Upių sandūroje įsikūrusiame Kauno mieste bene gražiausi ir garsiausi, kalvą su miesto centru jungiantys, Kauko laiptai. Ši artima bei turininga vieta choreografę Indrę Puišytę-Šidlauskienę sudomino dar prieš kelerius metus: „grožį, kurį Kaunas turi centre, norėjau įgalinti, tad pradėjau dirbti su vietos bendruomene“, – dalinosi šokio menininkė ir režisierė. Drauge kurti bei rinkti gyvąją, istorinę medžiagą, ji pakvietė dramaturgę Liną Laurą Švedaitę.

„Žaliakalnis susitelkė tarpukariu ir tai labai jaučiasi vos įžengus į jo teritoriją. Šis rajonas yra žmonių, kurie turi labai plačią ir turtingą giminės istoriją, „bomba“. Čia buvo planuojami vyriausybės rūmai, gyveno ir karininkai, ir vidurinioji klasė. O dabar šis rajonas išgyvena naują etapą. Įdomu stebėti susidariusius istorijos ir jos šešėlių sluoksnius, kurie labai atsispindi gyvojoje žmonių atmintyje“, – dalinosi rašytoja. L. L. Švedaitė atvirauja, jog savo darbą myli dėl nuostabiausių kūrybinių momentų – žmonių atsivėrimo. O tokių istorijų spektaklyje „Pakopa po pakopos“ labai daug. Jose galima pamatyti ryšius, gyvenime esantį veiksmą ir atoveiksmį bei įžvelgti tai, ką jos sako apie mus pačius.

Miško Motės nuotr.

Legendos byloja, jog Žaliakalnio erdvės priklausė patiems Kaukams. Šie mitiniai maži žmogeliai dar vadinami pūkiais, Kaukučiais. Dažniausiai jie pasirodydavo mėnesienoje ar miglotą dieną, apsirėdę ryškiaspalviais rūbais ar skarmalais. Vaisingumo ir turtų dvasia pavidalą įgavo grafikės Aistės Ramūnaitės kūryboje. Pačius žmogelius ji piešia labai spalvingus, ekspresionistiškus ir nepaklusnius, tačiau visuomet teisingus ir geros širdies, nenukrypdama nuo tautosakos.

Pagal grafikės piešinius tekstilininkės Ritos Kazokaitės sukurti Kaukų kostiumai taip pat naudojami šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“ – jie šokio trupės „Ulna“ šokėjams padeda įkūnyti mitologinius personažus.

„Kostiumų eskizuose perteikiau ir spalvingumą, nes tai – sodų, gėlynų kultūra, kuri puoselėjama tradiciškai. Kaukai yra džiaugsmas, jie dažnai šoka ir yra laimingi. Tiesa, jie nemėgsta falšyvų žmogelių ar prasčiokiškumo“, – dalinosi A. Ramūnaitė kviesdama paėjėti Žaliakalnio gatvelėmis ir įsijausti į pavasario alyvų, konvalijų, tulpių, aguonų ir lelijų svaiginančius kvapus.

Tuo tarpu choreografė I. Puišytė-Šidlauskienė atkreipia dėmesį, jog judesiai kurti specialioms lokacijoms, drauge su juos atliekančiais šokėjais.

„Kiekvienas mąstymas ir kiekvienas kūnas – labai skirtingi, o rezultate gimsta žaismingiausi judesiai“, – pasak šokio menininkės, šokis mieste papildo erdvę ir sukuria naujas iliuzijas. „Dažnai užsisukame savame ritme ir einant ta pačia gatve kiekvieną dieną nebematome namų ar išsikišusių plytelių. O atėjęs šokėjas gali tai įprasminti, išryškinti ar paslėpti. Kartais norisi žmogui duoti raktą, su kuriuo jis pats galėtų atsirakinti žinių skrynelę, emociją ar tai, ko jis pats nori“, – domėtis rajonu bei istorija ragino I. Puišytė-Šidlauskienė.

