„Mano namuose viskas taip sudrebėjo. Iškart supratau, kad tai kažkur šalia. O iki stotelės – gal 50 žingsnių. Alionuškos taip gaila. Tokia buvo gera mergaitė. Ir dar žmonių žuvo“, – kalbėjo gyventoja.

Dar viena moteris žuvo nuo skeveldrų, kurios pataikė į gretimą parduotuvę. Rusų raketos pataikė ir į Kyjivą. Kaip įprasta, Ukrainos valdžia nekomentuoja tokių pataikymų ir neleidžia jų filmuoti, bet buvo pasakyta, kad nukentėjo infrastruktūros objektas, greičiausiai susijęs su elektros gamyba ir tiekimu.

Kyjivo gyventojai pirmieji puolė padėti nukentėjusiems nuo antskrydžio. „Mes jau nebemiegojome. Buvome namuose ir apie 6.40-6.45 val. – kaip trenkė. Išėjome į kiemą. Buvo sužeistų žmonių, padėjome jiems. Panaudojome automobilių pirmosios pagalbos vaistinėles. Tada mašinos užsidegė, bandėme jas gesinti automobiliniais gesintuvais ir aš šiek tiek apdegiau“, – pasakojo Kyjivo gyventojas Viktor Buchta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Sostinės gaisrininkai užgesino automobilius ir kitus objektus. Dėl antskrydžio sutriko šilumos tiekimas Kyjive. Laimė, Ukrainos sostinėje diena jau apie +12 laipsnių šilumos, bet naktys – dar šaltos.

„Pabudome nuo labai stipraus sprogimo. Netgi atrodė, kad pataikė į gretimą namą, kažkur netoliese“, – sakė Kyjive gyvenanti Anna.

Kadangi rusų kariai paleido daugiau nei 80 raketų ir dar kelis iranietiškus bepiločius, sugriovimų užfiksuota daugelyje Ukrainos miestų. Prie Lvivo sunaikinti mažiausiai trys privatūs namai, žuvo keturi žmonės. Donecko srityje, netoli fronto linijos, rusų kariai vėl apšaudė Kostiantynivką.

„Jie griauna mūsų miestą, jį naikina. Mus apšaudo kasdien – vakare, ryte – visą laiką. Ir štai apšaudymo rezultatai. Visi šokiruoti, visi bijo. Trūksta žodžių tai apibūdinti. Eini miegoti ir nežinai, ar atsikelsi gyvas, ar ne“, – kalbėjo Kostiantynivkos gyventoja Olha Babaškina.

„Per penktąjį antskrydį iškart išsijungė penktoji alektrinė. Suveikė automatika. Priėjau prie lango pažiūrėti, kas vyksta, ir tada pasipylė ugninės kibirkštys. Visi langai išdužo. Nėra daugiau ką šnekėti“, – pasakojo kalbintas vyras.

Rusijos gynybos ministerija pareiškė, kad masinis raketų antskrydis – kerštas už diversantų reidą į Briansko sritį, kurį surengė Ukrainos pajėgose tarnaujantys savanoriai ir rusai. Rusų generolai aiškiai taikėsi į svarbiausius Ukrainos ūkio objektus, bet ukrainiečiai išmoko juos ginti ir šalies elektros sistema nebuvo paralyžiuota. Nors, pavyzdžiui, Charkivas liko visai be elektros ir šildymo. Dėl tokių elektros tinklo sutrikimų vėl liko be išorinio maitinimo rusų karių okupuota Zaporižios atominė jėgainė ir ten vėl teko įjungti avarinius dyzelinius generatorius.

Vienoje tarptautinės atominės agentūros vadovas pasipiktino, kad okupantai taip pasielgia jau šeštą kartą. „Kiekvieną kartą mes metame kauliuką ir jei leisime, kad taip tęstųsi, vieną dieną sėkmė nuo mūsų nusisuks“, – teigė TATENA generalinis direktorius Rafael Grossi.

Kita vertus, Vladimiro Putino generolai, matyt, skuba, nes Ukrainoje jau greitai pradės veikti amerikietitiškos priešraketinės „Patriot“, kurios sugeba numušti ir balistines raketas. Tuo metu, įprastiniuose frontuose rusų generolai niekuo pasigirti negali. Bachmuto mėsmalė toliau naikina Donbase šimtus rusų karių per dieną, o jokių aiškesnių rusų pajėgų rezultatų nėra.

Už aktyvų laiką

Su Kaziu Karkliumi susitikome Kauno rajono socialinių paslaugų centre. Kiekvieną pirmadienio rytą drauge su kitais senjorais jį čia atveža specialus Kauno rajono autobusiukas.

Po valandos užsiėmimų sporto salėje tas pats autobusiukas entuziastus grąžina atgal į namus. Tądien Kazys pasinaudojo vienos pusės bilietu – pamojęs ranka išvykstantiems bičiuliams, senjoras liko centre.

„Visuomenės sveikatos biuro organizuojamos mankštos yra labai naudingos. Jos ne tik gerina savijautą, bet ir padeda palaikyti socialinius ryšius su visuomene, padėti įveikti socialinę atskirtį. Jūs tik pažiūrėkite, kokie laimingi žmonės užveria centro duris, – K.Karklius pakvietė iš arčiau dirstelėti į erdves, kuriose jis semiasi energijos naujai savaitei. – Visko čia turime sočiai – ir kamuolių, ir gumų, ir svarelių. Sunkesnių sveikatos sutrikimų atvejais centre senjorams teikiama individuali kineziterapeuto pagalba. Gaila, nepamatėte, kaip mes sportuojame, bet jei norite, užsukite į kitas mūsų mankštas.“

Jos, anot Kazio, vyksta kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį, tik ne rytais, o vakarais.

Pokyčiai darbe

Kazys, kurį šiandien žino ne vienas Raudondvario senjoras, šiame krašte skaičiuoja vienuoliktus metus. Tai, anot pašnekovo, antrasis bandymas prisijaukinti Kauno rajoną. Pirmasis pašnekovą grąžino į jaunystę, kai, baigęs automatikos ir telemechanikos studijas Kauno politechnikos instituto Šiaulių fakultete, jis gavo paskyrimą į tuometį Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinių tyrimų institutą. Bepradedantis apšilti kojas naujoje vietoje jaunas vyras susipažino su būsima medike Neringa, pamilo ją ir grįžo atgal į Šiaulius. Čia ji dirbo tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikoje, Kazys – Kauno politechnikos instituto Šiaulių fakultete, o vėliau – Šiaulių universiteto Technologijos fakultete.

Gaila, nepamatėte, kaip mes sportuojame, bet jei norite, užsukite į kitas mūsų mankštas.

„Turėjau žinių, mokėjau jomis dalytis, be to, gebėjau suprasti ir atjausti žmones, todėl studentai mane mylėjo. Iki šio pamenu vieną mergaičiukę. Atėjo ji pas mane ir sako: jei turėčiau 9 balus, gaučiau stipendiją. Pradžioje pasakiau, kad esame ne turguje, todėl derybų negali būti. Galiausiai sutarėme, kad, teisingai atsakius į mano pateiktą klausimą, parašysiu jai 10 ir išvesiu 9. Lengva ranka tesėjau savo pažadą“, – prisiminimais dalijosi K.Karklius.

Bėgant metams studentų skaičius mažėjo. Vietinis jaunimas mieliau rinkosi studijas Kaune, Vilniuje ir užsienyje.

„Savaime suprantama, kad dėstytojams ėmė stigti darbo. Pradžioje turėjau pusantro etato, vėliau – vieną, kol galiausiai likau su ketvirčiu. Nutariau, kad laikas keliauti į užtarnautą poilsį“, – sprendimas palikti mėgstamą darbą, anot K.Karkliaus, nebuvo skausmingas, o jei ir užplūsdavo sentimentai, veikla namuose ir mylima žmona padėdavo užsimiršti.

Įtraukia šeimos moterys

Viskas pasikeitė tada, kai Karklių dukra su šeima persikėlė į Raudondvarį. Neringa pamanė, kad būtų šaunu gyventi netoli savo vaikų, todėl pasiūlė vyrui parduoti namą ir kraustytis į Kauno rajoną. Nors pradžioje žmonos mintis Kazio nesužavėjo, galiausiai vyras ryžosi kardinaliems pokyčiams.

