Apie laurus pelniusio istorinio romano "Panelės iš Laisvės alėjos" rašymo pretekstus, aplinkybes, prasminius sluoksnius ir šio kūrinio svarbą kauniečiams, Lietuvos žmonėms ir užsienio skaitytojams – "Santakos" pokalbis su rašytoja.
– Esate mokslininkė ir rašytoja. Kaip šios veiklos papildo viena kitą? Kuo jums skiriasi mokslinis ir meninis rašymas?
– Mokslinis rašymas yra susijęs su istorinių dokumentų, šiuolaikinių tyrimų analize, lyginimu, argumentacija ir viso to pritaikymu dabarties kultūros reiškiniams interpretuoti. Nepaisant to, kad humanitarinių mokslų tyrimai netikslūs (anglų kalba tiksliųjų mokslų tyrimai yra apibūdinami kaip scientific, o humanitarinių kaip scholarly), jie reikalauja tikrinti faktus ir atskleisti reiškinių priežastingumą. Tik tokie tyrimai gali būti vertintini kaip patikimi ir įtraukti į platesnį mokslinį kontekstą. Meninis rašymas tokių griežtų patikimumo reikalavimų nekelia, tad čia didesnės galimybės vaizduotei skleistis, tai, visų pirma, emocijoms išsilieti skirtas laukas, įdomios formos ieškojimų vieta. Tarkim, meninis rašymas yra autentiškesnis, leidžia labiau atskleisti save.
– Kokie buvo romano "Panelės iš Laisvės alėjos" rašymo pretekstai? Papasakokite, kaip tarpukario Kauno žydų teatras susijęs su to paties laikotarpio lietuvių teatro nedrąsiais pirmaisiais žingsniais?
– Romanas atsirado dėl dviejų priežasčių – noro prisiminti ir įamžinti senolius, su kuriais mane vaikystėje siejo artimas ryšys, bei siekio plačiau atskleisti tarpukario Kauno žydų gyvenimą. Kadangi ką tik buvau išleidusi monografiją, skirtą žydų teatrui tarpukario Lietuvoje, prisikaupė vaizdinių, kurie nebuvo aktualūs moksliniam tyrimui, bet buvo susiję su tuomečio Kauno gyvenimu, norėjosi jais pasidalyti su dabartiniais Kauno ir kitų miestų, šalių gyventojais. Norėjosi skaitytoją supažindinti su Kaunu, su kuriuo pati tuo metu pažindinausi per lietuviškąją tarpukario spaudą, archyvinius dokumentus, nuotraukas. Lengviausiai tai buvo galima padaryti sukuriant du skirtingus moterų paveikslus, suteikiant jiems autentiškų kultūrinių bruožų, kurie griautų iki tol literatūroje ir istoriniuose pasakojimuose vyravusias tarpukario Kauno miestietės klišes.
Per lenkaitės Zofijos ir žydaitės Rachelės personažus buvo galima atskleisti įvairesnį, daugiakultūriškesnį, vakarietiškesnį Kauną. Zofijos prototipas buvo mano močiutės sesuo – jaunystėje labai graži ir elegantiška moteris, kasdieniame gyvenime daugiau kalbėjusi lenkiškai nei lietuviškai. Rachelę atradau rinkdama medžiagą apie žydų teatrą. Ji buvo šio teatro žvaigždė, kelerius metus jam vadovavo. Norėjosi prikelti ją iš užmaršties, parodyti, kokia aktyvi ji buvo Kauno kultūriniame gyvenime. Prasidėjus karui, žinios apie Rachelę Berger iš spaudos puslapių dingsta, ilgą laiką nežinojau, kokia buvo jos baigtis, tik prieš keletą metų pavyko aptikti atsiminimų jidiš kalba, kuriuose teigiama, kad ji žuvo Dachau koncentracijos stovykloje. Skirtingai nei lietuviškasis teatras, vystęsis tuo pat metu kaip tautai atstovaujantis teatras, žydų teatras jidiš kalba po karo beveik išnyko. Dauguma išgyvenusių litvakų pasitraukė į Vakarus ar Izraelį, asimiliavosi ir kalbėjo tose valstybėse įprastomis kalbomis.
– Kokia buvo jūsų naujausios knygos rašymo nuotaika ir aplinka? Galbūt turite kokių nors ritualų, padedančių rašyti meno kūrinį? Kokią įtaką romano "Panelės iš Laisvės alėjos" stiliui padarė rašymo kontekstai?
