Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Tuskulėnų memorialo dvaro kieme bus pristatoma paroda „Kabyliackaja hara – Atminties vieta ir liūdesys“, skirta vienai iš sovietinių masinių žudynių vietų Gudijoje – Kabyliakų kalnui.

Šia paroda siekiama parodyti, kad Gudija, kaip lietuviai vadino Baltarusiją, tiek pat nukentėjo nuo Stalino represijų kaip ir Lietuva, teigiama LGGRTC pranešime.

Renginyje dalyvaus Baltarusijos istorikai, žmogaus teisių gynėjai, stalinistines represijas išgyvenę asmenys.

1982 metais tiesiant geležinkelį Baltarusijoje, Kabyliakų miške Oršos rajone, rasta žmonių palaikų. Speciali valstybinė komisija pripažino, kad tai 1930–1940 metais NKVD vykdytų masinių egzekucijų aukos. Netrukus po 1990 metų, prasidėjus naujai politinei epochai, vietos valdžia šioje vietoje pradėjo kurti memorialą, žymintį sovietinių represijų aukų atmintį, tačiau 1994 metais į valdžią atėjus Aliaksandrui Lukašenkai, ši tema buvo uždrausta, Kabyliakų kalno memorialu kelis dešimtmečius rūpinosi tik Oršos aktyvistai.

2017 metais gimusi iniciatyva „Kabyliakai. Oršos sušaudytieji“ pradėjo rinkti represuotųjų vardus ir istorijas, internetinėje svetainėje kobylaki.by surinkti 3725 vardai, keliasdešimt valstybinio teroro istorijų, aukų nuotraukų, dokumentų.

„Ši paroda atskleidžia bendrąją informaciją apie Stalino represijas Baltarusijos SSR teritorijoje, pabrėždama Kabyliakų kalno svarbą ir atveria mums duris į praeitį, leisdama pažvelgti į unikalius dokumentus bei asmenines istorijas“, – teigiama LGGRTC pranešime.

Pačioje Baltarusijoje Nepriklausomybės diena kovo 25 dieną oficialiai nėra švenčiama. Šią dieną 1918 metais paskelbta Baltarusijos demokratinė respublika, bet ji gyvavo iki 1919 metų pradžios, kai valdžią šalyje perėmė bolševikai.

A. Lukašenkos režimas draudžia švęsti šią dieną Baltarusijoje, jos nepripažįsta. Baltarusijoje kaip nepriklausomybės diena minima liepos 3-ioji, kai 1944 metais iš Minsko pasitraukė nacistinės Vokietijos kariuomenė ir jį užėmė sovietų kariuomenė.

Parodos atidarymo vakarą taip pat vyks dr. Nijolės Tumėnienės parengto katalogo „Petras Kalpokas. Tapyba ir aplinka“ pristatymas. Renginyje dalyvaus knygos autorė ir aktyviai į šios parodos M. K. Čiurlionio namuose rengimą įsitraukusi dr. N. Tumėnienė, parodos koordinatorė Milda Pleitaitė bei muzikuos pianistai Joris Sodeika ir Rokas Zubovas.

Petras Kalpokas buvo tik penkeriais metais jaunesnis M. K. Čiurlionio amžininkas. Abu menininkai mokytis dailės pradėjo beveik tuo pačiu metu, ant XIX–XX amžiaus slenksčio: P. Kalpokas mokėsi tapybos Odesoje (1898–1900 m.), Mintaujoje ir Miunchene (1904–1909 m.), o M. K. Čiurlionio posūkis link dailės prasidėjo Leipcige ir Varšuvoje (1904–1906 m.), po to, kai jis jau buvo įgijęs muzikinį išsilavinimą. P. Kalpokas buvo Miuncheno „Secessiono“ narys ir dalyvavo solidžiose vokiečių dailininkų „Kunstvereino“ parodose, o M. K. Čiurlionis eksponavo savo darbus analogiškos meninės krypties susivienijimo „Meno pasaulis“ parodose Sankt Peterburge. Abu dailininkai, gyvendami užsienyje, dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose Vilniuje (1907–1911 m.).

