Pasak savivaldybės, jis atrinktas iš 15 kandidatų, dalyvavusių atvirame konkurse, ir nuo birželio 28-osios vadovaus 10 įstaigos darbuotojų komandai.

P. Vaisieta yra baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dramos aktoriaus specialybę bei, pasak savivaldybės, sukaupė daug vertingos patirties profesionalaus teatro scenoje, LRT televizijoje ir radijuje.

Naujasis rotušės vadovas taip pat dirbo kultūros ir meno skyriaus vedėju savivaldoje, verslo konsultantu – treneriu tarptautinėje konsultacinėje kompanijoje „Mercuri International“, prieš darbą Rotušėje buvo sertifikuotas verslo vadybos konsultantas – ekspertas, koučingo specialistas, užėmė vadovaujančias pareigas „CAGR Consulting Group“ verslo mokymų ir konsultavimo įmonėje.

Naujam vadovui keliami tikslai – inicijuoti renginius ir projektus, kurie kurtų išliekamąją vertę ir formuotų Vilniaus veidą, atspindintį istorinę, kultūrinę, edukuojančią miesto Rotušės dvasią, tuo pačiu generuotų visada jauno, gyvo, inovatyvaus ir pozityvaus miesto – Lietuvos sostinės – įvaizdį.

„Tikiuosi, kad naujasis vadovas atviromis akimis žvelgs į progresyvias iniciatyvas, naujoves bei turės gerą meninį skonį. Rotušė turi tapti atvira, kviečiančia erdve miestiečiams“, – sako miesto meras Remigijus Šimašius.

Pats P. Vaisieta pabrėžia, kad Vilniaus rotušė yra „ne administracinis pastatas ir ne muziejus, o gyvai funkcionuojantis miesto organizmas“.

„Todėl su didele atsakomybe priimu naujus iššūkius, suvokdamas metaforą: „Vilniaus Rotušė – tai miesto širdis“. Ji turi plakti sostinės ritmu: atspindėdama tai, kuo gyvename ir kas esame, kuo galime didžiuotis, iš ko semiamės išminties, polėkio, prasmės ar įkvėpimo“, – sako P. Vaisieta.

Giminės keliu

Pasak P.Vaisietos, istorikai pastebėjo, kad žmonės dažniausiai pradeda domėtis savo kilme, giminės istorija, sulaukę maždaug 40 metų. Iki tol jie mokosi, kuria šeimą, siekia įsitvirtinti profesiniame pasaulyje, o nuo 40 metų pradedi savęs klausti, kas aš esu, kokios mano šaknys.

"Dabar greičiau sukasi gyvenimo ratas, žmonės anksčiau subręsta, tad nelaukime to 40-mečio – skirkime laiko sau, savo giminės keliui tyrinėti. Gal jis bus įdomesnis, gal prasmingesnis, jeigu keliaudami į savo gyvenimo ateitį pasidomėsime – o kas buvo mano giminės probočiai?" – sako jis.

Apie savo bajorišką kilmę labai netikėtai sužinojęs šiek tiek daugiau nei prieš 20 metų, P.Vaisieta jau keletą metų yra Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas.

Pasak jo, šiandien oficialiai patvirtintų – legitimuotų – bajorų Lietuvoje yra per 4 tūkst. iš maždaug 600 skirtingų giminių. Iš tiesų tai labai nedidelis procentas, palyginti, pavyzdžiui, su Lenkija. Taip pat ir lyginant su ankstesne – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų – Lietuva. Istorikai mano, kad LDK laikais apie 3–5 proc. Lietuvos gyventojų priklausė bajorų luomui. Šiandien, jeigu pasitelktume paprasčiausią aritmetiką, legitimuoti bajorai nesudaro nė vienos dešimtosios procento Lietuvos gyventojų.

Moralinė pareiga

Kodėl bajorų palikuonių mūsų šalyje tiek mažai? P.Vaisieta svarsto, kad kai kurie gal nesidomėjo savo giminės istorija ir nežino, jog jų protėviai buvo bajorai. Kitiems reikia papildomos motyvacijos ir pastangų, kad įteisintų savo bajorystę. Dar kiti tiesiog nemato formalizavimo prasmės, nesuvokia legitimumo reikšmės.

