Lietuviai pateko į B grupę ir per aštuonerias rungtynes iškovojo dvi pergales. Tai lėmė aštuntąją vietą tarp devynių ekipų. Nors mūsiškių grupė buvo gana pajėgi, lietuviai sugebėjo rimtai pasipriešinti net ir vieniems iš čempionato favoritų.

Čempionato starte Lietuvos akmenslydininkai 2:4 nusileido Slovėnijai ir 2:7 – Lenkijai. Vėliau laukė akistata su tituluota Kanados rinktine. Po puikaus antrojo kėlinuko lietuviai net buvo išsiveržę į priekį prieš vieną stipriausių pasaulyje kerlingo valstybių 3:2. Nors vėliau kanadiečiai susigrąžino iniciatyvą, Lietuvos komanda pralaimėjo garbingai – 5:9. Kitą dieną Lietuvos rinktinė po nesėkmingos pabaigos 4:8 pralaimėjo Vengrijos ekipai.

Penktosiose rungtynėse galiausiai išaušo ir lietuvių valanda. Po atkaklios kovos mūsiškiai 7:6 įveikė Naująją Zelandiją ir iškovojo pirmąją pergalę. Tą pačią dieną laukė akistata su kita Okeanijos atstove – Australija. Šįkart pergalės pasiekti nepavyko – 4:6. Kitą dieną Lietuvos rinktinė šventė antrąją pergalę – 10:7 po pratęsimo buvo nugalėti suomiai. Retas atvejis, kai pratęsime pavyksta pelnyti net tris taškus.

Grupės finiše lietuviai 4:9 pralaimėjo Taivanui, kuris kartu su be pralaimėjimų žygiuojančia Kanada bei Australija pelnė kelialapius į atkrintamąsias varžybas.

„Viso čempionato metu stengėmės taisyti pasiruošimo metu užsilikusias ir naujai pirmenybių metu išryškėjusias problemas. Rungtynės su Kanada buvo pirmosios, kai pradėjo kažkas lipdytis. Nors galiausiai ir pralaimėjome, tuo metu buvome pirma komanda, kuri nors trumpai pirmavo prieš kanadiečius. Labai nudžiugino vienos po kitų sekusios rungtynės su Vengrijos ir Naujosios Zelandijos komandomis. Tiek su viena, tiek su kita sužaidėme geriau nei bet kada iki čempionato. Su vengrais pergalei to neužteko, nes kas iš to, kai komanda padarė vos keletą klaidų, kai priešininkas – tik vieną, kurią pamenu“, - pasakojo Lietuvos rinktinės kapitonas P. Rymeikis.

Iki kelialapio į ketvirtfinalį Lietuvos komandai pritrūko dviejų pergalių ir kitų palankių rezultatų. P. Rymeikio teigimu, šiai naujai suformuotai nacionalinei komandai pritrūko laiko pasiruošti. Juolab, kad treniruotės vyko ant kitokio ledo.

„Mūsų grupėje, išskyrus Kanada, bet kuri komanda galėjo nugalėti bet kurią. Net keturios komandos pretendavo į trečiąją vietą ir visos iškovojo bent po dvi pergales. Niekada negali žinoti, į kokio pajėgumo grupę Lietuva pateks kitą kartą“, - analizavo P. Rymeikis.

P. Rymeikis pridūrė, kad Lietuvos komandai šiame čempionate teko didelis krūvis, nes tvarkaraštis neretai lėmė rungtynes tiek vėlai vakare, tiek anksti ryte. Dėl to čempionato finiše jautėsi nuovargis.

Vienas iš pozityvesnių dalykų – augantis Lietuvos jaunųjų kerlingo žaidėjų meistriškumas. Šioje Lietuvos komandoje debiutavo Miglė Kiudytė, kuri nepaisant jauno amžiaus, jau demonstruoja aukšto lygio žaidimą. Jai tai buvo pirmasis tokio lygio suaugusių čempionatas, kuriame ji pasirodė puikiai. Netrukus jos laukia debiutas ir Lietuvos moterų rinktinėje, kuri varžysis Europos čempionate.

Galutinėje pasaulio mišrių komandų čempionato įskaitoje Lietuvos rinktinė užėmė 30-ąją vietą tarp 34 šalių. Į ketvirtfinalį iškart pateko Švedijos, Kanados, Norvegijos ir Ispanijos komandos. Dėl vietų ketvirtfinalyje pirmajame atkrintamųjų varžybų rate žais Taivanas – Belgija, JAV – Australija, Latvija – Šveicarija ir Japonija – Italija.

Saviaudito priemonė

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su socialinės reklamos agentūra „Nomoshiti“ prieš kelerius metus pradėjo vykdyti projektą „Daugiau balanso“. Pasak projekto kūrybos vadovo Pauliaus Rymeikio, darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo formulė buvo sumanyta kaip vienas iš elementų, galintis padėti įvesti šiek tiek balanso į žmonių gyvenimą.

