Šio kūrinio autorius ir iniciatorius – kalvis Juozas Tarailė.

Paminklas atidengiamas vietoje, kur 1948 spalio 27 dieną V. Voverio-Žaibo vadovaujamas Lietuvos partizanų Geležinio Vilko būrys paspendė pasalą ir sunaikino okupacinės valdžios operatyvinę karių grupę.

„Mūsų didvyrių kovų ir pergalių įamžinimo vietos neturi likti tuščios, nes kitu atveju labai greitai atsiras tenai neprieteliaus ar okupantus šlovinantys ženklai, – sako J. Tarailė. – Šiuo mažu mūsų šeimos indėliu tikimės prisidėti prie mūsų didvyrių atminimo ir visuomenės atsparumo stiprinimo.“

Iki 2014 metų, kuomet prasidėjo Rusijos agresija prieš Ukrainą, V. Voverio-Žaibo operacijos vietoje stovėjo akmuo, kuriame sovietmečiu buvo iškaltas tekstas: „1948-10-27 buržuaziniai nacionalistai užpuolė ir nužudė 16-iolika sunkvežimiu vykusių karių“.

Kilus gyventojų nepasitenkinimui, šis akmuo kelio remonto metu buvo pašalintas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius Arūnas Bubnys sako, kad šis istorinės atminties liudijimas „ateities kartoms neleis užmiršti mūsų lietuvių tautos kovų“.

„Tikimės, kad pavyks garbingai, kaip ir nesenai Juozą Vitkų-Kazimieraitį, palaidoti ir ketvirtąjį Kazimieraičio rinktinės vadą Vaclovą Voverį-Žaibą, kurio palaikai dar nėra atrasti“, – sakė A. Bubnys.

V. Voveris-Žaibas 1948-ųjų lapkritį tapo Kazimieraičio rinktinės vadu, Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago pavaduotoju.

Partizanų vadas žuvo 1949 metais, kai jo bunkerio vietą išdavė sovietų agentai – rašytojas Kostas Kubilinksas ir poetas Algirdas Skinkys.

Po mirties V. Voveris-Žaibas 1950 metais apdovanotas visų laipsnių Laisvės kovos kryžiumi, o 1997 metais – Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.

„Šiandien, kuomet priešas vėl nerimsta, kuomet priešo purvini batai trypia Ukrainos žemę, mums nepaprastai svarbu turėti šiuos simbolius prieš mūsų akis – ateiti, nusilenkti, pasisemti stiprybės“, – Antakalnio kapinėse Vilniuje sakė G. Nausėda.

Jis pabrėžė, jog Lietuvos valstybės „šventa pareiga ir priedermė“ yra surasti ir identifikuoti visų laisvės kovotojų palaikus, kad būtų galima atiduoti jiems „amžiną pagarbą“.

„Didžiai prasminga ir netgi simboliška, kad visiškai neseniai mes atradome, atpažinome ir patvirtinome kito garsaus partizanų vado – Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikus. Kiek dar tokių palaikų laukia? Šimtai, tūkstančiai. Mes turime padaryti viską, kas yra mūsų jėgose ir Lietuvos valstybė tikrai yra pasirengusi tai padaryti“, – kalbėjo prezidentas.

Pasak G. Nausėdos, simboliška, jog iki įsitraukdamas į partizaninę kovą A. Ramanauskas-Vanagas dirbo „patį taikiausią darbą pasaulyje – mokė vaikus“, tačiau prireikus kovoti su okupantais, nesudvejojo.

„Jis nesvarstė, ar laisvės kovotojų ir prieš jėgos lygios, ar yra galimybių laimėti šitą kovą. Jis pasirinko ir jis ėjo iki galo“, – kalbėjo prezidentas.

I. Gelūno / BNS nuotr.

Minėjime Vilniuje, Valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse, dalyvavo partizanų vado dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir anūkė pulkininkė leitenantė Inga Jencevičienė, gėlių padėjo įvairių institucijų bei visuomeninių organizacijų atstovai.

„2018 metais buvo surasti mano senelio palaikai ir štai mes stovime prie jo kapo, – kalbėjo I. Jencevičienė. –Tikiu kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo, yra ir bus laisvės simboliu Lietuvą mylinčių žmonių širdyse, mintyse ir darbuose“.

Jis nesvarstė, ar laisvės kovotojų ir prieš jėgos lygios, ar yra galimybių laimėti šitą kovą. Jis pasirinko ir jis ėjo iki galo.

Ji teigė, jog Lietuvos pokario kovos „nušvinta dar ryškiau“ matant, kaip kaimyninėje šalyje „kartojasi laukinis žiaurumas, aidi šūviai, miršta žmonės“.

„Tas pats okupantas niokoja kitą šalį naudodama tas pačias priemones, žvėriškai žudydamas kitos šalies gyventojus“, – kalbėjo partizanų vado anūkė.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas nužudytas 1957 metų lapkričio 29 dieną Vilniuje – po žiaurių kankinimų jam įvykdyta mirties bausmė.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, bet, sovietams okupavus Lietuvą, 1945 metais įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų.

1948 metais jis buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, dar po metų tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952–1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas, 1957 metais – sušaudytas.

Jo palaikų ieškota iki pat 2018-ųjų. Jie rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais vadas iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse.

1998 metais po mirties A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, 1998 metais skirtas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas, o 1999 metais – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.

2018 metais Seimas, minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, pripažino jį su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.

Sekmadienį Varėnos rajone, Merkinėje, atidengtas paminklas A. Ramanauskui-Vanagui jo vardu pavadintame skvere.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

„Šiandien galiu pasidalyti žinia – Leipalingyje, buvusio NKVD stribyno kieme, rasti palaikai, kurie pagal pirminius tyrimus leidžia teigti, kad tai gali būti pasipriešinimo kovų pradininko, partizanų vado, laisvės kovotojo, Vyčio kryžiaus kavalieriaus pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai“, – per Kariuomenės dienos minėjimą trečiadienį pranešė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

„Tai buvo žmogus, kuris prisiekė savo gyvybe Lietuvai, įtikinamai ją gynė, oriai kovojo, telkė ginklo brolius, kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu buvo mūsų pasipriešinimo kovų didžiausi vadai“, – kalbėjo ministras.

LNK reportažas:

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) teigia šios informacijos kol kas negalintis patvirtinti.

„Mūsų centras šiandien negali patvirtinti viešoje erdvėje pasirodžiusių teiginių, kad Leipalingyje atrasti žinomų partizanų palaikai. Iš tikrųjų, šį rudenį vykdant žuvusių partizanų paieškas Leipalingyje atkasti kelių asmenų kūnai, šiuo metu vykdomas jų identifikavimo procesas, tačiau jis nebaigtas ir rezultatai dar nėra aiškūs“, – BNS sakė LGGRTC atstovė Aldona Jakavonienė.

Nustatyta tik tikimybė

Vėliau LGGRTC Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas BNS teigė, kad kol kas tyrimas nėra baigtas.

„Yra versija, solidumo jai netrūksta, bet atsakymo mes neturime, tyrimas nėra baigtas. Dabar vyksta DNR tyrimas, jau padarėme trečiąjį bandymą – tikėjomės, kad jis duos galutinį rezultatą, bet jis nepavyko, jį reikia kartoti“, – BNS sakė jis.

Menami J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų mėginiai lyginti su dviejų jo tiesioginės linijos palikuonių seilių mėginiais. Anot R. Zagrecko, pirminiai tyrimai parodė tik tikimybę, jog rasti būtent partizanų vado palaikai. Tyrimus ketvirtąjį kartą ketinama kartoti kitą savaitę, o atsakymą gauti anksčiausiai kitą penktadienį.

Tai buvo žmogus, kuris prisiekė savo gyvybe Lietuvai, įtikinamai ją gynė, oriai kovojo, telkė ginklo brolius.

