Tą dieną Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisras tapo dar ir dezinformacijos bei propagandos pretekstu. Internetą užplūdo netikrų pranašų, besiveržiančių į ES Parlamentą, riksmai apie Europos civilizacijos (ypač krikščioniškosios jos dalies) apokalipsę.
Verdančiu actu kvėpuojančios pitijos garsiai skelbė teorijas apie masių kontrolę ir klausė: "Cui bono?" ("Kam tai naudinga?"). Savo nosimis jos bedė į masonus, driežažmogius bei Emmanuelį Jeaną-Michelį Fredericą Macroną (1977). Supraskite, veikiausiai jis pats (arba dar baisiau – jo žmona) padegė šį objektą, kad atitrauktų viso pasaulio dėmesį nuo "geltonųjų liemenių" judėjimo.
Šias teorijas papildė itin sparčiai platinami pasakojimai apie ant pastolių matytus George‘ą Sorosą (1930) musulmono apdaru su benzino kanistru naguose bei Brigitte Marie Claude Trogneux-Macron (1953), laikančią degtukų dėžutę.
Vienas įdomiausių pasakojimų, paskleistų tomis dienomis, buvo apie Europoje išplitusį masinį bažnyčių padeginėjimą ir niokojimą.
Skelbta, kad vien Prancūzijoje per šiuos metus buvo padegta kone tūkstantis bažnyčių, o valdžia ir spauda esą susimokiusios, todėl neinformavo visuomenės.
Šis pasakojimas yra labai įdomus tuo, kad panaši istorija apie masinį, politiškai motyvuotą bažnyčių padeginėjimą buvo skleista prieš daugiau nei 20 metų anapus Atlanto.
Tą kartą šie gandai sulaukė neįtikėtinos sėkmės. 1996 m. kovo pabaigoje dvi organizacijos – Demokratinio atsinaujinimo centras (The Center for Democratic Renewal) ir Nacionalinė bažnyčių taryba (National Council of Churches) surengė bendrą spaudos konferenciją. Jos metu "miestui ir pasauliui" buvo pranešta, kad pastaraisiais metais (XX a. 10-ajame dešimtmetyje) JAV pietinėse valstijose beprotiškai išaugo padeginėjamų ir kitaip niokojamų bažnyčių skaičius.
Maža to, tai nebuvo įprastos bažnyčios, o tos, kuriose daugiausia renkasi afroamerikiečių rasės tikintieji. Tarsi to dar būtų negana, anot pranešėjų, visi suimtieji padegėjai – baltaodžiai.
Demokratinio atsinaujinimo centro atstovas Macas Charlesas Jonesas (1950–1997) tikino, kad už viso to slypi gerai organizuotas baltųjų viršenybės siekiantis naujas politinis judėjimas.
Ši istorija ne tik itin greitai sudomino sensacijų ištroškusią žiniasklaidą, bet ir atkreipė tuomečio JAV prezidento, skandalingiausio Baltųjų rūmų Kazanovos Williamo Jeffersono Clintono (1946) dėmesį.
1996 m. birželio 8 d. jis viešai radijo eteryje pasmerkė bažnyčių padeginėjimą ir pažadėjo sukurti naują federalinę darbo grupę jų priežastims ištirti bei pažaboti (ji buvo sudaryta jau birželio 15 dieną, iš 200 FTB ir "Alkoholio, tabako, šaunamųjų ginklų ir sprogmenų biuro" agentų).
Taip pat Billas pasakojo apie itin "skausmingai įsirėžusius" vaikystės prisiminimus apie padegtas afroamerikiečių bažnyčias jo gimtojoje valstijoje (Arkanzase).
Praėjus daugiau nei mėnesiui, liepos 13 d., prezidentas pasirašė įstatymą, pripažįstantį bažnyčių padeginėjimą federaliniu nusikaltimu.
Rugpjūčio 7 d. jis skyrė 12 mln. dolerių kovai su "juodųjų" bažnyčių padeginėjimu, o vėliau pats net du kartus apsilankė sudegintų bažnyčių vietose (vienas apsilankymas įvyko rugpjūčio 19 d. per 50-ąjį prezidento gimtadienį).
Po B.Clintono kalbos radijo eteryje ši tema sulaukė dar daugiau dėmesio spaudoje, o politikai ir aktyvistai paskelbė atvirą karą atgimstančiam baltajam rasizmui.
Vis dėlto atsirado ir skeptiškesnių vertinimų. 1996 m. liepos 8 d. leidinyje "The Wall Street Journal" pasirodė žurnalisto Michaelo A.Fumento (1959) straipsnis "Bažnyčių padegimų epidemija? Tai – tik dūmai ir miražai" ("A Church Arson Epidemic? It‘s Smoke and Mirrors"), kuriame tvirtinama, kad Demokratinio atsinaujinimo centro atstovai klastojo ir dirbtinai išpūtė savo pateiktą statistiką, manipuliuodami kai kuriais faktais.
Pvz., jie tvirtino, kad Pietų Karolinos valstijoje, skatinant baltųjų viršenybę, buvo padegtos 27 juodaodžių bažnyčios, tačiau jie neatsižvelgė į faktą, kad 8 iš 18 suimtųjų buvo juodaodžiai.
Be to, jau kitą dieną po B.Clintono kalbos radijo eteryje jo gimtosios valstijos laikraštis "Arkansas Democrat-Gazette" pranešė, kad, nepaisant skausmingų prezidento vaikystės prisiminimų, tais metais Arkazaso valstijoje nedegė jokia bažnyčia.
Svarbu ir tai, kad Demokratinio atsinaujinimo centras bei Nacionalinė bažnyčių taryba ne tik platino šią abejonių keliančią informaciją, bet ir ėmė rinkti pinigus sudegintoms bažnyčioms atstatyti.
Apie savo planus visuomenei jie pranešė spaudoje ("The New York Times", "The Washington Post" ir kt.).
Šiuose laikraščiuose labdaros skelbimai užėmė po visą puslapį. Iš viso buvo surinkta apie 18 mln. dolerių.
Laikui bėgant, pradėjus sklisti žinioms apie federalinės darbo grupės suimamus įtariamuosius, mitas apie gerai organizuotą baltųjų rasistų-ekstremistų judėjimą ėmė bliūkšti.
Baltųjų viršenybe suinteresuotų padegėjų buvo, tačiau iš 44 įtariamųjų net 16 – juodaodžiai, o beveik pusė visų suimtųjų – jaunesni nei 18 m.
Vis dėlto politinė žala konservatyviesiems politikams bei JAV įvaizdžiui pasaulyje jau buvo padaryta. Maža to, viena šios istorijos iniciatorių – Nacionalinė bažnyčių taryba yra Pasaulinės bažnyčių tarybos (World Council of Churches) padalinys.
Tai – 1948 m. įkurta organizacija, oficialiai siekianti įvairių krikščionių konfesijų bendradarbiavimo.
Šaltojo karo metais ši institucija tapo KGB marionete, aktyviai kritikuojančia JAV geopolitinius veiksmus ir ignoruojančia žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje, mat kai kurie įtakingi Rytų Ortodoksų bažnyčios šventikai, deleguoti į Pasaulinę bažnyčių tarybą, buvo KGB agentai.
