Pirmoji apklausa, atlikta kovo 25-30 dienomis, parodė dramatiškus rezultatus: patiriančių nerimą padaugėjo beveik pustrečio karto (nuo 26,1 proc. iki 64,3 proc.), liūdesį – daugiau nei du kartus (nuo 21,9 proc. iki 46,8 proc.), pyktį – beveik dvigubai (nuo 19,8 proc. iki 35,6 proc.).

Antroji apklausa, atlikta balandžio 5-8 dienomis, atskleidė sparčią ir pozityvią emocijų dinamiką. Didžiausias pokytis – patiriančių nerimą skaičiuje: nerimaujančių Lietuvos gyventojų nuo 64,3 procento sumažėjo iki 49 proc. Patiriančių liūdesį žmonių sumažėjo nuo 46,8 iki 40 procento, jaučiančių pyktį – nuo 35,6 iki 29,3 procento, streso sumažėjo nuo 45,8 iki 33,8 procento.

„Žmogaus studijų centro” vadovas dr. Gintaras Chomentauskas sieja neigiamų emocijų mažėjimą su keliais veiksniais.

„Žmonės pradėjo matyti, kad vaizduotėje susikurtas katastrofos vaizdas neatitinka realybės ir ėmė labiau vadovautis šaltu protu, realia statistika, o ne fantazijomis. Antra, įsijungė natūrali psichikos apsauga, kuri padeda žmogui išvengti ilgalaikio neigiamų emocijų poveikio jas slopindama ar keisdama. Trečia, Lietuvoje neįvyko naujų, ryškių dramatiškų įvykių, kurie būtų galėję sukelti naują emocijų pliūpsnį. Ketvirta, emocijų karščiui kiek atslūgus žmonės apsiprato su naujomis sąlygomis bei pradėjo atrasti naujų nusiraminimo priemonių karantino sąlygomis – ramybę patiriančių padaugėjo nuo 52,9 iki 65,1 procento. Šiuo faktu ypač džiaugiuosi, nes bent kai kuriems iš dalies apmokamos atostogos buvo malonios“, – sako G. Chomentauskas 

Apklausą atlikusios rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovė dr. Rasa Ališauskienė teigia, kad gyvenimo ribojimai, iš pradžių sukėlę emocinį šoką, dabar jau nebėra naujiena – visuomenė su jais apsiprato.

„Karantino pradžioje matėme, kad kartu su nerimu dėl artimųjų bei savo sveikatos, gyventojai nerimavo ir dėl to, kad praras darbą ir pajamas. Besibaigiant pirmam karantino mėnesiui, šis lūkestis, deja, virsta realybe. Taip atsitikus, gali vėl padaugėti neigiamų emocijų, tokių kaip stresas, pyktis ir nerimas“, – tvirtina R. Ališauskienė.

Vis dėl to G. Chomentauskas pabrėžia, kad neigiamų emocijų lygis išlieka labai aukštas. Turint galvoje, kad tai tęsiasi jau ilgą laiko tarpą, neigiamos emocijos gali turėti stiprią neigiamą įtaką individui ir visuomenei. Todėl būtinos bendros bei tikslingos pastangos ne tik kovoti su COVID-19, bet ir gerinti žmonių emocinę savijautą bei bendruomeniškumą.

Kalbant apie koronavirusą – COVID-19 – turbūt dažniausiai sutinkama žmonių reakcija yra nerimastingumas ir skubotas bandymas sau ir kitiems paaiškinti esamą situaciją turimų žinių ir patirties ribose.

Pats žodis kelia paniką

Nemanau, kad šiandienos kontekste reikėtų vartoti terminą "panika", nes šis žodis dažnam siejasi su visišku chaosu ir situacijos nevaldymu. Mano nuomone, šio termino be reikalo griebiasi tiek žurnalistai, tiek specialistai. Jei jau negalima apsieiti be šio žodžio, kuris pats savaime kelia žmonėms paniką, turbūt reikėtų patikslinti, apie kokią paniką kalbame.

Panika skiriasi pagal savo išraiškos laipsnį, todėl yra skiriama lengva, vidutinė ir visiška panika. Visišką paniką suprantame kaip stichiškai kilusį dezorganizuotą žmonių elgesį, lydimą nevaldomos baimės dėl realios arba tariamos grėsmės jų gyvybei. Visiškos panikos metu žmonės būna visiškai sutrikę, nesugeba savęs sąmoningai kontroliuoti. Būdingas elgesys: veiksmų chaotiškumas, elgesio neadekvatumas, neracionalumas, visiškas etikos normų nepaisymas, kai viršų pradeda imti instinktai.

Vertinant šiandienos situaciją dėl koronaviruso, galime kalbėti nebent apie tai, kad kai kuriuos žmones yra apėmusi tik lengva arba vidutinė panika. Lengva panika – išlaikomas kritiškumas, susivaldoma, nors nerimas, įtampa yra būdinga, o vidutinė – mažėja kritiškumas, auga baimė, lengvai užsikrečiama negatyviomis emocijomis, tikima sąmokslo teorijomis ir panašiai.