„Pamenu, per Kalėdas nuvažiavome aplankyti vaikų, stoviu prie didelio lango, žiūriu pro jį ir sakau Neringai: klausyk, o gal visai nieko būtų šalia pasistatyti kokį namelį? Pamatytumėte, kokia nustebusi ir kokia laiminga ji buvo“, – K.Karklius pasakojo, kad netrukus jų mintis virto kūnu – sutuoktiniai įsigijo kotedžą Kauno rajone.

Dvejus metus kartu su žentu Kazys rengė naująjį būstą. Neringa tuo metu gyveno Šiauliuose ir laukė darbų pabaigos.

„Buvau pagrindinis darbų vykdytojas, todėl visą laiką leisdavau kotedže, o kai tik galėdavau, išsiilgęs žmonos, lėkdavau atgal į Šiaulius“, – K.Karklius juokavo, kad susitikę juodu nesėdėdavo ramiai ant sofos priešais televizorių.

Kiekvieno antradienio vakarą sutuoktiniai eidavo į Lotynų Amerikos šokių pamokas, kurios vykdavo vienos Šiaulių mokyklos salėje. Šokio žingsneliu Kazys su Neringa žengė ir į Kauno rajoną.

„Turiu nuostabią žmoną ir dukrą, kurios mane įtraukia į naujas veiklas, todėl esu išbandęs daug ką – ir šokius, ir mankštas, ir žygius su šiaurietiškomis lazdomis“, – veiklus senjoras pasakojo, kad įkalbintas dukros save išbandė ir Raudondvario kultūros centro mišriame chore „Svajonė“. Išėjęs iš jo, Kazys neatsisveikino su muzika – kartu su dar keliais entuziastais subūrė senjorų ansamblį, kuriame pats dainuoja ir atlieka vadybininko darbą.

„Būna, pasirodome kokiose nors vakaronėse. Esame koncertavę ir Trečiojo amžiaus universiteto šventėse. Su muzika juk kur kas smagiau gyventi“, – kalbėjo K.Karklius.

Užgrūdintas gyvenimo

Nors Kazio pasas liudija apie 77-erius nugyventus metus, entuziazmo jam galėtų pavydėti perpus jaunesni vyrai. Rūpestingas sutuoktinis, mylintis tėtis ir senelis, Kazys savo charizma užburia visus sutiktus žmones.

„Toks jau aš esu, tokiu ir liksiu“, – vyras neabejojo, kad įtakos jo būdui turėjo ne tik žvaigždės, po kuriomis gimė, bet ir gyvenimo išbandymai.

Šešerių Kazys kartu su dar dviem broliais ir tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Ten šeima praleido septynerius metus. Į Lietuvą grįžo būdamas trylikos.

„Ačiū Dievui, grįžome visi. Nors buvo abejonių. Mama pasakojo, kad jauniausias broliukas susirgo, pradėjo viduriuoti. Padėti jam nebuvo kaip. Galvojo tėveliai, kad pakeliui teks palaidoti, bet išgyveno. Šiandien yra rimtas ūkininkas, – K.Karklius su širdgėla prisiminė metus, praleistus Sibire, sriubą, į kurią rusai gesino nuorūkas, ir mamos prašymą grįžus į Lietuvą niekam nesakyti, kad turėdami karvę jie nė karto neragavo sviesto. – Todėl dabar man juokinga klausyti žmonių skundų, kad jie blogai gyvena, kad jiems kažko trūksta. Niekam to nelinkiu, bet neabejoju, kad pagyvenę tokiomis sąlygomis, kokiomis gyveno mūsų šeima, iškart kitaip imtų galvoti ir kalbėti.“

Daro gerus darbus

Tremtis Kazį išmokė būti kantrų, atjaučiantį, dosnų kitiems, todėl jo namų durys atviros ne tik namiškiams.

„Per Užgavėnes priimu kievieną raganaitę ir velnią. Kuo turiu, tuo apkamšau ir Helovino persirengėlius, nors žinau, kad kiti jų neįsileidžia. Vasarą vaikus pavaišinu agrastais. Nejaugi gaila?“ – pečiais gūžtelėjo senjoras.

Prasidėjus karui Ukrainoje, Kazys su žmona taip pat reagavo žaibiškai.  Neringos brolis suteikė pastogę keliems karo pabėgėliams, o Karkliai su dukra juos aprūpino įvairiais daiktais.

„Pasižiūrėjome su Neringa be ko galėtume išsiversti ir atidavėme viską ukrainiečiams. Reikia dalytis, reikia daryti gerus darbus. Tada ir širdžiai lengviau, ir miegas ramesnis“, – K.Karklius juokavo, kad jis miega kaip kūdikis, todėl iš lovos pakyla tik apie 8 val. ryto.

Pirmiausiai ištraukia indus iš indaplovės, patikrina, kokia temperatūra lauke ir namuose, o tada žadina savo mylimąją. Ji pasirūpina sočiais pusryčiais.

„2019 m. Neringa patyrė insultą. Dabar viskas gerai, bet jėgos jau ne tos – negali lenktis, greičiau pavargsta. Neseniai dar ir koją susilaužė, todėl stengiuosi kuo daugiau padėti namuose“, – K.Karklius juokavo, kad namai suskirstyti zonomis.

Virtuvė priklauso Neringai, todėl Kazys koją čia kelia tik tada, kai reikia ištraukti indus, suberti iš rūsio atneštas bulves ar paimti ir nulupti obuolį.

„Grįšiu namo, susėsime abu ant sofos, pažiūrėsime kokį filmą arba laidą ir jei tik norės Nerutė, nulupsiu jai obuoliuką. Taip mudu ir gyvename“, – K.Karklius laukė, kad jo mylimoji sustiprės ir kartu galės leistis į bendras veiklas.

Mokytojas yra vedlys, kuris atlieka labai svarbią misiją. Galima sakyti, kad mokytojais esame visi: tėvai, seneliai, tetos, dėdės, darželio auklėtojos, mokyklos pedagogai ir kt. Mokytoju gali būti tiesiog žmogus autoritetas, kuriuo norisi sekti, norisi lygiuotis į jį. Tai garbingas ir kilnus žmogus, sugebantis perduoti savo patirtį kitiems, suteikdamas viskam prasmę ir tikėjimą savimi. Ypač svarbus mokytojo vaidmuo ugdant muzikantus, menininkus. Tai sunkus kasdienis darbas, kuris iš pradžių labai sunkiai matomas, tačiau su laiku išauginantis profesionalius atlikėjus, atveriantis plataus muzikinio pasaulio galimybes.

Tris itin ryškias asmenybes autoritetus pažinome būdami Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos mokiniais. Tai Vladas Varčikas, Kęstutis Ivaškevičius ir Konstantinas Vilnius Petrauskas.

Ne veltui gimnazijos kamerinėje salėje buvo atidengtos trys atminimo lentos (skulptorius Gediminas Pašvenskas) šiems pedagogams pagerbti, nepamiršti, kokie jie svarbūs mums buvo ir kokią misiją perdavė ateities kartoms.

Norėtųsi pažvelgti į praeitį ir prisiminti šias asmenybes. "Santakoje" – žvilgsnis į Vlado Varčiko gyvenimą jo auklėtinių ir artimųjų akimis.

Vladas Varčikas (1915–2008) buvo ne tik žymus smuiko pedagogas ir smuikininkas, bet ir humanistas, Pasaulio tautų teisuolio vardo nusipelnęs žmogus. Ne paslaptis, kad V.Varčikas padėjo žydams slėptis vokiečių okupacijos laikotarpiu, gelbėjo į getą patekusius studijų draugus, buvusius smuiko pedagogus, kitus žydus. V.Varčikui skirtą atminimo lentą finansavo Lietuvos žydų bendruomenės Geros valios fondas, parėmė buvę mokiniai. Atminimo lentos idėjos autorės buvo V.Varčiko dukros Ramunė ir Ligija, gimnazijos direktorius Raimundas Simanavičius palaikė ir prisidėjo prie šios misijos, o vėliau buvo įamžinti ir kiti du minėti pedagogai.