„Mes sukūrėme priemonę, kuria kiekvienas žmogus gali pasinaudoti, – pasižiūrėti, pasiskaičiuoti, kaip jam gyvenime sekasi išlaikyti balansą, – sako pašnekovas. – Įdomiausia būtų, jeigu formulę išbandytų ne tik pavieniai asmenys, bet ir kartu gyvenančios poros. Susidėliojus formules atskirai, partneriams rekomenduoju kartu susėsti ant sofos ir pasilyginti. Taip išryškėja, kiek kuris skiria laiko namų ruošai, kam dėl to lieka daugiau laiko kitoms veikloms. Įvairūs tyrimai rodo, kad namų ruošos darbų pasiskirstymas tarp vyrų ir moterų vis dar labai neproporcingas, tad galbūt formulė gali padėti bent pamatyti tą skirtumą.“

Pauliaus teigimu, projekto kūrėjams teko susitaikyti, kad neįmanoma sukurti kiekvienam žmogui tinkančios formulės, nes kiekvienas mūsų – kitoks. Formulė sukurta daugiau kaip saviaudito priemonė, sudaranti žmogui galimybių pačiam pasiskaičiuoti, kiek kam konkrečiai šiame gyvenimo etape jis skiria laiko ir kiek norėtų skirti. Kiekvieno žmogaus poreikiai, norai, galimybės, įsipareigojimai skirtingi, todėl nėra vienos formulės, tinkamos visiems, – kiekvienas gali susikurti savąją.

„Dažnai žmogus jaučia, kad kažkas jo gyvenime blogai, pavyzdžiui, per daug dirba, o kažkam trūksta laiko, ir jis tiesiog nuolat apie tai galvoja. Formulė padės pagaliau susidėlioti savo gyvenimą, kaip sakoma, popieriuje, ir aiškiai pamatyti, kam kiek skiriama laiko, kam norėtųsi skirti daugiau ir kiek daugiau. Šalia – patarimai, kaip bandyti ieškoti to laiko. Iš esmės tokio dalyko kaip ideali formulė nėra ir niekada turbūt nebus“, – sako P.Rymeikis.

Dedamosios dalys

Formulėje – darbas ir dar dešimt gyvenimo dalių: šeima, emocinė sveikata, dvasingumas arba religingumas, intelektualinė veikla, sveikata ir fizinė forma, buitis, asmeninis gyvenimas, socialiniai ryšiai, miegas ir į daugelio dienotvarkę prasmunkantis iššvaistytas laikas.

„Visos formulės sritys susiveda į tris pagrindinius dalykus: profesinį gyvenimą, rūpestį savimi ir socialinius ryšius. Pastaruosius du skaidėme į smulkesnes dalis. Analizuodami užsienio literatūrą pastebėjome, kad kai kurios universaliausios gyvenimo sritys išskiriamos visur – pavyzdžiui, miego ar sveikos gyvensenos svarba. Kitos sutinkamos retai, pavyzdžiui – bendruomenė, savanoriavimas“, – pasakoja P.Rymeikis.

Tendencija: savo gyvenimo prioritetus analizuojantys žmonės dažniausiai akcentuoja, kad norėtų skirti daugiau laiko šeimai ar sportui / Pixabay.nuotr.

Kiekvienai savaitei formulėje skirtos 168 valandos, tačiau kai kurios formulės sritys gali persidengti. Pavyzdžiui, savaitgalio žygis su šeima – du zuikiai vienu šūviu: ne tik laikas su artimaisiais, bet ir judėjimas, sportas tuo pačiu metu.

Pašnekovas tvirtina, kad formulės tikslas visų pirma yra pakviesti žmones kvestionuoti – kiek laiko skiriu darbui ir asmeniniam gyvenimui, kurioms sritims laiko norėčiau skirti daugiau? Jis teigia nemanantis, kad į kiekvieną savaitę ir kiekvienus savo gyvenimo metus turėtume sutalpinti visas vienuolika sričių.

„Siūlau pradėti nuo vienos srities, kurią norėtumėte keisti, suaktyvinti, plėsti. Pabandykite tris mėnesius padirbėti prie vienos srities ir tuomet žiūrėkite, ar kas nors pasikeitė jūsų gyvenime? Ar pajutote efektą? Kažkurią vieną sritį pajudinę, po mėnesio galite vėl iš naujo analizuoti, kaip pasikeitė situacija, kam dabar norėtumėte skirti daugiau laiko, jau nekalbu apie tai, kas bus po metų ar po penkerių“, – sako pašnekovas.

Pasak Pauliaus, balansas nėra statiškas. Nėra taip, kad sukūręs kažkokį balansą, turi jo laikytis visą laiką. Tarkime, jeigu nusprendžiau, kad dirbsiu 36 valandas per savaitę, o šią savaitę dirbau 50 ir kitą dirbsiu 50, tai jau balansas sugriautas ir kyla dar didesnis chaosas, stresas, nes tau atrodo, kad viskas griūva.