Jei tyrimai vėl nepasitvirtins, juos ketinama vykdyti dar bent vieną kartą.

„Tyrimai parodė, kad tikimybė išlieka. Būna, kad gyvenime galite sutikti ne giminaitį, bet labai panašų žmogų. DNR struktūros požiūriu, tai gali būti kažkas panašaus. Pasakyti moksliniu lygiu, kad taip, 99 proc. tikimybė, negalime“, – tvirtino mokslininkas.

Palaikų paieškos vykdytos ir prielaida dėl J. Vitkaus-Kazimieraičio iškelta remiantis istoriniais šaltiniais, bet kita ko – rezistencinio to meto laikraščio „Laisvės varpas“ redakcijos darbuotojo pasirašytu palaikų atpažinimo aktu kelios dienos po partizano nužudymo 1946-ųjų liepą.

Tuo metu remiantis sovietų represinių struktūrų susirašinėjimais, nurodyta, kad pas nužudytą asmenį rasti dokumentai su Leskevičiaus pavarde.

Rasti kelių žmonių palaikai

R. Zagreckas taip pat akcentavo, kad J. Vitkus-Kazimieratis nebuvo vietinis, todėl jo tapatybės šio krašto gyventojai patvirtinti negalėjo.

LGGRTC atstovas sakė, kad iš viso paieškos vietoje, kur veikė sovietinės represinės žinybos NKVD padalinys, rasti mažiausiai keturių asmenų palaikai, taip pat ir kaulai, priklausantys dar keliems asmenims.

Jis taip pat patikino, kad Genocido centras nėra perdavęs jokių dokumentų Krašto apsaugos ministerijai ar ministrui.

„Jokių raštų mes nerašėme, laboratorija taip pat jokių raštų jam nerašė“, – tvirtino R. Zagreckas.

Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas vėliau žurnalistams Vyriausybėje teigė, jog jis ir pats pabrėžęs, kad tapatybė nėra iki galo nustatyta.

„Kaip ir minėjau – gali būti atrasti palaikai. Šiuo atveju, visiškai pritariu, kad LGGRTC turi atlikti iki galo tuos darbus moksliniais tyrimais, moksliniais metodais. Tas ir daroma. Bet preliminarūs duomenys yra labai stiprūs ir teigiami“, – sakė ministras.

Anot A. Anušausko, mokslininkai kūną aptiko greta statybvietės, tad palaikų dalys buvo fragmentiškos, o atlikti DNR tyrimai patvirtino rastų palaikų tapatybę.

„Pats faktas, kad atrastas žmogus, kuris Adolfą Ramanauską-Vanagą paskyrė į pareigas, tai aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkas, kuris buvo ginkluotoje rezistencijoje realiai, ne kur nors mieste“, – teigė ministras.

Jo teigimu, tai buvo „tikras vadas“, kuris miškuose kovojo kartu su partizanais ir buvo šio pasipriešinimo kūrėjas.

„Būdamas pulkininkas-leitenantas organizavo ginkluotą pasipriešinimą pietų Lietuvoje, kūrė pirmas organizuotas struktūras Lietuvoje, kūrė dokumentus. Tiesą sakant jis viską taip kariškai organizavo, kad jo padaryta pradžia vėliau tiesiog pasidaugino į kitas partizanų apygardas“, – kalbėjo A. Anušauskas.

Giminaičiai: jis įkvėpė žmones

Vienas iš šešių partizano vaikų Rimgaudas Vitkus sako buvęs 13 metų, kai žuvo jo tėvas.

Jo teigimu, artimieji dar nėra apsisprendę, kur aptikti palaikai bus perlaidoti – svarstyta, jog partizanų vadas galėtų atgulti šalia žmonos, tačiau neprieštarautų, jeigu jis būtų laidojamas ir kitoje garbingoje vietoje.

„Jei visuomenė pagerbs, duos kitą vietą, sutiksime karių kapinėse. Gal šalia A. Ramanausko? Bus matyt“, – sakė partizano sūnus.

Jei visuomenė pagerbs, duos kitą vietą, sutiksime karių kapinėse. Gal šalia A. Ramanausko? Bus matyt.

Vilniaus universiteto kapelionas, J. Vitkaus-Kazimieraičio anūkas Gintaras Vitkus teigė apie atpažintus partizanų vado palaikus sužinojęs prieš porą savaičių.

Jo žiniomis, susirėmimų metu patyrusio sunkių sužeidimų ir netrukus mirusio senelio kūnas buvo atvežtas į Leipalingį, tačiau neatpažintas ir palaidotas. Vėliau buvo ekshumuotas ir vėl užkastas.

„Be abejo, šita žinia jaudina. Dėkojame Dievui, kad mums brangus asmuo, kuris buvo svarbus mūsų pačių atsiradimui, mes jo dalį nešiojame, dabar gražinamas vėlgi visai tautai, kaip tam tikras pavyzdys. Mes žinosime, kur jis bus palaidotas, galėsime dėkoti už jo žygdarbį“, – teigė kunigas.

Mirė po sužeidimų susirėmimuose

Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, J. Vitkus gimė 1901 metais, 1920 metais jis įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką.

Vėliau jis baigė Kauno aukštesniuosius karo technikos kursus, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją.

1941 metais, prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė, nacių okupacijos metais dirbo inžinieriumi.

Antrosios Sovietų sąjungos okupacijos metais karininkas visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui.

Pasak genocido centro, būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę.

1945 metais J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). Jis įkūrė „A” apygardą, o 1946 metų pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.

Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 metais pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją.

1946 metų liepos 2 dieną susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos Varėnos rajone J. Vitkus buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, J. Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas Kaune.

Praėjus 72 metams nuo partizanų grįžimo į Lietuvą toje pačioje vietoje, ties Ringinių kaimu, bus pakartotas jų žygis.

Tokiu būdu partizanai grįžo kovoti už Lietuvos laisvę po antrojo prasiveržimo į Vakarus pro geležinę uždangą.

Pirmadienį po Karybos instituto, „Geležinio Vilko“ brigados Žvalgybos kuopos ir klubo „Partizanas“ atliktų šuolių parašiutu Žygaičių universaliame daugiafunkciniame centre bus skaitomas pranešimas apie J. Lukšos desantą bei pristatyta mobili paroda „Daumanto būrys“.

1950-ųjų spalio 3-iosios naktį J. Lukša-Daumantas su Benediktu Trumpiu-Rytu ir Klemensu Širviu-Sakalu iš amerikiečių dvimotorio lėktuvo „Dakota“ desantavosi Žygaičių miškuose.

J. Lukša pokariu buvo vienas iš Lietuvos partizanų vadų, kelis kartus prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.

Jis žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno. Partizano palaikai iki šiol nerasti.

Konspiracijos tikslais J. Lukša naudojo ne vieną slapyvardį: Vyčio, Skirmanto, Kazimiero, Armino, Kęstučio, Skrajūno, Miškinio, Mykolaičio ir kitus.

Juozo Daumanto jis slapyvardžiu parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“.

Seimas 2021-uosius buvo paskelbęs J. Lukšos-Daumanto metais.

Partizanas mieste

"Dažnas mano ekskursijų lankytojas žino, kad labai mėgstu pasivaikščiojimus, skirtus partizanų laikams atminti. Gaila, kad mieste sunku atrasti su jais susijusių vietų. Tačiau kas ieško, tas randa!" – intrigavo D.Ramanauskas. Ši ekskursija – viena iš daugybės renginių, skirtų šio partizanų vado 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Ekskursija prasidėjo prie Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir maršrutas driekėsi Kęstučio–K.Donelaičio gatvėmis tarp Vytauto ir A.Mickevičiaus gatvių.

Būtent šiame kvartale, sulaukęs pilnametystės, daugiausia laiko, būdamas Kaune, ir praleido J.Lukša.

Dažnas mano ekskursijų lankytojas žino, kad labai mėgstu pasivaikščiojimus, skirtus partizanų laikams atminti.

