Vyriausybei išsiųstas kreipimasis su daugumos miesto tarybos narių parašais. Kaip BNS sakė Klaipėdos vicemeras Arvydas Cesiulis, kol kas reakcijos uostamiesčio politikai dar nesulaukė.

J. Polovinskas-Budrys ir jo sutuoktinė Regina Kašubaitė-Budrienė palaidoti lietuvių kapinėse Čikagoje, tačiau, anot vicemero, vyras buvo išreiškęs valią būti palaidotas Lietuvoje.

„Buvo ta valia – norėčiau grįžti į Lietuvą, Klaipėdą, prie jūros. Norėjo grįžti su kauleliais čia. Niekas iki galo nežino, yra testamentas, ar nėra. Valia lyg ir žinoma, bet ar rašytine forma, nežinia“, – teigė vicemeras.

Spręs dėl palaidojimo vietos

Kur palaikai būtų perlaidoti, anot vicemero, savo valią turėtų išreikšti politikai tarybos posėdyje. Planuojama, kad tai galėtų būti padaryta dar kovą.

„Nusipelnęs Klaipėdos krašto žmogus, jo kapai galėtų būti prižiūrėti čia. Kiek girdėjome, Čikagoje kaip tik baigiasi jo kapo priežiūros galiojimo sutartis su tam tikra bendrove. Diskusijos vyksta, kur palaidoti – ar Skulptūrų parke prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“, ar Kopgalio kapinaitėse, Smiltynėje“, – sakė A. Cesiulis.

Jo žiniomis, pasiūlymų perlaidoti šį reikšmingą Klaipėdos kraštui asmenį būta ir anksčiau tiek iš JAV lietuvių organizacijų, tiek klaipėdiečių.

Kaip BNS sakė istorikas Aleksejus Safronovas, J. Polovinskas-Budrys buvo pagrindinis prieš šimtmetį vykusio sukilimo vadas, klausė tuomečio premjero Ernesto Galvanausko ir kitų asmenų nurodymų. Sėkmingo sukilimo dėka Klaipėdos kraštas, valdytas prancūzų, atiteko Lietuvai.

„Čikagoje, ant paminklo prie kapo yra Klaipėdos herbas. Biografiniuose tekstuose, kiek išlikę apie Klaipėdos atvadavimą, jis šį įvykį laikė svarbiausiu savo gyvenimo darbu“, – sakė A. Safronovas.

Po Pirmojo pasaulinio karo, nuo 1920 metų Klaipėdą administravo Prancūzija, palaikoma sąjungininkių. Nors uostamiesčio klausimas buvo keliamas tarptautinių derybų metu, Lietuva palankaus sprendimo nesulaukdavo. Tikslingai suplanuota operacija pavyko 1923 metų sausio 15 dienos naktį.

Iškili istorinė asmenybė

Kreipimesi Vyriausybei, kurį padėjo parengti istorikas Jonas Genys, rašoma, kad J. Polovinskas-Budrys – svarbų vaidmenį 1923 metų sausio įvykiuose suvaidinęs kontržvalgybininkas, diplomatas, Klaipėdos operacijos vadas.

„Oficialios jo pareigos nuo 1921 metų spalio 21 dienos iki 1923 kovo buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus kontržvalgų dalies viršininkas. Nuo 1922 rugpjūčio jis buvo pasiųstas į Klaipėdą ir tapo faktišku 1923 metų sausio veiksmų organizatoriumi, Ypatingo paskyrimo rinktinės vadu. Po sėkmingo krašto užėmimo Jonas Budrys Klaipėdoje ėjo Aukštojo Lietuvos valstybės įgaliotinio pavaduotojo, vėliau ir įgaliotinio, o nuo 1924 spalio 27 dienos ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas“, – rašoma kreipimesi.

Tolesnė J. Budrio karjera tęsėsi Vidaus reikalų ministerijoje, o nuo 1928 m. dirbo diplomato darbą – pradžioje Karaliaučiuje, o nuo 1936 metų iki mirties 1964 metais buvo Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke.

J. Budrys savo atsiminimuose, pasisakymuose lietuvių išeivijos spaudoje didžiavosi „Klaipėdos atvadavimu“, vadovavimą sukilimui laikė „didžiule garbe“ ir bene svarbiausiu savo gyvenimo darbu, rašoma savivaldybės kreipimesi Vyriausybei.

„Apie J. Budrio norą būti palaidotam Klaipėdoje kalbėta laidotuvių dieną. Lietuvos reikalų patikėtinio Vašingtone Juozo Kajecko žodžiais „nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą“. Dėl suprantamų priežasčių sovietinėje Lietuvoje to padaryti nebuvo galima, tačiau tam – Jono Budrio perlaidojimui Klaipėdoje – visos galimybės yra dabar“, – rašoma dokumente.

Anot savivaldybės, 2023-ieji Klaipėdos krašto metai suaktyvino ne tik istorinius tyrimus, diskusijas apie Klaipėdos krašto reikšmę atsikuriančios Lietuvos istorijai, bet ir paskatino atversti naujus kultūrinės atminties įamžinimo puslapius. Tarp tokių Klaipėdos miesto bendruomenė mato ir Jono Budrio ir jo žmonos urnų pergabenimą į Lietuvą ir perlaidojimą Klaipėdoje.