Arba, tarkime, jeigu sportininkas ruošiasi reikšmingoms varžyboms, jis turi suvokti, kad kol kas jis tikrai negalės nei mokytis groti pianinu, nei daugiau laiko skirti šeimai. Ar tai reiškia, kad gyvenimo balansas sugriuvo? Ne, nes jis gali aiškiai nusibrėžti ribas – dabar yra taip, po pusmečio bus kitaip.

„Analizuodami kiekvieną formulės sritį mes dažnai vartojame žodį „sąmoningumas“. Jeigu tu sąmoningai susiplanuoji, kad tiek valandų skirsi sau, tiek – šeimai, tiek – darbui, tai jau yra gerai, – sako P.Rymeikis. – Blogiausia, kad mes daugelį dalykų darome iš inercijos, nesąmoningai, automatizuotai ir paskui patys net neapčiuopiame, kur yra problema, nesustojame ir nepabandome suvokti, kas vyksta mūsų gyvenime.“

Keistis turi pats

Pagrindinė formulės filosofija, P.Rymeikio teigimu, – vadinamųjų balanso kojų turėjimas. Kiekviena sritis – ar šeima, ar emocinė sveikata, ar darbinė veikla, ar dar kažkas – yra tos gyvenimo balanso kojos. Jeigu įsivaizduotume, tarkime, kėdę, kad ji nenugriūtų, ji turi turėti bent tris atramas. Žmogaus gyvenime yra panašiai – kad būtų balansas, negali remtis vos viena ar dviem kojomis.

Juk jeigu žmogui svarbiausia yra darbas ir visas gyvenimas laikosi ant tos vadinamosios vienos kojos, tai, neduok Dieve, jį atleis – visas jo gyvenimas grius. Net jeigu jo visas gyvenimas yra šeima ir darbas, tai vieną šią koją nupjovus vis tiek viskas grius. Tad kuo daugiau tų balanso kojų žmogus turi, tuo tvirčiau jis jaučiasi gyvenime. Kuo geresnė jo fizinė, emocinė sveikata, kuo stipresni socialiniai ryšiai, kuo daugiau jo gyvenime įvairių pomėgių, tuo mažiau jį veikia kažkurios vienos srities disbalansas.

Pašnekovas pastebi, kad savo gyvenimo prioritetus analizuojantys žmonės dažniausiai akcentuoja, jog norėtų skirti daugiau laiko šeimai ar sportui. Tačiau pridėjus laiko šiems užsiėmimams, nebetelpama į tas 168 savaitės valandas. Ką tada daryti? Laiką, skiriamą kažkurioms kitoms veikloms, reikia mažinti. Ir darbas daugeliui žmonių yra ta dalis, kuriai skiriamą laiką norėtųsi mažinti. Kaip tai padaryti?

Formulės autoriai savo rekomendacijose ragina atkreipti dėmesį į tai, kada mes dirbame. Tarkime, jeigu grįžęs namo žmogus dar nuolatos tikrina elektroninį paštą, tai jis toliau dirba. Jeigu savaitgaliais skaito su darbu susijusias knygas, tai jis toliau dirba. Jeigu iš ryto atsikėlęs pirmą pusvalandį skiria atsakyti į laiškus, o aštuntą vakare dar pasitikrina, ar jam tikrai niekas neparašė, o šeštadienį, sekmadienį ruošiasi kitos savaitės darbui, tai žmogus per savaitę dirba ne 40, o 50 valandų. Vadinasi, kažkur yra problema – ar tu nepakankamai gabus, ar darbe resursų trūksta. Ar tu tiesiog nesąmoningai skiri darbui daugiau laiko negu reikia.

„Kitas dalykas – tu gali pasakyti sau, kad nori dirbti mažiau, bet tada labai aiškiai turėsi įsivardyti, ką tu dėl to norėsi paaukoti, – sako Paulius. – Ar tau tinka šią akimirką uždirbti mažiau? Jaunas žmogus greičiausiai aukos daugelį dalykų, kad galėtų įsitvirtinti darbe, padaryti karjerą. Bet vyresnis žmogus gali sakyti: „Aš jau turiu tai, ko man labiausiai reikia, jaučiu, kad stresas man kenkia, tad manau, kad man svarbiau sveikata ir nenoriu jos aukoti dėl tų papildomų 200 eurų per mėnesį dirbdamas viršvalandžius.“

Kitas patarimas norintiems rasti papildomo laiko kitoms veikloms: važiuoti į darbą ir grįžti iš jo tam tikra prasme irgi yra darbas. Tad kai kam verta pagalvoti, kas geriau, – kasdien dvi valandas aukoti kelionei į darbą ir iš jo, ar nuomotis būstą netoli darbo ir per kelias minutes atvažiuoti dviračiu arba ateiti pėsčiomis, ir taip dviem valandomis per dieną sumažinti laiką, kurį skiri darbui.

Kovido pandemija parodė, kad nemaža dalis žmonių puikiai gali dirbti iš namų – kai kuriems žmonėms tai taip pat išeitis, padedanti taupyti laiką, mažiau jo praleisti darbe ir daugiau su šeima.