Netoli Kauno (Prienų rajone esančiame Juodbūdžio kaime, nuo Veiverių nutolusiame vos per 4 km) 1921 m. rugpjūčio 4 d. gimęs ir užaugęs būsimasis partizanas 1940 m. baigė Kauno "Aušros" berniukų gimnaziją.

Tais pačiais metais šalį užklupo sovietinė okupacija. 1941 m. – tremtys ir sovietus trumpam pakeitę vokiečiai. 1944 m. jau ilgam sugrįžo sovietai, vėl prasidėjo represijos. Tie metai – ir partizaninio karo, kurio tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradžia. Partizaninis pasipriešinimas aktyviai tęsėsi dešimtmetį. Atskiri kovotojai savo pozicijų neužleido iki septintojo dešimtmečio.

Istorikų duomenimis, 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį – apie 30 tūkst.

Istorija: J.Lukša garsėjo kaip ypač atsargus ir pastabus. Vis dėlto 1951 m. rugsėjo 4 d. pateko į spąstus.

Kas vyko mieste?

Tuomečiai pastatai ir jų paskirtis – pasikeitę. Į kai kuriuos būtų sunku net patekti, pavyzdžiui, į buvusį Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Tačiau dėl literatūrinio J.Lukšos talento ekskursijos dalyviams pakako pastovėti šalia pastatų ir paklausyti ištraukų iš jo atsiminimų knygos "Partizanai", kad akimirksniu persikeltų į tuos laikus.

Joje J.Lukša aprašė studijas, kitus įvykius, nutikusius iki įsitraukiant į partizanų gretas. Kaune jis būdavo protarpiais, po pusmetį ar pan. "Pajutęs pavojų keliaudavo į tėviškę, o kai joje jį užčiuopdavo, grįždavo atgal į Kauną", – apibendrino gidas.

Savo knygoje J.Lukša 1944 m. Kauną aprašė taip: "Prieš porą savaičių buvau nuvykęs į Kauną, tikėdamasis sutikti vieną ar kitą savo draugų, tačiau jie visi buvo išvažinėję kas sau. Gatvės sausakimšai prisigrūdusios besitraukiančių vokiečių kariuomenės dalinių ir lagaminais apsikrovusių civilių. Ties krautuvių durimis – eilės piliečių, laukiančių bent artimiausioms dienoms apsirūpinti maisto produktais ir kitomis būtinai reikalingomis prekėmis. Tačiau tos eilės nė kiek nesijudino pirmyn, nes pro galines duris vertėsi su pilnais glėbiais vokiečių kareiviai ir civilinės valdžios atstovai."

Krautuvių vitrinose kabėjo rusiški užrašai "Civilinei valdžiai", "Kas plėšikaus, bus sušaudyti". "Nieko nesusigaudęs, grįžau į savo tėviškę", – J.Lukšą citavo D.Ramanauskas.

Studijos ir būstas

Būdamas devyniolikos, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Trumpai gilinosi į žurnalistiką, paskui pasirinko architektūros sritį.

J.Lukša, studijuodamas Kaune, gyveno Kęstučio gatvėje esančiame bendrabutyje. Greta jo veikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, kuriame tuomet buvo įkalinti jo artimieji.

Pasitraukus vokiečiams grįžęs į Kauną, J.Lukša aprašė įspūdžius iš minėto bendrabučio, kurio adresas tais laikais buvo Kęstučio g. 24. Dabar adresas pasikeitęs. Namas yra nelyginių numerių pusėje, netoli Gedimino gatvės.

"Šįkart pasirūpinau, kur Kaune įsikurti ilgesnį laiką. Iš draugų sužinojau, kad daug kas mūsų pažįstamų telkiasi studentų bendrabutyje P.Mažylio namuose Kęstučio g. 24. Susigundžiau ir pasinaudojau šia proga. Apie tai pasiteiravęs tuo laiku bepradedančiame veikti studentų komitete gavau teigiamą atsakymą. Tik su sąlyga, kad pats su numatytais kaimynais turėsiu butą susitvarkyti. Ta pačia proga pasiūlė tapti buto seniūnu. Sudarėme kompaniją: Juozas, Jurgis, Julius ir aš", – nurodė studentas.

Ir apibūdino, kokiame būste turėjo švęsti įkurtuves: "Kiek pavėlavome. Geresni butai jau buvo užimti. Mums teko paskutiniame aukšte. Mūsų pasirinktame bute ir visuose kituose kaimyniniuose prieš tai gyventa vokiečių kariuomenės. Ten buvo įsikūrę jų puskarininkiai. Vokiečius išvijus čia stovėjo rusų daliniai. Raudonarmiečiai vokiečių paliktos tvarkos nemėgę. Jie sudraskė, matyt, kratos metu paliktus vokiečių drožlinius čiužinius. Sudaužė spintas, lovas, stalus ir kėdes. Tarp įvairių šiukšlių ant grindų mėtėsi išmindžioti maisto produktai, išlaistyto vyno ir kitų gėrimų likučiai. Parketo grindys margavo įvairiomis spalvomis. Sienų tinkas pilnas prikalinėtų vinių ir ant jų prikabintų Stalino paveikslų. Langai visi be stiklų, neretam rėmų net trūko. Durys be jokių spynų. Rankenos išluptos, užraktų nėra. Tas pats ir su elektros instaliacija."

Butą tvarkyti pradėjo užkabindami iškabą ant durų rusiškai ir lietuviškai: "Užimta. Prašome netrukdyti". Neveikė vandentiekis ir kažkuriame aukšte buvo užsikimšusi kanalizacija. Bandydami atplauti nešvarumus vandenį nešėsi net ir iš Nemuno. Langai buvo be stiklų, todėl juos užkalė fanera. Įsitaisė durų užraktą. J.Lukša ten gyveno gerą pusmetį.

D.Ramanausko žiniomis, netoli Garliavos yra išlikęs namas, kuriame J.Lukša taip pat kartais gyvendavo. Tai nedidelis privatus mūrinis namukas tarp Jonučių ir Garliavos. Tėviškėn iš Kauno J.Lukša važiuodavo Marijampolės plentu.

Nuotykiai: istorijos apie J.Lukšos popietę su kalėjimo viršininku stabtelėjome ties Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos sankirta. Vilmanto Raupelio nuotr.

Vieni pakeitė kitus

J.Lukša užfiksavo ir tai, kas dėjosi visame Kaune, kai traukėsi vokiečiai. Į Kauną jis buvo užsukęs su draugu. "Vokiečiai ruošiasi palikti Kauną. Susprogdino eilę pastatų, kuriuose lig tol buvo įsikūrusios kokios nors karinės grupės arba kurie turėjo vienokios ar kitokios karinės reikšmės", – konstatavo autorius.

Jis vardijo, kad "į šių nelaimingų pastatų skaičių" pateko Fizikos, chemijos instituto rūmai Aleksote, J.Damijonaičio mokykla S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje, buvę vienuolyno namai, geležinkelio stoties pastatai, geležinkelių depo dirbtuvės, Kauno ir Petrašiūnų elektros, telegrafo stotys, prie jos buvęs Vailokaičių namas (tuomet vienas prabangiausių namų Kaune) ir kt. Buvo padegtas "Maisto" fabrikas Aleksote.

"Milžiniški dūmų debesys pakilo virš Kauno, pelenais paversdamos geriausius jo pastatus ir liudydami apie paskutinių rudųjų okupantų siautėjimą", – apgailestavo J.Lukša. Vėliau buvo sugriauti Vilijampolės ir Aleksoto tiltai – šį vokiečiai patys buvo pastatę.