Per lenkaitės Zofijos ir žydaitės Rachelės personažus buvo galima atskleisti įvairesnį, daugiakultūriškesnį, vakarietiškesnį Kauną.
– Knygą su protarpiais rašiau nuo 2018 iki 2020 m., taigi galima sakyti, kad kažkokios ypatingos nuotaikos ar aplinkos nebuvo, nes rašydavau tada, kai turėjau laiko ir norėjau rašyti. Paprastai rašymo darbams skiriu rytus, kai galva absoliučiai švari ir dar nesu atakuojama žinutėmis, skambučiais ar laiškais. Rytais parašyti tekstai dažniausiai susidėlioja taip, kaip ir norėčiau juos sukurti. To nepasakyčiau apie tekstus, kuriuos rašau būdama pavargusi, paprastai juos reikia ryte kurpti iš naujo.
Rašymo kontekstai stiliui didelės įtakos neturi. Pasakojimo stiliui svarbiausias turbūt yra pasakojimo konstravimo būdas, jis lemia, kaip istorija bus papasakota, kas joje vyraus. Kadangi jau buvau parašiusi vieną romaną, norėjosi išbandyti sudėtingesnę, nei anksčiau naudota, pasakojimo formą. Norėjosi sukurti du paralelius pasakojimus, kur herojės viena su kita nesusitinka, bet per jų gyvenimus atsiskleidžia miesto atmosfera ir istorija. Knyga suskirstyta į keturis skyrius, kurie atspindi keturis metų laikus Lietuvoje. Taip atsitiko, kad žiemos dalį rašiau vasarą, o vasaros – žiemą. Pasirodo, atminty išlikę pojūčiai gyvena savo gyvenimą ir atsiskleidžia, kad ir kur ar kada būtum. Prisipažinsiu, pirmosios dvi knygos dalys, pasakojančios apie tarpukarį, rašėsi lengvai, lyg savaime, norėjosi pabūti toje optimistinėje laikmečio atmosferoje ir ją fiksuoti. O į pirmąją sovietinę okupaciją ir vėliau į vokiškąją ėjau sunkiai – vis stengiausi nutolinti moterų laukiančias tragedijas.
– Kokios yra jūsų asmeninės sąsajos su romane "Panelės iš Laisvės alėjos" vaizduojamų veikėjų gyvenimais? Kitaip sakant, kiek knygos siužetas yra pagrįstas tikrais įvykiais?
– Kadangi knygoje vaizduojami laikotarpiai yra aiškiai apibrėžti, juos norėjosi atskleisti kuo autentiškiau. Pirmoji ir antroji dalys yra labiau impresiškos, paremtos įspūdžiais, etnografiniais atsiminimais iš vaikystės, kuriuos chronologija varžo minimaliai: kelios užuominos apie krizę, brangstančias prekes, o visa kita – kvapai, skoniai, vištos, siuviniai, mezginiai – egzistavo, nepaisant politinių peripetijų. Kadangi esu dirbusi teatre ir domiuosi teatro istorija, nebuvo sunku atskleisti ir įprastą teatro gyvenimo atmosferą: repeticijų rūpesčius, piniginį nepriteklių. Kuriant trečiąją ir ketvirtąją dalį chronologija buvo labai svarbi – nuolat tikrinau, kokiais laikotarpiais Kaune vyko vieni ar kiti okupacijos įvykiai. Tam, kad aiškiai suprasčiau, kas vyko su Kauno žydais 1941 m. birželio–spalio mėnesiais, perskaičiau visus Kauno dienraščio "Į Laisvę" ir "Kauener Zeitung" numerius, istorikų tekstus, liudininkų atsiminimus. Nors romano tekste tie įvykiai tiesiogiai ir neatskleidžiami, jie padeda kurti autentišką pasakojimą.
Kartais girdžiu skaitytojų priekaištą, esą, romano pabaiga su lobiais yra per daug išgalvota, neįtikinanti, tačiau lobiai buvo kauniečių namų dalis. Turbūt dauguma mūsų jau nebežino, kad karo metais žmonės nuolat vienaip ar kitaip slėpė savo turtus. Kadangi man pačiai teko kelis kartus kraustytis į senus Kauno namus, vis rasdavau juose praėjusio laiko liudijimų. Betvarkant vienus tokių namų paketėlis su vokiškomis markėmis nukrito tiesiai ant galvos. Tų markių buvo daug, gaila, kad bevertės.
