvarkas. Kauno MBA priklauso Kauno regiono savivaldybių valdomam atliekų tvarkymo centrui. Todėl visos Kauno regiono savivaldybės turi susitarti dėl tolesnės įrenginio veiklos. Atsisakyti MBA yra įmanoma, jei savivaldybės išplės kiekvienoje savivaldybėje esančią atliekų tvarkymo infrastruktūrą“, – nurodė S. Gentvilas.

Jis pažymėjo, kad Kauno regionas kaip tik ruošia atliekų prevencijos ir tvarkymo planą septyneriems mertams. Jame savivaldybės turi sukurti maksimaliai patogią rūšiavimo konteinerių, didžiagabaričių atliekų aikštelių tinklą, kad gyventojai į mišrių atliekų konteinerį mestų tik 20 proc. nebeperdirbamų atliekų.

„Dabar yra momentas, kai savivaldybės turi įsivardyti, kokią rūšiavimo infrastruktūrą sukurs, kad 2027 m. pirminis gyventojo rūšiavimas pasiektų 80 proc. visų atliekų. Apie tai kalbėta ir susitikime su Seimo nariu V. Pranckiečiu ir „Kauno švaros“ direktoriumi.

Kaunas privalo išvystyti gyventojus visiškai aptarnaujančią rūšiavimo infrastruktūrą ir tada natūraliai Kauno MBA taps pertekliniu objektu. Tai atsitiks tada, kai maisto, perdirbamų pakuočių, baldų ir kitų didelių gabaritų atliekų rūšiavimas kauniečiams taps pagrindiniu atliekų tvarkymo būdu“, – apie tai, kad dar neparuošta infrastruktūra išplėstam rūšiavimui, todėl ir MBA uždarymo klausimas – dar tik kalbos, nurodė aplinkos ministras.

Pasak S. Gentvilo, į mišrių atliekų konteinerius vis dar išmetama per daug vertingų, antrą kartą galimų panaudoti atliekų, todėl ir MBA dar turi darbo.

Veikla: Kauno MBA iš bendrų konteinerių surinktos atliekos atskiriamos į biologiškai skaidžias ir tokias, kurias galima perdirbti. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

„Kaunas stipriai vėluoja ir organizuojant maisto atliekų atskirą rūšiavimą. Pavyzdžiui, Alytaus regionas maistą atskirai rūšiuoja jau nuo 2019 m. Gyventojų informavimas ir skatinimas rūšiuoti irgi yra būtinybė. Savivaldybėse turi veikti kokybiškas atliekų surinkimo paslaugos administravimas: užtikrinta rūšiavimo kontrolė, gyventojai informuoti apie sistemą ir skatinami aktyviai rūšiuoti atliekas, pvz., sumažinta įmoka individualiai kompostuojantiems biologines atliekas, kitos paskatos“, – dienraščiui komentavo ministras.

Anot pašnekovo, pagrindinis visų Lietuvoje veikiančių MBA įrenginių tikslas buvo užtikrinti, kad sąvartynuose šalinamos komunalinės biologiškai skaidžios atliekos iki 2020 m. sudarytų ne daugiau kaip 35 proc. prieš dešimtmetį susidariusių komunalinių biologiškai skaidžių atliekų. Įvardytas tikslas pasiektas – 2021 m. sąvartyne buvo pašalinta 10,6 tūkst. tonų Kauno regione susidariusių biologiškai skaidžių atliekų, todėl įrenginių veikla pasiteisino.

„Nuo 2024 m. pagal Europos Komisijos nustatytus naujus tikslus biologinės atliekos Lietuvoje turės būti surenkamos atskirai arba kompostuojamos susidarymo vietoje. Taigi į MBA įrenginius patenkančių biologiškai skaidžių atliekų mažės. Savivaldybės tam turi ruoštis ir priimti ekonomikos ir aplinkosaugos požiūriu naudingiausius sprendimus dėl MBA įrenginių efektyvaus panaudojimo perspektyvų“, – apie MBA perspektyvą užsiminė S. Gentvilas.

Skaičiuojama, kad į Kauno MBA investuota 24,6 mln. eurų.

Patyrė šoką

Kaunietis Ugnius S. savo istorija, kaip dirba Lietuvos paštas, pasidalijo socialiniuose tinkluose. Vyras pasakojo, kad už 45 eurus iš Australijos pirko dėvėtus kompiuterinės žaidimo konsolės pedalus. Dar teko susimokėti siuntimo išlaidas, siekiančias 70 eurų. Vyras pasirinko deklaravimo paslaugą per Lietuvos paštą, tačiau, kai siunta pasiekė Lietuvą, buvo paskaičiuoti kosminiai mokesčiai.

„Sveiko proto liko nedaug. Viskas kainavo apie 45 eurus, plius PVM, plius siuntimas. Tačiau Lietuva apskaičiavo 1 660 eurų viršijančius mokesčius“, – apie tai, kad apskaičiuoti neadekvatūs deklaravimo mokesčiai, dėstė Ugnius S.

Lietuvos pašto sistema siuntimo išlaidas apskaičiavo ne nuo 70 eurų, bet nuo 7 tūkst. eurų.

Jis nurodė, kad tokios sumos išaugo dėl Lietuvos pašto klaidos, nes, deklaruojant prekių vertę, jų puslapyje sistema neatpažįsta padėto kablelio. Jei deklaruojama suma nurodoma nesuapvalinta, o tiksli su centais,  sistemoje reikia tarp skaičių dėti tašką, o ne kablelį, tačiau apie tai vartotojai neinformuojami. Šiuo atveju Lietuvos pašto sistema siuntimo išlaidas apskaičiavo ne nuo beveik 70 eurų, kurie buvo įvardyti su centais, bet pažymėjo esą siuntimas kainavo 7 tūkst. eurų. Tai lėmė, kad ir mokesčių Lietuvai suma išaugo šimtais kartų.

„Deklarantu buvo pasirinktas Lietuvos paštas. Siuntos deklaravimo įrankis provokuoja klientus klaidai, o paštas, teikiantis deklaravimo paslaugą, neužtikrina paslaugų kokybės“, – stebėjosi vyras ir pridūrė, kad, deklaruojant pirkinius, prisegami ir originalūs dokumentai, tad Lietuvos paštas juos patikrinęs matytų, kokios yra realios prekės pirkimo ir siuntimo sumos.

Paviešinus šią istoriją, atsiliepė ir daugiau Lietuvos paštu nusivylusių klientų, susidūrusių su tomis pačiomis problemomis, – deklaruojant pirkinius sistema savaip suapvalino sumas, dėl to išaugo mokestinė našta.

„Turėjau tokią pat patirtį su preke už 20 JAV dolerių. Pildant siuntos dokumentus internetinėje formoje, nežinau, dėl kieno kaltės, bet spėju taško arba kablelio konvertavimo, 20,45 tapo 2 045 JAV dolerių. Lietuvos paštas sakė, kad nieko netaisys, patarė neatsiimti siuntos, nemokėti muito, tada jie grąžina prekę siuntėjui, o toliau jau aiškinkis su siuntėju. Labai nusivyliau. Jie aiškino, kad nieko netaiso, nieko nežiūri, nors ir įrašyta bloga suma“, – savo karčia patirtimi pasidalijo Margarita.

Reketas: iš užsienio siunčiant siuntas Lietuvos pašto deklaravimo sistemoje įsivelia klaidų, padidinami muito mokesčiai, o už klaidos atitaisymą valstybinės įmonės atstovai reikalauja susimokėti. (Gedimino Bartuškos nuotr.)

Mokama pretenzija

Lietuvos pašto klientai tikino, kad įmonei turėtų būti žinoma ši deklaravimo dokumentų pildymo spraga, tačiau nieko nedaroma. Priešingai, imamas beveik septynių eurų mokestis ne tik už pačią deklaravimo paslaugą, bet ir, jei kyla netikslumų, prašoma papildomai sumokėti dešimt eurų už pretenziją paštui.

„Lietuvos paštas ima mokestį už deklaravimą, bet jei sistema klaidingai automatiškai suskaičiuoja, jau ne jų bėdos, neva jie nieko nežino ir nieko koreguoti negali. Pasiūlo dvi galimybes – arba rašyti pretenziją, kuri kainuoja dešimt eurų, arba atsisakyti siuntos. Čia tai bent kontora“, – pasipiktinimo neslėpė Ugnius S.

Negana to, kad pretenzija yra mokama, jos nagrinėjimas gali užtrukti iki 120 dienų. Tokie terminai, vartotojų vertinimu, primena viduramžius.