J.Lukša aprašė situaciją, atėjus raudonarmiečiams, savo tėviškėje. "Mūsų tėviškėje pirmosiomis išvadavimo dienomis buvo apsistojęs trisdešimties raitųjų būrys. Visi atrodė nepaprastai išvargę. Greičiausiai ilgesnį laiką buvo pirmose linijose. Nė vienas nežinojo, kas yra švara ir higiena. Švarą palaikydavo prausdamiesi ančių ir žąsų priterštame prūde, o poilsio vietą pasirinkdavo kiaulių darže. Visiems daliniams trūko virtuvių. Aiškinosi, kad jos nespėjo kartu su frontavykais žygiuoti. Maistu rūpinosi patys, raudami iš laukų žoles, daržoves, raškydami nepradėjusius nokti obuolius, naktimis vogdami medų iš avilių", – vardijo J.Lukša.

Anot jo, visi be išimties vadinamųjų išvaduotojų kariai labai mėgo gerti. "Į degtinę su gyventojais išsikeisdavo įvairius pavogtus daiktus: batus, antklodes, palapines, arklius. Neretai pasitaikydavo, kad už kibirą degtinės būdavo galima išsikeisti arklį ar net šautuvą gauti. Pigaus maino džiaugsmas dingdavo, kai atsišaukdavo arklio savininkas, kuris paprastai gyvendavo už kelių kilometrų", – situaciją aprašė amžininkas.

Apsistojo: Kęstučio gatvėje partizanas yra gyvenęs ir dažnai lankęs šioje gatvėje buvusiame kalėjime kalintus artimuosius. Vilmanto Raupelio nuotr.

Vizitai į kalėjimą

Gyvendamas Kęstučio gatvėje J.Lukša dažnai lankydavosi šalimais buvusiame kalėjime, nes jo broliai, sesuo buvo įsitraukę į antivalstybinę veiklą, kaip pasakojo D.Ramanauskas, ir kai kurie buvo sulaikyti bei įkalinti būtent čia.

Sąlygos kalėjime buvo sunkios. Kalinių artimieji stengdavosi atnešti jiems maisto, o jo perdavimo procedūra buvo labai sudėtinga ir apsunkinta, todėl prie kalėjimo dar iš vakaro nusidriekdavo žmonių eilės.

Anot J.Lukšos, kiekvieną dieną būdavo skelbiama, kuria raide prasidedančių pavardžių kaliniams bus galima tądien perduoti siuntinius. Jie būdavo priimami tik dvi valandas, o norinčiųjų palengvinti artimųjų dalią – daugybė.

"Jis ir pats dalyvauja šiose procedūrose", – pasakojo gidas. Tad galėjo tiksliai aprašyti, kaip viskas vykdavo. Laukiantieji buvo nešini ir įvairiais pakištukais kalėjimo personalui dėl geresnio maisto, sąlygų jų artimiesiems. Maistui perduoti dar reikėjo turėti ir leidimą, kuris priklausydavo nuo bylos eigos. "Bolševikai badą, be visų kitų priemonių, laiko gera priemone liežuvį atpalaiduoti", – J.Lukšą citavo D.Ramanauskas.

"Kalinių artimieji ištisomis savaitėmis grūsdavosi maisto perdavimo salėje, kol apsukresniam pavykdavo prasimušti iki langelio. Kiekvieną dieną laukiančiųjų būdavo keli šimtai, o laimingųjų – vos keliasdešimt. Norint į tų laimingųjų tarpą papulti reikėjo vadovautis brutualiniu egoistiniu apsukrumu ir kyšiais. Kas šių pagrindinių "dorybių" neturėjo, veltui ištisomis paromis stumdydavosi, vargdavo šaltyje, gatvėse susigūžę su aptrintais ryšuliais", – rašė J.Lukša.

Dažnai nutikdavo, kad ne visas nešulio turinys pasiekdavo kalinius. Vieną kartą paaiškėjo, kaip įvardijo gidas, kad dingo 5 kg dešrų, kitų produktų, cigarečių.

Nugirdė viršininką

Dramatiškame ir tragiškai pasibaigusiame J.Lukšos gyvenime netrūksta įvairių momentų. "Nutinka taip, kad J.Lukša susipažįsta su kalėjimo viršininku", – toliau apie įvykius, susijusius su Kaunu, pasakoja D.Ramanauskas, kol stovime Kęstučio gatvėje, beveik po to kalėjimo langais. Viršininkas, beje, gyveno Gedimino gatvėje, netoli dabartinių P.Mažylio gimdymo namų.

Buvo jokia paslaptis, kad viršininkas labai mėgo kyšius. Viskas tikdavo, svarbiausia buvo laiku pataikyti. "Atsitiktinai" užkalbinęs viršininką ir popietę su juo praleidęs J.Lukša pasiekė, kad kalėjime būtų panaikintas karantinas, labai apsunkinęs daugybės kalinių dalią, – dėl jo buvo draudžiama perduoti siuntinius.

Nusiimdamas skrybėlę ir rusiškai pasisveikinęs, pasiklausęs, ar jį viršininkas pamena, J.Lukša ėjo prie reikalo. Pasiguodė, kad norėjo įteikti broliui maisto, bet nesėkmingai.

Šnekučiuodamiesi apie įvairius reikalus, jie priėjo Laisvės alėją. "Pradėjau skųstis, kad eidamas universiteto administracijos skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas esu labai perkrautas darbu ir ilgas stovėjimas prie kalėjimo mane labai apsunkina. Gal jis galėtų man kokiu nors būdu maistą greičiau paduoti? Turėdamas daugiau laiko galėčiau geriau atlikti savo pareigas tarnyboje ir būti išsimiegojęs. Tokiais ir kitokiais motyvais stengiausi save pavaizduoti kaip nepavejamą užsidegėlį penktmetinio plano vykdyme ir lojaliausią darbuotoją tarybinės tėvynės labui. Melavau ir nemirksėjau, net ausys neraudonavo, kaip ir visų sovietinių pareigūnų", – vaizdžiai pasakojo J.Lukša.

Jis subtiliai viršininkui priminė, kad karantino paskelbimas ir atšaukimas priklauso nuo jo vieno. Jų kelyje pasitaikė užeiga. Atsargiai pasiūlė užeiti – joje galėsią sušilti, be to, gatvėje gal nelabai patogu kalbėtis. Pasirinko patį nuošaliausią staliuką, užsakė 200 g arielkos, kelis butelius alaus, užkandžių, amerikietiškų cigarečių.

Alkoholį J.Lukšos pašnekovas į gerklę susipylė be žodžių. Papildomai užsakytą – irgi. Staigiai dingo ir užkandžiai. "Du kąsniai, ir nebėra. Valgo kaip paršas. Pilną lėkštę sutvarkius, užsakiau antrą. Ir vėl 100 g. Pasiūliau užrūkyti. Draugas viršininkas pagiria cigarečių kokybę", – smulkiai dėstė būsimas partizanas.

Pokalbis tęsėsi. Kai ketvirtą kartą J.Lukša paklausė, kaip dėl karantino, kalėjimo viršininkas atsakė: "Dėl kokio karantino?" Karantinas staiga panaikintas. "Užeigą palikome vos vienas kitą įžiūrėdami", – taip aprašyta pasisėdėjimo pabaiga.

Susibūrė: gidas D.Ramanauskas pakvietė pasivaikščioti po Kauno vietas, kur gyveno ir veikė J.Lukša-Daumantas. Vilmanto Raupelio nuotr.

Tapo CŽV agentu

"J.Lukša turėjo tikrai gerų diplomatinių sugebėjimų ir ne kartą juos parodė", – pakomentavo D.Ramanauskas ir pridūrė, kad į šį kalėjimą kalinius iš įvairių Kauno miesto ir priemiesčių laikinųjų įkalinimo rūsių  atvarydavo pėsčius.

Diplomatinius sugebėjimus  J.Lukša pasitelkė ir 1944 m., padėdamas universitetui atgauti pastatus, priemones. Išnaudojo tai, kad bolševikai stengėsi viską daryti priešingai, nei darė vokiečiai. Padėdavo ir tai, kad akcentuodavo apie Stalino konstitucijos garantuojamą teisę į mokslą, kitos gudrybės.

