– Kad jūsų mėgstamiausia spalva – mėlyna, matyti iš paveikslų...
– Mėlyną įsimylėjau dar vaikystėje. Turėjome tokias žaidimo korteles, kurių antroje pusėje būdavo parašyta, ką kokia spalva reiškia. Tai prie mėlynos buvo įrašyta: draugiškumas. Taip ir likau jai draugiška iki šių dienų. Aišku, pasitaiko ir išimčių, bet be mėlynos ilgai negaliu. Darbuotis pradedu nuo mėlynos dėmės, paskui stebiu savaitę, mėnesį ar net metus, kas iš tos dėmės išeis. Net magistro darbą rašiau apie mėlyną. Vėliau jo pagrindu išleidau knygą, kur irgi kalbėjau apie mėlynos spalvos simboliką, jos istoriją, panaudojimą praktikoje, mėlynos sukeliamas emocijas. Trumpai apžvelgiau, kaip ir kada atsirado mėlynas pigmentas, o knygą iliustravau savo akvarelėmis.
– Gal netyčia ir jūsų, kaip menininkės, slapyvardis yra Mėlyna?
– Ne... Slapyvardžio neturiu, tačiau jaunystėje, kai tik atsirado internetas, pokalbių svetainės, nieko negalvodama pasirinkau Upytėlės vardą. Turbūt nuo tų laikų mėlynoje spalvoje ir skendžiu. Viskas, kaip matote, mano gyvenime sukasi apie vieną ir tą patį. Gal net ir Eglės vardą būtų galima pritempti prie visų tų braidžiojimų po jūros dugną.
– Kaip tas jūsų mėlynas kūrybos kelias atvingiavo į akvarelių pasaulį?
– Manau, mes visi vaikystėje turime meno gyslelę. Tik vienas gal labiau jaučia liniją, kitas – spalvą, o trečias – kompoziciją. Mano tėtis, nors buvo visiškas tiksliukas, irgi labai gražiai piešė. Iki dabar saugau jo piešinius. Jei savo gabumus būtų lavinęs, galbūt šiandien turėtume dar vieną dailininką. O gal ir ne.
– Sutiktumėte su japonų smuikininko, filosofo ir pedagogo Shinichi Suzuki teiginiu, kad nėra negabių vaikų – tik nelavinti?
– 100 proc. Turbūt vėliau mes, suaugusieji, padarome negerą darbą ir uždedame klišes savo vaikams. Mačiau, kaip mano vienuolikmetė dukra Saulė, dar būdama visai mažytė, žaisdama dėlioja spalvas. Veždavausi ją su savimi į dailininkų plenerus. Kolegos juokavo, kad auga dar viena tapytoja. Nepaisant jos gabumų, šiandien Saulė į meno mokyklą neina. Nenori. Tačiau matau, kad dukra turi išties gerą kompozicijos pojūtį. Stengiuosi į jos kūrybą nesikišti, nors kartais taip norėčiau jos darbus pakoreguoti, pasakyti pastabų. Nuryju jas ir leidžiu Saulei šviesti savaip. Suprantu, kad ateityje, jei gyvenimą sies su daile, piešimo pagrindų vis tiek reikės. Kaip jų išmokyti įdomiai? Nežinau. Tačiau žinau, kad savo metu turėjau tiesiog atsistoti ir tą gipsinį daiktą nupiešti. Ne sykį buvau sudėjusi teptukus ir sakiau, kad gyvenime prie jų nebegrįšiu. Tačiau akvarelė įsiveržė į mano gyvenimą kaip gaivus oro gurkšnis. Tai įvyko prieš kokį dešimtmetį... Nuvykau į kursus Vokietijoje pas tokius rusų mokyklos akvarelininkus ir nuo to laiko teptukų jau nebepadedu į stalčių.
Atmosfera./ E. Lipinskaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Kodėl akvarelė, o ne akriliniai ar aliejiniai dažai – juk su jais kur kas ryškiau ir dar faktūriškiau?
– Pasitaškau aš ir su akrilu, bet liedama akvarelę jaučiuosi kur kas laisviau. Galbūt vienintelis akrilo pranašumas man, kad dirbdama su juo galiu pasiimti didesnę drobę. Dėl spalvų ryškumo galėčiau pasiginčyti. Yra tam tikrų akvarelės dažus gaminančių įmonių, kurios šioje srityje specializuojasi jau kelias dešimtis metų. Jos siūlo be galo plačią paletę intensyvių spalvų. Jei atvirai, kiniška akvarelė man net per ryški: jos nenaudoju. Dėl faktūros nebuvimo jūs teisi. Tačiau juk visada galima pasirinkti faktūrinį popierių, o šalia akvarelės priderinti tušą ir paprastą pieštuką, tai dažnai ir darau.