„Tad būdų, kaip sumažinti darbui skiriamą laiką, yra įvairių – tiesiog reikia nuspręsti, kad tu norėtum jį mažinti, – sako Paulius. – Tik čia dar vienas akcentas: jeigu žmogus nusprendžia, kad jis turėtų mažiau dirbti, tai ar naudosis jis ta formule, ar ja nesinaudos, jis turi daryti tam tikrus žingsnius. Formulė čia nieko pakeisti negali – tik pats žmogus.

Formulė niekaip nieko neprivers daryti – ji tiesiog padės pamatyti, kokioje situacijoje dabar esi ir ką galbūt galėtum pakeisti.

Paskatins bent susimąstyti

Kartu su formule jos kūrėjai pateikia patarimų, kaip pasiekti vienų ar kitų rezultatų, literatūros nuorodų, kur galima rasti daugiau informacijos dominančia tema. Visa tai, anot P.Rymeikio, – neišsemiamas resursas. Saviugda – antras žingsnis po saviaudito.

Projektą jo autoriai planuoja tęsti, nes tema daugeliui įdomi ir aktuali – atsiras papildomų straipsnių, naujų knygų išminties rekomendacijų.

Svarbiausia, kad žmogus pagaliau sugebėtų sustoti ir pasižiūrėti į save, kad negyventų iš inercijos.

„Viena mano mėgstamiausių citatų – psichologo Dano Ariely žodžiai „In the future we are all wonderfull people“ (liet. „Ateityje visi mes esame nuostabūs žmonės“). Daug kam atrodo, kad ateityje gausime ir didelę pensiją, ir keliausime, ir būsime sveiki. Ką darote šiandien, kaip taip būtų? Sakoma, kad net reklamose, vaizduojančiose senjorus, jaunas žmogus savęs neatpažįsta – jis įsivaizduoja, kad išliks toks pats jaunatviškas, guvus, tik pagal pasą jam bus 80 metų. Tad formulė yra penas apmąstymams ir įkvėpimas individualiems sprendimams“, – sako pašnekovas.

Anot jo, kiekvienam žmogui naudinga skirti laiko tokiai formulei užpildyti, pagaliau leisti sau bent akimirką sustoti, nelėkti, o išanalizuoti, kokioje situacijoje yra tavo gyvenimo balansas, kiek to balanso apskritai tavo gyvenime yra. Pagalvoti, kiek sričių tavo gyvenime nepaliestos, kiek jų tave iš tiesų domina, kiek įvairiapusė asmenybė tu esi.

„Svarbiausia, kad žmogus pagaliau sugebėtų sustoti ir pasižiūrėti į save, kad negyventų iš inercijos. Juk būtent gyvenimas iš inercijos dažnai žmones laiko ir darbuose, kurių jie nekenčia, ir su netinkamais partneriais, ir emocinė sveikata pakrikusi. Bet žmogus tiesiog taip gyvena, nes jam atrodo, kad toks tas gyvenimas yra. Greičiausiai gyvenimas nėra toks – tiesiog tu jį tokį gyveni. Tad manau, kad jeigu žmogus prisės ir paskaitys, ką mes ten parašę, bent kažkokių minčių jam kils. Ar jis kažką darys, ar ne, čia jau kiekvieno reikalas“, – pastebi P.Rymeikis.

Keturios stipriausios Lietuvos komandos turnyrą pradėjo grupėje, kur visos poros tarpusavyje turėjo sužaisti po du kartus.

Grupės nugalėtoja tapo Donato Kiudžio ir Linos Janulevičiūtės komanda. Ji laimėjo penkis mačus iš eilės ir tik nieko nebelėmusiame paskutiniame grupės susitikime 3:10 pralaimėjo Lietuvos čempionės titulo neapgynusiai „IceProof MD“ ekipai, kuriai atstovauja Konstantinas ir Akvilė Rykovai.

Praėjusių metų čempionai grupėje abu sykius – 6:9 ir 6:7 nusileido M. Jurkutės bei P. Rymeikio duetui – ir liko už finalo borto. Su 4 pergalėmis M. Jurkutė ir P. Rymeikis grupėje liko antri ir pelnė vietą finale.

Tuo tarpu tris pergales iškovojusi „IceProof MD“ komanda bei be laimėjimų likę jaunieji Nika Šilova ir Matas Junevičius turėjo kautis dėl bronzos apdovanojimų.

Finalas buvo tikra čempionato puošmena. Verta pažymėti, kad grupėje D. Kiudys ir L. Janulevičiūtė prieš būsimus finalo oponentus abi pergales pasiekė po ataklios kovos – 7:6 ir 7:5.

Finale pirmą tašką pelnė D. Kiudys ir L. Janulevičiūtė, bet po trečiojo kėlinuko 4:1 jau pirmavo M. Jurkutės ir P. Rymeikio komanda. Tuomet – puikus atsakomasis pasirodymas ir rezultatas tapo lygus 4:4. Šeštajame kėlinuke D. Kiudžio ir L. Janulevičiūtės duetas pelnė 2 taškus ir išsiveržė į priekį 6:5, bet jau septintajame kėlinuke M. Jurkutė ir P. Rymeikis susigrąžino minimalią persvarą 7:6.