„Sukurti departamentą skambiu pavadinimu – dar nebūtinai reiškia supratimą, ką tas departamentas turi daryti. Problema su siuntų apmokestinimu velkasi nuo pat apmokestinimo atsiradimo. Niekaip išvadų nepadaroma ir pokyčių nelabai matome. Bet kuriame normaliame versle tokio lygio problema, kaip kablelis ar taškas, būtų išspręsta per mėnesį. Visi robotų tiekėjai, programuotojai būtų ant blakstienų pastatyti už tokias sistemines klaidas – būtų sutvarkę arba būtų pasiųsti toli ir privalėtų surasti kitus, kurie sugeba atskirti tašką nuo kablelio. Tačiau čia gali tik nusipirkti už dešimt eurų teisę pasiskųsti“, – situacijos absurdiškumą įvardijo socialinių tinklų vartotojas Adas.

Ugnius S. pasakojo, kad, parašęs skundą, gavo laišką, kuriame nurodyta, kad būtina deklaruoti eurais, nors deklaravimo sistemoje buvo galima rinktis bet kokią valiutą. Be to, vyras pastebėjo, jei klientas moka už deklaravimo paslaugą, tokiu atveju kilus nesusipratimų paštas turėtų peržiūrėti prisegtus dokumentus, o ne prašyti susimokėti už pretenziją.

„Realiai net neįsivaizdavau, kad taip gali būti tyčiojamasi iš klientų. Tik po pretenzijos pateikimo buvau informuotas, kad siuntas deklaruoti reikia eurais. Kam tada sistemoje yra visų valiutų pasirinkimo galimybė? Kodėl tada leidžia sistema deklaruoti originalia valiuta? Ką jau kalbėti apie tai, kad Lietuvos paštas nesugeba konvertuoti valiutos. Pasityčiojimas, kad pirmiau reikia sumokėti už pretenziją, o tik tada taisoma klaida. Aš juk jau sumokėjau už deklaravimo paslaugą, kodėl dar turiu mokėti už pretenziją? Jaučiuosi visiškai apvogtas“, – pykčio neslėpė pašnekovas.

Problemų yra ir daugiau

Lietuvos pašto siuntų deklaravimo paslaugomis nusivylę klientai laikėsi nuomonės, kad per paštą siuntas galima siųsti tik šalies viduje. Jei reikia siuntimo iš užsienio, prasideda niekaip nesprendžiamos problemos.

„Iš esmės neveikia pašto siuntos paieška, nebent siunti šalies viduje. Pavyzdžiui, jei siuntos iš Kinijos keliauja per Latviją, o pasiimi iš Lietuvos pašto, tokių siuntų man niekada neranda. Naudojantis kitų įmonių paslaugomis, visi paieškos varikliai veikia kuo puikiausia ir galima matyti bet kokį krustelėjimą. Lietuvos paštas šviesmečiais atsilieka su savo technologijomis“, – sakė Laimonas ir pridūrė, kad paštas, matyt, džiaugiasi, kai klientai nuleidžia rankas, nes tada nereikia nieko dirbti.

Realiai net neįsivaizdavau, kad taip gali būti tyčiojamasi iš klientų.

Kitų istorijos dar įdomesnės. Jiems teko deklaruoti iš Ukrainos gautas padėkas. „Prieš kelias savaites iš Ukrainos gavau laišką su atvirukais, pašto ženklais, magnetukais kaip padėką už pagalbą. Tačiau gėdingai turėjau klausinėti siuntėjo iš Dnipro, ką ten tokio sudėjo, prašyti jo siuntimo čekio, susirašinėti ir sumokėti už deklaravimą. Tik tada per paštą gavau tą siuntą“, – savo istorija pasidalijo Arūnas.

Biurokratinis atsakymas

Lietuvos pašto Komunikacijos projektų vadovas Lukas Zadarackas dienraščio skaitytojams priminė, kad nuo 2021 m. liepos 1 d. visose ES šalyse visas siuntas, tarp jų ir bet kokios vertės dovanas, atkeliavusias iš už ES ribų, privaloma deklaruoti ir už jas sumokėti mokesčius, kurie pervedami į valstybės biudžetą.

„Išimtis taikoma ir deklaruoti siuntos nereikia tik tuomet, jeigu yra siunčiami dokumentai ar rašytinė korespondencija (laiškas), atvirlaiškis. Jei siunta yra su pašto deklaracija, kurioje nurodyta, jog siunčiama dovana, tokią siuntą privalu deklaruoti, nepriklausomai nuo to, koks jos turinys“, – teigė pašto atstovas.

Jis aiškino, kad Lietuvos pašto deklaravimo sistemoje klientai, nurodę laukiamo siuntinio vertę ir siuntimo mokestį, gali dėti tik taškus – kableliai nei šios sistemos mobiliojoje, nei įprastinėje versijoje neatpažįstami.

„Norime taip pat pažymėti, kad siuntos vertę deklaravimo sistemoje visada privaloma nurodyti ta valiuta, kokia ji buvo įsigyta, – šiuo atveju tai buvo Australijos doleriai, juos teisingai ir nurodė klientas“, – komentavo L. Zadrackas.

Jis pridūrė, kad, norint detaliau pakomentuoti konkretų atvejį, būtina, kad klientas pateiktų daugiau informacijos apie deklaravimo procese jo atliktus veiksmus. Tik tokiu atveju esą galima objektyviai išsiaiškinti įsivėlusio netikslumo priežastis.

„Visais atvejais, kai klaidą pildomoje deklaracijoje palieka klientas, prašymas dėl deklaracijos informacijos taisymo yra apmokestinamas. Šį prašymą būtinai turi užpildyti pats klientas, kadangi jame būtina pateikti įvairius asmens duomenis. Tuo atveju, jeigu yra išsiaiškinama, kad klaida deklaracijoje atsirado ne dėl kliento kaltės, mokestis už informacijos patikslinimą netaikomas.

Atkreipiame dėmesį į tai, kad prašymą dėl deklaracijos taisymo nagrinėja ne Lietuvos paštas, bet Lietuvos Respublikos muitinė, kuri ir yra nustačiusi maksimalų galimą 120 dienų prašymo nagrinėjimo terminą“, – pažymėjo Lietuvos pašto atstovas.

Netikėta patirtis

Turbūt jau sunku būtų rasti Lietuvoje žinomą žmogų, kurio nuotrauka su užrašu „visus šokiravo“ nebūtų šmėžavusi socialinių tinklų erdvėje kaip nenuvejama musė.

Bene paskutiniai panašių atvejų pavyzdžiai – ministras Arūnas Dulkys ir politikė Irena Degutienė suklastotuose pranešimuose giriantys neaiškios kilmės vaistus ir siūlantys jų pirkti.

Dažniausiai žinomi žmonės išplatina paneigimus, kategoriškai atmetančius bet kokius ryšius su reklamos turiniu, ir pabrėžia, kad melagingo turinio susiejimas su jų vardu ir atvaizdu yra padarytas be jų žinios.

Neaišku, kiek veiksmingi yra kategoriški paneigimai, tačiau, atrodo, sukčių siautėjimo jie nepaveikia, nes apgaulingi straipsniai tvindo internetą.

Negana to, sukčiai darosi išradingesni ir kurpia sunkiau atpažįstamas klastotes. Su tokiu atveju susidūrė kriminalinio pasaulio žinovas, rašytojas Dailius Dargis. Tačiau vyrą nemaloniai nuteikė ne tik jo vardu ir pavarde pridengta klastotė, bet ir abejotinas teisėsaugos darbo efektyvumas.

Panašiais pastebėjimais dalijosi ir atlikėjos Natalijos Bunkės sutuoktinis, buvęs kriminalistas Edgaras Eidėjus, kuris, remdamasis savo patirtimi, teigė, kad klastotojų paieškos – sunkai išsprendžiamas uždavinys, o gal net ir kova su vėjo malūnais.

Reziumė: atlikėjos N. Bunkės sutuoktinis E. Eidėjus, remdamasis savo patirtimi, padarė išvadą, kad pastangos surasti internetinius apgavikus yra bevaisės. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Masalas – 3 mln.

D. Dargis iki šiol nenuleidžia rankų, tikėdamasis, kad melagienų platintojai gali būti nustatyti.

Jo vardas ir nuotrauka buvo pavogti ir panaudoti apgaulei praėjusių metų pavasarį, kai internete pradėtas platinti suklastotais duomenimis paremtas tekstas, pavadintas „Rašytojas Dalius Dargis, Henrikas Daktaras ir FNTT. Kaip paprasto rašytojo sąskaitoje atsirado beveik 3 milijonai eurų?“

„Melagingas straipsnis sukonstruotas taip, tarsi būtų publikuojamas populiariame portale, jo autoriumi nurodytas realiai tame portale dirbantis žurnalistas, straipsnis iliustruotas fotomontažu, kuriame be mano sutikimo panaudotas mano atvaizdas. Straipsnyje skelbiamas tariamai vykęs interviu su manimi ir iš esmės reklamuojama investavimo platforma, kuria prisidengiant galimai vykdomas investicinis sukčiavimas, t. y. viliojami pinigai iš gyventojų“,– „Kauno dienai“ pabrėžė D. Dargis.

