Nekasdieniška kasdienybė

Spektaklis „Paštininkas ir serbentai“ sukurtas pagal Dovilės Zaveckaitės knygą ir tai – iš tikrųjų svarbi režisierės pozicija imtis lietuvių autorių kūrybos (ne tik šį kartą) adaptacijos scenoje. Tai tikrai puikus būdas mažąjį žiūrovą pažindinti su šiuolaikine lietuvių literatūra, jos kūrėjais, parenkant tai, kas aktualu konkrečiai amžiaus grupei. Kaip nurodoma spektaklį pristatančiame pranešime, orientuojamasi į 6–10 metų vaikų auditoriją.

Šiame spektaklyje yra trys pagrindiniai personažai, o didžiausias dėmesys skiriamas sūnaus ir tėčio santykiams: bendravimui, kasdienybės džiaugsmams, iššūkių sprendimui, galima sakyti, net ir kartų skirtumui. Tėvo vaidmenį kuria aktorius Tomas Erbrėderis, sūnaus – Mantas Bendžius.

Tėtis – paštininkas, o sūnus jau po truputį pradeda sekti tėvo pėdomis. Akcentuojama paštininko profesijos svarba, atskleidžiamos darbo subtilybės, parodoma kiek daug apie siuntėją / adresatą pasako vien voko užrašymas, apipavidalinimas, net menkiausia klaidelė, rašto neaiškumas verčia paštininko darbą kone detektyviniu.

Tema: kasdieniškoje „Paštininko ir serbentų“ istorijoje kalbama apie bendravimą, atsakomybę, kūrybišką problemų sprendimą. / D. Stankevičiaus nuotr.

Darbas ir kasdieniai tėvo bei sūnaus veiksmai atrodytų kiek rutiniški, bet šiuo atveju įtaigiai romantizuojami, pavyzdžiui akcentuojant čiobrelių arbatos gėrimo ritualą. Tačiau į jų ramų gyvenimą įsibrauna netikėtas įvykis – trūkęs vandens vamzdis, kuris drastiškai keičia ne tik jų buitį, bet ir bendravimą. Šiuo atveju apsikeičiama vaidmenimis: anksčiau tėtis mokė profesijos sūnų, o dabar sūnus guodžia į neviltį panirusį tėtį ir ieško sprendimų, kaip sutaisyti vamzdį. Įsiterpia ir žiūrovams šypsenas keliantys komiški elementai – gatvių pavadinimai beieškant santechnikų tarnybos. Galiausiai problemos sprendime atsiranda ir pašto taisykles pažeidžianti mergaitė (aktorė Kamilė Lebedytė), teikianti pasakojimui naują – vaikiškos ir tikros draugystės liniją.

Spektakliai vertingi ne tik aktualių mažiesiems žiūrovams istorijų pasakojimais, bet ir teatro raiškos priemonių suvokimo prasme.

Jaukiame ir pasakojimą atspindinčiame scenografės bei kostiumų dailininkės Lauros Luišaitytės scenovaizdyje vykstantis personažų gyvenimas publikai kalba apie kasdienius, tačiau labai svarbius dalykus: bendravimą, atsakomybę, kūrybišką problemų sprendimą. Visa tai emocionaliai sutvirtina būtent šiam spektakliui kompozitoriaus Pijaus Narijausko ir režisierės E.Kižaitės sukurtos dainos, papildančios pasakojamą istoriją ir leidžiančios pasinerti į herojų situacijas.

Inspiruota klasikos

Režisieriaus A.Gornatkečiaus spektaklis „Emilių Emilis“ orientuojasi į truputį vyresnę žiūrovų dalį – 8–12 metų publiką, tiesa, praktiniai peržiūrų patyrimai rodo, kad abiejų spektaklių auditorijos tikrai gali persidengti. Šį spektaklį inspiravo Astridos Lindgren knyga „Emilis iš Lionebergos“, tačiau dramaturginis pasakojimas sukurtas Daivos Čepauskaitės priartino kūrinį mūsų dienoms su autentiškais spektaklyje vaidinančių aktorių istorijomis, patirtimis ir vaikystės išdaigomis.

Aktualu: A.Lindgren knygos apie išdykėlį Emilį iš Lionebergos pagrindu sukurtas pasakojimas adaptuotas mūsų dienoms – žiūrovai be vargo atseks pažįstamas situacijas. / D. Stankevičiaus nuotr.

