Išsiskiriantys ne tik savo dedikacijomis ryškioms asmenybėms (Fridai Kahlo, Hildegardai von Bingen, Fernandui Pessoa), bet ir apokaliptiškomis vizijomis bei sodriais regėjimų siužetais, jos eilėraščiai pulsuoja gaivališka gyvybe, besiskverbiančia į klaidžiausių būsenų ir nuojautų labirintus.
– Susipažinusios kalbėjome apie daugybę mus įkvepiančių moterų – nuo B. Spears ir F. Kahlo iki C. Lispector, Jurgos Ivanauskaitės, Virginios Woolf bei Chavelos Vargas. Dauguma jų išsiskyrė ne tik ryškiais charakteriais, bet ir emociniu trapumu, sudėtingomis psichologinėmis patirtimis. Vienoms teko prarasti save atsisakant savo prigimties, kitos be kompromisų klausėsi vidinio balso, tačiau anksti perdegė. Kai galvoju apie tavo kūrybą, prieš akis iškyla ne vienas laisvos asmenybės portretas. Kuo jos reikšmingos tau pačiai?
– Žaviuosi Fridos teiginiu: „Esu pati sau mūza, nes save pažįstu geriausiai.“ Tiesa, esu parašiusi eilėraščių, įkvėptų ne tik moterų, bet ir portugalų rašytojo F. Pessoa, tačiau moterys literatūroje mane tikriausiai traukia dėl to, kad pati esu moteris. Vyrai dažnai atrodo grėsmingi, nes jų taip gerai nesuprantu, o moterys organiškai artimesnės. Mene man įdomiausia androginiška pozicija – prisiminkime Fridą. Socialinių normų atžvilgiu ji apskritai dažnai elgėsi kaip vyras: turėjo daug romanų su moterimis, nevengė aštrių pasisakymų. Tačiau savo kūryba nesiekiu akcentuoti lyčių skirtumų ar juos nagrinėti. Taip pat eilėraščių nenoriu priskirti kokiai nors krypčiai ar teorijai įgyvendinti. Man svarbios moterų teisės, tačiau eilėraščiuose moterų nesiekiu vaizduoti kaip stiprių antžmogių, tarsi turinčių rodyti pavyzdį visoms kitoms, mokyti gyventi. Hildegarda ar Frida nėra sektinas pavyzdys, labiau įkvėpimo šaltinis.
– Koks aspektas rašant eilėraštį ar rengiant publikaciją spaudai tau yra svarbiausias? Gal svarstei, kokia galėtų būti tavosios poezijos misija, jei tiki, kad rašymas apskritai gali taip vadintis?
– Rašymas man pirmiausia yra būsenų reflektavimas, o iš esmės – gyvenimas. Tai, kaip suvokiu realybę, perleidžiu per vidinį savo filtrą ir ištransliuoju. Taip rašymas tampa priemone pasauliui suvokti. Kažką pamatau, pajaučiu, o patirtis reflektuodama sukuriu siužetus, simbolius, įvaizdžius. Tačiau savo eilėraščių konfesiniais nevadinčiau. Nors juose galima rasti nemažai autobiografiškumo, pritarčiau Williamui Burrough, sakiusiam, kad visa literatūra yra autobiografija, o tie, kurie tikina, kad taip nėra, tiesiog bando pasislėpti. Žinoma, kartais tokia literatūra nemaloni, nes leistis į savo būsenas ir jas pažinti nelengva. Tačiau tikiu, kad gera literatūra turi kelti nerimą.
Kita vertus, rašymas man taip pat yra kontakto kūrimas su kitomis asmenybėmis. Kaip sakė mane gana paveikęs poetas Arthuras Rimbaud, „aš esu kitas“. Todėl man labai patinka ieškoti sąveikų su kitais rašytojais. Tiksliau – su mirusiais rašytojais (šypsosi). Galbūt dėl to, kad su jais negaliu pasikalbėti gyvai, tą dialogą mezgu taip, kaip pačiai norisi, įsivaizduojamą pokalbį nukreipdama sau įdomia linkme. Tai leidžia įsivaizduoti, kokie jie buvo. Galbūt, jei šiandien sutikčiau Fridą, ji mane pasiųstų velniop ir sakytų: eik tu iš čia su savo eilėraščiais.