Manau, mūsų teisėsaugos pareigūnai nelabai pajėgūs ištirti tokius atvejus. Sukčiai tai supranta ir tuo naudojasi.

Objektas – Daktarų namas

Rašytojas atkreipė dėmesį į diskredituojantį suklastoto teksto turinį.

„Buvo paskelbta melaginga, tikrovės neatitinkanti, šmeižikiška informacija apie mane: pirma, kad aš ruošiuosi pirkti Daktarų namą, antra, kad kažkokiais neaiškiais būdais uždirbau didžiulę sumą pinigų, trečia, kad FNTT tikrino mano lėšų kilmę, nes abejojo jų teisėtumu, ketvirta, kad nuo tariamai uždirbtų didelių pinigų nesumokėjau mokesčių, penkta, kad naudojuosi reklamuojama platforma ir ją giriu kaip puikų būdą paprastai užsidirbti daug pinigų“, – sakė pašnekovas.

Anot jo, akivaizdu, kad šiuo atveju susiduriame su pastaraisiais mėnesiais itin išpopuliarėjusiu vadinamuoju investiciniu sukčiavimu, kurio pagrindiniai požymiai: siūlymas investuoti į kriptovaliutas ar kitas neva be galo pelningas finansines priemones, žadama itin didelė grąža per trumpą laiką,

D. Dargis atkreipė dėmesį į tai, kad technine prasme straipsnis parengtas gana profesionaliai, todėl yra įtikinamas ir gali atsirasti žmonių, kurie, neatpažinę dezinformacijos, investuos į sukčių reklamuojamą platformą.

Apskundė prokuratūrai

„Gal į šmeižikišką straipsnį iš viso būčiau nesureagavęs, bet supratau, kad jis daro poveikį žmonėms – sulaukiau daug nusistebėjimų, kad, žiūrėk, ką apie tave rašo. Atsiranda daug negerų dalykų – tenka aiškintis, kad neuždirbau 3 mln. eurų, kad nepirksiu Daktaro namo. Abejoju, ar Lietuvoje yra ar buvo nors vienas rašytojas, kuris būtų uždirbęs bent 1 mln. eurų“,  –  kalbėjo D. Dargis.

Praėjusių metų balandį D. Dargis kreipėsi į Vilniaus apskrities policijos komisariatą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto ir kitų nusikalstamų veikų.

„Mane „užkniso“ ir ėmiausi iniciatyvos, kad kažkaip ištraukčiau tuos sukčiaujančius žmones ir parodyčiau, kas jie per vieni“,  –  savo iniciatyvos motyvą apibūdino rašytojas.

Po mėnesio jam buvo atsiųstas nutarimas, kad ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas. Tačiau „užknistas“ vyras nenuleido rankų: policijos nutarimą apskundė Vilniaus apylinkės prokuratūrai.

Skundas buvo patenkintas ir tyrimas atnaujintas. Jis vyksta iki šiol.

„Deja, neturiu informacijos apie tyrimo rezultatus. Prašiau, kad būčiau informuotas apie tyrimo eigą, tačiau mano pageidavimas buvo atmestas“,  –  apie pastangas nusikaltėlių pėdsakų paieškoje pajudėti į priekį pasakojo D. Dargis.

Iniciatyva: rašytojas D. Dargis nutarė nenuleisti rankų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Viltys – menkos

D. Dargis dalijosi savo patirtimi su kitais į panašią situaciją patekusiais asmenimis, tikėdamasis, kad tai padės surasti efektyvų sprendimą.

„Visiems akivaizdu, kad su tokiu sukčiavimu susiduria daugelis žinomų žmonių, pradedant Marijonu Mikutavičiumi ir kitais – sportininkais, Seimo nariais ir t. t. Vyksta tikras sukčių siautėjimas. Negi jis nesustabdomas? Vienos atlikėjos vadybininkas sakė supratęs, kad beprasmiška kažką aiškintis, ir numojo ranka. Tačiau aš taip neketinu elgtis, noriu, kad internetiniai sukčiai būtų surasti“, – patikino pašnekovas.

Jis neslėpė esantis nusivylęs pareigūnų veiksmais ir tikisi, kad internetiniam sukčiavimui tirti bus skiriama gerokai daugiau dėmesio.

„Manau, mūsų teisėsaugos pareigūnai nelabai pajėgūs ištirti tokius atvejus. Sukčiai tai supranta ir tuo naudojasi. Per apklausą man buvo pateikti neprofesionalūs klausimai. Mano akimis, buvo galima parinkti šiek tiek profesionalesnius žmones. Supratau, kad mūsiškiams pareigūnams sunku ištirti tokius nusikaltimus, nes jie nėra tinkamai paruošti, turbūt neturi tokio darbo patirties. Situacija tokia, kad internetiniai sukčiai Lietuvoje, manau, jaučiasi nebaudžiami, tad nuo jų niekas neapsaugotas“,  – nieko gera nežadančias tendencijas ryškino D. Dargis.

Atsimuša kaip į sieną

Kaip melagingų straipsnių objektas ir intriga ne kartą panaudota atlikėjos Natalijos Bunkės pavardė ir nuotraukos.

Kriminalisto darbo patirties turintis atlikėjos sutuoktinis Edgaras Eidėjus sakė bandęs sekti internetinių sukčių pėdsakais, bet rezultatai nuvylė.

„Dėl internete nuolat šmėžuojančių melagingų tekstų mano sutuoktinė savo gerbėjų akyse patiria reputacijos žala. Nenorėjome su tuo taikstytis, bandžiau imtis priemonių. Kiek žiūrinėjau, melagienas platinančios įmonės naudojasi kitose valstybėse esančiais serveriais, yra nukreipiamieji serveriai ir atrasti pirminį šaltinį, iš kurio paleidžiami tie straipsniai, manau, nėra variantų“, – svarstė E. Eidėjus.

N. Bunkės sutuoktinis padarė išvadą, kad pastangos internetine surasti apgavikus – bevaisės.

„Manau, kol kas nieko padaryti neįmanoma. Ne kartą esu bendravęs su kolegomis, kurie pateko į panašią situaciją, ir visi sakė atsimušantys į sieną“, – nuviliantį apibendrinimą pateikė E. Eidėjus.

Veikia organizuotos grupės

Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė, komentuodama pastebėjimus, kad internetiniai sukčiai siautėja nebaudžiami, „Kauno dienai“ tvirtino, kad tokie apibendrinimai yra perdėti.

Jei rezultato nežino jūsų kalbinti žmonės, nereiškia, kad rezultato nėra. Gali būti tas rezultatas.

„Jei rezultato nežino jūsų kalbinti žmonės, nereiškia, kad rezultato nėra. Gali būti tas rezultatas. Yra specializuoti prokurorai, kurie dirba su finansiniais nusikaltimais, sukčiavimais. Taip, yra problemų ir tyrėjų darbo kokybė kartais būna prasta. Tačiau turime problemų daugelyje sričių, šita – ne išimtis“, – sakė Generalinės prokuratūros atstovė.

„Kauno dienai“ komentarų pateikęs Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis atkreipė dėmesį į specifines aplinkybes, sunkinančias internetinių sukčiautojų paieškas.

„Šiuo metu vis aiškiau pastebima tendencija, kad minėto ar susijusio pobūdžio nusikalstamas veikas Lietuvoje vykdantys asmenys veikia ne pavieniui, o gerai organizuotose grupėse kartu su įvairiose pasaulio šalyse esančiais bendrininkais, kurių identifikavimas, kaip ir tokio pobūdžio nusikalstamų veikų ištyrimas, yra sudėtingas ir dažnai komplikuotas ne tik dėl nuolatinio nusikalstamų veikų padarymo priemonių, jų darymui svarbių technologinių išteklių gausos, bet ir dėl teisinių problemų, susijusių tiek su tokios kategorijos veikų padarymo vietos nustatymu, tiek ir su kitų ikiteisminiam tyrimui reikšmingų duomenų (informacijos) gavimu iš trečiųjų šalių. Nuo šių nusikalstamų veikų nukenčia ne tik Lietuvos, bet ir užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys. Tokio pobūdžio nusikalstamų veikų objektas yra pinigai. Dažnu atveju nukentėję asmenys kreipiasi pavėluotai, kai iš jų sąskaitų pinigai jau būna pasiekę sukčių sąskaitas ir yra persiuntinėjami į kitas sąskaitas ar keičiami į kriptovaliutas, todėl jų suradimas ir grąžinimas teisėtam savininkui tampa itin komplikuotas“, – sakė R. Matonis.