Nors dar nenuspręsta dėl konkrečios perlaidojimo vietos, prašymas – išsiųstas.

Jame rašoma, kad sukilimo vadas savo atsiminimuose, pasisakymuose lietuvių išeivijos spaudoje didžiavosi Klaipėdos atvadavimu, vadovavimą sukilimui laikė didžiule garbe ir bene svarbiausiu savo gyvenimo darbu.

J. Budrys-Polovinskas palaidotas Čikagoje.

„Atsižvelgus į Klaipėdos miesto bendruomenės valią, amžininkų liudijimus dėl J. Budrio-Polovinsko ir jo žmonos R. Kašubaitės-Budrienės noro būti palaidotiems Klaipėdoje bei siekiant deramai įprasminti ypatingos svarbos istorinio įvykio sukaktį, Klaipėdos savivaldybės tarybos nariai kreipiasi į Lietuvos Respublikos Ministrę pirmininkę ir Vyriausybę, prašydami atlikti būtinus veiksmus, susijusius su palaikų (urnų) ir antkapinio paminklo su iškaltu stilizuotu Klaipėdos herbu ir dvigubu (Jogailaičių) kryžiumi – Klaipėdos ir Lietuvos valstybės simboliais pargabenimu į Klaipėdą“, – pažymima išsiųstame rašte.

Rašto pabaigoje pažadama, kad Klaipėdos savivaldybė įsipareigotų organizuoti tinkamiausios vietos perlaidojimui parinkimą ir deramą palaikų perlaidojimo mieste ceremoniją.

Apie kreipimąsi savo feisbuko paskyroje paskelbęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pažymėjo, kad ši svarbi misija bus įgyvendinta dar šiemet.

„Jau turime oficialų kreipimąsi į Vyriausybę ir Užsienio reikalų ministeriją dėl legendinio Klaipėdos sukilimo vado Jono Polovinsko-Budrio palaikų pargabenimo iš JAV į Klaipėdą. Šį kreipimąsi savo parašais sutvirtino ir miesto Tarybos nariai. Dar šiais metais ši misija bus įvykdyta“, – antradienį paskelbė meras.

Seimas 2023-iuosius paskelbė Klaipėdos krašto metais.

Spaudžia miesto valdžią

Grupę aktyvistų praėjusią savaitę priėmęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas jiems paaiškino, kad kai kurių dalykų miestas inicijuoti negali. Tai reikia derinti su Užsienio reikalų ministerija, su velionio giminaičiais, taip pat su Čikagos lietuvių bendruomene, kurioje, beje, nėra vieningos nuomonės šiuo klausimu.

Be to, Amerikoje taip paprastai palaikų kapinėse irgi neišsikasi.

Klaipėdos mero V.Grubliausko įsitikinimu, būtina, kad plačiai diskutuotų institucijos, mokslininkai, visuomenininkai, bendruomenės dėl geriausių būdų įamžinti reikšmingas asmenybes, prisidėjusias Klaipėdos kraštą prijungiant prie Lietuvos.

Ir tik įvairioms institucijoms bei visuomenės grupėms priėmus sprendimą, galima imtis veiksmų.

Miesto vadovai diplomatiškai pažymėjo, kad Klaipėdos savivaldybė atsakingai rengiasi minėto istorinio įvykio paminėjimui ir yra atvira diskusijoms bei bendruomenių siūlymams.

Vieni norėtų, kad J.Budrys atgultų Klaipėdoje, kiti linkę palaikų nejudinti.

Teks rasti sprendimą

Klaipėdos sukilimo vadas, tarpukario Lietuvos kontržvalgybininkas ir diplomatas J.Polovinskas-Budrys prieš beveik 60 metų atgulė Tautinėse lietuvių kapinėse Čikagoje, bet esą norėjo būti palaidotas Klaipėdoje, tai neva liudija ir stilizuotas Klaipėdos herbas ant jo antkapinio paminklo.

Artėjant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui, kai kurie aktyvistai ėmė spausti miesto valdžią iš JAV parvežti ir uostamiestyje perlaidoti sukilėlių vado palaikus.

Šios iniciatyvos suaktyvėjo ne tik artėjant svarbios datos jubiliejui, bet ir dėl to, kad nebeliko artimųjų, kurie galėtų Amerikoje prižiūrėti J.Budrio kapavietę, kuri esą šiuo metu nebeprižiūrima.

Čikagoje vietos lietuvių bendruomenėje yra visokių nuomonių tuo klausimu.

Vieni norėtų, kad J.Budrys atgultų Klaipėdoje, kiti linkę palaikų nejudinti.

Be to, toje pačioje kapavietėje Čikagos kapinėse kartu su J.Budriu palaidota ir jo žmona Regina.

Jei vis dėlto būtų nuspręsta perlaidoti, neaišku, ar ir jos palaikai būtų parvežti į Klaipėdą.

Patriotas – iki mirties

J.Budrio (1889–1964) nuopelnai prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos yra nekvestionuojami.

Jis vienintelis nepabūgo atsakomybės ir rizikos vadovauti Klaipėdos krašto anšliusui, kai daugelis Lietuvos karininkų atsisakė.