Šokio ekskursiją „Pakopa po pakopos“ lydės netikėtumai: „laukia tikrai įdomi patirtis, skirta tiek puikiai žinančiam Žaliakalnį, tiek jo dar ir nepažįstančiam. Keliausime šio rajono istorija nuo tarpukario iki šių dienų. O kelionę lydės balsai, žodžiai ir šokėjai. Ekskursijoje daugybė faktų ir istorijų, kurių neperskaitysite jokiame vadovėlyje, nes jie surinkti iš čia augusių žmonių, kai kurie jų jau perkopę devyniasdešimt“, – atskleidė kūrėja.

Leidinyje „Literatūra ir menas“ meno redaktore tapusi kūrėja pasakoja, jog šiuo metu pasaulyje vyksta labai daug dalykų, į kuriuos norisi atsigręžti, apie juos kalbėti bei suteikti balsą įvairiems žmonėms. Nors surinktų istorijų kiekis kartais tampa ir iššūkiu, kai norint jas surūšiuoti, apdirbti, dalies tenka atsisakyti. Istorijas ir žmones ji įgarsina savo tekstuose, o štai Kaune rodomoje šokio ekskursijoje-spektaklyje „Pakopa po pakopos“ rajono herojais prabyla ratų bildesio pripildytas ir karo atgarsius menantis Žaliakalnio kalnas, juo vaikščioję (ir vaikštantys) žmonės, dvasios bei mitologinės būtybės.

– Tyrinėji gyvąją atmintį ir konkurencijos lydimus didžiausius Lietuvos miestus: Kauną ir Vilnių. Ką įžvelgi?

– Kaune tyrinėjau vieną miesto ląstelę – Žaliakalnį, o Vilniaus knyga – apie visą miestą, jo mikrorajonus, taigi skiriasi tyrimo masteliai ir perspektyvos. Tačiau pagrindinis skirtumas, kuris man labai krito į akį – tai, kad Žaliakalnyje žmonės jaučiasi šio rajono savininkais: tarsi jiems priklauso gatvės ir jie gali daryti ką nori, gali kurti. Čia yra gana stipri bendruomenė. Tuo tarpu ieškant bendruomenės užuomazgų Vilniuje pastebėjau susvetimėjimą, o šio miesto istorijoje ir gyvojoje atmintyje yra įvykę įtrūkiai (dvidešimtame amžiuje labai stipriai keitėsi vilniečių bendruomenė ir daug žmonių buvo išvežti ar patys išvažiavo, čia atsikėlė ir iki šiol keliasi gyventojai iš kitų miestų). Kartą paklausiau filosofo Viktoro Bachmetjevo – „tai Vilnius ar Kaunas?“, o jis atsakė: „Marakešas“ ir ši mintis mane įtikino. Taigi, šiuos du miestu lyginti yra labai neprotinga: tiek Vilnius, tiek Kaunas turi stiprius užtaisus.

Organizatorių nuotr.

– Žaliakalnį tyrinėjai kurdama dramaturgiją šokio ekskursijai-spektakliui „Pakopa po pakopos“. Kuo išskirtinė šio mikrorajono istorija?

– Žaliakalnis susitelkė tarpukariu ir tai labai jaučiasi vos įžengus į jo teritoriją. Čia gyvena daug intelektualų, menininkų. Šis rajonas yra žmonių, kurie turi labai plačia ir turtingą giminės istoriją, „bomba“. Čia buvo planuojami vyriausybės rūmai, gyveno ir karininkai, vidurinioji klasė bei istoriniai momentai padiktavo, jog čia radosi daug įspūdingų asmenybių. O dabar šis rajonas išgyvena naują etapą. Įdomu stebėti susidariusius istorijos ir jos šešėlių sluoksnius, kurie labai atsispindi ir gyvojoje žmonių atmintyje.

Žmonės čia su tavimi sveikinasi gatvėje ir tai siečiau ne su provincialumu, tačiau su atvirumu pasauliui. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje praeiviai sveikinasi ir tai yra įprasta bei sukuria saugumo burbulą, rodo norą bendrauti ir dalintis.

– Kokios istorijos kalbinant žmones ir rašant tau patinka?