Patricija Gudeikaitė / A. Pilkauskaitės nuotr.
– Kalbant apie sudėtingas psichologines būsenas, jų reflektavimą ir savotišką susintetinimą, jas paverčiant meno kūriniais, prisimenu XX a. antrosios pusės psichoanalizės mokyklos teoretikus. Nagrinėdami individus kankinančią nemalonią patirtį (praeitį), jie priėjo prie išvados: norėdami ką nors pamiršti, pirmiausia tai turime preciziškai prisiminti. Ar rašymas tau padeda ką nors pamiršti? O gal priešingai – prisimeni ne tam, kad pamirštum, o tam, kad išsaugotum, patirtį kaip sekretą pakišdama po simboliniu stikliuku?
– Noriu išsaugoti, ne pamiršti. Manau, kad kai nori pamiršti, iš tiesų tu pabėgi nuo savęs, o nuo savęs bėgti nenoriu. Tam tikra prasme toms būsenoms, savo ligai ar išgyvenimams noriu žiūrėti tiesiai į akis. Galbūt dėl to siekiu rašyti be jokių pagražinimų – taip, kaip iš tiesų suvokiu realybę, net jei ji kam nors pasirodytų siaubinga. Kiekvienas tekstas man yra kaip atskiras, gyvas ir pulsuojantis organizmas – labiau žvėris negu sekretas. Ieškoti ir atkasti – skaitytojo užduotis, todėl visada įdomios įvairios skaitytojų interpretacijos. Kartais paklausau komentarų ir nustembu – skaitytojas perskaitė visiškai priešingai, nei aš galvojau rašydama. Tačiau poezijos nesinori sakralizuoti ir uždengti stikliuku, net jei jis būtų ypatingas, didinantis ar iškreipiantis vaizdą. Man svarbiau, kad kiekvienas eilėraštis kvėpuotų pripildytas vidinės jėgos.
– Tavo eilėraščių publikacijos pasižymi cikliškumu, bendra jungiančia tema ir plėtojamais siužetais, sukeliančiais mizanscenos įspūdį. Dėl šios priežasties eilėraščiai primena sustabdytą filmo kadrą arba piešinį, pasakojantį tam tikrą istoriją. Kuo poezijoje tau svarbus siužeto konstravimas, iki šiol dažnai įvardijamas kaip prozos tekstams labiau būdingas bruožas?
Taip, man patinka tik komplikuoti dalykai. O jei rimtai, smalsu prisiliesti prie to, kas suvokiama kaip perversija, defektas, patologija. Mane traukia skirtingi poliai, ribiškumas.
– Pirmą savo kūrinėlį parašiau vienuolikos, ir tai iš tiesų buvo proza. Todėl tavo pastebėtas proziškumas, siužetų kūrimas išliko iki šiol. Eilėraščiuose man patinka kurti miniatiūrines istorijas, savotiškas mizanscenas, nes, kaip minėjau, svarbu, kad tekstas būtų gyvas, kad jame vyktų veiksmas. Siužetai padeda kurti gyvybiškumą, personažus, jų sąveikas, užtikrina kraujo tiekimą eilėraščio arterijoms. Pirmąjį savo kūrinį pavadinau „Šešėliu“. Jo protagonistas, kaip Orlando V. Woolf romane tuo pačiu pavadinimu, buvo būtybė, galėjusi įsikūnyti į bet kurias asmenybes iš bet kokios epochos. Vis dėlto jis buvo nelaimingas, nes neturėjo savo autentiškos savasties. Galbūt šis mano tekstas jau tada pranašavo, kad vėliau eilėraščiais mėginsiu atkartoti galimybę įsikūnyti į kitas asmenybes ir pasaulį suvokti iš jų perspektyvos? Vėliau prozą iškeičiau į poeziją – tikriausiai dėl to, kad kartais man sunku susikoncentruoti ir susikaupti. Proza yra žanras, kuris reikalauja kasdienės disciplinos, o poezija yra tarsi blyksniai, kurie man dabar artimesni.