Lengviau pasiduoda

Paniką kaip reiškinį tyrinėti yra gana sunku. Tam negalima pasiruošti iš anksto, nes niekad nežinoma, kada ir kur ji prasidės, be to, ji paveikia kiekvieną žmogų, taigi ir pats tyrėjas bus daugiau ar mažiau paveiktas.

Turbūt labiausiai mokslininkų ištyrinėta ir garsiausia visų laikų paniška reakcija užfiksuota 1938 m. JAV, kai transliuojamas radijo spektaklis pagal H.G.Wellso fantastinį romaną "Pasaulių karas" buvo suprastas kaip ką tik įvykęs faktas.

Nežinodami, ko griebtis, į gatves įsiveržė daugiau nei milijonas amerikiečių, o beveik 400 tūkst. tvirtino tikrai matę marsiečius. Būtent tuomet ir buvo nustatyta, kad į paniką labiausiai linkę žemesnio išsilavinimo lygio, mažiau informuoti, blogiau materialiai apsirūpinę žmonės, o skirstant pagal lytį ir amžių – labiau pažeidžiamos buvo moterys ir vaikai. Taip pat šiuose tyrimuose buvo pabrėžta, kad kartu su paminėtomis socialinėmis ir demografinėmis charakteristikomis esminį vaidmenį vaidino psichologiniai žmogaus ypatumai – nekritiškas mąstymas, nerimastingumas ir įtaigumas.

Dabartiniai tyrimai papildo šį sąrašą ir kitais į paniką linkusių žmonių ypatumais – neretai jie būna vieniši, konfliktuojantys su aplinka, kažkuo nepatenkinti, dirglūs.

Specialistų rekomendacijos

Manau, kad visiškai atsiriboti nuo žiniasklaidos tikrai nereikėtų. Nežinojimas nemažina nerimo. Mano nuomone, geriausia strategija – ne sėdėti išsigandus apsuptam baimės debesies, o racionaliai apmąstyti, ką, esant šiai situacijai, pagal specialistų teikiamas rekomendacijas galiu padaryti savo ir kitų labui.

Būtent specialistų rekomendacijas, o ne anoniminių visažinių straipsnių komentatorių, kurių tikslas – sąmoningas ar ne – pasėti kuo didesnę baimę. Kitaip tariant, visame tame gąsdinančių emocijų katile reikėtų išmokti atskirti faktus nuo interpretacijų.

Panašu, kad žmonės jau išgirdo, jog reikalinga saviizoliacija po kelionių iš tam tikrų regionų, kad labai svarbi higiena ir kad nereikia šturmuoti poliklinikų, sau nusistačius diagnozę. Na, o įsigyti tam tikrą kiekį maisto atsargų turbūt nėra jokia blogybė, jei nuo to žmogui yra ramiau. Bet kokiu atveju maistas bus anksčiau ar vėliau suvartotas.

Plinta gandai

Galima paminėti dar vieną svarbų nerimą auginantį faktorių, kurį privalo suvaldyti atsakingos už šios problemos sprendimą institucijos, jų vadovai. Kalbu apie gandus ir jų sklidimą. Gandų plitimo formulė yra labai paprasta: kuo informacija bus svarbesnė ir prieštaringesnė, daugiaprasmiškesnė, tuo gandų visuomenėje cirkuliuos daugiau.

Kad gandai išnyktų, šiuo atveju reikėtų siekti maksimalaus informacijos vienareikšmiškumo. Kitaip tariant, norint užkirsti kelią plisti gandams, įvykus kokiam nors esminiam įvykiui, turi būti nedelsiant teikiami oficialūs pranešimai iš institucijų, kuriomis pasitikima, kurių reputacija nėra sugadinta. Užkirtus kelią gandams kartu lengviau užkirsti ir kelią panikai.

Linkę kaltinti kitus

Deja, bet nemaža dalis žmonių, kilus problemai, yra linkę ne sprendimų ieškoti, o visas jėgas skirti kaltiesiems įvardyti, o tai savaime problemos juk neišsprendžia. Blogiausia, kad, pagal savo įsivaizdavimą nustačius kaltą, toks sprendimas pradedamas taikyti plačiai žmonių grupei, kuri kuo nors panaši į kaltąjį.

Kalbant apie koronaviruso grėsmę, dalis žmonių irgi nori kuo greičiau rasti kaltus – šiuo atveju liejamas pyktis ant kinų tautybės žmonių. Toks kelias niekur neveda, tai galėjo nutikti ir kitur. Tiesiog žmonija turi pasidaryti išvadas apie šios epidemijos priežastis ir padarinius ir pasirengti ateičiai.