– Esu magiškojo realizmo gerbėja (šis žanras labai paplitęs Lotynų Amerikoje). Klausantis gyventojų istorijų mane jaudina maži dalykėliai, smulkmenos, kurios priduoda istorijai magijos ar pakylėja tą istoriją į pasakos lygmenį. Pavyzdžiui, viena moteris pasakojo, kad tuomet, kai dar buvo keliaujama arkliais ir vežimais, tam tikroje gatvėje tie arkliai palikdavo dovanėlių ir iš jų užaugdavo pievagrybiai. Žvelgiant iš šiandienos tai atrodo toks neįprastas, kažkuo siurealus vaizdas. Kitoje istorijoje pasakojama, kad buvo toks lėlių daktaras, kuris vaikščiojo nešinas lėlių kūno dalimis ir gydydavo tas lėles. Paprasčiau tariant – jis jas taisydavo, bet žmonių tarpe susikurė personažas. Man gražiausia, kai patys žmonės, nebūdami rašytojais, kuria tuos personažus ir pravardes jiems. Ta proza ar poezija, kuri susikuria realybėje yra kaip grietinėlė, kurią galima nugriebti. Dirbant prie šokio ekskursijos-spektaklio „Pakopa po pakopos“ mano darbas ir buvo nugriebti tą gyventojų sukurtą grietinėlę. Ekskursijos metu veriasi durelės į naują Žaliakalnio mitologiją.

– Esi dramaturgė, kuri įvairias pjeses, rašai knygas. Kas kuriant tau svarbiausia?

– Man svarbiausias – žmogus ir jo istorija, per kurią skleidžiasi jo požiūris į gyvenimą. Galbūt esu egzistencialistė. Nemažai dirbu su dokumentika, tenka pamatyti daugybę pjūvių, žmonių gyvenimus... Rašytoja Svetlana Aleksijevič, kuri yra pelniusi Nobelio premiją už polifoninę prozą bei yra dokumentikos žanro meistrė, kartą buvo pasakiusi, kad kiekvieno žmogaus veidas yra istorija. Žaviuosi tuo ir sutinku su ja: man gražu ir prasilenkdama gatvėje stebiu žmones, matau kaip kiekviename jų veriasi visata.

Organizatorių nuotr.

– Kas tau yra atvirumas pasauliui?

– Tai kai niekada nepasidarai išvadų ir nieko nebandai sudėlioti į stalčiukus, o tiesiog gyveni. Neturi ribų bei neapsistatai sienomis – tiesiog stebi tai, kas vyksta. Žmogų sutinki nesivadovaudamas stereotipais. Manau, tai labai sudėtinga, o psichika yra surėdyta taip, kad mums lengviau viską sudėlioti į stalčiukus, sukategorizuoti ir tuomet tas atvirumas pasauliui vargina, reikalauja daug pastangų. Tai nėra lengva, dėl to labai žaviuosi Žaliakalnio bendruomene, kaip to tradicija ir puoselėtoja.

Kūrybinėje komandoje – šimtas žmonių

Ekskursija sudomino daugybę žmonių. Tiesa, dalį jų atbaidė premjeros dieną prapliupęs lietus, tačiau kūrybiniam sumanymui oro sąlygos nė kiek netrukdė. Gyvenime visko būna. Žaliakalnis, jo gyventojai ir pastatai matę visko, tad ir lietus – tik menkas nepatogumas, palyginus ir su šios miesto dalies istorijos vingiais, žmonių ir objektų likimais, ir su šokėjų, kitų prie projekto prisidėjusių kūrėjų, vietinių gyventojų užsidegimu.

Į kūrybinį procesą ir į idėjos įgyvendinimą įtraukta daugiau kaip 100 dalyvių. Tai gyventojai, dalijęsi savo istorijomis, jas rinkę, bendradarbiavę, jaunieji šokėjai, kūrėjai ir profesionalūs menininkai.