J.Lukša turėjo tikrai gerų diplomatinių sugebėjimų ir ne kartą juos parodė.

"Jeigu pabaigoje kalbos pakartosi kurį nors tūkstančius kartų gatvėse išrašytą trafaretinį šūkį, šlovinantį sovietų valdžią, tai reikalai visai gerai klostysis ir greitai pajudės", – dėstė J.Lukša. Be didelio vargo buvo atgauti didieji universiteto rūmai, pirmieji ateitininkų, neolituanų, P.Mažylio namai, universiteto pastatai Savanorių prospekte ir Trakų gatvėje.

Deja, netrukus J.Lukša turėjo pasitraukti į Vilnių, kur pradėjo dailės studijas, toliau domėjosi architektūra.

J.Lukša priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinei, buvo pogrindžio laikraščio "Laisvės žvalgas" redaktorius, ėjo rinktinės vado pavaduotojo, štabo viršininko, vėliau – Birutės rinktinės vado ir kitas pareigas.

Partizanų vadovybės įsakymu du kartus prasiveržė per sovietų saugomą valstybės sieną, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje. Antrą kartą ištrūkęs už geležinės uždangos, atsidūręs Prancūzijoje, iš kur pasauliui skelbė žinias apie situaciją Lietuvoje, laiškuose aprašydavo svečios šalies grožį, jos tiltus, bokštus, bet visuomet pabrėždavo, kad gimtieji kraštai jam yra gerokai mielesni.

"Jis turėjo visas sąlygas likti užsienyje, bet vis grįždavo. Vienąkart užsienyje praleido virš pusantrų metų, kitąkart – apie trejus. Pagrindinė jo užduotis – perduoti informaciją Vakarų šalims, pasistengti užmegzti santykius ir paskatinti kovą su Sovietų Sąjunga", – pasakojo D.Ramanauskas.

Kartu su keliais kitais partizanais J.Lukša-Daumantas buvo tapęs Centrinės Amerikos žvalgybos agentu, dalyvavo apmokymuose.

1950 m. jis su kitais kaip desantininkai nusileido Lietuvoje, buvo paskirtas Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku, turėjo atkurti Lietuvos partizanų tinklą. Deja, misija nepavyko, nes sovietai, pasinaudoję savo šaltiniais Vakarų saugumo organizacijose, apie šį planą ir tikslias dislokacijos vietas žinojo iš anksto.

J.Lukša garsėjo kaip ypač atsargus ir pastabus. Vis dėlto 1951 m. rugsėjo 4 d. pateko į spąstus. Nors apgaulę išsiaiškino, bet buvo jau per vėlu. Nepavyko prasibrauti pro miške trimis žiedais išsidėsčiusius kareivius. Žuvo netoli tėviškės.

Po vestuvių su žmona Nijole, su kuria tegalėjo praleisti vos savaitę, kai turėjo išvykti tėvynės reikalais, buvo praėję metai. Pora daugiau taip ir nepasimatė. Žmona apie tai, kad sutuoktinio nebėra gyvo, sužinojo tik po penkerių metų. Iki šiol nežinoma, kur palaidoti jo palaikai, tačiau jo žūties vietą Pabartupio kaime prie Pažėrų Kauno rajone žymi paminklas.

Minint vieno žymiausių Lietuvos partizanų Juozo Lukšos-Daumanto 100-ąsias gimimo ir 70-ąsias žūties metines, G. Nausėda su muziejaus vadovais ir specialistais aptarė J. Lukšos-Daumanto ir kitų Lietuvos partizanų palaikų paieškos ir identifikavimo klausimus, pranešė Prezidentūra.

„Gyvendami laisvoje Lietuvoje turime ne tik prisiminti laisvės kovotojus, kurių dėka esame laisvi, bet ir perduoti atmintį apie juos ateities kartoms. Kol kas tik apie 3 tūkst. iš 20 tūkst. žuvusių Lietuvos partizanų palaikų yra atrasti, identifikuoti ir deramai palaidoti. Lietuvos valstybės garbės reikalas yra padaryti viską, kad būtų deramai pagerbti ir palaidoti visų Lietuvos partizanų palaikai, kuriuos tik įmanoma surasti“, – susitikime sakė šalies vadovas.

Pokalbio metu buvo aptarta, ko trūksta valstybės sisteminiam požiūriui ir kryptingai institucijų veiklai tinkamai įamžinant ir perduodant ateities kartoms Lietuvos laisvės kovotojų atminimą.

Valstybės vadovas taip pat susipažino su muziejaus ekspozicijomis, kuriose pristatomas antisovietinis pasipriešinimas ir partizaninė kova Lietuvoje 1944–1953 metais.

Atrasti ir deramai palaidoti partizanų palaikus yra Lietuvos garbės reikalas, sako prezidentas Gitanas Nausėda, antradienį apsilankęs Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje.

Vilniaus miesto savivaldybė savo ruožtu pranešė šį rudenį planuojanti skelbti Juozo Lukšos-Daumanto skvero meninio akcento konkursą, kviesiantį čia įamžinti kovotojo už laisvę atminimą. 

Šių metų kovą Vilniaus taryba nusprendė šio partizanų vado vardą suteikti skverui Apkasų ir Tuskulėnų gatvių sankirtoje. Jis vėliau buvo tvarkomas drauge su Žirmūnų trikampio teritorija.

Pasak savivaldybės, prieš penkerius metus J. Lukšos-Daumanto vardas buvo suteiktas nedidelei aikštei tarp Savanorių pr. ir S. Konarskio gatvių Naujamiestyje. Planuojant jo sutvarkymą prisiminta čia stovinčios skulptoriaus Rimanto Dauginčio skulptūros „Lakštingala“ istorija. Protesto prieš sovietų sienų kontrolę vardan 1990 metais jis susidegino prie Vengrijos sienos.

Pasak savivaldybės Tarybos narės Kamilės Šeraitės, nuspręsta, kad skulptūra „Lakštingala“ verta likti svarbiausiu šios aikštės akcentu, tačiau tai būtų riboję galimybę čia pat įamžinti J. Lukšos-Daumanto atminimą, tad nuspręsta ieškoti kitos vietos.

Netoli naujojo J. Lukšos-Daumanto vardą gavusio skvero Žirmūnuose veikė partizanų štabas, kuriame dažnai lankydavosi pats J. Lukša-Daumantas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra atsakingas už J. Lukšos-Daumanto palaikų paiešką, tačiau ji įstrigusi, nes nėra patikimų duomenų, kur nužudytas partizanas galėjo būti palaidotas.

J. Lukša, turėjęs Skirmanto ir Daumanto slapyvardžius, pokariu buvo vienas iš Lietuvos partizanų vadų, kelis kartus buvo prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.

Jis žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno.

J. Lukša-Daumantas partizanu tapo 1946 metais. Jis tarnavo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus viršininku, dalyvavo kuriant Vyriausiąją partizanų vadovybę, vadovavo Kauno apylinkėse veikusiai partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinei.

Prieš ketverius metus Vilniaus miesto savivaldybės taryba J. Lukšos-Daumanto vardą suteikė skverui tarp Savanorių prospekto ir S. Konarskio gatvių Naujamiesčio seniūnijoje.

Dabar siūloma partizanų vado vardu pavadinti skverą tarp Apkasų, Minties ir Tuskulėnų gatvių Žirmūnų seniūnijoje.

Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkas Gediminas Jaunius sako, kad skvere 1986 metais buvo pastatyta skulptūra „Lakštingala“. Ji sukurta pagal rašytojo Petro Cvirkos apsakymą, kuriame pasakojama istorija apie sovietiniams partizanams talkinusį vaiką, pramintą Lakštingala.