Abiejų šių dailininkų brendimo metas – simbolizmo ir modernizmo sandūros epocha. Tai naujų dvasinių vertybių ieškojimo laikmetis: susidomėjus ezoterinėmis ir okultinėmis kryptimis, ypač teosofija, meno psichologija ir filosofija, Rytų civilizacijų religijomis, mitais, Vakarų kultūroje gimė vertybių sistemų pokyčiai bei naujų meninės raiškos formų paieškos. Plito simbolizmas ir vyko spartus meno modernėjimo procesas link abstrakcionizmo jau pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje. P. Kalpoko ir M. K. Čiurlionio kūryba išsiskyrė tuo, kad bendrame Europos meno raidos kontekste jie buvo susiję su tautiniu sąjūdžiu ir atspindėjo lietuvių liaudies meno dvasią.

Naujomis mąstymo idėjomis M. K. Čiurlionis susidomėjo Varšuvos meno mokykloje, kur jį veikė ne vien simbolistinė lenkų teosofinio judėjimo lyderio K. Stabrausko kūryba ir A. Böcklino tapyba (ypač paveikslas „Mirusiųjų sala“, kurio žinomos net penkios versijos), bet ir dalyvavimas Wolmanų šeimos „žemuogių arbatėlių“ ritualuose, kur filosofinėms ir meno diskusijoms vadovavo Wilhelmo Wundto mokinys ir sekėjas Adomas Mahrburgas. Iš čia kilo pagrindinė M. K. Čurlionio kūrybos nuostata: tikrasis „idėjų menas“ neturėtų mėgdžioti ir atkurti gamtos, bet atspindėtų visuotinių idėjų esmę.

P. Kalpoko meninėms pažiūroms stiprų poveikį padarė Monte Veritos Asconoje aplinka ir dvasinė atmosfera, prasidėjusi nuo maišto prieš industrinį pasaulį ir išsiliejusi į pasaulio paslaptingumo ieškojimus, kuriems impulsą suteikė modernios teosofijos įkūrėja J. Blavatskaja. Ten gyveno ir lankėsi įvairių sričių utopistai ir reformatoriai: K. G. Jungas, H. Hesse, R. M. Rilke, I. Duncan, P. Klee, R. Steiner, Rusijos anarchistai bei kiti. Ten rytais kolonijos įkūrėjo žmona pianistė Ida Hofman skambindavo R. Vagnerį, kurio muzikos paveiktas P. Kalpokas sukūrė jo populiariausią portretą, iš kurio iki dabar spausdinamos atvirutės, audio plokštelių viršeliai – pirmąkart – minint kompozitoriaus jubiliejų.

P. Kalpoką ir M. K. Čiurlionį siejo artimi, tai epochai būdingi bręstantys nauji dvasiniai interesai, kurie buvo susiję su to meto platesniu kultūros plėtros ir gilesniu kūrybos problemų suvokimu.

„Šiandien nepaprastai svarbu kuo garsiau kalbėti apie Ukrainos istoriją ir jos raidą. Pasaulis iš naujo atranda Ukrainos dailę, paveldą, architektūrą, muziką ir daug kitų kultūrinių šio krašto sluoksnių. O tuo metu ukrainiečių tauta visomis jėgomis bando kurti autonomiškos valstybės istoriją toliau, puoselėja savo identitetą ir konstruoja naują tautos pasakojimą“, – tokių meninių instaliacijų svarbą paaiškina parodos organizatoriai.

Parodoje savo darbus demonstruos penki menininkai: Algiras Jakas, Ieva Rojūtė, Valentin Odnoviun, Vytenis Burokas, Vytautas V. Jurgutis. Istorinių faktų tikslumą užtikrina Tetiana Boriak, istorikė iš Ukrainos.

Kaip teigia parodos organizatoriai, patalpos pasirinktos neatsitiktinai: jos gerokai primena gamyklos, kuriose slėpėsi Mariupolio gynėjai, labirintus. Parodos architektas – dizaineris ir menininkas Vytautas Gečas, dirbantis konceptualiojo dizaino srityje. Eksperimentuodamas su kontekstu ir subjekto suvokimu, kūrėjas pasitelkia sudėtingumą, fragmentiškumą, sluoksniavimą bei mišrias nuorodas, tad atkurti „Azovstal“ geležies ir plieno gamyklos nuotaiką tikrai pavyko.