Paklaustas, kokios priemonės gali padidinti internetinio sukčiavimo srityje dirbančių pareigūnų efektyvumą, Policijos departamento atstovas sakė: „Didelę reikšmę lėšų judėjimo suspendavimui ir grąžinimui į nukentėjusiojo sąskaitą ir šio nusikaltimo ištyrimui turi greitas kreipimasis į teisėsaugos įstaigą, operatyvus ir kryptingas bendradarbiavimas tarp valstybių, orientuotas į kuo spartesnį duomenų apie pinigų srautų judėjimus, sąskaitas ar kriptovaliutų pinigines ir jas administruojančius asmenis gavimą. Didelę reikšmę turi ir priemonių, skirtų kriptovaliutų judėjimui sekti, turėjimas ir panaudojimas.“

Trafaretinė atsakomybė

Šventiniu laikotarpiu į Kauno klinikas atvežta smarkiai sumušta dvimetė čia gydoma jau mėnesį. Nors iš komos jau pabudo, padariniai bus juntami visą gyvenimą. Dėl mergaitės sužalojimų suimta devyniolikos metų jos mama ir šios draugas. Atsakomybė už šią tragediją ir visų, ir niekieno – šeima vaiko teisių gynėjams nebuvo žinoma.

Regis dar visai neseniai Lietuva verkė nuo sumušimų mirusio Matuko. Jautresnis žmogus, galvodamas apie tai, ką berniukui teko patirti prieš mirtį, pats jausdavo fizinį skausmą. Apverkė Lietuva ir į šulinį tėvo sumestų dviejų vaikų mirtį. Buvome įsijautrinę tiek, kad išgirdę vaiko raudą ar pakeltą suaugusiojo balsą nevalingai siekdavome telefono. Šokiravo žinia apie galimą pedofiliją pavyzdžiu laikytoje globėjų šeimoje.

Šie ir kiti viešumą pasiekę įvykiai dažnu atveju apsiriboja trafaretinėmis tarnybų frazėmis apie tai, kad šeima valdininkams nebuvo žinoma, teiktą pagalbą, pagal planą vykdytus patikrinimus. Vaiko teisių apsaugos reforma, sukurtos pagalbos šeimai programos, valstybinė smurto artimoje aplinkoje programa, nemokamos anoniminės pagalbos linijos ir dar daugybė programų, kurias žinome egzistuojant. Tačiau, atrodo, to maža.

„Nepaisant to, kad sistema pasikeitė, visuomenės pokytis neįvyksta taip greitai, tam reikia laiko.

Matome, kad visuomenė tampa vis sąmoningesnė, tolerancija smurtui mažėja, tačiau šiandien to dar nepakanka, kad visi vaikai gyventų be smurto. Nors pastebime tendenciją, kad gaunamų pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus, taip pat ir apie galimą smurtą prieš vaikus kasmet daugėja, vis dėlto apie 50 proc. žmonių konkrečiose situacijose vis dar sunkiai identifikuoja smurtą“, – mėgstamą pastebėjimą apie visuomenę dėsto Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Pasiteisinimas: kai peržengiama riba ir visuomenė išgirsta – ligoninėje gydomas sumuštas vaikas, valdininkai atsikerta iki koktumo banalia fraze: „Tarnybai šeima nebuvo žinoma.“ (Freepik.com nuotr.)

Didėjantis pranešimų skaičius patvirtina visuomenės atidumą, tačiau šis faktas taip pat turėtų versti ir dar labiau sunerimti. Galbūt kažką darome ne taip? Galbūt nepakanka reformų, nacionalinių smurto programų?

Kai peržengiama riba ir visuomenė išgirsta – ligoninėje gydomas sumuštas vaikas, gynėjai tada atsikerta iki koktumo banalia fraze: „Tarnybai šeima nebuvo žinoma.“ Taip buvo dėl sumuštos dvimetės mergytės, ta pati frazė skambėjo ir Matuko tragedijos atveju.

Deja, niekada niekas negalės pasakyti, ar buvo galima, ar ne užkirsti kelią tragedijai. Vaiko teisių ir socialiniai darbuotojai negali prisiimti atsakomybės už kito žmogaus veiksmus. Tačiau faktas, kad šeima nebuvo žinoma tarnybai, turėtų skatinti ieškoti trūkumų. Nepakanka dalytis augančia smurto prieš vaikus statistika.

Kasdienybė glumina

„Svarbu atkreipti dėmesį, kad vaiko teisių gynėjai kasmet gauna vis daugiau pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus – 2020 m. buvo gauta 39 430 pranešimų, 2021 m. – 40 493, 2022 m. – 44 543. Gaunant daugiau pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus, kartu daugėja ir pranešimų dėl galimo smurto prieš vaikus atvejų. 2020 m. nuo smurto nukentėjo 2 486 vaikai, 2021 m. – 2 594, o 2022 m. – daugiau kaip 2 803 vaikai“, – dar negalutine praėjusių metų statistika dalijosi I. Skuodienė.

Praėjusių metų dešimties mėnesių duomenys rodo, kad daugiausia pranešimų apie galimą smurtą prieš vaikus gauta Telšių ir Panevėžio apskrityse ir Kauno mieste. Mažiausiai – Alytaus ir Klaipėdos apskrityse.

Faktas, kad šeima nebuvo žinoma tarnybai, turėtų skatinti ieškoti trūkumų. Nepakanka dalytis augančia smurto prieš vaikus statistika.

Vaiko teisių gynėjų pateiktą statistiką geriausiai iliustruoja medikų kasdienybė. Kaip „Kauno dienai“ teigė Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas profesorius Rimantas Kėvalas, smurto prieš vaikus tikrai nemažėja. Kraupūs pastarojo meto įvykiai verčia galvoti, kad kai kurias socialinių įgūdžių neturinčias, galbūt net smurtauti linkusias šeimas institucijos tiesiog pražiūri.

„Per daugiau kaip tris savo darbo dešimtmečius niekada nesupratau ir tikriausiai niekada nesuprasiu, kodėl tėvai smurtauja prieš savo vaikus. Matydamas sumuštus ar mirtinai sužalotus, emociškai ir psichologiškai žlugdomus vaikus prarandu bet kokį tikėjimo žmogaus gerumu jausmą. Tomis akimirkomis bandau save įtikinti, kad negalima leisti pykčiui ir neapykantai užvaldyti kūno“, – apie savo darbo kasdienybę yra rašęs R. Kėvalas.

Žmogus – smurtinė būtybė

Pokalbio su visiems puikiai pažįstamu garsiu profesoriumi atvykome į jo jaukų kabinetą Kauno klinikose. Žinodamas pokalbio temą, R. Kėvalas į rankas paėmė ploną knygelę.

„Žinote, mes nuo neatmenamų laikų esame smurtinė visuomenė ir nuolat norime parodyti savo fizinę ar kitokią galią prieš silpnesnį. Tas silpnesnis dažniausiai ir būna vaikas.

Kai kuriuos atsakymus randu Astridos Lindgren kalboje „Daugiau jokio smurto“, kuri buvo paskelbta 1978-aisiais. Ją vis prisimenu ir paskaitau, todėl ir jums norėčiau pacituoti: „Visą laiką, kiek tik gyvename šioje žemėje, mes smurtaujame ir kariaujame. O kartais pasaulyje įsivyraujanti ramybė yra trapi ir gali bet kada žlugti. Argi po tūkstančio metų nuolatinio karo ne metas susimąstyti, kad galbūt kažkoks įgimtas žmogaus trūkumas skatina mus smurtauti? Ar esame pasmerkti žūti nuo savo agresijos? Visi trokštame ramybės, tad ar galime tikėtis, kad iš esmės pasikeisime, kol dar nevėlu?“

A. Lindgren rašė, kad turime pradėti nuo vaikų ir vaikystės. Juk vaikai ateis ir bus politikai, žmonės, kurie formuos pasaulį. Jos žodžiai labai išmintingi ir pranašiški. Ji toliau rašo: „Karas gali kilti dėl vieno asmens valdžios troškimo, noro atkeršyti ar tiesiog tuštybės, godumo, jei reikalai nesiklostys taip, kaip norima.“ Ar mes neturime šių dienų problemos? Ir paskutinė labai įsimintina citata: „Aš galiu pakeisti vieną žmogų pasaulyje – save.“ Tad atsakymas paprastas – viskas prasideda nuo mūsų pačių“, – įžangą į nelengvą pokalbį padarė žinomas vaikų gydytojas.