J.Budrys buvo paskirtas vadinamojo Klaipėdos sukilimo kariniu vadu ir pakeista pavarde vadovavo Kaune suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei.

Drąsi rinktinė 1923 m. sausio 15-ąją įžengė į Klaipėdos kraštą.

Užėmus Klaipėdą, sausio 16 d. generalinio štabo įsakymu iš vietinių krašto gyventojų J.Budrys pradėjo burti Klaipėdos krašto armiją.

Jos buvimo faktorius laidavo veiklos galimybes sukilimo metu suformuotai Erdmono Simonaičio direktorijai.

Sausio 17 d. J.Budrys tapo vyriausybės aukštuoju įgaliotiniu, Klaipėdos kraštui paskirto Antano Smetonos.

Prancūzijos kariuomenei pasitraukus iš Klaipėdos krašto, 1923 m. vasario 19 d. jis paskelbė perimąs Prancūzijos vyr. komisaro pareigas krašte.

Balandžio 7 d. A.Smetonai pasitraukus iš vyriausiojo įgaliotinio pareigų, faktiškai tapo Lietuvos atstovu Klaipėdos krašte.

1924 m. spalio 21 d. prezidento dekretu paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi, tačiau pasitraukė iš šių pareigų po lietuvių partijų nesėkmės per pirmuosius rinkimus į Klaipėdos krašto Seimelį 1925 m. lapkritį.

Vėliau J.Budrys darbavosi Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje patarėju, o 1928 m. sausį buvo paskirtas Lietuvos konsulu Karaliaučiuje. 1936 m. rudenį – Lietuvos generaliniu konsulu JAV.

Šias pareigas ėjo visą likusį savo gyvenimą – 28 metus iki pat mirties.

Straipsnyje paminėti ir tam tikri sunkumai, norint tai įgyvendinti.

Aš, visiškai pritardamas tam sumanymui, galiu priminti, kad visų, vienokių ar kitokių idėjų įgyvendinimui tenka įveikti vienokias ar kitokias kliūtis, kurių būna ir objektyvių, ir subjektyvių.

Didžiausia kliūtis idėjai įgyvendinti būna skirtingas žmonių požiūris į vieną ar kitą įvykį,  reiškinį arba asmenybę.

Kalbant apie J.Polovinsko-Budrio asmenybę, jis kaip niekas kitas yra nusipelnęs Klaipėdai ir pats pageidavo būti palaidotas Klaipėdoje, greta savo žuvusių bendražygių.

Manau, kad tie faktai niekam neturėtų kelti abejonių dėl to žmogaus palaikų perlaidojimo mūsų uostamiestyje tikslingumo.

Prie to galima dar pridurti, kad kol kas Klaipėda neturi tokio lygio piliečio kapavietės.

O dėl kapavietės priežiūros, manau, niekas nepasikeistų, jei reikėtų prižiūrėti ne tik 1923 m. sukilimo dalyvių kapavietę, bet ir J.Polovinsko-Budrio ir jo žmonos kapavietės.

Kodėl beveik visas įžymybes laidoja Vilniuje ir jų kapavietės ten saugomos bei prižiūrimos?

Juk ir Klaipėda, mano nuomone, gali nesunkiai priglausti daug miestui nusipelniusio žmogaus palaikus, o jo palaidojimo vietą deramai prižiūrėti.

Aišku, jei Tilžės akto signataras Jurgis Lėbartas palaidotas kaip paprastas žmogelis tarp paprastų piliečių kapelių Joniškės kapinaitėse, tai tokį kapą rasti sunku ir jį prižiūrėti yra mažesnis stimulas.

Klaipėda savo istorijoje turėjo vien vokiškos kilmės, vėliau sovietmečio dvasios persiėmusius žymesnius žmones, o lietuviškos dvasios žymesnių žmonių miestui vis dar trūksta.

Internacionalizmas – gerai, bet ir savo kraštui nusipelniusių lietuvių negalima pamiršti.

Vyko uždari posėdžiai

Senieji Lypkių kaimo gyventojai ramybės neturėjo net po mirties.

Po šimto metų jų palaikai buvo sujudinti ir tyliai, neskelbiant visuomenei, pernai rudeniop perlaidoti Lėbartų kapinėse, nes senojoje vietoje jų buvimas trukdė pramonės plėtrai.

Lypkių kapinių iškėlimo klausimas Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos (LEZ) atstovams rūpėjo dešimtmetį.

Tiek laiko jie metodiškai dėjo pastangas ir rašė raštus savivaldybei, kad iš pramoninės teritorijos iškeltų krašto senbuvių kaulus.

Tuo klausimu buvo surengti trys uždari posėdžiai (vienas 2011 m. ir du 2018 m.), apie kuriuos žiniasklaida nė karto nebuvo informuota, nors tai ne toks dažnas atvejis, kai diskutuojama dėl kapinių panaikinimo, iš jų į kitą vietą perkeliant mirusiųjų palaikus.

Jei tai būtų žydų kapinės – svarstymai apie iškėlimą tikrai nevyktų.