Parodos kuratorė – Milda Dainovskytė (ir jos asistentė Kristė Stankevičiūtė) – nepriklausoma šiuolaikinio meno kuratorė, menininkė, kuratorinio dueto (drauge su Laurynu Skeisgiela) narė ir viena iš susitikimų erdvės „Lokomotif“ (2019–2021 m.), kurioje jungiamos šiuolaikinio meno praktikos ir miesto identiteto formavimo strategijos, įkūrėjų.

Kaip aiškina parodos rėmėjai, „1K Paramos fondas“ ir jo vadovas Olegas Šurajevas, lietuviams vis dar kiek trūksta žinių apie istorinį Ukrainos kontekstą, kadangi dalis žmonių vis dar galvoja, kad Ukraina yra Rusijos broliška tauta.

„Šiuo metu yra kaip niekad svarbu investuoti į Ukrainos, Baltijos šalių, Lenkijos istorijos populiarizavimą – tai padeda įgauti atsparumą prieš Rusijos propagandą. Na, o tokios parodos kaip ši, leidžia tai padaryti ne tik informatyviai, bet ir įdomiai – prie parodos dirbę menininkai ir organizatoriai yra tikri profesionalai, padarę ne vieną kokybišką darbą. Manau, kad tai yra meno paroda, kuri bus ne tik aktuali, tačiau ir visiems suprantama, įdomi, perteikianti Ukrainos nuotaikas.“

Parodoje apsilankyti galima iki lapkričio 27 dienos.

Pasak parodos organizatorių, kas dvejus metus Lietuvos fotomenininkų sąjungos rengiamas projektas „reStart“ yra kolektyvinis žvilgsnis į šiandienos vizualios kultūros lauko situaciją. Jau keletą pastarųjų metų paroda rengiama kaip tarptautinis šiuolaikinės fotografijos forumas, kuriame darbus pristato viso pasaulio menininkai. Dalyvaujantys autoriai simboliškai diagnozuoja tiek fotografijos kaip priemonės ir raiškos būdo tendencijas, tiek nūdienos sociokultūrinius procesus, pažymima galerijos pranešime. Individualių kūrinių problematika išsiskleidžia nuo asmeninės patirties permąstymo iki kolektyvinių traumų analizės, nuo konceptualių asmeninės biografijos konstrukcijų iki tautos sąmonės refleksijų.

Projekto „reStart“ ištakose vykęs konkursas „Debiutas“ diktuoja parodos dalyvių atrankos principines nuostatas. Pirminiame etape autoriai pateikia darbus per atvirą kvietimą – šiais metais sulaukta 107 autorių iš devyniolikos šalių paraiškų, vėlesniame etape įgyja kuratorinio projekto bruožus. Atrinkti autoriai parodai specialiai adaptuoja pateiktus sumanymus.

Parodai „reStart“ darbus atrinko Aurelija Maknytė, Vilma Samulionytė, Arturas Valiauga, Gytis Skudžinskas.

Parodos autoriai: Karim Abed (Kanada/Šiaurės Afrika), Swen Bernitz (Vokietija), Monika Dubinkaitė (Lietuva), Elena Krukonytė (Lietuva), Allan Maxwell (JAV), Nicolas Reinhart (Vokietija), Agnieszka Rodowicz (Lenkija), Maryna Shtanko (Ukraina/Vokietija), Soushi Tanaka (Japonija), Daphne van de Velde (Olandija).

Paroda „reStart“ veiks iki rugsėjo 3 d.

Nuo balandžio 8 d. Nacionalinėje dailės galerijoje veikia tarptautinė fotografijos paroda „Neramūs kūnai. Rytų Vokietijos fotografija 1980–1989“. Parodoje pasakojama apie Rytų Vokietijoje iki Berlyno sienos griūties vykusį pogrindinį meno, mados ir laisvos sielos žmonių gyvenimą. Ekspozicijoje siūloma į paskutinįjį šio ilgo ir dar menkai pažįstamo istorijos puslapio dešimtmetį pažvelgti per kūno prizmę. Jos tikslas – parodyti, kaip autoritarinėje valstybėje, paremtoje individualybės neigimu, fiziniais suvaržymais, sekimu ir normatyvumu, fotografija tapo priemone, per kurią menininkai galėjo išreikšti savo ypatingą gyvenimą bei santykį su kūnu ir tuo pačiu atskleisti galingą vidinės laisvės pojūtį.