– Tačiau rašyti siužetinius eilėraščius ir istoriją sutalpinti ne į vieną puslapį, kaip leistų prozos žanras, bet išgryninti iki kelių eilučių poezijos – nemenkas iššūkis, ypač žinant, kad rašydama vieną eilėraštį jam skiri ne pusdienį, o bent kelias savaites. Koks tavo kūrybinis procesas?
– Iš tiesų poezijos kūrimo procesas nėra lengvesnis – kai ruošiuosi rašyti eilėraštį, tam skiriu daugybę laiko. Perskaitau viską, ką randu apie asmenybes, kuriomis remdamasi rašau. Tarkim, kai kūriau ciklą, skirtą viduramžių kompozitorei ir mistikei H. von Bingen, perklausiau visus jos muzikinius kūrinius, peržiūrėjau filmą, skaičiau jos knygą anglų kalba. Vien tik informacijos ieškojimo procesas užtruko tris mėnesius. Dabar rašau eilėraštį, skirtą Fridai. Žiūrėdama jai skirtą dokumentiką daugiau sužinojau apie Fridos kurtus retablos (Meksikoje populiarūs spalvingi aliejiniai paveikslai, dažnai vaizduojantys scenas iš šventųjų gyvenimo), tada ieškojau jų internete. Pasirengimo proceso metu dažnai jaučiuosi kaip privati detektyvė, tirianti tam tikrą bylą. Dažnai tai alinantis ir obsesyvus darbas. Kartais negaliu užmigti vien todėl, kad dar neradau, tarkim, trečios eilutės iš Hildegardos vizijos. O kai jau turiu užtektinai medžiagos – dienoraščius, kino filmus, interviu, tekstus ir panašiai, viduje viską perfiltruoju. Taip rašydama apie kitas asmenybes pati pasaulį pradedu matyti jų akimis – valgau pusryčius ir įsivaizduoju, ką ir kaip valgytų Hildegarda ar Frida. Iš esmės tai tampa literatūrinės personifikacijos persikėlimu į realybę. Galbūt tokie persikūnijimai man reikalingi ir dėl to, nes esu žmogus, kuriam sunku ilgai išbūti su savimi. Tad vis ieškau, su kuo galėčiau užmegzti kontaktą.
– Paradoksalu tai, kad įsikūnijimui renkiesi ne sėkmės lydimas asmenybes – netrūksta įvairiausių gyvenimo guru, influencerių, laimingu gyvenimu besimėgaujančių garsenybių, bet priešingai – domiesi komplikuotais personažais. Studijuodama floristiką užsiminei, kad už klasikines raudonas rožes tau įdomesni netradiciniai augalai, keistos jų kompozicijos, net bjaurumo estetika. Kuo žavingas netobulumas?
– Taip, man patinka tik komplikuoti dalykai. O jei rimtai, smalsu prisiliesti prie to, kas suvokiama kaip perversija, defektas, patologija. Mane traukia skirtingi poliai, ribiškumas. Galbūt dėl to domiuosi ir naiviuoju autsaiderių menu. Jei reikėtų rinktis, ir savo poeziją mielai priskirčiau autsaiderių kūrybai, nes būtent joje atrandu tikrumą, autentiką, viskas atrodo pažįstama. Mene nemėgstu glazūruotų paviršių. Mane žavi kontrastai. Galiu žiūrėti „Šėtonišką tango“, o paskui įsijungti miuziklą su Carmen Miranda. Kaip viena mano mylimiausių menininkių Yayoi Kusama buvo apsėsta taškų, (polka-dots), kurie man primena amžinybę, taip aš esu apsėsta priešybių. Dėl bjaurumo estetikos pasitelksiu kitą pavyzdį. Jeanas Genetas – kitas mane paveikęs kūrėjas. Jo „Gėlių dievo motina“ turbūt yra viena šlykščiausių skaitytų knygų, bet autoriaus rašymo stilius, detalės, kone religinis mistiškumas tą kūrinį kartu paverčia ir vienu gražiausių bei sudėtingiausių knygų. Tobulumas man asocijuojasi su nuoboduliu. Bjaurume dažnai slypi daugiau tikrumo. Tai man yra svarbiausia.