V.Varčikas į kultūros pasaulį išleido tikrai daug mokinių. Tai Lietuvos altininkas, dirigentas, muzikologas Donatas Katkus, Lietuvos kamerinio orkestro smuikininkai Vilija (Vitkutė) Pranckienė, buvusi Kauno kvarteto altininkė Adrija Vitkutė, Kristijonas Venslovas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro altininkė Daiva Valentaitė, smuikininkas, muzikos atlikėjas ir prodiuseris, kompozitorius Linas Adomaitis, dr. Benas Ulevičius, mokytoja ekspertė Violeta Valerija Polianskienė ir daugelis kitų.

V.Varčiko atminimo lentos atidarymo iškilmėse, šalia gimnazijos ugdytinių, griežė jo buvęs mokinys, smuikininkas, pedagogas prof. Petras Kunca, kuris ypač vertina mokytojo indėlį ne tik į jo asmeninius pasiekimus, bet ir į visą Lietuvos, ypač Kauno, muzikinės kultūros gyvenimą.

Petras Kunca

Profesorius

Stebiuosi, kad mano vaikystės prisiminimai, sulaukus 80-mečio, išliko tokie ryškūs. Kai 1949 m. rugsėjo 1 d. pradėjau muzikos ir bendro lavinimo mokslus Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje, buvome karo metų vaikai ir pokario nepritekliai persekiojo mus kiekviename žingsnyje. Vis dėlto žymiai vėliau suvokiau, kaip ypatingai mums pasisekė, kad tokiu sunkiu metu galėjome mokytis muzikos ir skaityti geresnio, harmoningo pasaulio mintis. Atrodo, tebegirdžiu savo klasės draugų šurmulį, jų skardžių balsų individualius tembrus, prisimenu mūsų sambūrio begalinį judrumą, veidų bruožus, išraiškų ir emocijų variacijas. Tebejaučiu didelį dėkingumą tuometės Kauno dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojams, išleidusiems mane ir klasės draugus į platesnį muzikos pasaulį. Įsimintinus tų dienų įvykius sudėjus į knygą tikriausiai išeitų įdomus tos epochos prisiminimų dokumentas. Tačiau pati gyvenimo patirtis visus tuos dešimtmečius vis tebedėlioja lyg didingos istorijos puslapius, suteikia naujų spalvų jos vertinimams, apšviečia juos nauja šviesa, ir praeities pažinimo procesas nenutrūksta. Šiame kontekste ypač ryškiai iškyla mano smuiko specialybės mokytojo V.Varčiko asmenybė. Likimas nuo pat vaikystės man skyrė keletą dešimtmečių bendrauti ir pažinti šį gilų žmogų, protingą ir įžvalgų pedagogą. Nepamirštu ir pirmųjų smuiko pamokų jo klasėje, kai aš vengdavau jas lankyti dėl man rūsčiai atrodančių griežtų mokytojo veido bruožų, pabrėžiamų išpuoselėtais ryškiais juodais ūsais. Mokytojas ne kartą lankėsi ir korektiškai aptarė mano lankomumą Kuncų šeimos rate, kai aš turėjau išsipasakoti savo baimes. Mokytojas, su geranoriška šypsena išklausęs mano atvirą išpažintį, visiškai pakeitė bendravimo metodiką ir per kurį laiką mane prisišnekino mokytis griežti smuiku. Vėliau sužinojau, kad charakteringi jo veido bruožai buvo atkreipę dailininko J.Janulio dėmesį, kai jis tapė portretus istorine tematika Kauno operos teatrui. Studijuodamas Vilniuje ir vėliau susitikdami su mokytoju mūsų mokykloje, kalbėdamiesi ieškodavome atsakymų į aktualius meninius ir asmeninio gyvenimo klausimus.

Mes, V.Varčiko mokiniai, bendraudami su mokytoju jutome ir šiandien itin vertiname jo jautrumą ir dėmesį kiekvienam iš mūsų. V.Varčiko puoselėjamos aukščiausios krikščioniškosios vertybės buvo jo asmenybės esmė. Sakyčiau, savo įgimtu teisybės ieškotojo talentu ir išsiugdyta vidine kultūra jis buvo savaimingas Lietuvos meno visuomenės narys. Muzikos meno sfera buvo ta terpė, kurioje jis visiškai realizavo save, atsiskleisdamas kaip ryškus mūsų aktyviosios inteligentijos atstovas. Jam teko giliai pažinti gniuždantį gyvenamos epochos įvykių – karo ir pokario metų – poveikį, tačiau rado savyje dvasinių jėgų nepasiduoti, kovoti, atsilaikyti ir beatodairiškai skirti dėmesio tobulinti viską, prie ko teko prisiliesti. Mokytojo karštas, degantis charakteris jo paties gyvenimo kelyje tarytum reikalavo atsiliepti ir dalyvauti visuomenės įvykiuose, nuolat tobulinti save, padėti kenčiantiems žmonėms. Už žydų tautybės Lietuvos piliečių gelbėjimą karo metu jam pripažintas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Visiškai suprantama, kodėl mano smuiko specialybės mokytojo gyvenimo principai tebeveikia mano gyvenimą. Meilė gerai muzikai, meniniai ir pedagoginiai interesai derėjo su jo mąsliu žvilgsniu į visuomenę, su jo pagarba žmonėms. Tikiu, kad savo interesų platumu, humanistinėmis ir holistinėmis pažiūromis, kūrybiška smuiko ugdymo metodika V.Varčikas daugeliui mokinių, kolegų ir jį pažinojusių žmonių tebėra taurios asmenybės pavyzdys. Ryškus Kauno ir Lietuvos šviesuomenės atstovas, garbingai tarnavęs meno žmonėms ir visai visuomenei, buvo ištikimas Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytojas ekspertas iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Šiandien kilo mintis, kad „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ vainike spindi ir mano mokytojo prasmingi kūrybiniai darbai. Jaučiu begalinį mokytojo V.Varčiko ilgesį, mintyse su juo tariuosi iki šiol.

Vilija Pranckienė

Smuikininkė

Esu be galo dėkinga likimui ir savo tėveliams, kurie mane nuvedė mokytis pas nuostabų pedagogą, iškilią asmenybę V.Varčiką. Iš pradžių mane prikaustydavo jo tvirta ir tiesi eisena, nors jis jau buvo perkopęs 60-metį, ir skvarbus it erelio žvilgsnis, kuris, atrodo, galėdavo įminti ir visas slapčiausias mano mintis. Vėliau tas žvilgsnis švelnėjo ir tapo visiškai draugiškas. Mokytojas kaipmat mane pakerėjo savo nenumaldomu humoru, elegancija, išmintimi ir nuostabiais pasakojimais apie Kauno muzikinį teatrą, kultūrą ir šviesuomenę. Koncertų lankymas ir įspūdžių pasakojimas buvo visada, nuo pirmųjų klasių, privalomas. Gal tai ir pastūmėjo mane į muziką žiūrėti atsakingai, iš profesionalios pozicijos, gal todėl muziką myliu visą savo gyvenimą. Šalia jo genialių smuiko pedagogo savybių norėčiau paminėti, kad jis buvo nuostabus gyvenimo mokytojas. Visada prisiminsiu nuostabų laiką ne mokykloje, o pas jį sode, kai prieš naujus mokslo metus, likus dviem savaitėms prieš rugsėjo 1 d., važiuodavome pas jį į sodą repetuoti ir dalytis džiaugsmais ir rūpesčiais, siurbti jo gyvenimo išmintį. O kokie įsimintini buvo grybavimai kartu su tėveliu ir mokytoju! Ir kokios būdavo diskusijos apie laikmetį, kultūrą, politiką ir pedagogiką! Tose diskusijoje visada vyravo begalinė tolerancija ir pagarba kito žmogaus nuomonei, nors požiūriai ne visada sutapdavo. Tai ir mane ugdė, brandino, mokė žmogų, turintį kitokią nuomonę, priimti ir nepažeisti jo asmenybės. Be galo už tai esu jam dėkinga.

Kolektyvas: J. Naujalio mokytojai 1966 m. Pirmoje eilėje trečias iš kairės – K. Ivaškevičius, šeštas iš kairės – mokyklos direktorius Aleksandras Bogdanas, ketvirtoje eilėje šeštas iš kairės – V. Varčikas, penktoje eilėje ketvirtas iš dešinės – V. K. Petrauskas.