Parodoje eksponuojama per 180 šešiolikos fotografų darbų: Tinos Baros, Sibylles Bergeman, Kurto Buchwaldo, Lutzo Dammbecko, Yorko der Knoefelio, Christianeʼos Eisler, Thomo Florschuetzo, Evos Mahn, Barbaros Metselaar Berthold, Utes Mahler, Paulo Manfredo, Sveno Marquardto, Rudolfo Schäferio, Gundulos Schulze Eldowy, Gabrielės Stötzer ir Ulricho Wüsto.

Parodos uždarymo renginių programa

Birželio 17 d. 17.30 val. ir birželio 18 d. 14 val.:

Nemokamos ekskursijos po parodą „Neramūs kūnai. Rytų Vokietijos fotografija 1980–1989“ su NDG gidu.

Birželio 18 d. 16 val.:

Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje bus rodomi filmai „Kontravaizdai“ (vok. „Gegenbilder“). Programą sudarė ir pristatys archyvo įkūrėjas, kuratorius, muzikantas, kino kūrėjas ir kritikas Clausas Löseris. Programoje bus rodomi Gino Hahnemanno, Cornelijos Schleime, Volkerio Lewandowsky, C. Löserio ir Thomo Wernerio filmai.

Paskutinįjį VDR gyvavimo dešimtmetį kaip ir literatūroje, vaizduojamajame mene subrendo pogrindinė kino scena, nepriklausoma nuo oficialiosios kino pramonės ir valstybės kontroliuojamos mėgėjiškų filmų sklaidos. Šių naujų meno formų iniciatoriai buvo jaunoji karta, išaugusi grūdinama politinės „praktinio socializmo“ tikrovės. Daugelis šių filmų buvo kuriami paprasta kino įranga, dažniausiai „Super 8“ kino kamera, jie buvo labai skirtingos kokybės, tačiau visus juos siejo neįprastas požiūris į gyvenimą VDR. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje kino kalba kaip priemone, leidžiančia išplėsti menines raiškos galimybes, pirmiausia susidomėjo dailininkai. Pradininkais buvo A. R. Penckas, Lutzas Dammbeckas, C. Schleime, Christine Schlegel, vėliau scenografijos fakulteto studentų grupė „Autoperforationsartisten“. Dėl labai ribotų techninių galimybių (filmai buvo begarsiai, naudota skaidrių juosta, kurti epizodai truko vos trisdešimties sekundžių) jie išlavino turtingą vaizduotę. Menininkai piešė, braižė ir karpė juostą, derino dokumentinius vaizdus su fikciniais, filmavo savo pačių inscenizuotus veiksmus. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje vis daugiau į pasakojimą orientuotų kino kūrėjų – G. Hahnemannas, T. Werneris, C. Löseris ir kt. – išbandė savo jėgas šioje medijoje. Tai labai erzino valdžios institucijas, kurios buvo pasiryžusios kontroliuoti ir visomis išgalėmis riboti šią savavališką saviraišką. Abejonių nebuvo, kad šie filmai suras savo žiūrovą. Visgi valstybinė priežiūra procesus stebėjo įtariai, kartais pasitelkdama slaptąją policiją, o gauti leidimą viešai rodyti filmus buvo neįsivaizduojama. Šiaip ar taip, daugeliui menininkų emigravus į Vakarus, judėjimas iširo taip ir nespėjęs susiformuoti į srovę.

Birželio 7 d. „AP galerijoje“ Užupyje atidaroma tapybos bei garso paroda „Žiūrintys/(į)kvepiantys“. Jos autorė – menininkė Agnė Gintalaitė, pristatanti seriją peizažų, provokuojančių apmąstymus apie žmogaus santykį su jį supančia aplinka, meno ir neuromokslo ryšius.