– Minėjai, kad tavo poezija yra gana atvira ar net autobiografinė, tačiau niekada nerašai iš „aš“ perspektyvos (nebent „aš“ būtų kita asmenybė). Ar taip bandai pasislėpti nuo galimų skaitytojų interpretacijų? Ar ilgai kaupeisi savo kūrybą parodyti kitiems – ne tik artimiesiems, draugams, bet ir kultūrinės spaudos redaktoriams?
– Rašydamas dažnai bijai kitų būti demaskuotas dėl praeityje patirtų atstūmimų – baisu per daug atsiverti. Galvoji, kad skaitytojas pernelyg gerai tave pažins, o to nesinori. Gal todėl ir renkuosi įsikūnyti į kitą. Pirmosios publikacijos, visaip kaip ir pirmieji eilėraščių pristatymai artimiausiems žmonėms, buvo gąsdinantis dalykas. Džiaugiuosi, kad turėjau ratą žmonių, kurie skatino tai daryti, nors ir buvo beprotiškai baisu. Jei atvirai – apskritai negalvojau, kad mano kūrybą kas nors kur nors publikuos. Esu gana paranojiškas žmogus, dažnai prisigalvoju keisčiausių dalykų, nors jie dažniausiai taip ir neišsipildo. Pirmuosius prozos bandymus pristačiau mokyklos laikais, dalyvaudavau literatūriniuose konkursuose, publikavausi „Pašvaistės“ žurnale. Pirmąją poezijos publikaciją parengiau prieš ketverius metus ir nusiunčiau „Šiaurės Atėnų“ redaktorei. Tai kėlė daug nerimo, išprovokavo ne vieną nemigos naktį. Tačiau kai redaktorė parašė, kad eilėraščius publikuos, labai apsidžiaugiau. Tai daug reiškė – mano poezija nėra total garbage. Savikritikos man niekada netrūko. Kita vertus, autoriai ir neturi būti patenkinti savo tekstais. Kitaip jie nustotų ieškoti ir tobulėti. Kol esi nepatenkintas, tol procesas gyvas – ieškai naujų formų, simbolių, įvaizdžių: esi nuolatinio degimo būsenos. Akimirka, kai pasakysi, kad parašei geriausią savo eilėraštį, reikš, kad nuo tada pradėsi eilėraščius štampuoti, rašyti tą patį per tą patį, kartotis. Neįsivaizduoju, kas rašytojui gali būti blogiau.
– Tavo drąsa ir poetinė išmonė neliko nepastebėta ar neįvertinta. Už eilėraščius 2020 m. Poetinio Druskininkų rudens metu buvai apdovanota Antano A.Jonyno prizu. Ar šis apdovanojimas leido labiau pasitikėti savimi? O gal priešingai – tapai sau dar reiklesnė?
– Tą vakarą, kai salėje skelbiant laureatą išgirdau savo vardą, užliejo euforija. Nesitikėjau tokio įvertinimo, bet tai nesutrukdė juo džiaugtis. Kai viskas nurimo ir grįžau į savo kambarį, apsiverkiau. Žinoma, tai buvo džiaugsmo ašaros, negalėjimo patikėti ašaros. Patiko ir pats festivalis. Nustebino netikėtas kitų poetų palaikymas, ypač vyresnės kartos. Tai dar kartą leido pajusti, kad mano kūryba nėra visiškas mėšlas. Žinoma, svarbu niekada neužmigti ant laurų – tai dažnai man primena ir tėtis, o aš jam pritariu.
– Ar kada galvojai, kas poezijai galėtų tapti atsvara? Tarkim, jos rašymas staiga tampa draudžiamu užsiėmimu, arba pati suvoki, kad nebegali ar nenori rašyti. Kokioje srityje save realizuotum?