Aštuntajame kėlinuke paskutinis akmuo priklausė D. Kiudžiui ir L. Janulevičiūtei. Vis tik mačo pabaigoje abu duetai neišvengė klaidų, o galiausiai M. Jurkutė ir P. Rymeikis paskutiniame kėlinuke „pavogė“ tašką iš varžovų ir pirmą sykį tapo Lietuvos čempionais.

„Prieš paskutinį akmens paleidimą jaučiausi gerai, pasitikėjau savimi, tik nerimavau, ar to užteks, nes paskutinis akmuo buvo ne mūsų“, – po finalo sakė M. Jurkutė.

P. Rymeikis pasakojo, jog paskutinis kėlinukas abiem komandoms susiklostė nesėkmingai. Tam, matyt, turėjo įtakos įtampa ir laiko stoka.

„Pirmasis mūsų metimas turėjo virsti „saugu“ už kurio slėpsime kitus savo akmenis, tačiau metimas buvo per greitas, akmuo neliko žaidime, tad teko keisti strategiją ir vietoj to, kad laimėti kėlinuką, bandėme nesudaryti priešininkų komandai galimybės paimti daugiau nei vieno taško, kas būtų virtę pratęsimu, kuriame jau mūsų komanda turėtų paskutinio metimo teisę. Laimei, klydo ir priešininkai, kurių vienas akmenų mums galiausiai pasitarnavo, kaip „saugas“ už kurio pasislėpėm ir kurio varžovai savo paskutiniu metimu nesugebėjo „iškrapštyti“, – prisiminė kerlingo žaidėjas.

Bronzos medalius iškovojo „IceProof MD“ duetas, kuris susitikime dėl trečiosios vietos 9:3 įveikė N. Šilovos ir M. Junevičiaus porą.

Įdomu tai, kad Lietuvos mišrių dvejetų kerlingo čempionatas buvo surengtas ketvirtą kartą ir visus juos laimėjo skirtingos komandos.

„Akivaizdu, kad nėra komandos, kuri būtų visa galva aukščiau už kitas. Trys stipriausios šių metų komandos Lietuvos čempionatuose yra ir laimėjusios, ir pralaimėjusios viena kitai. Faktiškai beveik visos varžybos savo reikšme prilygo mini pusfinaliams“, – kalbėjo P. Rymeikis.

Tiek P. Rymeikiui, tiek M. Jurkutei tai buvo pirmieji aukso medaliai, todėl jiems kol kas tai yra didžiausia karjeros pergalė.

„Mes šiemet tiesiog norėjome laimėti kokios nors spalvos medalį, nes visada likdavome už prizininkų pakylos su gėlių puokšte rankose. Pirmajame čempionate kovoti dėl geresnių pozicijų man neleido patirta šonkaulio trauma, 2020 metais turnyras buvo nutrauktas po pirmojo etapo, o pernai M. Jurkutė žaidė po sunkios kojos traumos“, – aiškino P. Rymeikis.

Naujieji Lietuvos kerlingo čempionai apie ateitį toli negalvoja.

„Pradžiai reikia apsiprasti su tuo, kas nutiko. Lietuvoje mišrių dvejetų kerlingas nėra žaidžiamas, nes jam reikia gero ledo, tad tiek treniruotis, tiek žaisti važiuojame į užsienį. Vienas mini turnyras Latvijoje dar laukia šį sekmadienį, o dar kitą savaitę vykstame į Pasaulio kerlingo turo (WCT) lygio turnyrą Danijoje. Po jo ir žiūrėsim, planuosim. Faktas, kad pergalė Lietuvos čempionate suteikė tikėjimo, kad galime, bet tuo pačiu ir patys suprantame, kad su dabartinėmis pasiruošimo galimybėmis nesame savo geriausioje formoje“, – pridūrė P. Rymeikis.

Dovana draugams – egzotiški pietūs

"Deja, galėčiau surengti bene geresnę ekskursiją Indijoje, Šri Lankoje ar Japonijoje, bet ne Lietuvoje", – atsiduso rudenį ketvirtą kartą į Tekančios Saulės šalį keliausiantis Paulius. Jis viliasi, kad pas jį atvyks svetingai priėmę ar kelionėse sutikti draugai iš Irano, Singapūro, Indijos, Kambodžos, Vietnamo, Taivano, Mianmaro ar kitų kraštų. "Jiems būtų puiki proga pamatyti Vilnių, Kauną, Trakus, kitus pagrindinius Lietuvos miestus ir traukos objektus", – sakė vyras.

Keliolika egzotiškų kampelių aplankęs ir neskaičiuojantis šalių, kuriose pabuvojo dieną ar dvi, Afrikos gilumos Paulius nesirenka dėl maisto kultūros stokos.