Riba, kai pradeda veikti vaizduotė

Turbūt daugelis esame patyrę tą keistą vaizduotės fenomeną, kai tamsoje, trupančiame sienos tinke ar debesyse įžvelgiame atpažįstamo daikto, ženklo, figūros iliuziją, o taip pat atsitiktinai susidarę lietaus ar kiti aplinkos garsai pradeda priminti melodiją. Neuromokslininkai aiškina šį fenomeną mūsų neurofiziologijos specifiškumu ir psichologiniais  gebėjimais – mes ieškome inuityviai atpažįstamų struktūrų iš praeities, padedančių geriau suvokti aplinką, kurioje atsidūrėme. Dėl skirtingų mūsų patirčių, šis procesas yra gana subjektyvus, stebėdami tą patį vaizdinį, pavyzdžiui, paveikslą – jį galime jausti bei suvokti skirtingai.  

Nors A. Gintalaitė yra tarpdiscipliniško profilio kūrėja, tapybą ji suvokia kaip jusliškiauskią meno sritį. Menininkės teigimu, tapybą galime ne tik matyti, bet ir užuosti, kuriant paliesti, jausti dažų klampumą, matomą vaizdą susieti su garsu, garsą su tolimu prisiminimu. Jutiminis pasaulis glaudžiai susijęs su apribotu regos lauku, o tą gerai atspindi buvimas tamsoje ir jos stebėjimas – atsimerkus, užsimerkus, einant ar važiuojant.

„Šioje parodoje man labai svarbi tamsa. Tas jausmas, kai vaikštai ar važiuoji automobiliu prietemoje ir tavo akys labai jautriai reaguoja į blankius šviesos šaltinius, o kartais – ir į visišką jų nebuvimą. Nakties ar aušros metu pasaulis atrodo blankus, kontūrai migloti. Sensorinėms sistemoms ima trūkti informacijos ir nejučiomis pradeda veikti vaizduotė“, – pasakojo menininkė.

Universalaus peizažo paieškos ir žvilgsniai tamsoje

„AP galerijoje“ atidaromoje parodoje „Žiūrintys/(į)kvepiantys“ kūrėja pristato 2021–2022 m. sukurtus aliejinės tapybos paveikslus, kurių dauguma gimė Fuerteventūroje. Saloje, kurioje autorė gyvena dalį metų laiko, o vėliau grįžta į Lietuvą. Paslaptingas ir atmosferiškas, prieblandos šešėliais padabintas peizažų ciklas prieš žiūrovus atsiveria vaizdais, įprastai matomais pro važiuojančio automobilio langą.

A. Tuleikio nuotr.

Minimalistine, abstrahuota raiška sukurtos vandenyno ir kelio panoramos su „ištirpusiomis“ linijomis ir formomis, pasižymi vos viena kita žmogiško pasaulio nuoroda – stulpas, vėjo malūnas, atšvaitas, lemputė... Jie primena, kad esame ne laukinėje gamtoje, o daugiau mažiau saugioje „žmogaus teritorijoje“.

Tačiau kiekvieno paveikslo prietemoje, tarsi pridengus stiklą rasa ar sapniškos miglos šydu, sklinda tykančio žvėries žvilgsnį ar tolimus mįslingus žiburius primenanti šviesa. Du taškeliai – aliuzija į žvilgsnį – drobė iš drobės sekioja žiūrovą per visą ekspoziciją. 

Peizažai neturi konkrečių geografinių vizualinių charakteristikų, yra universalūs, atrodo kaip tam tikra vaizduotės stimuliavimo terpė, savo abstraktumu švelniai provokuojanti žiūrovo vaizduotę, subjektyvias asociacijas.

„Ilgai žiūrėdami į tamsą pradedame matyti fiktyvius šviesos taškelius, spalvas, formas. Ne tik imame informaciją, bet ir ją suteikiame, nes intuityviai pasiduodame beveik nekontroliuojamam kūrybiniam smegenų procesui. Dėl to sunkiai įmatomi peizažo objektai perkelti ant drobės tampa žiūrinčiomis būtybėmis. Pirmiausia mūsų tikrovę transformuoja ribotas ir specifiškas sensorinis aparatas, tada žmogiškosios psichikos dėsniai – siekis viską paaiškinti, harmonizuoti, suderinti, sutvarkyti pagal savo kūno ir savo kultūros primetamas taisykles ar mitologiją“, –  teigė A. Gintalaitė.