– Gal dar labiau įsitraukčiau į floristiką, toliau kurčiau augalų kompozicijas. Tarp šių sričių pastebiu ne vieną panašumą. Kai kuri kompoziciją, laidotuvių ar vestuvių puokštę, kiekvienas jos elementas turi sau skirtą vietą, kurioje turi atlikti funkciją. Taip pat ir poezijoje. Kiekvienas kablelis, brūkšnys, žodžio perkėlimas į kitą eilutę – viskas turi priežastį. Negali rašyti bet kaip. Žinoma, gal kiti ir gali, bet kalbu apie save. Aš negaliu rašyti bet kaip, ir šiuo klausimu esu gana griežta. Tas griežtumas man būdingas tiek rašant eilėraščius, tiek kuriant augalų kompozicijas. Floristika taip pat leidžia patirti ir suvokti visa ko laikinumą, praeinamumą. Juk dirbu su gyvomis gėlėmis, kurios netrukus nuvysta. Tačiau net floristika poezijai netaptų atsvara.
– Paminėjus laikinumą, norisi pastebėti, kad mirties nuojautos, egzistencinio trapumo netrūksta ir tavo eilėraščiuose. Tačiau mirtis tavo kūryboje nėra kažkas, ko lyrinis subjektas bijotų ar mėgintų išvengti. Priešingai, jis suvokia savo mirtingumą kaip galimybę tęstis įsikūnijus į kitas materijas. Kaip floristika ar kitos veiklos daro įtaką rašymui?
– Pastebėjau šias paraleles. Tačiau svarbu išskirti ir esminį šių veiklų skirtumą. Kai dirbu su gėlėmis, kai kuriu puokštes, kai dėlioju augalų kompozicijas, jaučiu, kad tai sukuria labai trumpą emocinį efektą. Kai skaitau poeziją, tas efektas taip pat žybteli kaip blyksnis. Tačiau jis tampa esminiu elementu – savotiška priežastimi naujiems impulsams. Blyksniui žybtelėjus, mintyse jau dėliojasi naujo eilėraščio pamatai, tačiau kol jį parašai, dar ilgai turi klaidžioti labirinte. Neretai ir aklavietėje lieki. Turiu nemažai nebaigtų eilėraščių, tačiau prie jų negrįžtu. Suprantu, kad viskas, jau baigta, tas efektas nutrūko. Vadinasi, tekstas taip pat nustojo gyventi. Eilėraštis išsikvepia tada, kai jauti, kad pradedi kartotis ir nebeturi ko pasakyti. Turiu vieną patirtį kuriant žurnalą „Dešra ant žaizdos“. Jame publikavau tris eilėraščius, o du iš jų buvo visiškai išgimdyti, pabaigti tik dėl to, kad pabaigčiau. Tie tekstai šiandien man visai nepatinka, jų neįtraukčiau, tarkim, į savo knygą, nors juose ir buvo įdomių metaforų. Dabar apskritai atsisakyčiau publikuotis arba palikčiau vos kelias eilutes. Literatūra yra gyvas organizmas, iš kiekvieno kūrinio turi sunktis gyvybiškumo syvai. Todėl kartotis ir kalbėti apie tą patį tokiomis pačiomis priemonėmis man nepriimtina.
– Tau užsiminus apie būsimą knygą, prisimenu poeto Ernesto Noreikos mintį, kurią jis išsakė mūsų interviu metu po savo trečiosios eilėraščių knygos „Apollo“ pasirodymo. Ernestas teigė, kad nerašė trečiosios knygos, bet rašė eilėraščius, vėliau į ją sugulusius. Tikiu, kad tavo požiūris panašus, ypač pasidalijus patirtimi rašant eilėraščius iš reikalo. Ir vis dėlto – kaip įsivaizduoji savo pirmąją knygą?
– Prisipažinsiu, kad mintis apie knygą šiuo metu yra varomoji gyvenimo jėga ir pagrindinis tikslas. O gyvenime tikslą turėti yra visai neblogai, nes buvo etapų, kai jo neturėjau. Tai va, visai geras jausmas (šypsosi). Man svarbu, kad knyga turėtų griežtą struktūrą, kad tai nebūtų pavieniai sumesti tekstai. Įsivaizduoju keturis skyrius, kurie veiktų kaip atskiri ciklai. Eilėraščiai turės pereiti mano atranką, todėl į knygą pateks tik pati jų esencija – tai, kas pasisekė geriausiai. Taip pat labai svarbus išbaigtumo elementas. Rengiant knygą jis esminis. Tačiau pastebėjau, kad kuo daugiau prie tos knygos dirbu, tuo dažniau jaučiuosi kaip Johannas Wolfgangas Goethe, visą gyvenimą rašantis „Faustą“. Vos užrašau vienas, jau iškyla kitos mintys. Nesakau, kad nepatiriu kūrybinių krizių. Žinoma, patiriu. Tačiau jos nesusijusios su tuo, kad neturiu ko pasakyti. Dažniau – atvirkščiai.