"Esu pusiau vegetaras, – šyptelėjo P.Rymeikis. – Todėl renkuosi šalį ir dėl maisto, visada atsivežu prieskonių, o lauktuvių dovana draugams – pietūs ar vakarienė, supažindinant su šalimi ir pagaminant tradicinį patiekalą."

Kokios šalies pavadinimas pirmiausia jam šauna į galvą, prakalbus apie maistą? Pusšešto milijono gyventojų turintis ir aukštu pragyvenimo lygiu bei griežta tvarka garsėjantis miestas-valstybė – Singapūras!

"Ten skaniai prisivalgau, vykdamas į kitas Azijos šalis, – šyptelėjo Paulius, prakalbęs apie kainų bei maisto įvairovę. – Nors miestas gana nuobodus savo tvarka, bet maistas ten tarsi gyvenimo būdas ar antroji religija."

Komplimentai Singapūrui

Singapūre P.Rymeikis niekada nepraleidžia vadinamųjų maisto centrų arba kulinarinių kioskelių (angl. Hawker Stalls).

"Kiekviename mikrorajone galima rasti po vieną ar net kelis garažo tipo trijų aukštų pastatus, knibždančius valgančių žmonių. Kainos – nuo 3 iki 10 Singapūro dolerių. Singapūro mastais – pigu, ten valgo ir emigrantai iš Indijos, ir solidūs, daug uždirbantys verslininkai. Pirmą kartą nuvykęs į Singapūrą Paulius padarė klaidą, apsilankęs indų restorane, kur sumokėjo dvigubai brangiau ir nesulaukė nieko autentiško. – "Hawker Stalls" – unikalus įvairių virtuvių pasirinkimas. Viename aukšte parduoda tik vieną patiekalą, kituose – platus pasirinkimas. Norėdamas paragauti tiek patiekalų, kiek ten randi, turėtum aplankyti bent pusę Indijos."

Singapūre beveik nėra blogo maisto, valgymas ten tarsi religija, itin populiarios laidos apie kulinariją, vyksta daugybė varžybų, o maisto kioskelių savininkai nevengia savo vitrinose iškabinti diplomų ar iškarpų iš žurnalų su jiems skirtomis pagyromis.

"Ieškodami, kur ypač skanu, stokite į vietinių gyventojų eilę, – patarė P.Rymeikis. – Tiesa, kai kur teks luktelėti ir gerą pusvalandį."

Maisto estetika Japonijoje

Kai Paulius jau manė, kad maistu Singapūro niekas neaplenks, jis atrado Japoniją, kurios virtuvė įtraukta į UNESCO sąrašą.

"Nedaug šalių turi tokį įdomų, estetišką ir kokybišką maistą", – įsitikinęs Paulius, paneigdamas mitą, kad ten labai brangu.

Viename brangiausių pasaulio miestų Tokijuje jis kas antrą dieną mėgavosi tendon – jūros gėrybėmis ir daržovėmis, apkeptomis tempuroje, pagardintomis tentsuyu padažu ir pateiktomis ant ryžių.

"Prie šio patiekalo gauni neribotą kiekį marinuotų daržovių, japoniškos arbatos. Už vieną skaniausių valgytų patiekalų mokėdavau tik 4 eurus!" – Paulius įsitikinęs, kad net ir brangiausioje šalyje galima rasti skaniai ir nebrangiai pavalgyti.

Japonijoje daugelyje restoranėlių yra maisto aparatai.

"Nuotraukos gelbėja, nes Japonijoje nedaug angliškai kalbančių žmonių", – pastebėjo P.Rymeikis.

Taivane, Korėjoje, Japonijoje taip pat itin populiarios iš plastiko pagamintos patiekalų kopijos.

Tačiau Japonijoje jos pagamintos ypač estetiškai ir, žvelgdamas į ledų imitaciją, tarsi jauti šaltį, o išvydęs vitrinoje tokias skulptūras užsimanai valgyti.

"Taip lengviau maistą išsirinkti, nes neretai mes valgome, kas mums atrodo skaniau. Maistas ten pateikiamas estetiškai, neretai kaip meno parodoje, o restoranuose, kur brangiau, pamatysi daugiau įvairiausių indelių, – aiškino Paulius. – Net mažose parduotuvėlėse, užsisakęs maisto iš aparato, sulauksi įvairių salotų. Japonijoje derinama įvairios skonių amplitudės – šalta ir karšta, saldu ir aštru."

Atrado silkę Stokholmo centre

Mylimoje Japonijoje Paulius, save vadinantis pusiau vegetaru, kartą susigundė ramenais – makaronų sriuba su daržovėmis ir mėsos gabaliukais.

Paknaibęs sultinio riebaluose plaukiojančių kelių mėsos gabalėlių, suvalgęs sriubą, kitą dieną jis buvo gyvas tik vandeniu, bananais ir jogurtu.

Beje, kartą fiasko jis patyrė ir Singapūre: susigundė didele eile vietinių gyventojų prie kažkokio delikateso. Atnešė į dumblius panašią jūros gėrybę.