Ekskursijos idėjos autorė, režisierė – Indrė Puišytė-Šidlauskienė, choreografija – I. Puišytės-Šidlauskienės ir šokėjų, dramaturgė – Lina Laura Švedaitė, kompozitorius ir garso režisierius – Kristijonas Lučinskas, scenografija – Simonas Šidlauskas ir Kauno dailės gimnazijos mokiniai, kostiumų dailininkė – Radvilė Kisieliūtė-Kaikarienė, jai į pagalbą atėjo Kauno kolegijos studentai, kaukų kostiumus kūrė grafikė Aistė Ramūnaitė ir dizainerė Rita Kazokaitė.

O kur dar šokio trupės „Ulna“ šokėjų, Miko Petrausko scenos menų mokyklos auklėtinių, Kauno šokio teatro „Aura“ studijos vaikų, Žaliakalnio senjorų choro „Gaida“ gyvi pasirodymai!

Spektaklio garso takelyje skamba gyventojų ir kai kurių aktorių balsai. Visos surinktos istorijos netilpo, tad planuojamas ekskursiją papildysiantis leidinys.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ekskursija-spektaklis

Žaliakalnyje pati gyvenanti I. Puišytė-Šidlauskienė pasakojo, kad jos pradinė idėja buvo surengti performansą Kauko laiptuose, norint į juos atkreipti vietinių ir visų kauniečių bei miesto svečių dėmesį. Po to sumanymas išplėstas geografiškai.

Tai ekskursija be gido – spektaklis.

„Kylame Kauno laiptais apsupti garsų, įsigilinti į aplinką padeda ir šokėjai“, – dar premjeros išvakarėse pasakojo I. Puišytė-Šidlauskienė, pridūrusi, kad projektas yra bendras daugybės žmonių idėjų ir pastangų rezultatas

„Labai įdomu matyti, kaip šokėjai įkūnija idėjas. Kiekvienas sugalvoja po judesį, atspindintį tai, kokia spausdinimo mašinėlės dalis jis yra ir kaip ta dalis gali judėti. Kiekvienas mąstymas ir kiekvienas kūnas – labai skirtingi. Atsiranda netikėtų sprendimų. Atrodo, pati matai vienaip, šokėjas – kitaip, o rezultatas atsiranda sujungus abiejų matymą“, – kūrybinius užkulisius aiškino menininkė.

Šioje ekskursijoje stabtelima prie ypatingų objektų, bet ne jie yra svarbiausi.

„Rėmėmės žmonių atmintimi, įspūdžiais. Prisiminimų pagrindu ir sukurta ekskursijos visa dramaturgija. Tokių pasakojimų jokiose knygose neperskaitysite“, – kalbėjo idėjos autorė.

Ekskursija veda pro namą, kuriame gyveno Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius, kitus objektus, garsius savo architektūra ar buvusiais jų gyventojais ir ne tik. Pavyzdžiui, „Kauno vandenų“ teritorija mena šimtmečio senumo Kauno vandentiekio istorijos pradžią.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kita – rudenį

„Žaliakalnis mena labai daug labai skirtingų istorijų. Jo gyventojai garsėjo savo bendruomeniškumu. Šis projektas leido įtraukti bendruomenę į kūrybinį procesą, tai galimybė mokytis vieniems iš kitų“, – pasakojo  I. Puišytė-Šidlauskienė.

„Pakopa po pakopos“ yra Žaliakalnio festivalio dalis, kuriama drauge su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“.

Kita ekskursija planuojama rugsėjo 11 d. Dėl rezervacijos ir bilietų gyventojai kviečiami sekti ULNA trupės informaciją socialiniuose tinkluose.

Ekskursiją planuojama papildyti paruošiant vertimą į anglų kalbą, o ateityje ir pritaikant negalią turintiems žmonėms.

Jau šeštadienį, „Fluxus Labas!“ renginio Žaliakalniui dalimi taps menininkės, choreografės Indrės Puišytės-Šidlauskienės kuriamas pasirodymas. Į procesą įtraukta daugiau kaip 100 dalyvių. Tai gyventojai, dalijęsi savo istorijomis, jas rinkę, bendradarbiavę ir dalyvavę kūrybiniame procese, jaunieji šokėjai, kūrėjai ir profesionalūs menininkai.