Vaizdai papildyti dviejų autorių garso paveikslu

Žodis „(į)kvepiantys“ parodos pavadinime atsiranda neatsitiktinai. Naujoje ekspozicijoje svarbiu elementu tampa ir garso takelis, dar kitaip įvardijamas balto triukšmo (en. white noise) paveikslu. A. Gintalaitė jį sukūrė kartu su dainininke, kompozitore, muzikos terapeute Migle Vilčiauskaite-Migloko.

Agnė Gintalaitė. / Asmeninio archyvo nuotr.

„60 min. garso paveikslo pagrindą sudaro trys besikartojančios balto triušmo dalys – greitkelis šalia miško, vandenyno bangų mūša ir jogos praktikose kilusi žmogaus kvėpavimo Ujjayi pranajama technika. Vos apčiuopiami atmosferiniai garsai, kaip ir paveikslai, kinta pagal žmogiškosios fiziologijos tvarką. Garsas tampa kažkuo, ką žmogaus protas siekia atpažinti kaip harmoniją, muziką. Ją išgirsti yra tarsi būdas tapti svečiu savo paties galvoje, tarsi iš šono stebėti įgarsintą minčių ir pojūčių ūžesį. Žiūrintys ir kvėpuojantys peizažo objektai iš tolimos perspektyvos yra niekas kitas, tik tu pats, žmogus, iš arti“, – apie Užupyje atidaromą parodą pasakojo menininkė A. Gintalaitė.

Tai parodos „Nepažįstamieji tave nusivedė ir parodė, kur šiukšlės, o kur žvaigždės“ gegužės 30 d. – birželio 23 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) ir  „Nepažįstamieji: padarai ir istorijų pasakotojas“ gegužės 31 d. – birželio 18 d. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius).

Parodų autoriai: Šarūnas Rudys, Brigita Kasperaitė, Benedikta Rukaitė, Paulius Zavadskis, Gabija Pernavaitė ir Žygimantas Bėrontas (Vilniaus fotografijos galerija); Olga Astratova, Ieva Krikštoponytė, Agnė Žiūkaitė, Mantvydas Zaukas, Tata Frenkel („Prospekto“ galerija).

„Kažkodėl aš pajėgiu galvot tik apie melodijas, kurių kitiems dabar net nereikia, bet aš galiu tai paaiškint taip – aš irgi nebeturiu žodžių, kažkur žiūriu, o pasaulis žiūri į mus, ne naujiena. Mes su kolegom vienaip ar kitaip matuojam atstumus, leistinus, pernelyg rizikingus, tolimus, užpildančius, bet kokius, jau supratot, viskas, kas apakina, sujaudina, atima žodžius, padaro nematomą – žodžiu, apšviečia veidą ir kaip Patti Smith dainoj taria „the boy, the beast and the butterfly“ ar Leonardo Coheno žodžiais ji tave nusiveda prie upės ir parodo, kur žiūrėt tarp šiukšlių ir tarp gėlių. Turbūt tai viskas, nei jos, nei jų mes nepažįstam, turbūt tai nesėkmingas aprašymas, nes ir žodžių mažyn, ir nieko klausytis jau nebeįmanoma, ypač manęs.“

Taip baigia ir pristato savo meninius tyrimus Vilniaus dailės akademijos fotografijos, animacijos ir medijų meno (VDA FAMM) katedros magistrantūros programos „Fotografija ir medijos menas“ absolventai.

Parodų atidarymas: gegužės 30 d. 17 val. (Vilniaus fotografijos galerija); gegužės 31 d. 17 val. („Prospekto“ galerija).

Šios parodos pradžia siekia 2018 m. rudenį, kai fotografas Arūnas Baltėnas lankėsi JAV ir susitiko su niujorkiečiais menininkais Kęstučiu Zapkumi, Žilvinu Kempinu, Vyteniu Jankūnu ir Juliumi Ludavičiumi. Vėliau jis pabuvojo Paryžiuje, kuriame kalbėjosi su Rūta Jusionyte ir duetu Svajone bei Pauliumi Stanikais, dar žinomais kaip SetP Stanikas.