"Tikėjausi karšto, tačiau tai buvo šaltas, glitus ir labai mums neįprastas patiekalas, – nusijuokė Paulius. – Nenorėjau įžeisti pardavėjo, persėdau toliau nuo jo ir šį delikatesą išmečiau."

Prieš kelis mėnesius jis atrado silkę: nuo vaikystės P.Rymeikis nemėgo jos kvapo, o vaišėse silkę ant stalo perdėdavo toliau nuo savęs arba persėsdavo į kitą vietą.

"Tačiau Švedijos sostinėje Stokholme populiarioje vietoje centre per tris dienas net du kartus valgiau keptą silkę su bulvių koše", – prisipažino keliautojas.

Ne – Mianmaro ir Filipinų virtuvei

Prasčiausia maisto prasme buvo kelionės į Filipinus – ten jis valgė beveik vien vaisius, o vietiniu maistu nesusižavėjo. Net vandenyne pagauta žuvis buvo pagaminta labai prastai.

"Kaip ir Mianmaras – nuostabi šalis, bet prastas, iš skurdaus gyvenimo kilęs maistas, – neabejojo Paulius. – Dauguma jų patiekalų skrudinti. Sprangu ir neskanu. Nekalbu apie ten populiarią tajų ar kinų virtuvę."

Mianmare Paulius rekomendavo tik paskanauti fermentuotos arbatos salotų ir mohingos – sriubos su ryžių makaronais.

Vienoje gražiausių vietų – Bagane, garsėjančiame tūkstančiais senovinių šventyklų bei stupų, apsilankęs interneto kavinėje ir išgėręs bananinio pieno kokteilio po to dvi dienas kankinosi dėl skrandžio.

"Susirgimus priimu natūraliai – tai ženklas, kad kažkas tave sustabdo, – įsitikinęs P.Rymeikis, prisiminęs, kai Indijos megapolyje Mumbajuje tris dienas peršalęs gulėjo kryžiumi ir gėrė tik vandenį. – Tai buvo pamoka, nes pirmas dvi savaites labai skubėjau, beveik nemiegojau."

Ir po ligos Indijoje jis kažkodėl negalėjo valgyti riebaus maisto. Tada ten, kur praleido du mėnesius, jis gerdavo tik arbatą, valgė vaisius, vietinę duoną, sausą vištieną be padažų arba maitinosi garsiuose vakarietiškuose greitai paruošiamo maisto restoranuose, į kuriuos Lietuvoje niekada nekelia kojos.

"Indijoje nesuvalgiau ir mėgstamo panyro su špinatais – tik paknaibiau, – prisipažino keliautojas. – 30–40 laipsnių karštyje sunku valgyti tirštus, riebius patiekalus su padažais. Beje, tada lankiausi jogurtais garsėjančiame mieste ir šis maistas man pakeitė tirštus troškinius."

Neregėto masto labdara

Lietuvis apsilankė ir pas garsiausią visoje Indijoje, net "Lonely Planet" aprašytą omletų kepėją Džodhpure.

"Tačiau omletai nebuvo kažkuo labai ypatingi, stebino ir higienos sąlygos – krūvos kiaušinių dėžių kiaurą dieną stovi kaitinant 30 laipsnių karščiui, – stebėjosi Paulius. – Gerai, kad greta yra fantastiškas indiško jogurtinio gėrimo – lasio kioskelis."

Didžiausią įspūdį Indijoje maisto prasme padarė apsilankymas Amritsaro mieste, kur prie sienos su Pakistanu yra bene švenčiausia sikhų vieta – Auksinė šventykla.

"Čia ir Mianmaro Shwedagon Paya šventykloje jutau bene švenčiausią atmosferą, – prisipažino keliautojas, su kuriuo dažnai norėjo fotografuotis vietiniai – daugelis jų į šventą vietą atvykę iš tolimos Indijos provincijos ir retai matę baltuosius. – Didelį įspūdį padaro ir Wagah sienos uždarymas ceremonija Dirsahip, ir piligrimams bei keliautojams šventyklos valgykla."

Kasdien šventyklos valgykloje nemokamai valgo apie 100–150 tūkst. žmonių!

"Maistą gamina ir tiekia ant stalo savanoriai. Žmonės sėdi ant žemės, iš didelių dubenių pilstomas sriuba, dalijama duona, – bene didžiausioje nemokamoje valgykloje pasaulyje maistas tiekiamas nuo ryto iki vakaro. – Gali valgyti kiek nori, bet maisto negali palikti, nes žmonės to nesupras. Kas pusvalandį ratas keičiasi – vėl ateina šimtai naujų žmonių. Beje, maistas gana skanus ir racionas skiriasi."

Komplimentai stambiajam duonmedžiui

Vietnamo virtuvę pagyręs Paulius prisipažino, kad gyvačių ir jų kraujo, kuo gali ten pasimėgauti gurmanai, jis nebandė.