„Emilių Emilyje“ veikia aktoriai Andrius Alešiūnas, Dovydas Pabarčius, Greta Šepliakovaitė, Marius Karolis Gotbergas, Povilas Jatkevičius. Spektaklis pradedamas trumpu pasakojimu, įžanga apie utopinį berniuką, kuris niekada neklysta, ir Emilį, kuris bando daug ką patirti, daro daug klaidų. Naratyvas pasižymi tam tikru cikliškumu: po šios pristatomosios istorijos gausu iš jos išplaukiančių kitų pasakojimų, siužetinių vingių, personažų apsikeitimų, o pabaigoje viskas suvedama į vienį, atskleidžiama tikroji Emilio tapatybė.

Spektaklyje per daugybę pasakojamų nutikimų prisiliečiama prie daugumai žiūrovų artimų situacijų vaikystėje: būnant pirmoku mokykloje, bendraujant su kiemo draugais, šeimos nariais.

„Emilių Emilis“ kupinas humoro elementų, ypač daug nuoširdaus juoko vaikams kėlė hipertrofuotas suaugusiųjų pusės vaizdavimas: įtari, kategoriška mama, lyg iš animacinio filmo ar vaizdo žaidimo nužengęs tėtis, meškafonu komunikuojanti močiutė ar pikta kaimynė. Įdomus žiurkėno personažas, kuris dažnai neleistinas laikyti namuose, dėl to įvairiais būdais bandoma nuslėpti, bet galiausiai akyli mama pastebėjo.

Tuomet eina scena, kai personažas bando įvardyti argumentus, kodėl žiurkėną reikėtų pasilikti namuose, kiekvieną pasakymą palydi naujojo augintinio demonstruojami gabumai, galiausiai jo prašoma: „Rašyk knygą." Žiurkiaus užrašymas: „Kas skaitys, tas gaidys“ nuskamba šmaikščiai, žiūrovų salėje sukelia juoką, bet visgi toks pasirinkimas sukelia abejonių ir klausimą, ar tikrai buvo būtina išspręsti šią mizansceną būtent taip? Turint mintyje, kad šis pasakymas turi suaugusiesiems (taip pat ir daugumai vaikų) suprantamą ne tik tiesioginę, bet ir perkeltinę reikšmę.

„Emilių Emilis“ – tai tikrai labai intensyvus nuotykių spektaklis: vienu metu čia vyksta nelegalūs šuoliai iš balkono, tinginio valgymai, dūžtantys langai, galiausiai besąlygiškas pasinėrimas į mokslinę fantastiką, teleportavimosi galimybes ir kitas neišsemiamos vaikiškos vaizduotės gelmes. Galima numanyti, kad šių dienų vaikui, įpratusiam prie intensyvios vaizdų, veiksmų kaitos, toks įvykių koncentratas turėtų būti įdomus, juolab kad pasakojimas papildomas ne tik spalvingu scenovaizdžiu, sukurtu scenografės ir kostiumų dailininkės Simonos Davlidovičiūtės, bet viskas užpildoma ir aktyviu fiziniu judesiu. Nedidelėje kamerinėje Ilgosios salės erdvėje aktoriai laksto riedučiais, paspirtukais, atlieka judesių kompozicijas (suformuotas Gintarės Šmigelskytės).

Aktualu: A.Lindgren knygos apie išdykėlį Emilį iš Lionebergos pagrindu sukurtas pasakojimas adaptuotas mūsų dienoms – žiūrovai be vargo atseks pažįstamas situacijas. / D. Stankevičiaus nuotr.

Svarbi pažintis

Abu spektakliai, skirti jaunesnei auditorijai, teikia ir bendresnių teatro žinių, patirties, pavyzdžiui, pirmasis leidžia pažinti, kaip aktoriai, besitapatindami su veikėju, įkūnydami jį, kuria personažus, o antrasis spektaklis žongliruoja skirtingomis vaidybos technikomis – nuo  psichologinio susitapatinimo iki distancijos su personažu, atsiribojimu nuo jo, pasakojimu apie jį trečiuoju asmeniu.