– Jūsų naujausias kūrinys lietuvių literatūroje išsiskiria tuo, kad jame dominuoja ne veikėjų ilgi vidiniai monologai, o gyvas, dinamiškai besirutuliojantis siužetas. Ar labai klysčiau sakydamas, kad toks romano rašymas rodo mūsų laisvėjimą nuo potrauminių, okupacijos lemtų patirčių ir išgyvenimų?
– Manau, kad priežastis čia paprastesnė. Iki tol esu kūrusi Kauno senamiestyje įsikūrusiam "Teatro klubui" pjeses, daugiausia komedijas. Tam, kad žiūrovai norėtų lankytis mūsų privačiame teatre, reikėjo kurti taip, kad nebūtų nuobodu, kad jie nuolat išlaikytų dėmesį. T.y. visada galvoti apie veiksmą. Toks rašymo stilius persikėlė ir į romaną. Man pačiai, žinoma, norėtųsi tų ilgesnių vidinių monologų, egzistencialistinio nerimo perteikimo, bet plunksna kažkodėl paklūsta veiksmo diktatui. Gal kada nors pavyks jo atsikratyti. Tiesą sakant, romano scenas mačiau lyg filmą, gal tai irgi lėmė jo dinamiškumą.
– Jūsų knygą ypač malonu skaityti. Ar tokį skaitymo potyrį būtų galima paaiškinti tuo, kad iš populiariosios literatūros perimate tikslą papasakoti meilės istoriją, tačiau kartu suteikiate kūriniui tam tikro polifoniškumo, reiškiamo nevienaplaniais akcentais ir sluoksniais?
– Kai kūriau savo pirmąjį, "Prancūzišką romaną", pirmiausia užsidaviau klausimą, kas bus to kūrinio skaitytojas. Man, kaip turbūt ir daugumai kitų mano ar jaunesnės kartos skaitytojų, jau buvo labai pabodęs vyriškasis kaimiškasis naratyvas lietuvių literatūroje. Na, gal ir graži ta skurde paskendusio kaimo nostalgija, bet ką ji turėjo bendra su XXI a. pradžia ir mieste gimusia ir augusia karta? Todėl jau tada specialiai kūriau romaną moterims, kuriame jos galėtų atpažinti savo kasdienes problemas. Ir dabar taikiausi į skaitytoją, kurios amžiaus vidurkis būtų 30–40 metų, todėl ir pagrindinės romano herojės yra tokio amžiaus. Tai gana dramatiškas moters gyvenimo tarpsnis – jos gimdo, įsimyli, skiriasi, pradeda gyvenimą iš naujo, dirba konkuruodamos su vyrais, yra socialiai aktyvios. Norėjosi, kad dabarties jauna moteris galėtų pajusti prieškario jaunos moters gyvenimo atmosferą, kad tą moterį pajustų taip, lyg ji būtų čia, šiandien, t.y., kad romane atsiskleistų, jog esminiai dalykai – meilė, mirtis ir požiūris į tai nesikeičia. Galbūt meilę ir mirtį galime laikyti populiariosios literatūros esme, bet be šių dėmenų turbūt apskritai nelabai būtų įmanomas toks grožinės literatūros žanras kaip romanas. Na, o romano polifoniškumas, kaip jūs čia gražiai pavadinote, kyla greičiausiai iš jo formos – dviejų paralelių istorijų, besivejančių viena su kita aplink Kauno ašį. Toks vijimas leidžia atskleisti skirtingą herojų to paties objekto matymą, atskleisti tą objektą taip, kaip iki tol jo nebuvai patyręs. Tai praplečia skaitytojo žinias apie jam tariamai jau žinomas vietas ir patirtis. Perfrazuojant Zygmuntą Baumaną, norėjosi atskleisti takų Kauną, parodyti jo etninę įvairovę, kuri yra reikšminga ir dabarties kauniečiui.
– Koks yra jūsų santykis su rašytojo G.Kanovičiaus kūryba? Kas dabar atrodo svarbiausia iš jo gausaus romanų kraičio?