"Svarstymų nė nebūtų"

Veikiausiai dėl to, kad tema labai jautri, į tuos posėdžius buvo pakviestas tik siauras ratas suinteresuotų asmenų, tarp jų ir liuteronų evangelikų kunigas Reincholdas Moras.

Būtent jo atstovaujamos konfesijos tikintieji, kurie prieškaryje sudarė 90 proc. krašto gyventojų, ir buvo palaidoti Lypkiuose.

Iš pirmojo posėdžio protokolo matyti, kad kunigas R.Moras nebuvo linkęs pritarti tokiam palaikų perkėlimui iš senosios vietos ir atkreipė dėmesį, kad, "jei tai būtų žydų kapinės – svarstymai apie iškėlimą tikrai nevyktų".

Kunigas dienraščiui teigė, kad, žinoma, būtų buvę geriau mirusiųjų ramybės visai nedrumsti.

"Sakiau, kad geriau būtų nekasinėti, bet jie nusprendė kitaip. Čia, taip sakant, verslas ir pinigai viską daro", – nedaugžodžiavo kunigas.

R.Moras nuogąstavo, kad šių kapinaičių iškėlimas netaptų pradžia ir kitų kapinių kilnojimui, tačiau teigė, kad "bendruomenėje buvo aptarta galimybė dėl palaikų perlaidojimo nesant kitos išeities".

Reincholdas Moras

Laidojant pagarbos netrūko

Kaip akivaizdu iš posėdžių protokolų dėl senųjų Lypkių kapinių, savivaldybę gerokai spaudžiant LEZ atstovams, tik ir teliko įgyvendinti "galimybę dėl palaikų perlaidojimo nesant kitos išeities".

Perlaidojimas taip pat vyko be plačiosios visuomenės žinios.

Tai padaryta beveik prieš metus, dalyvaujant tiems patiems suinteresuotiesiems asmenims, kurie lig tol dalyvavo minėtuose posėdžiuose.

Vis dėlto perlaidojant, anot ceremonijos dalyvių, pagarbos krašto senbuvių palaikams tikrai netrūko.

Kiekvieno mirusiojo kaulai buvo sudėti į nedidelius karstelius ir palaidoti vienas šalia kito didelėje duobėje Lėbartų kapinėse.

Religines apeigas atliko kunigas R.Moras.

Netrukus po perlaidojimo ant bendro Lypkių gyventojų kapo buvo paklota akmeninė plokštė ir pastatytas metalinis, saulutės formos kryžius, ant kurio užrašyta, kad šioje vietoje yra "Perlaidoti 16 mirusiųjų iš senųjų Lypkių kapinių".

Lypkiškių palaikų perkėlimą ir perlaidojimą savo lėšomis finansavo LEZ.

Yra tik dvi priežastys, kada galima iškelti kapines: kai tai liečia išskirtinį visuomenės interesą ir kai tai liečia valstybės interesą.

Įstatymai nebegalioja?

Tai, kad panaikintos senosios Lypkių kapinės, iškėlus iš jų mirusiųjų palaikus kitur, buvo naujiena ir žinomam Klaipėdos krašto istorijos žinovui, istorikui Dainiui Elertui, kuris iki tol rūpinosi, kad šios palaidojimo vietos būtų išsaugotos.

"Nebėra? Iškėlė kitur? Labai įdomu, kokiu pagrindu? Yra tik dvi priežastys, kada galima iškelti kapines: kai tai liečia išskirtinį visuomenės interesą ir kai tai liečia valstybės interesą. Šiuo klausimu ūkiniai subjektai įstatymuose, mano žiniomis, neminimi. Nes ūkinė veikla nėra nei tiesioginis visuomeninis, nei valstybinis interesas. Tai kaipgi su tomis kapinėmis šiuo atveju?" – svarstė D.Elertas.

Anot istoriko, visų kapinių iškėlimas kitur yra labai išskirtinis aktas, nepaisant to, kad jos neveikiančios ar nelankomos, bet tai esą nereiškia, kad jų ten nėra.

"Tai kaip pas mus veikia teisė? Ar Kultūros paveldo departamentas savo pareigą atliko?" – klausimus žėrė D.Elertas.

Dainius Elertas

Dingo iš atminties

300 ha apimančioje LEZ teritorijoje kažkada buvo Lypkių, Budrikų, Laužų, Šušeikių, Švepelių kaimai, tad čia turėtų būti mažiausiai ketverios senųjų kaimų kapinės.

Vienų kapinaičių vieta pažymėta net 1936 m. Vokietijos generalinio štabo plane.

Jos yra netoli Lypkių (Liebken). Tokį žemėlapį, pasak D.Elerto, turi Klaipėdos universiteto Baltijos regiono archeologijos ir istorijos instituto biblioteka, Mažosios Lietuvos muziejus.

Vien Lypkių kaime buvo dvejos kapinės, tačiau jų buvimo ženklų šiandien neliko.

Viename plotelyje vizualiai dar ne taip seniai buvo galima atpažinti buvus laidojimo vietas (kitos kapinaitės veikiausiai jau anksčiau užstatytos).

Bet ir tos vienintelės Lypkių kapinės tyliai buvo panaikintos.