Šis prieššventinis ir pošventinis laikotarpis nebuvo lengvas – visuomenę viena po kitos purtė žinios apie žiaurias nelaimes, netikėtas žinomų žmonių netektis, sužalotus ar net mirusius vaikus. Profesorius tikino, kad per pačias šventes darbo netrūko, tačiau kažkuo ypatingu jos nepasižymėjo.

„Vaikai atvežti ir dėl virusinių infekcijų, ir dėl patirtų traumų. Kažkokių didelių sužalojimų išskirti negalėčiau, tik tą vieną atvejį apie mergaitę iš Raseinių. Tokio seniai neturėjome“, – tarsi nuspėdamas tolesnę pokalbio eigą kalbėjo R. Kėvalas.

Emocijos: R. Kėvalas atviras – per daugiau nei tris savo darbo dešimtmečius niekada nesuprato ir nesupranta, kodėl tėvai smurtauja prieš savo vaikus. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Košmaras Raseiniuose

Tikriausiai nerastume žmogaus, kuri nebūtų girdėjęs žiauriai sužalotos dvimetės iš Raseinių istorijos. Žinia apie į Kauną sunkios būklės atvežtą mergaitę pasirodė antrąją Kalėdų dieną. Viena pirmųjų plačiau apie tai parašiusi „Kauno diena“ dar tą pačią dieną kalbėjosi su R. Kėvalu, kuris kaip tik dirbo tą šventinę naktį. Tuomet gydytojas sunkiai rinko žodžius.

„Dėl vidinio kraujavimo vaikas skubiai operuotas. Mergaitė šiuo metu reanimacijos skyriuje, jos būklė – kritinė“, – praėjusių metų gruodžio 26-ąją sakė medikas.

Netrukus po įvykio teismas leido suimti dvejų metų mergaitės sunkiu kūnu sužalojimu įtariamą jos motiną ir šios draugą. Devyniolikmetė motina suimta vienam mėnesiui, jos draugas – dviem mėnesiams. Šeimoje auganti sužalotos mergaitės sesuo dvynė nedelsiant paimta ir perduota tėvui.

Įstatymų įkaitai

Kelias dienas po kraupaus įvykio R. Kėvalas dar teikė informaciją žiniasklaidai, nes visiems ypač rūpėjo mergaitės būklė. Tačiau vėliau to daryti nebegalėjo, nes tai griežtai uždraudė tėvai.

„Kieno teises šiuo atveju mes apsaugome, kai įstatymas mums draudžia apie tai kalbėti, o jums – rašyti? Ar tos mažametės, kuri guli ligoninėje, ar tų niekdarių, kurie tai padarė? Man atrodo, kad antrasis variantas. Ir taip mes prieiname iki absurdo“, – situaciją, su kuria dažnai susiduria ir medikai, ir žurnalistai, apibūdino profesorius.

Matydamas sumuštus ar mirtinai sužalotus, emociškai ir psichologiškai žlugdomus vaikus prarandu bet kokį tikėjimo žmogaus gerumu jausmą.

Nepaisant to, medikas buvo atviras – ši mergaitė patyrė žiaurių ir stiprių sužalojimų. Daugiau kaip penkiolika parų mergaitė buvo gydoma Intensyviosios terapijos skyriuje, gyvybines funkcijas palaikė aparatai, buvo reikalingas daugybinis medikamentinis gydymas, kad būtų išlaikytos tam tikros funkcijos. „Iš to turėtume suprasti, kokio masto sužalojimų ji patyrė“, – tęsė profesorius.

Praėjus kelioms dienoms po pokalbio su R. Kėvalu, sulaukėme žinių, kad dvimetė pabudo iš komos. Šiuo metu ji perkelta iš Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus į skyrių ir toliau gydoma. Tačiau, kaip rašė portalas tv3.lt, sumušimas paliko žymę visam gyvenimui – vienas mergaitės inkstas nefunkcionuoja.

Sukrėtė: šventiniu laikotarpiu į Kauno klinikas atvežta smarkiai sumušta dvimetė čia gydoma jau mėnesį. (Freepik.com nuotr.)

Žiauriai sužalotos dvimetės iš Raseinių rajono istorija sujaudino ir įaudrino šalį. Nemažai žmonių, apimti bejėgiškumo ir pykčio, emocijas ėmė lieti komentaruose po suimtos mažylės mamos nuotrauka feisbuke. R. Kėvalas ragina nuo tokių veiksmų susilaikyti, nes tai tik dar labiau kursto visuomenės agresiją.

„Gal geriau pagalvoti, kaip tai mamai ir kitoms tokio amžiaus būsimoms mamoms padėti? Gal geriau ne lieti purvą, o pagalvoti, ką galėjome padaryti, kad būtume to išvengę? Mano nuomone, smurtu prieš smurtą nepakariausi“, – pastebėjo profesorius.

Ką veikia tarnybos?

Praūžusi internautų pykčio banga atvėrė ir skaudžią piktžaizdę. Žmonės ėmė dalytis ligoninėje gydomos mergaitės ir jos sesers dvynės nuotrauka. Ji daryta dar gerokai anksčiau prieš nuvilnijusį žiaurų įvykį. Šioje nuotraukoje plika akimi galima įžvelgti, kad ant vienos mergaitės veido ir kaklo – didžiulės mėlynės. Tai neprasprūdo pro akylų internautų akis – užvirė diskusija, kad ta pati dabar sunkiai sužalota mergaitė buvo daužoma ir anksčiau. „Kauno dienos“ žiniomis, ši nuotrauka ir visa informacija jau perduota vaiko teisių gynėjams.

„Ar nebuvo galima atsakingoms tarnyboms įsikišti anksčiau vien dėl to, kad nepilnametė pagimdė dvynukes? Mano nuomone, bent pro rakto skylutę tą šeimą buvo privaloma stebėti. Po įvykio aiškinama, kad tarnyboms šeima nebuvo žinoma. Manau, kad nepilnametystė ir nėštumas jau iš principo yra socialinė problema, kurią mes turime pripažinti“, – į nelaimę pažvelgti platesniame kontekste siūlė R. Kėvalas.

Įstatymas numato, kad apie įtariamus smurto atvejus gydymo įstaigos privalo pranešti teisėsaugos institucijoms.

„Informuojame visais atvejais, kai yra įtariamas fizinis smurtas, seksualinė prievarta“, – užtikrino pašnekovas ir papildė, kad dėl atvejų apie nukritusius, nuplikytus ar panašiai sužalotus vaikus sprendžiama individualiai.

Psichikos problemos

Šis ir kiti ne ką mažiau gniuždantys įvykiai perša išvadą, kad beveik prieš šešerius metus priimta vadinamoji Matuko reforma neveikia. Jos esmė – puiki: uždrausti visų rūšių smurtą prieš vaikus, įskaitant fizines bausmes. Deja, praktika rodo visai ką kita – kai šeimoje buvo nužudytas ketverių metų berniukas Matas, vaikai mušami toliau.

R. Kėvalas „Kauno dienai“ pasakojo apie šiandien egzistuojantį visų keturių formų smurtą prieš vaikus: fizinį, emocinį-psichologinį, seksualinį ir vaikų nepriežiūrą. Fizinis smurtas atpažįstamas lengviausiai, emocinis – sunkiausiai. Seksualinį smurtą taip pat sunku identifikuoti, jei jis fiziškai netraumuoja išnaudojamo asmens.

„Tikslių skaičių dar neturime, tačiau vadovaudamasis nuojauta galiu pasakyti, kad smurto atvejų tikrai nemažėja. Karantino metu, žinoma, buvo mažiau. Tačiau dabar, kai pandemija nuslūgusi, labai išryškėjo paauglių psichikos sutrikimai: savęs žalojimas, anoreksija, polinkis į savižudybę, savižudybės. Kai kurie specialistai prognozuoja, kad dabar ateina psichikos problemų epidemija“, – apibendrino garsus gydytojas.

Anot profesoriaus pateiktos statistikos, Lietuvos paaugliai žudosi maždaug trylika kartų dažniau nei Graikijos, kurioje savižudybių skaičius yra pats mažiausias. R. Kėvalo žodžiais, paaugliai, jauni žmonės, daugiau gyvena virtualiajame nei realiame pasaulyje. Virtualiajame pasaulyje vyksta daug negerų dalykų – patyčios, narkotikai, pateikiami savižudybių pavyzdžiai ir pan.

„Mes visiškai sumaišėme šiuos du gyvenimus, nors, manau, pirminis socialinių tinklų tikslas buvo visai kitoks. Matome, kuo visa tai pavirto. Galvodamas apie savižudybes pasvarstau, kad gal tai gero gyvenimo išraiška. Pakalbu su giminaičiais, kurie dar prisimena Sibirą – kaip juos ten vežė, kaip jie ten gyveno – tai ten kažkodėl žmonėms nekilo noro žudytis. Nes tais laikais veikė išgyvenimo instinktas. Dabar su priešu kariaujančioje Ukrainoje, greičiausiai, irgi apie savižudybes mažai galvojama. Visi ten siekia atsilaikyti ir išgyventi bet kokia kaina“, – svarstė pašnekovas.