„Paštininkas ir serbentai“ siūlo gana realistinį pasakojimo peizažą scenovaizdyje, „Emilių Emilis“ demonstruoja kaip santykinai, pasitelkiant vis tą patį rekvizitą, atspindėti kitas istorijas, įvykius, dalykus, rodo čia ir dabar kuriamą reikalingą istorijos tėkmei scenografiją. Kitaip sakant, spektakliai vertingi ne tik aktualių mažiesiems žiūrovams istorijų pasakojimais, bet ir teatro raiškos priemonių suvokimo prasme.

Kaip knygos virsta spektakliais

Spektaklis „Paštininkas ir serbentai“ sukurtas pagal to paties pavadinimo Dovilės Zavedskaitės knygą. Režisierė ir inscenizacijos autorė Eglė Kižaitė, scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė, kompozitorius Pijus Narijauskas. Vaidina aktoriai Tomas Erbrėderis, Kamilė Lebedytė, Mantas Bendžius.

Kuo ši knyga patraukė kūrėją vaikams ir kas ją paskatino sukurti inscenizaciją teatrui? „Kuriu spektaklius vaikams išskirtinai pagal lietuvių autorių knygas ir sąmoningai ieškau šių dienų autorių, nes manau, kad šiuolaikinė literatūra vaikams yra stipri, atsiranda įdomių, labai kūrybingų autorių. Norisi populiarinti lietuvių kūrėjų vaikams kūrybą, jais didžiuotis, parodyti juos kitoje šviesoje, šiuo atveju teatre. Knygos yra išmoningai iliustruojamos, o jų vizualioji pusė, iliustracijos kuria antrąjį turinį. Šitas kūrinys man leido kaip kūrėjai bei inscenizacijos autorei skleisti temą, vystyti dialogus, bet nenutolti nuo pirminio impulso, kuris atsiranda perskaičius knygą. Svarbu fiksuoti spalvas, nuotaiką, nes tuomet vaikas ir jo tėvai, kurie skaitė knygą, sujungs knygos skaitymo ir spektaklio įspūdį“, – pasakojo kūrėja.

Spektaklyje skamba autorinės dainos, kurioms tekstus parašė E. Kižaitė, o muziką sukūrė P. Narijauskas. Pasak režisierės, daina yra stipriai emociją perteikianti priemonė, o P.Narijauskas, muzikos kūrėjas ir aktorius, kuris labai lengvai pajunta tinkamą emociją. „Dainos yra emocinės pauzės spektaklyje, impulsai, iš jų netgi galima susidėlioti dramaturgiją. Vaikams ritmas yra svarbus, jis atspindi jų širdies plakimą, pulsavimą, jis palengvina žiūrėjimą ir temos bei siužeto įsisavinimą“, – sakė E. Kižaitė.

D. Stankevičiaus nuotr.

Kvietimas kalbėtis ir į įsiklausyti į vaikus

D. Zavedskaitės sukurtoje knygoje pasakojama apie tėtį paštininką ir jo sūnų bei kasdienę rutiną pakeitusią trūkusio vamzdžio avariją – dingsta vanduo, tėtis praranda gyvenimo džiaugsmą, o sūnus, norėdamas sutvarkyti situaciją, parašo laišką Santechnikų tarnybai. Režisierė E. Kižaitė sako, kad pastatymas kalbės rimta tema, o suaugusieji pamatys save, atpažins situacijas. „Pamatysime buitį iš šalies, nors ir palengvintą ir perteiktą teatrinėmis priemonėmis, bet nenuglaistytą. Berniukas gyvena tik su tėčiu, jie visada kartu, kartu nešioja laiškus, turi savo rutiną. Bet iškilus buitinei problemai, tėtis palūžta, pasiduoda iš beviltiškumo, o vaikas mėgina išspręsti problemą, prisiima atsakomybę. Jo manymu, laiškas gali sutvarkyti pasaulį, o atsitiktinumas lemia, kad jį perskaito mergaitė. Spektakliu norime pasakyti, kad kartais visiškas atsitiktinumas ar likimas gyvenimą pasuka taip, kaip jis turi pasisukti. Spektaklio žiūrovai priims siužetą pagal savo patirtį, o žinutė būtų tokia – laiškas, kaip komunikacijos priemonė, gali sujungti du žmones, dėl to spektaklis mažiesiems ragins kalbėtis, bendrauti, vienytis, draugauti.“