Kristijonas Venslovas

Smuikininkas

V.Varčikas buvo principingas ir reiklus pedagogas. Savo mokiniams diegė pagarbą, toleranciją ir atsakingumą. Vadovavosi principu „Ką darai, daryk gerai". Gerbė kolegas ir buvo kitų gerbiamas.

Ramunė Jarocka

Dukra, pedagogė

V.Varčikas – mokytojas ekspertas, Pasaulio tautų teisuolis... Taip, tai mano tėvelis. Visas jo gyvenimas – begalinis pareigos ir atsidavimo žmogui kelias. Gyvenimas kupinas meilės, įtampos ir pasiaukojimo. Tai mano tėtis, su kuriuo likimas atseikėjo daugiau nei pusę amžiaus būti  kartu. Viską darė su didžiule aistra. Tikrai ne visi žino, koks buvo aistringas žvejys. Prisimenu vasaras, praleistas netoli Zarasų. Aplink kaimo sodybą buvo penki ežerai, taigi turėjau puikų žvejybos mokytoją. Pamenu, kai mama, suakmenėjusi iš baimės, pamatė mus kartu baidarėje viduryje ežero. Man buvo tik treji metukai. Mano džiaugsmui nebuvo ribų, nes mokiausi slieką ant kabliuko pritaisyti... Kartais ir patrumpinti reikėdavo. Mamos jausmas turbūt buvo kitoks. Bet mes buvome kartu ir laimingi. O tie nuostabūs vakarai prie laužo, naktiniai bučių ruošimai vėžiams gaudyti. Nuo to laiko ir mano mėgstamiausia daina "Ant kalno karklai..." Tai nebuvo tik pamokos – tiesiog buvimas kartu. Jaučiausi tokia saugi ir svarbi, nes buvau tikra tėvelio žvejybos partnerė. Mokėjau irkluoti mūsų baidarę, kuri vadinosi "Ramunė". O kokia buvau išdidi... Mokėjau puikiai irkluoti valtį, kai tėvelis žvejodavo Kauno mariose. Tai buvo didžioji tėvelio aistra. Žuvimis džiaugėsi visi kaimynai. O koks tėvelis buvo puikus šokėjas! Dar ir dabar atsimenu mūsų šokamą tango. Žodis "buvo" jam tikrai netinka. Visada jis kartu, šalia... Dar ir dabar aptariu iškilusias problemas, klausiu patarimo. Tai mano stiprybė, mano prisiminimų aukso fondas... Dėkoju likimui už padovanotą laiką kartu su tėčiu.

Mokytojas: pedagogas su vienais pirmųjų savo auklėtinių.

Karolina Beinarytė-Palekauskienė

Smuikininkė

Aš ir pati puikiai pamenu V.Varčiką. Nebuvau jo ugdytinė, tačiau dažnai sutikdavau koridoriuje, koncertuose, egzaminuose. Jis tikrai turėjo kažką iškilaus savyje, kažką tokio, kas priversdavo į jį žiūrėti su begaline pagarba ir net šiek tiek su baime. Pas V.Varčiką mokėsi mano klasiokė, tad net šiek tiek jai pavydėjau. Norėjau, kad ir mane mokytų toks įdomus, kumpa nosimi, žvitriu žvilgsniu ir geranorišku balsu žmogus.

Tradicijos ir naujienos

Šių metų festivalio dalyviai turėjo galimybę ne tik klausytis dėmesingai atrinktų užsienio ir Lietuvos menininkų garso kūrinių virtualioje festivalio platformoje, bet ir dalyvauti naktinėse kūrinių perklausose po atviru dangumi, gilinti savo žinias klausydamiesi antrojoje virtualioje konferencijoje, skirtoje pradedantiesiems ir patyrusiems garso turinio kūrėjams ir klausytojams, pristatomų pranešimų, kuriuos skaitė daugybę apdovanojimų pelnęs žurnalistas Svenas Pregeris, LRT radijo tiesioginių transliacijų ir įrašų skyriaus režisierių grupės vadovas Marius Dundulis, filosofas, žurnalistas ir rašytojas dr. Volodymyras Jermolenka, „Urban Space Radio“ (Ukraina), nepriklausomos žiniasklaidos ir tinklalaidžių platformos redaktorė Kateryna Lytvinchova, žurnalistė ir laidų vedėja Olha Snicarčuk, apdovanojimais įvertintas(-a) kūrėjas(-a), kuriantis(-i) garsus, muziką ir žodžius Axelis Kacoutié, tinklalaidės apie tvarų gyvenimo būdą ir ekologiją „Išpakuota“ bendraįkūrėja Rugilė Matusevičiūtė, NARA redaktorė ir žurnalistė Indrė Kiršaitė, tinklalaidės „Proto Pemza“ bendraįkūrėjai ir vedėjai Aivaras Žukauskas ir Povilas Juodzevičius.

Antrą kartą surengtas audiofestivalis pasipildė ir nauja – mentorystės – programa, skatinančia pradedančių Lietuvos audiodokumentikos kūrėjų saviraišką. Mentorystės programos metu sukurtus kūrinius buvo galima išgirsti festivalio uždarymo renginyje, surengtame „Opera Social House“, Vilniuje.

Geros (audio)istorijos esmė

Paprastas pasakojimas gali tapti puikia, įtraukiančia istorija. Skamba paslaptingai? Paslaptis, kas svarbu gerai istorijai, atskleidė žurnalistas, tarptautinis istorijų konsultantas ir sisteminis treneris, besispecializuojantis sudėtingų istorijų pasakojimo srityje S.Pregeris virtualioje konferencijoje skaitęs pranešimą „Audiodokumentika: kaip kurti įtraukiantį pasakojimą?“.

„Istorija keičiasi kaskart jos kūrėjui atradus naujų detalių“, – sakė žurnalistas, akcentuodamas, kad atidumas detalėms ir faktams, emocijų istorijos klausytojui sukėlimas yra geros istorijos pagrindas. Pasak S.Pregerio, svarbūs yra ir pasakotojo (ar pasakotojų) tikslai, kliūtys, su kuriomis susiduriama kuriant istoriją, atsitiktinumai, konfliktai – segmentai, sudarantys istorijos struktūrą. Žinoma, kiekviena istorija turi turėti kulminaciją, į kurią klausytoją reikėtų vesti neskubant, tačiau kulminacija neturėtų būti nukelta ir į pačią istorijos pabaigą, nes tuomet klausytojo jau gali nebepavykti nustebinti. Ne mažiau nei kruopščiai atrinktos detalės ir faktai, laiku ir vietoje atskleista kulminacija, kliūtys pasakojamoje istorijoje yra svarbios patirtys. Tiek paties pasakotojo (ar pasakotojų), tiek istorijos veikėjo (ar veikėjų). Kaip pabrėžė S.Pregeris, kiekviena istorija – patirties perdavimas.

Ar pats garsas turi būti garsas? Gal tai gali būti jausmas, emocija, objektas?

Konferencijos dalyviai turėjo galimybę klausytis diskusijos „Mano šalį bombarduoja. Aš įrašinėju tinklalaidę“, kurioje žinomi Ukrainos tinklalaidžių kūrėjai – O.Snicarčuk, dr. V.Jermolenka ir K.Lytvinchova – pasakojo apie savo darbą iki ir po vasario 24 d., auditorijos lūkesčius ir ką reiškia būti žurnalistu, kai gimtojoje šalyje vyksta karas. Konferencijos programą papildė ir gyvas susitikimas su kūrėjais „Nuo idėjos iki tinklalaidės“, kuriame Rugilė Matusevičiūtė, Indrė Kiršaitė, Aivaras Žukauskas, Povilas Juodzevičius dalijosi nuomonėmis, kaip tinklalaidė gali būti bendruomenės auginimo, aktyvavimo ir puoselėjimo priemone ir kaip kurti simbiotišką, o ne išnaudotojišką santykį su klausytojais, kurių kiekvieno epizodo pabaigoje yra paprašoma paramos.

Kita dimensija

Grįžtant prie S.Pregerio teiginio, kad kiekviena istorija – patirties perdavimas, šių metų audiofestivalio „Banguoja“ programa tai tik patvirtino. Pristatomi kūriniai ir yra patirtys: skirtingos, intymios, sukrečiančios.