– Ar tiesa, kad menininko kambaryje visada tvyro smagi kūrybinė netvarka?
Parodos duoda tam tikrą temą. Pats gal plauktum ir nuplauktum už horizonto su savąja kūryba…
– Smagi turbūt tik jam vienam. Vyras dažnai mus su dukra bara, bet mes tik susimirksime... Nes jei susitvarkau – nieko neberandu. Mano darbo stalas visada būna sukuistas, nes visą laiką paliktas procese su į dubenėlius išspaustomis spalvomis. Kaip ir sakiau, mano kūrybą iš esmės lemia spalvos. Kokia to ryto nuotaika – tokios ir spalvos. Nuolatinio ritualo prieš pradėdama darbus neturiu, bet kiekvieną rytą atsistoju prie savo stalo ir kažką smulkaus nutapau – peizažą, abstrakciją ar dar kažką. Kartais tas smulkus darbelis taip ir pasilieka, bet kartais su laiku išauga į didelį tapybos darbą. Jei pajaučiu, kad šiandien mano diena, imu didelį lapą ir pradedu. Pritaškau ant lapo spalvų, su kuriomis man asocijuojasi to ryto nuotaika. Dažniausiai vis tiek pradedu nuo mėlynos! Gal dėl to, kad jos atspalvių yra labai daug ir ši spalva man niekada nenusibosta.
– Ar daug tos mėlynos jūsų buityje, galų gale – jūsų pačios aprangoje?
– Vakar ėjau siūlų megztiniui pirkti. Norėjau imti mėlynus, bet veidas po žiemos ir taip pamėlęs, todėl čiupau geltonus. Per ryškūs. Galiausiai pasirinkau tarpinę tarp geltonos ir mėlynos – žalią. Mėgstu megzti, bet dabar šiam smagiam studijų laikų užsiėmimui lieka vis mažiau laiko. Gaila. Mezgimas virbalais man – toks ramybės tarpsnis... Išvalo, išgrynina mintis. Viskas greitėja šiame pasaulyje – dabar net siūlus storesnius imu, kad greičiau sulaukčiau rezultato. Mėgstu rankdarbius. Visai neseniai sugalvojau savo mažesnius akvarelinius darbus surišti į knygą. Patyrinėjau internete visokius knygų rišimo būdus. Iki vasaros noriu nutapyti 30 akvarelių, kurių dydis bus 30 ir 30 cm, nes šiais metais Palangos kūrybinė grupė „Mostas“ (ją sudaro Palangos menininkai, kūrėjai) švenčia 30-ies metų jubiliejų. Ta proga rengia parodą „30 x 30“, kurioje mėginsiu dalyvauti ir aš.
– Jūs pati esate kilusi iš Marijampolės?
– Po mokyklos norėjau kuo greičiau tapti savarankiška, nepriklausoma. Pabaigusi tuometį Šiaulių pedagoginį institutą patraukiau ten, kur daug mėlynos erdvės – jūra ir dangus, vėjai ir bangos… Ilgai gyvenau Klaipėdoje, Palangoje.
Vaikystėje buvo tikra katastrofa, kai šešias valandas autobusu reikėdavo riedėti iš tuomečio Kapsuko į Palangą. Prie jūros. Maudytis mėgau be proto, bet važiuoti – ne. Ištįsę valandos, dyzelio smarvė ir dulkės slinkdavo kankinamai lėtai, kartkartėmis užpildant skrandžio turiniu paskutinę minutę mamos pričiuptus maišelius… Neatlaikydavau to žiauraus kelio. Pažadėjau sau, kad kai užaugsiu, tikrai nevažinėsiu tų dvylikos valandų pirmyn atgal į pajūrį, o ten apsigyvensiu!
– Kaip tarėte, taip ir padarėte?
– Būtent. Iš pradžių truputį dirbau mokykloje, bet supratau, kad tas kelias ne man. Su mokiniais, ypač paaugliais, nelengva. Ta jų nuolatinė emocijų kaita… Aš juk negaliu nereaguoti? Mes, menininkai, jautresni tokie. Vėliau pasinėriau į visokius kūrybinius projektus, ėmiau rengti tapymo ant šilko edukacijas. Jos kažkuo man priminė akvarelių tapymą. Mėgaujuosi šiuo procesu iki šiol. Sykį mokiau neįgalius žmones tapyti ant šilko. Supratau, kad jie kur kas laisvesni už mus. Mes, vos atėję į edukaciją, puolame teisintis, atsiprašinti, kad nemokame piešti, kad nepavyks, o pas juos nėra jokių blokų. Jie ima ir daro, o darydami mėgaujasi procesu. Manau, toks ir turi būti tikrasis edukacijų tikslas – pasimėgauti procesu, pajusti iš to džiaugsmą!