Aktoriui Tomui Erbrėderiui, kuriančiam Tėčio vaidmenį atrodo, kad kūrinyje daug peno ne tik mažiesiems žiūrovams, bet ir jų tėveliams: „Kartais turime pasimokyti iš savo vaikų, įsiklausyti į juos, nežvelgti iš aukšto. Jie į viską žvelgia paprasčiau, problemas sprendžia kitaip, tarsi žaisdami savo smėlio dėžėje – nedaro iš musės dramblio. Verta iš jų pasimokyti.“

Spektaklio premjera vyko gruodžio 11, 12 o kiti rodymai vyks gruodžio 16, 2022 sausio 2 ir vasario 26 dienomis Mažojoje scenoje. Spektaklis skirtas 6–10 m. vaikams.

D. Stankevičiaus nuotr.

„Emilių Emilis“ apie paaugliškas išdaigas, kurios virsta atradimais

Kita staigmena vaikams – režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus premjera „Emilių Emilis“ (gruodžio 18, 19, 21 d.), įkvėpta pašėlusių Emilio iš Lionebergos nuotykių. Tačiau išdaigininkai gyvena ne tik knygose. Jų pilnos mokyklos, kiemai ir gatvės, jie laksto riedučiais ir krečia pokštus, kol vieną dieną tampa miesto merais, ministrais ar prezidentais.

Į spektaklio dramaturginį audinį savo vaikystės nuotykius sudėjo vaidinantys aktoriai Greta Šepliakovaitė, Marius Karolis Gotbergas, Povilas Jatkevičius, Dovydas Pabarčius, Andrius Alešiūnas ir režisierius, o juos užrašė dramaturgė Daiva Čepauskaitė. Spektaklio erdvę apipavidalino ir kostiumus sukūrė Simona Davlidovičiūtė, muziką sukūrė Mantvydas Leonas Pranulis, judesį koordinavo Gintarė Šmigelskytė.

Kalbėdamas apie kūrybinį procesą ir debiutą vaikams, režisierius A. Gornatkevičius akcentavo, jog kuriant jaunajai publikai, daugiau džiaugsmingumo ir pats procesas žaismingesnis negu nagrinėjant sudėtingas temas suaugusiųjų spektakliuose: „Spektaklis susideda iš keleto istorijų, kurias mes atsinešame iš savo vaikystės, laimingai pasibaigusių nelaimingų atsitikimų. Tai ne vien juokai, bet ir temos, apie kurias būtina su vaikais šnekėtis. Norime priminti, kad sveika išdykauti, krėsti juokus, klysti, nes kiek pastebėjome, iš to nebijojimo bandyti, klysti atsiranda didieji atradimai. Norime kalbėti apie kūrybiškumą, kuris slypi klaidose. Aktoriai keičiasi vaidmenimis, jie yra Emiliai; Emilio šeima, draugai ir nuotykių dalyviai. Spektaklis, dedikuojamas 8-12 metų vaikams, turėtų masinti berniukus, bet jis yra skirtas visiems. Jo varomoji jėga – šėlsmas, nuotykis“, – vardino režisierius A. Gornatkevičius.

D. Stankevičiaus nuotr.

Emilio nuotykius suvėrusi į vieną pasakojimo vėrinį, D. Čepauskaitė antrino režisieriui: „Spektaklis sukurtas pagal aktorių vaikystės istorijas. Jame gausu nuotykių, komiškų situacijų, groteskiškų kiemo personažų. Spektaklio tikslinė auditorija – vyriškoji jaunosios auditorijos pusė, kuriai spektaklių kuriama mažiausiai. Dauguma herojų – berniukai, atributika apima jų žaidimų arsenalą, todėl tikimasi, kad spektaklis pakvies į teatrą tuos, kurie galbūt mieliau laiką leidžia ant dviračio ar paspirtuko. Spektaklis turėtų būti įdomus ir suaugusiems – ne tik dėl to, kad sužadins ne vieną vaikystės prisiminimą, bet ir kvies pamąstyti, ar teisingai elgiamės, sukurdami vaikams visiškai saugią aplinką, nuklodami kelią minkštais čiužiniais ir visomis priemonėmis saugodami juos nuo bet kokios klaidos.“

Abi premjeros yra edukacinio festivalio vaikams ir jaunimui „Nerk į teatrą“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros ministerija.