Įtraukusis Žaliakalnis

„Čia jaučiama ypatinga aura. Tarsi dvelksmas iš praeities, kūrybinis polėkis bendraujant su čia gyvenančiais žmonėmis“, – mintimis apie Žaliakalnį dalijasi čia gyvenanti I.Puišytė-Šidlauskienė.

Šokėja pastebi, kad dabar šis išskirtinis miesto rajonas greitai keičiasi, jaunėja ir gyvasties jame netrukus rasis dar daugiau.

„Smagu dirbti pačiame mieste ir tose gražiose vietose. Tai inspiruoja. Pradėję repetuoti salėje, ten paruošėme pagrindą ir iškart lėkėme repetuoti į miestą. Ėjome į tas vietas, stoteles, kuriose vyksta dramaturginis veiksmas. Kai šokėjai patys pajunta atmosferą, vaidmens pajautimas tampa dar natūralesnis“, – kūrybiniu procesu dalijasi choreografė.

Spektaklio garso takelyje skamba gyventojų balsai ir, nors tarp jų  keletas aktorių, dauguma – žaliakalniečiai. Tiesa, surinktos medžiagos buvo tiek daug, kad visos istorijos nebesutilpo, tad planuojamas ekskursiją papildysiantis leidinys.

„Rinkdamas istorijas ir pradėjęs bendrauti pajunti tą tikrąją inteligentiją, kurios kasdien nematai įsisukęs tarp savo amžiaus, savo kartos žmonių. Pastebi tikrąsias vertybes: kultūrinę dvasią žmoguje, geranoriškumą vienas kitam ir draugystę“, – įspūdžiais iš bendravimo su ilgamečiais mikrorajono gyventojais dalijasi I.Puišytė-Šidlauskienė.

Dalelė kiekvieno

Kuriant ekskursijos „Pakopa po pakopos“ choreografiją dalis judesių atsirado kūrybinio proceso metu. Pvz., spaustuvę įprasminančios spausdinimo mašinėlės judesiai.

„Labai įdomu matyti, kaip šokėjai įkūnija idėjas. Kiekvienas sugalvoja po judesį, atspindintį tai, kokia spausdinimo mašinėlės dalis jis yra ir kaip ta dalis gali judėti. Kiekvienas mąstymas ir kiekvienas kūnas – labai skirtingi. Atsiranda netikėtų sprendimų. Atrodo, pati matai vienaip, šokėjas – kitaip, o rezultatas atsiranda sujungus abiejų matymą“, – kūrybinius užkulisius aiškina menininkė.

„Judesiai mieste gali papildyti erdvę ar sukurti naujų iliuzijų. Leisti ją pamatyti kitaip, nei esi įpratęs, arba apskritai ją pamatyti. Dažnai įsisukame savo ritmu ir eidami ta pačia gatve kiekvieną dieną nebematome namų ar išsikišusių plytelių. Šokėjas gali tai įprasminti, išryškinti ar paslėpti“, – apie tai, kaip papildyti ir naujai pažvelgti kviečia šokėjai, pasakoja menininkė.

Keliausime šio rajono istorija nuo tarpukario iki šių dienų. Kelionę lydės balsai, žodžiai ir šokėjai.

Kūrėja atskleidžia, kad daug kas gimsta iš santykio: su medžiaga, žmogumi, šokėju ir žiūrovu bei pačia aplinka. Galiausiai – iš santykio su savimi.

Pašnekovės teigimu, šiuolaikinis menas suprantamas individualiai: kiekvienas judesys ar scena stebinčiajam suteikia skirtingų interpretacijų. Tačiau kaip jas pajaus konkrečiu metu konkretus žiūrovas, priklauso ir nuo jo asmeninės patirties ir nusiteikimo.

Ekskursijos metu šokis pristatomas ne scenoje, bet erdvėje. Nors pats judesys esąs abstraktus, atliekamas natūralioje apinkoje, kuriai ir kurios istoriniam kontekstui yra pritaikytas, tampa dar labiau suprantamas, savas. "Ekskursijos metu taip pat bus girdimi tekstai – kaip ir filme. Tie tekstai įves į kontekstą, o judesys papildys. Šokiu kalbės ne tik judesys, bet ir žodis, aplinka, jos kvapai“, – drąsiai patirti šiuolaikinio šokio žanrą ragina I.Puišytė-Šidlauskienė.