Į klausimą atsakymo nėra

Kodėl taip mirtinai prireikė iškelti Lypkių kapines, juolab pagal Lietuvos įstatymus kapinės iškeliamos dviem atvejais: kai tai liečia visuomenės interesą arba valstybės interesą? Šiuo atveju nebuvo nei viena, nei kita.

Vis dėlto į šį klausimą LEZ atstovai taip ir neatsakė.

LEZ komunikacijos vadovė Indrė Dudonienė dar kartą pakartojo, kad, atlikus tyrimus, šių kapinių teritorijoje rasti palaikai buvo perlaidoti Lėbartų kapinėse, taigi esą LEZ teritorijoje nebeliko palaidojimų.

"Ilgus metus buvusių kapinių teritoriją savo lėšomis ir resursais tvarkė bei prižiūrėjo LEZ valdymo bendrovė. Mūsų žiniomis, iki perlaidojimo daugelį metų kapai nebuvo lankomi artimųjų, nematėme paliktų gėlių ar žvakių", – tvirtino I.Dudonienė.

LEZ atstovė atkreipė dėmesį, kad buvusių kapinių teritorija iš esmės buvo LEZ teritorijos viduryje, apsupta gamybinių objektų.

"Manome, kad jų iškėlimas kartu su archeologais ir perlaidojimas ramioje, prižiūrimoje, tam skirtoje ir atitinkamą infrastruktūrą turinčioje vietoje yra tiesiog žmogiškesnis sprendimas. Planuojame įamžinti senųjų Lypkių kapinių atminimą ir šiuo metu diskutuojame su Klaipėdos miesto savivaldybe dėl tam tinkamiausių būdų. Šiuos veiksmus atliksime savo lėšomis", – tikino I.Dudonienė, pabrėždama, jog nenorima priešpriešinti kapinių klausimo ir LEZ veiklos.

Formuojasi nauja praktika

Pramoninėje teritorijoje Lypkių kapinių vietoje prieš dešimtmetį buvo suprojektuoti trys vienodo dydžio sklypai, kiekvienas po vieną hektarą.

Jų paskirtis – pramonės ir sandėliavimo objektų statyba.

Šie sklypai esą buvo suformuoti Klaipėdos savivaldybės tarybos sprendimu ir pripažinti valstybinės svarbos ekonominiu projektu.

Būtent prieš šiuos projektavimo darbus ir nustatyta, kad sklype yra kapinaitės, ir LEZ atstovams buvo pasiūlyta palaikų nejudinti.

Paveldosaugininkai primygtinai siūlė LEZ valdytojams tiesiog palikti tą mažą Lypkių kapinių plotelį kaip žaliąją zoną ir kapines išsaugoti.

Tačiau šis variantas LEZ‘o valdytojams nelabai tiko, nepaisant, kad kapinės privalo būti saugomos, joms taikomas viešosios pagarbos režimas, ką apibrėžia ir kapinių tvarkymo taisyklės.

Taip pat neveikiančių kapinių teritorijoms nustatoma pagrindinė konservacinė saugojimo žemės naudojimo paskirtis, o ši gali būti pakeista tik pripažinus kitokio visuomenės poreikio viršenybę ir perkėlus mirusiųjų palaikus.

Paveldosaugininkų teigimu, dažniausiai yra inicijuojama perlaidoti kariškių palaikus (iškeliant kapus), o senųjų kapinaičių iškėlimas ilgas ir sudėtingas procesas, kuriam lig šiol nebuvo praktinės sistemos.

Bet, regis, šių paveldo saugotojų argumentų nepakako, ir praktika jau formuojasi – po beveik 10 metų intensyvaus spaudimo krašto senbuvių kapinės iškeltos, nes trukdė verslui.

Panašu, kad formuojasi tai, dėl ko, prasidėjus Lypkių kapinių panaikinimui, taip nuogąstavo kunigas R.Moras.

Dievo tarnaitė E. Spirgevičiūtė (1924–1944) – kankinė pasaulietė, tikėjimo liudytoja, skautė, gynusi skaistumą ir paaukojusi gyvybę už garbę ir orumą. Dvidešimtmetė mergina žuvo nuo brutalių užpuolikų šiems įsiveržus į tėvų namus.

Jos beatifikacijos (kankinystės deklaravimo) byla – pirmoji Kauno arkivyskupijoje – buvo pradėta 2000 metais. Be to, E. Spirgevičiūtė yra įtraukta į XX amžiaus Kankinių sąrašą, kurį šv. Jonas Paulius II iškilmingai paskelbė Didžiojo krikščionybės jubiliejaus metais gegužės 7 d. Romos koliziejuje.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos teigimu, projektas suderintas su vietos valdžia, būtini leidimai jau gauti, tačiau nuogąstaujama, kad darbus gali sutrukdyti koronaviruso pandemija.

„Perlaidojimui numatoma pasitelkti Kultūros vertybių globos tarnybos specialistų komandą, tačiau dėl su COVID-19 pandemija susijusių kelionių ribojimų, įskaitant privalomą 14 dienų karantiną bei kol kas Kazachstane galiojantį tarptautinių skrydžių draudimą, neaišku, ar bus įmanoma organizuoti Lietuvos specialistų delegacijos atvykimą ir pradėti darbus numatytu laiku, liepos mėnesį“, – teigiama BNS perduotame ministerijos komentare.