Kai kurie žmonės, anot pašnekovo, žino turintys bajoriško kraujo, yra girdėję, kad jų proseneliai ar proproseneliai buvo kilmingi, bet jų bajoriška kilmė nėra įrodyta dokumentais – jie ar pradingę, ar sudeginti, ar karo metais kažkur paslėpti ir neberasti. Deja, tie žmonės, kurie dokumentais negali patvirtinti savo bajorystės, į Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą, vadovaujantis jos įstatais, negali būti priimti.

"Kažkada dalyvavę LDK valstybės politiniame valdyme, dabar bajorų palikuonys yra truputį nuošaly, – sako P.Vaisieta. – Žinoma, yra ir sąjungoje žymių žmonių, politikų, turime ir buvusių LR Seimo, LR Vyriausybės narių, kultūros, meno, mokslo, verslo žmonių. Vieni mūsų organizacijos nariai yra gana aktyvūs visuomeninėje – bajoriškoje veikloje, kiti dėl įvairių priežasčių lieka šiek tiek nuošalyje. Kad ir kaip būtų – jeigu jau esame bajorai, turime jausti moralinę pareigą ne tik vykdyti savo kasdieninę veiklą, bet būti pilietiškai atsakingi ir užsiimti visuomenine-edukacine, kultūrine veikla, būti atsakingi už Lietuvą, kurioje gyvename ir kurią kuriame vaikų vaikams."

Liudijimas: P.Vaisietos bajorišką kilmę patvirtina du herbai – Syrokomla ir Drogomir.

Pirmiausia buvo kariai

Ar žinia apie bajoriškąjį kraują paskatino daugiau domėtis istorija? P.Vaisietos teigimu, visi atradimai motyvuoja pažinti dar daugiau. Apskritai, jeigu esi smalsus, tai ir kapstai giliau – ką reiškia šitas giminės herbas, kokia yra jo kilmės istorija? Kyla daugybė klausimų, kurie priverčia tave labiau domėtis ne tik giminės, bet visos LDK istorija. Ir vien tai jau yra, jo manymu, didelis dalykas, kad neužaugtume vartotojais, gyvenančiais tik šia diena.

"Mano proseneliai bajorai nebuvo turtuoliai, nors daug kam bajorystė asocijuojasi būtent su turtais. Tai neteisingas supratimas, – sako P.Vaisieta. – Reikėtų padaryti takoskyrą tarp dvarininko ir bajoro. Nuo Vytauto Didžiojo laikų bajorai buvo pirmiausia kariai, tie, kurie ėjo tėvynės ginti. Jeigu reikėdavo – atiduodavo savo geriausią žirgą, apginkluodavo raitelį, jį paruošdavo kovai. Pagal istorikų vertinimus, tam, kad apginkluotų raitelį ir žirgą mūšiui, šių dienų standartais, reikėtų visai neblogą namą parduoti. Tad už bajorų pagrindinę misiją – ginti tėvynę – buvo skirtos ir atitinkamos karališkosios privilegijos."

Tiesa, bajoriška privilegija, anot istorikų, suteikdavo daugiau pareigų, nei teisių. Viena pagrindinių privilegijų – atleisti bajorus nuo mokesčių ir suteikti jiems teisę dalyvauti valstybės valdyme. Iš kitos pusės, tai buvo ir didžiulė atsakomybė. Pagrindinė užduotis – ginti savo kraštą, savo tėvynę, skirti besąlygiškai savo resursus tada, kai tėvynė pašaukia.

Įamžino: už aukotojų pinigus Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos iniciatyva sukurtas paminklinis akmuo Lietuvos kariams, kovojusiems Žalgirio mūšyje, bus pastatytas Griunvalde. Idėjos autoriai ir partneriai: (sėdi iš kairės) kpt. Bronius Žaronskis – LK Rezervo karių asociacijos prezidentas, Alfredas Aidukas – akmenį projektui dovanojęs ūkininkas, Valentinas Šimonėlis – liaudies menininkas, skulptorius, plk. Romas Žibas – LK Vilniaus įgulos karininkų ramovės vedėjas; (stovi iš kairės) Lietuvos kariuomenės logistikos ir inžinerijos batalionų kariai, Perlis Vaisieta – LBKS vadas.