Žadins miestą

Menininkė žada: šokio ekskursiją „Pakopa po pakopos“ lydės netikėtumai. „Laukia tikrai įdomi patirtis, skirta tiek puikiai pažįstančiam Žaliakalnį, tiek dar nepažįstančiam. Keliausime šio rajono istorija nuo tarpukario iki šių dienų. Kelionę lydės balsai, žodžiai ir šokėjai. Ekskursijoje – daugybė faktų ir istorijų, kurių neperskaitysite jokiame vadovėlyje, nes jie surinkti iš čia augusių žmonių, kai kurie jų jau perkopę 90 metų“, – kviečia idėjos autorė.

Atskleisti istorijas padės Radvilės Kisieliūtės-Kaikarienės kurti kostiumai, juos papildysiantys grafikės Aistės Ramūnaitės ir dizainerės Ritos Kazokaitės kurti kaukai. Pastarosios mitinės būtybės ir taps lydinčiąja ekskursijos ašimi.

I.Puišytė-Šidlauskienė sako siekianti sukelti susidomėjimą rajonu ir istorija. "Kartais norisi žmogui duoti raktą, su kuriuo jis pats galėtų atsirakinti žinių skrynelę, emociją ar tai, ko jis pats nori. Atėjęs, pabuvęs galbūt panorės pats pasigilinti, nueiti į dar vieną renginį, į kitą ekskursiją, spektaklį, kitur“, – sako ji.

Kas? Šokio eks­kur­si­ja „Pa­kopa po pa­kopos“ .

Kur? Kauko laiptų prieigose.

Kada? Rugpjūčio 6 d. 15 ir 17 val.

Kūrybinė komanda

Ekskursijos idėjos autorė, režisierė – I.Puišytė-Šidlauskienė, choreografija – I.Puišytės-Šidlauskienės ir šokėjų, dramaturgė – Lina Laura Švedaitė, kompozitorius ir garso režisierius – Kristijonas Lučinskas, scenografija – Simonas Šidlauskas ir Kauno dailės gimnazijos mokiniai, kostiumų dailininkė – R.Kisieliūtė, kaukų kostiumus kūrė A.Ramunaitė ir R.Kazokaitė.

Pasirodys šokėjai solistai: Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, Ema Senkuvienė, Andrius Stakelė, Juozas Veiverys, I.Puišytė-Šidlauskienė. Jaunieji šokėjai: Indrė Ivanauskytė, Jūratė Koreivaitė, Miglė Keblaitytė, Medeinė Rainytė, Justina Kuršinaitė, Nomeda Kniuraitė, šokio trupės „Ulna“ šokėjai, Miko Petrausko scenos menų mokyklos auklėtiniai ir Kauno šokio teatro „Aura“ studijos vaikai, Žaliakalnio senjorų choras „Gaida“.

Po premjeros ekskursiją numatoma kartoti rudenį, paruošiant vertimą į anglų kalbą, o ateityje ir pritaikant negalią turintiems žmonėms.

Žalia kalva, apipinta laiptais

Kaunas – miestas, įsikūręs upių sandūroje ir natūraliai pasidalinęs į keletą kalvų. Kadangi miestas augo ir plėtėsi pirmiausia ant kalvos šlaitų, o populiariausias susisiekimas buvo pėsčiomis, šioje dalyje atsirado daug laiptų. Bene gražiausi ir garsiausi iš jų – prestižiniame Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai. Statant juos 1936 m. (inžinierius Feliksas Vizbaras, projektuotojas architektas Stasys Kudokas) atsižvelgta ne tik į pagrindinę funkciją – kvartalą sujungti su centru, bet drauge daug dėmesio skirta ir estetiniam vaizdui. Tarpukariu jie netgi pradėti laikyti vienu iš Kauno simbolių.