Slepia sužalotus vaikus

Paprašytas išsamiau papasakoti apie dažniausiai vaikų patiriamas traumas, sužalojimus, profesorius išliko santūrus, tačiau sutiko pasidalyti keletu pavyzdžių.

„Jei įtariamas fizinis smurtas prieš vaiką, mes jį tiriame pagal protokolą. Kaip aš sakau – nuo plaukų galiukų iki kojų pirštų. Esame turėję aštuonių mėnesių sužalotą kūdikį. Ištyrus paaiškėjo, kad jam jau seniau buvo lūžę šonkauliai ir jie jau sugiję. Taip pat būna ir su kitais kaulais, – šiurpią šių dienų situaciją apibūdino medikas. – Klasikinis šių dienų pavyzdys: atsisėda dvi mamos gerti kavos. Pasisodina vaiką ant kelių, šalia – stalas, ant kurio garuoja puodelis karšto vandens. Vaikas griebia puodelį, apsipliko veidą, kaklą, krūtinę.“

Kaip dar vieną šių laikų rykštę profesorius įvardijo vaikų nepriežiūrą. Tai tokia smurto forma, anot R. Kėvalo, kurią sunkiai priima ar net nesistengia priimti tėvai. Reikėtų įsisąmoninti, kad net Vaiko konstitucijoje rašoma: suaugusieji atsakingi už tai, kad vaikas augtų saugioje aplinkoje.

„Pateiksiu pavyzdį: mama trijų mėnesių kūdikį palieka ant vystymo stalo ir jis nukrinta, susižaloja. Čia yra akivaizdus nepriežiūros pavyzdys, nors daugeliu atvejų galvojama, kad tiesiog nelaimingas atsitikimas ir tėvai dėl to nekalti. Visai neseniai buvo atvejis, kai tėvai į ligoninę atvežė vaiką. Pasirodo, jis nudegė prieš tris dienas. Tėvai nusprendė iškart nesikreipti į medikus. Rezultatas – vaikas nusėtas pūliuojančiomis žaizdomis“, – susimąstyti tėvus tarsi kvietė pašnekovas.

Šiurpi statistika

Kaip „Kauno dienai“ pasakojo profesorius, vaikai į ligoninę patenka ne tik dėl fizinio smurto, kaip daugelis įsivaizduoja. Yra ir seksualinis smurtas, apie kurį labai mažai kalbama, nes tai – subtili tema.

Vaikas – labiausiai pažeidžiama ir negalinti savęs apsaugoti visuomenės dalis. Jiems reikia mūsų rankų ir širdžių, priedangos nuo skausmo ir prievartos. Labai gaila, kad kartais tos širdys tampa akmeninės.

„Greičiausiai nebuvo mėnesio, kad tokio atvejo nebūtų. Tačiau dažniausiai į tokius atvejus siunčiu savo koleges vien dėl to, kad esu vyras. Tai labai skausmingi dalykai ir nesinori dar labiau traumuoti vaiko. Galiu tik pridurti, kad tokio pobūdžio sužalojimai yra kone patys baisiausi, šlykščiausi“, – atviravo R. Kėvalas ir iškart sulaukė klausimo: „Kas padeda susivaldyti, nepratrūkti matant tokius dalykus?“ Kur dar skaudžios netektys, kurias reikia išgyventi ir nenuleisti rankų...

„Vienintelis žmogus, su kuriuo galiu susitarti, esu aš pats. Vienintelis žmogus, kurį galiu pakeisti, esu aš pats. Emocijos neturi užvaldyti profesionalumo, minčių ir daryti įtakos elgesiui. Nes, greičiausiai, kažkas lygiai taip pat nesusivaldė, ir vaikai atsidūrė reanimacijos skyriuose“, – pastebėjo pašnekovas, kurio legendinė frazė „Tu negali numirti su kiekvienu vaiku“ iki šiol skamba galvoje.

Seksualinį smurtą vaikai gali patirti tiek iš šeimos narių, artimųjų, kitų jiems žinomų asmenų, tiek iš nepažįstamų žmonių. Dauguma tyrimų nurodo, kad dažniau vaikas seksualinį smurtą patiria iš artimų žmonių. Anksčiau patyrę seksualinį smurtą vaikai ir vėliau dažnai tampa smurto aukomis – jiems sunku priešintis, jie išmoksta aukos vaidmenį.

„Vaikas – labiausiai pažeidžiama ir negalinti savęs apsaugoti visuomenės dalis. Jiems reikia mūsų rankų ir širdžių, priedangos nuo skausmo ir prievartos. Labai gaila, kad kartais tos širdys tampa akmeninės, o rankos daro neįtikėtinai baisius dalykus“, – pokalbį baigė R. Kėvalas.

Prof. Rimantas Kėvalas/Regimanto Zakšensko nuotr.

Sušvelnino kardomąją priemonę

Šiaulių teismas Raseiniuose sužalotos mergaitės mamai šią savaitę skyrė kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą keturiems mėnesiams dėvint apykoję.

Baigiantis įtariamosios suėmimo terminui toks sprendimas priimtas remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visuma, gautomis specialistų išvadomis ir aiškėjančiomis, kaip įtariama, įvykdyto nusikaltimo aplinkybėmis, ketvirtadienį pranešė prokuratūra.

Ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti prokurorė Jūratė Tamašauskienė pažymi, kad, atsižvelgiant į kardomųjų priemonių paskirtį, numatytus tikslus galima tinkamai pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nei pačia griežčiausia – suėmimo.

Baudžiamasis kodeksas už sunkų mažamečio sveikatos sutrikdymą numato laisvės atėmimą nuo dvejų iki dvylikos metų.

Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jį kontroliuoja Šiaulių apygardos prokuratūra. Tyrimą atlieka Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistai.

Šaltinis: BNS

Kas lemia smurtą šeimose

Bene visose studijose apie vaikų patiriamą smurtą aiškinama, kad labai svarbu identifikuoti šią agresiją keliančias priežastis ir prevencines priemones skirti būtent joms eliminuoti.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nurodo, kad smurtą šeimose gali lemti įvairūs veiksniai: kylantys konfliktai ir nesutarimai tarp šeimos narių, užklupę finansiniai sunkumai, pablogėjusi fizinė ar emocinė sveikata, propaguojamas nesveikas gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai, taip pat pasaulinio masto problemos, jaučiamos lokaliai, – kaimyninėje šalyje vykstantis karas, kelerius metus besitęsianti koronaviruso pandemija, gresianti ekonomikos krizė ir pan.

„Svarbu, kad patys tėvai ar kiti šeimoje smurtaujantys žmonės suprastų savo netinkamą elgesį, norėtų keistis, ieškotų reikalingos pagalbos, nevengtų kreiptis ir konsultuotis su savo srities specialistais, kurie padėtų spręsti šeimoje kylančius sunkumus darniai ir taikiai, nesukeliant nei smurtinės, nei nesmurtinės žalos bet kuriam kitam žmogui, o ypač – vaikui“, – teigė I. Skuodienė.

Atvejis Raseiniuose paskatino kalbėti apie tai, kad savotiškas situacijos sąstingis atsiranda, kai apsiribojama apsilankymu, informacijos suteikimu, tačiau paveikesnių priemonių nesiimama. Vaiko teisių specialistai įvertina, rekomendacijas perduoda savivaldybei ir pagal funkcijas, suprask, visi padarė tai, ką turėjo padaryti, ir ramu. Ar tikrai taip turėtų būti, kai trečius metus iš eilės smurto prieš vaikus statistika auga?

Galų gale vis dar srebiame karantino padarinius – kone dvejų metų uždaro gyvenimo būdo. „Daugeliu atvejų mokytojai, gydytojai, socialiniai darbuotojai dirbo nuotoliniu būdu, tad tapo daug sunkiau pastebėti vaiko teisių pažeidimų, taip pat ir galimo smurto prieš vaikus atvejų. Pagrindinis pranešėjas apie vaiko teisių pažeidimus buvo policija, vadinasi, problemos paaiškėdavo tik ištikus krizei šeimoje“, – aiškino I. Skuodienė.

Apie vaiko teisių apsaugos reformą

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pabrėžia, kad reforma iš esmės pakeitė Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemą. Šiuo metu vaiko teisių gynėjai į pranešimus reaguoja visą parą. Iki reformos, kai vaiko teisių apsaugą įgyvendino savivaldybės, buvo reaguojama tik darbo valandomis.