Atidiems šiuolaikinio meno parodų lankytojams šie autoriai turbūt nebus naujiena. Tačiau čia „įmuziejinama“ garsių menininkų gyvenimo ir kūrybos patirtis: tai atidesnis žvilgsnis ne tik į kūrinius, bet ir į pačias ne Lietuvoje reziduojančiųjų asmenybes. Priverstinį egzilį yra patyręs vienintelis K. Zapkus, užjūryje atsiradęs tik šešerių ir ten gavęs meninį išsilavinimą. O dauguma yra savanoriški migracijos ekspertai, patekę į svetimą šalį savo noru, ieškodami platesnio konteksto, tarptautinių meno centrų galios, kitų nei tėvynėje tradicijų ir įtakų, kitų perspektyvų. Taip ir likę kurti tarp dviejų pasaulių – gimtojo ir dabartinio. Todėl išgyvenantys paralelinį laiką – „ir čia, ir ten“, kaip apie tai yra kalbėjęs Ž. Kempinas. Arba „nei ten, nei čia“, o „dirbtuvėje“, kaip formulavo R. Jusionytė.

Parodoje kviečiame pažinti svetur gyvenančių menininkų kūrybos užkulisius ir kasdienybę. Ši išeivių grupė, žinoma, neturi vieno stilistinio branduolio, nes tai labai skirtingų kalbų vaivorykštė, šįkart vienijama A. Baltėno kameros rakursų. Menininkas fotografas su kolegomis kalbasi kitaip, nei tai įprastai atliktų meno kritikas, žurnalistas ar teoretikas – čia svarbi empatija, bendrystė ir atvirumas iki detalių.

Parodoje eksponuojame šiuolaikinio meno kūrinius daugiausia iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“, taip pat MO muziejaus, galerijos „Menų tiltas“ ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijų. Sujungdami įvairias medijas – tekstus, interviu, dokumentines fotografijas ir vizualiojo meno kūrinius – norime sukurti parodos daugiasluoksniškumą ir taip kurti pasakojimą apie Lietuvos menininkus pasaulyje, permąstant šiandien pakitusias išeivijos, egzilio, diasporos sąvokas ir naujai besiformuojančias tradicijas.

„Mikalojus Povilas Vilutis puikus, universalus menininkas, kurį visada mintyse vadinu MEISTRU, VDA profesorius, Nacionalinės premijos laureatas.

Jis ir grafikas, šilkografijos technikos pradininkas bei korifėjus Lietuvoje, knygų dailininkas, plakatistas, tapytojas ir rašytojas. Tiesiog – universalas. Visada laukiu ne tik naujų jo parodų, bet ir dažnų publikacijų „Šiaurės Atėnuose“, kuriose „bambančio filosofo“ tonu mintija įvairiausiomis temomis.

Menininko kūrybos neįmanoma neišskirti iš viso Lietuvos kūrėjų konteksto. Jo suformuotas stilius raiškiai išsiskiria tiek vaizdavimo stiliumi, maniera, tiek ir savitais vaizdiniai bei ikonografija. „Profiliuotos figūros“ (mėgstama figūras vaizduoti profiliu), barokiškai turtingos draperijų klostės, stilizuoto ir kartu anatomiška precizika, detalių iškalbingu išsiskiriančio kūno vaizdavimas, visa mineralų spalvų palete skambanti grafika bei tapybos darbai, turi raiškų, itin originalų braižą ir kelia nuostabą ir  dramatizmo pajautas. Menininko tapybos darbai, parodoje eksponuojami artimųjų portretai, autoportretai – puikios meistrystės, įžvalgumo ir nujaučiamos melancholijos pripildyti kūriniai. Piešiniai gi pasižymi lengvumu, linijos žaismingumu ir subtilia ironija, kartais nuskambančia ir grotesko gaidelėmis.

„Antakalnio galerijoje“ surengtoje parodoje matome skaitmeninius M.P.Vilučio kūrinius, kurie suteikia puikią galimybę apžvelgti, koks universalus ir intriguojantis yra menininko kūrybos laukas. Eksponuojamos „abėcelinės vinjetės“, figūrinės, fantasmagoriškos kompozicijos, darbai, komponuoti minimalistiškai, atmetant detalizavimą ir smagūs, su preciziškais, beveik filigraniškais išraitymais bei detalėmis. Viskas buvo piešiama ranka, o po to smagiai komponuojama jau su skaitmenos pagalba. Kokia technika bekurtų Mikalojus Vilutis, rezultatas gaunasi puikus, mielas akiai ir dosnus minčiai...“

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė – L.