Kauko laiptai choreografę Indrę Puišytę-Šidlauskienę sudomino dar prieš kelerius metus. Tai jai – labai artima ir turtinga vieta, kuri buvo pamiršta ir kurį laiką visai apleista.

„Tą grožį, kurį Kaunas turi centre, norėjau įgalinti. Tad pradėjusi dirbti su bendruomenių programomis, gilinau šią idėją,“ – dalinosi šokio menininkė.

Režisierė drauge kurti pakvietė dramaturgę Liną Laurą Švedaitę, o tuomet pradėjo rinkti gyvąją istorinę medžiagą Žaliakalnyje. Kūrėjos konsultavosi su istorikais Jonu Oškiniu, Raimonda Rickevičiene, Algirdu Markūnu. Kuriant naujus, ekskursijai skirtus kostiumus bendradarbiaujama su Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto dizaino katedra ir kostiumų dailininke Radvile Kisieliūte Kaikariene. Scenografiją stato Simonas Šidlauskas, o kūrybinė procesą papildo Kauno dailės gimnazijos moksleivių idėjos. Bendradarbiaujama su „Pelėdų kava“.

Šiuo metu spektaklio užkulisiuose intensyvu: rašoma dramaturgija, surinktų pasakojimų įgarsinimui ieškoma balsų, atlikti pirmieji žingsniai muzikinėse paieškose su kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku, vyksta kostiumų kūrimas, o birželio pradžioje jaunuosius dailininkus pakvies ir scenografijos dirbtuvės.

A. Aleksandravičius nuotr.

Ekskursijoje pasirodys ir Žaliakalnio senjorų choro „Aušra” senjorės, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos mokiniai. Idėjos autorė I. Puišytė-Šidlauskienė dalinasi, jog statant šį pasirodymą svarbus vietos bendruomenių įsitraukimas, o pats kūrybinis procesas kiek kitoks, nei tuomet, kai dalyvauja tik kūrėjų komanda.

Žaliakalnio pjūvis

Šokio ekskursijos „Pakopa po pakopos“ pasakojimui kurti pakviesta dramaturgė Lina Laura Švedaitė mielai leidosi į gilesnę pažintį su mikrorajonu: „nors esu vilnietė, šis rajonas man jau anksčiau buvo palikęs labai didelį įspūdį. Kadaise vaikščiodama įsivaizdavau čia gyvenančius rašytojos Astridos Lindgren pasakojimų veikėjus. O pradėjusi rinkti gyventojų istorijas supratau, kad Žaliakalnis ypatingas būtent tuo, jog jame labai stipri bendruomenė. Žmonės čia jaučiasi esantys gatvės šeimininkai – nelaukia kol vieša erdve pasirūpins savivaldybė, o žiūri kaip į savo turtą. Čia pasijaučiau kaip namuose: visi vieni kitus pažįsta, rūpinasi ir viešomis erdvėmis, čia labai daug meilės tiek istorijai, tiek dabarčiai...“ – pasakojo dramaturgė.

Lina Laura Švedaitė atvirauja, jog savo darbą myli būtent todėl, kad nuostabiausi kūrybiniai momentai – kai žmonės atsiveria. O tokių istorijų „Pakopa po pakopos“ labai daug! Jose galima pamatyti ryšius, gyvenime esantį veiksmą ir atoveiksmį. Įžvelgti ką jos sako apie mus pačius. Ir nors labai jaudina kiekviena istorija, keletas labiausiai įsiminusių – tai vaizdinius keliantys nutikimai karo metais, žaidžiant lėlėmis, ar išgyvenant rajono skurdą laukiniais devyniasdešimtaisiais.