„Savanorių gatvė 1 esančiame skvere yra Rimanto Dauginčio skulptūra „Lakštingala“, ji vaizduoja berniuką su dūdele. Personažas yra iš Petro Cvirkos kūrinio, kur berniukas grodamas dūdele įspėja partizanus apie artėjantį pavojų. Ir jis įspėja ne mūsų partizanus, o okupantų“, – BNS sakė G. Jaunius.

„Vilniaus Istorinės atminties komisijos vertinimu, J. Lukšos-Daumanto skvero pavadinimas ir Rimanto Dauginčio skulptūra „Lakštingala“ gana ryškiai disonuoja, todėl komisija nusprendė J. Lukšos Daumanto skvero pavadinimą suteikti teritorijai, esančiai tarp Tuskulėnų, Minties ir Apkasų gatvių. Greta šio skvero esančioje Žygio g. 85A buvo dviejų aukštų namas, kur veikė partizanų štabas ir J. Lukša-Daumantas ten lankėsi. Žinoma, vieta šiuo metu yra pasikeitusi ir minėto namo jau nebėra, vis dėlto naujasis skveras turės žymiai geresnį kontekstą“, – teigė komisijos pirmininkas.

J. Lukša-Daumantas (1921–1951) – Lietuvos rezistentas, 1946 metais jis tapo partizanu, pasitraukė į pogrindį kariauti su sovietų valdžia, buvo paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus viršininku, dalyvavo kuriant Vyriausiąją partizanų vadovybę Nuo 1947 metų J. Lukša-Daumantas vadovavo Kauno apylinkėse veikusiai partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinei, sušaudytas mirė Lietuvos miškuose.

Tuo metu kalbininkė profesorė Laima Kalėdienė tvirtina, kad R. Dauginčio skulptūra „Lakštingala“ nesusijusi su minėtu P. Cvirkos kūriniu.

„Žmogus, susideginęs protestuodamas prieš sovietų valdžią, nesukūrė tai valdžiai paminklo“, – teigė ji.

Pasak L. Kalėdienės, menotyrininkė Aldona Dapkutė, rašydama apie šio skulptoriaus kūrybą, teigia, kad skulptūroje vaizduojamas berniukas medyje žiūri į tolį, tai ji sieja su menininko biografijos faktais, kai šis ilgai laukė iš tremties grįžtančios mamos.

„Berniukas įkūnija tiek karo meto vaikų netektis, išgyvenimus, tiek ir šiandienos vaikų skausmą bei neviltį, kai tėvai juos palikę išvažiuoja į užsienius...“, – rašė menotyrininkė.

Sprendimą dėl J. Lukšos-Daumanto vardo suteikimo kitam sostinės skverui turės priimti savivaldybės taryba.

Saldūs prisiminimai

Jau, ko gero, dveji metai, kai ponia Aušra Marija Vilkienė moksleiviams nebedalija saldainių prie generolo Jono Žemaičio paminklo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Švietimo įstaigų tinklo pertvarkos metu sujungus Bernardo Brazdžionio mokyklą su Jono Žemaičio-Vytauto daugiafunkciu centru, pastarojo vardo nebeliko, todėl ir mokiniai liovėsi lankę Lietuvos karininko, partizanų vado, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko, ketvirtojo Lietuvos prezidento atminimo vietą šalia amžinosios ugnies ir nežinomo kario kapo.

Kai atvažiuodavo pas mus į svečius, susirinkdavo visas Šiluvos elitas prie bendro stalo. Vaišindavosi, šnekučiuodavosi.

"O anksčiau moksleiviai ateidavo du kartus per metus – kovo 15 d., kai gimė J.Žemaitis, ir lapkričio 26-ąją, kai minime jo žūties metines. Aš jiems pasakodavau apie savo dėdę – mamos brolį, o paskui saldainiais apdovanodavau", – tokiai tradicijai A.M.Vilkienė esą įkvėpė saldūs vaikystės prisiminimai.

Į Šiluvą, kur gyveno sesuo su šeima, J.Žemaitis niekada neatvykdavo tuščiomis. Saldainių visada turėdavo, o neretai – ir kitų dovanų. Bene labiausiai A.M.Vilkienei įsiminė įspūdingo dydžio, akimis mirksinti, galvą sukinėjanti ir dar kalbanti lėlė, atvežta iš Paryžiaus. Vėliau, būdama tremtyje, Aušros Marijos mama krimtosi, kad didžiaakės gražuolės nepaėmė, nes už ją būtų gavę kibirą bulvių.

Prisiminimai: senos nuotraukos partizanų vado dukterėčios albume – aukso vertės. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Būdami vaikai lauktuvių laukdavome labiau nei dėdės. Kartą mūsų namuose J.Žemaitis pasirodė tuščiomis. Jau kitą rytą tėvelis kinkė arklį ir važiavo kartu su dėde į miestelį, kad šis nupirktų mums saldėsių. Gavome ir buvome laimingi", – partizanų vado giminaitė pasakojo, kad vaikams J.Žemaitis buvo itin dosnus, kareiviams – griežtas, tačiau teisingas. Tai vienos atsitiktinės kelionės metu Aušros Marijos mamai paliudijo tame pačiame traukinio vagone sėdėjęs jaunuolis. Kurio vadu, kaip netrukus paaiškėjo, buvo J.Žemaitis.

Tetos niekada nematė

Aukštas ir gražus – būtent tokį A.M.Vilkienė prisimena savo dėdę. Tą patį kalba ir nespalvotos nuotraukos, kurias moteris saugo savo fotoalbume. Antai, vienoje jis su giminaičiais ir dar mažute Aušrele Marija pozuoja prie medinio namo. Kitoje – partizanų vadas rugių lauko fone.

"Visuomet pasitempęs, labai dažnai – su uniforma. Kai atvažiuodavo pas mus į svečius, susirinkdavo visas Šiluvos elitas prie bendro stalo. Vaišindavosi, šnekučiuodavosi. Mama pagrodavo", – A.M.Vilkienė pasakojo paskutinį kartą savo dėdę Joną mačiusi būdama maždaug penkerių. Tąkart dėdė atvažiavo labai netikėtai, iš anksto neperspėjęs, ir pusiau rimtai, pusiau ne paklausė, ar vaikiškas vežimėlis jau nebenaudojamas.

"Pasirodo, tuo metu J.Žemaičio žmona jau laukėsi. Gruodį jiems gimė sūnus Laimutis", – A.M.Vilkienė pasakojo dėdės Jono žmonos nepažinusi, tik girdėjusi apie jų meilės istoriją, kuriai nebuvo lemta ilgai tęstis.

Būsimasis partizanų vadas, 1909 m. kovo 15-ąją gimęs Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo Jono Žemaičio šeimoje, po penkerių metų su šeima persikėlė į Lomžą. J.Žemaičio tėvai įsidarbino pieninėje, o mažasis Jonukas mieste lankė pradinę mokyklą. Po septynerių metų šeima persikėlė į Raseinius. Ten baigęs šešias klases, jaunuolis įstojo į Kauno karo mokyklą. Vėliau J.Žemaitis įsidarbino Energetikos valdyboje durpių gavybos techniku ir vedė savo gyvenimo meilę Eleną Valionytę, dirbusią Knygų rūmuose. E.Valionytė aktyviai padėdavo savo vyrui rezistencinėje veikloje, veždavo partizanams blankus fiktyviems dokumentams gaminti.

"Žinau, kad ji mirė dėl komplikuoto nėštumo, nes į ligoninę nedrįso važiuoti. Bijojo būti sugauta", – pasakojo jo dukterėčia. 1946 m. Šiluvos pašte J.Žemaitis atsiėmė laišką. Jame buvo prašyta, kad liepos 13-ąją mirė jo žmona. Šaltiniai pasakojo, kad ši žinia stipriai sukrėtė partizanų vadą. Taip sielvartaujančio jo esą niekas ir niekada nebuvo matęs.