Viena įsimintiniausių dalijasi Raymondas Antrobusas audiopasakojime „Garso atradimai“, kuriame kelia klausimą: „Kas yra garsas?“ ir pateikia atsakymą: „Tai dar vienas būdas suvokti pasaulį.“ Girdinčiajam garsai, kurie jį supa, atrodo įprasti, bet kurčiajam ar neprigirdinčiajam garsų pasaulis yra nepasiekiamas. Ar dėl to klausos negalią turintis žmogus turėtų prarasti vieną iš pasaulio suvokimo galimybių? Neturėtų. „Ar pats garsas turi būti garsas? Gal tai gali būti jausmas, emocija, objektas?“ – audiopasakojime klausia garso menininkė Christine Sum Kim.

Norisi pritarti menininkei ir plėsti garso suvokimo ribas. „Garso atradimai“ atkreipia dėmesį į tai, kad filmai, televizijos laidos SKN titrais ir garsiniu vaizdavimu turėtų būti labiau orientuoti į kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų klausymosi patirtį. Būtent SKN titrai gali būti itin poetiški (skylančio dangaus garsas, laiko tėkmės garsas, išsiskyrimo garsas, kritiškos padėties garsas, plintančio skausmo garsas ir t.t.) ir praplėsti vaizdais pasakojamą istoriją, tapti integralia jos dalimi, o ne tik informacijos perteikimo priemone. Puiku tai, kad R.Antrobuso audiopasakojime garsų pasaulis plačiau atsiveria ir girdintiesiems.

Vieša išpažintis

Sudėtinga patirtimi pasidalija Agnieszkos Czyżewskos-Jacquemet radijo dokumentikos kūrinio „Sielos vis mažiau“, kuris tapo viena iš kibirkščių, įplieskusių Lenkijoje atvirą diskusiją apie Katalikų bažnyčios atsakomybę už seksualinius nusikaltimus, pagrindinis veikėjas Piotras. Šis kūrinys – sukrečianti išpažintis apie paauglystėje patirtą skriaudą, kuri kaip šešėlis slankioja Piotrui iš paskos visą jo gyvenimą.

Vaikino pasakojamos istorijos klausytis sunku, ji sukelia daugybę emocijų: liūdesį, skausmą, gailestį, kartu pyktį, pasibjaurėjimą. Atsiranda stiprus noras, kad už tai, ką patyrė Piotras ir dar daugybė kitų nepilnamečių, juos skriaudusiems būtų atlyginta su kaupu, taikant Žemėje galiojančius įstatymus, o ne laukiant dangaus teismo. Piotras savo istoriją papasakoja labai atvirai. Jis netgi prisipažįsta, kad tuo metu, kai jį seksualiai išnaudojo Kunigas-Profesorius, jo šeimos bičiulis, gerbiamas autoritetas, per išpažintį, jis pasipasakojo kitam kunigui, tačiau šis nesugebėjo reaguoti ir padėti vaikui. Tai parodo, kad kunigai gyvena tikrai ne taip, kaip reikalauja iš tikinčiųjų.

Atmerktos akys

Perklausius kūrinį „Sielos vis mažiau“ apima neviltis. Šis jausmas yra pagrindinis Suvi Tuuli Katajos radijo dokumentikos „Kai tu miegi, aš – budžiu“ veikėjas. Kūrinio klausytojas, sekdamas pasakojamą istoriją ir empatiškai išgyvendamas apie nemigą, kaip nevilties būseną, pasakojančio balso emocijas, patiria jausmą, lyg „būtų juodame velvetiniame maiše atmerktomis akimis“, vadinamajame budėjimo režime, galinčiame išvesti iš proto. 2019 m. ši dokumentika sulaukė pripažinimo Suomijos „Shortdox“ ir Šiaurės šalių „Shortdox“ konkursuose, pelnydama žiuri ir žiūrovų apdovanojimus. Beje, šis kūrinis, kaip ir kiti, prieinami adresu https://www.banguoja.lt/programa2022.

Sakoma, kad nemigą įveikti padeda pasivaikščiojimas gryname ore. Panašią galimybę siūlo Stefanas Muzyka audiopasivaikščiojime „Lysa Horos tvirtovės plyta“. Lysa Hora (liet. plikas kalnas) yra viena magiškiausių vietų Kyjive. „Apipinta pasakų ir legendų, ši vieta kuria gyvą Kyjivo kroniką. Ji paliko pėdsaką ir mano sieloje. Nors buvau priverstas palikti namus, nepaliauju įsivaizduoti, kaip vaikščioju pažįstamais, Lysos magijos pažymėtais takais“, – sako S.Muzyka, kviesdamas drauge pasivaikščioti audiofestivalio dalyvius.

Adomo Zubės audiokūrinys „Bet neviltis yra toks neproduktyvus jausmas“, kuriame dvi jaunosios kartos lietuvių aktyvistės, Ilja J.Bakševičiūtė iš „Fridays for Future Vilnius“ (liet. „Penktadieniai už Vilniaus ateitį“) ir Danielė Liepa Baudrillier iš „Kaunas Pride“, prisimena ryškiausius pilietinės veiklos momentus Lietuvoje kovojant už klimato teisingumą ir LGBT+ lygiateisiškumą, įkvepia tikėti pozityviais pokyčiais ir tuo, kad jie tikrai įmanomi.

Šiais metais festivalis „Banguoja“ kvietė klausytis audiodokumentikos kūrinių negalios, seksualinio išnaudojimo, psichologinės gerovės, identiteto, karo, aktyvizmo, migracijos, imigracijos, ekologijos ir kitomis aktualiomis temomis, suteikdamas galimybę kiekvienam festivalio dalyviui įgyti naujų patirčių, kurios šiandienos pasaulyje padės išlikti jautriu žmogumi. Kūriniai prieinami adresu https://www.banguoja.lt/programa2022.

Tai liudija Rusijos kario susirašinėjimas. Jis išgyveno netoli Čornobajivkos, o dabar bazuojasi Chersono srityje esančioje Bilozirkoje.

„Visiška betvarkė – mūsų daliniai nužudyti. Aš niekada nemačiau tiek daug lavonų. Išvažiavome iš Černobajevkos, ten – pragaras! Tiek daug mūsų ten mirė, kad net neįsivaizduoji“ – rašė jis savo pažįstamam, esančiam Rusijoje.

Kaip teigiama, kario draugo smegenys – gerokai „praplautos“. Jis prasitarė laukiantis, kol iki gegužės 9-osios bus „paimtas“ Kyjivas, nes taip raportuoja per Rusijos televizijos kanalus.

„Kas po velnių yra Kyjivas? Čia bent jau išgyventi“, – aiškino okupantas.

Ukrainos saugumo tarnybos nuotr.

Jis sakė suprantąs, kad gilūs apkasai, kuriuos jie pradėjo kasti, kad padidintų savo galimybes išgyventi, gali tapti masine kapaviete. Todėl Rusų karys draugo paprašė pasirūpinti jo sūnumi ir žmona.

Ukrainos saugumo tarnybos nuotr.

Apie tai politikas antradienį rašė socialiniame tinkle „Facebook“. „Deja, Ukrainos tragedija neapsiribos Bučos skerdynėmis. Telefonu kalbėjausi su vienu ukrainiečių žvalgybos padalinio vadu, veikiančiu rytuose. Padalinys, kovojantis fronte, rengiantis pasalas Rusijos konvojams, atgaunantis teritorijas. Jo žodžiai: atkovojus kaimą į akis krenta du dalykai: masiniai sušaudymai ir masiniai prievartavimai. Tris jaunas ukrainietes savaitę prievartavo orkų padalinys, o atsitraukdami pasiėmė su savimi. Jų motinos išėjo iš proto“, – pasakojo P. Saudargas.

Pasak jo, ukrainiečių žvalgybos padalinio vadas labiausiai prašo yra Javelin (raketų paleidimo sistema – aut. past.). Kiti prieštankiniai ginklai yra gerai, bet stabdant koloną, surengus pasalą ir atakuojant iš 500-600 m. pats karys tampa taikiniu.