Paroda vyks iki  2022 m. sausio 8 d.

Dvidešimties metų laikotarpis nuo 1919 m. iki 1939 m. įrėmintas dviejų tektoninių istorijos lūžių, Didžiojo karo ir Antrojo pasaulinio karo, su pertrūkiais priklausė Antrajai Lenkijos Respublikai. Moterys menininkės šiuo periodu kaip niekada anksčiau buvo matomos ir laukiamos: pirmą kartą jos universitete galėjo studijuoti dailę, dalyvavo įvairių dailės draugijų ir grupuočių – Lenkijos dailininkių draugijos, Vilniaus dailininkų draugijos, Vilniaus nepriklausomųjų dailininkų draugijos, Vilniaus dailės kultūros populiarinimo draugijos, Vilniaus dailininkų darbo kooperatyvo, „Jung Vilne“, „Vilniaus grupės“ – veikloje, rengė asmenines parodas (Ona Soltanaitė-Römerienė 1925 m., Leona Szczcepanowicz 1932 m.). Tačiau menininkių lūkesčiai susidurdavo su ekonominiais ir socialiniais iššūkiais, kuriuos įveikti neretai tapdavo nemenka tolimesnės sėkmingos karjeros kliūtimi. Pasiekti nepriklausomos menininkės statusą buvo nelengva ir dėl visuomenėje įsišaknijusių socialinių lyties vaidmenų – dukters, žmonos, bendražygės ir motinos – ir meninių interesų pasirinkimo dilemos.

Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai; jų darbų stilistika varijuoja nuo XX a. pradžiai būdingos realistinės raiškos iki modernių art deco, ekspresionizmo dailės pavyzdžių. Parodoje moterų kūryba atskleidžiama per šešis teminius pjūvius: Įrėmintas žvilgsnis pasakoja apie moterų kurtus portretus ir autoportretus, Namų teritorija praveria artimos aplinkos kulisus, Sapnų ir nerimo erdvės nukelia į socialiai ir emociškai jautrių išgyvenimų patirtis nuo skurdo iki balaganiškų cirko artistų pasirodymų, Tradicinės kultūros atvėrimai įveda į etninės kultūros pažinimo ir tyrinėjimo lauką, Stilingo gyvenimo ritmu primena apie modernumo siekį ir Vilniuje buvusią populiariąją bei teatro kultūrą, o Meno piligrimės iliustruoja moterų kelionių temą. Menininkių migracija (dauguma kūrėjų buvo kilusios ne iš Vilniaus), kaip ir išsilavinimo klausimai, vienu ar kitu aspektu susisieja su visais pasirinktais teminiais pjūviais. Parodą lydi trumpos ryškiausių arba atvirkščiai – į dailės istoriją neįrašytų – kūrėjų biografijos. Šie mažieji pasakojimai atskleidžia intriguojančių detalių ir dar kartą parodo tarpukario Vilniaus meninio gyvenimo įvairialypiškumą.

Eksponuojami dailės kūriniai, fotografijos, dokumentai iš 9 Lietuvos atminties institucijų: muziejų, archyvų, bibliotekų ir 4 privačių rinkinių. Parodoje pristatoma 60 menininkių, eksponuojami 52 tapybos, 10 skulptūros, 58 grafikos ir 37 fotografijos kūriniai, 40 archyvalijų (dokumentinės nuotraukos, objektai, spaudiniai), 8 etnografiniai objektai. Vizualinę parodos medžiagą papildo garso ir vaizdo įrašai. Dalis kūrinių, patikslinus jų atributavimą, visuomenei pristatomi pirmą kartą po beveik 100 metų pertraukos.

Paroda veiks iki 2022 m. balandžio 10 d.;

Parodos kuratorės – dr. Algė Andriulytė ir Ilona Mažeikienė;

Parodos architektė – Eglė Matulaitytė;

Parodos dizaineris – Liudas Parulskis;

Organizatoriai – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Vilniaus dailės akademija;

Projektą finansuoja – Lietuvos kultūros taryba.