Apsimetėlis Laimutis

Mirus E.Žemaitienei, jos sūnumi rūpinosi Ona Liubinavičienė. Po kelerių metų berniukui ji suteikė savo pavardę ir apsigyveno Šiauliuose. Vėliau vaiką globojo iš tremties grįžusi Aušros Marijos mama. Tik po 1990 m.  jis susigrąžino savo tikrąją pavardę – tapo Žemaičiu.

"Nuo 1945-ųjų miškuose kariavusiam tėvui retsykiais pavykdavo susitikti su Laimučiu. Jei neklystu, J.Žemaitis jam buvo padovanojęs drožtą tanką ir automatą. Laimutis pasakojo, kad dovanotus daiktus įsiminė, o miške buvusių žmonių, kaip ir tėčio veido, – ne", – pokalbį tęsė A.M.Vilkienė.

Tiesa, susitikimus teko nutraukti, nes Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisariatas Batakiuose apgyvendino savo agentę, tikėdamiesi, kad per sūnų pavyks susekti tėvą.

A.M.Vilkienė prisiminė ir pirmąjį susitikimą su apsimetėliu dėdės sūnumi. Laimučio vardu prisistatęs jaunuolis jos tėvus aplankė Komijoje, į kurią 1941-ųjų birželį buvo ištremta visa šeima.

"Mes jį priėmėme kaip savą. Vienintelė mamytė turėjo įtarimų. Vis sakė, kad jis nei išvaizda, nei savo inteligentiškumu nepanašus į J.Žemaitį, – kaip vėliau paaiškėjo, mamos nuojauta neapgavo – namų slenkstį mynė ne J.Žemaičio sūnus, o siųstas apsimetėlis . – Todėl, kai pamatė tikrąjį Laimutį, abejonių neliko. Žiūrėdama pro langą, iš tolo, mama sakė, kad čia tikrasis J. Žemaičio sūnus. Labai panašūs jie buvo."

Tampė po kalėjimus

J.Žemaičio artimieji buvo nuolatos persekiojami. A.M.Vilkienė pasakojo, kad tremtyje jos tėvams ne kartą buvo siūlyta išduoti J.Žemaitį ir taip grįžti į tėvynę. Nors ir kaip vargdami su vaikais atšiauriame krašte, sutuoktiniai nesutiko. Būdama maždaug dvylikos metų, Aušra Marija su dar trimis mergaitėmis pabėgo iš tremties. Po kelių savaičių varginančios kelionės bėglės pasiekė Lietuvą, o Aušra Marija apsigyveno pas savo krikštamotę, mokytoją Berzinienę.

Sužinoję tai, į duris kaipmat pasibeldė mokyklos direktorius su žmona. Lyg netyčia ėmė klausinėti apie J. Žemaitį. Tik po kiek laiko istorikė, prozininkė, poetė ir eseistė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė KGB archyvuose rado besilankiusios poros vardus ir jų pranešimus apie nelegaliai į tėvynę grįžusią Aušrelę Mariją. Netrukus po to paauglė su pussesere buvo suimtos ir pusę metų tampomos po kalėjimus Kaune, Raseiniuose. Viename jų Aušra susidūrė ir su minėtu mokyklos direktoriumi, kuris tardė paauglę.

"Tik apie J.Žemaitį tada nieko neklausė, o jei ir būtų klausę, aš nieko nežinojau. J.Žemaitis buvo labai atsargus ir nė karto per visą tą laiką su manimi nesusisiekė", – pokalbį tęsė moteris.

Po pusmečio kankynės paauglė buvo išsiųsta ten, iš kur pabėgo, – atgal į Komiją. Į Lietuvą Aušra grįžo po vienuolikos metų – 1970-aisiais ir vėl apsigyveno pas savo krikštamotę.

Pasigenda dėmesio

1951 m. gruodį J.Žemaitį ištiko nelaimė – jam suparalyžiavo kairę koją ir ranką. Pusantrų metų jis gulėjo ligos patale bunkeryje Šimkaičių girioje, netoli Pavidaujo kaimo. Kurį laiką jam nebuvo suteikiama net medicininė pagalba. Tik po pusės metų pas jį atėjo medicinos sesuo jurbarkietė Marija Žiliūtė-Eglutė. Deja, netrukus partizanų vadas buvo suimtas. Pusantrų metų laikytas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, o 1954 m. lapkritį mirties nuosprendžiui įvykdyti išgabentas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. Mirties bausmė J.Žemaičiui įvykdyta po teismo praėjus beveik pusmečiui – 1954 m. lapkričio 26 d.

Skausmas: 1954 metų lapkričio 26 dieną J.Žemaičiui įvykdyta mirties bausmė, tačiau iki šiol nežinoma, kur partizanų vado kapas. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Praėjo šešiasdešimt šešeri metai..." – žvelgdama į generolo J.Žemaičio biustą, prie kurio atsiradimo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje ir pati daug finansiškai prisidėjo, A.M.Vilkienė neslėpė apmaudo, kad tautos didvyris nepelnytai pamirštas. Ir nors praėjusieji metai buvo skirti J.Žemaičio atminimui, moteris įsitikinusi, kad to negana.

"Švietimo spragos… Jei dabar paklaustumėte gatve einančių moksleivių, vargu ar jie galėtų ką nors pasakyti apie J.Žemaitį. Kol buvo Jono Žemaičio-Vytauto daugiafunkcis centras, vaikai žinojo, kas jis toks", – A.M.Vilkienė darsyk pabrėžė, kad žmonės neturėtų pamiršti savo didvyrių ir tautos garbės.

„Paminklas yra atminimo ženklas – paminklą turi širdyje visą laiką, bet džiaugiuosi, kad Lietuva taip pat įvertino jo auką, pagerbė“, – žurnalistams paminklo pristatymo renginyje sakė A. Ramanauskaitė-Skokauskienė.

„Tuo pačiu pagerbė ir visus kovojusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“, – teigė ji.

Ji pridūrė, kad partizanų vado paminklas panašus į jį patį, gyrė skulptorių darbą.

„Panašus turbūt, panašus“, – į žurnalistės klausimą atsakė partizanų vado dukra.

Paklausta, ar nesudvejojo, ji teigė, kad tėčio atminimas jai visuomet išliks toks, kokį jį matė būdama devynerių.

„Prieš porą metų jam jau buvo šimtas metų, o mano atmintyje jis pasiliko toks, koks buvo, kai man buvo devyneri metai“, – kalbėjo A. Ramanauskaitė-Skokauskienė.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

„Man jis niekada nepasens“, – sakė ji.

Skulptoriaus darbą gyrė ir partizanų vado anūkė, A. Ramanauskaitės-Skokauskienės dukra Inga Jancevičienė.

„Buvo jautriai padarytas, mes bendravome su skulptoriumi, matėme jo šilumą, kaip jis jautriai ir atsargiai tai darė“, – žurnalistams sakė I. Jancevičienė.

Paminklas yra atminimo ženklas – paminklą turi širdyje visą laiką, bet džiaugiuosi, kad Lietuva taip pat įvertino jo auką, pagerbė.

„Buvo toks įvykis, kai mes Kauno Šančių rajone išėjome iš liejyklos, išsinešėme tą biustą pasižiūrėti ir pro šalį ėjo moteris, kuri paklausė, ar gali pažiūrėt. Ji priėjo, sako – Vanagas. Ašaros moters akyse, ji sako, kad pažino, čia Lietuvos didvyris“, – pasakojo partizanų vado anūkė.

Paminklą kūrė Vyriausybės kanceliarijos paskelbtą konkursą laimėjusi autorių grupė Algirdas Kuzma ir bendrovė „Arches“.

Vyriausybės kanceliarija informavo BNS, kad iš viso paminklas kainavo beveik 59,3 tūkst. euro.

Skulptorius: tai – vienas atsakingiausių darbų

Skulptorius A. Kuzma BNS teigė, kad tai buvo bene vienas atsakingiausių jo darbų.