„Rusijos tankai efektyviai atsišaudo iš 2 km: mes ir toliau kovosime, kaip galime, bet atsibodo būti savižudžiais. Todėl reikia toliveikių prieštankinių sistemų. Dabar ir daug. Manau, laisvajam pasauliui pagaliau laikas iš esmės keisti požiūrį į Rusiją ir šį jos sukeltą iki pykinimo kruviną karą. Kiekvienam Lietuvos politikui, parlamento, vyriausybės, o ir vietos lygiu ketinančiam susitikti su kitų šalių politikais, kviečiu perduoti tokias žinutes:

1. Taip, niekas nenori ir nesiekia dar didesnio masto karinio konflikto. Tačiau remiant Ukrainą kviečiu mintyse įsivaizduoti, kad NATO (ar viso demokratinio pasaulio) karas su Rusija jau vyksta, kad mes kariaujame savo karą, kurio fronto linija yra Ukrainoje. Įsivaizduoti, kad  Rusija jau paskelbė karą Lenkijai, Baltijos valstybėms, Vokietijai, Prancūzijai ir t. t. Įsivaizduoti, kad Kremliaus raketos rytoj bombarduos mūsų miestus, o orkai prievartaus ir žudys mūsų vaikus. Tada finansų, ginklų ir sankcijų tiekti adekvačiai tokiam įsivaizdavimui.

Laikas nėra mūsų pusėje. Vladimiras Putinas žudo civilius ne tik su tikslu įbauginti, bet ir to sustabdymą parduoti Vakarams kaip derybinę poziciją.

2. Laikas nėra mūsų pusėje. Vladimiras Putinas žudo civilius ne tik su tikslu įbauginti, bet ir to sustabdymą parduoti Vakarams kaip derybinę poziciją. Žiūrėkite, mes galime sustabdyti gyvenamųjų namų bombardavimus, civilių šaudymus ir ukrainiečių mergaičių prievartavimus, jeigu ir Vakarai pirks šitą? Vakarai nenori aktyvaus karo, Vakarai bijo platesnės eskalacijos. Vakarai sutiks su trečdalio Ukrainos okupacija ir džiūgaus, kad nebeskrenda raketos? Išjungs sankcijas? Ne. Tai nebus laisvojo pasaulio laimėjimas. V. Putinas turi būti pribaigtas dabar. Be jokių sąlygų. Ir jei pasaulis nori tai padaryti ukrainiečių rankomis, į tas rankas turi įdėti adekvačius ginklus. Šiandien.

3. Europa turi visiškai atsisakyti energetinių resursų importo iš Rusijos. Lietuva įrodė, kad tai įmanoma“, – svarbiausius akcentus dėliojo politikas.

Kai pirmosiomis karo Ukrainoje dienomis į Kyjivo priemiestį Bučą įvažiavo tankų kolona, ​​Tetiana Pomazanko pamanė, kad tai – ukrainiečių kariai ir nuėjo į sodą pasižiūrėti. Tačiau kariai paleido ugnį į 56 metų moterį. Kulkos praskriejo pro medinius vartus ir iškart ją pražudė. Jos kūnas liko gulėti sode, nors palaikus 76 metų moters motina kiek galėdama uždengė plastikine plėvele bei medinėmis lentomis.

„Tankai važiavo gatve. Ji manė, kad jie – mūsų. Aš ją palaidojau naktį. Buvo tiek daug apšaudymų, kad nežinojau, ką daryti“, – sakė moters mama Antonina Pomazanko.

Netoliese verkdama stovėjo buvusi žuvusios moters klasiokė Svitlana Munich. „Jie sušaudė visus, kuriuos matė, ir peršovė dujų vamzdį, kai motina buvo namuose“, – apie žiaurius Rusijos karių veiksmus kalbėjo ji.

Kaip rašoma, newsnetdaily.com, T. Pomazankos nužudymas yra tik vienas iš atskleistų, kai Rusijos kariai po kelias savaites trukusių įnirtingų kovų pasitraukė iš Ukrainos sostinės Kyjivo priemiesčių. Sekmadienį ukrainiečiai rado dar daugiau žuvusiųjų – statybų aikštelėse, keliuose. Daugėja įrodymų, kad civiliai buvo žudomi tyčia, be atrankos.

Scanpix nuotr.

Serhijus Kaplishny dirbo Bučoje nuo vasario 24 d. – invazijos į Ukrainą dienos iki kovo 10 d., kai pabėgo. Tačiau šeštadienį jis grįžo į miestą ir teigė, kad iki šiol vien jo komanda rado per 100 lavonų. Vyras pasakojo, kad iki išvykdamas iš Bučos jis kapinėse palaidojo 57 kūnus. Penkiolika jų mirė dėl natūralių priežasčių, bet kiti buvo nušauti arba į juos patakė skeveldros. Pasak jo, trys palaikai buvo Ukrainos karių.

Prieš išvykdamas iš miesto, kovo mėnesį, S. Kaplishny sakė pasirūpinęs, kad vietinis duobkasių vadovas iškastų masininę kapavietę stačiatikių bažnyčios kieme, nes morgas liko be elektros. „Tai buvo siaubas“, – atviravo jis.

Scanpix nuotr.

Keliolikos metrų ilgio ir dviejų metrų pločio masinėje kapavietėje iš žemės krūvos, sukrautos ant lavonų, viename kampe kyšojo dvi poros batų ir ranka, o kitame – ranka. Į duobę be jau palaidotų 40 žmonių taip pat buvo sumesta pusšimtis juodų maišų, kuriuose – kitų žuvusiųjų palaikai. Tačiau tai – ne pabaiga – grįžęs į Bučą vyras pasakojo iš balto furgono paėmęs dar apie 30 kūnų. Trylika jų buvo vyrai, surištomis rankomis, kuriems šauta į galvą iš arti. Manoma, kad jie buvo įkaitai.

Pasak newsnetdaily.com, Rusijos kariuomenė, įžengusi į miestą, taip pat neapsiėjo be aukų ir nuostolių. Pagrindinė Bučos magistralė sekmadienį tapo nepravažiuojama – nusėta sunaikintų Rusijos kariuomenės tankų ir šarvuočių. Dešimtys agresoriaus šalies kareivių žuvo, kai jų tankų kolona buvo užpulta bepiločio lėktuvo.

Užsiliepsnojo keli namai, tačiau dalis sprogimą išgyvenusių Rusijos karių pabėgo į gyventojų kiemus. Vis dėlto, du kūnai, rasti vieno namo sode, veikiausiai buvo Rusijos kareivių.

Kostiantinas Momotovas. / Scanpix nuotr.

Pasak netoliese gyvenusio Kostiantino Momotovo, šie vyrai buvo apsirengę civilių drabužiais, galimai siekdami išvengti nelaisvės. Tačiau jiems abiems šauta į galvą.

Kai Rusijos kariuomenė perėmė Bučos kontrolę, pastatė savo tankus prie pagrindinių sankryžų ir gyventojų kiemuose bei atliko kratas jų namuose. Įsibrovėliai užėmė tenykščių gyventojų – Irinos ir Romano Davidovyčių namus, atėmė jų telefonus ir kompiuterius bei užvaldė namą.

Mes sėdėjome rūsyje. Skraidė sviediniai ir bombos. Turime daug draugų rusų, bet tie vyrai nebuvo geri.

„Mes sėdėjome rūsyje. Skraidė sviediniai ir bombos. Turime daug draugų rusų, bet tie vyrai nebuvo geri“, – pasakojo I. ir R. Davidovyčiai

Pasak poros, Rusijos kariams buvo apie 40 metų, jie pro viršutinio aukšto langus šaudė į gatvę. „Jie šaudė ir šaudė. Sujaukė namus, pavogė daiktus – daugiausia kojines ir marškinėlius, rado ir sudaužė seifus“, – atviravo siaubą patyrę gyventojai.

Scanpix. nuotr.

60-metė Galina Levitskaja, išėjusi į pensiją mokytoja, sakė, kad Čečėnijos kovotojų dalinys, juodomis uniformomis, atliko kratas. Jie beldėsi į gyventojų duris, o jei šios būdavo atidaromos, ieškodavo ginklų, tada išeidavo. Jei durų niekas neatidarydavo, jas išlauždavo.

45 metų skulptorius Vitalijus Sinadinas sakė dvi dienas buvęs pririštas prie metalinio stulpo. „Jie mušė mane klausdami: kur yra Ukrainos kariai“, – atviravo vyras.

Vaizdo įrašu su jo kalba paskelbė Ukrainos saugumo tarnyba.

„Jei turėčiau galimybę kovoti už Ukrainą, duoti priesaiką, perkelti čia šeimą ir likti gyventi, norėčiau tai padaryti“, – sakė 21 metų karys.