Beje, vienoje kelionėje Niujorko centre jį nustebino ir nudžiugino 2–3 JAV dolerius kainavę vietnamietiški sumuštiniai.

Tiesa, neragavęs gyvačių Vietname, Tailando sostinėje Bankoke valgė gatvėje nupirktą kokių dešimties įvairiausių pakepintų gyvių kokteilį – skorpionų, svirplių, tarakonų, kirmėlių.

"Kaip beskoniai traškučiai, – gūžtelėjo pečiais P.Rymeikis. – Pakepinta aliejuje su šiek tiek prieskonių. Šiek tiek kitoks skonis, jei gyvis didesnis ir yra baltymų."

Tajų virtuvę P.Rymeikis gyrė: paprastai pagaminama ir labai skanu.

Tailande jis daugiausia praleido šiaurėje, kur dirbo su vienu projektu.

"Tačiau jų ryžių makaronai, pad thai – ryžių makaronai su kiaušinių, sojų daigais ir kiti patiekalai labai skanūs", – įvertino Paulius. Galango šaknies, kitaip vadinamos alpinijos, jis nerado pirkti Lietuvoje, todėl per "eBay" apsirūpino rudeniui ir žiemai.

Bene daugiausia kelionėse Paulius valgė vaisių. Ir niekaip negalėjo atsiskanauti stambiojo duonmedžio (angl. jackfruit) vaisių.

"Nieko skanesnio nesu valgęs, – neslėpė vyras, prisimindamas didesnius už kūdikį, apie 30 kg sveriančius vaisius. – Mango, ananaso ir banano mišinys."

Jis nusipirkdavo aštuntadalį milžiniško vaisiaus ir valgydavo, apsilankęs jogos mokykloje.

"Šis vaisius man asocijuosis su Indonezija", – apie kitą vaisių, durijų, kalbėjo P.Rymeikis. Itin specifinio, dvokiančio neplautomis kojinėmis ar mėlynuoju sūriu durijaus, kuris uždraustas net kai kurių šalių viešbučiuose, skonį Paulius gyrė.

Indonezijoje lietuviui patiko ir dar vienas – gyvatės vaisius, lietuviškai dar vadinamas salakis. Kaštono dydžio vaisiaus paviršius tarsi gyvatės oda, nusėta žvyneliais.

"Sprangus, kietas, tačiau skonis tarp žemės riešuto ir braškės, – lygino Paulius. – Nors pirmą kartą jo paragavus Džakartoje, sutraukė burną. Beje, jo nebandžiau, kaip valgo tajai – padažyto cukruje ir druskoje."

Penkių žvaigždučių vaizdas

Daugelyje egzotiškų šalių pabuvojęs vyras bene svetingiausiais pavadino iraniečius.

Tiesa, Persijos kultūra garsėjančioje šalyje vegetarišką maistą mėgstančiam Pauliui gatvėje nebuvo lengva rasti tokių patiekalų.

"Įprastai vegetariškus troškinius jie gamina namuose, o miestų restoranuose – patiekalai iš mėsos", – neretai keliaudamas per "CouchSurfing" – tarptautinį tinklą, jungiantį keliautojus ir jų lankomas vietines bendruomenes, lietuvis apsistodavo pas žmones.

Irane jį sužavėjo patiekalas ash-e reshteh. Tai tirštas troškinys su makaronais iš avinžirnių, pupelių, lęšių ir begalės žalumynų (mėtų, kalendrų, krapų, špinatų, petražolių, svogūnų laiškų).

"Dažniausiai ruošiamas dideliais kiekiais ir valgomas dar kitą dieną, kartais net vaišinant kaimynus, – pastebėjo Paulius, girdamas iraniečius. – Jie viską padarys dėl svečių. Paklausi kelio, padės būrelis žmonių, vaišins, patars. Gyvenau pas studentų šeimą, o ryte stalas nuklotas natūraliu medumi, riešutais, sūriu, troškiniu, arbata."

P.Rymeikis pataria į Mianmarą ir Iraną keliauti dabar – kol dar jos nesugadintos civilizacijos, vartojimo ir vakarietiškos kultūros.

"Šalies viduje lėktuvo bilietus gali pirkti tik vietinis, ir kai man reikėjo perskristi, vieni iraniečiai net nupirko lėktuvo bilietus ir neleido man susimokėti", – nuoširdžiai persais žavėjosi ir ne per kelionių agentūras ragino keliauti lietuvis.

O kokia vieta, kur jis valgė, pakerėjo nuostabiausiu vaizdu? Paulius ilgai negalvojo – Filipinai. šalis, kuri nepatiko savo maistu. Garsusis į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas Batadas – ryžių terasos.

"Ten ilgai reikia važiuoti, po to eiti, bet ryte prabundi, išeini iš namelio, kur nėra interneto ryšio, – šyptelėjo P.Rymeikis, – valgai už du penkis JAV dolerius kainuojančiame viešbutyje ir gėriesi fantastišku penkių žvaigždučių vertu vaizdu į ryžių plantacijas."