– Kada pati jaučiate džiaugsmą?
– Kai tapau. Kai dukra groja pianinu. Kai abi važiuojame į žirgyną, nes Saulė labai mėgsta jodinėti. Esu jojusi ir aš. Sykį žirgas mane net numetęs buvo. Teko susirinkti kaulus ir bandyti iš naujo. Vis dėlto geriau, nei joti, man sekasi juos tapyti. Kasmet Rietavo žirgyne vyksta menininkų pleneras. Kadangi Saulė nuo pat gimimo su manimi – teko ir jai tų žirgų paragauti. Dukra tiesiog įsimylėjo šį sportą. Dabar mudvi turime nerašytą sutartį: grosi – josi. Tokia alternatyva.
Favoritė: akvarelėse „Išplaukiantys prisiminimai“ dominuoja Eglės mėgstama mėlyna spalva. Ją akvarelininkė sako pamėgusi nuo vaikystės./ E. Lipinskaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar jūsų akvarelėse irgi nemažai žirgų?
– Yra. Šįmet net parodoje dalyvauju. Dusetų dailės galerijoje vyksta tarptautinė paroda „Žirgas mene“, nes 2023-ieji paskelbti Žirgo metais. Anksčiau labiau mėgdavau perteikti žirgo judesį, o pastaruoju metu labiau domiuosi žirgo simbolika.
– Kokios simbolikos turėtume ieškoti naujausioje jūsų parodoje „Išplaukiantys prisiminimai“?
– Parodos pavadinimas dviprasmiškas. Tie prisiminimai galbūt išplaukę nugrimzta, o gal iškyla į paviršių. Jie gali būti mano, o gali būti atėję iš protėvių laikų. Todėl mano akvarelėse tie vaizdiniai labai susipynę. Darbus tapiau dvejus metus. Būdavo, išlieju dėmę ir… paleidžiu, padedu, užmirštu. Po metų randu ir žaviuosi, kokia spalvų dermė, kuri dar prieš metus nieko nesakė. Todėl klausimas, per kiek laiko nutapau paveikslą, mano atveju neturi vieno atsakymo. Nėra apibrėžto laiko. Nors kartu akvarelė yra greita technika. Gali smagiai ir greitai pažaisti spalvomis. Tik neužsizulinti, kad iš spalvų gausos neišeitų purvas.
– Dažnai jūsų paveikslai neturi įprastų pavadinimų, tik minčių nuotrupas, žodžių žaismą. Skaitau, kas parašyta prie paveikslo „Atmosfera“: „Su rūko tunika skaidria ant saulės spindulio nuslydo… Pasižiūrėjęs jis balon, nusikvatojo, paberdamas gyvastį aplink save.“
– Pradėjusi darbą nuo dėmės aš nežinau, kas bus toliau. Ir kada tai bus. Tačiau, baigiant darbą, lyg netyčia iškyla pavadinimas ir žodžiai, kuriuos turiu kuo skubiau užrašyti. Kai tą padarau, žinau, kad jau viskas. Taškas. Darbas pabaigtas. Tos pabirusios mintys – tarsi paskutinis potėpis, tik jau ne spalva, o žodžiais.
– Sakote, kad tapyboje spalva yra pagrindinis kuriamos istorijos liudytojas. Menininko sielos monologo parankinis. Kad ja mezgamas dialogas su žiūrovu…
– Ir su savimi. Štai atėjo pavasaris, bet už lango jo vis dar nėra ir aš jaučiu, kaip man gyvybiškai norisi ryškios geltonos – saulės – spalvos. Šiuo metu darbuose atsiranda ir raudonos. Tokių spalvų žiemą, tiesą sakant, man nelabai norėjosi. Gal iš tiesų ima veikti tas vėluojančio pavasario ilgesys?
– Nuo mažumės savo dukrą Saulę imdavote į menininkų plenerus. Vadinasi, tikrai žinote, kaip ugdyti vaikų kūrybiškumą?