„Reaguojame visais atvejais, kai gauname pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Reaguojame į bet kokia forma gaunamą pranešimą – raštu, žodžiu ir pan.“, – teigė Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Reagavimui nustatyti konkretūs terminai. Priklausomai nuo atvejo sudėtingumo, reaguojama per valandą, šešias valandas arba tris darbo dienas. Vaiko situacijos visas įvertinimas trunka iki penkių darbų dienų, smurto atveju – iki trijų.

„Kitas labai svarbus pokytis – atskirtas sprendimų priėmimas ir paslaugų teikimas. Vaiko teisių gynėjai įgalinti priimti objektyvius sprendimus, atsižvelgiant tik į geriausius vaiko interesus. Galime inicijuoti pagalbos teikimą. Iki reformos tiek sprendimo priėmėjas, tiek pagalbos teikėjas buvo savivaldybė. Šiuo metu mes veikiame kartu su paslaugų teikėjais – t. y. mes inicijuojame pagalbą, o savivaldybės įstaigos ją teikia“, – aiškino I. Skuodienė.

Anot tarnybos vadovės, tai leido sudaryti žemėlapį, kokių paslaugų trūksta savivaldybėse, ir jas plėsti. Po reformos požiūris į įvairius atvejus tapo kompleksinis – įsitraukia psichologai, mokyklos socialinis darbuotojas, vaiko teisių specialistai, policininkai.

„Nuo 2018 m. vaiko nuomonei išklausyti skiriamas ypatingas dėmesys. Vadinasi, vertinant pagalbos vaikui ir šeimai poreikį, pirmiausia yra atsižvelgiama į vaiko nuomonę ir jo interesus“, – sakė I. Skuodienė.

Pozicija: I. Skuodienė tikino, kad sistema pasikeitė, bet visuomenės pokytis neįvyksta taip greitai, tam reikia laiko. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Po reformos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje atsirado mobiliosios komandos, t. y. specialistų komanda, kuri ypatingais atvejais vyksta į šeimas ir gali suteikti pagalbą čia ir dabar.

Siekiant ugdyti visuomenės sąmoningumą, aktyvumą pranešant apie galimus vaiko teisių pažeidimus, įskaitant ir galimą smurtą prieš vaiką, praėjusių metų pabaigoje pradėjo veikti Vaiko teisių linija – naujas, patogus, visuomenei lengvai prieinamas kanalas pranešti apie galimus vaiko teisių pažeidimus, konsultuotis visais vaiko teisių užtikrinimo klausimais.

Per pirmąjį darbo mėnesį tarnyba sulaukė beveik 400 skambučių ir klausimų tiesioginiuose pokalbiuose interneto svetainėje. Taip pat – per 80 paklausimų e. paštu. Nors dažniausiai į vaiko teisių gynėjus kreipiasi suaugusieji, sulaukta ir 20 vaikų kreipimųsi. Dešimt konsultacijų vyko užsienio kalba (anglų ir rusų).

Dažniausiai žmonės domisi vaiko teisių apsaugos sistema, taip pat teiraujasi, kur rasti pagalbos kitais juos dominančiais klausimais. Iš visų gautų skambučių – 45 buvo susiję su galimu smurtu prieš vaikus, tad šiais atvejais vaiko teisių gynėjai reagavo į šiuos pranešimus.

Vaiko teisių linijoje dirba šešių specialistų komanda. Konsultacijos vaiko teisių apsaugos klausimais teikiamos pirmadieniais–ketvirtadieniais 8–19 val., o penktadieniais 8–18 val. Konsultantų nedarbo metu žmonėms patariama kreiptis  kitais kontaktais.

2022 m. statistika (per dešimt mėn.)

Vilniaus mieste gyvena 119 059 vaikai. Gauti 372 pranešimai apie galimą smurtą prieš vaikus (270 – fizinis, 42 – seksualinis, 26 – psichologinis, 34 – nepriežiūra).

Vilniaus apskrityje (neskaitant miesto) gyvena 47 046 vaikai. Gauti 195 pranešimai apie galimą smurtą prieš vaikus (131 – fizinis, 9 – seksualinis, 26 – psichologinis, 29 – nepriežiūra).

Kauno mieste gyvena 55 411 vaikų. Gauti 168 pranešimai apie galimą smurtą (132 – fizinis, 17 – seksualinis, 18 – psichologinis, 1 – nepriežiūra).

Kauno apskrityje gyvena 48 528 vaikai. Gauti 244 pranešimai apie galimą smurtą (181 – fizinis, 31 – seksualinis, 21 – psichologinis, 11 – nepriežiūra).

Klaipėdos apskrityje gyvena 63 506 vaikai. Klaipėdos apskrityje (įskaitant ir miestą) gauti 203 pranešimai apie galimą smurtą prieš vaikus (119 – fizinis, 18 – seksualinis, 28 – psichologinis, 38 – nepriežiūra).

„Mes padėjome bombą Jūsų redakcijos pastate. Taip pat visose Lietuvos oro uostuose. Visose Vilniaus mokyklose. Visuose Vilniaus teismuose. Mūsų reikalavimas atnaujinti vizų išdavimą rusams“, – buvo teigiama 7.48 val. „Kauno dieną“ pasiekusiame elektroniniame laiške, kurio atgalinis adresas, pirminiais duomenimis, sufleruoja, kad laiškas persiųstas iš užsienis.

Apie šį pranešimą informuoti policijos pareigūnai evakavo iš patalpų ne tik „Kauno dienos“ redakcijos darbuotojus, bet ir visus tame pačiame „Bokšto“ daugiaaukštyje įsikūrusius biurus, įstaigas ir gyventojus.

Pareigūnai informaciją tikrina. Kiekvienas atvejis yra individualus. O tokių pranešimų tikslas – kelti paniką.

„Kauno dienos“ žiniomis, šiek anksčiau – 7.31 val. apie jų pastate padėtus sprogmenis bendruoju elektroniniu paštu buvo informuotas ir Kauno apygardos teismas. Tikrinant šį pranešimą taip pat apsiribota teismo pastatuose tuo metu buvusių žmonių evakavimu. Plano „Skydas“, į kurį įtraukiami ir ugniagesiai gelbėtojai, greitosios pagalbos medikai, kaip būdavo panašiais atvejais anksčiau, šį kartą nuspręsta neįvesti.

Policijos taktika pasitvirtino – prieš 9 val. Kauno apygardos teismui leista atnaujinti darbą.

Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis dienraščiui patvirtino, kad panašų pranešimą, kaip „Kauno diena“, vakar ryte gavo ir Lietuvos oro uostas – ir vėl nekonkretizuojant, kuriame jo padalinyje – Vilniaus, Kauno ar Palangos esą padėti sprogmenys. Be to, Vilniaus apskrities policijai pranešta ir apie visų Vilniaus mokyklų, teismų ir „15 min“ redakcijos užminavimą.

„Pareigūnai informaciją tikrina. Kiekvienas atvejis yra individualus. O tokių pranešimų tikslas – kelti paniką“, – teigė R. Matonis. Pasiteiravus jo, ar yra kokių nors naujienų dėl ankstesnių panašių šios savaitės atvejų, kai tokiu pačiu būdu buvo pranešta apie sprogmenis Lietuvos oro uoste, visose Vilniaus mokyklose, savivaldybėje ir „15 min“ redakcijoje, Policijos departamento atstovas teigė, kad kol kas ne.

Lietuvos oro uostas, viena Vilniaus ugdymo įstaiga ir savivaldybė buvo užminuoti pirmadienio ryte. Antradienį pranešta apie sprogmenis visose Vilniaus mokyklose ir „15 min“ redakcijoje. Nė vienas iš šių pranešimų nepasitvirtino.

Po pirmadienio pranešimų lavinos ikiteisminį tyrimą buvo pradėjusi tik Kauno apskrities policija, važiavusi tikrinti gautos informacijos ir Lietuvos oro uosto padalinį Karmėlavoje. „Nusprendėme pradėti ikiteisminį tyrimą, kad galėtume atlikti procesinius veiksmus“, – tada portalui kauno.diena.lt teigė Kauno policijos atstovė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Priminė Ispaniją

Politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius pastebėjo, kad įvertinti tokius pranešimus be papildomų duomenų gana sunku, tačiau neatmetė prielaidos, kad toks braižas būdingas Rusijai.

„Analitiškai labai tikėtina, kad tai tos pačios Rusijos kampanijos, kuri buvo surengta Ispanijoje, dalis, tik be bombų. „New York Times“ pranešė visą schemą apie tai, kaip tyrimo metu buvo nustatyti žmonės Ispanijoje, susiję su nacionalistine rusų organizacija, o ta organizacija susijusi su GRU. Šio gąsdinimo tikslas – esą Europoje gali prasidėti teroristinių išpuolių banga“, – sakė M. Laurinavičius.