Rydnyko kapinėse palaidoti devyni lietuviai, jie guli vienas greta kito, todėl šie kapai sudaro savotišką Lietuvių memorialą, paženklintą betoniniu kryžiumi.

Šios kapinės, kaip ir viskas aplink, baigia sunykti, nes toje vietoje aptikta vario gysla ir ten ketinama įrengti vario gavybos šachtas.

„Toje vietoje prieš dešimt metų atrado vario gyslą, valdžia sakė: ruoškitės, viskas bus iškeldinta. Visas Rudnyko miestas jau sunaikintas“, – per Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdį pasakojo su „Misija Sibiras“ ten 2018 metais lankęsis architektas Algis Vyšniūnas.

„Mūsų idėja būtų ekshumuoti, perlaidoti, perkelti tokį pat antkapį, išlaikant autentiškus dalykus“, – aiškino jis.

Palaikus planuojama perkelti į Spasko memorialinį kompleksą prie Karagandos, čia pastatyti paminklai daugelio Europos ir Azijos tautų politiniams kaliniams ir tremtiniams atminti.

Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktorės Gintarės Jokubonienės, šią vietą norima padaryti vienu svarbiausių Kazachstane žuvusių ar mirusių lietuvių memorialiniu akcentu.

Pasak jos, kilus grėsmei kuriems nors lietuvių kapams Kazachstane siūloma visus palaikus perlaidoti Spaske.

„Būtų geriausia turėti vieną vietą, tai ir priežiūros prasme daug paprasčiau“, – BNS sakė G. Jakubonienė.

Kazachstano valdžios atstovai jau prieš kelerius metus yra įspėję visus suinteresuotus asmenis, kad Rudnyko kapinėmis bus lyginamos su žeme, nurodytas terminas palaikams perkelti – iki 2020 metų vidurio.

Seimo narys Arvydas Anušauskas žiemą kreipėsi į kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską ir užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių dėl politinių kalinių kapaviečių naikinimo Kazachstane. Kultūros ministerija atsakė pritarianti minėtų palaikų ekshumavimui ir perlaidojimui į prie Spasko, Karagandos srityje, esantį kapaviečių memorialą.

Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija savo ruožtu nutarė kreiptis į Vyriausybę, ragindama palaikyti šį projektą ir skirti lėšų.

„Tas kapas labai žinomas, vertinamas. Jis tapęs savotišku simboliu, broliškas didelis kapas“, – tvirtino A. Vyšniūnas.

Anot jo, viduryje pramoninės zonos musulmoniškame krašte išlaikyti nedideles krikščionių kapinaites – nerealu, todėl perlaidojimas yra būtinas.

Buvusioje Kazachijos sovietinėje respublikoje veikė kelios dešimtys lagerių, juose kalinti apie 20 tūkst. politinių kalinių iš Lietuvos. Pagal lietuvių tremties įkalinimo ir palaidojimo mastą Kazachstano teritoriją lenkia tik Rusija.

Jo teigimu, 2017 metų liepą atliekant archeologinius kasinėjimus ant Gedimino kalno rasti K. Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko palaikai kartu su kitais sukilimo dalyviais bus perlaidoti Vilniuje.

„Kol kas tik žiniasklaidoje matėme šį pranešimą, kad Baltarusijos intelektualai kreipėsi dėl Kalinausko palaikų perdavimo laidoti Baltarusijai. Toks pasiūlymas yra, mes jo šiandien nevertiname, bet, kita vertus, šią minutę tikrai manome, kad visi sukilimo dalyviai, o kartu ir Sierakauskas bei Kalinauskas, bus palaidoti panteone, Rasų kapinių centrinėje koplyčioje. Kaip ten bus ateityje, sunku pasakyti, bet šiandien yra priimtas sprendimas, kad jie bus palaidoti Vilniuje“, – komentuodamas Baltarusijos inteligentijos atstovų kreipimąsi į Lietuvos vadovybę, prašant perlaidoti K. Kalinausko palaikus Baltarusijai, sakė D. Matulionis.

Jo teigimu, lapkričio 22 d. vyksiančia perlaidojimo ceremonija jau susidomėjo vardinius kvietimus gavę Lenkijos prezidentas bei ministras pirmininkas.

„Yra kvietimai ir Lenkijos prezidentui, ir yra kvietimas Lenkijos ministrui pirmininkui, abu tikrai susidomėjo“, – kalbėjo D. Matulionis, pabrėždamas, kad kol kas neaišku, kas atstovaus kitoms į ceremoniją kviestoms šalims.

Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas patvirtino, kad, skirtingai nei Lenkijos atveju, Baltarusijos politiniams lyderiams vardiniai kvietimai nebus siunčiami.

„Kviestume (Baltarusijos. – ELTA) valstybinę delegaciją, bet taip pat ir visuomenines organizacijas, kurios puoselėja Kalinausko atminimą. Bandysime jas aiškiau identifikuoti ir kviesti jų atstovus, kartu ir Baltarusijos katalikų bažnyčią, kuri taip pat yra labai susidomėjusi“, – sakė D. Matulionis, pridurdamas, kad pastarajai kvietimas bus siunčiamas Lietuvos katalikų bažnyčios vardu. 