– Kiekvienas vaikas gimdamas atsineša kūrybiškumo lobį savyje. Todėl pagrindinis tėvų tikslas turėtų būti jo neužmušti. Vaikas gimsta smalsus, o mes dažnai nužudome smalsumą. Stebiu dukros amžiaus vaikus – liūdna. Galvos palinkusios į priekį, rankose – telefonai. Kaip įžiebti jų kūrybiškumą? Gal pradėti nuo gamtos? Nuo žirgų? Nuo pasivaikščiojimų po mišką? Gaivinti jį per jausmą, per elementarų darbą? Juk nuėjęs pas žirgelį turi ne tik jį paglostyti, bet dar ir kanopas išvalyti, kailį pašukuoti, gardą sutvarkyti. Tai, ką senais laikais darė žmonės, nenaikino jų kūrybiškumo. Technologijos? Jos duoda daug gero, bet drauge ir sujaukia mūsų mintis. Dar per anksti daryti išvadas, kur jų vedami žmonės nueis, bet pagal tai, kokie daromės nervingi ir kaip didėja psichologų poreikis, gal vertėtų susimąstyti, kur link jos nuves?
Draugystė: su dukra Saule mamą sieja ypatingas ryšys: abi važiuoja į menininkų plenerus, žirgyną, tyrinėja žvėrių pėdsakus miške./ E. Lipinskaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Kur ramybės ieškote jūs pati – pas žirgus ar gamtoje?
– Ir ten, ir ten. Į mišką nuvažiavusi mėgstu daug vaikščioti. Mano dukra pasidarė užrašų knygelę, kurioje turi nusipiešusi visokių gyvūnų pėdsakų. Vos tik įžengiame į mišką, ji dairosi, ieško jų. Liepia ir man nežioplinėti. Todėl mano ramybė – ne meditacija miške, bet stebėjimas, kur koks pėdsakas įspaustas, medis nugraužtas ar kokio žvėrelio spirukas paliktas. Vakar irgi sėdžiu prie stalo, kažką piešiu susikaupusi, o Saulė kad sušuks: „Mama, greičiau ateik, lapė kieme!“ Tai toji mano ramybė gerokai su neramybe sumišusi, bet ji mane vis tiek džiugina.
– Šių dienų menininkui neužtenka vien tapyti. Jis turi mokėti ir parduoti savo darbus, jei iš jų gyvena.
– Oi, dėl to vargstu… Gal todėl dauguma menininkų – ir aš ne išimtis – vedame edukacijas, turime pamokų meno mokyklose, vasaros stovyklose. Jei parduodu paveikslą – labai džiaugiuosi, jei ne – irgi neverkiu. Meno užduotis – padaryti taip, kad žmogus atsipalaiduotų, būtų laimingas.
– Iš ko susideda jūsų pačios laimė?
– Iš mažyčių smulkmenų. Kartais esi laiminga miške ieškodama gyvūnų pėdsakų. Tuo momentu galbūt atrodo, kad norėtum erdvės savo mintims, bet paskui vakare pagalvoji – o jei tokie ir yra tie kasdienės laimės perliukai?! Labai paprasti. Svarbiausia juos laiku pastebėti.
Dukrai kartais šauna į galvą mintis ką nors pasisiūti. Tuomet einame abi į nupigintų drabužių parduotuvę, prisiperkame, o paskui karpome, dažome, tapome ant jų, žodžiu, eksperimentuojame. Vaikai mėgsta virsti dizaineriais, madų kūrėjais. Štai jums ir kūrybiškumo lavinimas. Gerai būtų, kad paskui dar ir kambarį kas nors už mus sutvarkytų.
– Nuo 2001 m. dalyvaujate menininkų pleneruose, bienalėse, visuomeniniuose projektuose. Rengiate personalines parodas. Ką dailininkui duoda buvimas tarp saviškių?
– Parodos duoda tam tikrą temą. Pats gal plauktum ir nuplauktum už horizonto su savąja kūryba… Kai yra tema, turi progą į ją pasigilinti, paanalizuoti. Vėl tampi tarsi studentu, kuris kažko mokosi, renka žinias, bando kažką padaryti kitaip. Be parodų esi niekas. Žmonės apie tave nežino. Dar vienas jų pranašumas – bendrystė. Dažnai skrendu į Italiją, kur Fabriano mieste vyksta akvarelininkų festivalis. Į šį miestą kasmet suvažiuoja daugybė menininkų iš viso pasaulio. Vyksta jų parodos, o taip pat gyvas piešimas, gyvas bendravimas. Be galo įdomu. Idėjų, emocijų, peno pasisemi visiems metams į priekį.