Politikos apžvalgininkas sutiko, kad tokių vienas po kito pranešimų banga – įprastas rusų veikimo modelis, kai vienaip ar kitaip bandoma sukelti nestabilumą, nerimą, paniką.

„Pranešimais apie bombas panikos nesukelsi, bet šiokią tokią sumaištį – galima. Juo labiau kad tai labai pigiai kainuoja, tai kodėl gi ne“, – pastebėjo M. Laurinavičius.

Ispanijos pavyzdys leidžia neatmesti tikimybės, kad pas mus tęsiama ta pati kampanija, o toks įprastas Rusijos veikimo modelis ir įprasti tikslai – sumaišties kėlimas.

„Kadangi vyksta karas, visiškai negirdomis nuleisti tokių pranešimų nereikėtų. Čia grynai teorinis modelis ir nesakau, kad taip ir bus, bet neatmestinas teorinis modelis, kad po labai daug melagingų ar klaidingų pranešimų staiga kažkur sprogimas gali ir nugriaudėti. Tokia kampanija Ispanijoje neatnešė nei labai daug nuostolių ar aukų, bet vienas žmogus buvo nesunkiai sužeistas. Tačiau tikimybės ar galimybės, kad Rusija karo laikotarpiu gali imtis ir tikro teroro, nereikia atmesti. Iš kitos pusės, visiškai aišku, kad nereikia daryti to, ko jie siekia, t. y. patiems kelti sumaišties ar panikos“, – patarė politikos apžvalgininkas.

Užsižaidė: ketvirtadienio ryte vėl užminuotos įvairios Lietuvos įstaigos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Svarbiausia – nepanikuoti

Panašiai situaciją vertino ir Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslo darbuotojas Arvydas Grišinas. Jis praplėtė tokių pranešimų galimų tikslų spektrą – galima žvalgyti reakcijas, galima kelti paniką, galima daryti ir tai, ir tai, galima išlieti pyktį. Anot A. Grišino, informacinių atakų specifika tokia ir yra – tai neprivalo vesti į vieną konkretų tikslą, eigoje galima žiūrėti, kaip išvystyti šitą ekscesą.

„Mes informacinį karą kariaujame jau seniai. Jis paaštrėjo po įvykių Ukrainoje dar 2014 m. Tokia taktika iš tos pusės yra tendencinga, nors, kol nėra aiškumo, kas ir kaip šią ataką surengė, apie tai anksti kalbėti. Tačiau tokius veiksmus galima vadinti ataka, nes tai sistemingas puolimas“, – sakė A. Grišinas.

Pasak KTU atstovo, tokių informacinių atakų tikslas yra kelti paniką ir nerimą. Tad, kuo mes labiau reaguosime, tuo labiau bus pasiekti jų tikslai. Net jeigu įvyktų sprogimas, nereikėtų panikuoti, o stengti išlikti  ramiems.

„Tokios atakos yra sėkmingos, kai jos išprovokuoja reakciją. Kai tokios reakcijos neišprovokuoja, jos praeina, o kai išprovokuoja – vadinasi, jos atsipirko. Bet, žinoma, atitinkamos institucijos į tokius pranešimus turi reaguoti“, – laikytis ramybės ragino specialistas.

Tokiais atvejais reikalinga sąveika, adekvatus reagavimas, ne ieškojimas sensacijos ar detektyvo, o traktavimas kaip informacijos. Ką būtų galima tokiu atveju padaryti visiems kaip visuomenei? Kaip stiprinti atsparumą tokiai informacijai?

„Labai svarbu mokytis išbūti situacijose, kai nėra aiškių atsakymų. Procesas vyksta, bet neaišku, dėl ko ir kaip. Tokios situacijos ir per pandemiją, ir karo, ir tokių informacinių melagienų metu kartojasi. Krizinės situacijos turi savybę būti neaiškios, painios, sudėtingos. Pastangos stebėti tai, kas vyksta, ir nepulti daryti skubotų išvadų, būtų tinkamiausia reakcija. Neieškoti lengvų atsakymų. Jei mes apkaltinsime kažką ir pasakysime, kad čia yra užsienio agentų ataka, vėl bus mūsų reakcija į tą laišką ir bus sukurta intriga, pasiekti tikslai. Kai kurios situacijos yra painios, neaiškios, be konkrečių atsakymų, ir su tuo reikia gyventi“, – patarimu visuomenei dalijosi A. Grišinas.

Keleivių neevakavo

Lietuvos oro uostai BNS informavo, kad tiesiogiai grasinimų negavo, tačiau buvo informuoti apie „bendrą grasinimą, gautą policijos pareigūnų“, kuriame oro uostai paminėti tarp „daugelio kitų institucijų“.

„Pagal aviacijos saugumo pirminių atsakomųjų veiksmų planą buvo vykdomos procedūros, vertinama grėsmė, informuojamos specialiosios tarnybos. Buvo atliekama nuodugni teritorijos, erdvių patikra. Atlikus būtinus veiksmus, jokios grėsmės oro uostuose šiuo metu nefiksuojame“, – teigė oro uostai.

Nepaisant gauto pranešimo, keleiviai evakuoti nebuvo.

Šaltinis: BNS

Pastarosiomis dienomis vis sulaukiama pranešimų apie neva užminuotus oro uostus, mokyklas ar kitas įstaigas. Kas nutinka pranešėjams ir ar lengva juos surasti? Apie tai LNK kalbėjosi su Viešosios policijos valdybos viršininku Mindaugu Akelaičiu.

– Kodėl pastaruoju metu sulaukiate nemažai tokių pranešimų? Galbūt pastebėjote tendenciją, kodėl taip vyksta?

– Porą pastarųjų dienų matome pranešimų skaičiaus išaugimą, kas nėra labai įprasta, tačiau pranešimų pasitaiko nuolatos. Kai kada jie būna apie keletą objektų, kartais kelias dienas iš eilės būna apie vieną kitą objektą. Priežastys būna labai įvairios. Policija dėl tokių atvejų dažniausiai pradeda ikiteisminius tyrimus. 2021 m. tokių ikiteisminių tyrimų buvo penkiolika, 2022 m. – jau 29. Yra tam tikras augimas. Visada dedame maksimalias pastangas, kad identifikuotume asmenis, kurie padarė nusikalstamas veikas ir pranešė apie visuomenei gresiantį didelį pavojų.

– Anksčiau buvo labiau girdima apie anoniminius skambučius telefonu, dabar – apie elektroninius laiškus. Ar žmonės keičia savo braižą?

– Taip, nusikalstamas veikas darantys žmonės dažniausiai darosi išmanesni, informacinės technologijos tampa prieinamesnės visiems ir visur. Natūralu, kad pranešti apie tokį nusižengimą galima ir elektroniniu paštu. Juo labiau kad dauguma institucijų, įstaigų labai aktyviai viešina savo elektroninio pašto adresus, o nusikaltėliai tuo naudojasi.

Ž. Gedvilo, P. Paleckio/BNS nuotr.

– Kiek policija yra pažengusi atsekant tokius žmones?

– Policija išaiškina nuo trečdalio iki pusės tokių padarytų nusikaltimų per metus, priklausomai nuo metų.

– Kokia yra atsakomybė už melagingą pranešimą?

– Jeigu kalbame apie sprogimo grėsmę, tai yra numatyta Baudžiamajame kodekse. Priklausomai nuo konkrečių įvykio aplinkybių, maksimali bausmė už tokį iškvietimą gali būti ir metai, ir dveji, ir treji. Priklauso nuo to, kokiam objektui bus įgarsinta tariama grėsmė ir t. t. Žinoma, policija dažnai skaičiuoja išlaidas ir pateikia kaip civilinį ieškinį tiems, kurie buvo identifikuoti kaip nusikalstamą veiką padarę asmenys. Lygiai tokią pačią teisę turi ir įmonės. Įsivaizduokite, jeigu evakuotas būtų koks nors prekybos centras. Būtų paskaičiuota žala ir įmonė pateiktų civilinį ieškinį, jie, manau, turėtų normalius šansus gauti teismo sprendimą, kuriuo nusikaltėlis būtų įpareigotas atlyginti padarytą žalą.

– Kokia būna kaina už tokį policijos darbą?

– Policijos kaina gali būti labai įvairi. Jeigu įsivaizduotume vieną iš didžiųjų prekybos centrų, vadinasi, ir policijos pareigūnų turėtų būti sutelkta žymiai daugiau, ir darbo laiko būtų sugaišta žymiai daugiau. Jeigu kalbėtume apie labai nedidelį objektą, tikėtina, kad ir žala būtų mažesnė. Žala gali būti tikriausiai ir tūkstančiais, ir dešimtimis tūkstančių skaičiuojama.

Šaltinis: LNK