Kaip skelbia UNIAN, jis stebėjosi, kad nelaisvėje su juo elgiamasi kaip su žmogumi. Jauno kario dalinys į Ukrainą atvyko iš kito Rusijos galo – kelionė truko keturias penkias dienas.

„Kai kirtome sieną ir pamatėme lavonus, apie 50 vienetų sugadintos technikos, tada supratome, kad tai – ne speciali operacija, o tikras karas. Norėjome apsisukti ir iš ten pasitraukti, bet mums pagrasino, kad būsime sušaudyti“, – pasakojo belaisvis.

Vėliau jam vis tiek pavyko „pabėgti“ – keturiolika įsibrovėlių vyko į Rusiją, bet buvo sučiupti. Dabar su jais dirba SBU tyrėjai ir kontržvalgybos pareigūnai.

Anksčiau Rusijos karys pasakojo, kaip vadai paliko jį mirti mūšio lauke prie Rubižnės Luhansko srityje, kai buvo sunkiai sužeistas.

Žurnalistai kalbėjosi su spalio 19 dienos popietę sužaloto apsaugininko kolega, apsaugos tarnybos „Griffs AG“ direktoriumi Vytautu Kregžde.

– Kaip jis jaučiasi?

– Kontaktuojame su darbuotoju trumpais pokalbiais ir susirašinėjimu. Darbuotojas jaučiasi stabiliai, jo gyvybei pavojus negresia. Kadangi sužalotos abi kojos, antradienį jam buvo atlikta operacija. Darbuotojas ilsisi, stengiamės per daug jo nevarginti, kadangi ir stresas, ir fizinis skausmas. Dabar labai svarbi ir darbuotojo psichologinė būsena, ir tinkama medikų pagalba. Mes labai tikimės, kad viskas bus sutvarkyta ir neliks kažkokių ilgalaikių pasekmių – kad jis galės vaikščioti, judėti ir gyventi pilnavertį gyvenimą kaip gyveno iki šiol.

– Taip pat buvo minėtas faktas, kad apsaugos darbuotojas bandė gintis panaudodamas dujų balionėlį, tačiau nespėjo. Ar tai tiesa?

– Taip, apsaugos darbuotojas turėjo dujų balionėlį kaip spec. priemonę, bandė panaudoti, bet buvo pašautas lauke. Tada jau nebandė nieko.

– Įtariamasis, pašovęs apsaugos darbuotoją, turi teisę turėti ginklą – jis gautas legaliai, tačiau šovinys pataikė labai taikliai. Ar mes galime daryti išvadą, kad žmogus tikrai mokėjo naudotis ginklu, ir, kad tai nebuvo impulsyvus veiksmas, nes jis ginklą gerai pažįsta?

Tas pilietis, kuris pašovė mūsų darbuotoją, nepasišalino iš įvykio vietos ir pradžioje bandė padėti tvarstyti.

– Sunku vertinti, nes viskas vyko labai greitai, tačiau taip, jis šovė apsaugos darbuotojui į kojas. Galima manyti, kad šovė tikslingai. 

– Ar tiesa, kad jis vėliau bandė suteikti pagalbą ir tvarstyti žaizdą?

– Taip, tas pilietis, kuris pašovė mūsų darbuotoją, nepasišalino iš įvykio vietos ir pradžioje bandė padėti tvarstyti. Paskui priėjo kiti žmonės, kurie perėmė pagalbą, kol atvažiavo greitosios medicinos pagalba, policija. 

– Ar šis apsaugos darbuotojas galės ir norėtų grįžti į darbą po tokio įvykio?

– Visada vykdome apmokymus – kaip elgtis stresinėse, ekstremaliose, konfliktinėse situacijose. Po įvykių taip pat teikiame psichologinę pagalbą. Šiam darbuotojui pasiūlysime tokią galbūt išorinę psichologinę pagalbą, kad po įvykio kuo greičiau atsistatytų. 

– Ar nepasipylė prašymai atleisti iš darbo?

– Po šio įvykio negavome nė vieno prašymo atleisti iš darbo. Aišku, darbuotojai susirūpinę ir tikrai yra klausimų. Kolegos, kurie pažįsta šį apsaugos darbuotoją, taip pat su juo kontaktavo, bet darbuotojai supranta savo misiją – kur eina, ką dirba ir kad tam tikros konfliktinės situacijos iškyla mūsų darbe.

– Kokią pamoką po šios situacijos patys išmokote?

– Toks įvykis – išskirtinis. Pirmą kartą mūsų įmonės istorijoje darbuotojas buvo sužalotas šaunamuoju ginklu. Yra buvę kitokio tipo sužalojimų ir konfliktinių situacijų su tam tikromis pasekmėmis, bet kad su šaunamuoju ginklu, – pirmas atvejis. Imsimės papildomų priemonių – susitelksime į mokymus ir prevenciją. Kad gali atsitikti toks atvejis, numatyti labai sudėtinga arba beveik neįmanoma, bet vis tiek konfliktinių situacijų sprendimas ir prevencija yra pagrindinis mūsų tikslas. Ir mes, aišku, suprantame, kad turime daryti papildomus mokymus. Suprantame, kad situacija visuomenėje yra pakitusi. Tam tikra dalis žmonių galbūt yra nepatenkinti, pavargę, pikti ir turime, galbūt irgi tam tikrose situacijose elgtis kitaip.

Šiuo atveju, galbūt reikėtų atkreipti dėmesį į ginklų išdavimo kontrolės tvarką – galbūt sugriežtinimą ir periodinį tų žmonių papildomą medicininį patikrinimą. Visas pasaulis diskutuoja apie, viena vertus, ginklų įsigijimo laisvę, kita vertus, kontrolę ir riziką, ką ginklai kartais atneša...

Lyg socialinis eksperimentas

Tarnauti atėję jaunuoliai iš pradžių patiria nemažą šoką: laisvas dienas pakeičia griežta dienotvarkė, tenka atsisakyti plaukų stiliaus, barzdos, auskarų, žiedų – visi tampa didelės mašinos dalimis, atliekančiomis tam tikras funkcijas. Vis dėlto devyni tarnybos mėnesiai, pasak karių, praeina nepastebimai greitai, veiklų netrūksta, o įspūdžiai, patirtys ir prisiminimai, pasibaigus tarnybai, išlieka ilgam.

Paulius Černeckis – kaunietis, 2017 m. tarnybą pradėjo Juozo Vitkaus inžinerijos batalione tik baigęs mokyklą, nusprendęs, kad mokslai ir aukštasis išsilavinimas niekur nepabėgs. Pasak Pauliaus, devyni mėnesiai inžinerijos batalione leido jam atsikvėpti nuo mokslų, o baigęs tarnybą jis įstojo į aukštąją mokyklą.

"Akademinė aplinka, be abejo, skiriasi nuo kariuomenės, tačiau nepasakyčiau, kad buvo sunku persiorientuoti. Kaip tik nuo fizinės veiklos protas būna pailsėjęs, tad net geriau ir kokybiškiau gali studijuoti. Žinau kolegų, kurie pasirinko tarnauti kariuomenėje kaip profesinės karo tarnybos (toliau – PKT) kariai, ir paraleliai mokosi neakivaizdiniu būdu kolegijose ar universitetuose. Taigi nemanau, kad sunku šiuos dalykus suderinti", – svarstė P.Černeckis.

Paulius Černeckis. / P. Černeckio asmeninio archyvo nuotr.

Kariuomenėje yra posakis, kad geras karys turi būti punktualus ir ateiti į susitikimą 15 min. anksčiau. Gyvenant pagal griežtą dienotvarkę, kurioje kiekviena valanda yra skirta teorinėms ar praktinėms veikloms, vėluoti nebūdavo geras sprendimas. "Iki šiol išlikęs įgūdis planuoti laiką ir tinkamai viską sudėlioti, kad niekur nevėluotum. Kariuomenėje dėl to ir yra tvarka. Palaikyti švarą ir ryte pasikloti lovą buvau įpratęs dar iki tarnybos, tad svarbiausias dalykas, kurį išmokau tarnyboje, – planuoti laiką", – prisipažino Paulius.