„Vaikystėje baisiai daug laiko praleisdavau viena su kate (kaip ir šiandien, beje). Labai mylėjau lėles, žaidžiau su jomis iki gėdingai vėlyvo amžiaus. Buvau įtikėjusi, kad jeigu lėlei suleisi vištos kraujo, ji atgis. Prisimenu, stoviu verandoje ir žiūriu į viščiukus, kuriuos augino močiutė. Jie labai greitai užaugdavo, per savaitę.“

E. Kinaičio nuotr.

„Po karo grįžau į Žaliakalnį. Ruošiausi eiti į mokyk­lą. Mama praskleidė mano plaukus, o ten blizga – vienos glindos. Trynė actu, nepadėjo. Tėtis neištvėręs ištraukė mašinėlę ir plikai nuvarė. O mama nupirko beretę, žalią tokią. Ėjau į Salomėjos Neries mergaičių gimnaziją, kurioje mokė mokytojai, studijas baigę Freiburge, Paryžiuje, Sankt Peterburge“, – dalinosi L. Švedaitė.

Netolimoje praeityje Žaliakalnis, anot dramaturgės, buvo pilnas nusikaltėlių.

„Dar visai neseniai Žaliakalnis buvo juoda skylė. Aplūžę Kauko laiptai, nutriušę mediniai namai, vagystės, užpuolimai, alkoholizmas. Mes augindavome žemuoges, prisimenu, išeinu ryte į lauką, ant žolės dar rasa, o jos jau nuskintos. Ir pomidorai nuskinti. Arba padedu kokį geležies gabalą – nebėra.“

Menininkė I. Puišytė-Šidlauskienė atkreipia dėmesį, jog istorijos surinktos tiesiai iš gyventojų – taip pavyko atrasti gyvosios istorijos trupinius, kurie dabar dar likę, o vėliau nueina po žeme. Nors tos medžiagos labai daug ir nėra lengva ją suvaldyti, kūrybiniu procesu kūrėjos labai džiaugiasi.

„Pasinėrusi pradėjau tuo gyventi, kiekvieną dieną būnu su tuo, renkame istorijas, ieškojome išskirtinų žmonių, su jais kontaktavome. Jaučiame, kas yra Žaliakalnis ir koks jo pulsas. Tai neeilinis ir įdomus kūrybinis procesas, kuomet dirbame su žmonių prisiminimais. Mūsų tikslas – kad gyvoji Žaliakalnio atmintis išliktų ir ją galėtų išgirsti Kaune gyvenantys vaikai, jaunimas ir miesto svečiai.“ – sakė I. Puišytė-Šidlauskienė.

Mitiniai maži žmogeliai – atgyja

Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai mena čia buvusius turgelius, vietinių gyventojų ir praeivių istorijas. Legendos byloja, jog šios erdvės priklausė patiems Kaukams. Šie mitiniai maži žmogeliai dar vadinami pūkiais, Kaukučiais. Dažniausiai jie pasirodydavo mėnesienoje ar miglotą dieną, apsirėdę ryškiaspalviais rūbais ar skarmalais. Vaisingumo ir turtų dvasia pavidalą įgavo grafikės Aistės Ramūnaitės kūryboje.

„Kaukai manimi pasitiki ir ateina į galeriją „Kaukas Žemuogių pievelėje“, – šypsojosi A. Ramūnaitė. Pačius žmogelius ji piešia labai spalvingus, ekspresionistišus ir nepaklusnius, tačiau visuomet teisingus ir geros širdies, nenukrypdama nuo tautosakos. Pagal grafikės piešinius tekstilininkės Ritos Kazokaitės sukurti Kaukų kostiumai taip pat naudojami šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“ – jie šokio trupės „Ulna“ šokėjams padeda įkūnyti mitologinius personažus.

„Kostiumų eskizuose perteikiau ir spalvingumą, nes tai – sodų, gėlynų kultūra, kuri puoselėjama tradiciškai. Kaukai yra džiaugsmas, jie dažnai šoka ir yra laimingi! Tiesa, jie nemėgsta falšyvų žmogelių ar prasčiokiškumo...” – dalinosi Aistė Ramūnaitė kviesdama paėjėti Žaliakalnio gatvelėmis ir įsijausti į pavasario alyvų, konvalijų, tulpių, aguonų ir lelijų svaiginančius kvapus.

Šokio ekskursijos „Pakopa po pakopos“ premjera vyks rugpjūčio 6 dieną. Tai – Žaliakalnio festivalio dalis, kuriama drauge su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” bendruomenių programa „Fluxus Labas!“.