Patricija Gudeikaitė / A. Pilkauskaitės nuotr.
– Tuomet gal nepatiri ir baimės, kad, parašiusi vieną eilėraštį, kuriuo pati būtum bent jau santykinai patenkinta, daugiau tokio neparašysi?
– Oi ne, tokios baimės neturiu. Filosofas Ludwigas Wittgensteinas sakė: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“. Todėl nebijau nebeturėti ko pasakyti. Jei tas suvokimas kada nors ateitų, pirmiausia būčiau dėkinga ir daryčiau kitus dalykus. Iš tiesų net viliuosi, kad man laiku pavyks tai pajusti, nes yra ne vienas poetas, leidžiantis vieną poezijos rinkinį po kito. Dvidešimta knyga, o eilėraščiai tie patys. Atrodo, kad tikrai galėtų paprasčiausiai sustoti, neberašyti. Tačiau nesustoja, tai daro tarsi iš inercijos. Galbūt ir dėl dėmesio stokos – juk išleidęs naują knygą ir vėl trumpam apie save primeni. Daliji autografus, duodi interviu. Visai kaip ir aš dabar (šypsosi). Galbūt jiems rašymas ilgainiui yra tapęs įpročiu: ryte atsikelsiu, sėsiu rašyti ir bus naujas eilėraštis. Žinoma, tiems poetams nesiūlau tapti A. Rimbaud, kuris nustojo rašyti visai jaunas ir viską metęs išvažiavo į Afriką dirbti vergų pirkliu. Bet laiku suvokti, kad išsisėmei, man atrodo labai svarbu.
– Ar svarbu, kad skaitytojas eilėraščius suprastų taip, kaip juos supranti pati? Štai 2020 m. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas vadovaujasi tvirta nuostata, kad skaitytojas niekada nesvarbus.
– Kiek sykių teko susidurti su skaitytojais, tiek kartų suvokiau, kad tai aš sau esu didžiausia kritikė. Niekas manęs taip nesugeba sukritikuoti, kaip aš pati. Tačiau modelio, pagal kurį įsivaizduočiau savo skaitytoją, neturiu. Eilėraščius kažkada skaičiau su literatūra nesusijusiai pusseserei. Jos įvertinimas „jaučiu“ buvo tikras komplimentas. To rašančiajam ir pakanka – kad skaitytojai tavo kūrinius jaustų. Poezijos nemėgstu ir kategorizuoti – priskirti save vienai ar kitai rašančiųjų lygai. Kritiko nuomonė nėra svarbesnė už paprasto skaitytojo. Skirstymas rimta – nerimta dvelkia snobizmu, kuris man yra atgrasus. Įdomu, kad skaitytojai mano kūrybą dažnai vertina kaip rimtą, sudėtingą, nors ne viename eilėraštyje yra nemažai groteskiško humoro, kurio skaitytojai neperskaito. Panašiai, kai skaitau Franco Kafkos knygas, įsivaizduoju, kad jis kažkur paraštėse slapta juokiasi: vedžioja skaitytoją savo labirintais ir klaidina, o iš tiesų paprasčiausiai smaginasi. Todėl dažnai stebiuosi, kodėl skaitytojai mano eilėraščiuose nepastebi to sarkazmo, absurdiško humoro. Gal remarkose pažymėti, kad jį naudoju (juokiasi)?
Apskritai, man įdomu bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Organizuodama literatūrinius renginius renkuosi netradicines, neoficialias erdves. Norisi eksperimentuoti, ieškoti naujų būdų pristatyti literatūrą, vengti pompastikos, dirbtinio dramatizmo ir perdėto rimtumo. Paradoksalu tai, kad net jei ir mėginu kurti bendruomeniškumą, literatūroje vis tiek jaučiuosi autsaidere.