„Šis įvykis svarbus mums visiems, tai buvo sukilimas trijų tautų prieš tuometinę carinę Rusiją“, – sakė jis.

D. Matulionis teigė, kad tikisi, jog perlaidojimo ceremonijoje dalyvaus ir Ukrainos bei Latvijos atstovai.

„Užsienio reikalų ministerija yra atsakinga už kvietimus, tai atitinkamos notos bus išsiųstos visoms valstybėms. Su lenkais mes atskirai bendraujame, kadangi esame nutarę, kad darysime bendrą ceremoniją“, – sakė Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas.

ELTA primena, kad Baltarusijos inteligentijos atstovai atviru laišku pirmadienį kreipėsi į Lietuvos vadovybę prašydami perlaidoti baltarusių nacionalinio didvyrio K. Kalinausko palaikus Baltarusijoje.

„1863-1864 metų sukilimas buvo baltarusių ir lietuvių tautų kova už savo laisvę, – pabrėžia laiško autoriai. – K. Kalinauskas buvo ryškiausias šios kovos lyderis, baltarusių tautos vadovas, žuvęs už jos laisvę ir orumą. Mes suprantame, kad Jūs, lietuvių tauta, taip pat laikote K. Kalinauską savo didvyriu. Mes suprantame ir gerbiame jūsų nuomonę, kad Kostas Kalinauskas turi būti palaidotas deramoje vietoje – kovotojų už laisvę panteone“, – rašoma kelių dešimčių žmonių pasirašytame laiške. Tarp jų – Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, Baltarusijos liaudies artistė Zinaida Bondarenko, rašytojas Vladimiras Orlovas, portalo „Tut.by“ įkūrėjas Jurijus Ziseris, dainininkas Liavonas Volskis ir kiti žinomi baltarusiai.

2017 metų liepą atliekant archeologinius kasinėjimus ant Gedimino kalno Vilniuje buvo aptikti 20 žmonių, tarp jų – K. Kalinausko, palaikai.

Kilni misija

Vienas iš būdų pagerbti žuvusiuosius – rūpintis jų palaikų likimu įvairiose šalyse. Ypač dėmesinga savo karių likimams svetimose šalyse yra Vokietija, Antrajame pasauliniame kare netekusi daugybės karių. Kai 1990 m. pasauliui atsivėrė durys į Rytų Europą, Vokiečių karių kapų globos tautinė sąjunga (VKKGTS), įsikūrusi Kaselyje (Vokietija), pradėjo rūpintis vokiečių karių kapavietėmis Lietuvoje. Ši sąjunga padeda karių artimiesiems sužinoti, kur palaidoti jų artimieji, dingę karo metu, organizuoja dingusiųjų kapų paieškas, perlaidoja surastus atskirose vietovėse palaidotus palaikus, perkelia juos į bendras karių kapines.

Aukštųjų Šančių karių kapinėse vis atsiranda naujų ženklų, bylojančių apie tebesitęsiantį Antrojo pasaulinio karo metu žuvusių identifikuotų aukų palaikų perlaidojimą. Kaip žinoma, vien Kaune Antrojo pasaulinio karo metais žuvo ir buvo palaidota apie 2 tūkst. vokiečių karių. Pokariu minėtose kapinėse, greta vokiečių karių laidojimo teritorijos, buvo įrengtas memorialas žuvusiems sovietų kariams atminti. Įrengiant šį memorialą, buvo pasisavinta šiek tiek vokiečių karių palaikams skirto ploto.

Kaip žinoma, vien Kaune Antrojo pasaulinio karo metais žuvo ir buvo palaidota apie 2 tūkst. vokiečių karių.

Speciali sutartis

VKKGTS ypač vertina Kaune esančias bendrąsias karių kapines. Mat jos yra beveik pačiame Lietuvos centre – čionai patogu perlaidoti visose centrinės ir rytinės Lietuvos vietovėse palaidotus vokiečių karių palaikus. Manoma, kad 2,5 ha plote, kuris yra skirtas vokiečių karių kapams, galima palaidoti net 7 tūkst. karių palaikų.

Kai 1997 m. įsigaliojo Lietuvos–Vokietijos sutartis dėl vokiečių karių kapų priežiūros, buvo sukurtas teisinis pagrindas šioms kapinėms įsteigti Kaune veikusiose Karių kapinėse. Lietuva perdavė Vokietijai minėtą 2,5 ha sklypą neatlygintinai. Beje, ši teritorija buvo pašventinta beveik prieš 20 metų – 2000 m. rudenį, o pirmi žuvę vokiečių kariai čia buvo palaidoti 1941 m. ir iki 1944 m. čia atgulė apie 1 400 vokiečių karių.

Iš įvairių vietovių

Pirmieji perlaidojimai iš kitų Lietuvos vietovių čionai įvyko 1997 m. Per trejus metus čionai buvo perlaidota iš Vidurio Lietuvos įvairių vietų daugiau nei 4 tūkst. karių palaikų. Visuose antkapiniuose kryžiuose, kurie stovi ant VKKGTS perlaidotų karių kapų, įrašytos žuvusiųjų pavardės, o atskirose plokštėse iškaltos karo metu nelaisvėje mirusių karių pavardės.