„Labai atsakingas darbas ir įdomus, pakankamai sudėtingas, nes lūkesčiai labai dideli iš visos Lietuvos“, – po ceremonijos sakė skulptorius.

Jis teigė, kad bronzinis biustas yra tuščiaviduris ir sveria apie 40 kilogramų.

„Tai nėra daug, nes liejinys yra tuščiaviduris, klasikinis liejinys. Dauguma bronzos skulptūrų tuščiavidurės“, – teigė A. Kuzma.

Skulptorius taip pat pasidžiaugė, kad paminklas pagamintas Lietuvoje.

„Liejom Kaune, pas liejiką Žilviną Pabrinkį. Man smagu, kad viskas padaryta Lietuvoje, be kitų šalių pagalbos, tai čia toks pasididžiavimas, kad ir patys galim tokį dalyką padaryt“, – pasakojo skulptorius.

A. Ramanausko-Vanago palaikai 2018 metais rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje, tų pačių metų spalio 6 dieną jie palaidoti Antakalnio kapinėse, Valstybės vadovų panteone.

1918 metais gimęs A. Ramanauskas-Vanagas partizanu tapo 1945 metais.

Po poros metų jis ėmė vadovauti Dainavos apygardai, o 1948 metais paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Dar po metų jis tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952-1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas.

Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 metais.

„Šis paminklas A. Ramanauskui-Vanagui – paminklas ir visiems jo bendražygiams (...) Šiandien galime išreikšti amžiną padėką ir pagarbą partizanų vadui“, – iškilmingoje ceremonijoje sakė prezidentas Gitanas Nausėda.

Po šalies vadovo sveikinimo kalbos sekė arkivyskupo Gintaro Grušo malda, kuria palaimintas Valstybės vadovų panteone pastatytas paminklas.

A. Ramanausko-Vanago atminimas taip pat pagerbtas tylos minute, kovos už laisvę daina, prie paminklo valstybės vadovų ir kitų šalies pareigūnų vardu, skambant karinio orkestro muzikai, padėti vainikai.

Paminklą kūrė Vyriausybės kanceliarijos paskelbtą konkursą laimėjusi autorių grupė Algirdas Kuzma ir bendrovė „Arches“.

Vyriausybės kanceliarija informavo BNS, kad iš viso paminklas kainavo beveik 59,3 tūkst. euro.

G. Nausėda: išreiškiama amžina padėka jam

Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad simboliška, jog paminklas partizanų vadui A. Ramanauskui-Vanagui atidengiamas praėjus vos dienai po Tarptautinės mokytojo dienos, nes jo gyvenimas ir auka tapo pasiaukojimo už Lietuvos laisvę pamoka.

„Simboliška, kad antkapinį paminklą A. Ramanauskui-Vanagui atidengiame vos dienai praėjus po vakar paminėtos Tarptautinės mokytojų dienos“, – ceremonijoje sakė šalies vadovas.

„Simboliška ne tik todėl, kad A. Ramanauskas prieš išeidamas į partizanus dirbo mokytoju ir dėstė mokytojų seminarijoje, bet ir todėl, kad visas jo gyvenimas, taip pat ir žūtis, tapo mums istorine Tėvynės meilės, pasiaukojimo už jos laisvę pamoka“, – pridūrė jis.

Prezidentas pabrėžė, kad tai buvo skaudi Lietuvai pamoka, kainavusi dešimtis tūkstančių gyvybių.

„Bet ji mus išmokė, kad laisvę mylintys lietuviai yra stipresni už brutalią prievartą, kad jų nepalaužė išdavystės, kankinimai, žudymai, artimųjų palaikų išniekinimas. Šioje pamokoje sužinojome, kokios didelės reikėjo aukos, kokia didelė kaina yra sumokėta už tai, kad mes galėtume naudotis jos vaisiais – gyventi laisvėje ir taikoje“, – kalbėjo G. Nausėda.

Bet ji mus išmokė, kad laisvę mylintys lietuviai yra stipresni už brutalią prievartą, kad jų nepalaužė išdavystės, kankinimai, žudymai.

„Šiandien tęsiame pamoką jau žinodami, kad tiesa anksčiau ar vėliau nugali. Vanago budeliai tikėjosi, kad išniekinę jo palaikus, pakasę juos nežinomame kape Našlaičių kapinėse jie amžiams palaidos ir jo atminimą“,  – sakė prezidentas.

„Koks gi panašus yra visų okupantų mąstymas – šimtmečiu anksčiau lygiai taip pat mąstė sukilėlių Kalinausko ir Sierakausko budeliai, juos užkasdami nežinomame kape ant Gedimino kalno“, – teigė jis.

Jo teigimu, bandymas slėpti laisvės kovotojų palaikus „pasitarnavo dar didesnei jų šlovei“.

„Tačiau nė vienų engėjų sumanymas nepavyko, kaip tik, pasitarnavo dar didesnei laisvės kovotojų šlovei – mes atradome ir garbingai palaidojome ir XIX ir XX amžių savo didvyrius, jų vardas dabar žinomas kiekvienam Lietuvos vaikui, kiekvienam iš mūsų. Gali būti, kad kai kurių laisvės kovotojų palaikų galbūt niekada nerasime, bet mes nenustosime jų ieškoti, kaupti istorinių žinių apie jų gyvenimus, paaukotus vardan Lietuvos laisvės“, – sakė G. Nausėda.

Jis pabrėžė, kad paminklu A. Ramanauskui-Vanagui išreiškiama amžina padėka ir pagarba jam bei visiems, kam jis vadovavo.

Prezidentas pridūrė, kas „vien paminklų nėra gana – būtina tęsti herojų žygdarbius“.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

V. Landsbergis: paminklas reikšmingas ir Lietuvos kovos atminimui

Paminklas partizanų vadui A. Ramanauskui-Vanagui reikšmingas ne tik jo paties, bet ir Lietuvos kovos už laisvę atminimui, teigia pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis.

Jis dalyvavo antradienį vykusioje Vilniaus Antakalnio kapinėse pastatyto paminklo pristatymo ceremonijoje.

Mes įrodome, ką Lietuva vertina, dėl ko kovojo, dėl ko žmonės galvas padėjo, todėl tas paminklas yra reikšmingas.

„Labai didelė reikšmė šito paminklo, nes pats asmuo buvo kovojančios Lietuvos vadas, bet tai – pati kovojanti Lietuva, kuri atmetė melą, neva ji pasidavė, buvo laiminga vergijoje – mes to prisiklausėme daug“, – žurnalistams sakė V. Landsbergis.

„Mes įrodome, ką Lietuva vertina, dėl ko kovojo, dėl ko žmonės galvas padėjo, todėl tas paminklas yra reikšmingas – ne tik Vanago atminimui, bet ir Lietuvos kovos atminimui ir įtvirtinimui“, – teigė jis.

V. Landsbergis pridūrė, kad „kova“ ir „rezistencija“ vis dar nesibaigė.

„Taip, deja, yra, kad tęsiasi stribų, NKVD-istų pastangos suniekinti rezistenciją ir tuo pačiu – laisvės idėją“, – kalbėjo V. Landsbergis.

„Rezistencija prieš tą politinę propagandą tęsiasi, ji nesibaigė. Gal baigsis tada, kai išnyks tos komunos palikuonys ir kai ta imperija taps normalia valstybe“, – svarstė jis.

A. Ramanauskui-Vanagui skirtas paminklas pastatytas Vilniaus Antakalnio kapinėse esančiame Valstybės vadovų panteone, kur partizanų vadas buvo palaidotas.

A. Ramanausko-Vanago palaikai 2018 metais rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje, tų pačių metų spalio 6 dieną jie palaidoti.

1918 metais gimęs A. Ramanauskas-Vanagas partizanu tapo 1945 metais.

Po poros metų jis ėmė vadovauti Dainavos apygardai, o 1948 metais paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Dar po metų jis tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952-1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas.

Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 metais.