"Jeigu mes pasižiūrėtume vien į 1831–1863 m. sukilimus, visiems jiems vadovavo bajorai: Emilija Pliaterytė, Tadas Kosciuška, Zigmantas Sierakauskas, Konstantinas Kalinauskas ir daugybė kitų, – pasakoja Bajorų sąjungos vadovas. – Būtent bajorai buvo ta įkvepianti, revoliucinė jėga, nenuilstantis variklis kovoje už nepriklausomybę, prieš carinę Rusiją."

Susiformavo prieš 600 metų

Neabejotinas faktas, kad bajorai buvo tam tikras ir intelektualinis elitas – juk per bajorystę į Lietuvą atėjo visa kultūra iš Europos: nuo bajoriškos virtuvės iki Vilniaus katedros. Garsiųjų Chodkevičių ir Radvilų, Oginskių ir Tiškevičių giminių palikuonys, daugelis kitų mažiau žymių bajorų giminių, prisidėjo prie švietimo, literatūros, muzikos, architektūros renesanso ir istorinio, politinio bei kultūrinio paveldo auginimo ir puoselėjimo Lietuvoje.

Bajorai, be privalomo karybos ugdymo, išleisdavo savo vaikus į mokslus, stengdavosi, kad jų vaikai muzikuotų, pieštų, šoktų, dainuotų. Buvo skiriamas dėmesys įvairiapusei ir išprususiai asmenybei formuoti.

P.Vaisieta pasakoja, kad Lietuvos bajorija, valdžiusi ir gynusi Lietuvos valstybę, susiformavo daugiau nei prieš 600 metų. Pati bajorijos pradžia, kilmingųjų luomo atsiradimas Lenkijoje, šiek tiek vėliau – LDK, siekia XIV a. – įstatymu patvirtinta bajorijos pradžia galima būtų įvardyti 1387 m. Jogailos pasirašytą privilegiją. Karalius Vytautas Didysis suformavo LDK profesionalių karių – bajorų – kariuomenę, kuri kartu su savo sąjungininkais – lenkų kariais – šventė didžiąją Žalgirio mūšio pergalę. Tada jungtinės sąjungininkų pajėgos nukovė rekordiškai daug tais laikais – apie 200 kryžiuočių riterių.

Daug neatsakytų klausimų

Galima drąsiai sakyti, kad savotiškas Lietuvos bajorijos luomo atsiradimo krikštas ir šiuolaikinių bajorų palikuonių didysis postūmis įvyko 1413 m. spalio 2 d. Horodlėje (Lenkija), kur buvo pasirašyta LDK ir Lenkijos Karalystės unija.

Už ypatingą LDK indėlį į pergalę per Žalgirio mūšį ir siekiant kurti lygiateise partneryste paremtus dviejų valstybių santykius, LDK bajorams šios unijos metu buvo suteikti net 47 bajorų herbai. Tai buvo didžioji dalis bajorų herbų, kurie atkeliavo į mūsų istoriją.

P.Vaisietos bajorišką kilmę liudijančiuose dokumentuose – du herbai: Syrokomla ir Drogomir.

Vienas žymiausių Syrokomla giminės herbo bajorų buvo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Valstiečių vaikas, kuris negimė jokiu bajoru. Bet už nuopelnus tėvynei (kaip architektas, pastatęs Vilniaus katedrą ir rotušę, kaip karvedys, vadovavęs Vilniaus gynybai 1794 m. sukilime) – jis iš vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio gavo bajoro titulą.

"Drogomir herbas įdomus tuo, kad jame yra besisukantis šarvuotas trikojis (triskelionas) – manau, daug kam yra tekę jį matyti keliaujant Vakarų Europoje, Italijoje – Sicilijos saloje. Šis triskelionas yra ir oficialus Meno salos herbas Anglijoje. Kol kas neišsiaiškinau, kaip tas simbolis, plačiai Europoje pasklidęs, atkeliavo iki mano protėvių, kurie kilę nuo Skuodo Žemaitijoje. Galbūt tai susiję su emigracija religiniu pagrindu, kai reformatai dėl religinio persekiojimo keliavo į Rytų Europą? – pasakoja bajorų palikuonis. – Yra ir daugiau įdomių klausimų, į kuriuos dar ieškome atsakymų."