Kaip sakė Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vyriausiasis specialistas Andrius Liakas, neseniai į Karių kapines Aukštuosiuose Šančiuose buvo perlaidoti 593 vokiečių karių palaikai, atvežti į Kauną iš įvairių Lietuvos vietovių: 111 – iš Kauno tvirtovės gynybinio įtvirtinimo – reduto šalia K.Baršausko gatvės, 61 – iš Liaudiniškės (Kelmės r.), 49 – iš Šemetiškių (Šiaulių r.) ir iš kitų vietovių.

Perlaidojimą stebėjęs žinomas visuomenininkas, atstatęs ne vieną partizanų bunkerį, šaulys iš Vilkijos Kęstutis Markevičius sakė, kad tai didžiulis, kruopštus ne vienos institucijos darbas, po daugelio dešimtmečių atvėręs galimybę žuvusiųjų kare artimiesiems aplankyti jų kapus, raginančius kiekvieną iš mūsų, nepriklausomai nuo tautybės, siekti taikos.

Toks vicepremjerės pareiškimas pasirodė kitą dieną po to, kai ji buvo susitikusi su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu Pietro Parolinu (Pjetru Parolinu).

„F. Franko palaikai negali būti vietoje, kur juos šlovintų ir garbintų. Tai draudžia mūsų įstatymai... Kardinolas mano, jog mums derėtų ieškoti tokio sprendimo, kad F. Franco palaikai būtų deramoje vietoje, tačiau negalėtų tapti kokio nors garbinimo objektu. Valdžia turi mechanizmų, kad būtų pasiektas būtent toks sprendimas“, – nurodė C. Calvo.

Kiek vėliau Vatikanas pranešė, kad P. Parolinas „niekada nepasisakė apie laidojimo vietą“. Šventasis Sostas pabrėžia, kad C. Calvo šnekėjo apie norą apsvarstyti alternatyvias F. Franco palaikų perlaidojimo vietas, o P. Parolinas savo ruožtu „palaikė tokį sprendimą tinkamu“.

„Kardinolas Pietro Parolinas neprieštarauja Francisco Franco palaikų ekshumacijai, jei tokį sprendimą priims kompetetinga valdžia“, – sakoma Vatikano pranešime.

C. Calvo taip pat sakė, kad Madrido arkivyskupas kardinolas Carlosas Osoro (Karlosas Osoras) nepritaria idėjai perlaidoti F. Franco palaikus Almudenos katedroje.

„Kardinolas Osoro pasakė, kad jam nepatinka (idėja palaidoti F. Franco katedroje), ir mes (su Vatikanu) sutarėme bendradarbiauti ieškodami šios situacijos sprendimo; tai negali būti Almudena“, – nurodė vicepremjerė.

Iki šiol Ispanijos vyriausybė tvirtino, kad neturi galimybių sutrukdyti Franco šeimai perlaidoti buvusio diktatoriaus palaikus šioje Madrido katedroje.

Kiek anksčiau Ispanijos vyriausybė ir parlamentas pritarė dekretui, leidžiančiam ekshumuoti F. Franco palaikus iš jo mauzoliejaus.

Birželį į valdžią atėjęs socialistų premjeras Pedro Sanchezas (Pedras Sančesas) diktatoriaus palaikų iškėlimą iš Kritusiųjų slėnio mauzoliejaus laiko vienu savo prioritetų.

F. Franco palaikų ekshumacijai griežtai prieštaravo jo giminaičiai.

Ispanijos vyriausybė pareiškė, jog priimtas dekretas leidžia ekshumuoti buvusio diktatoriaus palaikus nepaisant, ar tam pritars jo giminės, tačiau pažadėjo, kad procedūra vyks pagarbiai ir oriai.

Rugsėjo pabaigoje Ispanijos žiniasklaida skelbė, kad F. Franco anūkai paprašė šalies Teisingumo ministerijos leidimo perlaidoti savo senelio palaikus Almudenos katedros kriptoje.

Jie taip pat pageidavo, kad būtų surengtos iškilmingos F. Franco laidotuvės.

Socialistų atstovai, pasisakę už buvusio diktatoriaus palaikų perlaidojimą, kiek anksčiau sakė, kad Kritusiųjų slėnis turi tapti susitaikymo po kruvino pilietinio karo, o ne diktatoriaus garbinimo vieta.

Kada gali būti užbaigta F. Franco palaikų ekshumacija, kol kas neskelbiama.

Nuo 1936–1939 metais vykusio pilietinio karo pabaigos iki savo mirties 1975-aisiais geležiniu kumščiu Ispaniją valdęs generolas F. Franco yra palaidotas uolos papėdėje iškastoje įspūdingoje bazilikoje, esančioje vos už 50 kilometrų nuo Madrido.

Šis monumentas nuo 1941 iki 1959 metų Gvadaramos kalnuose buvo statomas F. Franco režimo iniciatyva. Dalį darbų buvo priversti atlikti politiniai kaliniai. Čia palaidota maždaug 37 tūkst. žmonių, kariavusių abiejose pusėse per pilietinį karą, kurį sukėlė F. Franco sukilimas prieš išrinktą respublikonų valdžią.