Kariuomenėje pasitaiko konfliktinių situacijų tarp karių dėl įvairių dalykų, tačiau, pasak vaikino, vadai ir bendra tvarka ne kartą padėjo išvengti nesutarimų. "Iš pradžių tų apsižodžiavimų gal ir buvo, bet nedaug. Juk čia – kaip kokiame socialiniame eksperimente: suleisk šešiolika žmonių į vieną kambarį ilgesniam laikui ir pasižiūrėk, kas įvyks. Vis dėlto bendra tvarka ir vadų indėlis padėjo viską sustyguoti", – įsitikinęs P.Černeckis.

Šiuo metu Paulius studijuoja Vilniaus universitete ir dirba informacinių technologijų analitiku. Prisimindamas tarnybą kariuomenėje vaikinas svarsto, kad sunkiausia vis dėlto buvo ne fiziškai, bet psichologiškai. "6 val. ryto atsikelti miške fiziškai nesunku, tačiau psichologiškai nusiteikti dar visą savaitę taip gyventi būdavo kiek sunkiau", – prisiminė pašnekovas.

Svajonė tapti pilotu

Į tarnybą Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione 2018 m. Matas Šimonis atėjo iškart pabaigęs mokyklą. Dabar jis studijuoja orlaivių aviaciją Vilniaus Gedimino technikos universitete. Vaikinas manė, kad kariuomenėje bus labai sunku, tačiau greitai suprato klydęs. Vis dėlto Matas neneigia, kad buvo sunkių akimirkų.

"Bene labiausiai įsiminė ataskaitinės kuopos pratybos Pabradėje baigiantis tarnybai. Buvo labai karšta, mažai miego, kasnakt vos po dvi valandas pasnausdavome. Dėl energijos ir miego trūkumo trečią parą prasidėjo haliucinacijos. Visada atsiminsiu, kaip ėjau ir pamačiau gulintį užsimaskavusį priešų snaiperį. Rodau jį savo kolegai, bet jis nemato. Paskui įsižiūrėjau ir supratau, kad ten buvo tiesiog rąstas. Einu toliau ir matau – lyg kažkas man mojuotų. Per ginklo optiką pažiūrėjęs supratau, kad ten tiesiog krūmai", – dabar jau su šypsena prisimena vaikinas.

Matas seniai svajojo apie orlaivių piloto darbą. Baigiantis tarnybos laikui atsirado galimybė likti dirbti kariuomenėje kaip PKT, bet Matas pasirinko siekti savo svajonės, nes jo norimos studijų programos neakivaizdiniu būdu nėra. Vis dėlto Kunigaikščio Vaidoto batalione vaikinas įgijo įgūdžių, naudingų ir jo siekiamoje profesijoje.

6 val. ryto atsikelti miške fiziškai nesunku, tačiau psichologiškai nusiteikti dar visą savaitę taip gyventi būdavo kiek sunkiau.

"Vieni pagrindinių dalykų, kurių prireiks dar ilgai, – orientavimasis, žemėlapio skaitymas, naudojimasis kompasu. Būsimam pilotui orientavimasis erdvėje yra labai svarbu. Tarnaudamas kariuomenėje buvau savo skyriaus vedliu, daug dirbau su žemėlapiu ir kompasu, ir šiuo metu tai labai praverčia, pravers ir ateityje. Žinoma, tas pats miškas iš oro atrodo kitaip, nei būnant ant žemės. Kariuomenėje reikėdavo susidėlioti maršrutą, kaip eisi, atskaitos taškus ir pan. Skrendant reikia stebėti išskirtinius taškus, pastatus ar kelių sankirtas, kad galėtum orientuotis erdvėje, nes iš oro visiškai kitaip viskas atrodo. Gyvenau kaime praktiškai visą savo vaikystę, bet iš oro sunkiai jį atpažinau", – patyrimais dalijosi pašnekovas.

Greta savo studijų Matas taip pat tarnauja Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP). Devynių mėnesių patirtis vaikinui leido sklandžiai ir greitai įsilieti į savo naująją tarnybos vietą, nors jis pripažįsta, kad iš pradžių stebino skirtumai.

"Jau daugmaž žinojau, kaip veikia kariuomenė, ir turėjau šiek tiek daugiau kompetencijų, nei tik baigęs trijų savaičių bazinį kario savanorio rengimą. Bet KASP nuo šauktinių tarnybos labai skiriasi. Šauktiniui būdavo baisoka eiti kalbėti su vadais, o čia – viskas gerokai paprasčiau", – skirtumus pastebi M.Šimonis.

Kelia pasitikėjimą

Tadas Samušis, 2018 m. baigęs mokyklą, iškart pateikė dokumentus į universitetą ir atlikti devynių mėnesių tarnybą kariuomenėje, Kunigaikščio Vaidoto batalione. Vaikinas nusiteikęs po studijų toliau tarnauti kaip PKT karys. Šiuo metu Tadas studijuoja Vilniaus universitete ir gyvena bendrabutyje.

Smagiai: savo granatsvaidį T.Samušis vadino pumpurėliu. / T. Samušio asmeninio archyvo nuotr.

Savo tarnybos laikus prisimena nevienareikšmiškai – būta ir sunkumų, ir smagių dalykų: savo granatsvaidį T.Samušis vadino pumpurėliu. Vaikinas neslepia, kad kariuomenėje vartojamo žargono kartais pasitaiko ir civiliniame gyvenime.

"Žodis "vaflis" tapo bendriniu žodžiu – reiškia bet kokį žioplį. Jei atsispaudimus reikia daryti, tai vadinu pumpavimu. Šiaip nevartoju šitų žodžių, bet kai draugams pasakoju istorijas iš tarnybos, tai daugiau jų išlenda. Retsykiais ir bendrabučio kambarį pavadinu kubriku – taip tarnyboje vadindavome savo kambarius", – juokiasi T.Samušis.

Vaikinas sako nesigailintis ėjęs tarnauti. "Sutinki kokį žmogų bare, pradedame kalbėtis ir jam susidaro įspūdis, kad esu tarnavęs. Sakau, kad esu vaidotėnas, o jis man: "O aš – dragūnas." Ir, atrodo, iškart tampame draugais, atsiranda kažkoks pasitikėjimas, nors to žmogaus iki šiol gyvenime nesi matęs", – pasakojo vaikinas.

Yra, ką prisiminti

Ukmergėje baigęs vidurinę, Technologijų ir verslo mokyklas bei įgijęs autoremontininko-suvirintojo specialybę, Rytis Janonis 27-erių buvo pašauktas tarnauti Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione. Iš pradžių vaikinas nenorėjo eiti į kariuomenę, mat turėjo kitų tikslų: susirasti darbą, pasitaupyti pinigų.

Devyni tarnybos mėnesiai vaikinui vis dėlto buvo naudingi – dabar ir pats mano, kad be kariuomenės būtų viskas šiek tiek kitaip, o gal net ir ne į gera.

Įvertino: R.Janonis nenorėjo tarnauti,bet dabar supranta, kad be kariuomenės jo gyvenimas būtų kitoks, o gal net ir ne į gera. / R. Janonio asmeninio archyvo nuotr.

"Žinios visada praverčia, kad ir kokios jos būtų. Dabar žinau, kur ir koks batalionas yra. Įgijau ir psichologinio atsparumo", – pranašumus vardijo R.Janonis.

Dabar Rytis dirba automobilių servise Vilniuje kartu su tarnybos kariuomenėje kolega. Tarnaudamas jis, be savo pagrindinių pareigų – granatsvaidininko padėjėjo, taip pat dirbo technikos parke, kur turėjo prižiūrėti ir remontuoti šarvuočius M113.

"Kariuomenėje įgytus įgūdžius retai naudoju savo profesijos srityje. Tarnaudamas remontavau kuopos šarvuočius, o darbe taikau panašius metodus didesnių automobilių gedimams identifikuoti. Bet tokių atvejų pasitaiko retai", – pasakojo pašnekovas ir neslėpė, kad baigęs tarnybą dar kurį laiką galvojo apie kariuomenę ir profesionalią tarnybą joje, bet gyvenimas pasisuko kita linkme.

Visi kariuomenėje tarnavę vaikinai sutinka, kad lengva toli gražu nebuvo, tačiau kiekvienas sukaupė naudingų įgūdžių, atrado naujų draugų ar paprasčiausiai smagiai ir įdomiai praleido laiką.