Titulai įpareigoja

P.Vaisieta teigia, kad, sužinojus apie savo bajorišką kilmę, niekas jo gyvenime per daug nepasikeitė. Galbūt tik prisidėjo papildomų darbų – anksčiau didesnę savo laiko dalį jis skirdavo tiesioginiam darbui, o dabar tenka laiko skirti ir naujoms idėjoms generuoti Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos veikloje. Juo labiau kad žmonės juo pasitikėjo ir išrinko šios sąjungos vadovu.

Posūkis: po ­mamos ­Birutės ­Vaisietienės ­mirties ­nusprendęs ­sužinoti­ savo šaknis, ­P. Vaisieta ­išsiaiškino ­esąs ­žemaičių ­bajorų ­palikuonis. Nuo ­2009-­ųjų­–legimituotas ­LBKS ­bajoras. Per­lio ­Vai­sie­tos ­as­me­ni­nio ­ar­chy­vo ­nuo­tr.

"Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vienas pagrindinių veiklos tikslų – istorinio protėvių atminimo įamžinimas, – sako pašnekovas. – Todėl kai 2010 m. buvo minimos 600-osios Žalgirio mūšio metinės, LBKS iniciatyva Griunvaldo muziejuje šalia Jogailos biusto buvo pastatytas Vytauto Didžiojo biustas, kurį sukūrė ir pagamino šviesaus atminimo skulptorius prof. Konstantinas Bogdanas, mūsų garbės bajoras. Prieš kelerius metus sugalvojome idėją, kad reikia Žalgirio mūšio lauke pastatyti paminklinį akmenį su lietuvišku Vyčiu ir užrašu lietuvių – lenkų kalbomis "Nuo lietuvių tautos už bendrą pergalę".

Dvejus metus iniciatyvos autoriai derino, mynė kelius dėl šio paminklo leidimo. Pagaliau praėjusiais metais Olštyne, Lenkijoje, buvo pasirašyta sutartis dėl statybos leidimo tarp projekto organizatorių ir Lenkijos valstybinių institucijų. Reikiamo dydžio ir gabaritų akmenį iniciatoriai surado Adomynės kaime Kupiškio rajone – jie dėkoja akmenį dovanojusiam ūkininkui Alfredui Aidukui. Akmuo yra maždaug 2,5 m aukščio, sveria apie 14 tonų.

Vytis ant jo jau iškaltas (autorius – liaudies menininkas Valentinas Šimonėlis). Gegužės 30-ąją akmenį buvo numatyta vežti į Lenkiją, Žalgirio mūšio lauką Griunvalde. Žalgirio 610-osioms mūšio metinėms skirti renginiai turėjo vykti ir Punske, Olštyne, ir Lietuvoje – Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje, prie Laisvės kario Kaune.

"Deja, pandemija perbraukė mūsų pastangas dėl platesnio visuomenės įtraukimo į šį projektą, – apgailestauja P.Vaisieta. – Tačiau, nepaisant išorinių veiksnių, mes vis tiek šį paminklinį akmenį planuojame pastatyti Griunvalde, o oficialios iškilmės, tikėtina, įvyks vėliau – planuojama, liepos 15 d. Aš matau gilią tokio simbolio prasmę – privalome įamžinti tuos didvyrius, karžygius, bajorus ir nebajorus, kurie drauge su savo sąjungininkais prieš 610 metų iškovojo didžiausią LDK laikų istorijoje pergalę."

Tačiau ne titulai lemia žmogaus atliktų darbų prasmę, įsitikinęs pašnekovas. Dėl to jis teigia gerbiantis tuos žmones, kurie lieka bajorais savo veiksmais, nors ir oficialiai neįteisinę bajorystės legitimumo, kurie dirba savo kasdienius darbus. O tie žmonės, kurie nusprendžia įsilieti de jure į Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą, gali būti puikus pavyzdys, ypač jaunajai kartai, koks svarbus yra Lietuvos valstybės istorijos tęstinumas, bajoriškų tradicijų, LDK istorinės heraldikos simbolikos išsaugojimas.