– G.Kanovičiaus romanai – tai lyg per Velykas prie bažnyčių parduodami ilgi saldainiai. Jie įpakuoti į įvairiaspalvius blizgius popierėlius, norisi ilgai mėgautis jų saldybe. Kai tuos saldainius išvystu kokioje nors mugėje, prieš akis prabėga vaikystė, pasivaikščiojimai ir tolimi pokalbiai su tėvais ir seneliais. Taip yra ir su G.Kanovičiaus romanais – jie tiršti praeities, o toji praeitis atsiskleidžia iš kuo humaniškiausių pozicijų. Nors dažno romano fone yra Holokausto tragedija, čia nerasi jokių neapykantos užuominų. Rašytojas siekia savo herojus pateisinti, atskleidžia juos tokius, kokie jie yra, be sutirštinimų, noro aukštinti ar žeminti. Tuo rašytojo kūryba artima žydų literatūros klasiko Šolomo Aleichemo literatūriniam braižui. Labiausiai įsirėžė atmintin "Miestelio romansas" – epas apie rašytojo gimtinę Jonavą, galbūt todėl, kad Jonavai, juolab žydiškajai, lietuvių literatūroje skirta nedaug vietos. Apskritai G.Kanovičiaus romanus įdomu skaityti todėl, kad Lietuva, jos miestai, kaimai atsiskleidžia per žydiškosios tapatybės prizmę, pamatai kitokią perspektyvą.
Perfrazuojant Zygmuntą Baumaną, norėjosi atskleisti takų Kauną, parodyti jo etninę įvairovę, kuri yra reikšminga ir dabarties kauniečiui.
– Kitais metais Kaunui tapsiant Europos kultūros sostine, romanas "Panelės iš Laisvės alėjos" įgauna papildomos problematikos. Kiek moderniai ir postmoderniai Lietuvos visuomenei šiandien rūpi tarpukario žmogus?
– Man atrodo, kad šiuo metu, bent jau Kaune, mes išgyvename tarpukario modernistinio gyvenimo renesansą, kuris ypač matomas požiūrio į tarpukario architektūrą kaitoje. Nors kauniečiai visą laiką domėjosi tarpukariu, to laikotarpio pastatai ilgą laiką nebuvo laikomi vertais dėmesio. Tik praėjus beveik 30 metų, suvokėme tarpukario stiliaus unikalumą ir pamažu pradedame juo didžiuotis. Žmonės domisi namų, kuriuose gyvena, istorijomis, tvarko fasadus, restauruodami butus siekia išlaikyti jų autentiškumą. Per modernistinę tarpukario architektūrą atrandame ir to laikotarpio gyvenimo būdą – interjerų stilių, sietynų, keramikos, tekstilės dirbinių, madą. Tas stilius kartu ir kosmopolitiškas, ir labai lokalus. Džiugu, kad Kaune yra išlikę tiek daug autentiškų butų-memorialinių muziejų, kurie leidžia mums iš labai arti pajusti to laikmečio dvasią ir iš jos semtis įkvėpimo dabar.
Nereikia pamiršti ir "Kaunas 2022" programos "Atminties biuras" pastangų priminti mums visiems apie daugiakultūrį tarpukario Kauną. Ši programa siekia atsigręžti į įvairioms tautoms atstovaujančių kauniečių istorijas, dalijasi jomis "Istorijų festivalio" ir "Atminties vietos" interneto platformose ir taip papildo, praplečia Kauno istoriją, parodo jos polifoniškumą. Ši programa į mūsų kolektyvinę atmintį sugrąžina tai, ką ilgą laiką bandėme iš jos išbraukti arba nutylėti, t.y. Antrojo pasaulinio karo žiaurumus ir jo padarinius tiek Lietuvai, tiek ir žmonijai. Man regis, mano romanas irgi yra šių pastangų sugrąžinti nutylėtą atmintį dalis.
– Jūsų naujausias romanas neišvengiamai bus verčiamas į bent kelias užsienio kalbas. Ko palinkėtumėte būsimajam savo skaitytojui iš Vokietijos, Lenkijos ar kitos šalies?
– Tikiuosi, kad knyga padės pažinti ir geriau suprasti nedidelės Rytų Europos valstybės bei jos sostinės Kauno gyvenimą tarpukariu. Labai norėčiau, kad per knygą Europos šalių piliečiai atrastų Kauną ir norėtų su juo susipažinti gyvai.
